Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Kviečiame į Dariaus Babelio ir Gražinos Sventickienės fotografijų parodą „Gamtos viražai“!

 2013 m. kovo 15 d. 15 val. Kupiškio etnografijos muziejuje bus atidaroma Dariaus Babelio ir Gražinos Sventickienės fotografijų paroda „Gamtos viražai“. Fotografijų paroda „Gamtos viražai“ skirta Pasaulinei Žemės dienai, švenčiamai kovo 20 dieną, kai susilygina diena ir naktis, kai vėl į mūsų žemę sugrįžta pavasaris... Menininkai pabrėžia, kad besidžiaugdami artėjančiu pavasariu, turėtume nepamiršti esminio žmogaus ir Gamtos santykio – DARNOS.

Darius Babelis pasakoja, kad jam nuo pat mažų dienų patiko būti gamtoje. „Dar vaikystėje smalsiai stebėjau Lėvens pakrantėje saulės spinduliuose žaidžiančius laumžirgius, pievoje ropojančius vabaliukus, lapus graužiančius vikšrus... Viskas atrodė labai įdomu ir svarbu. Mokykliniais metais bandžiau savo pirmuoju „Zenitu“ fotografuoti paukščius. Iki šiol turiu sukauptą skaidrių kolekciją. Buvau surinkęs ir kelių šimtų Lietuvos drugių kolekciją“, - prisimena fotomenininkas.

D. Babelis prisipažįsta, kad jis visada norėjo užfiksuoti įdomias gamtos akimirkas, nesvarbu, kas tai būtų – didelis gyvūnas ar smulkus augalėlis.

 „Prieš ketverius metus, atsiradus skaitmeniniams fotoaparatams su didesnio priartinimo ir makrofunkcijomis, tokį įsigijau ir aš. Tada atsirado pirmosios rimtesnės fotografijos iš makropasaulio. Net pačiam buvo įdomu, kaip maža skruzdėlytė kompiuterio ekrane virsta gigantu.

Šiuo metu esu Lietuvos gamtos fotografų Naturepfoto.lt klubo narys. Bendradarbiauju su žurnalu „Lututė“. Laukinės gamtos fotografijų konkurse „Gintarinis žaltys 2011“ buvo nominuotos dvi makrokategorijos fotografijos. 2011 m. „Žurnalo apie gamtą“ skelbtame konkurse „Maskuotė“ tapau nugalėtoju, - pasakojo fotomenininkas. - Per 4 fotografavimo metus kompiuteryje susikaupė nemažai fotografijų. Pasiūlius kolegei Gražinai drauge surengti parodą – sutikau.“

 Gamtoje fotografuojant sustoja laikas, nelieka pašalinių minčių... Kodėl taip traukia, domina gamtos gyvenimas, menininkas bando atsakyti poeto Just. Marcinkevičiaus žodžiais: „Žmogus mato gamtoje savo mokytoją, kalbančią jam formom, pavidalais, spalvom, garsais, visumos darna. Paklusnumas gamtai yra gamtos mokėjimas, jos pažinimas, sekimas jos kūrybiniu principu – nieko nekopijuoti, nieko nedubliuoti. Gamta negamina dublikatų ir kopijų, ji kuria tik originalus. Šitas nepaprastas gamtos kūrybingumas žmogui sukelia panašų troškimą, pažadina jame kūrybinę valią, pasiryžimą paklusti gamtai – t. y. kurti.“

 Potraukį fotografijai Gražina Sventickienė pajutusi prieš 8 metus.

„Taip jau atsitiko, kad maždaug prieš 8-erius metus savo rankose pajutau belaikanti skaitmeninį CANON‘ą. Tai buvo tikrai ne pirmasis į mano rankas pakliuvęs fotoaparatas. Nuo pat vaikystės su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis vis pasinerdavau į fotografiją, bet ilgainiui ir vėl nutoldavau. Šį kartą, matyt, ne aš, o jis, CANON‘as, manęs nebepaleido. Ir vargu ar kada paleis...“, - neabejoja ji.

Dažniausiai G. Sventickienės „fotožvilgsnis“ nukreiptas į peizažą. „Be galo mėgstu žmogaus „nepatobulintas“ Gamtos kerteles: aukštapelkes, sengires su gūdokomis jų paslaptimis, mažųjų augaliukų ar net sunkiai pastebimų gyvių savitu pasauliu...- sako ji. - Ne visada peizaže svarbiausia užfiksuoti realybę. Jausmas, nuotaika, individualus „matymas“ man yra žymiai svarbiau. Gal todėl labiau linkstu į estetikos paieškas detalėse, formose, linijose, spalvose. Ne visada fotoaparatas „mato“ taip, kaip matau aš. Bet esu įsitikinusi, kad visais atvejais laimiu aš. Nes ne vien tik galutinis rezultatas – fotografija – man yra svarbu. Labai dažnai sugaunu save mąstant, kad pats fotografavimo procesas yra ne mažiau svarbus. O jų visuma – kaip tik ta priemonė, kurios dėka randu dvasios ramybę ir didžiulį pasitenkinimą.“

Fotomenininkė jau keletą metų intensyviai bendradarbiauja su žurnalu „Miškai“. Retkarčiais – su „Lutute“. Yra Lietuvos gamtos fotografų Naturepfoto.lt klubo narė.

 

1 G  2 D  3 D 4 G