Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Senamiesčio menininkų galerijos kūrybos darbų paroda

jusku     

Senamiesčio menininkų galerija/dirbtuvė yra įsikūrusi Vilniaus centre – kadaise gyventame priemiestyje, Totorių gatvėje. Galerija/dirbtuvė – tai nedidelis dviejų aukštų namelis, statmenai prisišliejęs prie kito didesnio, atskiriančio kiemą nuo siauros gatvelės. Kiemelyje kaip kaime – žydi jurginai ir piliarožės, gulinėja katės, čirškia žvirbliai. Viduje – pirmajame aukšte – vyksta dailininkų užsiėmimai: tapoma, vedami įvairių sričių kursai, eksponuojamos parodos. Antrajame aukšte lyg muziejaus saugyklose sudėti paveikslai. Jų daug, jie skirtingų dydžių – nuo miniatiūrų iki monumentalių formatų. Šis namelis su šalčiu tvoskiančiais rūsiais, masyvoku, vieną kampą remiančiu kontraforsu, aukštai iškeltu čerpių stogu, frontone įrengtu langeliu bei tylus kiemas atskleidžia ir tam tikrus Senamiesčio menininkų grupuotės kūrybos bruožus.

         Ši dailininkų bendruomenė pavadinta grupuote todėl, kad skirtingai nuo daugelio meninių grupių, jų nevienija ideologinės pažiūros. Atvirkščiai – plastinė kiekvieno kalba yra skirtinga.

         Kūrybinė aplinka, tai yra, minėtasis namelis ir kiemas, atspindi iki šiol gyvą vilnietiško peizažo (ne tik natūralaus, bet ir kultūrinio) specifiką. Apie ją kadaise rašęs Janas Bułhakas yra pastebėjęs, kad Vilniuje nesuprasi, kur baigiasi miestas, o kur prasideda kaimas (tiksliau – kuklus bajoriškas dvarelis). Bandant aprėpti platesnį horizontą ir šią aksiomą pritaikyti Senamiesčio menininkams, verta atkreipti dėmesį, kad autorių darbuose dera Kauno ir Vilniaus tapybos mokyklos. Derėtų nusikelti į praeitą amžių ir prisiminti, kad šiuose dviejuose, skirtingoms valstybėms tarpukariu priklausiusiuose miestuose-sostinėse formavosi skirtingos tapybos sampratos. Laikinojoje sostinėje po ilgų peripetijų viršų paėmė postimpresionizmą, ekspresionizmą bei kritinį realizmą sutelkusi „ARS“ kryptis, kurios koloristinės ideologijos pagrindu vėliau formavosi pagrindiniai lietuviškos tapybos mokyklos postulatai. Vilniuje pozicijas išlaikė dar XVIII–XIX šimtmečiais susiformavusi moderniojo neoklasicizmo (su labai stipriais neoromantizmo bei realizmo, kubizmo bei art deco inkliuzais) atmaina. Kai kurių autorių darbuose galima įžvelgti dominuojančią vieną pakraipą, kitų – kitą.

         Abiejų aplinkos matymo bei perteikimo ypatybių jungiamoji grandis yra grožis. Kad ir kaip įpareigojančiai ir net pretenzingai skambėtų, tačiau grožis Senamiesčio menininkams – tai, kas atitinka esminius antikinės universalios grožio teorijos postulatus. Grožis – tai harmonijos ir simetrijos, darnos ir tarpusavio sąryšio kategorijos. Paprasčiausia elegancija. Totorių gatvėje dirbantys ir savo darbus eksponuojantys menininkai siekia kurti gražius paveikslus – tokius, kuriuose žiūrovo akies nerėžtų nereikalingos ir dirbtinai sugalvotos šokiruojančios temos bei motyvai. Kūrėjai ne tik tęsia Vilniaus ar Kauno tapybos mokyklų tradicijas, bet ir semiasi įkvėpimo iš klasikinės antikos, brandžiųjų viduramžių, prerafaeliškojo bei leonardiškojo renesanso.

         Tad senamiesčio menininkų bendruomenės kūrybai būdingas universalaus grožio imperatyvo siekis ir stipri estetizmo dozė – savybės, kurios išskiria šiuos menininkus iš lokalaus bei platesnio šiandienos konteksto. 

Dr. Vidas Poškus