Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Vytauto Puliko medžio drožinių paroda

pulikasVytautas Pulikas gimė 1937 m. sausio 1d. Migonių k., Šimonių valsčiuje, Kupiškio rajone, Viešintų parapijoje, Antano Puliko ir Akvilės Jurėnaitės- Pulikienės šeimoje. Ten užaugo, sukūrė šeimą ir gyvena iki šiol.

Migonių pradžios mokyklą pradėjo lankyti 1944 m. rugsėjo 1 d., tik ką iš Lietuvos pasitraukus vokiečiams ir užėjus sovietų valdžiai. 1948 m. baigė Migonių pradžios mokyklos keturis skyrius. 1948-1949 m. mokėsi Šimonių progimnazijoje. 1952 m. pradėjo mokytis Viešintų vidurinėje, aštuntoje klasėje.

V. Pulikas pasakojo: ,,Buvau vienas iš aktyvesnių. Todėl dalyvaudavau būreliuose, vaidinimuose, sporto varžybose, spartakiadose ir kitur. Kartais fotografuodavau mokyklos gyvenimą: sportuojančius, šokančius, darančius cheminius bandymus, besimokančius gamtoje su mokytojais, per karinio lavinimo pamokas ir šiaip ką nors veikiančius mokinius su mokytojais. Pradėjau fotografuoti plačiajuosčiu aparatėliu „Komsomolec“. Nuotraukos buvo 6x6 cm dydžio. Vėliau mokytojas Petras Rudinskas paskolino aparatėlį „Moskva 2“. Dabar nuotraukos buvo 6x9 cm. Liepė fotografuoti mokyklos gyvenimą. Laboratorija buvo dūminėje pirtyje. Stalas apkaltas tamsiomis marškomis. Dvi žibalinės lempos, kelios lėkštės chemikalams, du kibirai vandens, lapas stiklo (kažin kaip dabartiniai fotografai padarytų nuotraukos tokioms sąlygom). Tokioms sąlygom darytos nuotraukos išsilaikė daugiau kaip šešiasdešimt metų, nenubluko ir galima pažinti žmones. Išmokiau keletą draugų fotografuoti ir daryti nuotraukas.“

1956 m. spalio 27 d. išvažiavo tarnauti į armiją. Tarnavo Moldavijoje, Ukrainoje- Odesos mieste. 1959 m. lapkričio 27 d., atitarnavęs 37 mėnesius, grįžo į Lietuvą namo. 1963 m. baigė Kupiškio darbo jaunimo vidurinės mokyklos vienuoliktą klasę. 1964 m. vedė Eleonorą Tubelytę (g. 1936 m.). Gyvendami šeimoje susilaukė ir užaugino dukrą Vitaliją ir sūnų Gintarą. Teko dirbti įvairiuose „valdiškuose“ darbuose: Nociūnų tarybiniame ūkyje vairuotoju, Kupiškio tarpkolūkinėje statybos organizacijoje vienuolika metų prie statybos darbų ir kt. Sulaukęs brandaus amžiaus „valdiškuose“ darbuose nebedirba.

pulikas1Nuo vaikystės V. Pulikas pamėgo medžio drožimo darbus. Matyt tai persidavė iš senelio ir tėvo, kurie buvo nagingi, meistravi: ką paimdavo, tą padarydavo. Jo rankose gimsta patys įvairiausi dirbiniai nuo šaukšto iki stogastulpio. Turi du anūkus, tai ir jiems žaislų padrožia. Net miške radęs medžio gumbą, įdomesnį šakų ar šaknų derinį, pataiso, kaip jam patinka. Specialiai medienos savo darbams neieško, bet dažniausiai naudoja liepos, alksnio, klevo medį. Sulaukęs ir garbingo amžiaus savo įdomumui kartais dar išdrožia velnio ar kitokią kaukę, kokį paukštį, žvėrelį, paveikslą. Tad su menu nesiskiria. Teko dalyvauti tautodailininkų parodose net 5 kartus. Parodos buvo Kupiškio muziejuje, Panevėžyje, Migonyse. Meistro drožiniai buvo gerai įvertinti. Apie tai rašė ir spauda. Jo namuose puikuojasi daugybė drožinių ir kompozicijų iš medžio: „Stumbrų medžioklė“ (36x 100 cm), „Gedimino sapnas ( 30x 45 cm), „Vytautas“ (15x 37 cm), „Migonys“ (32x 52 cm), „Išėjo tėvelis į mišką“ (25x 52 cm), „Vytautas Trakuose“ (37x 55 cm), „Laisvė“ (14x 42 cm), „Vilniaus vaizdas“ (45x 55 cm), „Vytis“ (32x 23 cm) ir kt. Drožėjo rankomis sušildytas medis atgyja ir skleidžiamą ypatingą energiją, grožį.

Paroda eksponuojama Laukminiškių kaimo muziejuje nuo 2018-11-02 iki 2019-01-10.

Fotografijų paroda „ŠIAURĖS RYTŲ LIETUVOS PILIAKALNIAI“

gaigPiliakalniai – tai nuo seno stūksančios kalvos bylojančios apie mūsų praeitį, pagoniškosios Baltų kultūros palikimą. Piliakalniai atsirado apie tūkstantį metų prieš mūsų erą. Jų Lietuvoje šiuo metu priskaičiuojama apie 1000 ir nuolat atsiranda naujų. Beveik pusėje iš jų stovėjo medinės ir mūrinės pilys. Iš piliakalniuose vykdomų archeologinių tyrinėjimų ir ant jų randamų radinių galime spręsti apie protėvių gyvenimą iki kol susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Daug piliakalnių jau yra išnykę, todėl turime susipažinti ir atsakingai saugoti šiuos kultūros paveldo objektus. Piliakalnių, kaip seniausiųjų Lietuvos gynybinių įrenginių, pažinimas neįmanomas be jų tyrinėjimų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasikeitė mokslo ir paminklosaugos sistemos. Tai turėjo įtakos piliakalnių tyrimams. Grynai moksliniai ilgalaikiai kasinėjimai beveik išnyko, užtat gerokai pagausėjo smulkesnių paminklosauginių tyrimų. Pastarieji tapo labiau orientuoti į piliakalnių yrančių dalių ištyrimą. Pagausėjo tyrimų metu gaunamos informacijos pradėjus taikyti pažangius lauko tyrimų metodus.

Piliakalniai po jų apleidimo mūsų dienas pasiekė daugiau ar mažiau apardyti. Jie buvo ariami, iš jų kasamas žvyras, jų šlaitus plovė vanduo, kultūrinius sluoksnius ardė medžiai ir urviniai žvėreliai. Poreikis saugoti piliakalnius atsirado tik XX a. pradžioje.

Kupiškio etnografijos muziejus minint 2017 – uosius, LR Seimo paskelbtus piliakalnio metais, surengė apžvalgomąsias ekspedicijas po piliakalnius. Fotografijų autorės – muziejininkės Aušrelė Jonušytė ir Miglė Zakarauskaitė. Parodoje eksponuojama: Bakšėnų, Likalaukių – Sypsalas, Stirniškių, Kupiškio – Aukštupėnų, Papilių, Gaigalių, Bugailiškių, Kerelių, Vaduvų, Mokšėnų – Laukupėnų, Juodonių, Šeimyniškėlių, Palatavio, Narkūnų ir Daugailių I piliakalnių fotografijos.

Šiandien nepaprastai svarbu konservuoti, restauruoti pilių liekanas, tvirtinti piliakalnių šlaitus, – išsaugoti tai, kas išliko. Juk pilys ir piliakalniai – mūsų protėvių architektūros meno pavyzdžiai – atskleidžia ūkinę ir politinę Lietuvos istoriją, pasakoja apie senuosius lietuvių karybos būdus. Nors mažą jų dalį, bet pavyko įamžinti fotografijose, kurios išliks lyg savotiškos metų kaitos liudininkės.

 

Paroda eksponuojama Adomo Petrausko muziejuje nuo šių metų lapkričio 7 d. iki 2019 m. sausio 30 d. 

Vidos Palionienės pintinių juostų paroda „Juostos – lyg margas gyvenimas“

Juostos – lyg margas gyvenimas,

Būna spalvingas, ryškus.

Čia – kruopštus siūlų suderinimas,

Na, ir vaizduotė svarbu.

 

Žalias su ružavu tinka.

Baltas raudoną priglaus.

Mėlynas gelsvą sutinka.

Juodas - stiprybė žmogaus.

 

Visos vaivorykštės spalvos

Tinka viena su kita.

Keičiasi, pinasi, mainos...

Gimsta visa Lietuva.

 

vp1Gimiau Biržų raj., Jakubiškių k., 1948 m. sausio 2 d. Kupiškio krašte apsigyvenau 1970 metais baigusi Šiaulių pedagoginį institutą ir gavusi paskyrimą dirbti pradinių klasių mokytoja Antašavoje. Daugiausiai, net 19 metų, atidaviau Žaidelių kaimo mokyklos mokiniams. Pati nežinau, iš kur tie eiliavimai atsiranda. Rimčiau kurti pradėjau jau studijuodama tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Eilėraščiai, eiliuoti sveikinimai, scenos vaizdeliai mokinukų vaidinimams pylėsi lyg iš   gausybės rago. Per visą gyvenimą esu parašiusi daugiau nei 700 eilėraščių, apie 12 scenos vaizdelių, dainų vaikams ir suaugusiems. Brandžiausi kūrybos metai prasidėjo nuo 1985 m. Kūrybos tematika įvairi – nuo proginių posmų iki vidiniais išgyvenimais alsuojančių, kaimo, gamtos vaizdais pamargintų eilių. Mano sukurtus eilėraščius ir straipsnelius spausdino Kupiškio parapijos laikraštis „Tau, parapijieti“, laikraštis ,,Atgaiva'', ,,XXI amžius“, rajono laikraštis „Kupiškėnų mintys“ ir kt. Poezija skaitoma ir per LRT radiją. Nemaniau, jog pinsiu juostas, jog nepabos, o atvirkščiai – taps tarsi būtinybe, gyvenimo būdu, mėgstamu užsiėmimu.

vp2Išmokė pinti Lina Daukšienė, gal prieš 30 metų. Tuomet dar gyvenau Laičių kaime, Alizavos seniūnijoje. Su vyru Vidmantu lankėme šokių ratelį, dainavau Palėvenėlėje ansamblyje, grojau akordeonu. Likau viena 2010 metais. Atėjau gyventi į Kupiškį. Prisiminiau juostų pynimo techniką, na ir... prasidėjo. Septintus metus, beveik kasdien, pinu. Raštai priklauso nuo siūlų išdėstymo, spalvas stengiuosi suderinti.

Tai daug dėmesio, atidos kruopštumo ir užsispyrimo reikalaujantis darbas. Priemonės paprastos: siūlai trijų – keturių spalvų, pieštukas, na ir – pirštai. Dar žirklės, ir – viskas.

Kai kažkas išeina, ir vertina kiti, būna smagu, miela, gera, malonu. Atgaiva sielai, nusiraminimas.

 

Vida Palionienė

 

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje nuo 2018 11 02 iki 2019 01 10.

 

 

 

Dėmesio dėmesio!

Apė odvintų

Laukiunt Kalėdų, švinčių linksmybas,

Upėliais plaukia širdin saldybas.

Koks yr laimingas odvinto laikas,

Kad jį suprunta ir možas vaikas,

Kaip tik užgirsta giedunt gaidėlį,

Tai atsikėlįs prausia veidėlį...

/U. Tamošiūnaičia 1999 m., „Ailios“/

adbento vainikasAdvento vainikas – ypatingas kalėdinio laikotarpio simbolis ir namų puošmena.

Visą lapkričio mėnesį Adomo Petrausko muziejus kviečia į kūrybines dirbtuves „Advento vainikas“. Kūrybinių dirbtuvių metu dalyviai bus supažindinami su Advento vainiko reikšme, simbolika ir atsiradimo istorija. Grupės dalyviai išmoks nusipinti vainiką, simbolizuojantį rimties metą, sužinos, kokių draudimų buvo laikomasi šiuo laikotarpiu. Kviečiame dalyvauti ne tik vaikus bet ir suaugusiuosius.

Išankstinė registracija Tel. 8 610 01465

Genės Vaičikauskienės kūrybos darbų paroda

gvKūryba – tai neatsiejama mano gyvenimo dalis, didžiausias pomėgi ir darbas. Kiekvienas savo gyvenime ieškome saviraiškos būdų. Aš anksčiau daug tapiau, karpiau karpinius, dabar kuriu grafikos darbus, keramiką. Kūryboje esu nepastovi.

Kurti įkvepia gamta. Mano gamtos vaizdai – augalai, gėlės, vaizdai. Neatitrūkstu nuo realaus pasaulio, siekiu skleisti harmoniją, ramybę. Grafika suteikia laisvę kitokiai kūrybai. Linijų, dėmių žaismu, su gamtos vaizdiniais, akcentuoju augalus. Svarbią vietą užima paukščiai.

Keramika buvo mano vaikystės svajonė, kuri įgavo realų pavidalą pradėjus dalyvauti įvairiuose seminaruose, simpoziumuose. Ji žavi savo plastinėmis savybėmis, naujomis spalvomis, nuotaika. Net netikėtos šukės, kurias galima pamatyti atidarius krosnį nesuteikia liūdesio, tik paskatina domėtis, tyrinėti.

Dirbu Kupiškio r. Subačiaus gimnazijoje dailės mokytoja. Visi darbo metai susieti su šia man miela profesija. Dalyvauju įvairiose kūrybinėse parodose tarpe tautodailininkų, dailės mokytojų, kitų meno kūrėjų. Darbai buvo eksponuojami įvairiose Lietuvos vietose ir užsienio šalyse: Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Danijoje, Baltarusijoje. Tai 26-oji personalinė paroda.

Visada esu dėkinga buvusiai Salako vidurinės mokyklos piešimo mokytojai V. Bikulčienei, kuri man parodė pirmą taką į meno pasaulį. Toliau meno žinių siekiau Panevėžio vakarinėje dailės mokykloje, o pedagogo profesiją įgijau Šiaulių Pedagoginiame universitete, Vilniaus dailės akademijoje.

Dovanoju šią parodą Kupiškio krašto žiūrovui, norėdama pasidalinti savo laisvalaikio kūrybos džiaugsmu.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje nuo spalio 22 d. iki lapkričio 21 d.

„Praeitis dabartyje“

henrKęstutis Virgilijus Henrikas Vaičiūnas gimė 1950 m. rugpjūčio 31d. Kupiškio rajone Kreipšių kaime.1969 metais baigė Skapiškio vidurinę mokyklą.

Studijavo fiziką VVPI(dabar Edukologijos Universitetas) ir įgijo fizikos-elektrotechnikos mokytojo specialybę bei papildomai - skaičiavimo mašinų inžinieriaus kvalifikaciją.

Dirbo fizikos mokytoju Panevėžio rajono Raguvos vidurinėje mokykloje, mokyklų inspektoriumi Švietimo ministerijoje Vilniuje, mokyklos direktoriumi ir fizikos mokytoju Smilgių vidurinėje, Smilgių apylinkės VK pirmininku. Po Lietuvos nepriklausimybės atkūrimo buvo išrinktas Panevėžio rajono tarybos pirmininku, Panevėžio rajono mero pavaduotoju, vėliau ėjo atsakingas pareigas Panevėžio apskrities viršininko administracijoje ir Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos.

vaic2Piešti pamėgo dar vaikystėje...Gabumus dailei, matomai,paveldėjo iš savo mamytės, lengvai kūrusios įvairiausius karpinius... Jokių „specialių“ dailės mokslų(net būrelio mokykloje) jam neteko lankyti. Kairiarankis ,nors ir „permokytas“-rašo dešiniąja, tačiau visi jo darbai atlikti tik kairiąja ranka...

Studijų metais ėmė giliau domėtis daile, lankytis parodose, muziejuose, skaityti specialiąją literatūrą, pradėjo piešti ir pats. Tai tapo mėgstamu   laisvalaikio užsiėmimu ir baigus studijas. Porą kartų yra tekę dalyvauti tautodailininkų parodose Panevėžyje, Latvijoje, tačiau prasidėjus Lietuvos Atgimimui, įsijungė į Persitvarkymo sąjūdžio veiklą, o vėliau daug energijos ir laiko skyrė atsakingai darbinei veiklai, šeimai, todėl jaunystės pomėgį teko atidėti ilgam…

Aktyviai pradėjo tapyti tik baigęs darbinę veiklą prieš keletą metų... 2015m. priimtas į LTS (Lietuvos tautodailininkų sąjungą).Kasmet dalyvauja LTS Panevėžio regiono parodose, rengia ir autorines parodas.

Domisi Lietuvos istorija, jos gamta, senąja architektūra… Gal todėl ir jo peizažai daugiau “architektūriniai”- dvarai, bažnyčios, pilys… Mėgstamiausia technika - aliejus, pastelė...

Autoriui pavyko įgyvendinti seną svajonę - pamatyti ir nutapyti bent dalį LDK pilių, o šiuo metu tęsia peizažų ciklą „Lietuva brangi...“

2017 m.lapkričio 10d. Kęstučio ir Aldutės Vaičiūnų namuose duris atvėrė mini galerija. Ji skirta Lietuvos 100-ečiui.

 Paroda eksponuojama Uoginių amatų centre nuo šių metu spalio 8 d. iki lapkričio 17 d. 

Dalyvavimas parodose

1.Panevėžio apskrities tautodailinikų paroda. Panevėžys. Dailės galerija.1987

2.Limbažių m.Latvija.1987.

3.Panevėžio krašto tautodailininkų paroda. Panevėžys. Dailės galerija.2015

4.Panevėžio krašto tautodailininkų paroda “Aukso vainikas“.Biržų pilis.2015

5.Panevėžio krašto tautodailininkų paroda. Panevėžys. Dailės galerija.2016

6.Panevėžio rajono Naujamiesčio dailės galerija.2016

7. Panevėžio krašto tautodailininkų paroda “Aukso vainikas“.Ukmergė.2016

8.Panevėžio krašto tautodailininkų paroda. Panevėžys. Dailės galerija.2017

9.Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. „Lietuvos TS-50metų“.Vilnius.2017

10. Panevėžio krašto tautodailininkų paroda “Aukso vainikas“.Kupiškis.2017

11. Panevėžio krašto tautodailininkų paroda. Panevėžys. Dailės galerija.2018

 

Parodos

1.Panevėžio rajonas. Smilgių KC.Personalinė paroda „Sugrįžimas“.2013

2.Panevėžio rajonas.Naujamiesčio dailės galerija.Personalinė paroda „Sugrįžimas“.2014

3.Panevėžys.Panevėžio raj. Savivaldybės viešoji biblioteka.Personalinė paroda „Sugrįžimas“.2014

4.Visaginas.KC. Personalinė paroda „Sugrįžimas“.2014

5.Panevėžio rajonas. Raguvos BN.Personalinė paroda „Sugrįžimas“.2014

6. Panevėžio rajonas. Smilgių KC.Paroda,skirta Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo 25-ečiui.2015

7.Pagėgių savivaldybė. Vilkyškių TIC. Personalinė paroda „Sugrįžimas“.2015

8.Panevėžio m. KC „Garsas“ . LDK pilys, bažnyčios, dvarai...“ 2016

9.Panevėžio rajono savivaldybė.Paroda“Praeitis ir dabartis...“2016

10.Panevėžio rajono Smilgių gimnazija.Paroda “Praeitis ir dabartis...“, skirta mokyklos 210 metų jubiliejui.2016.

11.Kupiškio rajonas. Kreipšiai.“1dienos tapybos paroda“.2016

12.Kupiškio rajonas .Skapiškio KC. “Praeitis ir dabartis...“, 2017

13.Latvija. Gaigalavos KC. “Praeitis ir dabartis...“, 2017

14. Smilgiai. Kęstučio V.H.Vaičiūno namų galerija . Paroda.“Dovana Lietuvos 100-ečiui.2017“

15.Ramygala. KC ir galerija „Voras“. “Praeitis ir dabartis...“, skirta Lietuvos 100-ečiui .2018

16.Pakruojis.Sinagoga. “. “Praeitis ir dabartis...“, skirta Lietuvos 100-ečiui .2018

Keramikos menas žmogaus gerovei

globRugsėjo antrąją pusę atidaroma socialinio projekto „Lipdau pasaulį ir save: keramikos menas
žmogaus gerovei“ paroda. Joje pristatomi Kupiškio socialinės globos namų gyventojų keramikos darbai, sukurti kartu su žinomais keramikos menininkais Jurgita Jasinskaite, Rimantu Inokaičiu bei Gvidu Raudoniumi. Paroda vyks iki spalio 26 d.
Nuo 2016 m. tęsiamas socialinis meno projektas šiemet viešėjo keliuose Šiaurės Lietuvos socialinės globos namuose. Jurdaičiuose, Linkuvoje ir Kupiškyje buvo surengtos keramikos dirbtuvės, skirtos likimo nuskriaustiems jaunuoliams ir suaugusiems. Pastarieji buvo įtraukti į visus keraminės kūrybos procesus: nuo molio ir dažų paruošimo iki dirbinių sukūrimo, glazūravimo ir pristatymo visuomenei.
Kūrybinių dirbtuvių dalyviai turėjo galimybę naudotis naujausia keramikos įranga – žiedimo staklėmis ir raku degimo krosnele. Plačiai pasaulyje žinoma raku degimo technologija leidžia nulipdytus kūrinius čia pat išdegti specialioje lauko krosnyje. Pasiekus 980 laipsnių karštį, dar žaižaruojantys kaitra, glazūromis padengti molinukai metami į specialią degiomis medžiagomis užpildytą talpą. Uždengus indą, jie toliau smilksta, sudarydami taip vadinamą redukcinę aplinką. Netekę deguonies glazūrų, komponentai savo sudėtyje smarkiai transformuojasi ir pakeičia spalvas, o glazūromis nepadengtas molis pajuoduoja. Raku degimo ypatybės suteikia procesui netikėtumo ir įspūdingumo elementų, idealiai tinka keramikos edukacijai.
glob1Projektą vainikuojančioje parodoje žiūrovai išvys pačius įdomiausius kūrybinių dirbtuvių rezultatus – nuo spalvomis žėrinčių indelių iki žaismingų keraminių skulptūrų. Projekto partnerių – Jurdaičių, Linkuvos ir Kupiškio socialinės globos namų paskirtis – užtikrinti socialinę globą asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Globos namų misija – skatinti ir saugoti socialinę gerovę, paremiant silpnuosius bendruomenės narius, teikiant atvirą ir rūpestingą paramą, kuri padėtų jiems jaustis pilnaverčiais ir lygiateisiais visuomenės nariais. Tęstinio socialinio projekto „Keramikos menas – žmogaus gerovei“ tikslas – didinti profesionalios kultūros prieinamumą socialinės atskirties grupėse, ugdyti visuomenės pakantumą ir atvirumą socialiai pažeidžiamų grupių atžvilgiu, kurti inovatyvius socialinių santykių ir bendradarbiavimo modelius tarp menininkų ir asmenų, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos poreikis. Projekto kuratorius – Gvidas Raudonius. Partneriai: Dailininkų sąjungos galerija, Jurdaičių socialinės globos namai, Linkuvos socialinės globos namai, Kupiškio socialinės globos namai.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, UAB „Suvena“.

Paroda eksponuojama Adomo Petrausko muziejuje 2018.09.17 - 2018.10.26 d. Uoginių k. 

Vigilijos Grigienės fotografijų paroda „Sustok, akimirka žavinga“

rg2Gimiau 1950 metų vasario 22 d. Kupiškio rajono Žiežmariškių kaime. Mokiausi Kupiškio r. Antašavos aštuonmetėje, Panevėžio r. Ramygalos vidurinėje mokyklose. Baigiau Vilniaus finansų ir kredito technikumą. Daug metų dirbau Kupiškyje švietimo įstaigų buhalterinės apskaitos tarnybos buhaltere.

Fotografuoti pradėjau dar lankydama vidurinę mokyklą. Visi klasės renginiai, įvykiai, turistiniai žygiai buvo užfiksuoti nuotraukose. Vėliau fotografavau savo vaikus, giminaičius įvairiuose suėjimuose, bendradarbius. Nuotraukose įamžinau Lietuvai pagražinti draugijos Kupiškio skyriaus veiklą.

rg1Liūdesio momentais ramybės ieškojau gamtoje, kurią rasdavau sekmadienio popietėmis. Taip pradėjau fotografuoti gamtos vaizdus. Kai buvo vykdomi Kupos upės tvarkymo projektai, teko užfiksuoti tuos darbus, o vėliau ir jų rezultatus.

Dalyvauju įvairiose parodose, konkursuose. 1998 m. rajoninio laikraščio „Kupiškėnų mintys“ konkurse „Kupiškis pavasarį“ laimėjau pirmą vietą. 2000 m. „Kupiškio žinių“ paskelbtame konkurse „Puiki nuotrauka“ taip pat tapau laureate. 1998–1999 m. siųsdavau nuotraukas į „Žaliojo pasaulio“ skelbtus konkursus „Gamtos fotografija“. Mano nuotraukos buvo įvertintos kaip pakankamai kokybiškos ir laimėdavau prizines vietas. Keletą metų fotografavau mažai ir tik tada, kai kas nors asmeniškai paprašydavo.

2016 m. sudalyvavau Lietuvos archyvų skelbtame konkurse „Lietuva, tavim džiaugiuosi ir didžiuojuosi“ ir tapau nugalėtoja. 2017 m. Kupiškio r. turizmo ir verslo informacijos centro „Rudens spalvos Kupiškyje“ užėmiau prizinę vietą.

Dažniausiai fotografuoju įvairius Kupiškio kampelius, šventes, renginius. Daugiausia jų lieka skaitmeniniame pavidale. Patinka fotografuoti anūkus, kai jie vasarą atvyksta pasisvečiuoti. Paskutiniu laiku stengiuosi įamžinti Kupiškio bažnytinės bendruomenės įvykius ir renginius.

rgFotografavimas teikia daug džiaugsmo, ypač jei pavyksta parsinešti į namus sugautas įspūdingas akimirkas. Fotonuotraukomis galiu parodyti tai, ko kiti nepamatė, atkreipti dėmesį į aplinką, reikšmingas ir paprastas detales. Tačiau tiek, kiek norėčiau skirti laiko šiam pomėgiui negaliu. Nenoriu viso laiko atiduoti ir darbams, kad jie neužvaldytų manęs. Noriu turėti ir džiaugsmų...

Ši mano paroda yra septintoji, kai savo nuotraukas pristatau visuomenei. 

Vigilija Grigienė

 

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje nuo š. m. rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d.

Aldonos Ramanauskienės fotografijų paroda „Ir gražus gi kraštas mūs gimtasis...“

arGimiau 1950 m. balandžio 19 d. Rokiškio rajone, Norkūnų kaime, šeimoje buvau šeštas vaikas.

Mokslus krimsti pradėjau Norkūnų pradinėje, Ragelių aštuonmetėje, po to – Rokiškio E. Tičkaus vidurinėje mokykloje. Toliau mokslus tęsiau Vilniaus žemės ūkio buhalterės apskaitos technikume. Įgijau pramonės buhalterio specialybę.

Esu neramios sielos žmogus. Man viskas įdomu. Domiuosi augalais, gėlėmis, dekoratyviniais medžiais, floristika, bandau tapyti, mezgu, karpau, siuvinėju, fotografuoju.

Fotografuoti pradėjau prieš dvidešimt metų. Pradžią lėmė atsitiktinumas. Tiesiog sūnus namie paliko fotoaparatą. Nuo to viskas ir prasidėjo. Fotografavimas pradėjo traukti it magnetas.

Domiuosi savo krašto istorija. Labai myliu knygas. Turiu nemažą biblioteką. Joje rastume knygų, kurių amžius siekia šimtą metų. Turiu didelį potraukį keliauti. Esu aplankiusi visus Lietuvos regionus, per dvidešimt užsienio valstybių (Latviją, Estiją, Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Austriją, Čekiją, Belgiją, Italiją, Olandiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Šveicariją, Albaniją, Vengriją, Kroatiją, Bosniją, Juodkalniją, Hercegoviną, Armėniją, Gruziją ir kt.).

ar2Grožį stengiuosi pastebėti visur – kelionėse ir susitikimuose su įdomiais žmonėmis, spalvingame saulėlydyje ir ryto žarose, rasotame gėlės žiede, harmoningai sutvarkytoje aplinkoje. Jaučiu gyvenimo spalvas ir geras jausmas kyla širdyje pagalvojus, kad žmogaus kelionė per šią nepaprastai gražią žemę yra nuostabi.

Aldona Ramanauskienė

Paroda eksponuojama Laukminiškių kaimo muziejuje nuo š. m. rugsėjo 3 d. iki spalio 31 d.

 

 

 

Fotografo Vytauto Daraškevičiaus fotografijų paroda „Saulės ratu“

 

 

saul9

saul

saul1

saul2

saul3

saul4

saul5

saul6

saul7

saul8

Paroda eksponuojama A.Petrausko muziejuje Uoginių k. Kupiškio r. nuo šių metų rugpjūčio 2 d. iki rugsėjo 15 d.

Tautvilio Užos fotografijų paroda „Gimtinė širdyje, fotografijose ir knygose“

t1Tautvilis Uža – kraštotyrininkas, fotografas, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys, visuomenininkas. Jis gimė 1946 m. kovo 15 d. Laičių kaime, Viešintų apylinkėje, Anykščių rajone.

   1953-1957 m. mokėsi Medinų pradinėje mokykloje, tuo metu veikusioje Laičiuose, 1957-1961 m. – Viešintų vidurinėje mokykloje (Anykščių r.), 1961-1966 m. mokėsi ir baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą, įgijo techniko mechaniko specialybę. 1966-1968 m. T. Uža dirbo Alytaus melioracijos statybos valdyboje Daugų aikštelės baro mechaniku, kartu neakivaizdžiai studijavo inžineriją Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 1970-1993 m. dirbo Energetikos statybos tresto Panevėžio mechanizuotoje kolonoje baro mechaniku. 1993-2009 m. dirbo AB „Panevėžio keliai“ mechanizacijos skyriuje, kol išėjo į pensiją. Nuo to laiko Tautvilis daugiau dėmesio skiria savišvietai, kraštotyrinei gimtojo krašto veiklai ir fotografijai.

   Nuo 1970 m. T. Uža gyvena, dirba ir kuria Panevėžyje. Lietuvos Atgimimo laikotarpiu jis buvo aktyvus Sąjūdžio veiklos, Baltijos kelio (1989 m.) Panevėžyje dalyvis ir organizatorius. Be kraštotyros, laisvalaikį skiria bitininkystei, genealogijai, kaimų sunaikintų kryžių atstatymo darbams, yra Viešintų bendruomenės narys.

T. Uža yra aktyvus Lietuvos kraštotyros draugijos Anykščių skyriaus narys: kaupia, užrašo visus – ne tik praeities, bet ir šiandienos įvykius, renka medžiagą apie iškilius kraštiečius, fotografuoja kultūros, istorijos ir tautodailės paminklus bei jų kūrėjus, įamžina surinktą informaciją ateities kartoms išleisdamas kraštotyros knygas. Nuo jaunų dienų fotografavo, fiksavo įvairių švenčių akimirkas, gamtos vaizdus, buvo ekskursijų fotometraštininkas, rengė straipsnius spaudoje. Jo straipsniai, nuotraukos publikuotos periodiniuose ir kraštotyros leidiniuose („Valstiečių laikraštis“, „Panevėžio tiesa“ ir kt.). Taip pat nuotraukos spausdintos Raimondo Guobio ir Algimanto Bekenio kraštotyros monografijoje ,, Viešintos“ (2006 m.).

   2008 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejui T. Uža parengė ir išleido albumą „Viešintiškių pražydinta žemė“. Albume pristatyta apie šimtą gražiausiai tvarkomų Viešintų seniūnijos gyventojų bei kitur Lietuvoje gyvenančių kraštiečių sodybų. 2010 m. išleistame prisiminimų rinkinyje „Iš širdies – viešintiškiai“ sudėti nueinantys užmarštin kraštiečių žmonių pasakojimai apie praeitį, tradicijas, šventes, amatus, kolūkinio ir dabarties kaimo buitį, aprašytos esamų ir buvusių įmonių ir objektų (bažnyčios, mokyklų, malūnų, kolūkių) istorijos. 2012 kraštotyrininkas sudarė ir išleido biografinį žinyną- albumą „Talentingieji viešintiškiai“, kuriame pristatė per 40 meno ir dailiųjų amatų kūrėjų, publikuodamas kone 1000 nuotraukų.

   T. Užos nuotrauka panaudota knygos ,,Panevėžys. Senamiesčio gatvė XX a. “ (2014 m.) viršelio iliustracijai. 2014 m. gimtojo krašto praeities tyrėjas sudarė ir išleido išsamią iliustruotą Viešintų mokyklos istoriją ,, Viešintų mokykla lyg vakar palikta“, kurioje mokytojų ir mokinių prisiminimais ir nuotraukomis pristatė antrą šimtmetį pradėjusios mokyklos kelią.

   2017m. išleista penktoji autoriaus sudaryta knyga ,, Viešintų kraštas, kaimai ir žmonės“.

Tai informatyvus, didelės išliekamosios vertės gausiai iliustruotas leidinys.

   Nuo 1962 m. T. Uža fotografuoja ir kaupia fotografijų archyvą. Dalį nuotraukų panaudoja rašydamas knygas, kitas – renkdamas fotografijų parodas. Jos yra laukiamos įvairių Anykščių rajono vietovių bibliotekose: spėjo pabuvoti Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje, jos skyriuose: Viešintose, Svėdasuose, Kavarske, Kurkliuose, Staškūniškyje, Burbiškyje, Surdegyje ir kt. Autorius susitinka su tų bibliotekų skaitytojais, papasakoja apie Viešintų kraštą, taip pat demonstruojamų nuotraukų ypatumus. Tuo pačiu papasakoja ir apie jo paties sudarytas (parašytas) ir išleistas penkias knygas.

   2015 m. už savanorišką kultūros sklaidą Lietuvoje T. Uža tapo Lietuvos Respublikos Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio "Tarnaukite Lietuvai" laureatu. Už nuopelnus Aukštaičių krašto kultūrai 2015 m. jam skirta Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija . Už taurų darbą, tyrinėjant tautos kultūros paveldą, 2018 m. jis apdovanotas Lietuvos kraštotyros draugijos padėka.

     Parodai „Gimtinė širdyje, fotografijose ir knygose“ autorius pristatė virš 80 fotografijų, kuriose įamžino Viešintų miestelio žmones, kultūrinį gyvenimą, gamtos vaizdus. Mintimis autorius visada su šiuo kraštu, gal dėl to ir kilo noras įamžinti jį nuotraukose, atsiminimuose.

   Paroda eksponuojama Laukminiškių kaimo muziejuje nuo š. m. rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 31 d.

 

 

„Partizanų vadas – Albinas Tindžiulis – Dėdė“

Pagal Kupiškio etnografijos muziejaus parengtą projektą „Partizanų vadas – Albinas Tindžiulis – Dėdė“ sukurtas to paties pavadinimo dokumentinis - vaidybinis filmas. Projekto autorė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, režisierė Vilija Morkūnaitė, operatorius Povilas Vireliūnas.

Yra įtrauktas į filmų festivalį „Jūs mūsų širdyse“ programą. Festivalis skirtas Lietuvos partizanams ir tremtiniams atminti.

Renginys vyks Kauno įgulos karininkų Ramovėje. A. Mickevičiaus g. 18. 2018 m. rugsėjo 29-30 d (www.filmufestivalis.lt)

Tai pirmas filmas, pasakojantis apie Kupiškio krašto rezistencinį judėjimą po Antrojo Pasaulinio karo. Vienas iš partizaninės kovos vadų buvo Albinas Tindžiulis – Dėdė. Tai žmogus, kuris kaip tūkstančiai kitų turėjęs padaryti savo gyvenimo sprendimus sudėtingu ir žiauriu laiku.

Filmo kūrėjai kviečia visus pagalvoti, kokie mes lietuviai esame šiandien ir kas mus vienija, kokios vertybės įkvepia ir jungia.

21521003

 

Tarptautinis karpytojų pleneras „Karpiniuota praeitis“

paroda3Kaip 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje savo namus puošė lietuviai? Nepaprasto puošnumo lovatiesėmis uždengtos plačios lovos , gėlėtos, įvairiaspalvės kraičio skrynios, garbiosios krikštasuolės, ant sienų – šventųjų paveikslai... Kaimo moterys prieš šventes iš popieriaus kirpdavo užuolaidėles, lentynėlių papuošimus, lempų gobtuvus. Karpiniais puošdavo ir šventųjų paveikslus, kuriuos dar apkaišydavo spalvotomis gėlėmis. Karpyta visoje Lietuvoje. Skyrėsi tik niuansai.

2018 metų liepos 16 – 21 dienomis vyko pirmasis Lietuvoje tarptautinis karpytojų pleneras „Karpiniuota praeitis“, kurio vienas iš tikslų domėtis senosiomis popieriaus karpymo tradicijomis ir namų puošyba. Praeitis, nes puošėme senus šventųjų paveikslus ir nuotraukas. Karpiniuota, nes juos puošėme karpinukais.

Sulaukėme 6 viešnių iš užsienio. Tai:

Lizaveta Červonceva, Natalja Červonceva, Konstancija- Viktorija Gerasimenka, Olga Nalivaiko iš Baltarusijos, Anna Walzcek iš Lenkijos, Galina Dudar ir Ukrainos.

Į plenerą susirinko 21 karpytoja iš visos Lietuvos:

Rasa Slesoriūnienė (Utena), Alma Stugienė (Kuršėnai), Laimutė Fedosejeva (Vilnius), Vilija Jurkuvienė (Tauragė), Eglė Dvarionaitė- Vindašienė (Kaunas), Rasa Rainienė (Jonava), Genutė Bučiūnienė (Kazlų Rūda), Laima Skipitienė (Vilnius), Gita Kolosovienė (Obeliai), Albina Mackevičienė (Kėdainiai), Lina Paukštienė (Utena), Vaida Svigarienė (Utena), Lina Kabelkaitė (Liepalingis), Diana Lukošiūnaitė (Druskininkai), Milgė Saladžiutė (Utena), Aušra Būgienė (Utena), Gita Juškėnienė (Utena), Rita Molienė (Kupiškis), Genia Vaičikauskienė (Kupiškis), Aldona Ramanauskienė (Kupiškis) ir Virginija Jurevičienė (Kupiškis).

Papuošta apie 60 paveikslų ir nuotraukų. Dar kirpome užuolaidėles, stalo servetėles, surengėme parodą. Kirpome žirklutėmis, rėžėme rėžtukais.

Labai svarbi buvo edukacinė veikla, kur dalijomės savo patirtimi, mokėmės viena iš kitos. Labai daug informacijos gavome, klausydamos Laimos Fedosejevos (Vilnius), Eglės Dvarionaitės-Vindašienės (Kaunas), Lizavetos Červoncevos ir Nataljos Červoncevos (Molodečnas, Baltarusija) edukacinių paskaitėlių.

Nutarta, kad kitas tarptautinis pleneras Kupiškio r. vyks 2021 metais.

Nuotraukoje Natalijos Červoncevos darbas. Molodečnas (Baltarusija)

 

Paroda eksponuojama Adomo Petrausko muziejuje iki šių metų rugsėjo 30 d.

 

Edita Meškonienė. Fotoparoda „Mėlyno dangaus ieškojimas“

e meskEdita Meškonienė gimė ir augo Trakuose, nors vasaras iki paauglystės praleido pas močiutę prie Garliavos. Pirmi gyvenimo metai prabėgo labai romantiškoje vietoje – prie pilies pusiasalio. Paskui gyvenamąją vietą pakeitė į kitą.

1982 metais baigė mokyklą ir pradėjo studijuoti Vilniuje VISI (dabar VGTU). Mokėsi ekonomikos ir finansų mokslų. Baigusi mokslus dirbo Mokslų Akademijoje ekonomiste. ,,Esu dėkinga likimui, kad ten atsidūriau kaip tik tuo metu, kai kūrėsi Sąjūdis. Kartu su Nepriklausomybės atėjimu sukūriau šeimą. Gimė dukra, po kelių metų – antra. Vaikai augo, keitėsi darbai, vėl mokiausi, bet visuomet sugrįždavau namo į Trakus. Skaičiuoju, kad Vilniuje gyvenu jau 35 metus, bet visada jaučiuosi trakiete. Dabar Trakuose lankau mamą ir seserį“, – pasakojo Edita.

Kaip ji susidomėjo fotografija? Fotoaparatas namie buvo visada, nes fotografavo Editos tėtis. Fotografuoti autorė pradėjo mokykloje, lankė foto būrelį. Dažniausiai į kadrą pakliūdavo klasės draugai. Studijuodama lankė folklorinį ansamblį, su ansambliečiais daug keliavo po Lietuvą, kartais ir toliau. Fotoaparatas visuomet keliaudavo drauge. Vėliau pradėjo fotografuoti skaidres. Atsiradus vaikams, aišku, objektyvas nukrypo į juos. Tapo šeimynos fotografe.

e mesk 1Visuomet fotografavo šalia esančius žmones. Tačiau autorę traukia ir kiti dalykai. Įdomiausia jai kasdieninėje aplinkoje pamatyti kažką ypatingo, ką sunku pamatyti „normaliai“ gyvenant. Tokie vaizdai atsiranda trumpam, reikia tik pastebėti juos ir laiku nuspausti mygtuką. Tai gali būti bažnyčios fragmento atspindys vandens baloje gatvėje, gal praeivio atspindys vitrinoje su stilingais manekenais ar rudens lapų sankaupa patvoryje, bet tie lapai taip keistai susisukę, kad primena išsižiojusios godžios žuvies plėšrią burną... Pats objektas nėra svarbus. Visumą sukuria šviesa, forma, dėmių išsidėstymas, spalvų deriniai.

Ar daug laiko skiria šiam užsiėmimui? Fotoaparatas nuolat keliauja su autore. Fotografija reikalauja labai daug laiko. Įvairiais gyvenimo laikotarpiais jai skyrė skirtingai dėmesio. Be to, pagrindinis darbas nėra pats fotografavimo procesas. Daugiausia laiko reikia paskirti nuotraukų atrinkimui, redagavimui prie kompiuterio. Fotografijos meno teko intensyviai mokytis pusę metų, o dabar fotografija tapo pagrindiniu užsiėmimu. Nuo 2010 m. nuotraukas eksponuoja parodose.

,,Mano nuotraukos – tai mano gyvenimas, mano mintys. Padaryti kadrai atspindi mano matymo lauką, todėl jie nėra atsitiktiniai...Paroda – tai mano užrašytų minčių vaizdais rinkinys. Todėl vargu, ar įmanoma, daryti nuotraukas tikslingai parodai. Tačiau rodymui nuotraukas atrenku jau tikslingai“, – yra pasakiusi fotografė.

Nuotraukų galite rasti jos Facebook paskyroje. Ten sukurti keli teminiai albumai: „Lietuva“, „Vilnius“, „Nida“, „Paberžės stebuklai“, „Iš pievų ir laukų“ ir kt., kuriuos nuolat papildo. Nespalvotos nuotraukos kaupiasi albume „Be spalvų“. Albume „Kitaip“ rasite visokių keistų, netikėtų nuotraukų, kurios niekur kitur neprilimpa. 2017 metais išleista Liudos Matonienės knyga „Vilnius: meilės stotelės“, kurioje patalpinta Editos Meškonienės 50 nuotraukų kaip atskirų skyrių iliustracijos. Jas ir dar daug kitų rasite minėtuose albumuose.

,,Prieš daugelį metų į rankas papuolė atvirutė, kurioje buvo pavaizduota bala su dangaus atspindžiu, kartu pridėtas užrašas: NET IR PURVINIAUSIOJE BALOJE ATSISPINDI MĖLYNAS DANGUS.

e mesk 2Sentencija įstrigo atmintin ir tapo tarsi mano gyvenimo moto: žvalgykis aplink, pamatyk ir pastebėk paprasčiausiuose dalykuose kas gražu, miela, jauku, šilta, vertinga, gilu, šviesu....

Kartais pavyksta atrasti mėlyną dangų. Šiais atradimais dalinuosi su Jumis“, – atvirauja Edita.

Parodai „Mėlyno dangaus ieškojimas“ nuotraukos rinktos keletą metų. Matyt, laukė savo valandos. Jose atsispindi ne tik Lietuvos, bet ir Italijos dangus. Visi vaizdai yra tikri, realūs, ir kiekvienas galim tokius ar panašius pamatyti aplink save kiekvieną dieną. Todėl parodos autorė linki neprarasti smalsumo, dairytis aplink ir atrasti savo mėlyną dangų: aplinkoje, žmonėse, daiktuose. Net ir murziniausioje baloje juk atsispindi dangus.

  

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje iki š. m. rugpjūčio 31 d.                                                                         

Iššūkis – „Surink Lietuvą“

Mėgsti keliauti ir ieškai naujų iššūkių? Jei taip, turim tau bei tavo draugams puikią idėją! Liepos 12 d. startuoja projektas, sujungęs visas 60 savivaldybių, ”Surink Lietuvą”, kurio esmė Lietuvos šimtmečio proga, paskatinti žmones ne tik keliauti po savo kraštą, tačiau ir pažinti kiekvieną jo lopinėlį. Koks viso to tikslas? Ogi, kiekviename aplankytame krašte gausi puikią galimybę įsigyti to krašto formos magnetuką, surinkus visas 60 dalių - sujungti jas į vieną visumą -Lietuvos žemėlapį!

Šis projektas inicijuotas VšĮ Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centro apjungė visą Lietuvą, -  60 savivaldybių. Žemėlapio kūrimas užtruko net devynis mėnesius, buvo rinkta informacija iš visos Lietuvos, bendradarbiauta su turizmo informacijos centrais, muziejais, bibliotekomis, regioniniais parkais ir kitomis įstaigomis. Kiekviena informacija atskirai ištyrinėta ieškant patraukliausio būdo ją pavaizduoti, tokiame mažame plotelyje. 

 „Tai pirmas tokio pobūdžio projektas, apjungęs visą Lietuvą. Neabejojame, kad jis prisidės prie vietinio turizmo aukso amžiaus, juk kelionės po savo šalį ir atradimai regionuose yra tikras magnetas turistams!“, - projektą palaiko laikina Turizmo departamento vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė.

Daugeliui Lietuva dar yra neatrastas kraštas, bet jis turi ką papasakoti, parodyti ar padegustuoti. Kiekvienas magnetas tai lyg atskira istorija - Ukmergės krašto magnetukas pasakoja apie piliakalnį ir dainuojančius balandžius, Akmenės - apie dinozaurus ir drugelius, Marijampolės - apie kates, kurias taip mylėjo grafienė, o kur dar gausybė dvarų, bokštų, įdomių asmenybių.. Jūsų laukia 60 įdomiausių pasakojimų, potyrių ir nuotykių. Šias istorijas taip pat galėsite išgirsti per radiją „Extra FM“, kuri kiekvieną savaitę pakvies aplankyti ir susipažinti vis su nauju rajonu. Dar vienas mūsų projekto partneris - vežėjas UAB „Kautra“, kuris skatins keliauti po Lietuvą suteikdamas nuolaidas.  Tai jei jau susidomėjai, paskubėk, įsigyti savo krašto detalę, nes pradžioje išleidome tik 1000 Lietuvos žemėlapių.

Daugiau informacijos apie nuolaidas kelionėms po Lietuvą, projekto eigą, bei įspūdžius galite rasti mūsų socialiniame tinklapyje facebook – „Surink Lietuvą“. 

Magnetukų galite įsigyti Kupiškio r. turizmo ir verslo informacijos centre, adresu Gedimino g. 2., Kupiškis.

zemelapis

 

MAGNETUKAS

Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos mokinių kūrybos darbų paroda

IMGP9724

Alma Mikonytė. Subačiaus gimnazija, III G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

IMGP9725

Silvija Janonytė. Subačiaus gimnazija, III G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

IMGP9726

Austėja Grucytė. Subačiaus gimnazija, III G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė

IMGP9727

Andrius Šinkevičius. Subačiaus gimnazija. I G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

IMGP9730

Goda Mikoleikaitė. Subačiaus gimnazija, I G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

IMGP9732

Karolina Petronytė. Subačiaus gimnazija, I g. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

 

Paroda eksponuojama nuo 2018 m. liepos 2 d. iki rugsėjo 30 d. Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje. 

Paroda „Virgilijus Alekna - pasaulio lietuvybės ąžuolas“

 

   2017 10 14 - A4S 9319_Virgilijus_Alekna

    Virgilijus Alekna. 2017-10-14.

 

  Disko metikas, olimpinis, pasaulio, Europos čempionas, Lietuvos Respublikos Seimo narys, Kupiškio rajono Garbės pilietis (2001 m.) Virgilijus Alekna gimė 1972 m. vasario 13 d. Terpeikių kaime (Kupiškio r.). Mokėsi Lukonių pradinėje (1979–1983 m.), Subačiaus vidurinėje (1983–1986 m.) mokyklose, Panevėžio sporto mokykloje (1986–1990 m.). Studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, Kūno kultūros akademijoje, dirbo Vadovybės apsaugos departamente. 2016 m. pagal sąrašą išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys.                       

 

  Sidnėjaus (2000 m.) ir Atėnų (2004 m.) olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtojas, Pekino (2008 m.) olimpinių žaidynių 3-oji vieta, Londono (2012 m.) olimpinių žaidynių 4-oji vieta, dukart pasaulio čempionas (Paryžius, 2003 m.; Helsinkis, 2005 m.), Europos čempionas (Geteborgas, 2006 m.). Pasaulio taurės laimėtojas (Johanesburgas, 1998 m.). Daugkartinis įvairių tarptautinių varžybų nugalėtojas ir prizininkas. 2005–2006 m. nugalėjo 19-oje tarptautinių turnyrų iš eilės. Asmeninis rekordas – 73,88 m (2000 m.). Su aktyviu sportu atsisveikino 2014 m.

 

  2000 m., 2004–2006 m. V. Alekna išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku. 2000 m. JAV žurnalo „Track and Fields News“ rinkimuose pripažintas geriausiu pasaulio lengvaatlečiu, 2005 m. tapo pirmuoju lietuviu išrinktu Europos metų lengvaatlečiu, konkurso „LT tapatybė“ pagrindinis laureatas (2005 m.).

 

  Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V (1997 m.), III (2001 m.) laipsnių ordinais ir Didžiuoju kryžiumi (2003 m.). Kupiškio rajono (2001 m.) ir Atėnų Garbės pilietis (2004 m.). Nuo 2005 m. Vilniuje rengiamos pasaulinės V. Aleknos vardo disko metimo varžybos. 2007 m. suteiktas UNESCO sporto čempiono vardas už veiklą, propaguojant sportą mokyklose ir atsidavimą UNESCO idealams. 2012 m. Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD) įteiktas KKSD Sporto garbės komandoro ženklas Už nuopelnus Lietuvos sportui.

 

    Virgilijus Alekna – geriausias ir tituluočiausias visų laikų Lietuvos lengvaatletis. Sportininkas, kurio pavardė pasaulio lengvosios atletikos istorijoje ne kartą įrašyta aukso raidėmis. Šis dukart olimpinis, dukart pasaulio ir Europos čempionas bei rekordininkas pagal dešimties tolimiausių savo disko metimų vidurkį yra laikomas geriausiu visų laikų vyrų disko metimo rungties sportininku.

 

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje nuo š. m. liepos 5 d. iki rugpjūčio 5 d.

 

Renės Sankauskienės rankdarbių paroda ,, Per banguojantį laiką...“

DSCF2279Gimiau prieš 62 metus Sibire, Irkutsko srityje, Tuluno rajono Šeragulo kaime. Tėvai buvo 1949- ųjų tremtiniai. 1959- aisiais su tėvais grįžau į Lietuvą. Apsigyvenome mamos tėviškėje Keršuliškių kaime. Sulaukusi septynerių, pradėjau lankyti Didžprūdėlių aštuonmetę mokyklą. Pirmą klasę baigiau Noriūnų aštuonmetėje, nes tėvas pagaliau gavo labai lauktą butą melioratorių gyvenvietėje. Ten ir baigiau aštuonias klases. Vidurinę mokyklą baigiau Kupiškyje 1974- aisiais metais ir įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą istorijos ir pedagogikos specialybę. Įgijusi profesiją, dirbau Utenoje, tačiau 1982- aisiais su šeima grįžau į Kupiškį. Nuo to laiko dirbau šiame rajone įvairų pedagoginį darbą. Paskutiniuosius trisdešimt metų dirbau Šepetos Almos Adamkienės pagrindinėje mokykloje istorijos, geografijos, etikos mokytoja.

     Rankdarbiai yra ne tik laisvalaikio dalis, bet ir poilsis, nusiraminimas, džiaugsmas sukūrus kažką savo rankomis. Netoli televizoriaus visada yra rankdarbis. Važiuojant ilgiau autobusu, rankinuke turiu vašelį ir nedidelį mezginuką. Nemėgstu sėdėti tuščiomis rankomis.

     Labai patinka iš atskirų kvadratų sudarytas nėrinys, primenantis audinio raštą. Kai pakliuvo į rankas labai seno sudraskyto nėrinio gabalas, pagal jį nunėriau staltiesę. Kartais atrodo, kad gal reiktų gyventi moderniau, juk tiek daug daiktų yra parduotuvėse. Tačiau turiu vieną praktinį pastebėjimą: kai senatvėje nustoja dirbti pirštai nustoja tarnauti smegenys. Taigi, gal ir verta turėti kažką be darbo dėl pragyvenimo ir kasdieninės ruošos. Džiaugiuosi, kad dukra irgi mėgsta rankdarbius. Jos braižas kitoks, bet dailus ir kruopštus.

   Pirmieji rankdarbiai, kuriuos prisimenu, buvo broliui Algimantui mamos megztas baltas megztinis ir bobutės jam numegztos gražios baltos pynučių raštais išgražintos pirštuotos pirštinės. Jas brolis ypatingai saugojo. Labai mėgau glostyti prie lovos kabantį tetos siuvinėtą kilimėlį su briedžiu. Visos giminės moterys mokėjo megzti, austi, siūti. Mama buvo gera siuvėja. Mezgė, kaip sakydavo, iš reikalo. Jos mezginiai buvo paprasti, bet dailūs ir gerai sumodeliuoti. Siuvinėjimas buvo toks lyg nelabai naudingas užsiėmimas. Juk prieškario, pokario metais kaimo moteriai reikėjo daug įdėti sumanumo ir darbo, kad galėtum gražiau apsirengti, papuošti namus.

     Megzti išmokau būdama pirmokė, žiemos atostogas leisdama pas bobutę. Papuošiau lėlę šaliku. Septintoje klasėje jau turėjau savo megztą kepurę. Apsinerdavau apykaklaites uniformai, pasisiuvinėdavau, mereškuodavau sukneles. Drabužius megzti pradėjau jau būdama studente. Visos merginos mėgsta originaliau pasipuošti, todėl mezgančių buvo nemažai. Didžiausia problema buvo siūlai. Gerų, gražiai gulančių, kokybiškų siūlų buvo galima gauti tik išneštų iš mezgimo cechų. Tačiau reikėjo ryšių... Buvome išradingos. Pirkdavome pačias didžiausias vyriškas pusvilnės kojines ir ardydavome, lygindavome siūlus. Siūlas buvo lygus, stiprus, mezginys neprarasdavo formos. Palaidinukei užtekdavo trijų porų. Poros kaina irgi buvo gera– trys rubliai dvidešimt kapeikų. Tačiau tos kojinės dažniausiai būdavo negražių spalvų. Rygoje buvo pardavinėjamos siūlų atliekos, todėl kai kas uždarbiavo atsiveždami tokių siūlų ar nebaigtų megzti mezginių. Kartais ir labai gražių spalvų.

     DSCF2288Gimus dukrai, puošdavau savo rankų darbo drabužėliais. Suknytės iš parduotuvės jai būdavo per plačios. Dariau kuo spalvingesnius drabužėlius, todėl važiuodami autobusu pas močiutes, pasimokydavome pažinti ir spalvas. Pati irgi sau mezgiau drabužius iki paltų. Norėjosi ir namus papuošti kažkuo originaliu. Laiko rasdavau žiūrėdama žinias, televizijos laidas. Kartais mezginiui prireikdavo ir pusmečio ar daugiau laiko. Juk dirbant mokytoja, neužtenka darbo įstatymuose numatytos aštuonių valandų darbo dienos. Išvargina emocinė įtampa, nuolatinis susikaupimas... Todėl tarp pirštų slenkantis siūlas, mezginys, siuvinys tarsi meditacija padeda atsipalaiduoti, pasiruošti naujai darbo dienai. Kadangi darbe žiemą būdavo gana šalta, tai daugiau gaminausi šiltus drabužius. Jie jau ne tokie dailūs.

     Keičiantis laikams, Rytų Europą užplūdo daug gražių prekių. Atrodė, kad nereikės jau narplioti siūlų, durstyti audeklų skiaučių. Bet taip neatsitiko. Daiktą nusipirkti galima, bet originalaus, vienintelio daikto nenusipirksi. Kai pamatai kiek kainuoja rankų darbo daiktai, pasidžiaugi kiek daug sutaupei. Džiugu, kad vėl atgyja rankdarbiai, vis daugiau besidominčių jais jaunų žmonių. Ne tik moterų, bet ir vyrų.

 Renė Sankauskienė

Paroda eksponuojama Laukminiškių kaimo muziejuje nuo š. m. birželio 1 d. iki liepos 31 d.

r sankauskien

R. Sankauskienė. Nerta stalties. Medvilnė. 160x160 cm. 2017 m. 

„Karpiniuota praeitis...“

skelbimas plenerui Uoginiuose 2

TARPTAUTINIS KARPYTOJŲ

PLENERAS

2018 m. liepos 16-21 d.

Tai pirmas Lietuvoje tarptautinis karpytojų pleneras. Plenere dalyvauja garsios karpytojos ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio: ukrainietės  Irina Tokarska ir Olga Dudar, lenkė Anna Walsak,  baltarusės Lizaveta ir Natalja ČervoncevosOlga Nalivaiko, Konstancija-Viktorija Gerasimenka, Sofija Podkoritaba, viešnia iš Maskvos - Asia Petričenko.

Kiekvienas plenero dalyvis privalės papuošti 1-2  senovinį paveikslą arba nuotrauką. Darbai bus eksponuojami Uoginių amatų centre.

Plenero programa:

Liepos 16 diena. Registracija Uoginių amatų centre iki 12 val. Plenero atidarymas 15 val.

Koncertuoja Biržų rajono Vabalninko kultūros centro saviveiklininkai.

Liepos 17 diena. 10 val. karpytoja Laimutė Fedosejeva, kiti plenero dalyviai dalinasi gerąja patirtimi.

Vakare duonos kepimo edukacija.

Liepos 18 diena. Iš ryto senovinių krikštynų stebėjimas.

Liepos 19 diena. Ekskursija po Kupiškio rajoną.

Liepos 20 diena. 17 val. tautodailininko Sauliaus Kronio parodos „Tradicijų tąsa kryžių viršūnėse“uždarymas.

Liepos 21 diena. 15 val. plenero uždarymas.

Koncertuoja Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio saviveiklininkai.

Pakišuolių kepimo edukacija.

Atsisveikinimas iki.....(tarsimės). 

Liepos 17-20 dienomis 8 val. rytinė mankšta, maudynės (gali valanda keistis). Mankštą ves Sonata Navickienė.  

 

„Tėvynėj gyventi neleido“

tremtDidžiausi Kupiškio krašto ir Lietuvos gyventojų pokario trėmimai įvyko 1948-1949 m. 1948 m. vasario 21 d. SSRS ministrų taryba priėmė nutarimą Dėl iškeldinimo iš Lietuvos SSR specialiajai tremčiai 12 tūkstančių Lietuvos piliečių. Po to sekė atitinkamas slaptas LSSR ministrų tarybos ir LKP(b) centro komiteto nutarimas dėl maskviškio nutarimo vykdymo. Šis trėmimas vadinams Pavasariu (Vesna), prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d., šeštadienį, 4 val ryto.

Antrasis pagal didumą trėmimas, vadintas Bangų mūšą (Priboj), rėmėsi SSRS ministrų tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimu. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 8500 šeimų. 1949 m. kovo  19 d. LSSR ministrų taryba priėmė įprastą tokiam atvejui nutarimą. Trėmimas prasidėjo 1949 m. kovo 25 d. 6 val ryto ir truko dvi dienas.

1950 m. vyko trys nedideli trėmimai. Žymiai didesnis buvo 1951 m. rudenį. SSRS ministrų taryba 1951 m. rugsėjo 5 d. priėmė  nutarimą Dėl iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos  buožių su šeimomis. Analogišką nutarimą priėmė ir LSSR ministrų taryba. Per tris kartus - lapkričio mėnesiais iš Lietuvos išvežė 5139 žmonių. 1959 m. ištremta jau žymiai mažiau.

Iš viso sovietmečiu iš Lietuvos buvo ištremta apytikriai 44020 šeimų, arba 128068 žmonės. 

Kupiškio kraštą skaudziai palietė visi šie trėmimai, tačiau baisiausi buvo 1941 ir 1948 bei 1949 m. Antai 1948 m. iš Kupiškio apskrities buvo ištremta 350 šeimų, arba 1196 asmenys., iš jų vyraų - 371, moterų - 521, vaikų iki 15 metų - 304, 1949 m. - 152 šeimos, arba 461 žmogus, iš jų vyrų - 134, moterų - 186, vaikų iki 15 metų - 141. 1950 m. iš Kupiškio buvo išvežta 16 šeimų, 50 asmenų.

1948-1950 m. be išimties visiems tremtiniams susidėti daiktus ir pasiruošti buvo skiriamos 2 valandos. Tų sodybų savininkams, kurios buvo arčiau miško, arba jų šeimų nariai priklausė partizanų būriams, buvo reikalaujama susiruošti per 1 valandą.  Buvo bijomasi partizanų antpuolio, o kartais vietiniai aktyvistai nenorėdavo, kad žmonės pasiimtų daugiau daiktų.

Nors trėmimų ruošimas buvo griežtai slepiamas, tačiau informacija  nutekėdavo. Daugelis žmonių buvo girdėję apie numatomus trėmimus. 

Kiekvienoje trėmimo vykdytojų grupėje buvo nuo 6 iki 12 asmenų: sovietiniai, partiniai ir komjaunimo funkcionieriai, taip pat vidaus kariuomenės karininkai ir kareiviai. Dažniausiai grupę sudarydavo trys civiliai ir trys kariškai, vadovaujami karininko. Į numatytą sodybą atvykdavo pėsti, mašiną arba vežimą su arkliu palikdavo toliau, kad neišgąsdintų tremiamųjų , ir jie neišbėgiotų.

Labai sunku buvo tiems tremtiniams, kurie neturėjo,arba  per sumaištį nesugebėjo įsidėti daugiau maisto produktų. Nuvežti į tremties vietas greitai pradėdavo badauti.

Daugelis iš Lietuvos tremiamų žmonių kaimynų, juos palydėdavo su ašaromis akyse, atnešdavo kelionei duonos, lašinių, parūpindavo šiokių tokių drabužių. 

Tremiamieji arkliais arba sunkvežimiais (iš tolimesnių vietų) buvo vežami į Kupiškio ir Subačiaus geležinkelio stotis. Kiekvieną 1948-1949 m. iš dviejų  Kupiškio vietovių išvykstantį ešeloną sudarė ne mažiau kaip 60 vagonų, su žmonėmis iš Subačiaus, Sudergio, Geležių, likusių Kupiškio valsčių, Panevėžio, Anykščių apskričių valsčių gabenantys nelaimėlius  į tremties vietas.

Šioje parodoje Pokario metų kupiškėnų trėmimai eksponuojamos nuotraukos, kuriose įamžintos mūsų kraštiečių darbo ir laisvalaikio akimirkos Sibire.

Nuotraukos ir tremtinių asmeniniai daiktai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Kupiškio etnografijos muziejaus, Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos, Skapiškio vidurinės, Šimonių ir Noriūnų pagrindinių mokyklų.

Nuotraukoje: miško kirtėjai - Kazimieras Bugailiškis (kairėje) ir jo padėjėjas. Atagajus, 1953 m.

Paroda eksponuojama nuo šių metų birželio 1 d. iki liepos 17 d. Uoginių amatų centre.

Europos muziejų naktis A. Petrausko sodyboje

UOGINIAI

Edukacinė popietė „Mūsų laimė – tėvynėj...“

petras babickas S