Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

„Tėvynėj gyventi neleido“

tremtDidžiausi Kupiškio krašto ir Lietuvos gyventojų pokario trėmimai įvyko 1948-1949 m. 1948 m. vasario 21 d. SSRS ministrų taryba priėmė nutarimą Dėl iškeldinimo iš Lietuvos SSR specialiajai tremčiai 12 tūkstančių Lietuvos piliečių. Po to sekė atitinkamas slaptas LSSR ministrų tarybos ir LKP(b) centro komiteto nutarimas dėl maskviškio nutarimo vykdymo. Šis trėmimas vadinams Pavasariu (Vesna), prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d., šeštadienį, 4 val ryto.

Antrasis pagal didumą trėmimas, vadintas Bangų mūšą (Priboj), rėmėsi SSRS ministrų tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimu. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 8500 šeimų. 1949 m. kovo  19 d. LSSR ministrų taryba priėmė įprastą tokiam atvejui nutarimą. Trėmimas prasidėjo 1949 m. kovo 25 d. 6 val ryto ir truko dvi dienas.

1950 m. vyko trys nedideli trėmimai. Žymiai didesnis buvo 1951 m. rudenį. SSRS ministrų taryba 1951 m. rugsėjo 5 d. priėmė  nutarimą Dėl iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos  buožių su šeimomis. Analogišką nutarimą priėmė ir LSSR ministrų taryba. Per tris kartus - lapkričio mėnesiais iš Lietuvos išvežė 5139 žmonių. 1959 m. ištremta jau žymiai mažiau.

Iš viso sovietmečiu iš Lietuvos buvo ištremta apytikriai 44020 šeimų, arba 128068 žmonės. 

Kupiškio kraštą skaudziai palietė visi šie trėmimai, tačiau baisiausi buvo 1941 ir 1948 bei 1949 m. Antai 1948 m. iš Kupiškio apskrities buvo ištremta 350 šeimų, arba 1196 asmenys., iš jų vyraų - 371, moterų - 521, vaikų iki 15 metų - 304, 1949 m. - 152 šeimos, arba 461 žmogus, iš jų vyrų - 134, moterų - 186, vaikų iki 15 metų - 141. 1950 m. iš Kupiškio buvo išvežta 16 šeimų, 50 asmenų.

1948-1950 m. be išimties visiems tremtiniams susidėti daiktus ir pasiruošti buvo skiriamos 2 valandos. Tų sodybų savininkams, kurios buvo arčiau miško, arba jų šeimų nariai priklausė partizanų būriams, buvo reikalaujama susiruošti per 1 valandą.  Buvo bijomasi partizanų antpuolio, o kartais vietiniai aktyvistai nenorėdavo, kad žmonės pasiimtų daugiau daiktų.

Nors trėmimų ruošimas buvo griežtai slepiamas, tačiau informacija  nutekėdavo. Daugelis žmonių buvo girdėję apie numatomus trėmimus. 

Kiekvienoje trėmimo vykdytojų grupėje buvo nuo 6 iki 12 asmenų: sovietiniai, partiniai ir komjaunimo funkcionieriai, taip pat vidaus kariuomenės karininkai ir kareiviai. Dažniausiai grupę sudarydavo trys civiliai ir trys kariškai, vadovaujami karininko. Į numatytą sodybą atvykdavo pėsti, mašiną arba vežimą su arkliu palikdavo toliau, kad neišgąsdintų tremiamųjų , ir jie neišbėgiotų.

Labai sunku buvo tiems tremtiniams, kurie neturėjo,arba  per sumaištį nesugebėjo įsidėti daugiau maisto produktų. Nuvežti į tremties vietas greitai pradėdavo badauti.

Daugelis iš Lietuvos tremiamų žmonių kaimynų, juos palydėdavo su ašaromis akyse, atnešdavo kelionei duonos, lašinių, parūpindavo šiokių tokių drabužių. 

Tremiamieji arkliais arba sunkvežimiais (iš tolimesnių vietų) buvo vežami į Kupiškio ir Subačiaus geležinkelio stotis. Kiekvieną 1948-1949 m. iš dviejų  Kupiškio vietovių išvykstantį ešeloną sudarė ne mažiau kaip 60 vagonų, su žmonėmis iš Subačiaus, Sudergio, Geležių, likusių Kupiškio valsčių, Panevėžio, Anykščių apskričių valsčių gabenantys nelaimėlius  į tremties vietas.

Šioje parodoje Pokario metų kupiškėnų trėmimai eksponuojamos nuotraukos, kuriose įamžintos mūsų kraštiečių darbo ir laisvalaikio akimirkos Sibire.

Nuotraukos ir tremtinių asmeniniai daiktai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Kupiškio etnografijos muziejaus, Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos, Skapiškio vidurinės, Šimonių ir Noriūnų pagrindinių mokyklų.

Nuotraukoje: miško kirtėjai - Kazimieras Bugailiškis (kairėje) ir jo padėjėjas. Atagajus, 1953 m.

Paroda eksponuojama nuo šių metų birželio 1 d. iki liepos 17 d. Uoginių amatų centre.