Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Fotografiju paroda "Neatrastas Kupiškis"

    Inesa Kupiškio viešoji biblioteka vykdė bendruomenių aktyvumo didinimo projektą "Forografijos mokymai - paroda "Neatrastas Kupiškis".

Iš dalies finansuoto Lietuvos kultūros tarybos projekto tikslas - plečiant bibliotekos paslaugų spektrą, propoguoti aktyvų vaikų laisvalaikio leidimo būdą. Bendradarbiaudamas su Kupiškio vaikų dienos centru, Vaikų literatūros skyrius organizavo teorinius ir praktinius mokymus Kupiškio "Kupos" pradinės mokyklos, Povilo Matulionio progimnazijos 8-13 metų mokiniams bei to paties amžiaus Kupiškio vaikų dienos centro lankytojams.                                           

Dauguma projekto dalyvių tokią fotografavimo techniką rankose laikė pirmąkart. Po pirmų teorinių užsiėmimų be didelio vargo jie sugebėjo nustatyti reikiamus ryškumo, išlaikymo, atstumo parametrus - kokybiškai įamžinti jų akiai patraukliausias miesto vietas. Projekto lėšomis buvo įsigytas veidrodinis fotoaparatas ir naudinga mokomoji literatūra apie fotografiją.

Galutinis mokymų rezultatas - kilnojamoji paroda, kurioje eksponuojamos 24 nuostabios fotografijos. Jos įdomios tuo, jog visose buvo užfiksuotos Kupiškio miesto vietos, ar dalelė neiprastu kampu - "Baltų gyvybės medis" nufotografuotas iš apačios, skulptoriaus Henriko Orakausko sukurto suolelio "pastebėta" tik detalė - paukštis, ir tai sukūrė stiprų fotografijos įspūdį. Projekto dalyviai fotografavo puošnius, dažno kupiškėno primirštus ir nepastebimus  miesto pastatų akcentus - laikrodį, žibintą ir kt.

Fotografijų paroda "Neatrastas Kupiškis" 2016 m. pradėjusi keliauti po Kupiškio rajono kultūros įstaigas, šiemet eksponuojama ir Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje. 

Nuotrauka Inesos Šimkevičiūtės.

 

Daivos Lukošiūnienės kūrybos darbų paroda.

Gyv.medisGimiau 1967 m. rugpjūčio 4 d. Ąžuolpamūšės kaime Pasvalio raj. Baigusi mokyklą įstojau į Joniškėlio I. Karpio ŽŪ technikumą. 1986 m. įgijusi agronomijos specialybę, su paskyrimu atvykau dirbti į Lailūnų kaimą, Rokiškio raj.

Jau prabėgo 30 metų, kaip įleidau šaknis šioje žemėje. Sukūriau šeimą, užauginau vaikus. Rankdarbius mėgau visada. Nuo 2010 m., atsiradus daugiau laisvo laiko, jiems skiriu daugiau dėmesio. Mėgstu karpinius, veliu iš vilnos, marginu vašku kiaušinius, pinu iš laikraščių...

Viską ka bandau yra be galo miela ir įdomu. Tiesiog prie visko norisi prisiliesti ir pajusti savo rankomis. Mano sukurti darbai keliauja per bibliotekas, yra buvę Rokiškio krašto muziejuje.

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje iki 2017 m. spalio 31 d.

Linos Štilinienės rankdarbių paroda.

BatukaiLina Baikauskaitė  - Štilinienė gimė 1942 m. rugsėjo 8d. Jurėniškių kaime, Kupiškio raj. Dabar gyvena Rokiškyje. Nuo 1963 m. dirbo Rokiškio duonos kombinate. 1984m. perėjodirbti į Rokiškio konservų fabriko laboratoriją. Dirbo iki 1989 m., kur paskutinius 7 metus buvo dar ir Valstybinės kokybės inspekcijos chemike. Be to, Lina Baikauskaitė - Štilinienė surinko daug neįkainuojamos medžiagos apie savo gimtąjį kaimą ir ją laikas nuo laiko vis papildo. (Ją galima rasti Kupiškio etnografijos muziejaus skaitmeninėje laikmenoje). Jai pavyko surinkti įvairių švenčių ir darbų nuotraukas, įvairių kaimo žmonių gyvenimo prisiminimus.

1970 m. susituokė su Edvardu Štiliniu (1934 - 2010) kilusiu iš Laukminiškių kaimo. Kartu užaugino tris dukras: Rasą, Aušrą ir Saulę, kurios įgijusios pedagoginį išsilavinimą dirbo įvairiose mokyklose. Ji gali pasidžiaugti 4 anūkais, iš kurių du studentai, gimnazistė ir darželinukė.

Parodos autorė, nežiūrint į tai, kad buvo didelė šeima, atsakingas darbas, visada labai mėgo rankdarbius. Laisvalaikiu siuvinėdavo, nerdavo, megzdavo. Tai buvo kaip malda prieš užmiegant - nors truputį pamegzti, o rytais labai patikdavo ką nors pasiūti. Šis pomėgis gal persidavė iš mamos Domicelės Baikauskienės, mat kartu gyveno iki 20 metų. Po to išvyko gyventi į Rokiškį, bet į Jurėniškes grįždavo dažnai padėti darbų nudirbti. Pomėgis megzti išliko iki šių dienų, nors yra ir kitas, virtęs gyvenimo dalimi pomėgis - gėlės, sodas ir daržas.

Nepailstančios rankos kuria gėrį ir grožį. Darbštuolės sukurti drabužiai nelieka gulėti spintoje - jais puošiasi vaikai, anūkai, giminaičiai ir pažįstami. Akį patraukia žaismingos rankdarbių spalvo, saviti spalvų deriniai.

Paroda ekponuojama Laukminiškių kaimo muziejuje iki 2017 m.         spalio 31 d.

 

 

 

Respublikinė konkursinė liaudies meno paroda "AUKSO VAINIKAS" Panevėžio regiono turas.

Maloniai visų lauksime Respublikinės konkursinės liaudies meno parodoje, bei jos uždarymo šventėje.

Aukso vainikas 1

Kėdainių rajono tautodailininkų parodos pristatymas Uoginių k. amatų centre

skelbimas 4

Kėdainių r. tautodailininkų parodos uždarymo šventė įvyks šių metų rugsėjo 30d. 11.00 val. Kviečiame atvykti.

Tradiciniai lietuviški drabužiai - tautinio kostiumo kūrimo šaltinis

Aa82017-aisiais Tautinio kostiumo metais parengta paroda „Tradiciniai lietuviški drabužiai – tautinio kostiumo kūrimo šaltinis“ skatina dar kartą atkreipti dėmesį į tautinių drabužių prigimtį, kultūrinę bei meninę jų vertę.

„Lietuvių valstiečių tradiciniai šventadieniai drabužiai formavosi šimtmečius iki XIX a. vidurio, veikiami istorinių, ekonominių sąlygų, tradicijų ir papročių. Lietuvoje išskiriami penki etnografiniai regionai, tai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Juose moters aprangą sudarė tos pačios dalys: marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, juosta, galvos apdangalas, apavas, šilti drabužiai. Vyrų kostiumo dalys sudarytos iš tų pačių dalių: marškiniai, kelnės, liemenė, sermėga, juosta, skrybėlė, kaklaskarė. Moterų ir merginų drabužiai tapatūs, šeimyninę padėtį atspindėjo tik galvos apdangalas – moterys dėvėjo įvairias kepurėles, ryšėjo nuometus, merginos puošėsi gėlių vainikais, galionais, karūnėlėmis, kalpokais. Ir vienos, ir kitos ryšėjo skareles. Įvairiuose etnografiniuose regionuose, taip pat ir mažesniuose teritoriniuose dariniuose, kaip antai parapijose, skyrėsi drabužių sukirpimas, papuošimas, audinių raštai, spalvų deriniai. Moterys drabužiuose siekė atskleisti savo individualumą, sugebėjimus, grožio ir spalvų darnos pajautimą.

Drabužiai buvo siuvami iš namie austų audinių. XVIII a. pab.–XIX a. fabrikinių audinių kaime naudota palyginti nedaug – pirko šilkines, vilnones skareles ir skaras, šilkinius ir brokatinius kaspinus, karolius, audinius liemenėms – brokatą, aksomą, damastą, kašmyrą ir kt.

Kiekvienos etnografinės srities drabužiuose galima įžvelgti ypatumų, būdingų tik tam regionui. Aukštaičių rūbuose daug baltos spalvos. Tradicinis archajiškas moterų galvos apdangalas – balti nuometai. Žemaičių apranga pasižymi sodriais spalvų deriniais, skarų gausa ir įvairumu. Vienos seniausių – skersadryžės, austos ataudų ripsu ir dėvėtos XVIII a.–XIX a. pirmoje pusėje. Dzūkių drabužiai margesni nei kitose etnografinėse srityse. Kapsės ir zanavykės dabinosi spalvingomis kaišytinėmis prijuostėmis, o marškinius gausiai siuvinėjo baltais siūlais kiauraraščiu. Lietuvininkių drabužiams išskirtinumą teikia spalvotieji siuvinėjimai, rinktinės daugiaraštės juostos ir prie juosmens ryšimi delmonai.

XIX a. pab. lietuvių drabužiai keitėsi, ir medžiagomis, ir sukirpimu artėdami prie miesto mados, netekę spalvingumo, prarasdami sritinius savitumus. Tuo metu prasidėjęs tautinis judėjimas paskatino domėjimąsi praeitimi, tradicijomis, o kartu – ir tautinių drabužių, kaip tautinio tapatumo ženklo, vilkėjimo madą, pritaikytą prie tų laikų estetikos suvokimo. Tarpukario Lietuvoje tautiškumo ir patriotinių jausmų raiška per tautinę aprangą buvo ypač ženkli. Sovietiniais metais tautinių drabužių vilkėjimas ypatingomis progomis kartais būdavo suvokiamas kaip savotiškas pasipriešinimas okupacijai“. <...> žr. http://alkas.lt/2017/05/10/tautiniu-drabuziu-metus-dailes-muziejus-pazymi-lietuviu-tradiciniu-ir-tautiniu-drabuziu-bei-ju-atspindziu-dailininku-kuryboje-paroda/

Parodoje rodomos ir nuotraukos, kurios gautos iš Elvyros, Mikalinos ir Stefanijos Glemžaičių (1963 m.) ir fotografo kupiškėno Juozo Karazijos (1946 m.). Jose Kupiškio krašto žmonės pasipuošę išeiginiais ar kasdieniais drabužiais, dėvėtais XIX a. galvos apdangalais. Eksponuojami moteriškas ir vyriškas tautiniai kostiumai įsigyti iš projekto „Padėkime išlikti kaimo muziejams“ lėšų. Tai Kęstučio Simonavičiaus siuvimo ir audimo salono (Panevėžys) aukštaitiški „aprėdai“. Šalia Kupiškio etnografijos muziejaus eksponatų puikuojasi moteriškas kupiškėniškas ir zanavykų krašto tautiniai kostiumai deponuoti iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų. Kolegos iš Kauno pateikė 11 prijuosčių iš  Vincės Jonuškaitės-Zaunienės tautinių prijuosčių kolekcijos. 

Paroda eksponuojama Uoginių k. Amatų centre iki rugpjūčio 2 d.

Tautodailininkės Liucijos Vilkaitės kūrybos darbų paroda

Liucija Vilkait. Nerta linin stalties.110x110. 1990Liucija Vilkaitė gimė 1944 m.  lapkričio 28 d. Virbališkių kaime, Kupiškio rajone, ūkininkų Onos ir Kazimiero Vilko šeimoje.  Augo su vyresne sese Kazimiera Danute.  Baigusi Kupiškio raj. Virbališkių septynmetę mokyklą, mokėsi Anykščių raj. Viešintų vidurinėje. 1961 m. įstojo mokytis į Šiaulių pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros- muzikos specialybę. Baigusi  dirbo Kupiškio raj. Juodpėnų aštuonmetėje mokykloje mokytoja, vėliau beveik 10 metų VRM sistemoje, nepilnamečių reikalų tarnyboje Kupiškio ir Šiaulių rajono VRS. 1980 m. buvo pakviesta „raštininkauti“ Šiaulių ir Palangos miestų savivaldybėse. Paskutinius 3 metus iki pensijos dirbo Palangos „Baltijos“ vidurinėje mokykloje su specialiųjų poreikių vaikais. 2003 metais, baigusi darbinę „karjerą“, sugrįžo gyventi į Virbališkius.

 Liucija prisimena: ,,Mūsų nedidelėje gryčioje su šiaudiniu stogu esant reikalui tilpdavo mamos ratelis, staklės, tėvelio varstotas. Labai rūpėdavo paimti mamos mezgamą kojinę ar pirštinę ir išversti nors keletą akių, svarbiausia, kad ji nebardavo, jei mezginyje likdavo skylė nuslydus nuo virbalo nors vienai akelei.

Mergaitės buvo pratinamos dirbti nuo pat mažens. Net ganydamos gyvulius nešėsi vąšelį, kad galėtų nerti, karbatkas, pynė juostas ir pan.

Tada galiojo nerašyta taisyklė, kad visos moterys turi mokėti šiuos darbus, o labiausiai buvo vertinamos ir gerbiamos tos, kurios juos atlikdavo tvarkingai, kruopščiai sugebėjo skoningai pritaikyti puošybos elementus.

Mūsų namuose dažnai svečiuodamasi ir vasarodavo tetos Marija ir Emilija Augulytės, mokytojos, dėsčiusios savo mokiniams darbelius, todėl dažnai ir mus nudžiugindavo, padovanodamos gražių ir meniškų daiktų, pamokydavo, kaip juos pasidaryti.

Ši tradicija ateina iš prosenelių, kai gerbė liną, pačių užaugintą ir „iškankintą“, avyčių vilnas. Tokia buvo ir mūsų bobutė Domincelė Čeknytė- Augulienė, kuri kaip ir visos kaimo moterys sukrovė kraitį 4 dukroms ir 2 sūnums, nes nebuvo už ką ir kur pirkti.

Aplinka padaro nemažą įtaką formuojant jaunų žmonių skonį, supratimą apie tikras vertybes ir pigų kičą. Daug prisidėjo sesė Danutė, ugdydama visos šeimos skonį, liaudies meno supratimą.“

Dar vaikystėje Liucija pamėgo rankdarbius – siuvinėjo, mezgė. Namuose , kuriuose augo,  staltiesės, lovatiesės, rankšluosčiai, pagalvių galai buvo apnerti. Mama visuomet pasakydavo, kad štai anas raštas prastas, nelietuviškas, o ,,voriukai“, ,,žvaigždutės“ – mūsų krašto raštai, tinkama, gražu. Matyt, mergaitė dėjosi į galvą mamos pamokymus ir tapusi patyrusia mezgėja labai subtiliai parenka raštus, spalvas. Jaunystėje Liucija žurnaluose, įvairiuose  leidiniuose ieškodavo naujų modelių, raštų, patarimų ir nusimegzdavo drabužius, įvairius priedus.   

Palangoje kūrėja bendraudavo su tautodailininkais, lankydavosi parodų paviljone ir plačiau susipažino su liaudies meistrų kūrybą. Buvo pakviesta dalyvauti parodoje, kurią kasmet rengdavo kurortinio sezono atidarymo proga. Komisijai teigiamai įvertinus darbus, Liucija Vilkaitė 1990 m. buvau priimta į Lietuvos Tautodailininkų sąjungą (Klaipėdos skyrius). Paskui nuolat  eksponuodavo savo darbus liaudies meistrų parodose.

Gyvendama Virbališkiuose kartu su kupiškėnais tautodailininkais  kaip mezgėja Liucija dalyvauja    rajoninėse, zoninėse (Panevėžyje) parodose. Ji nemėgsta margumynų, o derina švelnias spalvas, paprastus raštus. Darbuose vyrauja užbaigtumas, subtilumas, paprastumas.

Moteris mėgsta savo darbais papuošti artimuosius, draugus. Jie džiaugiasi, kad lietuviška, puošnu ir šilta. Remdamasi senais mamos, močiutės, prosenelių darbais, tautodailininkė kuria rankdarbius. Juos galima suskirstyti pagal paskirtį: drabužiai (šalikai, skaros, kepurės, palaidinukės, liemenės, sijonai, suknelės, paltai)   ir  buitiniai (staltiesės, servetėlės, pagalvėlės, prijuostės, krepšeliai ir kitos mielos smulkmenėlės). Darbams dažniausiai naudojami natūralių pluoštų vilnoniai, medvilniniai, lininiai siūlai.

Kviečiame apsilankyti Laukminiškių kaimo muziejuje ir pasigrožėti tautodailininkės Liucijos Vilkaitės siuvinėtais, nertais, megztais rankdarbiais.

 Paroda eksponuojama Laukminiškių k. muziejuje iki 2017 m. iki rugpjūčio 31 d.   

Tautodailininkės Saveros Agnės Paštukienės kūrybos darbų paroda

S. A. Patukien. Juostos. Medviln akrilanas. 11x283. 2016Savera Agnė Paštukienė - Varnauskaitė gimė 1944 m. sausio 23 d. Gindvilių kaime, Kupiškio rajone. Dabar gyvena gražioje sodyboje Didžprūdžių kaime.

Ji mokėsi Kupiškio rajono Virbališkių septynmetėje ir Kupiškio vidurinėje mokyklose. Dar tada mamos paskatinta pamėgo rankdarbius, ypač nėrimą.

Nuo 1962 metų tautodailininkė kaip nėrėja vašeliu, mezgėja dalyvavo su kitais liaudies meistrais rajoninėse parodose.

1967 m. baigė Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą ir įgijo akušerės specialybę, tačiau prieš ketvirtį amžiaus susidomėjo tautodaile.

1993 metais audimo pagrindų mokėsi Panevėžyje pas audimo staklių meistrą-audėją Vaclovą Kulšinską. Iš meistro įsigytomis, jo gamintomis ketveriomis staklėmis, kurios užima visą kambarį, ji išaudė galybę įvairiausių juostų – daugybės raštų rūšių, su nemažai vardų, sveikinimų, jubiliejaus datų. Šio meno paslaptis ir subtilybes teko atrasti pačiai. Daugiausia laiko užima bene sudėtingiausia veikla – metimas, velenų susisukimas, įrietimas. S. A. Paštukienės staklės visada apmestos. Jose tiesiasi ne tik tradicinės juostos, bet ir įvairaus pločio, trumpos juostutės, nes tautodailininkė sulaukia įvairių užsakymų. ,,Dirbdama su vienu metimu, mintyse jau gyvenu kitame – galvoju apie spalvų derinius, kompoziciją ir pan.“, - sakė audėja. Juostų audimui ji naudoja baltus medvilninius ir spalvotus akrilano siūlus. Saveros Agnės juostose ypač ryškiai atsiskleidžia spalvinis lietuvių tautos skonis. Kiekvienas metimas skirtingas –  keičiamas siūlų derinys, raštas, kad nebūtų nuobodu dirbti. Jos juostose galima įskaityti ir numanomas raštų elementų simbolines prasmes. ( Kupiškio juostelės akcentai – lino žiedai ir vandens simboliai.) Formuodama vaizdą, minčių audėja semiasi iš lietuvių liaudies rinktinių raštų elementų ir tuo pačiu ieško savo kūrybos braižo. Baltame medvilniniame juostų dugne dažniausiai gula įvairių atspalvių geltonos, raudonos, žalios ir net violetinės spalvos, gausūs geometrinių ir stilizuotų augalinių, gyvūninių motyvų raštai. S. A. Paštukienės  darbuose tradicinės spalvos ir ornamentas įgauna naują gyvybę. Juostų galus puošia įvairiaspalviai siūlų kuteliai. Jau sunku suskaičiuoti kiek per visą savo gyvenimą kūrėja yra išaudusi įvairių raštų, spalvų, ilgių ir pločių juostų šventėms, jubiliejams ir kitoms įsimintinoms progoms. Žavi  audėjos dvasios laisvė. 

Audimas – nelengvas, kruopštus, daug laiko ir fizinių jėgų reikalaujantis darbas. Prie audimo žmonai talkina sutuoktinis Povilas Paštukas: pervynioja iš ričių siūlus, padeda užmesti metmenis, išmoko ir austi.

Nuo 1998 metų S.A. Paštukienė kartu su Kupiškio rajono tautodailininkais dalyvauja rajoninėse, zoninėse (Panevėžyje) parodose. 2008 metais buvo apdovanota Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ Kupiškio skyriaus padėka, Kupiškio etnografijos muziejaus padėka už edukacinį projektą „Mokinių akimis gimtojo krašto praeitis – audimo amatas“.

Didžprūdietės austomis juostomis prekiauja nemažai tautodailės parduotuvių įvairiuose Lietuvos miestuose – Biržuose, Pasvalyje, Kaune, Vilniuje, Utenoje... Dėka šiuolaikinių technologijų audėjos anūkė per internetą viešina močiutės kūrinius. Šie pasklinda po pasaulį, net iki Amerikos lietuvių bendruomenės.

Tradiciniai lietuvių liaudies audiniai - juostos - iki šių dienų išlaikę savo funkcijas, tačiau Savera Agnė Paštukienė bene vienintelė moteris mūsų rajone, įkvepianti šiam amatui gyvybę, neleidžianti jam nugrimzti į užmarštį. Tautodailininkė svajoja, kad kas perimtų jos juostų audimo patirtį.

Parodoje puikuojasi mūsų krašto tautodailininkės 19  dailiai išaustų rinktinių juostų, skirtukai knygoms, tautinis kaklaraištis,  nerti rankdarbiai.

    Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje iki 2017 m. iki rugpjūčio 31 d.

Subačiaus gimnazijos mokinių kūrybos darbų paroda

IMGP9749Subačiaus gimnazijos vyriausieji mokiniai išbando įvairias menines technikas. Pamokų ir popamokinėje veikloje suteiktos galimybės pabandyti sukurti neįprastus piešinius.

Grafikos darbuose naudojamos monotipijos, raižinių, spausdinimo technikos. Labiausiai patinka raižyti lino raižinius, paieškoti įdomesnių spausdinimo būdų. Šalia atsiranda ir grafikos koliažai, kuriuose suklijuoti karpiniai, faktūrinis popierius,  papildyti įbrėžimais ir klijų dėmelėmis,  atspaudžiant gaunamas minkštas švelnus atspaudas.

Temas mokiniai pasirenka patys, kuriose geriausiai perteikiama linijų ir dėmių meninė raiška.

Tapyba ant šilko, atitinka akvarelės techniką. Išbandžius tapyti akvarele, šilko tapyba yra aiškesnė. Ši technika lengviau įsisavinama, nes yra naudojama kontūrai, kurie neleidžia lietis spalvoms. Netradicinė priemonė, medžiaga ,dažai šilkui suteikia kūrybai naujo atspalvio. Nieko nėra gražesnio už gėles, žiedų spalvas, todėl pirmuosiuose tapybos ant šilko  bandymuose atspindi jų grožis ir spalvingumas.

Tokia yra ši III- IV Subačiaus gimnazijos klasių mokinių paroda.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje iki rugpjūčio 15 d.

 

B. GADIŠAUSKIENĖS kūrybos darbų paroda „TŪKSTANTIS MANO GYVENIMO SPALVŲ“

energija2Gimiau 1950 metų spalio 26 dieną Kupiškyje. Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Kauno politechnikos institutą cheminės technologijos fakultetą. 1975 metais baigusi KPI gavau paskyrimą į Jonavos Azoto chemijos gamyklą. Ten praėjau verslo, profesijos ir gyvenimo mokyklą ir susipažinau su daugybe nuostabių žmonių. Dirbau vyr. dispečere, gamybinio skyriaus vyresniąja inžiniere. Achemoje pradirbau 15 metų, tačiau taip jau susiklostė, kad po dekretinių atostogų išėjau dirbti į draudimą.

Pats gyvenimo įdomumas prasidėjo, kai perėjau į kitą gyvenimo lygį, tapau pensininkė ir sumažinau tiesioginio darbo krūvį, o vaikai iškeliavo į pasaulį, pradėjo savarankišką kelią. Atsirado laisvo laiko. Nuėjau į dailės pamokas ir „užkibau“.

Taip prieš pusantrų metų atsivėrė naujas įdomus pasaulis. Dabar aš jaučiuosi esanti savo vietoje ir manau, kad tai mano pagrindinis gyvenimas. Iki to gyvenau, bet ne visai savo gyvenimą. Savo darbais noriu parodyti, kad gyvenimas yra gražus, spalvotas ir mes galime jį tokį matyti. Kviečiu pasidžiaugti gyvenimu kartu su manimi.

Dalinuosi su Jumis žinia - NIEKADA NE VĖLU KEIST SAVO GYVENIMĄ. Būkite drąsūs ir tvirti - Jūsų svajonė nesensta. Nesvarbu, kiek Jums metų, čiupkite savo svajonių Paukštę ir lėkite į savo svajonių pasaulį. 

Paroda eksponuojama A. Petrausko muziejuje iki 2017 m. rugpjūčio 2 d.

Respublikinio dailininkų plenero "Meno aukštybių siekiančioji" kūrybos darbų paroda

UNE 

Kupiškio etnografijos muziejus parengė projektą, skirtą aktorės Unės Babickaitės Graičiūnienės – Bye (1897 – 1961) 120-osioms metinėms „Meno aukštybių siekiančioji“. Viena iš projekto dalių, įvykęs pleneras, kuriame profesionalūs dailininkai – Arvydas Bagdonas, Arūnas Augutis, Silvija Drebickaitė, Alvydas Stauskas, Vytautas Poška ir Algirdas Venckus įamžino Unę, jai brangias ar su jos asmenybe susijusias vietas.

Aktorė Unė Babickaitė – Graičiūnienė, kurios tikrasis vardas Uršulė, gimė Kupiškio valsčiuje ūkininkų šeimoje. Artėjant Pirmajam pasauliniam karui būsima aktorė kartu su broliais Petru, Vytautu ir Kaziu pasitraukė į Petrogradą (dab. Sankt Peterburgas). Pabėgėlių stovykloje, kur virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, ji sutiko bičiulį, rašytoją Balį Sruogą (1896 – 1947). Jo paskatinta 1914 m. būsima aktorė suvaidina pirmąjį savo vaidmenį spektaklyje „Lietuviškas pulkas“. Pamatęs U. Babickaitės talentą Balys Sruoga ir toliau skatino ją vaidinti, siekti aktorės profesijos bei karjeros. Netgi pakeitė jos tikrąjį vardą, ir nuo to laiko Uršulę Babickaitę visi žinojo kaip Unę.

Pirmieji Unės Babickaitės aktoriniai ir režisūriniai žingsniai Lietuvoje prasidėjo dar 1918 m., kada ji įkūrė Kauno apskrityje artistų dramos kuopą, tačiau veikla Lietuvoje truko neilgai. 1919 m. Unė Babickaitė išvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas, kur iškart įsitraukė į lietuvių išeivių kultūrinę ir meninę veiklą. Čia ji subūrė lietuvių dramos kursus, statė ir pati vaidino savo sukurtose pjesėse. Jos globėja tuo metu buvo ten gyvenusi rašytoja Julija Žemaitė (1845 – 1921).

Aktorei ir režisierei susipažinus su kino studijos Paramount Pictures vienu iš režisierių nusišypso laimė suvaidinti net trijose nebylaus kino juostose. Tačiau dėl Jungtinių Amerikos prezidento mylimosios vaidmens, emigrantei, ne amerikietei, teko pasitraukti.  Šiuo Amerikos periodu iš Uršulės Babickaitės ji patapo Une Bye.

1924 m. Unė Bye ištekėjo už savo pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno, su kuriuo išvyko kartu gyventi ir dirbti į Europą. Tuo metu Unė vaidino didžiosiose Londono ir Paryžiaus scenose. Į Lietuvą Unė su vyru sugrįžo 1936 m. Čia ji vadovavo Šaulių sąjungos teatrui bei dirbo Panevėžio teatre.

Po Antrojo Pasaulinio karo dėl amerikietiškų pasų Graičiūnų šeima buvo apkaltina, laikanti Amerikos vėliavą savo bute. Vyrą, Vytautą Andrių Graičiūną, nuteisė 10 metų, o Unę – 5 metams tremties. Deja tremtyje būdamas  Unės vyras nusižudė. Aktorė ir režisierė labai išgyveno vyro mirtį, tačiau nepasidavė. Tuo metu ji gyveno uošvių namuose, Kaune. Unė Babickaitė mirė 1961 m. nuo kraujo užkrėtimo įsidūrusi į pirštą.

Ekspozicinėje erdvėje išdėstyti plenero metu dailininkų nutapyti darbai, kuriuos papildo kiti personalinės kūrybos kūriniai.

 

Dailininkės M. Katiliūtės kūrybos darbų paroda "Menas-gyvenimo šviesa"

Marc Katilit. Autoportretas su berete. 1932-37. Drob aliejus 565x425Marcė Katiliūtė  gimė 1912 m. balandžio 24 d. IvoškiuoseJoniškio raj. Ji žinoma tarpukrio nepriklausomos Lietuvos grafikė, tapytoja, knygų iliustratorė.

19291935 m. Kauno meno mokykloje studijavo grafiką, o nuo ketvirtojo kurso – dar ir tapybą1937 m. dirbo konservatore M. K. Čiurlionio meno muziejuje Kaune. Gyveno iš atsitiktinių užsakymų, dirbo Palangos progimnazijos mokytoja.

Jautrios sielos menininkė 1937 m. balandžio 5 d.  savo valia pasitraukė iš gyvenimo, nesulaukusi nė 25 metų. Šiandien sunku pasakyti, kas nulėmė tokį desperatišką jos žingsnį: valdžios sprendimas neskirti stipendijos studijoms Prancūzijoje, skeptiškas visuomenės požiūris į moteris menininkes ar nelaiminga meilė.

Palaidota Petrašiūnų kapinėse1972 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Juozas Kėdainis). 

Žinant nepaprastą Marcės Katiliūtės atsidavimą darbui, nestebina ankstyva jos, kaip menininkės, branda ir nemažas kūrybinis palikimas. Dailininkė paliko apie 500 darbų: lino raižinių, eskizų, piešinių, paveikslų. Sukūrė iliustracijų knygoms: V. Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, Petro Cvirkos „Napalys bailys“ (1936 m.), Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ (1936 m.) ir kt. Vertingiausi kūriniai: lino raižiniai „Motina“ (1935 m.), „Ties medžiu“, „Urtė“ (1936 m.), „Bulves skuta“, „Autoportretas“ ir kt.

Didžiąją Katiliūtės kūrybinio palikimo dalį sudaro eskizai ir piešiniai, tačiau trumpą jos kūrybą vainikavo grafika – ji buvo viena rimčiausių ir produktyviausių tarpukario Lietuvos jaunųjų kūrėjų.

Per nepilnus dvejus savarankiško darbo metus dailininkė dalyvavo penkiose parodose Kaune. Jos darbai liudijo vaisingas pastangas atsisakyti statiško vaizdavimo būdo, raižiniuose pastebimas veržlus judesys, minties, nuotaikų kaita. 1937 m. Katiliūtės kūriniai buvo eksponuoti Rygoje ir Taline. Dailės kritikai juos įvertino teigiamai. Dailininkės raižiniai 1937 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“ apdovanoti aukso medaliu.

1940 m. Kaune buvo surengta personalinė M. Katiliūtės darbų paroda, kurią organizavo dailininkė Veronika Šleivytė.

Tuoj po mirties Marcė Katiliūtė buvo pripažinta kaip talentinga grafikė. Svari jos kūrybos sritis – knygų iliustravimas. Meniškai išraiškingi buvo ir pirmieji Katiliūtės plakatai ar jų eskizai, bet jų išliko nedaug.

Parodoje eksponuojami 28 dailininkės Marcės Katiliūtės kūrybos darbai atvežti iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus.

Paroda eksponuojama  gegužės 16 d. - birželio 30 d. V. Šleivytės paveikslų galerijoje

Agnės Penkauskaitės fotografijų paroda ,,Žvilgsnis per objektyvą“

A. PenkauskaitGimiau 1992 m. sausio mėnesį. Vaikystę praleidau Virbališkių kaime, visą laiką labai mylėjau gyvūnėlius, augalus ir gamtą. Jau nuo mažens domėjausi įvairiausiais rankdarbiais: lipdymu iš molio, siuvinėjimu, piešimu, papuošalų gamyba, dekupažu ir kt. Visus juos išbandžiau pati, vis ieškojau kur išreikšti save. Praėjus mokyklos metams galiu pasakyti, kad visgi niekas taip gerai neatskleidė mano meilės gamtai kaip pirmasis fotoaparatas, kurį su savimi visur nešiojausi nuo pat 9-os klasės.

    Medžių pumpurai, gėlių žiedai, pirmosios snaigės ir net sraigės – pirmieji mano užfiksuoti kadrai. Vėliau išskirtinių nuotraukų darėsi vis daugiau ir daugiau, todėl nusprendžiau jas talpinti į skirtingus albumus, kurių kiekvienas atspindėtų skirtingus metų laikus – žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį. Šiuo metu jau būtų sunku pasakyti, kuris albumas turi daugiau nuotraukų, nes kiekvienas metų laikas, mano nuomone, turi savo žavesio ir tai, ką verta užfiksuoti ir parodyti tam, kuris paprastai praėjęs to grožio nepastebi. Didelė dalis mano nuotraukų yra iš arti nufotografuotų augalų kompozicijos. Kiekvienas iš jų man be proto įdomus savo žiedeliu, spalvų gama, besiskleidžiančiais pumpurais ar ropojančia skruzdėle ar nusidriekusiais voratinkliais, todėl pavasaris ir vasara mano akiai yra patys maloniausi metų laikai, tada viskas bunda ir yra gyva, keičiasi. Rudenį gamta paryškėja, lapai bei medžiai geltonuoja, o tai tikriausiai kiekvienam fotografuojančiam suteikia noro likti lauke ir stebėti tuos visus pokyčius, juos užfiksuoti. Žiema – mano gimimo mėnuo, ji visad man teikia ramybės ir šilumos, todėl niekada nepraleidžiu progos pabūti kieme pačiu šalčiausiu metu, nes tada snaigės – pačios gražiausios, dangus – pats žydriausias, o numinti žmonių takai – patys ryškiausi!   

    Dalintis savo nuotraukomis norėjosi ir vėliau, todėl nusprendžiau jomis pasidalinti ir su savo gimtojo miesto žmonėmis. Pradėjau jas siųsti mūsų miesto laikraščio „Kupiškėnų mintys“ redakcijai. Visa šeima, giminės ir draugai labai džiaugiasi matydami mano nuotraukas šeštadieniniame laikraštyje. Aišku tai didelį džiaugsmą teikia ir man.

    Šiuo metu dirbu Vilniuje, laiko vis mažiau, tačiau galiu pasidžiaugti, kad meilė gamtai ir fotografijai niekur nedingo. Mano albumai vis pilnėja, nuotraukos puošia ne tik namus Virbališkiuose, bet ir čia – Vilniuje. Ir jos visos unikalios, atrodo metų laikai tie patys, tačiau kiekvienas kadras išlieka savitas ir skirtingas, savaip įdomus. O noras dalintis savo nuotraukomis toks pat? Taip, būtent, dalintis norisi visuomet!

                                                                                                            Agnė Penkauskaitė

Paroda eksponuojama Laukminiškių kaimo muziejuje 2017 m. birželio 1 d. -

 

birželio 30 d.

 

 

Guodos Baradinskaitės fotografijų paroda ,, BAIBOKAI – BALIO SRUOGOS GIMTINĖ“

SAM 7670Nuoširdžiai nesitikėjau, kad ši paroda sulauks tiek dėmesio ir bus eksponuojama ne tik Balio Sruogos gimnazijoje, Vabalninko kultūros namuose, tačiau pasieks ir pačio Balio Sruogos gimtinę - Baibokus ar iškeliaus dar kur nors... Neabejoju, viskas dėl to, jog nuotraukose aukso spalvomis atsispindi žymaus rašytojo Balio Sruogos gimtinės vaizdai.

Fotografija - tai mano gyvenimo dalis, tai - aistra, meilė, išraiškos laisvė ir gyvenimo būdas. Mokiausi Balio Sruogos gimnazijoje, kurioje Balio Sruogos 120-osios gimimo metinės buvo minimos kaip tikrai neeilinė šventė. Šia proga nusprendžiau prisidėti prie minėjimo ir aš, ankstyvo rudenio fone įamžindama B. Sruogos gimtinę. Fotografuodama stengiausi įamžinti tai, kas patraukė akį, o niūrią rudenio atmosferą pagyvinau suteikdama nuotraukoms tapybos efektą. kurio dėka nuotraukos atrodo lyg tapytas paveikslas. Visa tai pagražina retrospektyvą, o tai leidžia lengviau įsigilinti į detales ir pajusti tikrąjį poeto Balio Sruogos gimto krašto žodį.

                                                                                                                    Guoda Baradinskaitė

Paroda eksponuojama  buvusioje Virbališkių senojoje mokykloje iki gegužės 31 d.

Tautodailininkės G. Kolosovienės ir dukters R. Kolosovaitės karpinių paroda

Rūta  Kolosovaitė                     Gitos Kolosoviens karpinys

Gimė 2004 m. vasario 26 d. Obeliuose Rokiškio r. 

Nuo 2000 metų lankė Rokiškio r. Obelių gimnazijos neformaliojo ugdymo skyriaus dailės studiją.

2016 ir 2017 m. Utenos apskrities Lietuvos moksleivių liaudies dailės parodos - konkurso ,,Sidabro vainikėlis“ II vietos laimėtoja.

Šiuo metu mokosi 6 klasėje, lanko gitaros pamokas ir dainuoja vokaliniame mergaičių ansamblyje. 

Gita Kolosovienė

Gimė 1975 m. balandžio 21 d. Obeliuose Rokiškio r. 

1997 m. baigė Šiaulių pedagoginį  institutą.

Nuo 2014 m. dirba Obelių gimnazijoje, direktoriaus pavaduotoja ugdymui.      

2001 m. gegužės 9 dieną surengė pirmąją karpinių parodą Obelių miesto bibliotekoje. Joje buvo eksponuoti 34 karpiniai.

Nuo 2002 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos  Rokiškio skyriaus narė

 2007 m. surengė Laužadžių giminės kūrybos darbų parodą Rokiškio krašto muziejuje. 

2010 m. apdovanota už geriausią darbą Respublikinėje kūrybinių darbų parodoje - konkurse

 ,,Tūkstantmečio Kalėdos“.

2010 m. gegužės mėn. personalinė paroda Obelių istorijos muziejuje .

2010 m.  liepos-rugsėjo mėn. dalyvavo Respublikinėje karpytojų parodoje ,,Lietuvos tūkstantmetis  karpiniuose“ (Vilnius)

 2010 m. lapkričio mėn. 5 karpiniai buvo eksponuojami Lietuvos ir Baltarusijos  karpytojų

 organizuotoje parodoje Minske.

2011 m. balandžio mėn. dalyvavo Respublikinėje taikomosios tautodailės dirbinių parodoje – konkurse ,,Iš Džiugo sakmių“.

2012 m. balandžio mėn. personalinė karpinių paroda Lietuvos Respublikos Seime.

2012 m. balandžio 4 d. apdovanota Seimo nario Algio Kazulėno padėka už liaudies meno gaivinimą, propagavimą ir didelę meninės technikos meistrystę.

2012 m.  lapkričio mėn. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos  Rokiškio skyrius skyrė nominaciją ,,Geriausia 2012 metų   tautodailininkė“.

2013 m. Respublikinėje parodoje – konkurse ,,Velykų laukimas“ Velykinių dekoracijų grupėje užėmė trečiąją vietą.

2014 m. sausio mėn. personalinė paroda Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje.

2014 m. Respublikinėje taikomosios tautodailės dirbinių parodoje – konkurse ,,Velykų laukimas“ Velykinių margučių kategorijoje užėmė trečiąją vietą.

2014 m. gegužės 20 d. Tautinio paveldo produkto sertifikatas. Langų užuolaidos.

 2016 m. birželio mėn. Tarptautinė popieriaus karpinių paroda (Выстава "Мастацтва папяровай выразкі")  Baltarusijos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske (dalyvė).

2016 m. gruodžio mėn. Tarptautinės karpinių parodos Turkijoje dalyvė.

Paroda eksponuojama Uoginių k. Amatų centre iki gegužės 30 d.

Tautodailininko A. Tučiaus paroda

Antanas Tuius tapybaPauliaus Galaunės ir Adomo Varno premijų laureatas, kilęs iš Kupiškio rajono Kikonių kaimo. Potraukį kurti juto nuo mažų dienų. Pradžioje buvo darbeliai iš molio, nesudėtingi medžio drožiniai. Lankydamas mokyklą, labiausiai laukdavo dailės pamokų, o jo kūrinėlius mokytojai visada atrinkdavo į parodas.

Padrąsintas pažįstamų Kauno meno mokyklos mokinių  1933 m. ryžosi ten mokytis. Tačiau po poros savaičių grįžo į tėvų ūkį – namiškiai neturėjo iš ko mokėti už jaunojo dailininko mokslą. Likęs ūkyje vis dėl to surasdavo laiko ir pomėgiui. Rimčiau tapyti pradėjo tik 1950 metų vasarą, o pirmą kartą A. Tučiaus paveikslus, eksponuojamus Kupiškio muziejaus salėje, lankytojai pamatė 1975 metais. Nuo tada nei viena tautodailininkų paroda neapsieidavo be jo darbų.

A. Tučiaus tapyti darbai buvo eksponuojami Maskvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Varšuvoje tautodailininkų kūrybos parodose.

Paroda iš Kupiškio etnografijos muziejaus rinkinių. 

Paroda eksponuojama A. Petrausko muziejuje iki gegužės 30 d.

Eglė Ridikaitė "Palikimas. Bobutas skaralas"

image4

Balandžio 28 dieną (penktadienį), 18 valandą Kupiškio etnografijos muziejuje (Gedimino g. 2, Kupiškis) bus atidaryta tapytojos Eglės Ridikaitės paroda Palikimas. Bobutas skaralas. 2014 metais sukurtas darbų ciklas buvo eksponuotas personalinėse menininkės parodose Vilniuje, Panevėžyje, Gdanske (Lenkija), o ArtVilnius'14 metu, už šį darbų ciklą Eglė Ridikaitė meno kritikų buvo išrinkta geriausia mugės menininke. Į gimtinę savo kūrybą Eglė Ridikaitė atveš pirmą kartą. Tai menininkė daro neatsitiktinai – septyniolikos darbų ciklas Palikimas. Bobutas skaralas  – menininkės duoklė savo gimtinei, o šį kartą skarėlas papuoš muziejaus, esančio netoli buvusių Bobutas namų, sienas. Labai tikėtina, kad vietos kritikai į šiuos darbus žiūrės dar atidžiau, nei žiūrėjo tarptautinės meno mugės dalyviai ir komisija. Gal kažkas ir prisimins bobutas ryšėtą Kazdienį mylimiausių Vasarinį ar Žėminį sustraukusių nuo skalbimo meno kūriniu į Kupiškį sugrįžusią skaralį Taip, drobėse dažų dulkėmis nugulęs palikimas jau nėra tik tam tikro regiono papročių ar to laikmečio mados refleksija. Tai – Lietuvos tapybos istorija.

1966 metais gimusi Kupiškyje, nuo 1986 metų tapytoja Eglė Ridikaitė gyvena ir kuria Vilniuje. Jos darbai eksponuoti daugiau nei 80 grupinių parodų, menininkė yra surengusi 11 asmeninių parodų. 1997 metais baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje, ši tapytoja praturtina Lietuvos meno lauką itin ambicingais sumanymais, užvaldančiais jos mintis ir laiką ne vieneriems metams. Dauguma Eglės kūrinių, nutapytų nuo jos kūrybinio kelio pradžios iki dabar, sudaro ciklus: štai ciklą Žiedų 50 sudaro 4 kūriniai, Dievo spalva – 20, Europa – 4, Palikimas (bobutas skaralas) – 17 kūrinių, šių metų pradžioje VDA parodų salėse pristatytą Vilniaus grindų grožį įamžinantį ciklą Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys – net 23 įspūdingų formatų kūriniai.

Eglė Ridikaitė tapyboje naudoja sudėtingą, išskirtinę pačios susikurtą techniką: pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, ji ne tapo, o keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, kol išgauna tinkamus atspalvius ir faktūrą.

„ – Nu, Egla, paduok švintinį skaralį, aisma turgun.“

 

Menininkę atstovauja: Contour Art Gallery

Telefonas:  868799838, Elektroninis paštas: vilma@contourart.gallery

ridikaite

 

Tautodailininkų kūrybos darbų paroda "Kupiškio kroštas visėp slaunas"

Tautodailinink paroda_SalamiestyjeNebuvo Kupiškio krašte tokio kampelio ir tokios kertelės, kur nebūtų gimęs liaudies meno kūrinys, daina, pasaka, legenda, patarlė, priežodis, rauda... Galbūt dėl to, kad mes pagal savo būdą niekados negyvenom uždarai ir tylomis: savo džiaugsmus ir sielvartus, rūpestį ir karčią gėlą, šviesesnio gyvenimo viltį, dalindamiesi su visais, liejom atvirai iš širdies. Šitaip ir gimė nepakartojamo grožio ir neišsemiamo turtingumo liaudies kūrybos lobiai, kuriuose lyg ryškiausiame veidrodyje atsispindi ir paties kupiškėno būdas, jo senelių ir prosenelių gyvenimas bei tradicijos. Ilgus dešimtmečius ir šimtmečius šitie lobiai ėjo iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį. Kai kas iš jų sunyko, pražuvo negrįžtamai; o kai kas išliko šviesiausių tautos žmonių užrašuose, įrašuose, mokslo ir kultūros židiniuose. Bet svarbiausia, šie lobiai sugrįžo į gyvenimą, suskambėjo naujais garsais ir sužėrėjo naujomis spalvomis. Tokio kultūrinio gyvenimo atgimimu galime laikyti kūrybingų, giliai jaučiančių tradicinį liaudies meną ir puoselėjančių kultūros paveldą Kupiškio rajono tautodailininkų tapybos darbus.

Šioje parodoje eksponuojami Renės Sriubiškienės, Irenos Vapšienės, Alfonso Blažio, Vytauto Pastarnoko, Genios Vaičikauskienės, Aldonos Bivainienės, Aldonos Pocienės  tapybos darbai, atspindintys ir apjungiantys praeities ir dabarties kūrybinius ypatumus.   

Paroda eksponuojama Salamiesčio bendruomenės namuose 2017 m. balandžio 3 d. - gegužės 31 d.         

Fotografijų paroda „Balys Sruoga – aktorės Unės Babickaitės bendražygis“

B. Sruoga. Alps 1928 m. 21 x 30Baibokai – rašytojo Balio Sruogos tėviškė. Vos už 20 kilometrų nuo Biržų, nuo pagrindinio kelio Biržai – Vabalninkas, pasislėpusi medžių pataluose ir savęs link paklojusi lėtai vingiuojantį vieškelį. Tas netiesus vieškelis ne šiaip sau nuvingiuoja – tai gyvenimo, istorijos, likimo posūkiai ir duobės.

Šiemet, vasario 2 dieną, poetui ir dramaturgui, prozininkui, teatrologui, literatūros tyrinėtojui, vertėjui, publicistui, kritikui, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriui Baliui Sruogai (1896–1947) sukako 121 metai. Jis - vienas žymiausių istorinių dramų kūrėjų lietuvių literatūroje (jų sukūrė 15), rašė mokslinius darbus-studijas, straipsnius (iš viso apie 500), išvertė daugiau kaip 40 užsienio autorių į lietuvių kalbą.

Balio Sruogos neilgi 51-eri gyvenimo metai talpina savyje labai daug – juose tiek daug būta meilės ir kančios, kūrybos ir jos teikiamo džiaugsmo. Rašytojas viską patyrė anksti. 

Aktorę  U. Babickaitę  ir B. Sruogą siejo ilgametė draugystė.  Poetas Uršulę skatino siekti ne tik vaidybos mokslų, bet ir pakrikštijo nauju vardu „Unė“, privertė įstoti į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją. Mokslai čia jai trūko nepilnus metus, bet paskatino Unę rimtai užsiimti teatro menais.

Filosofijos daktaras, maištininkas, kūrėjas, publicistas – toks B.Sruogos portretas. Jis visų pirma individualistas, savo apranga, elgesiu stengęsis išsiskirti iš aplinkos.  Tai ypač matoma nuotraukose, kur poetas teatrališkai pozuoja, dažnai improvizuodamas  savo herojus. Rašytojas, kurio gyvenimo ir meno  principas buvo originalumas, sąmoningai kūrė savąjį mitą.

Kūrėjas nepasidavė madų vėjams,  nesitaikstė su publikos norais, suvokė savo kūrybinių ieškojimų svarbą ir reikšmę.

Fotografijose atsispindi gyvoji istorija. Žvelgiant į jas, galima persikelti ir į rašytojo gyventą laiką.

Parodoje panaudotos Maironio lietuvių literatūros muziejaus sukauptos nuotraukos.

Paroda eksponuojama  buvusioje Virbališkių mokykloje 2017 m. balandžio 3 d. - gegužės 31 d.

Ernestos Masiulionytės fotografijų paroda

ErnestaEsu Ernesta Masiulionytė, gimiau 1994 m. rugsėjo 9 d. Mokiausi Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje, vėliau Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Baigusi dvylika klasių įstojau į Vilniaus technologijų ir verslo mokyklą. Ten mokiausi fotografijos. Mokslai sekėsi labai gerai. Prieš stojant ten, žinojau ko noriu ir ko žadu mokytis ateityje. 2015 m. buvau įstojus į Vilniaus kolegiją, verslo ekonomikos specialybę. Deja, mokslai nepatiko, nusprendžiau, kad nieko neapgausiu. Mano širdyje pirmoje vietoje  buvo menas...

Jau nuo pradinių klasių visada mėgau piešti. Šis pomėgis neišnyko iki paskutinės klasės. Dabar tam retai kada randu laiko, bet niekada nenoriu šio pomėgio apleisti. Piešiau tol, kol sužinojau apie fotografiją. Pradėjau ja domėtis vis labiau ir labiau. Pirmasis fotoaparatas buvo „muilinė“. Jau fotografuojant ja man atrodė kažkas įspūdingo. Vėliau seną fotoaparatą keitė naujesnis, geresnis veidrodinis fotoaparatas. Jį turiu iki pat šių dienų, o tai yra 5 metai atgal, kai jį man nupirko tėvai. Pirmiausia ėmiau fotografuoti gėles, kraštovaizdžius, miestą iki kol aptikau tai, kas man patinka labiausiai – žmonės. Žmonių portretai – vienas mano mylimiausių užsiėmimų. Man patinka matyti žmonių reakcijas, nuotaiką, patinka jiems padėti, patarti, padaryti bendromis jėgomis nuostabiausias fotografijas. Visada turiu idėjų, tačiau ne visada pavyksta jas įgyvendinti, nes viskas priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo mano modelio. Fotografuoju viską, kas bendra su žmonėmis – asmeninės fotosesijos, vestuvės, krikštynos ir pan.

Niekada nelaikiau savęs profesionalia fotografe. Puikiai suprantu, kad iki to dar labai daug kelio laukia, bet laikas bėga, o žmonės tobulėja...

Turiu didelę svajonę – atidaryti nuosavą foto studiją Kupiškio mieste.  Ir gimtinė, ir darbas toje pačioje vietoje būtų tobula.    

Ernesta Masiulionytė

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje

2017 m. balandžio 1 d. - gegužės 31 d.

Aistės Bugailiškytės kūrybos darbų paroda

Aist Bugailikyt_tapyba2

Aistė Bugailiškytė gimė 1981 metais Vilniuje. Pati menininkė pasakoja, kad vaikystėje piešimas buvo neatsiejama nerūpestingo gyvenimo laikotarpio sudedamoji dalis. A. Bugailiškytė: „Balto popieriaus lapo virsmas spalvotu man buvo stebuklas, kuris gimsta mano dažų pasirinkimo ir rankų dėka. Popieriaus lakštuose sutalpindavau visą savo pasaulį: mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius, mamos laukimą, brolio išdaigas, tėvo rūpestingumą ir visų nerimą, kad darau tai, ko nedaro kiti“.

 

Vaikystės pomėgis vedė tuo pačiu keliu ir augant, bręstant kaip asmenybei. Žinojimas ir noras tęsti savęs kaip menininkės paiešką ir atradimą pradinėse klasėse nuvedę į dailės būrelį mokykloje, paauglystėje į dailės studiją „Dailės kalba“, dar vėliau ir į Vilniaus dailės akademiją.

 

Menininkės teigimu, tik studijuojant Vilniaus dailės akademijoje atėjo suvokimas, kiek daug gyvenime priklauso nuo atsitiktinio žvilgsnio, rūbo spalvos, suteiktos paguodos ar užuojautos... Kartais labai sunku, kartais  trapu ir lengva. Kartais norisi visus apkabinti ir mylėti, paprašyti, kad nepyktų, suprastų, o tuo pačiu momentu norisi pakelti galvą ir eiti savo keliu.

 

Taigi šioje parodoje eksponuojami gilūs, intelektualūs, gan iškalbingi ir nusakantys autorės charakterį darbai. Paveiksluose vaizduojami geltoni taškai raudoname fone (vėliavos, juostos, žmogaus figūros dalys), tai prisiminimai iš Danijos sostinės Kopenhagos rajono. Kitoje parodos dalyje – pastatai, žmonės, jų gyvenimas…

 

 

 

Paroda eksponuojama Uoginių k. amatų centre 2017.04.01-2017.04.30 d.

 

 

 

Kupiškio rajono ikimokyklinių ugdymo įstaigų ugdytinių kūrybinių darbų paroda „Užgavėnių šėlsmas“

IMGP7527Užgavėnės, viena unikaliausių Lietuvos švenčių. Tai vienintelė ženkli žemdirbių kalendorinė šventė, nepatekusi į bažnytinį Grigaliaus kalendorių. Krikščioniškosios apeiginės tradicijos požiūriu Užgavėnės – tik eilinis antradienis prieš prasidedantį didįjį Gavėnios pasninką. Tačiau žemdirbiams Užgavėnės turėjo visus didelės (metinės) šventės bruožus. Tai viena linksmiausių ir labiausiai laukiamų švenčių.

Svarbiausias Užgavėnių šventės akcentas – persirengti neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį ir būtų už kitus juokingesnis. Kaukėmis rūpinosi iš anksto, o jei nesuspėdavo, tai bent miške aptiktą tinkamą medžio ar žievės gabalą susidžiovindavo. Kaukes dar darydavo iš seno kailio, o vėlesniais laikais iš popieriaus.

Pagal tematiką pagrindinės Užgavėnių kaukės skiriamos į zoomorfines ir antropomorfines. Tačiau svarbiausieji kaukių pavidalai buvo iš kasdienės aplinkos. Dažniausiai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiama bedantė burna, asimetriškos akys. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos visai be jų. Kokios bebūtų Užgavėnių kaukės baisios, visos šypsosi.   

Visi dalyvavę ikimokyklinio ugdymo įstaigų projekte „Užgavėnių šėlsmas“ kūrė kaukes, piešė Užgavėnių personažus,  prisiminė ar išmoko  liaudies dainas ir šokius. Parodoje eksponuojami visų Kupiškio rajono ikimokyklinių ugdymo įstaigų ugdytinių kūrybiniai darbai.                                                            

Kviečiame pasigrožėti renginių akimirkomis ir vaikų sukurtais darbeliais! 

Fotografijoje esančio darbo autorė Daina Galdikaitė 4 m. ir mama Eglė Varnytė, Kupiškio mokykla „Varpelis“ 

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje 2017.03.06 – 2017.03.24 d.

 

Kristinos Gaidžiūnienės kūrybos darbų paroda ,,Mano veltinis‘‘

 

   SKIRTUKAS KNYGAI. Vlimas.2017 m. 22x6 cmKristina Gaidžiūnienė gimė 1979 m. balandžio 12 d. Virbališkių kaime. Čia prabėgo ir jos vaikystė. Mokėsi Virbališkių pagrindinėje mokykloje. Vėliau  studijavo Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo  mokykloje, kur įgijo siuvėjos specialybę. Kristina mėgsta rankdarbius: mezga, neria, siuvinėja, velia. Meniškos sielos darbštuolė vėlimo meno mokėsi savarankiškai. Vėliau įvairiais būdais, bet  dažniau šlapiuoju būdu. Mėgsta ryškias spalvas. Kartais net spalva ,,pasako“ koks rankdarbis gims.

    Parodos autorė pasakojo: ,,Veltinis mane užbūrė 2009 metais. Ir viskas per mano smalsumą: pabandžiau iš vilnos gabaliuko suvelti kamuoliuką ... ir man pavyko! Tobulai pavyko. Po jo sekė vis didesni darbai, mokymasis ir supratimas, kad tobulumui ribų nėra. Pradžioje vėliau daugiau papuošalus, rankines. Dabar visą mano laisvą laiką užvaldžiusi avalynė. Aš kartais pagalvoju, jei tą pirmąjį kartą būtų nepavykę,  dabar turėčiau daug laisvo laiko. Ir tegul mano darbai kalba patys už save.“

    Dabar Kristina Gaidžiūnienė gyvena Panevėžyje. 2016 m. gruodžio mėnesį Panevėžio miesto Kniaudiškių bibliotekoje vyko Kniaudiškių bendruomenės paroda, kurioje dalyvavo ir Kristina. 

Ji velia riešines, rankogalius, rankines, skirtukus knygoms, šlepetes, veltinukus kūdikiams, batus suaugusiems ir kt.  Rankdarbiai skiriami šeimos nariams draugams, pažįstamiems,  kurie vertina rankų darbą bei nori ryškiai išsiskirti iš aplinkos. Sau laiko lieka nedaug, nes gražioje ir darnioje Gaidžiūnų šeimoje auga trys sūnūs. Smalsumas ir noras veda toliau išbandyti įvairias vėlimo technikas, kažką sudėtingesnio, naujo. Vėlimas – kūrybinis procesas, todėl darbai vienetiniai ir originalūs.

     Džiaugiamės, kad Kristinos Gaidžiūnienės veltinio kūrybos darbai atkeliavo į Virbališkius.   Parodoje pamatysite gražius, išskirtinius, šiltus rankdarbius, išsaugojusius savyje vilnos švelnumą ir kūrėjos žavesį. Eksponuojami darbai parodo įvairias vėlimo iš vilnos galimybes.

    Maloniai kviečiame apsilankyti parodoje ,, Mano veltinis‘‘ buvusios Virbališkių mokyklos patalpose.

    Fotografijoje esantis darbas K. Gaidžiūnienės „Skirtukas knygai“, 2017 m. Vėlimas. 22x6 cm.

    Paroda eksponuojama  buvusioje Virbališkių mokykloje 2017 m. kovo 1 d. – balandžio 30 d.

 

Kupiškio rajono Noriūnų Jono Černiaus pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokinių kūrybos darbų paroda „SPALVŲ PASAULIS“

   AUSTJA EVINSKAIT.9M. GIMTINS PAUKTIS.AKVAREL. 28X42 Išviję per Užgavėnes žiemą, visi laukiame pavasario. Pasiilgome žalumos, skaisčios saulutės, paukštelių čiulbėjimo, upelio čiurlenimo, gėlių kvapo, visi skubame į kiemą, gamtą. Pasirinkę įvairias raiškos priemones, visa tai perteikėme savo kūrybos darbuose.   

    Šioje „Spalvų pasaulis“ parodoje eksponuojami 29 piešiniai, kuriuos piešė 1- 4 kl. mokiniai. Jie atlikti įvairia technika: guašu, pastele, spalvotais pieštukais, flomasteriais, mišria technika. Spalvos padeda mokiniams geriau suvokti save ir supantį pasaulį.

Koks gi tas spalvų pasaulis sužinosite pažiūrėję parodą. Vaikų piešiniai paskatins svajoti, kurti, džiaugtis ir matyti daugiau spalvų, grožio, gėrio.

    Mokinukus spalvų meno ir kūrybos moko mokytojos: Dalė Povilonienė, Sigita Keršulienė, Dalia Laurinavičienė, Ekaterina Vanagienė.

 Visiems linkime geros nuotaikos, saulėto pavasario. Maloniai kviečiame aplankyti parodą.

                                                                                                         Mokytoja Dalia Laurinavičienė

 

Fotografijoje esančio darbo autorė Austėja Ščevinskaitė 9 m. „Gimtinės paukštis“ Akvarėlė. 28x42cm.

Paroda eksponuojama V. Šleivytės paveikslų galerijoje 2017 m. kovo 1 d. – balandžio 30 d.

Neformaliojo vaikų švietimo programos „ETNO PAVASARĖLIO PAPROČIAI-2016“ ugdytinių paroda Užgavėnių kaukės

IMGP65622016 m. Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotoja Kristina Jokimienė parengė ir vykdė neformalaus ugdymo programą „ETNO pavasarėlio papročiai“. Programos tikslas - supažindinti ir gilinti žinias apie pavasario kalendorines šventes, tradicinių papročių ir patiekalų išsaugojimą, meilę Kupiškio kraštui, tarmei, ugdyti norą tęsti gyvąsias tradicijas, domėtis ir tyrinėti senąsias krašto tradicijas ir darbus.

Kupos pradinės mokyklos pirmokėlių būrelis aktyviai dalyvavo visose programos veiklose. Andrius Adomonis, Augustė Augulytė, Rūta Dešukaitė, Gabija Masiulytė, Gabrielius Kirda, Dovydas Mazurevičius, Emilis Miciūnas, Dave  Carl Rojas, Giedrius Kareiva, Indrė Sviderskytė, Faustas Paliulis, Rugilė Stankevičiūtė  praktiniuose užsiėmimuose stebino vadovę savo išradingumu, išmone ir vaikišku linksmumu ar išdaigomis. Visi su dideliu užsispyrimu mokėsi marginti margučius, pasigaminti Užgavėnių kaukes, pasidaryti duonos kepalėlį ir iškepti. Daugiausia kantrybės pareikalavo Užgavėnių kaukių gaminimas. Per aštuonis užsiėmimus programos ugdytiniai pagamino po dvi Užgavėnių kaukes. Vieną paliko šiai parodai, o kitą nešėsi į namus. Šiemet per Užgavėnių šventę žadėjo pasipuošti...

Laisvu po pamokinės veiklos metu vaikai turėjo galimybę užsiimti turininga veikla, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai prisiliesti prie kalendorinių švenčių organizavimo ir pasiruošimo darbų. Tautosakos ir papročių mokymasis lavino vaikų meninius, kūrybinius, muzikinius gebėjimus. Bendraudami su savo bendramoksliais ir panašių pomėgių vaikais buvo lavinamas bendruomeniškumo ir socialumo poreikis.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje 02.03 - 03.31 d.

 

 

Veronikos Kairienės kūrybos darbų paroda

PAVEIKLAI I PLUNSKN IAUD 2015Veronika Kairienė gimė 1941m. kovo 30 d. Rokiškio r. Baršėnų kaime.  Nuo 1985 m. gyvena Lailūnų kaime. Gyvenimas nelepino, teko patirti nemažai išbandymų ir sunkumų, tačiau ji išsaugojo mylinčią širdį. Metai prabėgo greitai. Rankdarbiams laiko atsirado tik išėjus į pensiją. Veronikos kūrybinis kelias įdomus –  išbandė įvairias technikas. Jos rankoms  pakluso audinys, siūlai, vilna, plunksnos, popierius, šiaudai... Ši rami, kukli, nuoširdi moteris stebina savo rankdarbiais. Ji moka nerti, megzti, siuvinėti, pinti juostas, velti, siūti skiautinius, daryti žaislus, kurti paveikslus ne tik dažais, bet  ir iš vilnos, plunksnų, šiaudų... Viskas jai įdomu. Dabar jau ir šiaudinius sodus riša. Ką tik sužino nauja tuoj pat pati išbando. Jos  darbščios  rankos negali nustygti be darbo. Visur reikia kantrybės ir kruopštumo.  Jau nesuskaičiuosi,  kiek darbų padaryta, kiek jų išdovanota, o  ji pati vis dairosi, ką dar naujo padarius.

    Rankdarbiai neužsiguli, keliauja į parodas. Moteris aktyviai  dalyvauja Lailūnų kaimo bendruomenės renginiuose, o jei reikia – mielai kuria rankdarbius šventėms. Taip atsirado pulkas raganų ir raganaičių, beždžionės, Velykinės vištos, kiškiai, arklys...  2016 m. kovo mėn.  Martynonių kaimo bibliotekoje buvo eksponuota jubiliejinė Veronikos Kairienės rankdarbių paroda.

    Autorei netrūksta noro kurti , o padaryti darbai estetiški, subtilūs ir natūralūs. Jie tiesiog  skleidžia šilumą, gėrį,  jaukumą.

    Kviečiame pasigrožėti darbščios autorės įvairia technika sukurtais darbais bei  pasisemti patirties.

 

    Paroda Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje eksponuojama iki vasario  28 d.

Rokiškio r. Lailūnų kaimo bendruomenės moterų kūrybos darbų paroda „Linksmieji besmegeniai“

IMG 2012 3   Lailūnų kaimo bendruomenė apjungia Lailūnų  gyvenvietės ir aplinkinių kaimų žmones  bendrai veiklai, bendram kultūriniam gyvenimui. Šios bendruomenės moterys yra aktyvios, energingos,  kūrybingos. Įvaldžiusios įvairias meninės raiškos technikas,  jos  gamino eglutes, senius besmegenius.  Nors  jie be smegenų, bet  linksmi. Juk besmegeniai –  žiemos simbolis.

    Dar  2015 metų gruodžio 10 d. Lailūnų kaimo bendruomenės namuose buvo surengta paroda „Linksmieji besmegeniai“.  Advento popietės metu Lailūnų kaimo bendruomenės  pirmininkė Daiva Lukošiūnienė padėkojo šios parodos autorėms . Vita Lapienienė, Rita  Inčiūrienė, Jūratė Balčiūnienė besmegenius mezgė ir nėrė; Ona  Žemaitienė - gamino iš stiklo rutuliukų ir kvilingo technika. Daiva Lukošiūnienė besmegeniui pagaminti naudojo paprastus balionus.  Veronika Kairienė, Birutė Puljanauskienė, Stasė Pavilonienė, Violeta Kazanavičienė  ir kitos moterys  savo darbams sukurti  pasitelkė vaizduotę ir nustebino išradingumu. Kiekviena  autorė  savo besmegenį  įsivaizdavo skirtingai. Visų darbai  originalūs.

     Džiaugiamės, kad ,,Linksmųjų besmegenių“  paroda keliauja . Malonu, kai su mūsų kūrybos darbais susipažįsta  ir  Kupiškio rajono žmonės.

    Darbštuolių kūrybingumas, išradingumas bei  originalumas nustebins  ne vieną parodos lankytoją.

Maloniai kviečiame apsilankyti buvusioje  Virbališkių mokykloje ir  pasidžiaugti nuotaikingais darbais.

Rokiškio raj. sav. Juozo Keliuočio bibliotekos Martynonių filialo vyresnioji bibliotekininkė Rita Inčiūrienė.

Paroda eksponuojama  2017 m. sausio 3 d. – vasario 28 d. Virbališkių senojoje mokykloje.

Medžio drožėjo, skulptoriaus, muzikos instrumentų meistro J. Bugailiškio kūrybos darbų paroda

bugJONAS BUGAILIŠKIS gimė 1955 metais Rokiškio rajone, Ažubalių kaime. Tautodailininkas sąjungos narys (1981 m.), medžio drožėjas, skulptorius, muzikos instrumentų meistras. Nuo 1980 metų dalyvauja parodose Lietuvoje, Vokietijoje, JAV, folkloro ir liaudies amatų festivaliuose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Italijoje, Australijoje, Danijoje, Vokietijoje, Malaizijoje. Surengė asmenines parodas Lietuvoje, Vokietijoje, JAV.

Monumentalioji medžio skulptūra stovi Berčiūnuose (Panevėžio raj.), Biržuose, Detroite (JAV), Dieveniškėse (Šalčininkų raj.), Jiezne, Kamerūne (Vokietija), Kryžių kalne (Šiaulių raj.), Rokiškyje, Šauliuose, Šilutėje, Ukmergėje, Utenoje, Vilniuje ir dar daug kur kitur. Tradiciniais muzikos instrumentais groja Vilniaus, Kauno, Rokiškio, Klaipėdos folkloriniai ansambliai. Daugelį Jono Bugailiškio drožtų vaikų žaislų, skulptūrų ir muzikos instrumentų užsienio turistai išsivežė į svečias šalis.

Medžio dirbinių įsigijo Lietuvos nacionalinis, Rokiškio kraštotyros, Balzeko (JAV), Kuala – Lampuro (Malaizija) muziejai. Savo dirbtuvėse Aušros vartų g. 17 – 10, Vilniuje, J. Bugailiškis sukaupė gausų Rokiškio ir Kupiškio rajonų senovinių buities daiktų rinkinius kurio dalis, kaip interjerą, galite pamatyti “Akropolyje”, “Delano” restorane.

Jonas Bugailiškis gilinasi į Lietuvių liaudies meno kultūrą, seniausiųjų meistrų braižų paslaptis, skaitė paskaitas ir vadovavo praktiniams užsiėmimams etninės muzikos ir etninės kultūros seminaruose ir kursuose Biržuose, Kelmėje, Vilniuje. Savo kūryboje remiasi medžio dirbinių senosiomis tradicijomis, kuriose idėja, mintis ir prasmė yra patys svarbiausi. Ne veltui 2009 buvo pripažintas Lietuvos menininku ir nuo šiol kiekvienas Jono Bugailiškio kūrinys yra Lietuvos Tautinio Paveldo dirbinys oficialiai, tačiau neoficialiai, jau daugiau nei 30 metų.

Istorinės 1991 m. sausio 13-osios įsimintinos akimirkos

00090005Sausio 13 d. paminėti, Kupiškio etnografijos muziejus rengia fotografo Lioniaus - Leonido Chardino fotografijų parodą „Istorinės 1991 m. sausio 13-osios įsimintinos akimirkos“. Parodos pristatymas vyks Kupiškio kultūros centre (foje prie baro) sausio 13 d. 16.30 val. Maloniai kviečiame dalyvauti. (Nuotr. L. Chardino.)

Monografija „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“

Juozo Karazijos_nuotrauka_viena_is_monografijos_virselio_nuotruku

Leidinio vyriausioji redaktorė sudarytoja Aušra Jonušytė. Mokslo darbų komisija: LKMA akademikė prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė, profesoriai dr. Genovaitė Dručkutė ir dr. Jonas Minkevičius, dr. Dalia Klajumienė.

Monografija „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ skiriama Lietuvos tūkstantmečiui, Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui, Kupiškio 535-osioms metinėms.

 Daugiau kaip 1000 psl. monografija. "Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai" iliustruota nuotraukomis, lentelėmis ir brėžiniais su asmenvardžių ir vietovardžių rodyklėmis, straipsnių vertimais į anglų kalbą.

          Kupiškio etnografijos muziejus, pasitelkęs įvairių kultūros ir mokslo institucijų specialistus nuo 2011 metų vykdė vieno iš Aukštaitijos regionų – Kupiškio krašto tęstinius tyrinėjimus. Surinkus ir apibendrinus turimą medžiagą parašyti straipsniai leidiniui „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ ir išleista monografija.

Tokių darbų pradžia buvo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1997 metais Kupiškio rajono savivaldybė talkinant Kupiškio etnografijos muziejui, kartu su Lietuvos istorijos institutu parengė ir išleido monografiją "Kupiškio kraštas". 2006–2008 metais Kupiškio etnografijos muziejus vykdė Lietuvos Tūkstantmečio fondo remiamą projektą. Padedant Klaipėdos, Vilniaus, Vilniaus pedagoginio, Vytauto Didžiojo universitetų, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Lietuvos nacionalinio, Panevėžio kraštotyros muziejų mokslo darbuotojams ir specialistams buvo parengta monografija "Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai".

             Renkant ir apibendrinant naują medžiagą monografijai „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ , ypač didelis dėmesys buvo skirtas archeologijos, architektūros, gamtos, etnografinio, bei istorinio paveldo objektams ir reiškiniams įtakojusiems krašto kultūrinį ir ekonominį gyvenimą, žmonių mąstyseną.

            Apie juos duomenys buvo rinkti kompleksinės ekspedicijos metu Kupiškio apylinkėse, Kupiškio etnografijos ir Šiaulių „Aušros“ muziejuose, bei Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvos centriniame, Panevėžio kurijos, mokslo ir kultūros institucijų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kuriose dirba mokslininkai ir specialistai archyvuose.

Monografijoje „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ straipsnius parašė: dr. Gediminas Motuza "Kupiškio geologinis pamatas", Sigutis Obelevičius "Kupiškio krašto gamta", dr. Eugenijus Bukeliskis "Kupiškio marių ichtiologiniai tyrimai", dr. Gintautas Zabiela "Kupiškio valsčiaus archeologija", Alvydas Totoris "Kupiškio seniūnija XVI – XIX amžiais", dr. Dalia Klajumienė "Palėvenės sakralinio ansamblio architektūra ir dailės paminklai", dr. Marija Rupeikienė "Kupiškio krašto sakralinių pastatų ir parapijos trobesių architektūra", dr. Dalia Klajumienė "Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios architektūra ir dailės kūriniai", dr. Aldona Vasiliauskienė "Kupiškio parapija ir parapijiečiai", Simonas Jurkštaitis "Kupiškio žydų bendruomenės istorija iki II pasaulinio karo", dr. Arūnas Bubnys "Masinės sovietinių aktyvistų ir žydų žudynės Kupiškyje 1941 metais", Aušra Jonušytė "Kupiškio krašto tremtiniai ir jų likimas", Edita Jankauskienė "Partizaninis ginkluotas pasipriešinimas ir jo slopinimas Kupiškio valsčiuje 1944–1953 m.", Ieva Bobinaitė "Adomo Petrausko muziejaus masinės gamybos sieninių religinių paveikslų kolekcija. Uoginių kapinių koplyčios Kryžiaus Kelio stotys", dr. Jonas Minkevičius "Kupiškio krašto liaudies architektūra", dr. Vaidas Petrulis "Architektūrinė ir urbanistinė Kupiškio raida sovietiniais metais", Lina Matiukaitė "Kupiškio krašto bibliotekų istorijos fragmentai", dr. Rimutė Garnevičiūtė "Katalikų laidotuvių apeigos: papročiai ir religingumo raiška". (Kupiškio apylinkės, XX a. antra pusė – XXI a. pradžia), dr. Arūnas Vaicekauskas "Didžiosios pavasario šventės Kupiškio krašte", dr. Skaidrė Urbonienė "Kupiškio krašto kryždirbystės tyrimai sovietmečiu", dr. Jolanta Zabulytė "Kupiškio kapinių kryždirbystės paminklai", dr. Daiva Vyčinienė "Kupiškio dainavimo tradicija nuo XX a. pr. iki šių dienų: žvilgsnis į šimto metų istoriją ir raidą", dr. Aušra Zabielienė Kupiškio krašto folkloro ansambliai: egzistuojantys ir nebe... " ir kt. autoriai. 

 

Sveikinimas artėjančių švenčių proga

sveikinimas 3