Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Renės Sankauskienės rankdarbių paroda ,, Per banguojantį laiką...“

DSCF2279Gimiau prieš 62 metus Sibire, Irkutsko srityje, Tuluno rajono Šeragulo kaime. Tėvai buvo 1949- ųjų tremtiniai. 1959- aisiais su tėvais grįžau į Lietuvą. Apsigyvenome mamos tėviškėje Keršuliškių kaime. Sulaukusi septynerių, pradėjau lankyti Didžprūdėlių aštuonmetę mokyklą. Pirmą klasę baigiau Noriūnų aštuonmetėje, nes tėvas pagaliau gavo labai lauktą butą melioratorių gyvenvietėje. Ten ir baigiau aštuonias klases. Vidurinę mokyklą baigiau Kupiškyje 1974- aisiais metais ir įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą istorijos ir pedagogikos specialybę. Įgijusi profesiją, dirbau Utenoje, tačiau 1982- aisiais su šeima grįžau į Kupiškį. Nuo to laiko dirbau šiame rajone įvairų pedagoginį darbą. Paskutiniuosius trisdešimt metų dirbau Šepetos Almos Adamkienės pagrindinėje mokykloje istorijos, geografijos, etikos mokytoja.

     Rankdarbiai yra ne tik laisvalaikio dalis, bet ir poilsis, nusiraminimas, džiaugsmas sukūrus kažką savo rankomis. Netoli televizoriaus visada yra rankdarbis. Važiuojant ilgiau autobusu, rankinuke turiu vašelį ir nedidelį mezginuką. Nemėgstu sėdėti tuščiomis rankomis.

     Labai patinka iš atskirų kvadratų sudarytas nėrinys, primenantis audinio raštą. Kai pakliuvo į rankas labai seno sudraskyto nėrinio gabalas, pagal jį nunėriau staltiesę. Kartais atrodo, kad gal reiktų gyventi moderniau, juk tiek daug daiktų yra parduotuvėse. Tačiau turiu vieną praktinį pastebėjimą: kai senatvėje nustoja dirbti pirštai nustoja tarnauti smegenys. Taigi, gal ir verta turėti kažką be darbo dėl pragyvenimo ir kasdieninės ruošos. Džiaugiuosi, kad dukra irgi mėgsta rankdarbius. Jos braižas kitoks, bet dailus ir kruopštus.

   Pirmieji rankdarbiai, kuriuos prisimenu, buvo broliui Algimantui mamos megztas baltas megztinis ir bobutės jam numegztos gražios baltos pynučių raštais išgražintos pirštuotos pirštinės. Jas brolis ypatingai saugojo. Labai mėgau glostyti prie lovos kabantį tetos siuvinėtą kilimėlį su briedžiu. Visos giminės moterys mokėjo megzti, austi, siūti. Mama buvo gera siuvėja. Mezgė, kaip sakydavo, iš reikalo. Jos mezginiai buvo paprasti, bet dailūs ir gerai sumodeliuoti. Siuvinėjimas buvo toks lyg nelabai naudingas užsiėmimas. Juk prieškario, pokario metais kaimo moteriai reikėjo daug įdėti sumanumo ir darbo, kad galėtum gražiau apsirengti, papuošti namus.

     Megzti išmokau būdama pirmokė, žiemos atostogas leisdama pas bobutę. Papuošiau lėlę šaliku. Septintoje klasėje jau turėjau savo megztą kepurę. Apsinerdavau apykaklaites uniformai, pasisiuvinėdavau, mereškuodavau sukneles. Drabužius megzti pradėjau jau būdama studente. Visos merginos mėgsta originaliau pasipuošti, todėl mezgančių buvo nemažai. Didžiausia problema buvo siūlai. Gerų, gražiai gulančių, kokybiškų siūlų buvo galima gauti tik išneštų iš mezgimo cechų. Tačiau reikėjo ryšių... Buvome išradingos. Pirkdavome pačias didžiausias vyriškas pusvilnės kojines ir ardydavome, lygindavome siūlus. Siūlas buvo lygus, stiprus, mezginys neprarasdavo formos. Palaidinukei užtekdavo trijų porų. Poros kaina irgi buvo gera– trys rubliai dvidešimt kapeikų. Tačiau tos kojinės dažniausiai būdavo negražių spalvų. Rygoje buvo pardavinėjamos siūlų atliekos, todėl kai kas uždarbiavo atsiveždami tokių siūlų ar nebaigtų megzti mezginių. Kartais ir labai gražių spalvų.

     DSCF2288Gimus dukrai, puošdavau savo rankų darbo drabužėliais. Suknytės iš parduotuvės jai būdavo per plačios. Dariau kuo spalvingesnius drabužėlius, todėl važiuodami autobusu pas močiutes, pasimokydavome pažinti ir spalvas. Pati irgi sau mezgiau drabužius iki paltų. Norėjosi ir namus papuošti kažkuo originaliu. Laiko rasdavau žiūrėdama žinias, televizijos laidas. Kartais mezginiui prireikdavo ir pusmečio ar daugiau laiko. Juk dirbant mokytoja, neužtenka darbo įstatymuose numatytos aštuonių valandų darbo dienos. Išvargina emocinė įtampa, nuolatinis susikaupimas... Todėl tarp pirštų slenkantis siūlas, mezginys, siuvinys tarsi meditacija padeda atsipalaiduoti, pasiruošti naujai darbo dienai. Kadangi darbe žiemą būdavo gana šalta, tai daugiau gaminausi šiltus drabužius. Jie jau ne tokie dailūs.

     Keičiantis laikams, Rytų Europą užplūdo daug gražių prekių. Atrodė, kad nereikės jau narplioti siūlų, durstyti audeklų skiaučių. Bet taip neatsitiko. Daiktą nusipirkti galima, bet originalaus, vienintelio daikto nenusipirksi. Kai pamatai kiek kainuoja rankų darbo daiktai, pasidžiaugi kiek daug sutaupei. Džiugu, kad vėl atgyja rankdarbiai, vis daugiau besidominčių jais jaunų žmonių. Ne tik moterų, bet ir vyrų.

 Renė Sankauskienė

Paroda eksponuojama Laukminiškių kaimo muziejuje nuo š. m. birželio 1 d. iki liepos 31 d.

r sankauskien

R. Sankauskienė. Nerta stalties. Medvilnė. 160x160 cm. 2017 m.