Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Iššūkis – „Surink Lietuvą“

Mėgsti keliauti ir ieškai naujų iššūkių? Jei taip, turim tau bei tavo draugams puikią idėją! Liepos 12 d. startuoja projektas, sujungęs visas 60 savivaldybių, ”Surink Lietuvą”, kurio esmė Lietuvos šimtmečio proga, paskatinti žmones ne tik keliauti po savo kraštą, tačiau ir pažinti kiekvieną jo lopinėlį. Koks viso to tikslas? Ogi, kiekviename aplankytame krašte gausi puikią galimybę įsigyti to krašto formos magnetuką, surinkus visas 60 dalių - sujungti jas į vieną visumą -Lietuvos žemėlapį!

Šis projektas inicijuotas VšĮ Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centro apjungė visą Lietuvą, -  60 savivaldybių. Žemėlapio kūrimas užtruko net devynis mėnesius, buvo rinkta informacija iš visos Lietuvos, bendradarbiauta su turizmo informacijos centrais, muziejais, bibliotekomis, regioniniais parkais ir kitomis įstaigomis. Kiekviena informacija atskirai ištyrinėta ieškant patraukliausio būdo ją pavaizduoti, tokiame mažame plotelyje. 

 „Tai pirmas tokio pobūdžio projektas, apjungęs visą Lietuvą. Neabejojame, kad jis prisidės prie vietinio turizmo aukso amžiaus, juk kelionės po savo šalį ir atradimai regionuose yra tikras magnetas turistams!“, - projektą palaiko laikina Turizmo departamento vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė.

Daugeliui Lietuva dar yra neatrastas kraštas, bet jis turi ką papasakoti, parodyti ar padegustuoti. Kiekvienas magnetas tai lyg atskira istorija - Ukmergės krašto magnetukas pasakoja apie piliakalnį ir dainuojančius balandžius, Akmenės - apie dinozaurus ir drugelius, Marijampolės - apie kates, kurias taip mylėjo grafienė, o kur dar gausybė dvarų, bokštų, įdomių asmenybių.. Jūsų laukia 60 įdomiausių pasakojimų, potyrių ir nuotykių. Šias istorijas taip pat galėsite išgirsti per radiją „Extra FM“, kuri kiekvieną savaitę pakvies aplankyti ir susipažinti vis su nauju rajonu. Dar vienas mūsų projekto partneris - vežėjas UAB „Kautra“, kuris skatins keliauti po Lietuvą suteikdamas nuolaidas.  Tai jei jau susidomėjai, paskubėk, įsigyti savo krašto detalę, nes pradžioje išleidome tik 1000 Lietuvos žemėlapių.

Daugiau informacijos apie nuolaidas kelionėms po Lietuvą, projekto eigą, bei įspūdžius galite rasti mūsų socialiniame tinklapyje facebook – „Surink Lietuvą“. 

Magnetukų galite įsigyti Kupiškio r. turizmo ir verslo informacijos centre, adresu Gedimino g. 2., Kupiškis.

zemelapis

 

MAGNETUKAS

Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos mokinių kūrybos darbų paroda

IMGP9724

Alma Mikonytė. Subačiaus gimnazija, III G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

IMGP9725

Silvija Janonytė. Subačiaus gimnazija, III G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

IMGP9726

Austėja Grucytė. Subačiaus gimnazija, III G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė

IMGP9727

Andrius Šinkevičius. Subačiaus gimnazija. I G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

IMGP9730

Goda Mikoleikaitė. Subačiaus gimnazija, I G. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

IMGP9732

Karolina Petronytė. Subačiaus gimnazija, I g. kl., mokytoja G. Vaičikauskienė.

 

Paroda eksponuojama nuo 2018 m. liepos 2 d. iki rugsėjo 30 d. Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje. 

Paroda „Virgilijus Alekna - pasaulio lietuvybės ąžuolas“

 

   2017 10 14 - A4S 9319_Virgilijus_Alekna

    Virgilijus Alekna. 2017-10-14.

 

  Disko metikas, olimpinis, pasaulio, Europos čempionas, Lietuvos Respublikos Seimo narys, Kupiškio rajono Garbės pilietis (2001 m.) Virgilijus Alekna gimė 1972 m. vasario 13 d. Terpeikių kaime (Kupiškio r.). Mokėsi Lukonių pradinėje (1979–1983 m.), Subačiaus vidurinėje (1983–1986 m.) mokyklose, Panevėžio sporto mokykloje (1986–1990 m.). Studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, Kūno kultūros akademijoje, dirbo Vadovybės apsaugos departamente. 2016 m. pagal sąrašą išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys.                       

 

  Sidnėjaus (2000 m.) ir Atėnų (2004 m.) olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtojas, Pekino (2008 m.) olimpinių žaidynių 3-oji vieta, Londono (2012 m.) olimpinių žaidynių 4-oji vieta, dukart pasaulio čempionas (Paryžius, 2003 m.; Helsinkis, 2005 m.), Europos čempionas (Geteborgas, 2006 m.). Pasaulio taurės laimėtojas (Johanesburgas, 1998 m.). Daugkartinis įvairių tarptautinių varžybų nugalėtojas ir prizininkas. 2005–2006 m. nugalėjo 19-oje tarptautinių turnyrų iš eilės. Asmeninis rekordas – 73,88 m (2000 m.). Su aktyviu sportu atsisveikino 2014 m.

 

  2000 m., 2004–2006 m. V. Alekna išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku. 2000 m. JAV žurnalo „Track and Fields News“ rinkimuose pripažintas geriausiu pasaulio lengvaatlečiu, 2005 m. tapo pirmuoju lietuviu išrinktu Europos metų lengvaatlečiu, konkurso „LT tapatybė“ pagrindinis laureatas (2005 m.).

 

  Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V (1997 m.), III (2001 m.) laipsnių ordinais ir Didžiuoju kryžiumi (2003 m.). Kupiškio rajono (2001 m.) ir Atėnų Garbės pilietis (2004 m.). Nuo 2005 m. Vilniuje rengiamos pasaulinės V. Aleknos vardo disko metimo varžybos. 2007 m. suteiktas UNESCO sporto čempiono vardas už veiklą, propaguojant sportą mokyklose ir atsidavimą UNESCO idealams. 2012 m. Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD) įteiktas KKSD Sporto garbės komandoro ženklas Už nuopelnus Lietuvos sportui.

 

    Virgilijus Alekna – geriausias ir tituluočiausias visų laikų Lietuvos lengvaatletis. Sportininkas, kurio pavardė pasaulio lengvosios atletikos istorijoje ne kartą įrašyta aukso raidėmis. Šis dukart olimpinis, dukart pasaulio ir Europos čempionas bei rekordininkas pagal dešimties tolimiausių savo disko metimų vidurkį yra laikomas geriausiu visų laikų vyrų disko metimo rungties sportininku.

 

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje nuo š. m. liepos 5 d. iki rugpjūčio 5 d.

 

Renės Sankauskienės rankdarbių paroda ,, Per banguojantį laiką...“

DSCF2279Gimiau prieš 62 metus Sibire, Irkutsko srityje, Tuluno rajono Šeragulo kaime. Tėvai buvo 1949- ųjų tremtiniai. 1959- aisiais su tėvais grįžau į Lietuvą. Apsigyvenome mamos tėviškėje Keršuliškių kaime. Sulaukusi septynerių, pradėjau lankyti Didžprūdėlių aštuonmetę mokyklą. Pirmą klasę baigiau Noriūnų aštuonmetėje, nes tėvas pagaliau gavo labai lauktą butą melioratorių gyvenvietėje. Ten ir baigiau aštuonias klases. Vidurinę mokyklą baigiau Kupiškyje 1974- aisiais metais ir įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą istorijos ir pedagogikos specialybę. Įgijusi profesiją, dirbau Utenoje, tačiau 1982- aisiais su šeima grįžau į Kupiškį. Nuo to laiko dirbau šiame rajone įvairų pedagoginį darbą. Paskutiniuosius trisdešimt metų dirbau Šepetos Almos Adamkienės pagrindinėje mokykloje istorijos, geografijos, etikos mokytoja.

     Rankdarbiai yra ne tik laisvalaikio dalis, bet ir poilsis, nusiraminimas, džiaugsmas sukūrus kažką savo rankomis. Netoli televizoriaus visada yra rankdarbis. Važiuojant ilgiau autobusu, rankinuke turiu vašelį ir nedidelį mezginuką. Nemėgstu sėdėti tuščiomis rankomis.

     Labai patinka iš atskirų kvadratų sudarytas nėrinys, primenantis audinio raštą. Kai pakliuvo į rankas labai seno sudraskyto nėrinio gabalas, pagal jį nunėriau staltiesę. Kartais atrodo, kad gal reiktų gyventi moderniau, juk tiek daug daiktų yra parduotuvėse. Tačiau turiu vieną praktinį pastebėjimą: kai senatvėje nustoja dirbti pirštai nustoja tarnauti smegenys. Taigi, gal ir verta turėti kažką be darbo dėl pragyvenimo ir kasdieninės ruošos. Džiaugiuosi, kad dukra irgi mėgsta rankdarbius. Jos braižas kitoks, bet dailus ir kruopštus.

   Pirmieji rankdarbiai, kuriuos prisimenu, buvo broliui Algimantui mamos megztas baltas megztinis ir bobutės jam numegztos gražios baltos pynučių raštais išgražintos pirštuotos pirštinės. Jas brolis ypatingai saugojo. Labai mėgau glostyti prie lovos kabantį tetos siuvinėtą kilimėlį su briedžiu. Visos giminės moterys mokėjo megzti, austi, siūti. Mama buvo gera siuvėja. Mezgė, kaip sakydavo, iš reikalo. Jos mezginiai buvo paprasti, bet dailūs ir gerai sumodeliuoti. Siuvinėjimas buvo toks lyg nelabai naudingas užsiėmimas. Juk prieškario, pokario metais kaimo moteriai reikėjo daug įdėti sumanumo ir darbo, kad galėtum gražiau apsirengti, papuošti namus.

     Megzti išmokau būdama pirmokė, žiemos atostogas leisdama pas bobutę. Papuošiau lėlę šaliku. Septintoje klasėje jau turėjau savo megztą kepurę. Apsinerdavau apykaklaites uniformai, pasisiuvinėdavau, mereškuodavau sukneles. Drabužius megzti pradėjau jau būdama studente. Visos merginos mėgsta originaliau pasipuošti, todėl mezgančių buvo nemažai. Didžiausia problema buvo siūlai. Gerų, gražiai gulančių, kokybiškų siūlų buvo galima gauti tik išneštų iš mezgimo cechų. Tačiau reikėjo ryšių... Buvome išradingos. Pirkdavome pačias didžiausias vyriškas pusvilnės kojines ir ardydavome, lygindavome siūlus. Siūlas buvo lygus, stiprus, mezginys neprarasdavo formos. Palaidinukei užtekdavo trijų porų. Poros kaina irgi buvo gera– trys rubliai dvidešimt kapeikų. Tačiau tos kojinės dažniausiai būdavo negražių spalvų. Rygoje buvo pardavinėjamos siūlų atliekos, todėl kai kas uždarbiavo atsiveždami tokių siūlų ar nebaigtų megzti mezginių. Kartais ir labai gražių spalvų.

     DSCF2288Gimus dukrai, puošdavau savo rankų darbo drabužėliais. Suknytės iš parduotuvės jai būdavo per plačios. Dariau kuo spalvingesnius drabužėlius, todėl važiuodami autobusu pas močiutes, pasimokydavome pažinti ir spalvas. Pati irgi sau mezgiau drabužius iki paltų. Norėjosi ir namus papuošti kažkuo originaliu. Laiko rasdavau žiūrėdama žinias, televizijos laidas. Kartais mezginiui prireikdavo ir pusmečio ar daugiau laiko. Juk dirbant mokytoja, neužtenka darbo įstatymuose numatytos aštuonių valandų darbo dienos. Išvargina emocinė įtampa, nuolatinis susikaupimas... Todėl tarp pirštų slenkantis siūlas, mezginys, siuvinys tarsi meditacija padeda atsipalaiduoti, pasiruošti naujai darbo dienai. Kadangi darbe žiemą būdavo gana šalta, tai daugiau gaminausi šiltus drabužius. Jie jau ne tokie dailūs.

     Keičiantis laikams, Rytų Europą užplūdo daug gražių prekių. Atrodė, kad nereikės jau narplioti siūlų, durstyti audeklų skiaučių. Bet taip neatsitiko. Daiktą nusipirkti galima, bet originalaus, vienintelio daikto nenusipirksi. Kai pamatai kiek kainuoja rankų darbo daiktai, pasidžiaugi kiek daug sutaupei. Džiugu, kad vėl atgyja rankdarbiai, vis daugiau besidominčių jais jaunų žmonių. Ne tik moterų, bet ir vyrų.

 Renė Sankauskienė

Paroda eksponuojama Laukminiškių kaimo muziejuje nuo š. m. birželio 1 d. iki liepos 31 d.

r sankauskien

R. Sankauskienė. Nerta stalties. Medvilnė. 160x160 cm. 2017 m. 

„Karpiniuota praeitis...“

skelbimas plenerui Uoginiuose 2

TARPTAUTINIS KARPYTOJŲ

PLENERAS

2018 m. liepos 16-21 d.

Tai pirmas Lietuvoje tarptautinis karpytojų pleneras. Plenere dalyvauja garsios karpytojos ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio: ukrainietės  Irina Tokarska ir Olga Dudar, lenkė Anna Walsak,  baltarusės Lizaveta ir Natalja ČervoncevosOlga Nalivaiko, Konstancija-Viktorija Gerasimenka, Sofija Podkoritaba, viešnia iš Maskvos - Asia Petričenko.

Kiekvienas plenero dalyvis privalės papuošti 1-2  senovinį paveikslą arba nuotrauką. Darbai bus eksponuojami Uoginių amatų centre.

Plenero programa:

Liepos 16 diena. Registracija Uoginių amatų centre iki 12 val. Plenero atidarymas 15 val.

Koncertuoja Biržų rajono Vabalninko kultūros centro saviveiklininkai.

Liepos 17 diena. 10 val. karpytoja Laimutė Fedosejeva, kiti plenero dalyviai dalinasi gerąja patirtimi.

Vakare duonos kepimo edukacija.

Liepos 18 diena. Iš ryto senovinių krikštynų stebėjimas.

Liepos 19 diena. Ekskursija po Kupiškio rajoną.

Liepos 20 diena. 17 val. tautodailininko Sauliaus Kronio parodos „Tradicijų tąsa kryžių viršūnėse“uždarymas.

Liepos 21 diena. 15 val. plenero uždarymas.

Koncertuoja Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio saviveiklininkai.

Pakišuolių kepimo edukacija.

Atsisveikinimas iki.....(tarsimės). 

Liepos 17-20 dienomis 8 val. rytinė mankšta, maudynės (gali valanda keistis). Mankštą ves Sonata Navickienė.  

 

„Tėvynėj gyventi neleido“

tremtDidžiausi Kupiškio krašto ir Lietuvos gyventojų pokario trėmimai įvyko 1948-1949 m. 1948 m. vasario 21 d. SSRS ministrų taryba priėmė nutarimą Dėl iškeldinimo iš Lietuvos SSR specialiajai tremčiai 12 tūkstančių Lietuvos piliečių. Po to sekė atitinkamas slaptas LSSR ministrų tarybos ir LKP(b) centro komiteto nutarimas dėl maskviškio nutarimo vykdymo. Šis trėmimas vadinams Pavasariu (Vesna), prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d., šeštadienį, 4 val ryto.

Antrasis pagal didumą trėmimas, vadintas Bangų mūšą (Priboj), rėmėsi SSRS ministrų tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimu. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 8500 šeimų. 1949 m. kovo  19 d. LSSR ministrų taryba priėmė įprastą tokiam atvejui nutarimą. Trėmimas prasidėjo 1949 m. kovo 25 d. 6 val ryto ir truko dvi dienas.

1950 m. vyko trys nedideli trėmimai. Žymiai didesnis buvo 1951 m. rudenį. SSRS ministrų taryba 1951 m. rugsėjo 5 d. priėmė  nutarimą Dėl iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos  buožių su šeimomis. Analogišką nutarimą priėmė ir LSSR ministrų taryba. Per tris kartus - lapkričio mėnesiais iš Lietuvos išvežė 5139 žmonių. 1959 m. ištremta jau žymiai mažiau.

Iš viso sovietmečiu iš Lietuvos buvo ištremta apytikriai 44020 šeimų, arba 128068 žmonės. 

Kupiškio kraštą skaudziai palietė visi šie trėmimai, tačiau baisiausi buvo 1941 ir 1948 bei 1949 m. Antai 1948 m. iš Kupiškio apskrities buvo ištremta 350 šeimų, arba 1196 asmenys., iš jų vyraų - 371, moterų - 521, vaikų iki 15 metų - 304, 1949 m. - 152 šeimos, arba 461 žmogus, iš jų vyrų - 134, moterų - 186, vaikų iki 15 metų - 141. 1950 m. iš Kupiškio buvo išvežta 16 šeimų, 50 asmenų.

1948-1950 m. be išimties visiems tremtiniams susidėti daiktus ir pasiruošti buvo skiriamos 2 valandos. Tų sodybų savininkams, kurios buvo arčiau miško, arba jų šeimų nariai priklausė partizanų būriams, buvo reikalaujama susiruošti per 1 valandą.  Buvo bijomasi partizanų antpuolio, o kartais vietiniai aktyvistai nenorėdavo, kad žmonės pasiimtų daugiau daiktų.

Nors trėmimų ruošimas buvo griežtai slepiamas, tačiau informacija  nutekėdavo. Daugelis žmonių buvo girdėję apie numatomus trėmimus. 

Kiekvienoje trėmimo vykdytojų grupėje buvo nuo 6 iki 12 asmenų: sovietiniai, partiniai ir komjaunimo funkcionieriai, taip pat vidaus kariuomenės karininkai ir kareiviai. Dažniausiai grupę sudarydavo trys civiliai ir trys kariškai, vadovaujami karininko. Į numatytą sodybą atvykdavo pėsti, mašiną arba vežimą su arkliu palikdavo toliau, kad neišgąsdintų tremiamųjų , ir jie neišbėgiotų.

Labai sunku buvo tiems tremtiniams, kurie neturėjo,arba  per sumaištį nesugebėjo įsidėti daugiau maisto produktų. Nuvežti į tremties vietas greitai pradėdavo badauti.

Daugelis iš Lietuvos tremiamų žmonių kaimynų, juos palydėdavo su ašaromis akyse, atnešdavo kelionei duonos, lašinių, parūpindavo šiokių tokių drabužių. 

Tremiamieji arkliais arba sunkvežimiais (iš tolimesnių vietų) buvo vežami į Kupiškio ir Subačiaus geležinkelio stotis. Kiekvieną 1948-1949 m. iš dviejų  Kupiškio vietovių išvykstantį ešeloną sudarė ne mažiau kaip 60 vagonų, su žmonėmis iš Subačiaus, Sudergio, Geležių, likusių Kupiškio valsčių, Panevėžio, Anykščių apskričių valsčių gabenantys nelaimėlius  į tremties vietas.

Šioje parodoje Pokario metų kupiškėnų trėmimai eksponuojamos nuotraukos, kuriose įamžintos mūsų kraštiečių darbo ir laisvalaikio akimirkos Sibire.

Nuotraukos ir tremtinių asmeniniai daiktai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Kupiškio etnografijos muziejaus, Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos, Skapiškio vidurinės, Šimonių ir Noriūnų pagrindinių mokyklų.

Nuotraukoje: miško kirtėjai - Kazimieras Bugailiškis (kairėje) ir jo padėjėjas. Atagajus, 1953 m.

Paroda eksponuojama nuo šių metų birželio 1 d. iki liepos 17 d. Uoginių amatų centre.

Kupiškis atgimsta kūrybiškai / PAŠAUKIMO KELIU

IŠSKIRTINIS ĮVYKIS KUPIŠKIO KULTŪRINIAME GYVENIME

Šių metų gegužės 18 ir 21 dienomis į Kupiškį atkeliauja tarpsritinis renginys „Pašaukimo keliu“, vienijantis profesionalius bei pradedančiuosius atlikimo ir vizualaus meno kūrėjus. Projekto žiūros taškas - pats žmogus. Kviečiame atsigręžti į save, kaip į savo gyvenimo kūrėją ir svarbiausius jo momentus - pasirinkimus bei kas juos įtakoja. 

Viena didžiausių renginio staigmenų – partnerystė su Kupiškio rajono savivaldybės viešąja biblioteka ir kultūrinės patirties durų atvėrimas į lankytojams beveik nepažįstamas Kupiškio buvusias kareivines (Gedimino g. 53 A), kuriose netikėtam dialogui susitiks senoji tarpukario modernizmo architektūra ir šiuolaikiniai vizualieji menai.

Renginio programa:
Buvusių kareivinių pastatas (Gedimino g. 53 A , III aukštas) 

18 d. Penktadienis

17:30 val. – atidaromos durys.
18:00 val. – teatro režisieriaus, pedagogo, lektoriaus Gyčio Bernardo Padegimo paskaita „Kaip uždegti kūrybinę ugnelę“.
19:00 val. – parodų atidarymas, dalyviai: neformalios meno bendruomenės Utenoje POKŠT fotografė Lina Praudzinskaitė, Kūrybinė tekstilininkų grupė TRY3.

(Parodos veiks iki birželio 6 d.)

Kupiškio etnografijos muziejaus kiemelis (Gedimino g. 2)
20:00 val. – istorinė drama „Emilija iš Laisvės alėjos“ apie kovą už laisvę sovietinės priespaudos prislėgtoje Lietuvoje (režisierius Donatas Ulvydas).

-----------------------------------------------------------------------------
Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centras (Gedimino g. 40)
21 d. Pirmadienis

18:00 val. – Kauno miesto kamerinio teatro dokumentinis spektaklis „Alksniškės“ apie trečiąjį prezidentą Kazį Grinių, kovą už demokratiją, žodžio, religijos laisvių įsigalėjimą Lietuvoje (režisierius Gytis Bernardas Padegimas).

Visi renginiai - nemokami.
Kviečiame dalyvauti!

pasaukimo keliu Nauja-01

 

 

 

aksn

Tautodailininkės Genutės Vaičikauskienės tapybos darbų paroda „Žydėjimas“

ispanijaKūryba- tai neatsiejama mano gyvenimo dalis, didžiausias pomėgis ir darbas. Kiekvienas savo gyvenime ieškome saviraiškos būdų. Aš anksčiau daug tapiau, karpiau karpinius, dabar kuriu grafikos darbus, keramiką, nepamirštu tapybos. Kūryboje esu nepastovi.

Kurti įkvepia gamta. Mano gamtos vaizdai - augalai, gėlės, peizažai. Neatitrūkstu nuo realaus pasaulio, siekiu skleisti harmoniją, ramybę. Grafika suteikia laisvę kitokiai kūrybai. Linijų, dėmių žaismu, su gamtos vaizdiniais, akcentuoju augalus. Svarbią vietą užima paukščiai.

Keramika buvo mano vaikystės svajonė, kuri įgavo realų pavidalą pradėjus dalyvauti įvairiuose seminaruose, simpoziumuose. Ji žavi savo plastinėmis savybėmis, naujomis spalvomis, nuotaika. Net netikėtos šukės, kurias galima pamatyti atidarius krosnį nesuteikia liūdesio, tik paskatina domėtis, tyrinėti.

Dirbu Kupiškio r. Subačiaus gimnazijoje dailės mokytoja. Visi darbo metai susieti su šia man miela profesija. Dalyvauju įvairiose kūrybinėse parodose tarpe tautodailininkų, dailės mokytojų, kitų meno kūrėjų. Darbai buvo eksponuojami įvairiose Lietuvos vietose ir užsienio šalyse: Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Danijoje, Baltarusijoje. Esu surengusi 24 savo kūrybos autorines parodas.

Visada esu dėkinga pirmajai dailės mokytojai, kuri man parodė pirmą taką į meno pasaulį. Toliau meno žinių siekiau Panevėžio vakarinėje dailės mokykloje, o pedagogo profesiją įgijau Šiaulių pedagoginiame universitete, Vilniaus dailės akademijoje.

Dovanoju šią parodą šio krašto žiūrovui, norėdama pasidalinti savo kūrybos džiaugsmu.

Genutė Vaičikauskienė

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje nuo š. m. gegužės 2 d. iki birželio 30d.  

Romaldos Likienės kūrybos darbų paroda „Priemenės paveikslėliai“

zydejimasPiešti yra smagu, piešdama užsimiršti, piešdama kuri, dėlioji spalvas ir atspalvius. Spalvų pasaulis yra nuostabus....

Tai ne tik vaikystės spalvoti pieštukai , bet dešimties metų mergytės slapta atvertas brolio etiudnikas ir nutapyti kalnai, o paskui gautas pagyrimas.

           Ketveri metai Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje dailininko, tapytojo Vladislovo Vaišvilos dailės pamokose ir geri jo įvertinimai. Paskui ilgi pedagoginio darbo metai su pradinių klasių mokinukais mokant juos piešti, ,,kurti meną“ ne bet kaip, o su didele MEILE.

   Raktas į kūrybingumą– tai noras kažką bandyti, rizikuoti ir pažiūrėti, kas bus... Kurti– tai padaryti ką nors iš nieko... Kūryba– tai laisvė...                                        

,,PRIEMENĖS PAVEIKSLĖLIAI “ – tai piešinukai trumpam ,,pabėgę“ iš jos pasižmonėti...  

Kiek jų dar bus, niekas nežino...

Romalda Likienė. Alizava. 

Paroda eksponuojama nuo š. m. gegužės 2 d. iki birželio 30 d. buv. Virbališkių mokykloje. Nuo birželio 1 d. iki birželio 30 d. bus perkelta į Laukminiškių k. muziejų.

„Jaunosios kartos dovana –laisvai Lietuvai“.

Kupiškio meno mokyklos dailės skyriaus mokinių projektas, skirtas (1887-1978) Kazio Šimonio 130- gimimo metinėms.

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1887 m. Starkonyse (Kupiškio r.). Mirė 1978 m. Kaune.

Vertingiausią palikimą sudaro savita, originali tapyba daugiau nei 2000 kūrinių – peizažų, portretų, fantastinių paveikslų, taip pat ekslibrių, plakatų, pašto ženklų projektų, apipavidalino spektaklių. Savitai taikė savo laikmečio vyravusių meno srovių: kubizmo, ekspresionizmo, lučizmo išraiškos priemonės. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu K. Šimonis buvo paveiktas M. K. Čiurlionio įtakos. Brandžiausias kūrybos laikotarpis prasidėjo 3-iojo dešimtmečio viduryje ir truko iki 4-jo pabaigos. Šiuo laikotarpiu stiprėja dailininko polinkis skaidyti daiktus, erdvę į geometrinius segmentus. Geometrinės formos, persmelktos šviesos blyksnio, skaido vaizdą mažyčiais kristalais. Didelę reikšmę savo kūriniuose dailininkas teikia šviesai.

Pokario metais K. Šimonio kūrybingumas pradeda blėsti. Dailininkas pradeda grįžti prie ankstesnių temų. Stilizuotose pasakiško turinio kūriniuose atsiranda liūdesio ir prisiminimų. Kaip šimtametis ąžuolas, giliai ir tvirtai įsišaknijęs į savo mylimos Tėvynės Lietuvos žemę, visų, kas jį pažinojo, mylimas ir gerbiamas dailininkas K. Šimonis daugiau kaip šešiasdešimt savo kūrybos metų fantastine, romantine, o kartais ir realistine tematika, savitu braižu ir nepakartojamu spalvų deriniu mums sekė šviesias pasakas apie gėrį, grožį, laimę apie šviesą, pergalingai kovojančią su tamsa.

Jo kūryba mus nukelia į pasakų, dainų ir legendų pasaulį. Kupinos fantazijos ir gilios išminties lietuvių liaudies pasakos, dainos, legendos jam buvo toji dirva, kurioje iškilo šviesių svajonių apie gražesnį gyvenimą įkvėpti jo kūriniai.

K. Šimonio kūriniuose reiškiamasis vidinis pasaulis mus domina ypatingu spalvų kompozicijų originalumu. Tokio spalvų gausumo, tokio begalinio įvairumo, tokio harmoningo jų tonų suderinimo vargu ar rasime pas kurį nors kitą dailininką. Į žiūrovus jie kalba ne pavienėmis spalvomis, ne atskirais tonais, bet gamomis, sudėtingais spalvų akordais.

Greta individualios kūrybos dailininkas visą gyvenimą domėjosi ir liaudies menu: rinko ir piešė liaudies meno dirbinius, gilinosi į valstiečių buitį, užrašinėjo tautosaką.

Kupiškio meno mokyklos dailės skyriaus mokiniai norėdami paminėti dailininko              130-ąsias gimimo metines šią parodą skiria dailininkui Kaziui Šimoniui ir atkurtos Lietuvos šimtmečiui. Mūsų mokinių darbai atlikti dailininko tapymo maniera, į juos sudėtos jų jausmai, mintys, idėjos, kurios persipina su lietuvių papročiais, senų daiktų improvizacijomis, aplinkinių vietovių dvarais, mūsų miesto svarbiausiomis vietomis.

Paroda eksponuojama nuo šių metų balandžio 4 iki birželio 15 d. Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje.

 

IMGP8732

Greta Zorgevičiūtė 6 klasė „Saulutės“. Kupiškio meno mokyklos dailės skyrius. Mokytoja Rita Laskauskienė.

IMGP8727

Emilija Arlauskaitė 5 klasė. „Senų daiktų istorijos“ .       Guostė Vaičiūnaitė 5 klasė. „Elniuko svajonė žibintų šviesoje“ .

Kupiškio meno mokyklos dailės skyrius. Mokytoja Rima Kalinkienė.

 

TUOJAU FOTOGRAFUOJU... Balio Buračo (1897–1972) fotografijų paroda

21301Paroda, skirta 120-osioms fotografo gimimo metinėms paminėti, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo atidaryta 2017 m. rugpjūčio 17 d. Ekspozicijos dalis 2018-aisiais pradėjo kilnojamų parodų kelionę po Lietuvą. Sausio mėnesį eksponuota Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, vasario ir kovo mėnesiais – Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centre. Kupiškio etnografijos muziejuje, Uoginių kaimo amatų centre, rodomi fotovaizdai, kuriuose užfiksuoti žmonės su tautiniais drabužiais. Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pasirinkta tema reprezentuoja etninį tapatumą. Didžioji dalis nufotografuota Kupiškio krašto apylinkėse.

Balys Buračas gimė 1897 m. sausio 18 d. Sidarių kaime, Šiaulių apskrityje. 1915 m. įsigijo pirmąjį dumplinį fotoaparatą, sėkmingai išsimainęs jį su vokiečiu į savo įmantriai drožinėtą lazdą. Nuo 1928-ųjų atsidėjo kraštotyrinei veiklai. B. Buračas pirmasis Lietuvoje panaudojo fotoaparatą kraštotyros tikslams ir reportažinėmis bei dokumentinėmis fotografijomis sukūrė platų ir tikrovišką etnografinės Lietuvos paveikslą, kurį sentimentaliai įvardijo: „Tai Lietuvėlė vakar...“

Tarptautiniu mastu fotografas buvo įvertintas dar 1937 m. Paryžiuje. Pasaulinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikinėje visuomenėje“ už ten eksponuotą 27 etnografinių fotografijų kolekciją pelnė Didįjį aukso medalį. Jis sėkmingai bendradarbiavo su „Illustrated London News“, garsiąja Larousse enciklopedija, čekų, vokiečių spauda. Iki šiol B. Buračo kaip kraštotyrininko ir fotografo palikimas kelia didelį susidomėjimą: leidiniai gausiai iliustruojami jo etnografinėmis fotografijomis, rengiamos parodos.

Jubiliejinei parodai pavadinti pasirinkta fotografo dienoraščio frazė „tuojau fotografuoju“ atspindi B. Buračo aistrą fiksuoti ir dokumentuoti. Vos pamatęs etnografinių objektų turtingą sodybą, dirbančius ar švenčiančius žmones, nedelsdamas juos fotografuodavo.

Uoginių kaimo amatų centro ekspozicijoje 19 vienetų didelio formato fotodrobių iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus B. Buračo stiklo ir filmo negatyvų kolekcijos, kuriuose užfiksuoti žmonės, dėvintys tautinius drabužius. Tai dainininkai, vestuvininkai, muzikantai, šventinių Senovės dienų dalyviai, kuriuos nuotraukų autorius užfiksavo keturiuose etnografiniuose Lietuvos regionuose, juos supančioje natūralioje aplinkoje. Portretiniams atvaizdams būdingas surežisuotas, reportažinis siužetas ir fotografuojamo asmens sudvasinimas.

Fotografiniuose atvaizduose matoma tautinių drabužių visuma ir jų detalės. Moterų statusą šeimoje atspindi galvos apdangalai: demonstruojančių savo vestuvinius drabužius galvas dengia kalpokai, puošti dirbtinėmis gėlėmis, kitos ryši nuometus, skareles, dėvi kepurėles. Vyrų tautiniai drabužiai fotografijose kuklūs: ilgi balti drobiniai marškiniai ir kelnės, liemenės arba tamsūs kostiumai, papildyti skrybėlėmis, kepurėmis, juostomis ar margomis kojinėmis. Žmonių su tautiniais drabužiais fotografijos nukelia stebėtoją į romantizuotą XX a. tarpukario Lietuvą, parodo to periodo tautinio kostiumo madą.

Parodos kuratorė menotyrininkė-etnologė Monika Gineikienė

Paroda eksponuojama Uoginių k. amatų centre iki šių metų gegužės 30 d. 

 

Leonoros Stravinskienės karpinių ir veltų paveikslų paroda.

Autorė - pasvalietė tautodailininkė. Parodose dalyvauja nuo 1983 m. Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1988 m. Kuria tapybos darbus, grafiką, velia kompozicijas iš spalvoto vilnos pluošto, mezga riešines. Lipdo keramikines, liaudiškas švilpynes. Mėgstamiausia kūrybos sritis - karpiniai iš popieriaus.Dirba dailės mokytoja Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje.

stravinskiene1 rukas

 

Stravinskiene miegantis_angelas

Paroda eksponuojama nuo šių metų balandžio 2 d. iki gegužės 31 d.

A. Petrausko muziejuje. 

Paroda „Kupiškėnai-Lietuvos istorijoje“, skirta Lietuvos šimtmečiui

28879233 171591553648224_1075348167_oLietuvos valstybė, kiekvienas jos regionas, kraštas turi savitą nepakartojamą istoriją. O istoriją kuria asmenybės, kiekvienas iš mūsų. Daug žmonių jau paliko, kiti – šiandien įmina ryškius pėdsakus Kupiškio krašto ir Lietuvos valstybės istorijoje, buvo arba yra pirmieji ne vienoje mokslo, kultūros ir meno srityje, sporte, politikoje ir visuomeniniame gyvenime, rūpinasi krašto paveldo išsaugojimu ir sklaida.

   Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projektas „Kupiškėnai – Lietuvos istorijoje“ skiriamas savojo krašto pažinimo, pilietiškumo ir istorinės savimonės ugdymui. Viena jo veiklų – labiausiai Kupiškio kraštui ir Lietuvai nusipelniusių, žymiausių Šimtmečio kupiškėnų rinkimai. Bendradarbiaujant su istorikais, kraštotyrininkais buvo sudarytas asmenybių sąrašas, į kurį įtraukta 100 kupiškėnų. Balsavimas vyko 2017 m. rugsėjo 9-30 d. internetu, totalizatorius veikė laikraščio „Kupiškėnų mintys“, Kupiškio rajono savivaldybės ir viešosios bibliotekos tinklalapiuose. Buvo galima pasirinkti asmenybes ne tik iš sąrašo, bet ir siūlyti savo kandidatus. Rinkimuose dalyvavo 929 balsuotojai. Visos į sąrašą įtrauktos asmenybės gavo balsų, dar pasiūlyta 40 kupiškėnų, kurių pavardžių sąraše nebuvo.

     Parodoje pristatoma 20 daugiausia balsų surinkusių kupiškėnų. Pirmieji šiame sąraše: sportininkas, disko metikas Virgilijus Alekna; prozininkas, dramaturgas, publicistas Juozas Baltušis; mokytojas, režisierius Povilas Zulonas; aktorė, pirmoji režisierė moteris Lietuvoje Unė Babickaitė; kunigas, monsinjoras Klemensas Gutauskas, dailininkas, skulptorius Henrikas Orakauskas; nusipelniusi mokytoja, Kupiškio rajono Garbės pilietė Felicija Jakutytė; politikas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Leonas Apšega; dailėtyrininkas, žurnalistas Vidmantas Jankauskas; kraštotyrininkas , muziejininkas Adomas Petruskas ir kiti. Kitų į šimtuką patekusių asmenybių sąrašas pateikiamas pagal surinktų balų skaičių.

     Su šimtmečio kupiškėnų rinkimų rezultatais susipažinti galėjome 2017 m. gruodžio 15 d. Kupiškio kultūros centre vykusiame renginyje ,,Šimtmečio kupiškėnų pagerbimas“, o dabar eksponuojamoje mobilioje parodoje.

   Projekto vadovė Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė.

Paroda eksponuojama nuo š. m. kovo 1 d. iki kovo 31 d. buvusioje Virbališkių mokykloje.

Mokytojos, kraštotyrininkės Kazimieros Danutės Sokienės jubiliejinė paroda „Gyvenimo ir kūrybos atspindžiai“

Kazimiera Danutė Vilkaitė - Sokienė gimė 1938 03 03 Virbališkių k. Kupiškio r., valstiečių Onos Augulytės ir Kazimiero Vilkų šeimoje. Kazimiera Danutė – vyresnioji, o Liucija – jaunesnioji sesuo gimė 1944 11 24 m.

   Šį pasaulį išvysti labai lauktai pirmagimei padėjo garsioji kraštotyrininkė akušerė kupiškėnė Stefanija Glemžaitė. Tą virsmo valandą, matyt, skyrė užduotį sekti jos pėdomis: kraštotyrinės medžiagos kaupimas – pareiga.

   Kazimiera Danutė 1963 m. sukūrė šeimą su kolega Alfonsu Petru Soku (g. 1932 m.) ir užaugino tris sūnus: Arnoldą, Modestą ir Viktorą.

   Su tėvais ( Ona ir Kazimieru Vilkais) ir savąja šeima visą laiką gyveno tėviškėje, Virbališkiuose. Našlė nuo 1987 m.

   Kazimiera Danutė 1945 – 1952 m. mokėsi Kupiškio r. Virbališkių septynmetėje, 1953 – 1957 m. – Viešintų vidurinėje mokykloje (Anykščių r.), 1957 – 1962 m. studijavo Šiaulių PI Filologijos fakultete lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Įgijo mokytojos kvalifikaciją.

1962 - 1978 m. Virbališkių ašt. mokyklos mokytoja, o 1978 - 1993 09 01 tos mokyklos direktorė.

Kartu su vyru A. P. Soku visus darbingiausius ir kūrybingiausius metus padovanojo gimtinės krašto mokinių mokymui ir auklėjimui.

   Dalyvavo aktyvioje kraštotyrinėje veikloje, ne vienoje ekspedicijoje asmeniškai ir su jaunaisiais kraštotyrininkais (apie 30 m.). Šią veiklą pavertė ilgamete kasdiene. Įkurtas ir praturtintas mokyklos muziejus, o mokiniai uždegti šiai veiklai. Dalyvauta respublikinėje kraštotyrininkų konferencijose, parodose, respublikiniuose renginiuose.

   Nieko neliko užsklęsta aplankuose. Kartu su kitomis mokytojomis 1978 m. įkurtas etnografinis ansamblis, kuris buvo labai populiarus, dalyvavo respublikinėse dainų šventėse. Jis gyvavo, kol buvo gyva mokykla, t. y. apie 40 metų.

   K. D. Sokienės namuose sukaupta gausybė senojo kaimo gyvenimą, žmonių buitį, tradicijas ir papročius, aplinkinių kaimų istoriją liudijančių nuotraukų, dokumentų, kraštotyrinės medžiagos. Talkino rengiant medžiagą ,,Kupiškėnų žodynui“, ,,Kupiškėnų enciklopedijai“. Kraštotyriniai straipsniai spausdinti šiose knygose: „Keliai veda Kupiškin“ ( I-IV dalys).

   Gražus pluoštas apdovanojimų: Garbės kraštotyrininkė (1995 m.), LŠM ženklelis „Švietimo pirmūnas“ (1970); Garbės ženklo ordinas (1976); Garbės bei Padėkos raštai ir kt.

   Be darbo mokykloje labai mėgo skirti laiką rankdarbiams – mezgimui, siuvinėjimui, aplinkos tvarkymui. Manyčiau, kad tai iš giminės, iš mamos pamokymų, pasakojimų, patarimų, mezginių, audinių (jos rankomis sukurtų) pavyzdžių. Rankdarbius įpindavo į kasdieninių žemės ūkio darbų sūkurį, kaip šviesų kūrybinį poilsį.

   Tėveliai nė minutės nebuvo be darbo. Net žiemomis po ruošos darbų ūkyje vakarais kaukšėdavo tėvelio plaktukas, mamos staklės. Neleido ir mažiems ar paaugusiems vaikams būti be darbo. Ėmėsi virbalų, vąšelio, siūlo. Mama vis primindavo prosenelės pamokymą: „Vaikai, reikia dirbt... Niekam niekas unt akmanų neauga...“ Visada atmintyje viešnagė pas senelius, Domicelę Čeknytę ir Petrą Augulius, kai bobulė naktį verpdavo linus palangėje mėnulio šviesoje arba prie aliejinės lemputės, išskaptuotos iš buroko, pripildytos avies lajaus.

     Tetos – mokytojos visada patardavo: kaip išsirinkti darbą, kad amžina vertybė linas, vilna; kad gražiausieji raštai atrasti liaudies kūrėjų kraičio skryniose, juostų pynėse, audinių rietimuose ir t. t.

Buvo dalijamasi raštais su bendraamžėmis kaimynėmis. Atsakymų ieškota apie liaudies meną kalbančioje literatūroje.

   Surinktos kolekcijos „Giminės moterų skarelės“, „Kaklaryšiai“, ,,Apavas“, ,,Stiklo gaminiai“ ir kt. svarbu todėl, kad jos pasakoja istoriją apie buvusius žmones, praeitį, kuri įdomi, svarbi, miela širdžiai.

   Parodoje eksponuojama dalis kraštotyrinių darbų, rankdarbiai, giminės moterų skarelės. Skarelės visos skirtingos, įvairiausių raštų, spalvų, medžiagų, net formų, siuvimo ir mezgimo būdų. Kai kurios pirktos, kai kurios namuose siūtos, dovanų gautos ar prieš karą iš Amerikos parsiųstos. Kiekvienas daiktas, fotografija, rankdarbis turi savo istoriją, kurias mielai pasakoja seserys Kazimiera Danutė ir Liucija.

Paroda eksponuojama buvusioje Virbališkių mokykloje nuo šių metų kovo 1 d. iki balandžio 30 d.

 

Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos pradinių klasių mokinių darbų paroda „Medžiai metų laikais“

emilijaSubačiaus gimnazijoje projektinė veikla „ Medžiai metų laikais“ pradėta vykdyti dar 2017 m. rugsėjo mėnesį, kuomet nutarta daugiau dėmesio skirti medžių temai nagrinėti. Pradinių klasių mokytojos integravo šią temą į pasaulio pažinimo, matematikos, dailės ir technologijų, lietuvių kalbos pamokas. Mokiniai per pasaulio pažinimo pamokas stebėjo rudenėjančius medžius, rinko ir džiovino gražiausius lapus stebėdami kokie visi skirtingi ir aiškindamiesi dėl kokios priežasties lapai pakeičia spalvą, kokios spalvos rudenėjantys lapai būna dažniausiai. Iš džiovintų lapų kūrė įvairius gyvūnus per technologijų pamokas.

Visi pradinių klasių mokiniai paruošė darbų parodą, kurią galėjo stebėti respublikinės dailės mokytojų metodinės - praktinės konferencijos „ Patirtis. Panašumai. Problemos“ dalyviai. Pirmokėliai, remdamiesi stebėjimais, per dailės pamoką, taikydami štampavimo techniką, sukūrė rudenėjančius medžius. Ketvirtokai žiemojančių medžių temą atskleidė juodame fone išryškindami juos baltu guašu. Antros klasės mokiniai kūrė pavasarį žydinčius medžius, tai atliko piešdami ir aplikuodami glamžytu popieriumi. Trečios klasės mokiniai vasarą žaliuojančius medžius atvaizdavo taikydami karpytinės aplikacijos metodą. Vaikų darbai sukėlė teigiamas emocijas visiems parodos lankytojams – tėveliams, mokytojams ir draugams.

Trečios klasės mokiniai kartu su mokytoja Jūrate Petrauskiene gamtamokslinėje konferencijoje „ Gamta šalia mūsų“, vykusioje Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje, pristatė tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti per kiek laiko nukris nukirstos pušies spygliai esant kambario sąlygoms.

Per lietuvių kalbos pamokas vaikai kūrė eilėraščius apie Lietuvoje augančius medžius, kuriuos galėjo pristatyti pradinių klasių penkiaminutės metu, nagrinėjo kokie medžiai aptariami lietuvių liaudies pasakose.

Kviečiame visus pasidžiaugti spalvingais ir nuotaikingais vaikų kūrybos darbais.

Subačiaus gimnazijos pradinių klasių mokytojos Jūratė Kulnickienė, Jurgita Naujokaitienė, Jūratė Petrauskienė, Daiva Jonelytė.

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje nuo 2018 m. kovo 2 d. iki balandžio 28 d.

 

 

 

Tautodailininkės Ritos Molienės karpinių paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

moliene1Gyvenu Subačiuje, dirbu Subačiaus vaikų lopšelyje - darželyje auklėtoja. Susidomėjau karpiniais dar besimokydama mokykloje, kai lankiau dailės būrelį pas mokytoją tautodailininkę G. Vaičikauskienę.

Labiausiai patinka kirpti liaudiškos tematikos motyvus. Dažniausiai kirpdavau įvairioms progoms atvirukus, vėliau ėmiausi didesnių ir sudėtingesnių darbų. Mano darbuose - verpiančios senutės, ožiukai prie vartelių, rūtų darželiai ir kita lietuviška simbolika. Sunkiausia nupiešti būsimą karpinį. O karpyti - jau tiesiog atsipalaidavimas ir poilsis. Savo darbų namuose nelaikau, juos išdovanoju draugams ir pažįstamiems. Dalį mano kūrybos darbų eksponavo Kupiškio rajono muziejai. 2005 metais esu išleidusi knygelę "Karpinių abėcėlė". Nuo 2017 m. esu tautodailininkų sąjungos narė.

Nuo 2001 m. mano karpiniai buvo eksponuojami įvairiose parodose: Subačiaus gimnazijoje,Subačiaus kultūros namuose (2004 m. ir 2010 m.), Panevėžio raj. Tiltagalių kultūros namuose (2005m.), Rokiškio muziejuje - prakartėlių parodoje, Kupiškio etnografijos muziejuje (2016 m. ir 2017 m.), Panevėžio apskrities tautodailininkų parodoje (2007 m.).

Paroda eksponuojama Uoginų kaimo amatų centre iki 2018 m. kovo 31 d. 

moliene

"Adomynės dvaras"  

„Prisilietimas prie dilgėlės“

Vyks susitikimas su kunigu Justu Jasėnu ir poetės Jadvygos Gabriūnaitės gimusios Laukminiškių km. (1936-1990) knygos „Prisilietimas prie dilgėlės“ pristatymas. 

pristatymas

„Lietuvai 100 - Sveikas, mažyli“

Minint Lietuvos valstybingumo šimtmečio metus, asociacija „ Padedu augti“ kartu su „Kūdikio dienoraščiu“ ir Lietuvos savivaldybių asociacija organizuoja prasmingą akciją ir kviečia visus Kupiškio miesto žmones prisijungti bei megzti valstybės vėliavos spalvų kojinytes Lietuvos mažiausiems, gimusiems 2018–aisiais.

mazylis

Marie – Noëlle de Rohozinskos kūrybos darbų pristatymas

roho