Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Guodos Baradinskaitės fotografijų paroda ,, BAIBOKAI – BALIO SRUOGOS GIMTINĖ“

SAM 7670Nuoširdžiai nesitikėjau, kad ši paroda sulauks tiek dėmesio ir bus eksponuojama ne tik Balio Sruogos gimnazijoje, Vabalninko kultūros namuose, tačiau pasieks ir pačio Balio Sruogos gimtinę - Baibokus ar iškeliaus dar kur nors... Neabejoju, viskas dėl to, jog nuotraukose aukso spalvomis atsispindi žymaus rašytojo Balio Sruogos gimtinės vaizdai.

Fotografija - tai mano gyvenimo dalis, tai - aistra, meilė, išraiškos laisvė ir gyvenimo būdas. Mokiausi Balio Sruogos gimnazijoje, kurioje Balio Sruogos 120-osios gimimo metinės buvo minimos kaip tikrai neeilinė šventė. Šia proga nusprendžiau prisidėti prie minėjimo ir aš, ankstyvo rudenio fone įamžindama B. Sruogos gimtinę. Fotografuodama stengiausi įamžinti tai, kas patraukė akį, o niūrią rudenio atmosferą pagyvinau suteikdama nuotraukoms tapybos efektą. kurio dėka nuotraukos atrodo lyg tapytas paveikslas. Visa tai pagražina retrospektyvą, o tai leidžia lengviau įsigilinti į detales ir pajusti tikrąjį poeto Balio Sruogos gimto krašto žodį.

                                                                                                                    Guoda Baradinskaitė

Paroda eksponuojama  buvusioje Virbališkių senojoje mokykloje iki gegužės 31 d.

Tautodailininkės G. Kolosovienės ir dukters R. Kolosovaitės karpinių paroda

Rūta  Kolosovaitė                     Gitos Kolosoviens karpinys

Gimė 2004 m. vasario 26 d. Obeliuose Rokiškio r. 

Nuo 2000 metų lankė Rokiškio r. Obelių gimnazijos neformaliojo ugdymo skyriaus dailės studiją.

2016 ir 2017 m. Utenos apskrities Lietuvos moksleivių liaudies dailės parodos - konkurso ,,Sidabro vainikėlis“ II vietos laimėtoja.

Šiuo metu mokosi 6 klasėje, lanko gitaros pamokas ir dainuoja vokaliniame mergaičių ansamblyje. 

Gita Kolosovienė

Gimė 1975 m. balandžio 21 d. Obeliuose Rokiškio r. 

1997 m. baigė Šiaulių pedagoginį  institutą.

Nuo 2014 m. dirba Obelių gimnazijoje, direktoriaus pavaduotoja ugdymui.      

2001 m. gegužės 9 dieną surengė pirmąją karpinių parodą Obelių miesto bibliotekoje. Joje buvo eksponuoti 34 karpiniai.

Nuo 2002 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos  Rokiškio skyriaus narė

 2007 m. surengė Laužadžių giminės kūrybos darbų parodą Rokiškio krašto muziejuje. 

2010 m. apdovanota už geriausią darbą Respublikinėje kūrybinių darbų parodoje - konkurse

 ,,Tūkstantmečio Kalėdos“.

2010 m. gegužės mėn. personalinė paroda Obelių istorijos muziejuje .

2010 m.  liepos-rugsėjo mėn. dalyvavo Respublikinėje karpytojų parodoje ,,Lietuvos tūkstantmetis  karpiniuose“ (Vilnius)

 2010 m. lapkričio mėn. 5 karpiniai buvo eksponuojami Lietuvos ir Baltarusijos  karpytojų

 organizuotoje parodoje Minske.

2011 m. balandžio mėn. dalyvavo Respublikinėje taikomosios tautodailės dirbinių parodoje – konkurse ,,Iš Džiugo sakmių“.

2012 m. balandžio mėn. personalinė karpinių paroda Lietuvos Respublikos Seime.

2012 m. balandžio 4 d. apdovanota Seimo nario Algio Kazulėno padėka už liaudies meno gaivinimą, propagavimą ir didelę meninės technikos meistrystę.

2012 m.  lapkričio mėn. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos  Rokiškio skyrius skyrė nominaciją ,,Geriausia 2012 metų   tautodailininkė“.

2013 m. Respublikinėje parodoje – konkurse ,,Velykų laukimas“ Velykinių dekoracijų grupėje užėmė trečiąją vietą.

2014 m. sausio mėn. personalinė paroda Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje.

2014 m. Respublikinėje taikomosios tautodailės dirbinių parodoje – konkurse ,,Velykų laukimas“ Velykinių margučių kategorijoje užėmė trečiąją vietą.

2014 m. gegužės 20 d. Tautinio paveldo produkto sertifikatas. Langų užuolaidos.

 2016 m. birželio mėn. Tarptautinė popieriaus karpinių paroda (Выстава "Мастацтва папяровай выразкі")  Baltarusijos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske (dalyvė).

2016 m. gruodžio mėn. Tarptautinės karpinių parodos Turkijoje dalyvė.

Paroda eksponuojama Uoginių k. Amatų centre iki gegužės 30 d.

Tautodailininko A. Tučiaus paroda

Antanas Tuius tapybaPauliaus Galaunės ir Adomo Varno premijų laureatas, kilęs iš Kupiškio rajono Kikonių kaimo. Potraukį kurti juto nuo mažų dienų. Pradžioje buvo darbeliai iš molio, nesudėtingi medžio drožiniai. Lankydamas mokyklą, labiausiai laukdavo dailės pamokų, o jo kūrinėlius mokytojai visada atrinkdavo į parodas.

Padrąsintas pažįstamų Kauno meno mokyklos mokinių  1933 m. ryžosi ten mokytis. Tačiau po poros savaičių grįžo į tėvų ūkį – namiškiai neturėjo iš ko mokėti už jaunojo dailininko mokslą. Likęs ūkyje vis dėl to surasdavo laiko ir pomėgiui. Rimčiau tapyti pradėjo tik 1950 metų vasarą, o pirmą kartą A. Tučiaus paveikslus, eksponuojamus Kupiškio muziejaus salėje, lankytojai pamatė 1975 metais. Nuo tada nei viena tautodailininkų paroda neapsieidavo be jo darbų.

A. Tučiaus tapyti darbai buvo eksponuojami Maskvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Varšuvoje tautodailininkų kūrybos parodose.

Paroda iš Kupiškio etnografijos muziejaus rinkinių. 

Paroda eksponuojama A. Petrausko muziejuje iki gegužės 30 d.

Eglė Ridikaitė "Palikimas. Bobutas skaralas"

image4

Balandžio 28 dieną (penktadienį), 18 valandą Kupiškio etnografijos muziejuje (Gedimino g. 2, Kupiškis) bus atidaryta tapytojos Eglės Ridikaitės paroda Palikimas. Bobutas skaralas. 2014 metais sukurtas darbų ciklas buvo eksponuotas personalinėse menininkės parodose Vilniuje, Panevėžyje, Gdanske (Lenkija), o ArtVilnius'14 metu, už šį darbų ciklą Eglė Ridikaitė meno kritikų buvo išrinkta geriausia mugės menininke. Į gimtinę savo kūrybą Eglė Ridikaitė atveš pirmą kartą. Tai menininkė daro neatsitiktinai – septyniolikos darbų ciklas Palikimas. Bobutas skaralas  – menininkės duoklė savo gimtinei, o šį kartą skarėlas papuoš muziejaus, esančio netoli buvusių Bobutas namų, sienas. Labai tikėtina, kad vietos kritikai į šiuos darbus žiūrės dar atidžiau, nei žiūrėjo tarptautinės meno mugės dalyviai ir komisija. Gal kažkas ir prisimins bobutas ryšėtą Kazdienį mylimiausių Vasarinį ar Žėminį sustraukusių nuo skalbimo meno kūriniu į Kupiškį sugrįžusią skaralį Taip, drobėse dažų dulkėmis nugulęs palikimas jau nėra tik tam tikro regiono papročių ar to laikmečio mados refleksija. Tai – Lietuvos tapybos istorija.

1966 metais gimusi Kupiškyje, nuo 1986 metų tapytoja Eglė Ridikaitė gyvena ir kuria Vilniuje. Jos darbai eksponuoti daugiau nei 80 grupinių parodų, menininkė yra surengusi 11 asmeninių parodų. 1997 metais baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje, ši tapytoja praturtina Lietuvos meno lauką itin ambicingais sumanymais, užvaldančiais jos mintis ir laiką ne vieneriems metams. Dauguma Eglės kūrinių, nutapytų nuo jos kūrybinio kelio pradžios iki dabar, sudaro ciklus: štai ciklą Žiedų 50 sudaro 4 kūriniai, Dievo spalva – 20, Europa – 4, Palikimas (bobutas skaralas) – 17 kūrinių, šių metų pradžioje VDA parodų salėse pristatytą Vilniaus grindų grožį įamžinantį ciklą Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys – net 23 įspūdingų formatų kūriniai.

Eglė Ridikaitė tapyboje naudoja sudėtingą, išskirtinę pačios susikurtą techniką: pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, ji ne tapo, o keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, kol išgauna tinkamus atspalvius ir faktūrą.

„ – Nu, Egla, paduok švintinį skaralį, aisma turgun.“

 

Menininkę atstovauja: Contour Art Gallery

Telefonas:  868799838, Elektroninis paštas: vilma@contourart.gallery

ridikaite

 

Tautodailininkų kūrybos darbų paroda "Kupiškio kroštas visėp slaunas"

Tautodailinink paroda_SalamiestyjeNebuvo Kupiškio krašte tokio kampelio ir tokios kertelės, kur nebūtų gimęs liaudies meno kūrinys, daina, pasaka, legenda, patarlė, priežodis, rauda... Galbūt dėl to, kad mes pagal savo būdą niekados negyvenom uždarai ir tylomis: savo džiaugsmus ir sielvartus, rūpestį ir karčią gėlą, šviesesnio gyvenimo viltį, dalindamiesi su visais, liejom atvirai iš širdies. Šitaip ir gimė nepakartojamo grožio ir neišsemiamo turtingumo liaudies kūrybos lobiai, kuriuose lyg ryškiausiame veidrodyje atsispindi ir paties kupiškėno būdas, jo senelių ir prosenelių gyvenimas bei tradicijos. Ilgus dešimtmečius ir šimtmečius šitie lobiai ėjo iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį. Kai kas iš jų sunyko, pražuvo negrįžtamai; o kai kas išliko šviesiausių tautos žmonių užrašuose, įrašuose, mokslo ir kultūros židiniuose. Bet svarbiausia, šie lobiai sugrįžo į gyvenimą, suskambėjo naujais garsais ir sužėrėjo naujomis spalvomis. Tokio kultūrinio gyvenimo atgimimu galime laikyti kūrybingų, giliai jaučiančių tradicinį liaudies meną ir puoselėjančių kultūros paveldą Kupiškio rajono tautodailininkų tapybos darbus.

Šioje parodoje eksponuojami Renės Sriubiškienės, Irenos Vapšienės, Alfonso Blažio, Vytauto Pastarnoko, Genios Vaičikauskienės, Aldonos Bivainienės, Aldonos Pocienės  tapybos darbai, atspindintys ir apjungiantys praeities ir dabarties kūrybinius ypatumus.   

Paroda eksponuojama Salamiesčio bendruomenės namuose 2017 m. balandžio 3 d. - gegužės 31 d.         

Fotografijų paroda „Balys Sruoga – aktorės Unės Babickaitės bendražygis“

B. Sruoga. Alps 1928 m. 21 x 30Baibokai – rašytojo Balio Sruogos tėviškė. Vos už 20 kilometrų nuo Biržų, nuo pagrindinio kelio Biržai – Vabalninkas, pasislėpusi medžių pataluose ir savęs link paklojusi lėtai vingiuojantį vieškelį. Tas netiesus vieškelis ne šiaip sau nuvingiuoja – tai gyvenimo, istorijos, likimo posūkiai ir duobės.

Šiemet, vasario 2 dieną, poetui ir dramaturgui, prozininkui, teatrologui, literatūros tyrinėtojui, vertėjui, publicistui, kritikui, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriui Baliui Sruogai (1896–1947) sukako 121 metai. Jis - vienas žymiausių istorinių dramų kūrėjų lietuvių literatūroje (jų sukūrė 15), rašė mokslinius darbus-studijas, straipsnius (iš viso apie 500), išvertė daugiau kaip 40 užsienio autorių į lietuvių kalbą.

Balio Sruogos neilgi 51-eri gyvenimo metai talpina savyje labai daug – juose tiek daug būta meilės ir kančios, kūrybos ir jos teikiamo džiaugsmo. Rašytojas viską patyrė anksti. 

Aktorę  U. Babickaitę  ir B. Sruogą siejo ilgametė draugystė.  Poetas Uršulę skatino siekti ne tik vaidybos mokslų, bet ir pakrikštijo nauju vardu „Unė“, privertė įstoti į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją. Mokslai čia jai trūko nepilnus metus, bet paskatino Unę rimtai užsiimti teatro menais.

Filosofijos daktaras, maištininkas, kūrėjas, publicistas – toks B.Sruogos portretas. Jis visų pirma individualistas, savo apranga, elgesiu stengęsis išsiskirti iš aplinkos.  Tai ypač matoma nuotraukose, kur poetas teatrališkai pozuoja, dažnai improvizuodamas  savo herojus. Rašytojas, kurio gyvenimo ir meno  principas buvo originalumas, sąmoningai kūrė savąjį mitą.

Kūrėjas nepasidavė madų vėjams,  nesitaikstė su publikos norais, suvokė savo kūrybinių ieškojimų svarbą ir reikšmę.

Fotografijose atsispindi gyvoji istorija. Žvelgiant į jas, galima persikelti ir į rašytojo gyventą laiką.

Parodoje panaudotos Maironio lietuvių literatūros muziejaus sukauptos nuotraukos.

Paroda eksponuojama  buvusioje Virbališkių mokykloje 2017 m. balandžio 3 d. - gegužės 31 d.

Ernestos Masiulionytės fotografijų paroda

ErnestaEsu Ernesta Masiulionytė, gimiau 1994 m. rugsėjo 9 d. Mokiausi Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje, vėliau Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Baigusi dvylika klasių įstojau į Vilniaus technologijų ir verslo mokyklą. Ten mokiausi fotografijos. Mokslai sekėsi labai gerai. Prieš stojant ten, žinojau ko noriu ir ko žadu mokytis ateityje. 2015 m. buvau įstojus į Vilniaus kolegiją, verslo ekonomikos specialybę. Deja, mokslai nepatiko, nusprendžiau, kad nieko neapgausiu. Mano širdyje pirmoje vietoje  buvo menas...

Jau nuo pradinių klasių visada mėgau piešti. Šis pomėgis neišnyko iki paskutinės klasės. Dabar tam retai kada randu laiko, bet niekada nenoriu šio pomėgio apleisti. Piešiau tol, kol sužinojau apie fotografiją. Pradėjau ja domėtis vis labiau ir labiau. Pirmasis fotoaparatas buvo „muilinė“. Jau fotografuojant ja man atrodė kažkas įspūdingo. Vėliau seną fotoaparatą keitė naujesnis, geresnis veidrodinis fotoaparatas. Jį turiu iki pat šių dienų, o tai yra 5 metai atgal, kai jį man nupirko tėvai. Pirmiausia ėmiau fotografuoti gėles, kraštovaizdžius, miestą iki kol aptikau tai, kas man patinka labiausiai – žmonės. Žmonių portretai – vienas mano mylimiausių užsiėmimų. Man patinka matyti žmonių reakcijas, nuotaiką, patinka jiems padėti, patarti, padaryti bendromis jėgomis nuostabiausias fotografijas. Visada turiu idėjų, tačiau ne visada pavyksta jas įgyvendinti, nes viskas priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo mano modelio. Fotografuoju viską, kas bendra su žmonėmis – asmeninės fotosesijos, vestuvės, krikštynos ir pan.

Niekada nelaikiau savęs profesionalia fotografe. Puikiai suprantu, kad iki to dar labai daug kelio laukia, bet laikas bėga, o žmonės tobulėja...

Turiu didelę svajonę – atidaryti nuosavą foto studiją Kupiškio mieste.  Ir gimtinė, ir darbas toje pačioje vietoje būtų tobula.    

Ernesta Masiulionytė

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje

2017 m. balandžio 1 d. - gegužės 31 d.

Aistės Bugailiškytės kūrybos darbų paroda

Aist Bugailikyt_tapyba2

Aistė Bugailiškytė gimė 1981 metais Vilniuje. Pati menininkė pasakoja, kad vaikystėje piešimas buvo neatsiejama nerūpestingo gyvenimo laikotarpio sudedamoji dalis. A. Bugailiškytė: „Balto popieriaus lapo virsmas spalvotu man buvo stebuklas, kuris gimsta mano dažų pasirinkimo ir rankų dėka. Popieriaus lakštuose sutalpindavau visą savo pasaulį: mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius, mamos laukimą, brolio išdaigas, tėvo rūpestingumą ir visų nerimą, kad darau tai, ko nedaro kiti“.

 

Vaikystės pomėgis vedė tuo pačiu keliu ir augant, bręstant kaip asmenybei. Žinojimas ir noras tęsti savęs kaip menininkės paiešką ir atradimą pradinėse klasėse nuvedę į dailės būrelį mokykloje, paauglystėje į dailės studiją „Dailės kalba“, dar vėliau ir į Vilniaus dailės akademiją.

 

Menininkės teigimu, tik studijuojant Vilniaus dailės akademijoje atėjo suvokimas, kiek daug gyvenime priklauso nuo atsitiktinio žvilgsnio, rūbo spalvos, suteiktos paguodos ar užuojautos... Kartais labai sunku, kartais  trapu ir lengva. Kartais norisi visus apkabinti ir mylėti, paprašyti, kad nepyktų, suprastų, o tuo pačiu momentu norisi pakelti galvą ir eiti savo keliu.

 

Taigi šioje parodoje eksponuojami gilūs, intelektualūs, gan iškalbingi ir nusakantys autorės charakterį darbai. Paveiksluose vaizduojami geltoni taškai raudoname fone (vėliavos, juostos, žmogaus figūros dalys), tai prisiminimai iš Danijos sostinės Kopenhagos rajono. Kitoje parodos dalyje – pastatai, žmonės, jų gyvenimas…

 

 

 

Paroda eksponuojama Uoginių k. amatų centre 2017.04.01-2017.04.30 d.

 

 

 

Kupiškio rajono ikimokyklinių ugdymo įstaigų ugdytinių kūrybinių darbų paroda „Užgavėnių šėlsmas“

IMGP7527Užgavėnės, viena unikaliausių Lietuvos švenčių. Tai vienintelė ženkli žemdirbių kalendorinė šventė, nepatekusi į bažnytinį Grigaliaus kalendorių. Krikščioniškosios apeiginės tradicijos požiūriu Užgavėnės – tik eilinis antradienis prieš prasidedantį didįjį Gavėnios pasninką. Tačiau žemdirbiams Užgavėnės turėjo visus didelės (metinės) šventės bruožus. Tai viena linksmiausių ir labiausiai laukiamų švenčių.

Svarbiausias Užgavėnių šventės akcentas – persirengti neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį ir būtų už kitus juokingesnis. Kaukėmis rūpinosi iš anksto, o jei nesuspėdavo, tai bent miške aptiktą tinkamą medžio ar žievės gabalą susidžiovindavo. Kaukes dar darydavo iš seno kailio, o vėlesniais laikais iš popieriaus.

Pagal tematiką pagrindinės Užgavėnių kaukės skiriamos į zoomorfines ir antropomorfines. Tačiau svarbiausieji kaukių pavidalai buvo iš kasdienės aplinkos. Dažniausiai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiama bedantė burna, asimetriškos akys. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos visai be jų. Kokios bebūtų Užgavėnių kaukės baisios, visos šypsosi.   

Visi dalyvavę ikimokyklinio ugdymo įstaigų projekte „Užgavėnių šėlsmas“ kūrė kaukes, piešė Užgavėnių personažus,  prisiminė ar išmoko  liaudies dainas ir šokius. Parodoje eksponuojami visų Kupiškio rajono ikimokyklinių ugdymo įstaigų ugdytinių kūrybiniai darbai.                                                            

Kviečiame pasigrožėti renginių akimirkomis ir vaikų sukurtais darbeliais! 

Fotografijoje esančio darbo autorė Daina Galdikaitė 4 m. ir mama Eglė Varnytė, Kupiškio mokykla „Varpelis“ 

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje 2017.03.06 – 2017.03.24 d.

 

Kristinos Gaidžiūnienės kūrybos darbų paroda ,,Mano veltinis‘‘

 

   SKIRTUKAS KNYGAI. Vlimas.2017 m. 22x6 cmKristina Gaidžiūnienė gimė 1979 m. balandžio 12 d. Virbališkių kaime. Čia prabėgo ir jos vaikystė. Mokėsi Virbališkių pagrindinėje mokykloje. Vėliau  studijavo Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo  mokykloje, kur įgijo siuvėjos specialybę. Kristina mėgsta rankdarbius: mezga, neria, siuvinėja, velia. Meniškos sielos darbštuolė vėlimo meno mokėsi savarankiškai. Vėliau įvairiais būdais, bet  dažniau šlapiuoju būdu. Mėgsta ryškias spalvas. Kartais net spalva ,,pasako“ koks rankdarbis gims.

    Parodos autorė pasakojo: ,,Veltinis mane užbūrė 2009 metais. Ir viskas per mano smalsumą: pabandžiau iš vilnos gabaliuko suvelti kamuoliuką ... ir man pavyko! Tobulai pavyko. Po jo sekė vis didesni darbai, mokymasis ir supratimas, kad tobulumui ribų nėra. Pradžioje vėliau daugiau papuošalus, rankines. Dabar visą mano laisvą laiką užvaldžiusi avalynė. Aš kartais pagalvoju, jei tą pirmąjį kartą būtų nepavykę,  dabar turėčiau daug laisvo laiko. Ir tegul mano darbai kalba patys už save.“

    Dabar Kristina Gaidžiūnienė gyvena Panevėžyje. 2016 m. gruodžio mėnesį Panevėžio miesto Kniaudiškių bibliotekoje vyko Kniaudiškių bendruomenės paroda, kurioje dalyvavo ir Kristina. 

Ji velia riešines, rankogalius, rankines, skirtukus knygoms, šlepetes, veltinukus kūdikiams, batus suaugusiems ir kt.  Rankdarbiai skiriami šeimos nariams draugams, pažįstamiems,  kurie vertina rankų darbą bei nori ryškiai išsiskirti iš aplinkos. Sau laiko lieka nedaug, nes gražioje ir darnioje Gaidžiūnų šeimoje auga trys sūnūs. Smalsumas ir noras veda toliau išbandyti įvairias vėlimo technikas, kažką sudėtingesnio, naujo. Vėlimas – kūrybinis procesas, todėl darbai vienetiniai ir originalūs.

     Džiaugiamės, kad Kristinos Gaidžiūnienės veltinio kūrybos darbai atkeliavo į Virbališkius.   Parodoje pamatysite gražius, išskirtinius, šiltus rankdarbius, išsaugojusius savyje vilnos švelnumą ir kūrėjos žavesį. Eksponuojami darbai parodo įvairias vėlimo iš vilnos galimybes.

    Maloniai kviečiame apsilankyti parodoje ,, Mano veltinis‘‘ buvusios Virbališkių mokyklos patalpose.

    Fotografijoje esantis darbas K. Gaidžiūnienės „Skirtukas knygai“, 2017 m. Vėlimas. 22x6 cm.

    Paroda eksponuojama  buvusioje Virbališkių mokykloje 2017 m. kovo 1 d. – balandžio 30 d.

 

Kupiškio rajono Noriūnų Jono Černiaus pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokinių kūrybos darbų paroda „SPALVŲ PASAULIS“

   AUSTJA EVINSKAIT.9M. GIMTINS PAUKTIS.AKVAREL. 28X42 Išviję per Užgavėnes žiemą, visi laukiame pavasario. Pasiilgome žalumos, skaisčios saulutės, paukštelių čiulbėjimo, upelio čiurlenimo, gėlių kvapo, visi skubame į kiemą, gamtą. Pasirinkę įvairias raiškos priemones, visa tai perteikėme savo kūrybos darbuose.   

    Šioje „Spalvų pasaulis“ parodoje eksponuojami 29 piešiniai, kuriuos piešė 1- 4 kl. mokiniai. Jie atlikti įvairia technika: guašu, pastele, spalvotais pieštukais, flomasteriais, mišria technika. Spalvos padeda mokiniams geriau suvokti save ir supantį pasaulį.

Koks gi tas spalvų pasaulis sužinosite pažiūrėję parodą. Vaikų piešiniai paskatins svajoti, kurti, džiaugtis ir matyti daugiau spalvų, grožio, gėrio.

    Mokinukus spalvų meno ir kūrybos moko mokytojos: Dalė Povilonienė, Sigita Keršulienė, Dalia Laurinavičienė, Ekaterina Vanagienė.

 Visiems linkime geros nuotaikos, saulėto pavasario. Maloniai kviečiame aplankyti parodą.

                                                                                                         Mokytoja Dalia Laurinavičienė

 

Fotografijoje esančio darbo autorė Austėja Ščevinskaitė 9 m. „Gimtinės paukštis“ Akvarėlė. 28x42cm.

Paroda eksponuojama V. Šleivytės paveikslų galerijoje 2017 m. kovo 1 d. – balandžio 30 d.

Neformaliojo vaikų švietimo programos „ETNO PAVASARĖLIO PAPROČIAI-2016“ ugdytinių paroda Užgavėnių kaukės

IMGP65622016 m. Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotoja Kristina Jokimienė parengė ir vykdė neformalaus ugdymo programą „ETNO pavasarėlio papročiai“. Programos tikslas - supažindinti ir gilinti žinias apie pavasario kalendorines šventes, tradicinių papročių ir patiekalų išsaugojimą, meilę Kupiškio kraštui, tarmei, ugdyti norą tęsti gyvąsias tradicijas, domėtis ir tyrinėti senąsias krašto tradicijas ir darbus.

Kupos pradinės mokyklos pirmokėlių būrelis aktyviai dalyvavo visose programos veiklose. Andrius Adomonis, Augustė Augulytė, Rūta Dešukaitė, Gabija Masiulytė, Gabrielius Kirda, Dovydas Mazurevičius, Emilis Miciūnas, Dave  Carl Rojas, Giedrius Kareiva, Indrė Sviderskytė, Faustas Paliulis, Rugilė Stankevičiūtė  praktiniuose užsiėmimuose stebino vadovę savo išradingumu, išmone ir vaikišku linksmumu ar išdaigomis. Visi su dideliu užsispyrimu mokėsi marginti margučius, pasigaminti Užgavėnių kaukes, pasidaryti duonos kepalėlį ir iškepti. Daugiausia kantrybės pareikalavo Užgavėnių kaukių gaminimas. Per aštuonis užsiėmimus programos ugdytiniai pagamino po dvi Užgavėnių kaukes. Vieną paliko šiai parodai, o kitą nešėsi į namus. Šiemet per Užgavėnių šventę žadėjo pasipuošti...

Laisvu po pamokinės veiklos metu vaikai turėjo galimybę užsiimti turininga veikla, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai prisiliesti prie kalendorinių švenčių organizavimo ir pasiruošimo darbų. Tautosakos ir papročių mokymasis lavino vaikų meninius, kūrybinius, muzikinius gebėjimus. Bendraudami su savo bendramoksliais ir panašių pomėgių vaikais buvo lavinamas bendruomeniškumo ir socialumo poreikis.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje 02.03 - 03.31 d.

 

 

Veronikos Kairienės kūrybos darbų paroda

PAVEIKLAI I PLUNSKN IAUD 2015Veronika Kairienė gimė 1941m. kovo 30 d. Rokiškio r. Baršėnų kaime.  Nuo 1985 m. gyvena Lailūnų kaime. Gyvenimas nelepino, teko patirti nemažai išbandymų ir sunkumų, tačiau ji išsaugojo mylinčią širdį. Metai prabėgo greitai. Rankdarbiams laiko atsirado tik išėjus į pensiją. Veronikos kūrybinis kelias įdomus –  išbandė įvairias technikas. Jos rankoms  pakluso audinys, siūlai, vilna, plunksnos, popierius, šiaudai... Ši rami, kukli, nuoširdi moteris stebina savo rankdarbiais. Ji moka nerti, megzti, siuvinėti, pinti juostas, velti, siūti skiautinius, daryti žaislus, kurti paveikslus ne tik dažais, bet  ir iš vilnos, plunksnų, šiaudų... Viskas jai įdomu. Dabar jau ir šiaudinius sodus riša. Ką tik sužino nauja tuoj pat pati išbando. Jos  darbščios  rankos negali nustygti be darbo. Visur reikia kantrybės ir kruopštumo.  Jau nesuskaičiuosi,  kiek darbų padaryta, kiek jų išdovanota, o  ji pati vis dairosi, ką dar naujo padarius.

    Rankdarbiai neužsiguli, keliauja į parodas. Moteris aktyviai  dalyvauja Lailūnų kaimo bendruomenės renginiuose, o jei reikia – mielai kuria rankdarbius šventėms. Taip atsirado pulkas raganų ir raganaičių, beždžionės, Velykinės vištos, kiškiai, arklys...  2016 m. kovo mėn.  Martynonių kaimo bibliotekoje buvo eksponuota jubiliejinė Veronikos Kairienės rankdarbių paroda.

    Autorei netrūksta noro kurti , o padaryti darbai estetiški, subtilūs ir natūralūs. Jie tiesiog  skleidžia šilumą, gėrį,  jaukumą.

    Kviečiame pasigrožėti darbščios autorės įvairia technika sukurtais darbais bei  pasisemti patirties.

 

    Paroda Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje eksponuojama iki vasario  28 d.

Rokiškio r. Lailūnų kaimo bendruomenės moterų kūrybos darbų paroda „Linksmieji besmegeniai“

IMG 2012 3   Lailūnų kaimo bendruomenė apjungia Lailūnų  gyvenvietės ir aplinkinių kaimų žmones  bendrai veiklai, bendram kultūriniam gyvenimui. Šios bendruomenės moterys yra aktyvios, energingos,  kūrybingos. Įvaldžiusios įvairias meninės raiškos technikas,  jos  gamino eglutes, senius besmegenius.  Nors  jie be smegenų, bet  linksmi. Juk besmegeniai –  žiemos simbolis.

    Dar  2015 metų gruodžio 10 d. Lailūnų kaimo bendruomenės namuose buvo surengta paroda „Linksmieji besmegeniai“.  Advento popietės metu Lailūnų kaimo bendruomenės  pirmininkė Daiva Lukošiūnienė padėkojo šios parodos autorėms . Vita Lapienienė, Rita  Inčiūrienė, Jūratė Balčiūnienė besmegenius mezgė ir nėrė; Ona  Žemaitienė - gamino iš stiklo rutuliukų ir kvilingo technika. Daiva Lukošiūnienė besmegeniui pagaminti naudojo paprastus balionus.  Veronika Kairienė, Birutė Puljanauskienė, Stasė Pavilonienė, Violeta Kazanavičienė  ir kitos moterys  savo darbams sukurti  pasitelkė vaizduotę ir nustebino išradingumu. Kiekviena  autorė  savo besmegenį  įsivaizdavo skirtingai. Visų darbai  originalūs.

     Džiaugiamės, kad ,,Linksmųjų besmegenių“  paroda keliauja . Malonu, kai su mūsų kūrybos darbais susipažįsta  ir  Kupiškio rajono žmonės.

    Darbštuolių kūrybingumas, išradingumas bei  originalumas nustebins  ne vieną parodos lankytoją.

Maloniai kviečiame apsilankyti buvusioje  Virbališkių mokykloje ir  pasidžiaugti nuotaikingais darbais.

Rokiškio raj. sav. Juozo Keliuočio bibliotekos Martynonių filialo vyresnioji bibliotekininkė Rita Inčiūrienė.

Paroda eksponuojama  2017 m. sausio 3 d. – vasario 28 d. Virbališkių senojoje mokykloje.

Medžio drožėjo, skulptoriaus, muzikos instrumentų meistro J. Bugailiškio kūrybos darbų paroda

bugJONAS BUGAILIŠKIS gimė 1955 metais Rokiškio rajone, Ažubalių kaime. Tautodailininkas sąjungos narys (1981 m.), medžio drožėjas, skulptorius, muzikos instrumentų meistras. Nuo 1980 metų dalyvauja parodose Lietuvoje, Vokietijoje, JAV, folkloro ir liaudies amatų festivaliuose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Italijoje, Australijoje, Danijoje, Vokietijoje, Malaizijoje. Surengė asmenines parodas Lietuvoje, Vokietijoje, JAV.

Monumentalioji medžio skulptūra stovi Berčiūnuose (Panevėžio raj.), Biržuose, Detroite (JAV), Dieveniškėse (Šalčininkų raj.), Jiezne, Kamerūne (Vokietija), Kryžių kalne (Šiaulių raj.), Rokiškyje, Šauliuose, Šilutėje, Ukmergėje, Utenoje, Vilniuje ir dar daug kur kitur. Tradiciniais muzikos instrumentais groja Vilniaus, Kauno, Rokiškio, Klaipėdos folkloriniai ansambliai. Daugelį Jono Bugailiškio drožtų vaikų žaislų, skulptūrų ir muzikos instrumentų užsienio turistai išsivežė į svečias šalis.

Medžio dirbinių įsigijo Lietuvos nacionalinis, Rokiškio kraštotyros, Balzeko (JAV), Kuala – Lampuro (Malaizija) muziejai. Savo dirbtuvėse Aušros vartų g. 17 – 10, Vilniuje, J. Bugailiškis sukaupė gausų Rokiškio ir Kupiškio rajonų senovinių buities daiktų rinkinius kurio dalis, kaip interjerą, galite pamatyti “Akropolyje”, “Delano” restorane.

Jonas Bugailiškis gilinasi į Lietuvių liaudies meno kultūrą, seniausiųjų meistrų braižų paslaptis, skaitė paskaitas ir vadovavo praktiniams užsiėmimams etninės muzikos ir etninės kultūros seminaruose ir kursuose Biržuose, Kelmėje, Vilniuje. Savo kūryboje remiasi medžio dirbinių senosiomis tradicijomis, kuriose idėja, mintis ir prasmė yra patys svarbiausi. Ne veltui 2009 buvo pripažintas Lietuvos menininku ir nuo šiol kiekvienas Jono Bugailiškio kūrinys yra Lietuvos Tautinio Paveldo dirbinys oficialiai, tačiau neoficialiai, jau daugiau nei 30 metų.

Istorinės 1991 m. sausio 13-osios įsimintinos akimirkos

00090005Sausio 13 d. paminėti, Kupiškio etnografijos muziejus rengia fotografo Lioniaus - Leonido Chardino fotografijų parodą „Istorinės 1991 m. sausio 13-osios įsimintinos akimirkos“. Parodos pristatymas vyks Kupiškio kultūros centre (foje prie baro) sausio 13 d. 16.30 val. Maloniai kviečiame dalyvauti. (Nuotr. L. Chardino.)

Monografija „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“

Juozo Karazijos_nuotrauka_viena_is_monografijos_virselio_nuotruku

Leidinio vyriausioji redaktorė sudarytoja Aušra Jonušytė. Mokslo darbų komisija: LKMA akademikė prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė, profesoriai dr. Genovaitė Dručkutė ir dr. Jonas Minkevičius, dr. Dalia Klajumienė.

Monografija „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ skiriama Lietuvos tūkstantmečiui, Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui, Kupiškio 535-osioms metinėms.

 Daugiau kaip 1000 psl. monografija. "Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai" iliustruota nuotraukomis, lentelėmis ir brėžiniais su asmenvardžių ir vietovardžių rodyklėmis, straipsnių vertimais į anglų kalbą.

          Kupiškio etnografijos muziejus, pasitelkęs įvairių kultūros ir mokslo institucijų specialistus nuo 2011 metų vykdė vieno iš Aukštaitijos regionų – Kupiškio krašto tęstinius tyrinėjimus. Surinkus ir apibendrinus turimą medžiagą parašyti straipsniai leidiniui „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ ir išleista monografija.

Tokių darbų pradžia buvo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1997 metais Kupiškio rajono savivaldybė talkinant Kupiškio etnografijos muziejui, kartu su Lietuvos istorijos institutu parengė ir išleido monografiją "Kupiškio kraštas". 2006–2008 metais Kupiškio etnografijos muziejus vykdė Lietuvos Tūkstantmečio fondo remiamą projektą. Padedant Klaipėdos, Vilniaus, Vilniaus pedagoginio, Vytauto Didžiojo universitetų, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Lietuvos nacionalinio, Panevėžio kraštotyros muziejų mokslo darbuotojams ir specialistams buvo parengta monografija "Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai".

             Renkant ir apibendrinant naują medžiagą monografijai „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ , ypač didelis dėmesys buvo skirtas archeologijos, architektūros, gamtos, etnografinio, bei istorinio paveldo objektams ir reiškiniams įtakojusiems krašto kultūrinį ir ekonominį gyvenimą, žmonių mąstyseną.

            Apie juos duomenys buvo rinkti kompleksinės ekspedicijos metu Kupiškio apylinkėse, Kupiškio etnografijos ir Šiaulių „Aušros“ muziejuose, bei Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvos centriniame, Panevėžio kurijos, mokslo ir kultūros institucijų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kuriose dirba mokslininkai ir specialistai archyvuose.

Monografijoje „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ straipsnius parašė: dr. Gediminas Motuza "Kupiškio geologinis pamatas", Sigutis Obelevičius "Kupiškio krašto gamta", dr. Eugenijus Bukeliskis "Kupiškio marių ichtiologiniai tyrimai", dr. Gintautas Zabiela "Kupiškio valsčiaus archeologija", Alvydas Totoris "Kupiškio seniūnija XVI – XIX amžiais", dr. Dalia Klajumienė "Palėvenės sakralinio ansamblio architektūra ir dailės paminklai", dr. Marija Rupeikienė "Kupiškio krašto sakralinių pastatų ir parapijos trobesių architektūra", dr. Dalia Klajumienė "Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios architektūra ir dailės kūriniai", dr. Aldona Vasiliauskienė "Kupiškio parapija ir parapijiečiai", Simonas Jurkštaitis "Kupiškio žydų bendruomenės istorija iki II pasaulinio karo", dr. Arūnas Bubnys "Masinės sovietinių aktyvistų ir žydų žudynės Kupiškyje 1941 metais", Aušra Jonušytė "Kupiškio krašto tremtiniai ir jų likimas", Edita Jankauskienė "Partizaninis ginkluotas pasipriešinimas ir jo slopinimas Kupiškio valsčiuje 1944–1953 m.", Ieva Bobinaitė "Adomo Petrausko muziejaus masinės gamybos sieninių religinių paveikslų kolekcija. Uoginių kapinių koplyčios Kryžiaus Kelio stotys", dr. Jonas Minkevičius "Kupiškio krašto liaudies architektūra", dr. Vaidas Petrulis "Architektūrinė ir urbanistinė Kupiškio raida sovietiniais metais", Lina Matiukaitė "Kupiškio krašto bibliotekų istorijos fragmentai", dr. Rimutė Garnevičiūtė "Katalikų laidotuvių apeigos: papročiai ir religingumo raiška". (Kupiškio apylinkės, XX a. antra pusė – XXI a. pradžia), dr. Arūnas Vaicekauskas "Didžiosios pavasario šventės Kupiškio krašte", dr. Skaidrė Urbonienė "Kupiškio krašto kryždirbystės tyrimai sovietmečiu", dr. Jolanta Zabulytė "Kupiškio kapinių kryždirbystės paminklai", dr. Daiva Vyčinienė "Kupiškio dainavimo tradicija nuo XX a. pr. iki šių dienų: žvilgsnis į šimto metų istoriją ir raidą", dr. Aušra Zabielienė Kupiškio krašto folkloro ansambliai: egzistuojantys ir nebe... " ir kt. autoriai. 

 

Švietėjo, kunigo J. Katelės paramos ir labdaros fondo valdytojo Leonardo Šablinsko surinktų šventų kryžių kolekcija

ablinsko 2Švietėjo, kunigo  Jono Katelės paramos ir labdaros fondo valdytojas – buvęs pedagogas, dabar verslininkas Leonardas Šablinskas – atsidavęs savo kraštui žmogus. 2011 metais trijų kartų atstovai, tarp kurių buvo ir jis pats, iniciavo šviesaus atminimo ir didžių darbų kunigo Jono Katelės fondo įkūrimą. Leonardas Šablinskas iki šiol sėkmingai vadovauja šiam fondui vedinas gražaus tikslo puoselėti kunigo Jono Katelės atminimą, budinti tautą, ypač jaunimą gerąja dvasia, auklėti ir šviesti žmones, telkiant bendrai veiklai vardan dvasingesnės Lietuvos.

Toks gyvenimo pašventimas Panemunėlio bažnyčioje dirbusiam švietėjui J. Katelei ir jo darbų tęstinumui atsispindi ir L. Šablinsko pomėgyje – kolekcionavime. Einant per gyvenimą su dvasinga ir švietėjiška idėja nenuostabu, jog ir kolekcionuoti Leonardas Šablinskas pasirinko būtent šventuosius kryžius. Gausybė kryžių į kolekcininko rankas greičiausiai papuolė neatsitiktinai – vienus rinko ir įsigijo pats, kitus – žinodami jo pomėgį, padovanojo draugai ir bendraminčiai. Ne vienerius metus rinka kolekcija yra iš ties verta dėmesio – ją sudaro įvairiausio dydžio ir formos šventieji kryžiai – nuo visai mažo iki pakankamai didelio ir sunkaus, vieni visai paprasti, kiti – nepaprastai puošnūs.

 

Kviečiame užsukti į Uoginių amatų centrą ir pasigrožėti Leonardo Šablinsko surinktų šventų kryžių kolekcija.

  Paroda eksponuojama Uoginių k. amatų centre nuo 2016.12.09 - 2017.01.31 d.

 

Interaktyvus video gidas

videogidas

       Kupiškio etnografijos muziejus, siekdamas skatinti visuomenę domėtis savo praeitimi, kultūros palikimu ir didinti muziejaus, jame vykdomos veiklos, esamų materialių ir nematerialių kultūros vertybių žinomumą, parodyti jų išskirtinumą, siekia atraktyviai bei inovatyviai pristatyti mūsų krašto ir kultūros pamatą. Bendradarbiaujant kartu su nemažą patirtį sukaupusia įmone UAB „MultimediaMark“ buvo sukurtas interaktyvus video gidas, kurį sudaro pasakojimas apie Kupiškio krašte prieš daugiau nei 100 metų gyvenusį žmogų ir jo aplinką bei 6 animuoti filmukai apie paslaptingiausius ir išskirtinius nuolatinės ekspozicijos eksponatus. Interaktyvus video gidas yra pateiktas trimis kalbomis ir įdiegtas į dvejus planšetinius kompiuterius. Kuriant vieną iš filmukų taip pat buvo panaudotos režisieriaus E. Šalčio dokumentinio filmo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ ištraukos.

Kasmet mūsų muziejų aplanko tiek Lietuvos, tiek užsienio turistai, kurie naudodamiesi planšetiniais kompiuteriais turės galimybę ne tik individualiai išklausyti pasakojimą, tačiau galės pamatyti nuotaikingus animuotus filmukus, susijusius su XX a. pradžios paprasto kaimo žmogaus aplinka bei buitimi. Medžiaga filmukų ir video gido kūrimui yra panaudota iš muziejuje esančių eksponatų ir archyvinės medžiagos.

Sukurtas video gidas išsiskiria ne tik savo atraktyvia forma, bet taip pat ir tuo, kad lankytojui yra suteikiama išskirtinė galimybė išgirsti unikalią kupiškėnų tarmę, kuria tekstus įgarsino mūsų krašto folkloristė kupiškėnų tarmės puoselėtoja Alma Pustovaitienė.

Interaktyvaus video gido tikslas - parodyti, koks buvo kūrybingas ir išradingas XIX a. pab. - XX a. pr. kaimo žmogus, atskleisti, ne tik jo buitį, bet ir būtį, kokia buvo stipri harmonija ir darna tarp žmogaus, jį supančios aplinkos, gamtos ir tikėjimo.

Šiuolaikinių  technologijų idėjomis pagrįsti sprendimai užtikrina didesnes glaudžios komunikacijos su visuomene, su skirtingų socialinių grupių atstovais galimybes, leidžia inovatyviai įprasminti ir ypatingai jaunajai kartai patrauklia, atraktyvia, suprantama, tačiau ir nauja šiuolaikinių technologijų kalba kalbėti, kas yra etnografijos muziejus, kam jis yra reikalingas, iš kur yra kilusios mūsų, lietuvių, šaknys, kas yra mūsų tautos ir kultūros pamatas.

Tikimasi, kad interaktyvaus video gido sukūrimas ir pritaikymas nuolatinėje ekspozicijoje pagerins įvairių socialinių grupių lankytojų iš užsienio ir Lietuvos aptarnavimo kokybę, suteiks naują atspalvį mūsų praeičiai ir išskirtinumą periferijoje esančiam etnografijos muziejui.

Inovatyvių paslaugų pritaikymas muziejuose padeda aktualizuoti kultūros paveldą, skatina kultūrinio turizmo plėtrą, padeda atskleisti krašto gilių tradicijų ir papročių išskirtinumą ir prisideda prie Nacionalinės pažangos programos tikslų įgyvendinimo.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Šv. Kalėdų ir naujųjų metų atvirukai sovietmečiu

IMG 2359Kiekvienas Lietuvos muziejus gali puikuotis gausiu atvirukų rinkiniu. Tarpukario laikų atvirukai labai populiarūs rengiant įvairias parodas. O sovietinių laikų atvirukų rinkiniai, nors ir gausūs, tačiau tik saugomi muziejų pagalbinio fondo archyvuose.

Kadangi Kupiškio etnografijos muziejuje jau ne kartą buvo eksponuoti tarpukario kalėdiniai atvirukai, o sovietinių laikų nei karto, išdrįsime savo muziejaus edukacinėje klasėje pažintiniais tikslais eksponuoti parodą „Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų atvirukai sovietmečiu“.

Reikia paminėti, jog sovietmečiu religinės šventės oficialiai buvo uždraustos, todėl ir kalėdinių atvirukų leidyba buvo neleistina. Juos pakeitė valstybinių leidyklų spausdinti ir ilgainiui ypač išpopuliarėję naujametiniai atvirukai. Nors to meto poligrafine jų kokybe negalėjome girtis, užtat kiekvienam jie buvo lengvai įperkami: net ir ženkliniai (su spaustuvėje išspausdintu pašto ženklu) kainavo 3–5 kapeikas, nors Lietuvoje populiaresni buvo ir išlieka ne ženkliniai, o privatūs, siunčiami vokuose. Ir tuose atvirukuose išliko tautinė savimonė ir savitas meninis stilius, leidėjai ir dailininkai stengėsi nepasiduoti sovietinei propagandai ir nekopijavo kitų respublikų kosmoso laimėjimų ar žvaigždžių siužetų; juose, nors ir nedaug, išliko etnografinių motyvų. Greta oficialiai leidžiamų atvirukų buvo ir nelegali jų, ypač kalėdinių, leidyba. Prie jos ypač prisidėjo to meto fotografai, jautę senų lietuviškų, religinių atvirukų paklausą: jie perfotografuodavo (kartais net spalvindami) tarpukariu išleistus arba patys sukomponuodavo naujo siužeto atvirukus ir pardavinėjo juos nelegaliai, iš „po skverno“, turguose, prie bažnyčių.

Parodoje eksponuojami sovietinių laikų kalėdiniai ir naujametiniai atvirukai (1961 iki 1989 m.) iš Kupiškio etnografijos muziejaus pagalbinio archyvo. Be pagrindinių atvirukų atributų - Senio Šalčio ir snieguolių, animacinių herojų kiškių, meškėnų - dominavo ir dešimtmečių politiniai motyvai. Atvirukuose akcentuojama kosminio laivo statyba, o miško žvėrelių užduotis, kad greičiau Senis Šaltis atvyktų pas vaikus. To laikmečio atvirukuose dominuoja ir Maskvos Kremliaus simbolika, raudonos vėliavos ir penkiakampė žvaigždė.

Anuomet dauguma atvirukų galėjai siųsti kaip atvirlaiškį - pakako priklijuoti tik pašto ženklą. Tačiau būdami kuklūs lietuviai juos dėdavo į vokus.

Tikimės, jog ši paroda nieko nepapiktins, tik vyresnius lankytojus prisiminimais nukels į vaikystės ar jaunystės šventes, skatins surasti turėtus, siųstus ar gautus atvirukus, o jaunesniuosius supažindins, kokius sveikinimo atvirukus rašė jų tėveliai ar seneliai.  

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje 2016.12.01 - 2017.01.06 d. 

Sakralumo apraiškos A. Petrausko muziejuje

ST KATHARINA VON SIENAMuziejaus sumanytojas ir įkūrėjas Adomas Petrauskas per gyvenimą keliavo sau ir kitiems primindamas „Kas su Dievu padeda, tam Dievas padeda“. Tęsdamas giminės išskirtinį bruožą – savitą bendravimą su gamta ir Dievu, per kelias dešimtmečius ne tik surinko begalę įvairiausių eksponatų, tarp kurių nemažai religinio pobūdžio, bet ir pats iš gamtinių medžiagų kūrė nukryžiuotuosius.

Muziejininko, savamokslio liaudies meistro sukurti nukryžiuotieji turi savotiškų, tik Adomo Petrausko kūrybai būdingų bruožų – žmogaus figūros dažnai vaizduojamos liūdno veido, į tą pačią pusę pasvirusiomis galvomis, su palyginus ilgomis rankomis, patys kryžiai gaminti iš įvairių formų medžio šakų arba nudailintų lentelių, o pastatomi kryžiai įmontuoti į medžio gumbą ar kitokį gamtoje rastą įdomesnį medinį darinį.

Parodos metu eksponuojami ir dalis muziejininko surinktų religinių paveikslėlių, dar kitaip vadinamų abrozdėlių. Šie mažieji grafikos spaudiniai naudoti kaip žymekliai, maldaknygės puošmenos, iliustracijos su trumpomis maldomis arba tiesiog asmeninė kokio nors įvykio memorija. Adomas Petrauskas keliaudamas, dalyvaudamas bažnytinėje veikloje surinko nemažai įvairiausių abrozdėlių, lietuvių, lenkų, lotynų kalbomis.  Greta eksponuojami ir šiandienai neįprasti religinių siužetų atvirlaiškiai, sveikinimo atvirukai bei religiniai paveikslai, spaudiniai, paties muziejininko išieškotuose ir sukonstruotuose rėmuose. Taigi kiekvienas parodoje eksponuojamas, iš muziejaus fondų atkeliavęs daiktas simbolizuoja muziejaus įkūrėjo pasaulėžiūrą, jo dėmesį ir rūpestį, kurio taip trūksta šiandieniniame, skubančiame pasaulyje. 

Paroda eksponuojama A. Petrausko muziejuje 2016.10.31 - 2016.12.31 d.

Akvilės ir Ramunės Barboros Aidukaičių rankdarbių paroda „Kas žodžiais neišsakyta“

   SAM 6810 Seserys Akvilė  (1918-2007) ir Ramunė Barbora (1921-1971 )  Aidukaitės gimė ir gyveno Kupiškio rajone Obonių kaime. Buvo  labai darbščios. Būtent darbštumas – šimtmečiais branginta lietuvių moterų vertybė. Sunkaus ir kasdieniško gyvenimo aplinkoje mėgo rankdarbius, gebėjo ir kurti. Jų rankdarbiuose atgyja šeimos istorija, išlaikoma tradicija.

    Akvilė Aidukaitė baigusi Juodpėnų pradžios mokyklą, vienerius metus mokėsis Skapiškio geležinkelio stotyje pas siuvėją Elžbietą Greibutę.  Siūti sekėsi gerai, todėl siuvo viską, ko tik prireikdavo.  Akvilė ,,apsiūdavo“ šeimyną, kaimo žmones. Dažniausiai  moterims siuvo sukneles, palaidines,  nažutkas, paltus, antklodes, o vyrams-marškinius, kelnes ir kt. Jos siūtos suknelės išsiskiria kruopštumu, paprastumu, estetika  ir to laikmečio modeliais, kuriuos pati siuvėja ir kūrė. Parodoje eksponuojamos šešios suknelės.

    Į Akvilės kraičio skrynią pateko ir kitų audėjų darbai : Bronės Samulienės, Pranės Maldaikienės, Valės Kriaučionienės. Juos mylimai Akvilei dovanojo draugės, kaimynės. Jų audinių raštai– tradicijų ir kūrybos dermė.

    Ramunė Barbora Aidukaitė – Ragauskienė nuo jaunystės domėjosi siuvinėjimu ir kt. rankdar-biais. Ji sukurtais įvairių raštų, dekoratyviais rankdarbiais puošdavo savo namus, dovanodavo artimiesiems. Vieną didelį milo kilimėlį su išsiuvinėtomis gulbėmis išsaugojo sesuo Elena Minkevičienė, kurį jai padovanojo 1948 m. vestuvių proga. Parodoje  demonstruojamos ir siuvinėtos lininės staltiesėlės, prijuostė, užvalkalas pagalvėlei, siuvinėta lininė suknelė  (siūta Akvilės).  Ramunės Barboros  gyvenimo kelias vingiuotas ir išskirtinis.  Ir jos rankdarbiai tarsi pakylėja žmogų virš kasdienybės, įprasmina žmogaus gyvenimą, suteikia džiaugsmo, teigiamų emocijų.

    Siuvinėtuose, nertuose, austuose raštuose, spalvose surasite svajones, tikėjimą, viltį  ir meilę, viską, kas gyvenime kartais žodžiais neišsakoma.

    Dėkojame Elenai Minkevičienei, jos dukroms Linai Minkevičiūtei ir Rožei Malelienei bei Mimozai Ragauskaitei- Kligienei, kurios  pravėrė kraičių skrynias ir padėjo surengti šią parodą.

   Maloniai kviečiame jus aplankyti Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje eksponuojamą parodą „Kas žodžiais neišsakyta“, kurioje atsiskleidžia Akvilės ir Barboros Aidukaičių rankdarbių grožis, o kartu ir XX a. Lietuvos kaimo tradicijos ir savitumas.

    Paroda eksponuojama V. Šleivytės paveikslų galerijoje  2016.10.01 - 2016.11.30                                                                                                                             

Tarptautinė mokinių kūrybos paroda "Suraskite mitologinius lobius"

   Maria Vrablikova17 m.Grafika. Slovakia.Kemarokas. Meno mokykla.275x302016 m. pradžioje Subačiaus gimnazijoje surengtas tarptautinis mokinių kūrybinių darbų konkursas „Suraskite mitologinius lobius“. Tai antrasis konkursas, kuriuo šiais metais susidomėjo 300 mokinių iš Lietuvos, Latvijos, Slovakijos.

    Konkurso tikslai puoselėti savo krašto etnines tradicijas, kūrybiškai pritaikyti etnokultūrines žinias kūryboje, skatinti etninę  veiklą, kultūrinio paveldo pažinimą, plėsti mokinių istorines, etnokultūrines žinias, propaguoti mokinių kūrybą.

    Mokinių kūrybai atsiskleisti buvo pasiūlytos temos: „Senoji kultūra - savos kūrybos įkvėpimo šaltinis“, „Krašto mitologiniai personažai“, „Visatos simboliai ir ženklai“, „Krašto sakmės, legendos, padavimai“, „Tautodailės meninės kūrybos įtaka“.

    Šalia tapybos, grafikos ir kitokiomis  technikomis sukurtų darbų dalyvavo ir jaunieji keramikai. Jų darbuose atspindėjo mitologiniai personažai - dievai, deivės.

    Vertinimo komisija atrinko laureatus, diplomantus. Šio konkurso darbai keliauja po rajono mokyklas, paroda buvo surengta Kupiškio etnografijos muziejuje,  kad kuo daugiau mokinių galėtų į mitologiją pažvelgti ne tik kitų, bet ir savo žvilgsniu, kad paskatintų domėjimąsi mitologija, etnine kultūra, kad paslėptą kodą įmintų savaip. Tikime, kad paroda paskatins domėjimąsi mitologija, etnine kultūra.

Dabar tarptautinė mokinių kūrybos darbų paroda „Suraskite mitologinius lobius“ eksponuo-jama Laukminiškių kaimo muziejuje, Virbališkių mokykloje.

  Šio konkurso organizatorė Subačiaus gimnazijos dailės mokytoja Genia Vaičikauskienė.

  Paroda eksponuojama Laukminiškių k. muziejuje ir Virbališkių k. mokykloje 2016.10.01 – 2016.11.30

 

Kupiškio rajono Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos mokinių kūrybos darbų paroda "Rudens taku"

IMGP5630Jau ruduo. Spalvų – gausybė...

Ir sode, ir miške labai gražu.

Jūs pasakykit man teisybę –

Kur rudenėlis pirko tiek dažų?

Jonas Ruminas

Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklą lanko daug kūrybingų, gabių mokinių. Jie džiaugiasi rudeniu, fantazuoja ir spalvų pagalba perteikia rudeniškas nuotaikas. Labai smagu, kad mokiniai domisi dailės technikomis, noriai kuria ir ieško naujų meninės raiškos būdų, priemonių, dailės technikų, kad drąsiai galėtų išreikšti save. Žymieji pasaulio filosofai, mokslininkai, pedagogai vieningai pripažįsta, kad vaikams yra įgimtas noras piešti, kurti, linijomis, forma, spalvomis išreikšti savo būseną, viską, kas juos domina.

Parodoje „Rudens taku“ eksponuojami 2016 m. 2-10 klasių mokinių darbai. Jie džiugina savo rudens spalvomis ir atspalviais. Daugybė skirtingų rudens motyvų. Kiekvienas kūrybinis darbas savaip perteikia gamtos grožį, džiaugsmą ar liūdesį. Darbai atlikti įvariomis dailės technikomis: guašu, akvarele, vaškinėmis kreidėmis ir kt.

Dailės pamokose sudaromos sąlygos vaikui išgyventi laisvų idėjų ir jausmų saviraiškos džiaugsmą, kurti savitą spalvų, formų, linijų pasaulį. Pajusti, pažinti, tyrinėti ir atrasti tinkamiausias dailės raišos priemones, technikas mokinius moko pradinių klasių mokytojos Vaida Šveikauskienė (2, 4 kl.) ir  Janina Daukienė (3 kl.) bei Jolanta Knizikevičienė (6-10 kl.)

Geros nuotaikos keliaujant rudenėjančiais takais...

 

Dailės mokytoja Jolanta Knizikevičienė

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje 2016.10.03 - 2016.11.15 d.

 

Romualdo Butkevičiaus drožinių paroda

Romualdas Butkeviius_medio droinys_vytisRomualdas Butkevičius gimė 1944 m. kovo 31 dieną Šeduvoje, Radviliškio rajone. Augo Vilniuje, čia baigė mokyklą ir įgijo išsilavinimą, sukūrė šeimą. Vilniaus statybos ir inžinerijos institute baigė radijo aparatūros konstravimo ir gamybos studijas. Visą gyvenimą pradirbo inžinerinį pedagoginį darbą Vilniaus technikos kolegijoje.

Medžio drožyba užsiima dar tik 3 metus. Juokaudamas sako, jog tapus „Sodros riteriu“ ir iš dyko buvimo nieko kito nelieka, kaip tik atsidėti kūrybai. Nors visą gyvenimą buvo susijęs su technika, matyt, meilė medžiui buvo paveldėta, nes ir brolis dirba su medžiu, ir senelis savo laiku buvo puikus stalius.

Patys pirmieji medžio darbai – tekinti, vėliau gamino įvairiausius indus iš medžio gumbų, kol galiausiai apsistojo ties herbais ir prieverpstėmis. Herbais domisi seniai, ieško kuo įdomesnių, daro atitikmenis, kartais sugalvoja naujų. Tuo tarpu prieverpstės sužavėjo atsitiktinai, kuomet bibliotekos naikinimo metu pakliuvo į rankas knyga apie liaudies meną. Pabandė padaryti vieną - patiko ir dabar jau turi prikaupęs ne vieną dešimtį darbų. Savo darbus ne tik paprastai paleidžia į pasaulį, o ir prideda dalelę paslapties – tai išdrožia mįslę, tai eilėraščio eilutę. Taigi parodos metu galite ne tik pasigrožėti drožybos darbais, bet kartu ir paskaityti autoriaus sudėtus žodžius. 

Paroda eksponuojama Uoginių k. amatų centre 2016.09.09 - 2016.10.29.

Tekstilės paroda "Kas kraičio skynion nesutilpo"


L.Razgeviien neriniai_medviln_2015Lietuvių literatūros klasikės Žemaitė, Bitė, Lazdynų Pelėda ne kartą iliustravo lietuvių moteris kaip ypač darbščias ir kūrybingas. Sunkaus ir kasdieniško gyvenimo aplinkoje rašytojos parodė, kokia iš prigimties graži lietuvė moteris - ji dora, mylinti savo vyrą ir vaikus, tvarkinga ir darbšti, galinti išbristi iš bet kokių gyvenimo situacijų.

Per laiką toks moters portretas kažkiek pakito, nes greitai besikeičiantis pasaulis įtraukė moteris į nepailstamą bėgimą. Tačiau moterys visada atranda laiko sau – šiuolaikinis, technologijomis persmelktas pasaulis neišstūmė iš moters gyvenimo savirealizacijos kūryboje, šiuolaikinės moterys prisitaikė prie įtempto gyvenimo tempo ir toliau sėkmingai kuria. Džiugu, kad moterų kūryboje vis dar atsispinti liaudies meno įtaka, kad kuriama naudojant įprastas medžiagas, raštus ir technologijas.

Šios parodos pavadinimas „Kas kraičio skrynion nesutilpo“ pasirinktas neatsitiktinai, nes norėta parodyti ne tik moterų darbų gausą, bet ypač kūrybingumą, tradicijų tęstinumą šiuolaikiniame pasaulyje. Kupiškio kraštas gali didžiuotis kūrybingomis, darbščiomis moterimis, kurios ištaikiusios laivą minutę skiria savo pomėgiui, savo kūrybai. Šioje parodoje eksponuojami  R. Laucienės, D. Prėskienienės, D. Vaškelienės, S. Aleknienės, L. Razgevičienės ir I. Michalovienės kūrybos darbai. Visi darbai – skirtingi ir savaip gražūs, šilti, išpuoselėti mylinčių rankų...

Paroda eksponuojama A. Petrausko muziejuje 2016.09.09 - 2016.10.29.

Europos paveldo dienų renginiai Adomynės dvare

adomyn

Louis Sakalowsky meninio stiklo ir tapybos paroda "Baigtas ciklas"

Glass jazz 1

Glass jazz 2016 pataisymas