Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Dailininkės Akvilės Zavišaitės kūrybos branda ir pabaiga

Prie Kupiškio etnografijos muziejaus stovintis Juozo Baltušio romano „Parduotų vasarų“ herojus piemenukas sutiko rašytojo dukrą, šiuo metu gyvenančią Australijoje, Ritą Baltušytę. Jos vizitas į tėvo gimtinę buvo labai laukiamas visų kupiškėnų.

Tarptautinio folkloro festivalio „Lingaudala“ metu muziejuje vyko rašytojo anūkės Akvilės Zavišaitės kūrybos darbų ir knygos „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ pristatymas. Renginio akimirkos priminė „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklių vaizdus. Parodų salėje netilpo žiūrovai, jie apgulė net atidarytus langus.

Gražiausiems miesto renginiams muziejininkai ieško kūrybinių sąsajų su gimtuoju kraštu. Po pusės metų bendravimo su Rita Baltušyte pavyko Kupiškyje surengti jos dukros A. Zavišaitės kūrybos darbų parodą. Parodos autorė negalėjo apibūdinti savo kūrybos, nes ji mirė nuo visą žmoniją žudančios ligos AIDS 1991 m. birželio 2 d. Dailininkės mirimo metais Lietuvoje „Bix“ uždainavo dainą „Neverk mama“. Gal ta daina padėjo motinai būti tvirtai ir pasišvęsti dukros kūrybinio palikimo išsaugojimui, puoselėjimui. Dukra ir motina buvo be galo artimos. Nors Akvilė dievino ir tėvą. Tik praėjus 15 metų Rita Baltušytė prabilo apie dukros mirties priežastį.

 Akvilė Zavišaitė gimė 1962 m. lapkričio 2 d. Tėvai jos talentą įžvelgė nuo trijų metų. Originaliausiai perteikdavo arklius. Ji begalo juos mylėjo. Paaugusi aplinkinius žavėjo šokio judesiu, nors niekur to nesimokė.

R. ir A. Zavišų šeima išsiskyrė, kai dukra dar nelankė mokyklos. Baigusi Vilniaus 44-ąją vidurinę stojo į Valstybinį dailės institutą. Kadangi Akvilė nebuvo komjaunuolė jai neleido laikyti egzaminų. Tėvas architektas Algis Zaviša ir senelis rašytojas J. Baltušis gerų draugų paramos neprašė.

Studijas tęsė Vilniaus pedagoginiame universitete. Tačiau mokslus nutraukė, nes gavo leidimą išvykti gyventi į Australiją. Tais pačiais metais įstojo į Naikaslio dailės koledžą. Vėliau studijas tęsė Hunter institute ir apgynė disertaciją „Mano gyvenimas ir mano menas“.

Dailininkė kūrė besiblaškydama po tris žemynus-Europą (Lietuva), Ameriką, Australiją. Jos kūriniuose galima įžvelgti patirtų jausmų, išbandymų kelią. Gyvenimo spalvos buvo labai skirtingos, nors laikas vienodas – XX a. pab. Atvykusi į Lietuvą pirmąją parodą surengė 1989 m. vasarį-kovą Vilniaus dailės galerijoje. Nuo 1984 m. dalyvavo keturiolikoje kolektyvinių ir personalinių parodų.

Galerijoje „akademija“ 2006 m. buvo parodytas Lietuvos televizijos dokumentinis filmas „Akvilė“, taip pat demonstruotas ir Akvilės atminimui draugų ir artimųjų išsiuvinėtas audeklas. Tokius audeklus kuria australai ir amerikiečiai AIDS aukoms atminti. Dvi savaites trukusią parodą aplankė 1470 žmonių.

Muziejuje parodos pristatymas prasidėjo filmo „Akvilė“ peržiūra. Filmas atskleidė visą jaunos menininkės gyvenimą.

 Akvilės kūryba – XX a. pab. Vakarietiško gyvenimo vaizdas. Kūrybos darbų pagrindinės herojės – grakščios, išskirtinio grožio moterys. Jos yra šokėjos, balerinos. Aprengtos nepaprastais kostiumais arba pusiau nuogos. Šalia jų kraupus vaizdas – peiliai, švirkštai, gyvatės, voratinkliai, perplėštos širdys. Šalia moterų glaudžiasi humoro ir kraupumo elementų pripildyti vaikiškų žaislų grupiniai portretai. Tokių vaizdų niekada nesutiksi Vilniaus gatvėse. Akvilė savo paveiksluose atskleidė ką pati išgyveno. Ji pati buvo graži panelė. Į vakarietišką laisvę žiūrėjo to meto lietuvaitės akimis. Paveiksluose autorė tarsi įžiūrėjo savo likimo nuojautą.

 Akvilės jau nebėra. Liko jos kūrybos darbai, laiškai. Vieno žiūrovo paklausta Rita atsakė, kad dukra paliko virš 50 didelio formato tapybos darbų, apie šimtą eksponatų, piešinių, atvirukų. Jos legenda virtęs gyvenimas ir kūrybos darbai eksponuojami Lietuvoje, Australijoje ir JAV. Ji labai norėjusi tėvo gimtinėje eksponuoti dukros kūrybinį palikimą. Kupiškis iki 1960 m. jai buvo žinomas tik iš bobutės Marijonos Baltušytės-Juozėnienės pasakojimų. Bobutės pasakojimai pranoko tėvo parašytų „Parduotų vasarų“ vaizdus. Pirmą kartą Kupiškį aplankė jau dirbdama žurnaliste. Tuomet padariusi interviu apie mokyklos atidarymą iš Kupiškio į Vilnių skrido kukuruzniku. Sėdėdama ji dairėsi pro langus. O šalia sėdėjusios moterys su uogų krepšiais nekreipė jokio dėmesio.

Ji teigė, kad Kupiškis yra nepaprastas miestas. Gal tas reljefas, Lėvens upės slėnis duoda išskirtinį grožį. Tai miestas – parkas. Piemenėlis – viena iš mažo provincijos miesto detalių.

Buvęs muziejaus direktorius Algimantas Jasaitis papildė rašytojos dukros žodžius „Nebūtų buvę Baltušio, nebūtų buvę Jūsų, nebūtų buvę Akvilės ir šitos parodos. J. Baltušio anūkė talentinga menininkė ir paliko savitą pėdsaką lietuvių dailės istorijoje“.

Parodos pristatymą papildė Panevėžio dramos teatro aktorės Vitos Šaučiūnaitės skaitomos ištraukos iš knygos „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ ir Kupiškio kultūros centro moterų vokalinio dainų ansamblio „Versmė“ atliekamos dainos.

Kalbėdama apie knygą motina pasakė, kad tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios lūpomis. Lyg nujausdama tragišką dukros likimą ji išsaugojo rašytus laiškus. Sumaniusi išleisti knygą surinko laiškus, kuriuos Akvilė buvo rašiusi draugams ir giminėms. Pasak R. Baltušytės, knyga nepretenduoja į išsamų dailininkės A. Zavišaitės gyvenimo aprašymą. Tai tik priminimas apie trumpai gyvenusį jauną žmogų ir žvilgsnis į pasaulį jo akimis.

Knygos sudarytoja Eglė Bielskytė kalbėdama apie leidinį pirmiausia esanti dėkinga Ritai visų skaitytojų vardu. Ji išsaugojo visus laiškus, jų neišnešė į rūsį. Prireikė ketverių metų iš naujo perskaityti laiškus ir juos atrinkti. Kaip yra fiziškai ir dvasiškai sunku prisiliesti prie brangiausio žmogaus gyvenimo. Reikėjo išbraukti tai, ko negalima rodyti svetimam žmogui. Kai literatūrologai apibendrino 2012 m. knygų derlių, šis leidinys rinko dešimtukus ir dvyliktukus. Leidinys buvo įvertintas kaip vienas iš įdomiausių. Skaitytojai atvertę knygą jos negali užversti. Tai nėra vien dokumentika. Ją galima pavadinti romanu. Ji turi savo dramaturgiją, pakilimus, kryčius.

Romano pabaiga tragiška, tačiau pagrindinė herojė iki paskutinio atodusio liko optimistiška. Knyga tarsi atsako į vieną gyvenimo klausimą, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę. Daugiausia Akvilės laiškų – ne draugams, o motinai. Per motinos ir dukros santykių artumą skaitoma visa knyga.

Pasak R. Baltušytės, kad jos sumanymas išleisti knygą yra padėka Akvilei, kad pasirinko ją motina. O ji dukrai parinko Akvilės vardą iš senelio Juozo Baltušio romano „Parduotos vasaros“. Dailininkės vieno laiško ištrauka mamai lyg apibendrina jos gyvenimą ir kūrybą, „o iš tikrųjų esu laiminga, kad esu dailininkė. Savo mene paskandinu viską – ir liūdesį ir pergyvenimą ir džiaugsmą – sau sukuriu ką nors, ir taip gera“.

Kupiškio etnografijos muziejuje A. Zavišaitės paroda veiks iki 2013 m. rugpjūčio 30 d.

Maloniai kviečiame ją aplankyti.