Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Karpinių paroda cikla "Duona"

jankaitiene anotacijaEsu trečios kartos panevėžietė. Čia gimė ir užaugo mano Močiutė, mano Mama. Čia mano draugai, artimieji. Čia gavau supratimą, kas yra tikrasis menas, lankydama garsiuosius J. Miltinio režisuotus spektaklius. Savojo miesto neiškeičiau į jokį kitą. Polinkis grožiui atėjo iš vaikystės. Augau namelyje apsuptame didelio sodo, Nevėžio pakrantėje. Augalų žiedais puošiamos lėlės, Mamos skaitomos pasakos, spalvoti pieštukai – mano vaikystės pasaulis. Ir dar.. didelėmis žirklėmis žiemą karpomos snaigės. Noras kurti lydėjo visą gyvenimą. Mieliausiu saviraiškos būdu tapo, jau vaikystėje pamėgtas subtilusis popieriaus karpinių menas. Pirmasis mano kūrybos įvertinimas atėjo 2015 m. Kartu su kitais karpinių meistrais, atstovavau mūsų šalį Vilniaus Nacionaliniame muziejuje vykusioje tarptautinėje parodoje „ Karpinių kalėdos“. 2017 m. rudenį esu priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.

DĖMESIO DĖMESIO DĖMESIO!!!

Užsitęsus karštiems orams Lietuvoje ir kylant pavojui dėl mokinių sveikatos, (vadovaujantis ŠMSM raštu) mokyklose nutraukiamas ugdymo procesas 2019 m. birželio 13-14 d., todėl dailės pleneras nukeliamas į birželio 18-19d. ir koreguojama programa.

DAILĖS PLENERAS ,, NATIURMORTAS 2019“:

2019-06-18 . 9-13.30 val.

09.00 - 9.20 val. Plenero atidarymas. Projekto ,,Kūrybiškumo laboratorija „NATIURMORTAS 2019“ pristatymas

09.20 – 11.00 val. Veikla kūrybinėse dirbtuvėse- laboratorijose

11.00 – 11.15 val. Arbatos pertrauka

11.15 – 13.00 val. Veikla kūrybinėse dirbtuvėse- laboratorijose

13.00 – 13.30 val. Plenero dalyvių sukurtų darbų   paroda

 

*Kūrybinės dirbtuvės-laboratorijos pasirenkamos:

,,Natiurmorto meninė raiška tapyboje“ (veda dailės mokytoja Rima Kalinkienė)

,,Natiurmorto meninė raiška grafikoje“ (veda dailės mokytoja Genia Vaičikauskienė)

,,Vasariškas natiurmortas“ (veda dailės mokytoja Rimgailė Laskauskaitė)

,,Išgyventi praeitį naujai“ (veda dailės mokytoja Rita Laskauskienė)

,,Natiurmortas kitaip“ (veda dailės mokytoja Lena Zinienė)

Veronikos Šleivytės paveikslų galerija

 

Atsakingas asmuo – J. Knizikevičienė

* Kviečiami dalyvauti Panevėžio apskrityje esančių bendrojo lavinimo, meno mokyklų jaunieji kūrėjai (13-19 m.)

Norintieji iki 2019-06-17 registruojasi tel. 8 616 30056 arba

el. p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Pastaba: programa gali keistis.

Informaciją sekite Kupiškio etnografijos muziejaus facebook paskyroje ir www.etnografijosmuziejus.lt

*Informacija teikiama mob. tel. 8 616 30056

___________________________________________________________________________

2019-06-19. 9-13.00 val.

09.00 – 11.00 val. Veikla kūrybinėse dirbtuvėse- laboratorijose

11.00 – 11.15 val. Arbatos pertrauka

11.15 – 12.30 val. Veikla kūrybinėse dirbtuvėse- laboratorijose

12.30 – 13.00 val. Dailės plenero „NATIURMORTAS 2019“ uždarymas. Plenero dalyvių sukurtų darbų   paroda

*Kūrybinės dirbtuvės-laboratorijos pasirenkamos:

,,Natiurmorto meninė raiška tapyboje“ (veda dailės mokytoja Rima Kalinkienė)

,,Natiurmorto meninė raiška grafikoje“ (veda dailės mokytoja Genia Vaičikauskienė)

,,Vasariškas natiurmortas“ (veda dailės mokytoja Rimgailė Laskauskaitė)

,,Išgyventi praeitį naujai“ (veda dailės mokytoja Rita Laskauskienė)

,,Natiurmortas kitaip“ (veda dailės mokytoja Lena Zinienė)

Veronikos Šleivytės paveikslų galerija

Atsakingas asmuo – J. Knizikevičienė

* Kviečiami dalyvauti Panevėžio apskrityje esančių bendrojo lavinimo, meno mokyklų jaunieji kūrėjai (13-19 m.)

Norintieji iki 2019-06-17 registruojasi tel. 8 616 30056 arba

el. p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Pastaba: programa gali keistis.

Informaciją sekite Kupiškio etnografijos muziejaus facebook paskyroje ir www.etnografijosmuziejus.lt

*Informacija teikiama mob. tel. 8 616 30056

Kupiškio rajono Antašavos skyriaus ūkininkių draugijos „Sodžius“ narių kūrybos darbų paroda

sodzius2Dar prieš porą ar trejetą dešimtmečių rankdarbiai Lietuvoje buvo neatskiriama šeimos kasdienybės dalis. Retai kuriuose namuose nepamatydavai vąšeliu nertos servetėlės po arbatos puodeliu, džiovintų gėlių puokštės vazoje, namuose austo lininio rankšluosčio, gražiausiais raštais išmargintų vilnonių pirštinių, pintinės su siūlų kamuoliais ir pradėto mezginio ant sofos.

Turbūt daugelis rankdarbių kūrėjų patvirtintų, kad ši veikla – neabejotinai terapiškai veikiantis užsiėmimas. Ar tai būtų mezgimas, nėrimas, siuvinėjimas, audimas, ar koks nors kitas rankų darbas, pats procesas yra malonus. Jis ramina, žadina kūrybiškumą, na, o rezultatas – kaip papildomas apdovanojimas.

Kupiškio rajono Antašavos skyriaus ūkininkių draugijos „Sodžius“ narės yra labai darbščios ir kūrybingos, norėdamos parodyti, ką jos veikia laisvalaikiu, surengė savo kūrybos darbų parodą. Parodoje savo darbus pristatė Janina Lauciuvienė, Inga Pranciliauskaitė – Matijosienė, Roma Baltrūnienė, Rima Pirtinienė, Jolanta Pranciliauskaitė – Levanienė ir Leontina Jackevičienė.

Siuvinėtus kryželiu darbus pristatė dvi parodos dalyvės I. Pranciliauskaitė – Matijosienė ir J. Pranciliauskaitė – Levanienė. Siuvinėjant kryželiu dygsniai kryžiuojami vienodais ilgiais ir paprastai vienodi ilgiai išlieka visame siuvinėjimo darbe. Siuvinėjant kryželiu galima išsiuvinėti nuo paprastų ornamentų, puošiančių šluostes, iki paveikslų, būtent pastarieji ir puošia parodos erdvę.

sodziusLietuvoje nuo seno austi balti ir spalvoti audiniai, o šį audimo amatą dar vis tebepuoselėja uoginietė audėja L. Jackevičienė. Į parodą moteris pristatė įvairiais raštais ir spalvomis išmargintus rankšluosčius, kurie dekoruoti kutais ir nėriniais, lovatieses, kilimus, nertas servetėles.

Ūkininkių draugija „Sodžius“ turi narių, kurios laisvalaikį leidžia nepalesdamos vąšelio ir virbalų iš rankų. Nertas servetėles, staltieses, skaras, kepures, megztas palaidines, pirštinės, kojinytes, šalikus į parodą pristatė J. Lauciuvienė, R. Pirtinienė ir R. Baltrūnienė. Nėriniuose ir mezginiuose daugiausia dominuoja augalinių ornamentų raštai.

Antašavos skyriaus ūkininkių draugijos „Sodžius“ narės džiaugiasi galėdamos savo darbus parodyti šioje parodoje ir kviečia visus ją aplankyti. Juk rankų darbo nėriniai ir mezginiai pripildyti meile ir šiluma!

 

Paroda eksponuojama nuo š. m. birželio 7 d. iki liepos 31 d. Adomo Petrausko muziejuje.

Tautodailininkių Genovaitės Adiklienės ir Astos Adiklienės kūrybos darbų paroda „Pasivaikščiojimai keliais ir takeliais“

svetaine2Tautodailininkė Genovaitė Adiklienė gimė 1947-01-17 Panevėžyje, bet jau daug metų gyvena Utenoje. Ikimokyklinio auklėjimo pedagogė. Primityviosios tapybos puoselėtoja. Lipdo molio švilpynes ir kitus keraminius žaislus. Molio švilpynėms suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Aktyvi respublikinių, tarptautinių parodų, kūrybinių plenerų dalyvė. Dalyvavo 30 grupinių parodų. Surengė 17 personalinių parodų. Iš jų 6 -se  eksponavo ir tapybos, ir keramikos darbus.

   svetaine3Stebint autorės darbus, matome, kad kūrybinis stilius, braižas susiformavęs. Dažniausiai tapybai pasirenkami siužetai patirti ar matyti pačios tautodailininkės. Tapomi peizažai, natiurmortai, etnografinės kompozicijos, istorinės temos, kaimo šventės, paukščių, arklių, medžių fragmentiniai vaizdai. Naiviojoje raiškoje dažniausiai sprendimą kurti paveikslą lemia patirtas įspūdis, todėl improvizuojant ima dominuoti paprastos, neįmantrios plastinės priemonės. Parodai meno kūrėja pristatė 14 primityviajai dailei priskiriamų paveikslų.

    Narystė kūrybinėse organizacijose:
• Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 2005 metų,
• Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga nuo 2008 metų,
• Suteiktas Meno kūrėjo statusas nuo 2008 metų,
• Lietuvos Meno kūrėjų asociacija nuo 2016 metų.

   Laimėjimai

1.2011 m. Utenos regioninė liaudies meno paroda „Aukso vainikas 2011“. Zarasų krašto muziejus, Zarasai. Laureatė (vaizduojamosios dailės srityje), II vieta
2. 2012 m. rajoninė liaudies meistrų paroda „Aukso vainikas 2012“. Alantos dvaro muziejuje-galerijoje. Laureatė, III vieta
3. 2012 m. respublikinė tautodailininkų tapybos darbų paroda A. Varno premijai laimėti. Joniškio kultūros centras. Įteikta parodos rėmėjų premija
4. 2013 m. respublikinė konkursinė primityviosios tapybos paroda M. Bičiūnienės premijai laimėti. Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius. Laimėta dailininko tapytojo R. Z. Bičiūno premija.
5. 2013 m. respublikinė konkursinė liaudies meno kūrinių paroda „Aukso vainikas 2013“ Utenos rajone. Visagino kultūros centras, Visaginas. Laureatė, II vieta
6. 2014 m. Utenos regioninė liaudies meno paroda „Aukso vainikas 2014“. Ignalinos krašto muziejus, Ignalina. Laureatė, I vieta
7. 2015 m. respublikinė tautodailininkų paroda A.Varno premijai laimėti. Žagarė. Įteikta parodos rėmėjų premija
8. 2015 m. respublikinė III-oji konkursinė M. Bičiūnienės primityviosios tapybos paroda. Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius. Parodos rėmėjų premija
9. 2016 m. Utenos regioninė konkursinė liaudies meno paroda „Aukso vainikas 2016“. Zarasų krašto muziejus, Zarasai. Laureatė, III vieta
10. 2017 m. respublikinė konkursinė tautodailės paroda „Natiurmortas“. Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kaunas. Laimėtas specialus prizas
12. 2017 m. V-oji tautodailės darbų paroda-konkursas „Tu jo numylėta Tėvynė“ skirta poeto Maironio 155-osioms gimimo metinėms
13. 2018 m. respublikinė IV-oji konkursinė M. Bičiūnienės primityviosios tapybos paroda. Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius. Laureatė, II vieta
14. 2018 m. respublikinė tautodailininkų tapybos darbų paroda A. Varno premijai laimėti. Joniškio kultūros centras. Laimėtas specialus prizas.

 

svetaine1Asta Adiklienė gimė 1975-02-20 Pakruojo r., dabar gyvena Utenoje. Šiaulių pedagoginiame institute įgijo matematikos ir informacinių technologijų mokytojos specialybę. Šiuo metu dirba Utenos Dauniškio gimnazijoje mokytoja. Rankdarbiais pradėjo domėtis mokykloje, taip pat mezgė ir mama bei močiutės. Mezgimas, nėrimas, įvairūs rankdarbiai visada yra atgaiva ir maloniausias užsiėmimas. Darbai – riešinės, megztiniai, palaidinukės, šalikai, kojinės, servetėlės, rankinės, keramikos dirbiniai ir kt. 2013 m. buvo pakviesta dalyvauti mokytojų kūrybinių darbų parodoje Utenos švietimo centre. Tada prasidėjo darbų viešinimas ir dalyvavimas parodose. Vykstant suaugusiųjų švietimo savaitei, jau keletą metų veda pamokas, kurių metu moko megzti riešines, nerti „šakute“, nusimegzti šlepetes, nusinerti rankinę.

svetaineNuo 2016 metų dalyvauja Utenos tautodailininkų parodose (eksponuoja riešines). 2018 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais surengė savo kūrybos parodą Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Smėlio filiale „Riešinės ir ne tik“. 2018 m.dalyvavo III respublikinėje taikomojo meno darbų parodoje-konkurse ,,Džiugo sakmės“ Telšiuose ir buvau paskatinta specialiu prizu. LTS narė nuo 2016 metų. 2018 m. mezginiams - riešinėms LR ŽŪM suteikė tautinio paveldo produkto sertifikatą.

 

Tautodailininkių Genovaitės Adiklienės ir Astos Adiklienės kūryba žavi savitu stiliumi, tautos tradicijų ir papročių puoselėjimu, nuoširdumu bei papildo tautos paveldo aruodą.

 

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje nuo 2019 m. birželio 1 d. iki liepos 31d.

DRĄSINKIME VILTĮ!

Birželio 13 – 14 dienomis minėsime dvi svarbias Lietuvos istorijos datas: sovietinių trėmimų sukaktį bei Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 100 –metį. Šios dvi datos persipina neatsitiktinai. Su pirmaisiais tremtiniais 1941 m. birželio 14 d. į Sibiro nežinią buvo išgabenta ir Lietuvos Šaulių sąjungos vadovybė, aktyvesni organizacijos nariai, tarp jų ir kupiškėnė šaulė Mikalina Glemžaitė, kuri už ypatingus nuopelnus buvo apdovanota aukščiausiu Šaulių sąjungos apdovanojimu – Šaulių Žvaigždės medaliu.

Šiais metais sukanka 70 metų nuo 1949 m. trėmimų, kuomet sovietai ištrėmė 395 Kupiškio krašto žmones, o Nepriklausomybės paminklui, stovinčiam Kupiškio kapinėse, šiemet sukanka -90 . Taip pat jau šimtmetį skaičiuojame ir nuo Nepriklausomybės kovų (1919 – 1920 ). Turime ką prisiminti, kuo didžiuotis, ką pagerbti...

Gedulo vilties_diena_afisa

Projektas ,,Kūrybiškumo laboratorija NATIURMORTAS – 2019“

natiurmortas

  

 

                                                                                 Renginio atidarymas ir programa

                                                   Vieta: Veronikos Šleivytės paveikslų galerija. Viktariškių k., Kupiškio r.

09.00 –  9.20 val. Plenero atidarymas. Projekto ,,Kūrybiškumo laboratorija NATIURMORTAS-2019“ pristatymas.

09.20 –  11.00 val. Veikla kūrybinėse dirbtuvėse- laboratorijose.

11.00 – 11.15 val. Arbatos pertrauka.

11.15 – 13.00 val. Veikla kūrybinėse dirbtuvėse- laboratorijose.

13.00 – 13.30 val. Plenero  dalyvių sukurtų  darbų  paroda.

*Kūrybinės dirbtuvės- laboratorijos pasirenkamos:

 ,,Natiurmorto meninė raiška tapyboje“ ( veda dailės mokytoja Rima Kalinkienė),

,,Natiurmorto meninė raiška grafikoje“ ( veda dailės mokytoja Genia Vaičikauskienė),

,,Vasariškas natiurmortas“ ( veda dailės mokytoja Rimgailė Laskauskaitė),

,,Išgyventi praeitį naujai“ (veda dailės mokytoja Rita Laskauskienė),

,,Natiurmortas kitaip“ (veda dailės mokytoja Lena Zinienė).

 

 

                                     PROJEKTO DALYVIŲ KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS- LABORATORIJOS

Birželio 14-19 dienomis

                                                   Vieta: Veronikos Šleivytės paveikslų galerija, Viktariškių k., Kupiškio r.                                                                            

Birželio 14 d. 09.00 –  13.00 val.

 ,,Natiurmorto meninė raiška grafikoje“ ( veda dailės mokytoja Genia Vaičikauskienė )

,,Natiurmortas kitaip“ ( veda dailės mokytoja Lena Zinienė)

Birželio 18 d09.00 –  13.00 val.

,,Vasariškas natiurmortas“ ( veda dailės mokytoja Rimgailė Laskauskaitė)

,,Išgyventi praeitį naujai“ (veda dailės mokytoja Rita Laskauskienė)

Birželio 19 d. 09.00 –  13.00 val.

,,Natiurmorto meninė raiška tapyboje“ ( veda dailės mokytoja Rima Kalinkienė)

Dailės plenero ,, NATIURMORTAS – 2019“ uždarymas.

* Norintieji dalyvauti iki 2019-06-10 registruojasi tel. 8 616 30056 arba el. p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Pastaba: programa gali keistis. Informaciją sekite Kupiškio etnografijos muziejaus facebook paskyroje ir www.etnografijosmuziejus.lt

LAUKIAME VISŲ!!!

Rankdarbių paroda ,, Mūs močiutės auksarankės... “

IMG 20190508_134930Rankdarbių tradicija ateina iš prosenelių, kai gerbė liną, pačių užaugintą ir „iškankintą“, avių vilnas. Mergaitės buvo pratinamos dirbti nuo pat mažens. Net ganydamos gyvulius nešėsi vąšelį, kad galėtų nerti karbatkas, pynė juostas. Draugė pas draugę eidavo svečiuotis su siuviniu ar mezginiu. Buvo dalinamasi audimo ar mezgimo raštais. Tada galiojo nerašyta taisyklė, kad visos moterys turi mokėti šiuos darbus, o labiausiai buvo vertinamos ir gerbiamos tos, kurios juos atlikdavo tvarkingai, kruopščiai sugebėjo skoningai pritaikyti puošybos elementus.

Ruošiant parodą buvo peržiūrėtos kraičių skrynios, pakelti Virbališkių kaimo moterų rankdarbiai. Joje eksponuojami Kazimieros Danutės Sokienės , Liucijos Vilkaitės, Elvyros Rasiulytės- Augulienės , Onos Augulytės- Vilkienės, Marijos Augulytės, Laimos Čejauskienės, Rimos Sokaitės- Baikauskienės, Irenos Kukenytės- Mažeikienės rankdarbiai. Darbams dažniausiai naudojami natūralių pluoštų vilnoniai, medvilniniai, lininiai siūlai.

Kazimieros Danutės Sokienės ir Liucijos Vilkaitės kraičių skrynioje sukaupti giminės moterų (E. Rasiulytės- Augulienės , O. Augulytės- Vilkienės, M. Augulytės) rankdarbiai mena senojo kaimo gyvenimą, žmonių buitį, tradicijas ir papročius. Seserys Danutė ir Liucija nuo vaikystės labai mėgsta skirti laiką rankdarbiams – mezgimui, siuvinėjimui, nėrimui. Aplinka padarė nemažą įtaką formuojant seserų skonį, supratimą apie tikras vertybes ir pigų kičą. Gražiausieji raštai atrasti liaudies kūrėjų kraičio skryniose, juostų pynėse, audinių rietimuose.

Spalvingi , žaismingi Laimos Čejauskienės rankdarbiai - žaislai, servetėlės, staltiesėlės - patraukia parodos lankytojo akį. Kūrybinga moteris dar jaunystėje pamėgo rankdarbius ir džiugina savo artimuosius bei kolegas gražiais darbais.

 Savo rankdarbius parodai pateikė ir Irena-Kukenytė Mažeikienė ( gimusi Braskuškio kaime, esančiame netoli Virbališkių, dabar gyvenanti Kupiškyje ) bei Aukštupėnuose gyvenanti Rima Sokaitė- Baikauskienė. Abi moterys rankdarbius pamilo vaikystėje ir dabar laisvalikio neleidžia veltui.

 Rankdarbiai Irenai visad buvo atgaiva, savęs išraiška ir nuolatinis ieškojimas. Ji mezgė, nėrė drabužius ar puošmenas buičiai. Kilo vis naujos idėjos, kurios išsiliejo gražiais raštais, spalvomis. Namuose turi sukaupusi daug rankdarbių. Dabar ji labiausiai mėgsta siuvinėti paveikslus.

Rimos Sokaits Baikauskiens nerti aislai Vilna 2018 mRimos Sokaitės- Baikauskienės darbai pirmą kartą atkelivo į parodą. Pirmas didesnis mezginys buvo megztinis, iš kurio mama siuvėja padarė striukę - įsiuvo pašiltinimą, pamušalą. Vėliau nusimezgė stilingų megztinių, suknelių. Išėjusi į pensiją, susidomėjo žaislų nėrimu. Internete dažnai pasigrožėdavo nertais žaislais. Labai patiko. Ji pati susiranda kokį nors interneto puslapį su aprašymais kaip nerti ir imasi naujo darbo. Nertų žaisliukų nuotraukomis dalinasi ir internete, facebook puslapyje “Rori”. Svarbiausi užsakovai – anūkai. Jie padeda orientuotis kokie žaisliukai labiausiai džiugina vaikus. Pasitelkusi vašelį ir fantaziją iš siūlų kamuoliukų kuria draugus vaikams. Maži herojai - geriausi draugai.

Kviečiame pasigrožėti auksarankių moterų austais, siuvinėtais, nertais, megztais rankdarbiais. Parodą organizuoja Laukminiškių kaimo muziejus kartu su Virbališkių skaitytojų aptarnavimo punktu.

Paroda eksponuojama Virbališkių buv. mokykloje iki gegužės 31 d.,

Laukminiškių kaimo muziejuje – nuo birželio 1 d. iki liepos 30 d.

 

Paroda „Algimanto apygardos partizanų atspindžiai“

PF2099-271944 m. vasarą kovai prieš Sovietų Sąjungos okupacinę valdžią Lietuvoje pradeda organizuotis pirmieji partizanų būriai. Antisovietinio pasipriešinimo karas tęsėsi 1944 – 1953 m., karo metu žuvo apie 30 tūkstančių partizanų ir jų rėmėjų visoje Lietuvoje. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio deklaracija, pasirašyta 1949 m. vasario 16 d., turėjo didelę politinę ir strateginę reikšmę pasipriešinimui, tačiau kovos su okupantais laimėti tuo metu nepavyko.

Algimanto apygardai priklausė dalis dabartinių Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Anykščių rajonų teritorijų, tuo metu pavadintų Žaliosios, Šarūno ir Kunigaikščio Margirio rinktinėmis. Algimanto apygarda buvo įkurta 1947 m. gegužės 1 d. Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu. Panaikinta 1950 m. lapkričio 25 d. Šiaurės Rytų Lietuvos srities vado Antano Slučkos - Šarūno įsakymu ir prijungta prie Vytauto ir Vyčio apygardų. Pirmasis Algimanto apygardos vadas buvo Antanas Slučka – Šarūnas. 1948 m. spalį Šarūnui tapus Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadu, vadovavimą apygardai perėmė Antanas Starkus – Blinda, Montė.

2019-siais minime Algimanto apygardos antrojo vado Antano Starkaus Montės 100-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. A. Starkus – Montė (1919-1949 m.) gimė Zubiškių (dab. Vairiškių) k. Šimonių valsčiuje, Juliaus Starkaus šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą Adomynėje, gyveno ir dirbo tėvų ūkyje. Apie 1940 m. išėjo savanoriu tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai grįžo į tėviškę. 1941 m. suorganizavo partizanų būrį, kuris atkūrė lietuvišką valdžią Šimonių apylinkėje. 1941 m. rudenį išėjo savanoriu į vokiečių kariuomenę. 1944 m. pavasarį pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į gimtinę, kur suorganizavo Šimonių valsčiuje veikusį partizanų būrį. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Buvo išsiųstas į Rytų Prūsiją, kur kelis mėnesius mokėsi Abvero žvalgybos mokykloje. Po metų, sausio 21 d. buvo parskraidintas į gimtinę, tuo metu pasivadino Antanu Rickumi. Su aštuoniais desantininkais parašiutu nusileido Kupiškio apylinkėse. Šimonių girioje suorganizavo partizanų būrį ir jam vadovavo. Pasivadino Antano Blindos slapyvardžiu. Šimonių būriui įsijungus į Šarūno rinktinę, Antanas buvo Algirdo kuopos vadas. 1947 m. pradžioje kuopai priklausė aštuoni būriai, kurių partizanai veikė Viešintų, Šimonių, Kupiškio ir Skapiškio valsčiuose. Tais pačiais metais A. Starkus – Blinda tapo naujai įkurtos Algimanto apygardos vado A. Slučkos – Šarūno pavaduotoju, Šarūno rinktinės vadu. Nuo 1948 m. balandžio 15 d. tapo Algimanto apygardos štabo viršininku, spalį – apygardos vadu. Tapęs Algimanto apygardos vadu pasikeitė slapyvardį ir pasivadino Antanu Starkumi – Monte. Jo vadovaujami partizanai daugiausiai veikė dab. Anykščių rajono šiaurinėje dalyje – Šimonių girioje. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girioje, kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono kareiviais. Apygardos vadas susisprogdino kartu su bendražygiais apsuptame štabo bunkeryje. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje. Vėliau slapta perlaidoti Adomynės kapinėse.

IMGP1004Parodoje eksponuojamos Algimanto apygardos fotografijos, dokumentai ir partizanų buities daiktai iš Kupiškio etnografijos muziejaus, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Obelių istorijos muziejaus, Utenos laisvės kovų muziejaus, Lietuvos istorijos instituto archyvų. Taip pat iš asmeninių Algirdo Stančiko, Algimanto Seibučio ir Andriaus Dručkaus archyvų.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje iki birželio 24 d.

Panevėžio lopšelio – darželio „Vyturėlis“ auklėtinių ir jų tėvelių keramikos darbų paroda „Vyturio giesmė“

2 4Keramikos mokytoja Jurgita Čiplytė Adomo Petrausko muziejuje pristato parodą „Vyturėlio giesmė“. Panevėžio miesto lopšelyje – darželyje „Vyturėlis“ jau ne vienerius metus vyksta keramikos užsiėmimai priešmokyklinėse grupėse, tačiau šiais metais, patirti molio teikiamus malonumus panoro ir „Karamelinės“ grupės mažieji vaikučiai (3 – 4 metų) kartu su savo tėveliais, seneliais.

2018 – 2019 metais vyko projektas „Molio dirbtuvėlės“, kurį organizavo ikimokyklinio ugdymo pedagogė metodininkė Rasa Baltrūnienė ir keramikos mokytoja Jurgita Čiplytė. Šio projekto metu vaikučiai turėjo galimybę ne tik susipažinti su moliu, bet ir pabūti kartu su savo tėveliais ar seneliais, kurti nuostabaus grožio darbelius.

Šioje parodoje bus galima pasigrožėti eksponuojamais keramikos darbeliais, kurie atspindi metų laikus, įvairias šventes ir pačių vaikučių pasiūlytas lipdymo temas.

 Paroda eksponuojama Adomo Petrausko muziejuje nuo š. m. gegužės 1 d. iki birželio 30 d.

1 4

 "Mano herojus", 2018 - 2019 m. Molis.

Irenos Mažeikienės rankdarbių paroda „Džiaugsmas kurti ir dovanoti grožį“

Irena Maeikien Obels iedai Siuvintas kryeliu paveikslas 30x 26 cm 2010 mIrena Mažeikienė - Kukenytė gimė 1945 m. rugsėjo 5 dieną Braskuškio kaime, Kupiškio rajone. Mokėsi Vėžionių pradinėje mokykloje. Čia dirbo nuostabi mokytoja Emilija Galvonaitė, kuri mokė skaityti, rašyti bei išugdė meilę gimtai kalbai, Lietuvai, grožiui, rankdarbiams. Pirmieji mezginiai buvo pirštinės, kojinės, šalikėlis, o besimokydama ketvirtoje klasėje numezgė megztinį. Dar vaikystėje teko dirbti visokius darbus, kurių išmoko iš savo motinos Paulinos ir tėvelio Dominyko. Kaime tėvelis buvo puikus muzikantas, grojo bandonija.

Jau daug metų Irena gyvena Kupiškyje. Teko mokytis siuvėjos amato buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Gražiai pasiūdavo sukneles, paltus ir kitus rūbus, todėl labai įtikdavo net išrankioms moterims. 28 metus dirbo Kupiškio pirmajame vaikų lopšelyje- darželyje (dabartiniame ,,Varpelyje“). Tikriausiai tai padėjo išsaugot jauną širdį, meilę grožiui, norą padėti kitiems.

Darnioje šeimoje išaugo trys vaikai: sūnus Vidmantas bei dukros Asta ir Dalia, kuri perėmė mamos pomėgį rankdarbiams. Močiutės darbais labai džiaugiasi ir iš jos mokosi anūkė Simona.

I. Maeikien Nerta servetlMoteris skaičiuoja aštuntą dešimtį, sveikata silpnėja, bet jos diena neprailgsta, nes užsiima širdžiai miela veikla. Ji daug laiko skiria rankdarbiams, tuo stebina artimuosius. Siuvinėja vienus už kitą gražesnius paveikslus, neria, mezga. Dabartinė jos svajonė – išsiuvinėti ypatingai spalvingą paukštį, o vėliau – Švč. Mergelės Marijos paveikslą.

Žmonos pomėgius palaiko vyras Juozas , kuris padeda įrėminti siuvinėtus paveikslus. Jais papuošia namus.

Savo darbus ji mielai dovanoja vaikams, artimiesiems, draugams, kurie pasidžiaugia Irenos darbais.

Mamos rankdarbiai vaikams brangūs kaip vaikystės prisiminimai, pilni rankų šilumos ir išskirtinė dovana. Dabar Irena, būdama jau garbaus amžiaus, mielai pasakoja apie jaunystės metus, kūrybą ir net padeklamuoja savo eilėraščių.

Rankdarbiai Irenai visad buvo atgaiva, savęs išraiška ir nuolatinis ieškojimas. Iš siūlų galima megzti bet kokį drabužį ar puošmeną buičiai, tik reikia fantazijos. Kilo vis naujos idėjos, kurios išsiliejo naujais raštais, spalvomis. Seniau net pasvajodavo tapti tautodailininke. Deja, buvo atkalbėta.

I Maeikien Apnertos staltiesls Skersmuo 39 cm 2016 Linas ilkasIrena Mažeikienė namuose turi sukaupusi daug rankdarbių , bet dar viešai nedrįso visiems parodyti. Tai pirmoji paroda. Labai džiugu, kad galime parodyti jos darbus savo krašto žmonėms.

Paroda eksponuojama Virbališkių buv. mokykloje nuo š. m. balandžio 2 d. iki balandžio 30 d.

Laukminiškių kaimo muziejuje paroda bus eksponuojama nuo gegužės 1 d. iki gegužės 31 d.

Violetos Laužikienės verbų, Genutės Beniulienės margučių ir Virginijos Jurevičienės karpinių ir margučių paroda „Velykų bobute, duok man margutį!“

Kasmet daugelis žmonių švenčia Šv. Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Tai metas, kai viskas gimsta iš naujo ir jis kupinas tradicijų bei simbolių. Krikščionims – tai Kristaus prisikėlimo šventė, turintiems labiau pasaulietišką požiūrį į pasaulį – tai žiemos pabaigos šventė ir artėjančios vasaros sutikimas, niūrių žiemiškų drabužių keitimas ryškiomis pavasario spalvomis.

Vos tik pavasarinė saulutė pradeda lįsti pro debesis, visi pradedame laukti Šv. Velykų, o kad tas laukimas truktų kuo trumpiau ir būtų kuo malonesnis, surengėme parodą „Velykų bobute, duok man margutį!“. Šioje parodoje sujungtos 3 dailės rūšys, kurios viena kitą papildo. Parodoje eksponuojami Kupiškio tautodailininkių Virginijos Jurevičienės, Violetos Laužikienės ir Genutės Beniulienės darbai.

Verbas parodai surišo Violeta Laužikienė. Jų rišimo žaliava – sausos laukų, miškų ir darželių gėlės, žolynai, javai. Verbų kompozicijos labai spalvingos. Vienoje verboje tradiciškai suderintos dvi spalvos: raudona ir geltona; raudona ir balta, o yra ir labai drąsių sprendimų – net kelių spalvų kontrastingi deriniai, tokios kaip raudona, violetinė, žalia, balta ar pilkšva. 

Taip pat parodoje eksponuojami ir margučiai –  vieni trapiausių liaudies meno dirbinių, savotiška taikomosios dekoratyvinės dailės rūšis, dekoruoti net trimis technikomis: vašku, skutinėti ir karpiniais. Genutės Beniulienės vašku marginti kiaušiniai, kuriuose galima įžvelgti saulutes, spirales, žalčiukus, žiedelius, rūteles ir kitus augalinius motyvus. Darniai sukomponuoti taškeliai, brūkšneliai, lankeliai, vingeliai, trikampėliai, rombeliai sukuria dangaus šviesulių įvaizdžius – nesuskaičiuojamas saulučių ir žvaigždučių variacijas. Virginijos Jurevičienės karpiniais puošti stručių, žąsų ir vištų kiaušiniai, skutinėti margučiai. Karpiniais dekoruoti margučiai išpuošti gyvybės medžio, augaliniais motyvais. Daugiausiai dominuoja siužetiniais motyvais iškarpytų karpinukų puošyba, kurie tarsi pasakoja laike sustabdytą akimirką... Skutinėtuose margučiuose atsispindi stilizuoti augaliniai ir geometriniai motyvai.

Į gražią kūrybinę bendrystę įsilieja V. Jurevičienės velykine tematika sukurti karpiniai.

Šv. Velykų laukimą stengėmės paversti prasmingu – padovanodami muziejaus lankytojams erdvę, papuoštą tautodailininkių rankomis sukurtais darbais, kurie leidžia pasinerti į fantazijų kupiną pasaulį!

 

Paroda eksponuojama Uoginių amatų centre, Kupiškio r., nuo šių metų balandžio 2 d. iki balandžio 30 d.

 

 g beniulienes

 Genutės Beniulienės vašku marginti margučiai.

 

 jurevicienes

 

Virginijos Jurevičienės karpiniu dekoruotas žąsies kiaušinis.

 

v jurev

 

Virginijos Jurevičienės  skutinėti margučiai.

 

verba

 

 
Violetos Laužikienės verbos, rišimo žaliava – sausos laukų, miškų ir
darželių gėlės, žolynai, javai. 2019 m.

Karpiniai kitaip..

Kviečiame visus į Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinę klasę, kurioje vyksta Kupiškio r. Subačiaus gimnazijos ugdytinių karpinių paroda "Karpiniai kitaip" (mok. Genia Vaičikauskienė). 

Paroda eksponuojama nuo balandžio 1 d. iki gegužės 31 d. 

IMGP0709

KŪRYBOS BRIAUNOS. ADOMO GALDIKO (1893–1969) RETROSPEKTYVA

IMGP0704125-sioms Adomo Galdiko gimimo metinėms skirtoje retrospektyvoje pristatomi kūriniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkinių pradedant ankstyvaisiais ir baigiant priverstinėje emigracijoje – Freiburgo ir Amerikietiškuoju periodais – sukurtais darbais. A. Galdiką žinome kaip menininką, kurio kūryboje jaučiama įvairių XX a. meno krypčių įtaka. Ši paroda – tai galimybė prisiminti universalaus menininko darbus, žvilgsnį fokusuojant ties stilistinėmis briaunomis. Jose įvairiais raidos tarpsniais susipina simbolizmo, impresionizmo, art deco, ekspresionizmo, siurrealizmo, abstrakcionizmo, lietuvių liaudies meno įtakos. Lietuvių modernizmo puoselėtojo kūriniams būdingas cikliškumo principas – eksperimentavimas, variantų ieškojimas, tapęs dailininko kūrybos būdu.

Savo kūrybinį kelią Adomas Galdikas pradėjo nuo grafikos. 1917 m. Sankt Peterburge baigė piešimo kursą ir specialią oforto klasę barono A. Štiglico techninio piešimo mokykloje, vėliau žinias gilino Berlyne. Buvo ilgamečiu Kauno Meno mokyklos grafikos skyriaus vadovu, išaugino ne vieną dailininkų kartą, tuo prisidėdamas prie nacionalinės mokyklos formavimo. Iš jo vadovaujamos studijos išaugo tokie menininkai kaip V. K. Jonynas, M. Katiliūtė, T. Kulakauskas, V. Petravičius, T. Valius, J. Steponavičius. Apolonijos Valiuškevičiūtės užrašytuose auklėtinių prisiminimuose skaitome: A. Galdikas daręs jiems itin didelį poveikį, bet ne kaip dailininkas grafikas, o kaip plataus mąsto pedagogas. Jis nukreipęs lietuvių grafiką kūrybiško liaudies meno tradicijų interpretavimo linkme.

IMGP0705Nuo 1920 m. iki 1940 m. A. Galdikas dalyvavo beveik visose grupinėse dailės parodose Lietuvoje. 1931 m. surengus personalinę parodą Atelier Français Paryžiuje, vienas įtakingiausių Prancūzijoje meno kritikų Waldemar George parašė monografiją apie lietuvių dailininką. Monografija ir pozityvus įvertinimas spaudoje buvo traktuojami kaip visos Lietuvos laimėjimas. 1932 m. A. Galdikas kartu su Juozu Mikėnu automobiliu keliavo po Europą, matė George Petit galerijoje veikusią pirmąją P. Picasso retrospektyvinę parodą. Tų pačių metų spalio mėn. A. Galdikas kartu su kitais iškiliais Lietuvos menininkais pirmojoje ARS parodoje deklaravo: Užuojauta tiems, kurie net nemurmėdami prisitaiko nusistovėjusiam skoniui. Nemaloniai esam nustebę matydami, kaip pataikaujama įvairiom, su menu nieko bendro neturinčiom idėjom. Bet vis dėlto pradedam.

1944 m. Adomas Galdikas pasitraukė į Vakarus. 1946–1947 dėstė Freiburgo dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje (École des Arts et Métiers). 1947–1952 gyveno ir dirbo Paryžiuje. 1952 m., A. Galdikui atvykus į Niujorką, miestą, iš Paryžiaus perėmusį meno centro vardą, abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimas jau buvo prikaustęs meno pasaulio dėmesį. Kūrėjai dirbo su naujuoju XX a. meno žodynu, jų plastinė kalba buvo pasirengusi ištrūkti iš tradiciškai atspindėtos realybės. Tuo tarpu, kai didieji šios krypties meistrai dirbo su aliejiniais bei aliuminio dažais, A. Galdikas apsiribojo temperos ir guašo technikomis. Spalva tapo savarankiška veikiančiąja jėga. A. Galdikas teigė: <...> nesitikėkite, kad pasakysiu ką nors apie tapybą ir spalvą. Vieną žinau, yra blogos spalvos, nuo kurių mane purto drebulys ir geros spalvos, nuo kurių tampu girtas.

IMGP0706Adomo Galdiko kūriniai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje kaupti sistemingai, pradedant pirmosiomis parodomis, o taip pat vėliau – karo metais bei sovietmečiu. Praėjus keletui metų po dailininko mirties, 1973 m. našlė Magdalena Draugelytė-Galdikienė padovanojo M. K. Čiurlionio dailės muziejui 96 abstrakčius peizažus, kuriuos autorius pats buvo atrinkęs pervežimui į Lietuvą. Dar 66 abstrakcijų siuntą iš Švenč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo seserų vienuolyno Putname, Konektikute, 1991 m. atvežė Beatričė Vasaris. Adomo Galdiko palikimas, esantis Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vienas gausiausių: šiuo metu čia saugoma per 1000 jo kūrinių.

Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje nuo balandžio 1 d. iki balandžio 30 d.

 

MULTIFACETED CREATION. A RETROSPECTIVE OF ADOMAS GALDIKAS

 

(1893–1969)

 

The M. K. Čiurlionis National Museum of Art presents a retrospective dedicated to the 125th birth anniversary of artist Adomas Galdikas. Comprised of an early creation and the works from the period of forced emigration in Freiburg and America, the exhibition introduces a prominent Lithuanian artist and a universal creator of indisputable professionalism. This art display provides a deeper insight into A. Galdikas' creation that had experienced a variety of influences of the 20th century fine arts, simultaneously keeping a focus on a broad stylistic spectrum and the diversity of artistic facets. Obviously, at the varied developmental stages these have interspersed with the impact of such art movements and styles as Symbolism, Impressionism, Art Deco, Expressionism, Surrealism, Abstractionism, and the Lithuanian folk art. In the art of a representative of the Lithuanian modernism one can trace a principle of recurrence, i. e., search for a miscellany of variants. Such was the artist's mode of creation.

 

Adomas Galdikas started his creative career in graphic arts. In 1917, having graduated from the drawing and etching class at Baron A.Stieglitz School of Technical Drawing in St. Petersburg he continued his studies in Berlin. For many years A. Galdikas was a director of the graphic arts department at the Kaunas Art School, had educated a great number of famous artists, thus contributing to the formation of a national school. Such artists as V. K. Jonynas, M. Katiliūtė, T. Kulakauskas, V. Petravičius, T. Valius, J. Steponavičius graduated from his studio. In the memoirs of former students written down by Apolonija Valiuškevičiūtė we read: A. Galdikas has influenced all of them in a particular way, although not as much as an artist, but as a pedagogue on a vast scale. He had oriented the Lithuanian graphic arts to the direction of a creative interpretation of folk art traditions.

 

From 1920 to 1940, A. Galdikas participated in almost all group art shows in Lithuania. After his personal exhibition held in 1931 at Atelier Français in Paris, one of the most influential art critics in France Waldemar George has published a monograph on the Lithuanian artist. The monograph and a favourable evaluation in the press were treated as the achievement of the whole Lithuania. In 1932, A. Galdikas and sculptor Juozas Mikėnas went by car on tour throughout Europe. At Georges Petit Gallery in Paris they saw the first retrospective exhibition of P. Picasso. In October the same year, A. Galdikas together with a group of outstanding Lithuanian artists had declared at the first ARS exhibition : "My condolence to those who without the slightest murmur of disapproval are likely to adapt to the well-established taste. Unfortunately, we are unpleasantly surprised at the pandering to a variety of ideas having nothing to do with art. Nevertheless, let's start.

 

1944 Adomas Galdikas left for the West. In 1946-1947 he taught at the School of Decorative and Applied Arts in Freiburg, (École des Arts et Métiers). 1947–1952 lived and worked in Paris. In 1952, when A. Galdikas arrived in New York, a city that had taken over from Paris the title of the arts centre, the attention of the world of art was captured by the movement of abstract expressionism. Lots of artists have already mastered the novelty of the 20th century art and their plastic expression was ready to escape from the traditionally reflected reality. Meanwhile, when great masters belonging to this direction worked in oil and aluminum paints, A. Galdikas confined himself to the tempera and gouache techniques. Colour became a self-acting force. A. Galdikas said: ... do not expect me speaking about painting and colour. The matter I know for sure concludes as follows: there are false colours which make me shake and shiver, and proper colours which do not cease intoxicating me.

 

The collection of Adomas Galdikas’ creation has been accumulated in our museum systematically – starting with the first exhibitions in the interwar period, proceeding in the war years and during the Soviet era. A significant supplement was handed over in 1973, a few years after the artist’s death. Just not by accident, a widow Magdalena Draugelytė-Galdikienė donated to the museum 96 abstract landscapes. These had already been selected by the artist himself, after consulting the artist and writer Vytautas Bičiūnas, for the transportation to Lithuania. Another group of 66 abstract compositions from the Sisters of the Immaculate Conception of the Blessed Virgin Mary (Putnam, Connecticut) was transferred to the museum in 1991 by Beatričė Vasaris. The creative legacy of Adomas Galdikas ranks one of the most abundant in the M. K. Čiurlionis National Museum of Art – over 1000 pieces of art are housed here.

 

Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

 

Antano Tušlos fotografijų paroda ,,Pakelk akis į dangų...“

Antanas Tula Fotografijavytjimas 21x30 cm 2019mGimiau Kupiškio rajone Uoginių kaime, tada dar buvo vienkiemiai. Dar jaunystėje susidomėjau fotografija. Pirmas fotoaparatas buvo Smena-7, vėliau Zenit. Tuo laiku vertingų fotografijų nelabai buvo, įdomiausia buvo pats procesas, ryškinti fotojuostas, prie raudono žibinto daryt nuotraukas. Buvau išmokęs ir spalvotas nuotraukas padaryti. Vėliau mokslai, armija, muzikavimas...

   Apie 1986 metus bedirbant tuometiniame Kupiškio r. Antašavos kolūkyje, kuriam vadovavo Albinas Vaižmužis, sklandė gražus posakis, kad žmogus ne vien duona sotus. Buvo nupirkta visa Sony vaizdo sistema: televizorius, videomagnetofonas, videokamera ir visa tai buvo patikėta man. Naujos technologijos fotografiją nustūmė ilgam laikui. Dabar, gyvendamas Panevėžyje, vėl grįžtu po truputį prie jos.

   Ši paroda pirmoji mano gyvenime. Nuoširdus ačiū muziejininkei Jolantai Knizikevičienei už pasiūlymą ir pagalbą rengiant šią parodą. Taip pat dėkoju Panevėžio Fujima fotografui Aloyzui Stakelei už pagalbą ruošiant nuotraukas parodai.

Antanas Tušla

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki gegužės 31d.

 

Fotografijų paroda,, GARSIOJI BABICKŲ ŠEIMA“

apie 1938 Lietuvoje Babickų šeima yra gerai žinoma, tyrinėjama ir prisimenama. Kokia buvo ši šeima? Ką žymaus ir svarbaus palikusi Lietuvai.

Kupiškio krašte, Laukminiškių kaime, našlys Jurgis Babickas vedė jauną merginą iš Pajuodupės kaimo Agotą Graičiūnaitę, su kuria sugyveno keturias atžalas: Uršulę (Unę), Vytautą, Kazį ir Petrą. Bet šeimos gyvenimas klostėsi ne itin sėkmingai.

Pirmosios santuokos ūgtelėję Jurgio Babicko sūnūs ir dukros išvarė tėvą užkurį iš namų su antrąja žmona ir keturiais jų vaikais. Šeimą ištiko sudėtinga situacija, jie blaškėsi be namų, sunkiai dirbo. Iš vaikų daugiausia vargo teko vyriausiajai Unei, labiausiai visų globojamas buvo jaunylis Petras, kuriam tebuvo šešeri metai, kai 1909 m. mirė tėvas, palikdamas šeimyną sunkiai daliai. Didžiausia gyvenimo užuovėja ir mokytoja buvo motina Agota, kurią visi keturi labai mylėjo, vertino. Motina darė didžiulę įtaką formuojantis vaikų moralinėms nuostatoms bei renkantis gyvenimo kelią. Ji mirė 1928 metais, palaidota Palėvenės kapinėse.

Paroda supažindina su garbingos Babickų šeimos atstovais, su jų kūrybos ir gyvenimo keliu.

Unė Babickaitė-Graičiūnienė (gimė 1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškiuose, Kupiškio r. – mirė 1961 m. rugpjūčio 1 d. Kaune, palaidota Palėvenės kapinėse) – lietuvių aktorė (kūrybinis slapyvardis Unė Baye) ir režisierė, vaidinusi ir režisavusi ne tik Lietuvoje, bet ir Sankt Peterburge, Niujorke, Vašingtone, Londone, Paryžiuje. Buvo pirmoji moteris režisierė Lietuvoje. Sukurta daugybė vaidmenų, pastatyta nemažai spektaklių. Tuo, ką jai pavyko pasiekti, gali pasigirti nedaugelis scenos žmonių. Jos atminimą puoselėja Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Kupiškio etnografijos muziejus.  

Bandyta iš užmaršties prikelti itin spalvingą, sudėtingo likimo asmenybę – mokytoją bei karininką Vytautą Babicką (gimė 1899 m. liepos 19 d. Laukminiškiuose – mirė 1963 m. Kėdainiuose). Dirbo įvairiose žinybose. 1941 m. jis vedė mokytoją Kotryną Buinevičūtę. 1951 m. apkaltintas antitarybine veikla buvo nuteistas 10 metų. Kalėjo Vytautas Gulago lageriuose Archangelsko srityje. Neapsakomą vargą teko patirti žmonai su šešiais mažamečiais vaikais Audroniu, Rimgaudu, Indre, Gintvydu, Une, Žygimantu be maitintojo ir be išteklių.

1954 m. pirma laiko, atleistas nuo tolesnės bausmės atlikimo, visiškai palaužta sveikata V. Babickas grįžo į Kėdainius pas savo šeimą. Jis buvo vienas iš tų tūkstančių Lietuvos inteligentų, savo kasdieniu darbu ir pavyzdžiu lipdęs jaunos valstybės ateitį. Nebuvo Vytautui pašykštėta talentų, bet likimas jam lėmė vėtrų blaškomo klajūno kelią...

Petras Babickas (gimė 1903 m. gegužės 12 d. Laukminiškiuose – mirė 1991 m. rugpjūčio 27 d. Rio de Žaneire, Brazilija) – Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, publicistas, rašytojas, vertėjas, diplomatas, keliautojas, kraštotyrininkas, fotografas. Norintieji išsamiai susipažinti su jo biografija ir archyvais, gali tai padaryti skaitydami muziejininkės A. Ruseckaitės knygą „Petras Babickas. Archyvai“.

P. Babickas niekada nepamiršo savo motinos žodžių: „Krauk tokius turtus, kurių nei kandys, nei rūdys neėda.“ Būtent tokius turtus publicistas krovė visą savo ilgą, kūrybingą ir nestandartinį gyvenimą, pašvęstą Lietuvai. Artimiausias žmogus šiame kelyje jam buvo vyriausioji sesuo Uršulė. Į Lietuvą Petras žadėjo sugrįžti, kai jos sienas saugos Lietuvos kariai. Deja, į nepriklausomą Lietuvą 2006 m. birželio 9 dieną grįžo tik jo palaikai, nes sulaukęs Nepriklausomybės paskelbimo dėl amžiaus ir sveikatos kelionei nebesiryžo.

Beliko paminėti dar vieną šios šeimos narį Kazimierą (gimė 1901 m. balandžio 24 d. Laukminiškiuose – mirė 1968 m. spalio 18 d. Čikagoje) – Lietuvos kariuomenės kūrėją-savanorį, inžinierių, aukštą karinį pareigūną. 1919 m. jis pasirinko kariškio kelią. Išleido knygas: „Karo ryšiai ir transmisijos“ (1934), „Karo mokyklos vidaus tvarkos statutas“ (1935). 1944 m. Kazys su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Čikagoje, aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje. Buvo didelis Lietuvos patriotas ir iki pat mirties svajojo grįžti į tėvynę. Su žmona Marta Pališaityte išaugino du vaikus – dukrą Gintrą ir sūnų Rytą. Abu vaikai pasirinko muziko profesiją. Gintra ištekėjo už Prano Narijauskio (Nario) ir išaugino vaikus: Marių, Aldą, Dainą, Laurą. Marius Naris – chemijos mokslų daktaras, dirba medikamentų gamybos kompanijoje. Jo žmona – Dalia Urbonaitė- Naris, klaipėdietė, į Čikagą gyventi atvyko 1991 metais. Dalia ir Marius – Čikagos lietuvių meno kolektyvo “Dainava” choristai.

Visus keturis Agotos ir Jurgio Babickų vaikus likimas vėtė ir mėtė, jie patyrė ir tremtinio, ir kalinio, ir emigranto dalią. Istorinės pervartos – Pirmasis pasaulinis karas, Nepriklausomybės kovos, 1940 m. sovietų invazija, Antrasis pasaulinis karas, 1944 m. sovietų sugrįžimas, traukimasis į Vakarus, pokario tremtys formavo žmonių likimus ir netikėtai keitė jų gyvenimo įvykius. Unė ir Vytautas buvo ištremti į Sibirą, Petras ir Kazys pasitraukė į Vakarus – taip išsiskaidė šeima, kuri jau niekada nesusiėjo į krūvą.

Babickų šeima yra pavyzdys tokios šeimos, kurioje buvo puoselėjamos moralinės vertybės, siekiama grožio ir gėrio, neapleidžiami dvasiniai dalykai ir svarbiausia, jog šios šeimos nariai suprato vienas kitą, mylėjo, rėmė, globojo ir vertino, o tai ir yra didžiausia vertybė žemėje. Visi Babickų vaikai be galo mylėjo savo Tėvynę Lietuvą, kiek galėdami jai dirbo ir tarnavo.

Parodoje eksponuojamos fotografijos yra iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Kupiškio etnografijos muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus bei iš Babickų šeimos archyvų.

Nuoširdi padėka Daliai Naris už jos atsiųstas fotografijas iš Babickų šeimos archyvo šiai parodai.

Informacijos šaltiniai:

,,Kupiškis: naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“, straipsnis ,,Garsioji Babickų šeima“, Aldona Ruseckaitė. (VšĮ „Versmės“ leidykla); ,, Laukminiškių kaimo ir Babickų memorialinis muziejus“, leidėjas Algimantas Zolubas. ( UAB ,, Baltijos kopija“)

Almanachas „Kupiškis“, 2011. Nr.9, „Karininko vardą nešioja su garbe“, Vidmantas Jankauskas.

Laukminiškių kaimo muziejus

Paroda eksponuojama Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centre, Unės Babickaitės Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Art do“ metu, nuo 2019 m. kovo 15 d. iki kovo 28 d.

Senojo mezgimo amato puoselėtojos Linos Bartašienės tradicinių Pasvalio krašto pirštinių paroda

pirst2Esu kilusi iš Šeduvos (Radviliškio r.). Baigiau Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Įgijau chorinio dirigavimo specialybę. Į Pasvalio kraštą persikėliau gyventi 1990 m. Dirbu Pasvalio kultūros centro Valakėlių skyriaus administratore.

Mezgu nuo 12 metų. Megzti išmokė pradinių klasių mokytojas. Pirštines ir kojines pradėjau megzti paauglystėje.

pirstNuo 2005 metų pradėjau rinkti – domėtis tradicinėmis Pasvalio krašto pirštinėmis. Esu užfiksavusi apie 400 pirštinių pavyzdžių. Yra iššifruotos šių pavyzdžių raštų schemos. Užpildytos anketos, padaryti garso įrašai, kuriuose gausu etnografinės medžiagos apie verpalus, verpimą, siūlų dažymą, audimą, žlugtą, raštus, pavadinimus, sąsaja su Latvija, taip pat vertingi pasakojimai apie pokario gyvenimo sąlygas, pastangas išsaugoti tradicinę krašto kultūrą sovietinės okupacijos metais.

Ateityje planuoju išleisti knygą „Tradicinės Pasvalio krašto pirštinės“, kurioje būtų sudėta visa ši medžiaga.

Šioje parodoje pristatau autentiškas raštuotas, Pasvalio krašto mezgėjų pirštines ir pačios (senaisiais raštais) megztas pirštines.

Paroda bus eksponuojama Uoginių amatų centre, Kupiškio r., iki 2019 m. kovo 29 d.

 

Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros centre pristatoma paroda „Kupiškio krašto dokumentai Vilniaus universiteto bibliotekoje“

Kovo 6 d. Vilniaus universiteto biblioteka Kultūros centro Vitražų salėje (Gedimino g. 40) pristatys parodą „Kupiškio krašto dokumentai Vilniaus universiteto bibliotekoje“

rubaiTik kovo 6 d. nuo 11 iki 17 val. eksponuojamoje parodoje „Kupiškio krašto dokumentai Vilniaus universiteto bibliotekoje“ bus pristatomi XVI–XX a. rankraščiai, susiję su Kupiškio krašto istorija, etnografija ir žymiais žmonėmis. Vienas iš seniausių eksponatų – 1598 m. datuojamas dokumentas, susijęs su Migonių kaimu ir patvirtintas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos parašu. Parodos lankytojai taip pat galės išvysti eksponatus, pristatančius turtingą Kupiškio krašto tradicinės kultūros palikimą ir jį išsaugoti padėjusių seserų kraštotyrininkių Stefanijos, Mikalinos ir Elvyros Glemžaičių gyvenimo puslapius. Kadangi paroda vyks kartu su tarptautine konferencija, skirta Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms paminėti, atskiras dėmesys bus skirtas šio iškilaus, ties dabartinių Anykščių, Kupiškio ir Rokiškio rajonų sandūra gimusio aukštaičio asmenybei ir jo draugystei su įžymiu kupiškėnu Povilu Matulioniu. Parodoje bus eksponuojama dar dviejų įžymių Lietuvos literatūros klasikų Motiejaus Valančiaus ir Maironio rankraščiai bei dar jiems gyviems esant išleistos knygos, padėsiančios atskleisti šių asmenybių sąsajas su Kupiškio kraštu.

rubai2Šis Kupiškiui skirtas renginys – Vilniaus universiteto bibliotekos jau penktus metus tęsiamo projekto „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje“ dalis. Projekto tikslas – VU bibliotekoje saugomo regionų kultūros paveldo vertybių, turinčių išskirtinę svarbą Lietuvos ir jos kultūros istorijai, pristatymas, atskleidimas, aktualizavimas.

Paroda „Kupiškio krašto dokumentai Vilniaus universiteto bibliotekoje“ vyks Kultūros centro Vitražų salėje (Gedimino g. 40) kovo 6 d. nuo 11 iki 17 val.

Renginys nemokamas

Dariaus Babelio gamtos fotografijų paroda

Maskuot. 2012 m. 585 x 41 cmGimiau ir augau Kupiškyje. Gyvenau labai puikioje vietoje – netoli Kupiškio piliakalnio ir Lėvens upės, kurią vėliau užtvenkus atsirado Kupiškio marios. Kiek prisimenu, visuomet buvau tikras gamtos vaikas. Buvo iššliaužiotos visos aplinkui besidriekiančios pievos, piliakalnis ir jo šlaitai, išbraidytos visos Lėvens pakrantės. Patiko smalsiai stebėti Lėvens pakrantėje saulės spinduliuose žaidžiančius laumžirgius, pievoje ropojančius vabaliukus, lapus graužiančius vikšrus... Viskas atrodė labai įdomu ir svarbu.

Mokykliniais metais bandžiau savo pirmuoju „Zenitu“ fotografuoti paukščius. Iki šiol turiu sukauptą skaidrių kolekciją.

Visuomet norėjau užfiksuoti įdomias gamtos akimirkas, nesvarbu, kas tai būtų – didelis gyvūnas ar smulkus augalėlis.

Pastaraisiais metais daug laiko skiriu gamtos fotografijai. Mano fotografuotų gyvūnų nuotraukos publikuojamos žurnaluose, knygose, kalendoriuose, informaciniuose stenduose... Esu daugkartinis Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys“ įvairių nominacijų nugalėtojas, fotografijų konkurso 35 AWARDS 2016 pirmosios vietos laimėtojas gyvūnų fotografijų kategorijoje. 2017 m. britų „Daily Mail“ publikavo fotografijų seriją „Kova už buvį“.

2018 m. išleista mano knygelė vaikams „Šmiru šmiru paslapčia“ (leidykla „Lututė“). 

Šioje parodoje eksponuojamos 2013 metų mano pirmosios fotografijų parodos, skirtos Pasaulinei Žemės dienai nuotraukos. 2017 m. fotografijų paroda buvo eksponuota Kupiškio Lauryno Stuokos - Gucevičiaus gimnazijoje. Tai mano pirmieji žingsniai į gamtos fotografijos pasaulį... 

Darius Babelis

Paroda eksponuojama Virbališkių buv. mokykloje nuo š. m. kovo 1 d. iki kovo 30 d.

PANEVĖŽIO MOKSLEIVIŲ NAMŲ MOKINIŲ DARBŲ PARODA “Šiaudo ir molio draugystė”

APIE MUS

Panevėžio moksleivių namai (iki 2004 – ųjų užmokyklinės veiklos centras) įkurti 1992 metais, sujungus moksleivių laisvalaikio klubus, jaunųjų turistų ir technikos stotis.

Tai neformalaus švietimo įstaiga, sudaranti sąlygas vaikų ir jaunuolių saviraiškai bei saviugdai, turiningam laisvalaikiui

Moksleivių namuose įžvelgiami ir plėtojami kiekvieno vaiko kūrybiniai gebėjimai. Čia puoselėjamas įgimtas vaikų smalsumas, skatinama vaizduotė. Mokykla sudaro sąlygas mokiniams mokytis sumanumo ir išradingumo vieniems iš kitų, dalytis tarpusavyje išmone, fantazijomis ir įžvalgomis.

Mokykla ugdo kūrybinį mokinių gebėjimą suprasti grožį ir juo džiaugtis. Ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui plėtoti įvairios meninės kūrybos galias, patirti kūrybos sunkumus ir džiaugsmą. Ugdomas mokinių gebėjimas vertinti kitų kūrybos pasiekimus ir jais džiaugtis.

Panevėžio moksleivių namuose veikia 25 įvairaus pobūdžio būreliai, grupės, studijos. Mokykloje dirba būrys talentingų mokytojų, kurie sugeba mokinius įkvėpti kūrybiniams ieškojimams.

APIE PARODĄ 

Tai keramikos ir pynimo būrelių mokinių darbų paroda.

Moksleiviu namaiNors ir nedidelė ši parodėlė, bet ir iš keletos darbelių galima matyti, kuo užimti ir ko išmokomi vaikai šiuose būreliuose.

Keramikos būreliuose mokiniai supažindinami su keramikos amatu, šio amato atsiradimo istorija. Čia vaikai susidraugauja su moliu, sužino apie jo plastines savybes. Susipažįsta su keramikos dirbinių ypatumais, įvairiais lipdymo būdais, išmoksta dekoruoti molio dirbinius glazūromis ir akrilo dažais. Šioje parodėlėje būtent ir atsispindi įvairūs lipdymo būdai bei formos.

Pynimo būrelį lankantys vaikai supažindinami su vienu iš seniausių lietuvių amatų – pynimu iš vytelių, šiaudų. Šiaudą, kaip ir molį reikia pamilti, prisijaukinti jį, susidraugauti su juo. Tik tada, jis paklūsta vaikiškom rankom ir leidžia save atskleisti visu grožiu.

Šios parodos darbeliams, paveikslams iš lygintų šiaudų, buvo naudojami rugių, avižų ir kviečių šiaudai. Vieni darbai buvo gaminami iš lygintų šiaudų, kiti iš apvalių šiaudo vamzdelių.

Norint panaudoti šiaudą kiek galima įvairiau, jį reikia rinkti ne vienu laiku. Tuos, kuriuos lyginsime, iš kurių pinsime – reikia rinkti dar prieš javų žydėjimą. Jei žadame verti ,,sodus” – toks šiaudas turi būti surinktas dar javams bręstant.

Moksleiviu namai 5Neužtenka vien žinių, norint mėgautis darbeliais iš šiaudų. Reikalingas laikas ir kantrybė. Ilgas šiaudo paruošimo kelias – jie džiovinami, kapojami, rūšiuojami, mirkomi, perpjaunami išilgai, vėl išskleidžiami apdžiūti. Ir tik tada lyginami.

Klijuojant paveikslą, pirmiausia popieriaus lape nusipiešiamos norimos paveikslo formos. Jos iškerpamos. Tada imami lyginti šiaudai ir klijuojami ant popierinės formos taip, kad šiaudų galai truputį išlįstu pro formos kraštus. Apklijavus visą formą šiaudais, šiaudų galai kruopščiai apkerpami pagal popierinę formą. Taip paruoštos ir iškirptos detalės klijuojamos į numatytą paveikslo vietą. Štai ir norimas paveikslas!

Šioje parodoje kiekvienas mokinių sukurtas kūrinys, atliktas darbas yra kitoks, nes kitoks yra ir pats vaikas.

Tad pasinerkime į paslaptingą, mielą, jaukų ir spalvingą vaikų pasaulį…

Moksleivių namų renginių organizatorė

Rasa Adinavičienė

Paroda eksponuojama A. Petrausko muziejuje nuo šių metų vasario 20 d. iki balandžio 30 d.

 

Kupiškio socialinės globos namų bendruomenės narių ir keramikų darbų paroda „Keramikos menas žmogaus gerovei“

IMG 20190117_165519Nuo 2016 m. tęsiamas socialinis meno projektas „Lipdau pasaulį ir save: keramikos menas žmogaus gerovei"šiemet viešėjo keliuose Šiaurės Lietuvos socialinės globos namuose. Jurdaičiuose, Linkuvoje ir Kupiškyje buvo surengtos keramikos dirbtuvės, skirtos likimo nuskriaustiems jaunuoliams ir suaugusiems. Pastarieji buvo įtraukti į visus keraminės kūrybos procesus: nuo molio ir dažų paruošimo iki dirbinių sukūrimo, glazūravimo ir pristatymo visuomenei. Kupiškio socialinės globos namų gyventojų keramikos darbai, sukurti kartu su žinomais keramikos menininkais Jurgita Jasinskaite, Rimantu Inokaičiu bei Gvidu Raudoniumi.

Kūrybinių dirbtuvių dalyviai turėjo galimybę naudotis naujausia keramikos įranga – žiedimo staklėmis ir raku degimo krosnele. Plačiai pasaulyje žinoma raku degimo technologija leidžia nulipdytus kūrinius čia pat išdegti specialioje lauko krosnyje. Pasiekus 980 laipsnių karštį, dar žaižaruojantys kaitra, glazūromis padengti molinukai metami į specialią degiomis medžiagomis užpildytą talpą. Uždengus indą, jie toliau smilksta, sudarydami taip vadinamą redukcinę aplinką. Netekę deguonies, glazūrų komponentai savo sudėtyje smarkiai transformuojasi ir pakeičia spalvas, o glazūromis nepadengtas molis pajuoduoja. Raku degimo ypatybės suteikia procesui netikėtumo ir įspūdingumo elementų, idealiai tinka keramikos edukacijai.

Parodoje žiūrovai išvys pačius įdomiausius kūrybinių dirbtuvių rezultatus – nuo spalvomis žėrinčių indelių iki žaismingų keraminių skulptūrų. Projekto partnerių – Jurdaičių, Linkuvos ir Kupiškio socialinės globos namų paskirtis – užtikrinti socialinę globą asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Globos namų misija – skatinti ir saugoti socialinę gerovę, paremiant silpnuosius bendruomenės narius, teikiant atvirą ir rūpestingą paramą, kuri padėtų jiems jaustis pilnaverčiais ir lygiateisiais visuomenės nariais. Tęstinio socialinio projekto „Keramikos menas – žmogaus gerovei" tikslas – didinti profesionalios kultūros prieinamumą socialinės atskirties grupėse, ugdyti visuomenės pakantumą ir atvirumą socialiai pažeidžiamų grupių atžvilgiu, kurti inovatyvius socialinių santykių ir bendradarbiavimo modelius tarp menininkų ir, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos poreikis.

Projekto kuratorius – Gvidas Raudonius. Partneriai: Dailininkų sąjungos galerija, Jurdaičių socialinės globos namai, Linkuvos socialinės globos namai, Kupiškio socialinės globos namai. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, UAB „Suvena".

Keramikos darbų paroda „Keramikos menas žmogaus gerovei“ buvo jau eksponuojama Šepetoje, Vilniuje, Uoginiuose, o iki vasario mėn. pabaigos darbais dar galėsite pasigrožėti Virbališkiuose.

 Raminta Murnikova

 Paroda eksponuojama Virbališkių buv. mokykloje iki 2019 vasario 28 d.

Tai gražiai mane augino..

Tai gražiai mane augino 
Laukas, pieva, kelias, upė, 
Tai gražiai už rankos vedė 
Vasaros diena ilga. 
Tai gražiai lingavo girios, 
Uogų ir gegučių pilnos, 
Tai gražiai saulutė leidos, 
Atilsėlį nešdama. 

Tai gražiai skambėjo žodžiai: 
Laukas, pieva, kelias, upė. 
Tai gražiai iš jų išaugo 
Vienas žodis – LIETUVA!

Justinas Marcinkevičius

Skapiškio pagrindinės mokyklos pradinukai ruošdamiesi sutikti Lietuvos gimtadienį paruošė savo piešinėlių parodą. Per lietuvių kalbos pamokas vaikai skaitė eiles apie Lietuvos gamtą, žmones, šeimą. Dailės pamokose jie savo jausmus ir meilę savo kraštui išliejo ant popieriaus. Vaikų širdelės suvirpėjo klausant tautos poeto Justino Marcinkevičiaus eilių apie Lietuvą, kuri poetui buvo begaliniai brangi. Jis ją širdyje nešiojo iki pat mirties bei puoselėjo meilę Lietuvai mūsų širdyse. Jo eilėraščio žodžiai „Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė ...“ atsiskleidžia mažųjų dailininkų kūryboje. Jų darbeliuose matome Lietuvos laukuose riedantį kombainą, spalvingą tėviškės gamtą, o nutapytoje knygoje įrašytus svarbiausius žodžius: mama, tėtis, aš, Vilnius, tėviškė, Lietuva, Vytis... Ne vienam mokinukui žodis Lietuva siejasi su didžia Gedimino pilimi. Mažieji jungtinės grupės vaikučiai savo meilę gimtajam kraštui perteikė tapydami guašu savo namus ir šeimą. Juos dailės paslapčių moko mokytojos Gitana Sriubiškienė

Kviečiame visus išradingai švęsti Lietuvos gimtadienį ir pasidžiaugti spalvingais, nuotaikingais vaikų piešiniais.

Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytojos Gitana Sriubiškienė, Renata Zabulienė, Alma Knabikienė.

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje nuo 2019 m. vasario 1 d. iki kovo 31d.

Mantvydas Damaas. 10 m. Tai graiai mane augino. Guaas. 30x42 cm 2019

Mantvydas Damašas. 10 m. Tai gražiai mane augino.Guašas. 30x42

Laurynas Lavickas  9 m. Lietuva. Guaas 30x42cm 2019

Laurynas Lavickas. 9 m. Lietuva. Guašas. 30x42

Vasario 16-oji Kupiškio krašte

2019 m. Vasario 16-ąją jau 101-ąjį kartą bus minimas mūsų valstybės atkūrimo gimtadienis ir švenčiama Tautos laisvė, dėl kurios išsaugojimo iki šiol turime kovoti kiekvieną dieną. Šią Vasario 16-ąją bus minimas ir 70-asis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos jubiliejus. Švęsime modernią tautinę Lietuvos valstybę, laisvą nuo bet kokių okupacijų ir federacijų ir atiduosime pagarbą tą laisvą valstybę nuo jos sukūrimo gynusiems.

1989 m. vasario 16-oji Kupiškio rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo paminėta ypatingai: įvyko pirmasis viešas mitingas, skirtas 71-osioms Lietuvos nepriklausomybės metinėms paminėti. Jo metu Kupiškio etnografijos muziejaus kiemelyje buvo pasodintas ąžuoliukas. Pasodino jį 87 metų Lietuvos savanoris Petras Kisielius ir Sąjūdžio seimo narys Algis Graužinis. Ąžuoliukas, atlaikęs visus neįtikėčiausius lietuviškos gamtos išbandymus, pasodintas netradiciniu ąžuolams sodinti laiku, prigijo ir tebeauga iki šiol. Taip ir Lietuvos valstybė – stiprėja ir tvirtėja, įveikdama visus išorės ir vidaus jėgų ruošiamus jai išbandymus.

Parodos tema pasirinkta ne atsitiktinai: norime parodyti, kad kupiškėnai gerbia tautos istoriją ir moka švęsti. Per trisdešimt metų keitėsi žmonės, keitėsi pastatai, keitėsi sąlygos. Tik nesikeičia žmonių tikėjimas ir nemiršta viltis. Viltis gyventi geriau, gražiau. Viltis, kad mūsų šalis, kaip mūsų pasodintasis ąžuolas, bus stipri ir teiks pavėsį – rūpinsis – savo piliečiais visada, skaičiuodama vis naujus savo nepriklausomos valstybės kūrimo metus.

Žvelgdami į eksponuojamas nuotraukas iš LPS Kupiškio rajono sąjūdžio rėmimo iniciatyvinės grupės nario Algimanto Seibučio, Kupiškio kultūros centro ir jo padalinių Subačiuje bei Adomynėje, iš Kupiškio viešosios bibliotekos ir Kupiškio etnografijos muziejaus archyvų, prisiminkime Lietuvos valstybės atkūrimo dienos paminėjimus Kupiškio krašte. Dėkojame Juozui Kraujūnui, Aušrai Jonušytei, Karolinai Vaižmužytei už įamžintas svarbias akimirkas.

Pasodintas ąžuolas augs ir stiprės. Lietuva kurdama savo istoriją klestės įveikdama visas negandas. Istorija įrašys vis naujus ir naujus puslapius, o parodos eksponatus kasmet galėsime papildyti vis naujomis istorinėmis fotografijomis...

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje nuo šių metų vasario 1 d. iki vasario 28 d. 

2 nuotr

Pirmasis Vasario 16-osios viešas minėjimas Kupiškio etnografijos muziejaus kiemelyje. Iš kairės: Raimundas Narmontas, Stasė Beniuševičienė, Milda Narmontienė ir Leokadija Neniškienė. 1989 m.

24-nuotr-2016-02-16 Kupikis Foto K. Vaimuyt

Vasario 16-osios minėjimas. Nešama Lietuvos trispalvė. 2016 m. (Karolinos Vaižmužytės nuotrauka).

 

Pasitinkant gražiausias metų šventes...

kal3Kalėdų metas pripildytas gerumo, švelnumo, maloningumo, jautrumo, tikros meilės, spinduliuojančios šviesos, vidinio tvirtumo, vilties ir tikėjimo žmogaus gerumu ir geresniu pasauliu.

Artėjant gražiausioms metų šventėms, visi skubame pirkti dovanas, rašyti laiškus, puoštis. Turbūt pats gražiausias ir nuostabiausias vaizdas - einant girgždančiu sniegu visur matyti papuoštus langus ir vitrinas. Mirgančios lemputės ir girliandos suteikia vidinę šilumą ir gėrį.

Pasitinkant Šv. Kalėdas ir Naujuosius Metus visos Kupiškio miesto įstaigos taip pat prisideda prie šios šventinės nuotaikos kūrimo.

Važiuojant pro Kupiškio Kristaus Žengimo bažnyčią neįmanoma nepastebėti gražiai pasipuošusio ir Kupiškio etnografijos muziejaus. Einat sniego takeliu, jau iš tolo šviečia languose iškabinti patys gražiausi Kalėdiniai karpiniai, kuriuos sukūrė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus pirmininkė Virginija Jurevičienė. O įžengus į vidų pasitinka gražiai nuo dovanų išsipūtusios ir virš židinio pakabintos viso kolektyvo Kalėdinės kojinės. Matant tokį vaizdą, kiekvienam čia apsilankiusiam lankytojui veidą papuošia šilta šypsena. O tada pajauti, kad gražiausios metų šventės jau labai arti.

Linksmų artėjančių švenčių!!!!

Šiaulių valstybinės kolegijos IOK 15 studentė Vaiva Domžaitė.

 kal

kal2

Edukacinės kūrybinės dirbtuvėlės

Atėjo metas prisiminti, kas yra Adventas, saldaturgis ir neskubėti į prekybos centrus. Galite užsukti į kalėdines dirbtuvėles, kur gaminsime žvakes iš natūralaus bičių vaško ir pasidalinsime idėjomis, kaip pradžiuginti draugus, artimuosius savo rankų darbo dovanėlėmis.

KVIEČIAME pajusti tą tikrą prieššventinę nuotaiką.

dirbtuves

 

Paroda

Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks yra kurdamas.

Menas yra didysis žmoniškumo pranašas daiktų pasaulyje.

Vydūnas.

 

daile1Kupiškio meno mokyklos dailės skyrius įkurtas 1989m. mokyklos direktorės Erikos Mackelienės iniciatyva. Per visus pagrindinio ugdymo metus dailės skyriaus mokiniai mokosi šių disciplinų: piešimo, tapybos, kompozicijos, skulptūros, dailėtyros. Šiuo metu dailės skyrių lanko 68 moksleiviai iš įvairių rajono mokyklų bei gimnazijos, kuriems vadovauja dvi patyrusios, didžiulę pedagoginę patirtį sukaupusios mokytojos metodininkės Rita Laskauskienė ir Rima Kalinkienė bei mokytoja Rimgailė Laskauskaitė, kuri moko pradinio ugdymo mokinius.

Moksleiviai rengia parodas Kupiškio etnografijos muziejuje, kultūros centre, viešojoje bibliotekoje, savo mokyklos patalpose, rajono mokyklose, savivaldybėje, Lietuvos neformaliojo švietimo centre. Ruošia projektus, lanko parodas, dalyvauja edukacinėse programose. Rajono, šalies ir tarptautiniuose konkursuose dažnai tampa laureatais bei diplomantais.

Dailės skyrių lankantys moksleiviai išmoksta dailės abėcėlę ir kūrybiškai taikyti įvairias išraiškos priemones pasirinktuose dalykuose. Tai jauno žmogaus asmeninio gyvenimo kelio pradžia, nebūtinai susijusi su menine kūryba, tačiau maksimaliai atsiskleidžia kiekvieno savasis AŠ, o dailės ir meno pažinimas yra priemonė jo asmenybės tapsme.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje nuo šių metu lapkričio 6 d. iki 2018 m. sausio 31 d.

Genovaitės Matiukienės medžio dirbinių paroda „Kaimo sodybos“

matiukSenojo Lietuvos kaimo sodybų maketai sukonstruoti iš ornamentuotų medžio lentelių, papuošti kriauklėmis ir akmenukais. Parodos autorė Genovaitė Matiukienė gimė Panemunėlyje, Rokiškio rajone. Autentiškų sodybų atgaivinimas meno darbuose jai tapo užsiėmimu, teikiančiu atgaivą bei ramybę, prasiblaškymu nuo širdį slegiančių minčių. Gyvenimo išbandymai ir netektys lėmė, kad G. Matiukienė atrado savo pomėgį ir talentą.

Lemtinga tapo išvyka prie ežero, kur draugės sūnus pririnko daug mažų kriauklyčių. „Atsisėdau ir pradėjau jas dėlioti, nežinodama, kodėl taip darau. Netikėtai matau – paveikslėlis“, – tai ir buvo pirmasis moters darbas, sukurtas beveik prieš 30 metų. Autorė iki tol niekada neužsiėmė jokiais rankdarbiais. Su vyru 35 metus gyveno prie Duokiškio, vyras dirbo eiguliu, ji – miško darbininke. Augino du sūnus, tad darbų ir rūpesčių užteko, bet kūrybos ir talento gyslelę, matyt, buvo paveldėjusi iš tėvo – nagingo ir talentingo staliaus.

G. Matiukienės rankose atgyja ne tik medis, bet ir kriauklės, kedro riešutai, kankorėžiai ar slyvų kauliukai. Apdailai naudoja įvairias medžiagas, surinktas iš gamtos. Iš šių medžiagų gimsta įspūdingi dirbiniai. Visas savo sodybas gamina paprasto peiliuko pagalba ir klijais. Pirmųjų darbų moteris jau nebeturi, jie padovanoti ar išdalinti. Savo kūrinius pradėjo kaupti sūnaus dėka. Kiekvieną darbą nufotografuoja, o nuotraukas deda į albumą, kad liktų prisiminimas. Pirmieji darbai buvo kryžiai, koplytėlės, o prieš 12 metų sukurtas pirmasis sodybos maketas. Genovaitės Matiukienės namai – lyg muziejus, jos darbais stebisi ir užsienio šalių turistai. Meno dirbinių ieškotojai ir supirkėjai iš Prancūzijos bei Italijos, pamatę moters kūrinius, neteko žado.

matiuk3Daug metų G. Matiukienės darbai niekur nebuvo rodomi. Dabar jie keliauja į parodas Lietuvoje. Žmonės gali pasigrožėti nepaprastai kruopščiai pagamintais maketais. Kas žino, gal po daugybės metų mūsų vaikai ar anūkai senojo kaimo vaizdus galės pamatyti tik tokiuose senojo Lietuvos kaimo sodybų maketuose. Kad ir kaip būtų gaila, bet kaimai, kaimo sodybos nyksta...

Paroda eksponuojama A. Petrausko muziejuje nuo šių metų lapkričio 19 d. iki 2019 m. sausio 31 d.