Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Tradiciniai lietuviški drabužiai - tautinio kostiumo kūrimo šaltinis

Aa82017-aisiais Tautinio kostiumo metais parengta paroda „Tradiciniai lietuviški drabužiai – tautinio kostiumo kūrimo šaltinis“ skatina dar kartą atkreipti dėmesį į tautinių drabužių prigimtį, kultūrinę bei meninę jų vertę.

„Lietuvių valstiečių tradiciniai šventadieniai drabužiai formavosi šimtmečius iki XIX a. vidurio, veikiami istorinių, ekonominių sąlygų, tradicijų ir papročių. Lietuvoje išskiriami penki etnografiniai regionai, tai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Juose moters aprangą sudarė tos pačios dalys: marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, juosta, galvos apdangalas, apavas, šilti drabužiai. Vyrų kostiumo dalys sudarytos iš tų pačių dalių: marškiniai, kelnės, liemenė, sermėga, juosta, skrybėlė, kaklaskarė. Moterų ir merginų drabužiai tapatūs, šeimyninę padėtį atspindėjo tik galvos apdangalas – moterys dėvėjo įvairias kepurėles, ryšėjo nuometus, merginos puošėsi gėlių vainikais, galionais, karūnėlėmis, kalpokais. Ir vienos, ir kitos ryšėjo skareles. Įvairiuose etnografiniuose regionuose, taip pat ir mažesniuose teritoriniuose dariniuose, kaip antai parapijose, skyrėsi drabužių sukirpimas, papuošimas, audinių raštai, spalvų deriniai. Moterys drabužiuose siekė atskleisti savo individualumą, sugebėjimus, grožio ir spalvų darnos pajautimą.

Drabužiai buvo siuvami iš namie austų audinių. XVIII a. pab.–XIX a. fabrikinių audinių kaime naudota palyginti nedaug – pirko šilkines, vilnones skareles ir skaras, šilkinius ir brokatinius kaspinus, karolius, audinius liemenėms – brokatą, aksomą, damastą, kašmyrą ir kt.

Kiekvienos etnografinės srities drabužiuose galima įžvelgti ypatumų, būdingų tik tam regionui. Aukštaičių rūbuose daug baltos spalvos. Tradicinis archajiškas moterų galvos apdangalas – balti nuometai. Žemaičių apranga pasižymi sodriais spalvų deriniais, skarų gausa ir įvairumu. Vienos seniausių – skersadryžės, austos ataudų ripsu ir dėvėtos XVIII a.–XIX a. pirmoje pusėje. Dzūkių drabužiai margesni nei kitose etnografinėse srityse. Kapsės ir zanavykės dabinosi spalvingomis kaišytinėmis prijuostėmis, o marškinius gausiai siuvinėjo baltais siūlais kiauraraščiu. Lietuvininkių drabužiams išskirtinumą teikia spalvotieji siuvinėjimai, rinktinės daugiaraštės juostos ir prie juosmens ryšimi delmonai.

XIX a. pab. lietuvių drabužiai keitėsi, ir medžiagomis, ir sukirpimu artėdami prie miesto mados, netekę spalvingumo, prarasdami sritinius savitumus. Tuo metu prasidėjęs tautinis judėjimas paskatino domėjimąsi praeitimi, tradicijomis, o kartu – ir tautinių drabužių, kaip tautinio tapatumo ženklo, vilkėjimo madą, pritaikytą prie tų laikų estetikos suvokimo. Tarpukario Lietuvoje tautiškumo ir patriotinių jausmų raiška per tautinę aprangą buvo ypač ženkli. Sovietiniais metais tautinių drabužių vilkėjimas ypatingomis progomis kartais būdavo suvokiamas kaip savotiškas pasipriešinimas okupacijai“. <...> žr. http://alkas.lt/2017/05/10/tautiniu-drabuziu-metus-dailes-muziejus-pazymi-lietuviu-tradiciniu-ir-tautiniu-drabuziu-bei-ju-atspindziu-dailininku-kuryboje-paroda/

Parodoje rodomos ir nuotraukos, kurios gautos iš Elvyros, Mikalinos ir Stefanijos Glemžaičių (1963 m.) ir fotografo kupiškėno Juozo Karazijos (1946 m.). Jose Kupiškio krašto žmonės pasipuošę išeiginiais ar kasdieniais drabužiais, dėvėtais XIX a. galvos apdangalais. Eksponuojami moteriškas ir vyriškas tautiniai kostiumai įsigyti iš projekto „Padėkime išlikti kaimo muziejams“ lėšų. Tai Kęstučio Simonavičiaus siuvimo ir audimo salono (Panevėžys) aukštaitiški „aprėdai“. Šalia Kupiškio etnografijos muziejaus eksponatų puikuojasi moteriškas kupiškėniškas ir zanavykų krašto tautiniai kostiumai deponuoti iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų. Kolegos iš Kauno pateikė 11 prijuosčių iš  Vincės Jonuškaitės-Zaunienės tautinių prijuosčių kolekcijos. 

Paroda eksponuojama Uoginių k. Amatų centre iki rugpjūčio 2 d.