Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis

Kupiškio etnografijos muziejus parengė projektą „Aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis Dėdė“. Projekto tikslas – prisidėti prie Lietuvos partizaninio judėjimo atminties išsaugojimo, jaunosios kartos patriotinio ir  tautinio ugdymo. Todėl įgyvendinant projektą,  kartu su VšĮ Kupiškio televizijos ir informacijos centru ( direktorius Povilas Vireliūnas) buvo sukurtas video filmas „ Aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis Dėdė“. Šio filmo režisierė Vilija Morkūnaitė.

Kodėl pasirinktas Salamiesčio partizanų būrio vadas Albinas Tindžiulis Dėdė?  Todėl, kad yra nemažai surinkta medžiagos. Krikšto sūnus Rimvydas Tindžiulis gyvena tėviškėje ir yra išsaugojęs jo asmeninius daiktus, fotografijas. 2002 metais Vytautas Jakšys savo sodyboje Suvainių kaime surado unikalų radinį ir  muziejui perdavė A. Tindžiulio cheminiu pieštuku rašytus sąsiuvinius. Iki suradimo, sąsiuviniai buvo sudėti puodynėje, kuri V. Jakšio tėvų namuose antrame aukšte po spaliais išgulėjo 56  metus. Per ilgą laiką popierius sudūlėjo, tekstas išbluko. Retu radiniu susidomėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras – genocido aukų muziejus. Sutvarkius perdavimo formalumus A. Tindžiulio archyvas atiteko šiai įstaigai. Kupiškio etnografijos muziejus gavo dokumentų kopijas.

Video filmo „ Aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis Dėdė“ premjera numatoma 2015 metais vasario 16 dieną.

Atgaivinti dailininkės V. Šleivytės gyvenimo puslapiai


Kupiškio etnografijos muziejus šiais metais vykdė projektą „Dailininkės Veronikos Šleivytės gyvenimo puslapiai“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba,
kultūros ministerija ir Kupiškio rajono savivaldybė. Projektas buvo skirtas muziejaus struktūrinio padalinio, V. Šleivytės galerijos, esančios Viktariškių kaime, gryčios bei klėtyse esančių ekspozicijų atnaujinimui.

V. Šleivytės paveikslų galerija įkurta 1984 m. Viktariškių kaime, Kupiškio rajone dar esant gyvai pačiai menininkei. Galerijos medinių pastatų kompleksą sudaro: Jono Šleivio (kalvio) gyvenamoji troba, pirtis-kalvė, klėtis, du pastatai, kuriuose buvo eksponuojami dailininkės paveikslai. Čia vyksta įvairūs vaikams ir jaunimui skirti projektai, plenerai, edukaciniai užsiėmimai; bendruomenės narių bei suaugusių žmonių susibūrimai, vedamos ekskursijos įvairaus amžiaus ir specialiųjų poreikių grupių nariams. Kadangi ekspozicinių erdvių pastatų būklė yra itin prasta, ekspozicijos nebuvo atraktyvios ir pritaikytos šiuolaikinės visuomenės poreikiams.

         Dailininkė Veronika Šleivytė gimė 1906 m. gruodžio 6 d. gausioje Šleivių šeimoje. Tėvas Jonas Šleivys (1858 – 1945) buvo bežemis kalvis, mama Barbor(1870– 1950) – pribuvėja. Jie susilaukė 14 vaikų, iš kurių yra žinomi: 5 mergaitės (Ona, Paulina, Mikalina, Veronika, Marijona) ir 5 berniukai (Petras, Povilas, Juozas, Antanas, Steponas). Veronika Šleivytė buvo viso Viktariškių kaimo spindulys, visur buvo mėgiama, visų laukiama bei visų mylima. Begyvendama Kaune, ji dažnai čia grįždavo, mėgo savo šeimynykščius fotografuoti, įamžinti įvairius šeimos susibūrimus. Dėl to neatsiejama menininkės gyvenimo dalis yra susijusi su šia vieta. Dar būdama gyva dailininkė dovanojo savo kūrinių Kupiškio etnografijos muziejui. Po jos mirties beveik visi asmeniniai daiktai buvo parvežti iš buto Kaune, kur menininkė gyveno.

         Siekdami V. Šleivytės galeriją, esančią atokioje kaimo vietovėje paversti patrauklia profesionaliojo meno sklaidos erdve, kartu su dizaineriais Vyliumi Deveikiu ir Violeta Balčiūnaite sukūrėme ir atskleidėme gerai žinomos Lietuvos menininkės, XX a. I pusės Kauno visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo veikėjos asmenybę, jos kūrybinį palikimą ir indėlį į Lietuvos dailės istoriją.

         Šiuo projektu buvo sutvarkytos 5 klėties patalpos, kuriose yra parodomas menininkės gyvenimas Kaune: studijos Kauno meno mokykloje, dalyvavimas pirmosiose fotomegėjų meno parodose, pirmosios moterų dailininkių parodos ir moterų dailininkių draugijos vykdoma veikla; atskleidžiama menininkės asmenybė meninėse fotografijose, pastelės ir grafikos darbuose. Taip pat yra sutvarkyta ir kalvio šeimos gyvenamojoje gryčioje esančios ekspozicijos, kuriose perteikiama, kaip gyveno Jono ir Barboros Šleivių šeimyna gausi šeimyna.

Šis projektas, leido sukurti vientisą bendrą visumą, kuri atitinka šiuolaikinės visuomenės poreikius, prisideda prie profesionalaus meno populiarinimo ir sklaidos ypatingai jaunosios kartos tarpe, etninės kultūros tradicijų tęstinumo Kupiškio krašte.

 

 

 

 GEK19252  18825                                                                           Šleivių  šeima 1907 m.                                                M.Šleivytės vestuvės XXa. II deš.

GEK16189   GEK16147 1  GEK16188

V.Šleivytė 1927 m.                          V.Šleivytė 1932 m.                                             V. ŠLeivytė 1930. 

GEK16208   GEK16139

V. Šleivytė 1930m.                                               Šleivių šeima Viktariškiuose 1935 m. 

18395  GEK16269

Kaune  moterys dailininkės XX a. IV deš. V. Šleivytė centre.                         V. ŠLeivytė kopose. 

 

28 1  GEK16272  17171

V.Šleivytė                                                                  V.Šleivytė                                                  V.Šleivytė

 

 lrkm.logo          ltkt logo            muziejaus logo_

 

"Greimas arti ir toli"

greimas015Kupiškio etnografijos muziejuje 2014 m. lapkričio 15 d. 13 val. vyks Karolio Rimtauto Kašponio  parodos ir knygos  „Greimas arti ir toli“ pristatymas. Kodėl ši knyga ir paroda pristatoma  Kupiškyje?

Kaip ir daugeliui žmonių tenka gyventi įvairiose vietose, taip ir žymus semiotikos kūrėjas kartu su tėvais vaikystę praleido Kupiškyje nuo1919m iki  1927m. Nuo 1906 m. septynerius metus tėvas Jurgis Greimas mokytojavo Šimonių ir Juodpėnų pradžios mokyklose.

 Knygoje chronologine tvarka yra apžvelgta Algirdo Juliaus Greimo gyvenimas ir mokslinė veikla. Žymaus mokslininko gyvenimo ir darbų kelyje svarbiausią vaidmenį suvaidino prancūzų kultūra su savo pasaulinę šlovę pelniusiu mokslu, literatūra, menu, būtent ji daugiausia nulėmė reikšmingiausius mokslinės veiklos rezultatus. Tačiau gyvenimo periodas Lietuvoje irgi buvo svarbus.  Šio žmogaus nepamiršo ir  Lietuva. Atminimo lentos įamžinant A. J.Greimo vardą buvo atidengtos Kupiškyje, Marijampolėje, Kunigiškiuose, Šiauliuose o Prienuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Greimų vardas suteiktas tiltui per Nemuną.

Knygos „Greimas arti ir toli“ pristatyme dalyvaus autorius D. R. Kašponis, muzikos ir teatro docentas Rolandas Eidukas. Koncertuos Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblis „Kupkėmis“.

Maloniai kviečiame visus dalyvauti ! 

Jaunųjų talentų dovana Adomui Petrauskui

Kupiškio etnografijos muziejaus filiale Adomo Petrausko muziejuje buvo įgyvendintas gražus ir prasmingas projektas, skirtas paminėti A. Petrausko 100 – ąsias gimimo metines bei paskatinti moksleivius domėtis etnine kultūra. O taip pat buvo labai įdomu pamatyti, patirti kaip muziejus atrodo jaunosios kartos akimis. 

Šiame projekte dalyvavo : Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos mokiniai, Šepetos Almos Adamkienės pagr. m- klos,  Subačiaus, Pandėlio gimnazijos, Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos  ir  Geležių pagr. m – klos mokiniai.                                                                           

Birželio mėnesį vyko apžvalginė ekskursija muziejuje, kurios metu moksleiviai turėjo galimybę susipažinti su Adomo Petrausko asmenybe, jo sukauptais rinkiniais, muziejaus ekspozicijomis.

Antrasis projekto etapas, kūrybinė stovykla, vyko rugsėjį. Veiklos vyko trijose sekcijose: lituanistų, fotografų ir dailininkų. Mokiniai, dalyvavę projekte, su didžiuliu ūpu kibo į darbus – ieškojo įdomių kadrų, eskizavo gražiausius muziejaus fragmentus, rinko medžiagą laikraštukams.  

Šiandien galime pasidžiaugti puikiais rezultatais, aplankydami parodą A. Petrausko muziejaus bokšte.   Patys įsitikinsite, jog čia kūrė tikri talentai, ir padovanojo Adomui didžiulę dovaną.  Ačiū visiems mokiniams, Ačiū ir jų mokytojams.

 Didžiausia dovana A. Petrauskui  yra tai,  kad mes visi renkamės ir domimės jo sukurta aplinka,  surinktais eksponatais ir nuveiktais darbais.

 O Adomas sėdi ant debesėlio, maskatuoja kojytėm, glosto sau barzda ir šypsosi :) 

Akimirkos iš projekto baigiamojo renginio.

adomo

adomo1 

 adomo 2

adomo 3 

adomo 4

 adomo 5

 adomo 6

 

 

 

Meno ir dvasinės maldos galybė

Konferenciją  „Meno ir dvasinės maldos galybė“, kuri buvo skirta Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios 100 metų jubiliejui paminėti, organizavo Kupiškio etnografijos muziejus. Į šį renginį susirinkę parapijiečiai sužinojo apie bažnyčios istoriją, apie bažnytinės muzikos ir parapijos vaidmenį tikinčiojo gyvenime.

Apie bažnyčios istoriją pasakojo dr. Aldona Vasiliauskienė.

Menotyrininkė Dalia Klajumienė, tyrinėjusi šią vasarą  Kupiškio bažnyčios architektūrą ir dailės paminklus, skaitė pranešimą apie surinktą medžiagą.

Dr. Kun. Vilius Sikorskis savo pranešime „Bažnyčios muzikos tradicijų įtaka katalikų tikėjimo raiškai“ apibendrindamas giesmes jis akcentavo , kad sakralinei muzikai lietuvių liaudies dainų įtaka  yra labai maža. V. Sikorskis priminė, kad svarbiausias giedotojas yra kunigas.

Dr. Kun. Gediminas Jankūnas pranešime „Parapinės bažnyčios vaidmuo tikinčiojo gyvenime“ kalbėjo apie tai, jog parapija – tai žmonių, kuriuos vienija tikėjimas, kaiminystė – nėra atgyvena. Ji turi būti lanksti ir turėti sąlytį su šeimos ir tautos gyvenimu.

Konferencija yra projekto „Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia – sakralinio meno lobynas“. Renginyje dalyvavo kultūros įstaigų darbuotojai, mokytojai, parapijiečiai. 

Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia - sakralinio meno lobynas

                      Po Kupiškio parapijos didžiųjų Sargų Angelų atlaidų kupiškėnai rinkosi į muziejų. Čia vyko paskutinis renginys skirtas Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios 100 metų jubiliejui. Buvo pristatoma fotografijų ir eksponatų paroda ,,Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia – sakralinio meno lobynas”.

                      Menotyrininkė Donata Jutkienė muziejinių vertybių pagalba erdvėje išdėstė mažo provincijos miestelio bažnyčios istoriją. Nuotraukose parodos lankytojai pamato dabartinės Kupiškio bažnyčios statybą 1903 – 1912m. Kylanti į aukštį ir besiplečianti erdvėje parapijos bažnyčia buvo apdėta pastoliais. Dabar jos ilgis sudaro 60 metrų, plotis 43 metrus, aukštis nuo grindų iki skliautų – 20 metrų. Jos statyba vyko 1900 – 1914m. Kilus karui, apdailos darbai nutrūko, o 1915m. rusų valdžia išvežė tris bažnyčios varpus. 1915m. rugpjūčio 27d. rusų artilerijai apšaudant vokiečių užimtą miestą, septyni sviediniai pataikė į bažnyčią ir pramušė sieną, apgadino skliautus, varpinę. Vokiečiai bažnyčioje įkūrė karo ligoninę, o žuvusiuosius nuo žandarų laidojo prie šventoriaus įrengtose kapinėse. Vokiečiai niokojo bažnyčią: ardė ir kūreno grindis, vargonus, altorius. 1919m. vasarą Kupiškyje įsitvirtinus Lietuvos Respublikos valdžiai, pradėtos likviduoti bažnyčios niokojimo pasekmės.

                      Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia dominuoja beveik kiekvienoje tarpukario fotografų Juozo Karazijos ir Balio Buračo darytose nuotraukose. Labai įspūdingos yra B. Buračo nuotraukos. Jose autorius įamžino į bažnyčią iš Byčių kaimo einančias ir pareinančias moteris, pilną Gedimino gatvę, pristatytą arklių su vežimais ir aplink šurmuliuojančiais parapijiečiais. Fotografija, kurioje mokytojas Stanislovas Zoza prie bažnyčios sėdi lineikoje su arkliu, tapo kupiškėnų talismanu. Ji yra publikuojama įvairiuose leidiniuose, puošia knygų viršelius, daromi atvirukai.     J. Karazija savo fotografijose įamžino tarpukario metu žygiuojančius karių paradus.

                      Parodoje eksponuojamos jaunimo būrelio ,,Anapus tvoros” nuotraukos. Jose senasis vaizdas susilieja su XXIa. pradžia. Paulius Briedis nuotraukose įamžino bažnyčios šiuolaikinį interjerą. Bažnyčios centre yra Aleksandro Zaborskio Šiauliuose darytas Didysis altorius iš ąžuolinio medžio, papuoštas mažomis kolonomis, statulomis, įvairiais drožiniais. Altoriaus viduryje A. Pšeslanskio tapybos paveikslas ,,Kristaus Žengimo į dangų”. Šalia paveikslo stovi Šv. Petro ir Povilo statulos, žemiau eilė mažesnių statulėlių. Pačiame altoriaus viršuje, nišoje – Švč. Jėzaus širdies statula.

                      Dešinėje bažnyčios pusėje yra Angelų Sargų altorius. Jis savo stiliumi panašus į Didijį altorių. Angelo Sargo paveikslas pieštas to paties A. Pšeslanskio 1914m. aukštai virš altoriaus Šv. Antano, o šalia paveikslo – Šv. Stanislovo ir Šv. Kazimiero statulos.

                      Kairėjė bažnyčios pusėje stovi altorius, kuris nuo dešiniojo skiriasi tik paveikslu ir statulomis. Viduryje altoriaus yra Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas.

                      Bažnyčios vidų puošia vietinio meistro Jono Jakučio padaryti suolai, o bokšte kiekvieną dieną prieš Šv. Mišias skamba trys varpai – didysis sveriantis 1507 kg. pavadintas Šv. Onos vardu, Angelo Sargo – 931 kg. ir Šv. Jono – 655 kg.

                      Nepriklausomos Lietuvos paskutinius dešimtmečius iliustruoja Vilijos Grigienės fotografijos. Ji yra Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios metraštininkė, nes asmeninį archyvą sudaro keli šimtai su bažnytine veikla susijusių nuotraukų. Jose Vilija įamžina bažnytines procesijas, šventes, atlaidus ir t.t. Visų žvilgsnis krypsta į nuotrauką darytą 2012m. vasario 16 dieną. Joje nuo bažnyčios skliauto iki žemės nutiesta Lietuvos Respublikos vėliava.

                      Senąsias ir naująsias fotografijas papildo iš bažnyčios archyvo iškelti ir eksponuojami liturginiai drabužiai, mišiolai, maldaknygės, knygos, laikraščiai. Parodoje rasime labai vertingų eksponatų,  tokių kaip – laikraščiai ,,Pasirengimas mišioms”, spausdinti 1860 Varšuvoje, Antano Baranausko ,,Pasikalbėjimas Giesmininko su Lietuva”, spausdinta 1908m., maldaknygė išleista 1879m., mažas nešiojamas altorėlis su šventojo religija, liturginis indas naudojamas eucharistiniam vynui, vartojamas mišių liturgijoje, portatilis ir kt.

                      Didingai atrodo Paulinos Petrulytės 1955m. bažnyčiai nupirktas mišiolas, už Elžbietos Kavaliauskienės lėšas pasiūtas 1934m. arnotas.

                      Parodos pristatymo šventei išskirtinį grožį, dvasingumą suteikė styginių kvarteto ,,Adora” atliekama sakralinė muzika ir garsios dainininkės Irenos Milkevičiūtės giedamos giesmės, dainuojamos arijos iš operų bei liaudies dainos. I. Milkevičiūtė atlikusi ,,Avia Marija” pasakė, kad ji dainuodama meldėsi už savo artimuosius ir visus Kupiškio parapijos tikinčiuosius. Muzikantai ir dainininkai labai džiaugėsi žiūrovais, priimančius į savo širdį profesionalų meną.

                      Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia, atšventusi  100 metų jubiliejų, toliau rašys savo gyvenimo istoriją ir liks visų kartų žmonėms brangiausia, garbingiausia vieta gyvenime. 

baz

baz 1

baz 2

baz 3

Fotografijos iš www.temainfo.lt

Daugiau informacijos  http://www.temainfo.lt/simtamete-kupiskio-baznycios-ir-zmogaus-bendryste/

 

Europos paveldo dienos

Europos paveldo dienų renginius organizuoja  visa Europa. Šie renginiai yra skirti visuomenei, siekiant ją supažindinti su kultūros paveldu. Ypač siekiama sudominti moksleivius bei paskatinti domėtis savo krašto, o taip pat ir visos Europos kultūra, istorija bei kultūros paveldu.

Jau tapo tradicija, kad Kupiškio etnografijos muziejus rengia tokius renginius kupiškėnams.  Rugsėjo 17 dieną Kupiškio bei rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai vyko pasižvalgyti po Rokiškio krašto muziejų, įsikūrusį didikų Tyzenhauzų dvare, apžiūrėti Nepriklausomybės aikštę, Šv. apaštalo Evangelisto  Mato bažnyčią bei Rokiškio geležinkelio stotį.  Prie dvaro sutikę mokinius, lydimus pedagogų ir pakvietę į vidų, Rokiškio muziejininkai Lina Daščiorienė, Rasa Mikalajūnienė ir Valius Kazlauskas papasakojo miesto vardo atsiradimo istoriją, kilusią iš medžiotojo Roko, kai jis, čia atvykęs iššaudė daug kiškių, ir sudėjus du žodžius vietovę pradėta vadinti Rokiškiu. Dvaro rūmuose mokiniai susipažino su didikų drabužių ir baldų kolekcija, apžiūrėjo valgomąjį. Aplankė medžio drožėjo Liongino Šepkos darbų ekspoziciją bei visą dvaro aplinką. Rokiškio centre, mokiniai stabtelėjo Nepriklausomybės aikštėje, kurios simbolis - 1931 metais Lietuvos nepriklausomybei pastatytas paminklas (skulptorius Robertas Antinis).  Neogotikinė Rokiškio bažnyčia ekskursijos dalyvius sužavėjo savo krištoliniais skliautais, ažūrine raudonų plytų puošyba, medžio dirbiniais, vitražais ir bronzinėmis skulptūromis, bronziniu paauksuotu altoriumi ir labiausiai – po presbiterija įrengta fundatorių kripta, kurioje ilsisi kunigaikščiai Krošinskiai, grafai Tyzenhauzai ir Pšezdeckiai.

                      Rugsėjo 18 dieną moksleiviai klausėsi kupiškėnų gidų Andriaus Kleniausko, Kazio Stančiko ir  Nijolės Puzelienės pasakojimų apie senąją Kupiškio praeitį, sustodami ties žymesnėmis miesto vietomis: Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia, Kupiškio etnografijos muziejumi, valsčiaus namais, buvusiu kalėjimu, Nochemo Šmidto malūnu, Laisvamanių  kapinėmis, Lauryno-Gucevičiaus aikšte, buvusia, Sinagoga ir kitais objektais.  Po pažintinės ekskursijos, moksleiviai rinkosi Kupiškio kultūros centro vitražų salėje, kur vyko moksleivių surinktų fotografijų (su kultūros paveldo objektais ar atskiromis jų detalėmis) parodos „Sėlių krašto XX a. pradžios įvairiapusis kultūros paveldas“  pristatymas. Vėliau visos renginio dalyvių komandos dalyvavo viktorinoje „Kupiškio miesto labirintai“, kurios tikslas buvo įtvirtinti ekskursijos metu įgytas žinias. Kiekviena komanda iš pradžių turėjo originaliai prisistatyti. Po prisistatymo visos komandos, stebint akylai komisijai, atsakinėjo į istoriko Aurimo Martinkos klausimus. Atsakę į juos teisingai, emocijų neslėpė ne tik mokiniai, bet ir juos ruošę mokytojai.  Susumavus viktorinos rezultatus daugiausia taškų pelnė Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos mokiniai, kuriems pasiruošti padėjo ir juos konsultavo mokytoja Rimutė Nekrašinskienė.

Istorinį palikimą kone  kasdien gali išvysti kiekvienas iš mūsų. Tačiau, kad jis netaptų vien tik fiziškai apčiuopiamas pavidalas, būtina jį aktualizuoti, plėsti žmonių ratą, kuriems žinios apie jų artimą aplinką taptų suprantamos ir svarbios.

Tikimės, jog šis renginys leido ne tik pažvelgti į  svarbiausius Rokiškio ir Kupiškio miestų kultūros paveldo objektus, bet ir nors žingsneliu arčiau prieiti prie istorinio palikimo, susipažįstant su jo kilme; o galbūt kažkas atrado net artimas asmenines sąsajas.

 paveldo

paveldo 1

paveldo 2

paveldo 3

 

 

 

 

 

Baltų vienybės diena

baltu 1

„VIDURAMŽIAI SĖLIŲ KRAŠTE“

 

                      Šiandien nors ir sunku pripažinti, tačiau kai kuriuos papročius bei amatus reikia prikelti naujam gyvenimui. Todėl Kupiškio etnografijos specialistai Baltų vienybės dienai paminėti parengė edukacinį projektą „Viduramžiai sėlių krašte“. Šventė vykstanti septynis metus ant Kupiškio piliakalnio padeda šio krašto visuomenei, o ypač jaunajai kartai susipažinti su baltų genčių sukurtu ir tęsiamu dvasiniu ir materialiniu paveldu.

                      Nuo Kupiškio piliakalnio, kurį Povilas Matulionis prilygina nuo „amžių žemėsna įklimpusio didžiulio meškino nugara“, prasideda Sėlių genties teritorijoje esančio miestelio istorija. Čia, ant aukšto kalno, kurį juosia šimtamečiai ąžuolai ir liepos 2014 m. rugsėjo 22 d. Salamiesčio pagrindinės mokyklos etnografinio ansamblio „Vyjūnytė“ dalyvių pučiamų ragų gausmas skelbė didelės, kupiškėnams jau įprastos Baltų vienybės dienos šventės pradžią. Židinyje užkuriama ugnis, kuri sutvirtina visų baltų genčių vienybę. Visi dalyviai susiburia į sutartinių ratą. Šventinę nuotaiką temdė visą dieną pliaupiantis lietus. Viduramžių amatų miestelis, karinė stovykla įsikūrė Kupiškio kultūros centro prieigose ir vidaus patalpose.

                      Šventę paskelbė Kauno karo istorijos klubo karys iš viduramžių laikų bombardos išauta salvė. Kupos upėje plaukiojančios antys nuo garso nuskrido į kitą krantą. Šio klubo nariai demonstravo LDK karių aprangą, mokė dalyvius žaisti karinius žaidimus. Visi labai norėjo paragauti bajoriško troškinio.

                      Vitražų salėje, buvo atkurtas viduramžių amatininkų miestelis. LDK valdovų rūmų edukatoriai šventės dalyvius mokė siūti odinius krepšelius, vėliavėles, popieriaus lape iš iškarpytų paveikslų detalių atkurti LDK valdovų rūmų vaizdą. Šventės dalyvius sudomino ant bačkos dugno žaidžiamas žaidimas. Jis vadinasi „Kvirkatas“, atkurtas pagal LDK valdovų rūmų archeologinius radinius.

                      Lietuvos puodžių karaliumi tituluotas Vytautas Valiušis jaunimą mokė iš molio sukurti pasirinktą buities interjero detalę. Suvalkiečiai amatininkai iš Alytaus kartu su dalyviais pynė ir audė juostas, kalė monetas, iš vielos grandžių siuvo marškinius. Šis amatas viduramžiais vadinosi „žalmarškiniai“.

                      Šventinį koncertą pradėjo Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos jaunųjų trombonininkų ansamblis, vadovaujamas Algirdo Šumino. Trombonininkai grojo viduramžių laikotarpio muzikos kūrinius, o muziejininkė Vida Kaunienė susirinkusius dalyvius mokė šokti minėto laikotarpio šokį „Pavaną“. Šokis yra ispaniškos kilmės. Buvo šokamas iškilmingai. Pats pavadinimas sako „akurat povai“.

                      Etnografinio ansamblio „Kupkėmis“ dalyviai pakrikštijo Kupiškio P. Matulionio progimnazijos folkloro kolektyvą. Šis naujai susikūręs kolektyvas išsirinko linksmą vardą „Zbitkai“ (vadovė Daiva Pavilionienė).

                      Koncertą tęsė Salamiesčio pagrindinės mokyklos mokinių etnografinis ansamblis „Vyjūnytė“ (vadovė Alma Pustovaitienė). Vedančioji etnografė Alma Pustovaitienė priminė, kad tarp kitko „Vyjūnytės“ krikštynos vyko per Rudenio lygiadienį Adomo Petrausko muziejuje prieš 14 metų.

                      Salamiestėnus pakeitė vaikų folkloro ansamblis „Dijūta“ iš Biržų (vadovė Jūratė Garalkienė).

                      Šaunus jaunimas iš Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos, savo kolektyvą pavadinę „Uzbonėliu“ į Kupiškį atvyko ketvirtą kartą. Jų tarmiškai atliekami muzikiniai kūriniai džiugino dalyvius (vadovas Sigitas Paliulis).

                      Jaunuosius žemgalius iš Pasvalio pakeitė vėl biržiečiai. Folklorinio ansamblio „SEUDELA“ (vadovė Jūratė Garnelienė). Dalyviai šioje šventėje dalyvavo pirmą kartą. Tokios puikios šventės, kuri skirta Baltų vienybės dienai paminėti Aukštaitijoje jie dar niekur nebuvo matę.

                      Sulaukta svečių iš tolimosios Žemaitijos - tai Skuodo rajono Ylakių miestelio folkloro ansamblis „ALDA“ (vadovės Eglė Ereminė ir Virginija Žičkuvienė). Eglė Ereminė paaiškino „ALDA“ pavadinimo reikšmę: pasak Simono Daukanto alduoti, aldoti – reiškia dainuoti, vadinas alda – daina.

                      Dažni svečiai, kupiškėnams gerai žinomi Pasvalio kultūros centro Valakėlių skyriaus vaikų folkloro ansamblio (vadovė Lina Bartaškienė) dalyviai atliko savo krašto sutartines, liaudiškus kūrinius.

                      Galiausiai prisistatė sėliai – Rokiškio kultūros centro folklorinis ansamblis „Gąstauta“ (vadovai Nida Lungienė ir Giedrius Viduolis). Traukė rokiškėnai iš širdies, salėje neliko jokio šurmulio. Šventės pabaiga susieta su rudeninio lygiadienio apeigų atlikimu. Giesmėmis prūsų, latvių ir lietuvių kalbomis pagarbintas ąžuolas po kuriuo šaknimis – protėvių kapai. Dar prieš antrosios renginio dalies pradžią kitų metų derliaus vardan pelenais virto piliakalnį puošusi šiaudinė ožio skulptūra.

                      Folkloro ansamblius į vieną būrį pakvietė folkloristė Alma Pustovaitienė. Ji vedė ir šventę „Viduramžiai sėlių krašte“, kadangi Kupiškio kultūros centras yra šio projekto partneris.

                      Nauja erdvė, jaunimo folkloro ansamblių ir amatininkų pasirodymai prisidėjo prie jauno žmogaus vertybių nuostatų ugdymo: kaip mylėti, pažinti, perimti, kas priimtina visai tautai!

                      Renginys tarsi penkių amžių kelionė atgal, į mūsų valstybės viduramžius, kai šiaurietiška kultūra tuo metu stebino visus atvykėlius iš Europos. 

baltu 2

 

baltu

 

baltu 3

Fotografijos iš www.temainfo.lt

Daugiau informacijos http://www.temainfo.lt/baltu-vienybes-diena-kupiskyje/

 

Profesionalių dailininkų dovana Kupiškio miestui

PROFESIONALIŲ DAILININKŲ DOVANA KUPIŠKIO MIESTUI

 

 

Kupiškis – tai nedidelis Šiaurės Rytų Lietuvos miestelis. Manoma, kad pirmą kartą Kupiškio vardas buvo paminėtas 1480 m. Krokuvos universiteto metraštyje, studento Stanislovo Jono iš Kupiškio vardu. Tačiau kituose šaltiniuose kaip Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Senojo valdos miestelis buvo pažymėtas 1529 m. Nuo to laiko iki mūsų dienų prabėgo 485 metai.

Muziejininkai miesto jubiliejui kaip dovaną parengė ir įgyvendino dailininkų – profesionalų tapybos plenerą „Kupiškio miestas dailininko žvilgsniu“. Plenere dalyvavo aštuoni dailininkai profesionalai: Arvydas Bagdonas, Ieva Bunokaitė, Lionė Grigaliūnaitė, Algimantas Stanislovas Kliauga, Sigita Klemkaitė, Sigitas Daščioras, Valė Vaitkuvienė, Gražina Murelytė-Ajauskienė.  Per dvi dienas svečiams buvo parodytas Kupiškio miestas ir patraukliausi krašto kultūros objektai. Dailininkus sužavėjo Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia, Palėvenės domininkonų vienuolynas, Komarų dvaras, Kupos upės slėnio parkas, Henriko Orakausko skulptūros, Adomo Petrausko muziejus, Veronikos Šleivytės paveikslų galerija, Kupiškio marios.

Per tris dienas, pasirinkdami kelionių metu matytus skirtingus Kupiškio krašto motyvus bei elementus, perteikė ir įamžino per savo kūrybos prizmę.

Valė Vaitkuvienė nutapė Palėvenės Šv. Domininko bažnyčią. Vienuolyno du paveikslus jungia nuo Lėvens upės į kalną besidriekiantys vaizdai.

Arvydas Bagdonas įamžino mariose esančią ir netradiciniu vardu vadinamą salą „Uošvės liežuvis“. Kitame paveiksle trys angelai apgaubia negotikinio stiliaus bažnyčią.

Sigitos Klėmkaitės kūryboje vyrauja šviesios spalvos. Ji plenero metu sukūrė tris darbus: Kupiškio bažnyčią, Noriūnų dvarą, Komarų dvarą. Šie trys kultūros objektai šviesios saulės apšviesti tarytum atsispindi horizonto tolyje.

Sigitui Daščiorui pavyko Henriko Orakausko skulptūrą „Gyvybės medis“ įkomponuoti į triptiką „Medis“, „Kupa“, „Paukštis“. Šiltų, šviesių spalvų linijoje šis medis įsilieja į artimiausią miesto vaizdą - Kupos slėnį. Visus juos jungia vaivorykštė, ant kurios nutūpęs paukštis.

Gražinos Murelytės-Ajauskienės paveiksluose „Vakaras“, „Bokšto svečias“, „Lietus ir vėjas“ dominuoja pro bažnyčios bokšto langą matomas iš dangaus atklydęs angelas ir šešėlyje  skirtingu kampu tarytum leidžiantis į žemę bokštas.

Abstrakcijų meistrė Lionė Grigaliūnaitė Lėvens upės atodangą esančią prie Paulionkos sulygino su undine pasislėpusia mėlynoje erdvėje ir tiesiančia rankas į  horizonte atsispindinčią žalumą. Savo tapymo stiliumi išsiskiria „Peizažas su bažnyčia“.

Algimantas Kliauga savo darbuose „Sekmadienio rytą“, „Senasis Kupiškis“, „Piliakalnis“ besimainančių sodžių spalvų žaisme įamžino senojo Kupiškio vaizdus. Vienintelė išlikusi akmenimis grįsta gatvelė bei vaizdai miesto vaizdai dvelkia rūsčia realybe ir išlikusia lemtimi.

Prie Lionės Grigaliūnaitės „Laukinių gėlių“ ir „Natiurmorto su smilgomis“ nuostabiai dera Ievos Bunokaitės „Komarų dvaro“ triptikas bei įspūdinga Palėvenės bažnyčia. Lauko pievų gėlių puokštės lyg primena, kad dvaro griūvėsiai dar įspūdingesni ir puošnesni pievoje žydinčių gėlių panoramoje.

Kartu su mama plenere dalyvavo Emilija Klėmkaitė. Jaunoji menininkė nutapė pievose besiganantį avinuką, jaunos mergaitės portretą.

Plenero pristatyme kartu su dailininkais ir žiūrovais buvo diskutuota apie profesionalaus meno sklaidą regionuose, išliekamąją jo vertę.

Arvydas Bagdonas, šio plenero vienas iš organizatorių, sodriu balsu kalbėjo, kad žiūrėdamas į paveikslus tiesiog skrieja. Tą dvasinį skrydį sukūrė pasirinkti stiprūs kūrybine plotme kolegos. Dirbti teko tris dienas. Kūrybinės energijos suteikė geros darbo sąlygos, nuostabios vietos ir aišku susibendravę žmonės. Projektas tikrai yra prasmingas.

Norėtųsi, kad pleneras taptų tradiciniu Kupiškio krašto renginiu. Tokie puikūs sumanymai padeda regionuose puoselėti ir skleisti profesionalų meną – drobėse įamžinti ko nepastebi paprastas žmogus.

Vienintelė Kupiškio krašte gimusi ir augusi dailininkė Lionė Grigaliūnaitė teigė, kad atvykimas į tėviškę buvo labai lauktas ir nepakartojamas. Visą plenero laiką gyvenau tik gimtine. Platesnei kūrybai labai trūko laiko. Tačiau savo kūrybinius sumanymus pavyko realizuoti.

Patyręs dailininkas A. Kliauga prisiminė, kad šiame krašte jis vieši trečią kartą. Studijų metais buvo atvykęs į kolūkius piešti stendų, studijuojant pristatyti jaunųjų menininkų parodą. Per keturiasdešimt metų mažas Kupiškio miestelis labai pakeitė savo veidą. Šio krašto vaizdą pakeitė marios, sutvarkytos jų prieigos. Miestelis tvarkingas, skęsta žydinčių gėlių žieduose.

Aldona Ramanauskienė visiems priminė, kad Palėvenė yra graži, nepakartojama visais metų laikais. Būtina ateityje dailininkų plenerą skirti vien Palėvenės domininkonų vienuolyno įamžinimui. Ji iš Palėvenės pietų dailininkei Ievai Bunokaitei įteikė laukinių gėlių puokštę.

Direktorė Violeta Aleknienė džiaugėsi, jog pavyko laimėti šį projektą. Jo autorė muziejininkė-menotyrininkė Donata Jutkienė. Tai gražiausia ir vertingiausia dovana minint Kupiškio miesto 485-ąsias įkūrimo metines. Aštuoni darbai papildys muziejaus fondus. V. Aleknienė priminė, kad šis renginys garsių Kupiškio krašte gimusių dailininkų Boleslovo Adomo Motuzos-Matuzevičiaus, Vytauto Palaimos, Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės, Veronikos Šleivytės ir kitų menininkų kūrybos tąsa susijusi su Kupiškio kraštu.

Plenero „Kupiškio miestas dailininko žvilgsniu“ metu miestas atsiskleidė kitu kampu. Skirtinga, savita stilistine maniera menininkų vizualiai įamžinti Kupiškio krašto vietovių fragmentai parodė, koks iš tiesų yra mūsų miestas kitomis, dailininko akimis. Renginio metu koncertavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos Šv. Kristupo pučiamųjų kvintetas (vadovas Giedrius Gelgotas). Projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Kupiškio etnografijos muziejuje paroda bus eksponuojama iki 2014 m. rugpjūčio 30 dienos.

 

 

Karpinių edukaciniai užsiėmimai

Virginijos Jurevičienės kūrybinė biografija

Virginija JureviienGimė 1963 03 28 d. Daukniškių k. Panevėžio r. Apie 1969m. atsikėlė gyventi į Kupiškio r. Antašavos kolūkį. Baigusi Antašavos aštuonmetę m –klą, mokėsi Kupiškio Vl. Rekašiaus mokykloje. Lankė ir muzikos mokyklą. 1985 baigė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio ugdymo fakultetą. Grįžo į Kupiškį ir šiuo metu dirba vaikų lopšelyje – darželyje „Obelėlė“ priešmokyklinio ugdymo pedagoge.

Tautodailė Virginiją lydi nuo pat vaikystės : močiutė gražiai audė, mama piešė, siuvinėjo bei siuvo, tėtis taip pat piešė, tekino iš medžio, užsiiminėjo kalvyste bei savarankiškai išmoko groti bandonija. Nuo mažens Virginija piešė, mezgė, karpė snaigutes, darė įvairiausius rankų darbelius. Karpinius pamėgo baigusi mokslus, kuomet susipažino su tautodailininkės Birutės Urbonienės karpiniais.

Savo darbams Virginija semiasi idėjų tyrinėdama lietuvių liaudies tradicijas, Kupiškio krašto praeitį, stebėdama gamtą. 

2011 metais Tradicinių gaminių sertifikavimo ekspertų komisijos nutarimu karpiniai – paveikslai sertifikuoti kaip tautinis paveldas. Tais pačiais metais V. Jurevičienė tapo tautodailininke.

Jos darbai puošia darbovietės sienas, draugų namus. Karpymo meno moko savo auklėtinius – priešmokyklinukus. Veda seminarus apie popieriaus karpymą pedagogams. 

Nuo šiol visi norintieji  turi galimybę išmokti karpyti, pasirinkę tam tikrą tematiką arba sudėtingumo lygį.  

 

kaledele

Užsiėmimo metu pasimokysime  karpymo meno pagrindų. Belaukiant Kalėdų, pasidarysime  atvirukų, langų, eglutės papuošimų, kirpsime angelą. Darbeliais galėsite papuošti savo namus, ugdymo įstaigas, atvirukais pasveikinti artimuosius. Turėti mažas žirklutes, sausus klijus.

Amžius: priešmokyklinio amžiaus ir 1-5 klasių vaikams.

Grupės dydis: 15-20 dalyvių.

Laikas: 1 valanda

Kaina : suagusiems 3 €, vaikams 1  € 

Laikas: pagal individualų susitarimą.

Vieta : A. Petrausko muziejus Uoginiuose, Kupiškio rajone.

 

 

 

velyku belaukiantUžsiėmimo metu  pasimokysime iškirpti velykinį atviruką,  iš popieriaus pasigaminti velykinio stalo papuošimus, pasimokysime papuošti margutį karpiniais. Turėti mažas  žirklutes, sausus klijus,  1-2 virtus  kiaušinius.

Amžius: priešmokyklinio amžiaus vaikams ir 1-5 klasių  mokiniams.

Grupės dydis: 15-20 dalyvių.

Trukmė: 1 valanda

Kaina: suaugusiems 3  € , vaikams 1  € 

Laikas: pagal susitarimą.

Vieta: A. Petrausko muziejus Uoginiuose Kupiškio rajone.

 

 

gyvybes medisUžsiėmimo metu susipažinsime su karpymo ir iš popieriaus meno pagrindais, sužinosime  apie Gyvybės medžio reikšmę  lietuvių liaudies mene. Kirpsime karpinius, panaudojant gėlių, medžių, gyvūnų motyvus. Turėti mažas žirklutes, sausus klijus.

Amžius: 5-12 klasės moksleiviai.

Grupės dydis: 15-20 dalyvių.

Trukmė:1,5 val.

Kaina: suaugusiems 3  € , vaikams 1  € 

Laikas: pagal susitarimą.

Vieta: A. Petrausko muziejuje Uoginiuose, Kupiškio rajone.

 


 

uzuolaiduUžsiėmimo metu pasimokysime sudėtingesnių karpinių kūrimo technikų.  Kirpsime langų užuolaidėles, paveikslus su žmonių figūromis, angelais. Susipažinsime su siužetiniais karpiniais. Apžvelgsime, kur galima karpinius panaudoti. Turėti mažas žirklutes, sausų klijų.

Amžius: vyresnio amžiaus  moksleiviai.

Grupės dydis: iki 15 dalyvių.

Trukmė: 1,5 val.

Kaina: suaugusiems 3 €,  vaikams 1   € 

Laikas: pagal susitarimą.

Vieta: A. Petrausko muziejus Uoginiuose, Kupiškio rajone.

 


 

 

 

Edukacinius užsiėmimus užsisakyti telefonu 8 611 39286

Kviečiame dalyvauti !!!

 

Muziejus kviečia būti savanoriais!

Nesimokai?

Nedirbi?

Šis projektas kaip tik Tau!

Jei esi nuo 16 iki 29 metų ir nori save išbandyti naujoje srityje - BŪK SAVANORIU!!!  

 

sav      savanor 001

Daugiau informacijos telefonu  + 370 682 38046  www.buksavanoriu.lt/jst

Kupiškio etnografijos muziejus +370 459 35439

 

"Menų dūzgės"

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija su Ugdymo plėtotės centru, siekdami įgyvendinti Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ iškeltas idėjas, Valstybinės švietimo 2013–2022 metų strategijos nuostatas, organizuoja meno edukacijos kultūros erdvėse savaitę „Menų dūzgės“, kur vyks šių metų balandžio 14 – 18 d. Ši meno edukacijos savaitė yra skirta meninio ugdymo pedagogams.

Kupiškio etnografijos muziejus, prisidėdamas prie „Menų dūzgių“ organizuojamos savaitės, balandžio 15 – 18 d. siūlo šias edukacines programas: 

 

Lietuviškų žaislų istorija   

paukstis is siaudu

Žaislo priešistorė siekia gilią senovę. Pirmieji žaislai –  tai iš degto molio pagaminti arkliukai, iš medžio, gintaro ar šiaudų – lėlės. Žaislai žadino, ugdė vaikų vaizduotę, tapo neatskiriama vaikystės dalimi. Vaikai pamėgdžiodavo tiek namuose, tiek laukuose a dirbančius tėvus ir todėl kai kurie valstiečiai prašydavo meistrų, kad padarytų žaislinius darbo įrankius, kad  vaikai galėtų „dirbti”  kartu su tėvais. Įvairūs komandiniai žaidimai padėdavo berniukams ne tik sustiprinti, bet ir mokė juos bendravimo įgūdžių.

Primityvias žaislų formas ilgainiui keitė sudėtingesnės, įmantresnės. Jie įgijo ne tik ugdomąją, kultūrinę, tautinę, bet ir meninį pavidalą ir reikšmę. Dabartiniai žaislai pagaminti remiantis senųjų žaislų pavyzdžiais, juos patobulinus, būtent dėl šios priežasties turime labai vertinti ir tausoti dar išlikusius senus žaisliukus, kurių atsiradimo istorija yra labai ypatinga.

Užsiėmimo metu sužinosite senųjų žaislų atsiradimo istoriją, iš ko ir kas juos gamino. Turėsite galimybę susipažinti su vaikų, gyvenusių Kupiškio apylinkėse praeitame amžiuje, žaislais,  jų medžiagomis ir, kaip žaislų išvaizdą bei reikšmę įtakojo to meto aplinka. O taip pat pabandysite pasigaminti žaislų patys.

Užsiėmimas vyks A. Petrausko muziejuje, Uoginių k., Kupiškio r. Šių metų balandžio 15 d. 10.00 val. Trukmė 1.30 val. Užsiėmimą veda specialistė Laura Čemerytė 8 610 01465

Kelionė po Henriko Orakausko skulptūrų muziejų po atviru dangumi

h o

Skulptorius Henrikas Orakauskas gimė 1948 m. Vyžuonose, Utenos rajone. 1974 m. baigęs Telšių dailės technikumo meninio metalo apdirbimo specialybę iki 1980-ųjų dirbo Vilniaus paminklų restauravimo treste. Vėliau, iki 1985 m., skulptorius gyveno ir kūrė Šiauliuose. Henriko Orakausko skulptūrų galima sutikti ir Panevėžyje, Utenoje, Vyžuonose, Vilniuje, Zgieže (Lenkija), Kernavėje, Kupiškyje.  Jis kuria ne tik skulptūras, tačiau ir grafikos darbus, yra gerai žinomas kaip karikatūristas. Menininkas personalines parodas rengia nuo 1986 m.

Henrikas Orakauskas į Kupiškį atvyko 1986 m. pakviestas tuometinio miesto vyriausiojo architekto Algirdo Graužinio.  Čia skulptorius nuo pat pirmųjų dienų iki 2007 m. sukūrė ir įgyvendino daugiau nei 39 skulptūrines kompozicijas bei eksterjero dekoro idėjas, iš jų du – tapyti pano. Skulptoriaus pavienių skulptūrų ir skulptūrinių kompozicijų yra ne tik pačiame Kupiškyje, tačiau taip pat ir rajone, privačiose kolekcijose

Kurdamas skirtingos paskirties, pobūdžio, rūšies bei technikos skulptūras Henrikas Orakauskas miestui parodė estetinių ir istorinių orientyrų kryptis. Teisėtai galima laikyti skulptorių Kupiškio puošybos pradininku ne tik dėl datos ir pirmo anksčiausiai sukurto darbo, tačiau ir dėl noro įkūnyti vietą, erdvę, ieškoti tapatybės ženklų, meno kūrinyje išreikšti save ir tai, kas yra aplinkui.

Ekskursijos metu susipažinsite su skulptoriaus H. Orakausko asmenybe, aplankysite Kupiškio mieste esančias skulptūras, sužinosite jų simbolių, metaforų ir ženklų reikšmes. Susipažinę su trimatės formos kūriniais, pamėginsite į meno kūrinius pažvelgti profesionalų akimis bei atlikti  analitinę/praktinę užduotį.

Edukacinė ekskursija pradedama nuo Kupiškio etnografijos muziejaus (Gedimino g. 2, Kupiškis) šių  metų balandžio 16 d. 10. 00 val. Trukmė 1,30 val. Veda specialistė Donata Jutkienė 8 459 35439. 

Ką reiškia būti dailininku Nepriklausomybę praradusioje Lietuvoje?

koliazas

Sovietmetis Lietuvoje, trukęs daugiau nei keturis dešimtmečius yra nevienalytis įvairiais aspektais.

Kintant diktatoriams, kito visuomenės gyvenimo sąlygos ir menininko padėtis joje. Tačiau nepaisant to,  neretu atveju, menininkas privalėjo laviruoti, tarp to, ko reikalavo valdžia, ir to, ką jautė, kuo tikėjo, kad galėtų (iš)gyventi, išlikti bei kurti.

Edukacinio užsiėmimo metu yra analizuojama ir gvildenama dailininko padėtis Nepriklausomybę praradusioje Lietuvoje ir kaip ji kito. Analizuojama apie menininkus, kurie yra vadinami „konformistais“, „semi-konformistais“ bei „non-komformistus“, jų padėtį valdžios bei visuomenės atžvilgiu. Aiškinamasi lietuvių dailės modernėjimo bei modernizacijos procesai, kaip vystėsi lietuvių modernioji dailė. Susipažinę su sovietinio laikotarpio Lietuvos dailės peripetijomis, bei menininko padėtimi aptariamuoju laikotarpiu, atliksime praktinę užduotį.

Užsiėmimas vyks Kupiškio etnografijos muziejuje (Gedimino g. 2, Kupiškis) šių metų balandžio 17 d. 10.00val. Trukmė 1.00val. Veda specialistė Donata Jutkienė. 

 

Skulptoriaus Juozo Kėdainio gyvenimas ir kūryba

ked

Juozas Kėdainis (1915 – 1998) gimė ir augo Karaliūniškio kaime, Kupiškio rajone devynių vaikų šeimoje. Tėvas Justinas ir mama Angelė buvo darbštūs, meniškos sielos žmonės. Mama ausdavo, tėtis dirbo kalviu, darydavo roges, vežėčias. Kadangi popieriaus namuose dažnai nebūdavo, dėl to teko piešti ir papjaustinėti ant tėvo nupjaustytų lentelių. Baigęs Kupiškio progimnaziją ir paskatintas savo pradžios mokytojo Felikso Žikario 1933 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Skulptūrą Kauno meno mokykloje J. Kėdainiui dėstė skulptoriai Juozas Zikaras (1881 – 1994) ir Juozas Mikėnas (1901 – 1964).

Antrojo pasaulio karus metus Juozas Kėdainis praleido savo gimtinėje, Karaliūniškio kaime. Tuo metu mirė skulptoriaus motina, o tėvas susižeidė, dėl to teko sunkiai dirbti ūkio darbus. Nepaisant visų negandų J. Kėdainis niekur nesiskyrė su popieriaus lapu ir pieštuku. Piešė gyvūnus, dirbančius žmones; studijavo gyvūnų anatomiją. Pasibaigus karui, 1945 – 1946 m. skulptorius Kauno vidurinėje mokykloje dėstė piešimą; 1946 – 1951 m. Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institute – piešimą ir skulptūrą. Vėliau, nuo 1951 m. -1989 m. J. Kėdainis dirbo LTSR dailės institute (dab. Vilniaus dailės akadamija) dėstytoju (nuo 1970 m. skulptorius buvo LTSR dailės instituto profesorius). Mirė 1998 m., palaidotas Kaune.

Etnografijos muziejuje yra saugoma apie 100 skulptoriaus sukurtų įvairiausių skulptūros rūšių. 

Dalyvaudami šiame užsiėmime susipažinsite su J. Kėdainio gyvenimu ir kūrybos ypatumais. O taip pat turėsite galimybę pažinti skulptoriaus naudojamus įrankius bei jų paskirtį. Lyginimo metodu sužinosite kokios yra skulptūros rūšys, kuo panašios ir kuo jos skiriasi. Praktinėje – kūrybinėje dalyje realizuosite savo kūrybines idėjas.

Užsiėmimas vyks Kupiškio etnografijos muziejuje (Gedimino g. 2, Kupiškis) šių metų balandžio 18 d. 10.00val. Trukmė 1.00val. Veda specialistė Donata Jutkienė. 

Edukacinių užsiėmimų kaina – grupei 10 Lt. 

Būtina išankstinė registracija "Ugdymo plėtotės centro" registravimo sistemoje

http://www.ugdymas.upc.smm.lt/duomenys/index.php 

Kupiškėnų klėtys ir klėtelės

                      Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos iš dalies finansavo 2012–2013 metais vykdytą Kupiškio etnografijos muziejaus projektą „Kupiškėnų klėtys ir klėtelės“. Jo metu buvo susisteminta medžiaga apie klėtis ir klėteles esanti Kupiškio etnografijos muziejuje. Surinkta ir apibendrinta medžiaga apie šiuo metu esančias klėtis ir klėteles iš visų Kupiškio rajono seniūnijų: Alizavos, Kupiškio, Noriūnų, Skapiškio, Subačiaus ir Šimonių. Įdomiausios iš jų nufotografuotos ir išmatuotos, bei sugrupuotos, pagal svarbą vietos bendruomenėms, Kupiškio kraštui ir Lietuvos istorijai, (Knygnešių spaudos slėpimas, gegužinės pamaldos, dailininko Kazio Šimonio piešta klėtelė ir panašiai).

                      Apie vykdomus projektus sužinoję sodiečiai talkino muziejininkei Aušrai Jonušytei tikslinant metrikas, užrašant pastatų priklausomybę, įdomesnius juose ar su jais susijusius istorijos tarpsnius.

                      Paruoštas ir atspausdintas 64 puslapių albumas „Kupiškėnų klėtys ir klėtelės“ su apibendrinančiais profesoriaus Jono Minkevičiaus „Klėčių architektūra“ ir istorikės Aušros Jonušytės „Klėčių ir klėtelių įvairovė“ straipsniais. Jono Minkevičiaus „Klėčių architektūra“ ir istorikės Aušros Jonušytės „Klėčių ir klėtelių įvairovė“ straipsnių santraukos, bei albumo nuotraukų pavadinimų vertimu į anglų kalbą.

 kletys   klty

klt       klet

kle    klet

Seserų Glemžaičių surinkti eksponatai – muziejaus išskirtinumas ir pradžia

Projektas „Seserų Glemžaičių surinkti eksponatai – muziejaus išskirtinumas ir pradžia buvo skirtas Kupiškio etnografijos muziejaus 70 – ties metų jubiliejui paminėti. Seserys Glemžaitės išgarsino Kupiškio kraštą savo darbais, kurie šiandien saugomi ir vertinami kai neįkainojama vertybė. Jie sudaro muziejaus išskirtinumą ir pradžią. Todėl minint muziejaus jubiliejų buvo parengta seserų Glemžaičių fotografijų ir surinktų eksponatų paroda. Turtingus XIX a. pab. – XX a. pr. buities – etnografijos, tekstilės rinkinius privalėjo pamatyti plati, įvairaus amžiaus visuomenės dalis. Parodą rengė menotyrininkė Donata Jutkienė.

2013 lapkričio 29 d. muziejuje vyko 70 – ties metų jubiliejaus paminėjimo šventė. Muziejininkai sulaukė buvusių kupiškėnų iš Vilniaus ir Kauno, Kupiškio rajono savivaldybės mero J. Jaručio, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo R. Jociaus, muziejininkų iš Rokiškio, Utenos, Pasvalio, Panevėžio, kolegų iš ugdymo ir kultūros įstaigų.

Šventę vedė Kupiškio r. A. Adamkienės pagr. m – klos mokinės, kurias rengė pavaduotoja ugdymui Jūra Sigutė Jurėnienė. Seserų Glemžaičių surinktų drabužių kolekcijas demonstravo Rokiškio choreografijos m - klos šokėjos( vadovė Snieguolė Skardžiuvienė). Kraštiečių bei svečių pasakojimus ir prisiminimus sušildė A. Kirdos vadovaujama folkloro grupė. Prisiminimais dalijosi seserų Glemžaičių sūnėnas Jonas Glemža, buvusi istorikė Irena Eigelienė, gyd. Gediminas Kaluina, prof. Jonas Minkevičius, buvęs muziejaus direktorius A. Jasaitis.

Muziejaus direktorė V. Aleknienė padėkojo visiems šventės dalyviams. Kaip istorijos simbolį, užversdama senovinį kuparėlį pasakė, kad muziejininkai toliau stoja į darbo stakles ir tęsia muziejinę veiklą.

8670       8636-1

8584    8709-1  

glemz                 glem

Keramikos pasaulyje

2013 m. Kupiškio etnografijos muziejus kartu su keramiku Romualdu Aleliūnu vykdė projektą „Keramikos pasaulyje“, kurį finansavo kultūros ministerija. Projekte dalyvavo Šepetos A. Adamkienės ir Noriūnų J. Černiaus pagrindinių mokyklų 6-10 klasių moksleiviai kartu su mokytojomis Ingrida Pučėtiene ir Silvija Stukiene. Projekto veiklos pradžioje visi kartu vykome į didžiojo Lietuvos puodžiaus Vytauto Valiušio keramikos muziejų Aleliūnuose (Utenos r.). Kelionės metu keramikas R. Aleliūnas pasakojo, ką reiškia molis, jo specifika, modernioji keramika, kokia yra kūrybos svarba. Keramikos muziejuje dalyviai sužinojo kas yra puodininkystė, tradicinė keramika, jos istorija.

         Vėliau, kūrybinių užsiėmimų metu R. Aleliūno dirbtuvėse dalyviai lipdė, padėdami keramiko bandė įgyvendinti savo kūrybines idėjas, mokėsi glazūruoti.

         Kūrybines idėjas bei užsiėmimų įgyvendinimo etapus, fiksavo Paulius Briedis, kurio fotografijų dėka Kupiškio etnografijos muziejuje buvo surengta užfiksuotų akimirkų bei projekto dalyvių sukurtų darbų paroda.

         Projekto uždarymo metu visi projekto dalyviai susirinko į uždarą renginį, kurio metu dalinosi mintimis, apie projektą, kūrybines idėjas, jų įgyvendinimo subtilybes bei patirtį.

Viso projekto metu dviejų mokyklų skirtingų socialinių ir amžiaus grupių moksleiviai kartu bendravo ir bendradarbiavo, mokėsi vieni kitus suprasti ir išklausyti. Taip pat buvo skatinama jų saviraiška, kūrybiškumas, keramikos kaip meno ir kaip amato domėjimasis. Dalyviai turėjo galimybę pasijausti svarbiais kūrėjais: patys prisidėti prie darbų eksponavimo, pristatymo; jų darbus matė ir aplankė vietiniai gyventojai. Buvo ugdomi mentaliniai ir verbaliniai dalyvių įgūdžiai, pagarba.

 pas aleliu           pas valiusi               

 

keramika dirbtuves 7        keramika dirbtuves 12      keramika dirbtuves 10

 

Plačiau :  http://www.temainfo.lt/pabuvojo-keramikos-pasaulyje-ir-juo-susizavejo/

               http://www.temainfo.lt/keramikos-darbai-igavo-spalva/

              http://www.temainfo.lt/kupiskio-rajono-moksleiviai-keramikos-pasaulyje/

 

 

Tarmės – gyvoji tautos versmė

Projektas „tarmės – gyvoji tautos versmė“ skirtas tarmių metams, kurio įgyvendinimas susidėjo iš dviejų dalių. Projekto pagrindinis tikslas – skatinti visuomenę fiksuoti, domėtis, mokytis ir mylėti tarmes ir bandyti kuo ilgiau jas išlaikyti, ir žinoma gražinti bei turtinti.

Pirmiausiai Kupiškio etnografijos muziejus kartu su Kupiškio kultūros centru bei Salamiesčio pagr. m - kla parengė kupiškėnų tarmės geografinio regiono viktoriną „Kupiškio tarmas lobiai“. Joje dalyvavo Rokiškio r. Pandėlio gimnazijos, Kupiškio r. Šepetos A. Adamkienės pagr. m - klos, Alizavos pagr. m - klos, Salamiesčio pagr m - klos mokinių komandos. Viktorinos metu dalyviai pateiktas užduotis pristatė kupiškėniška tarme. Visoms komandoms netrūko išradingumo, linksmumo, žinių ir gebėjimų. Tačiau vertinimo komisijai reikėjo išrinkti vieną, pačią geriausią komandą. Nugalėtojais tapo Salamiesčio pagr. m – klos mokinių komanda. Dovanas viktorinos dalyviams įteikė Salamiesčio mokyklos direktorius Dalius Žvybas ir Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

pondelio mergiotassalamiscio  

 

Antrojoje projekto dalyje vyko muziejuje surengta mokslinė konferencija „ Tarmės – gyvoji tautos versmė“.

Konferenciją pradėjo Kupiškio r. Šepetos A. Adamkienės pagr. m – klos mokinės, kalbėdamos kupiškėniška tarme. Jos parodė literatūrinę kompoziciją „ Kaip laumas lauminėjo“. Merginoms pasiruošti padėjo mokytojos Jūra Sigutė Jurėnienė ir Ramutė Kežienė.

Konferencijoje pranešimus skaitė lietuvių kalbos instituto ir Klaipėdos universiteto specialistės, šiomis temomis:

* Prof.dr. Danguolė Mikulėnienė „Tarmių raida, vertė ir savivertė“;

* Dr. Violeta Meiliūnaitė „Skaitmeninės tarmių gyvenimo prielaidos“;

* Doc. Dr. Asta Balčiūnienė „Šiandieninė kupiškėnų pratarmės sklaida: realijos, problemos, perspektyvos“;

* Dr. Klementina Vosylytė Kupiškėnų tarmės leksika“.

Konferencijoje dalyvavo Rokiškio r. ir Kupiškio rajonų ugdymo bei kultūros įstaigų darbuotojai. Renginį apibendrino Šepetos A.Adamkienės pagr. m – klos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Ramutė Kežienė.

tarm 3  tarm 1  tarm 2

Sėlių žemė baltų genčių sąšaukoje

Kupiškio etnografijos muziejaus parengtas projektas „Senoji sėlių žemė baltų genčių sąšaukoje“ vyko nuo 2013 rugsėjo 13 d. iki 2013 rugsėjo 22d. Projekto pagrindinis tikslas – skatinti visuomenę, ypač jaunimą geriau pažinti baltų genčių etninės kultūros paveldą, jį susieti su šiandienos poreikiais, prisidėti prie vietos bendruomenės tradicijų tęstinumo ir savitumo, jų išlaikymo, puoselėjimo o taip pat ir sklaidos. Pasiekti tikslus padėjo aktyvūs darbo metodai neformalioje aplinkoje.

2013 rugsėjo 13 d. Kupiškio etnografijos muziejuje vyko konferencija „ Sėlių žemės mįslė“. Rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams bei mokytojams pranešimą skaitė archeologas Gintautas Zabiela. Po renginio konferencijos dalyviai vyko į pažintinę – mokomąją ekskursiją. 99 mokiniai aplankė Kupiškio, Kerelių, Papilių ir Gaigalių piliakalnius, kuriuos išsamiai pristatė jau minėtas archeologas.

 

 konf  6364

2013 rugsėjo 22d. Kupiškio piliakalnio papėdėje vyko Baltų vienybės dienos šventė. Jos metu senovės baltų atkuriamosios istorijos klubas „Sūduvos tauras“ to laikotarpio kontekste surengė amatininkų XII – XIII a. gyvenvietę. Kurioje demonstravo kario raitelio ginkluotę, įvairius kovos menus, sėlių genties moters kostiumą, senuosius amatus, organizavo žaidimus susirinkusiesiems. Dalyviai individualiai ir grupėmis noriai dalyvavo mokomojoje - pažintinėje veikloje.

Koncertavo Lietuvos ir Latvijos stilizuoto folkloro kolektyvai.

Kaip ir kiekvieną syk, baltų vienybės dienoje buvo verdama medžiotojų sriuba „bliauka“, kurios išdalinta apie 300 dubenėlių šventės dalyviams. Iš to galima spręsti, kiek dalyvių apsilankė Baltų vienybės dienoje.

sduvos tauras      baltaplaukis

1863-1864 m. sukilimo keliu po Šiaurės Rytų Aukštaitiją

„1863-1864 m. sukilimo keliu po Šiaurės Rytų Aukštaitiją“

Ko gero, nėra Lietuvoje tokios vietovės, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietęs 1863 - 1864 m. sukilimas. Rytų Aukštaitija ir Kupiškio kraštas - ne išimtis.

Minint 150-ąsias 1863 - 1864 m. sukilimo metines Kupiškio etnografijos muziejus parengė ir vykdė projektą „1863-1864 m. sukilimo keliu po Šiaurės Rytų Aukštaitiją“, kurį finansavo Kultūros rėmimo fondas. Jo metu buvo surengta kilnojamoji fotografijų paroda ir sukurta edukacinė programa „1863 – 1864 m. sukilimo keliu po Šiaurės Rytų Aukštaitiją“. Paroda ir edukaciniai užsiėmimai buvo pristatomi ir vedami mūsų muziejuje bei trijose Kupiškio rajono mokyklose. Visą šį laikotarpį Kupiškio krašto gyventojai, svečiai ir ypatingai moksleiviai, istorijos mokytojai plačiau bei išsamiau susipažino su Šiaurės Rytų Aukštaitijos vietovėmis, paženklintomis 1863 - 1864 m. sukilimo bei to laikotarpio ginklais. Mokyklos buvo pasirinktos tų Kupiškio rajono vietų, kuriose vyko reikšmingi 1863 m. sukilimo įvykiai, tai: Noriūnų pagr. m – kla , Skapiškio pagr. m - kla bei Antašavos pagr. m – kla.

      Siekdami skatinti visuomenę domėtis savo krašto ir Lietuvos istorija, tuo pačiu siekiame pratęsti jau ne vienerius metus Kupiškio etnografijos muziejaus vykdomą profesionaliojo meno sklaidą. Kartu su Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus XIX a. II p. ginklais buvo eksponuojamos fotomenininko Alvydo Ivoškaus užfiksuotos sukilimo paliestos vietos. Vizualiniam pasakojimui sukurti meninė fotografija buvo pasirinkta kaip simbolis, menininkui Eliziejui Liutkvečiui pagerbti ir atminti. Parodos pristatymo metu mūsų muziejuje sukilėlių ir karo dainas atliko grupė „Ugniavijas“.

Taip pat paroda buvo pristatoma Skapiškio kultūros namuose teatrų festivalio „Pienių medus“ metu. Norime pasidžiaugti, kad iš viso šią kilnojamąją parodą aplankė 650 lankytojų; o edukaciniuose užsiėmimuose dalyvavo daugiau nei 430 moksleivių. Edukacinių užsiėmimų pagrindu buvo surengta Kupiškio viešojoje bibliotekoje viktorina „ Ką žinai apie 1863 – 1864 m. sukilimą?“.

Šiai progai atminti taip pat buvo išleistas ir parodos katalogas, kuris bus įteiktas kiekvienai Kupiškio rajono mokyklai.

      Sukurta edukacinė programa „1863 – 1864 m. sukilimo keliu po Šiaurės Rytų Aukštaitiją“ tapo nuolatinė, kuri buvo lankomiausia 2013 metais. Kviečiame apsilankyti!

 

A      b

 

sukileliai    sukilimas edukacija3

 

Padėkime išlikti kaimo muziejams

ES remiamas projektas „Padėkime išlikti kaimo muziejams“, kurį parengė Kupiškio etnografijos muziejus, pakvietė Subačiaus gimnazijos jaunuosius keramikus naujai veiklai. Ši stovykla mokiniams buvo įdomi, turininga, praplėtė keramikos žinias, sudarė galimybę susipažinti su profesonalia keramika ir jos autoriumi Romualdu Aleliūnu. Projekte dalyvavo jau keramikoje pažengę mokiniai. Nauja lipdymo medžiaga – šamotas, atvėrė galimybes pajusti šio molio savybes, atskleisti savo kūrybines galias lipdant. Pas keramiką R. Aleliūną sužinojo šamoto lipdymo ir degimo įvairius niuansus, turėjo galimybę menininko paruoštomis glazūromis glazūruoti savo molio dirbinius. Stovyklos užsiėmimų metu nebuvo puoselėjamos senosios amatų tradicijos, bet akcentuojamas dėmesys formų įvairovei, faktūroms, įspaudams molyje, gaminio funkcionalumui. Išdegti keramikos darbai, sukurti savo rankomis, mokiniams kėlė begalinį džiaugsmą. Savo gaminiais grožėjosi keramiko dirbtuvėje, paruošė parodą gimnazijoje. Kūrybinę veiklą parodė ir biržiečiams, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės galerijoje. Dabar papildyta keramikos dirbinių paroda bus eksponuojama Subačiaus gimnazijoje, respublikos dailės mokytojų konferencijos metu. Puiki ir turininga stovyklos veikla išmokė jaunuosius keramikus suvaldyti šamotinį molį ir gauti nuostabius meno kūrinius, kurie yra tobuli, meniški ir suteikiantys patiems bei žiūrovams džiaugsmingų akimirkų.

DSC 2596

 EZUFKP logo   kvvg logo     leaders logo

 

KONKURSAS!!!

Adomo Petrausko muziejus skelbia fotografijų KONKURSĄ „Adomo Petrausko muziejus per objektyvą“ Kviečiame visus dar kartą (o gal ir pirmą kartą) apsilankyti Adomo Petrausko muziejuje ir į jį pažvelgti fotografų akimis, užfiksuoti Jums patį gražiausią sodybos – muziejaus fragmentą ir padarytas fotografijas siųsti mums. Konkurso sąlygos:

Dalyvių amžius neribojamas

Vienas dalyvis gali siųsti iki 5 fotografijų

Fotografija ant atskiro lapo turi būti pateikta su aprašu: autoriaus vardas pavardė, amžius, adresas, telefono numeris, mokykla ir klasė (jeigu moksleivis)

Bus atrinktos meniškiausios, įdomiausios, išradingiausios fotografijos ir eksponuojamos parodoje skirtoje Adomo Petrausko 99 – osioms gimimo metinėms paminėti. Trijų įspūdingiausių fotografijų autorius apdovanosime prizais!

Fotografijų laukiame el. paštu cemeryte@gmail.com iki rugsėjo 30 d.

Kontaktai pasiteiravimui:

Tel.: 8 – 6100 1465

el. paštas: This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Dailininkės Akvilės Zavišaitės kūrybos branda ir pabaiga

Prie Kupiškio etnografijos muziejaus stovintis Juozo Baltušio romano „Parduotų vasarų“ herojus piemenukas sutiko rašytojo dukrą, šiuo metu gyvenančią Australijoje, Ritą Baltušytę. Jos vizitas į tėvo gimtinę buvo labai laukiamas visų kupiškėnų.

Tarptautinio folkloro festivalio „Lingaudala“ metu muziejuje vyko rašytojo anūkės Akvilės Zavišaitės kūrybos darbų ir knygos „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ pristatymas. Renginio akimirkos priminė „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklių vaizdus. Parodų salėje netilpo žiūrovai, jie apgulė net atidarytus langus.

Gražiausiems miesto renginiams muziejininkai ieško kūrybinių sąsajų su gimtuoju kraštu. Po pusės metų bendravimo su Rita Baltušyte pavyko Kupiškyje surengti jos dukros A. Zavišaitės kūrybos darbų parodą. Parodos autorė negalėjo apibūdinti savo kūrybos, nes ji mirė nuo visą žmoniją žudančios ligos AIDS 1991 m. birželio 2 d. Dailininkės mirimo metais Lietuvoje „Bix“ uždainavo dainą „Neverk mama“. Gal ta daina padėjo motinai būti tvirtai ir pasišvęsti dukros kūrybinio palikimo išsaugojimui, puoselėjimui. Dukra ir motina buvo be galo artimos. Nors Akvilė dievino ir tėvą. Tik praėjus 15 metų Rita Baltušytė prabilo apie dukros mirties priežastį.

 Akvilė Zavišaitė gimė 1962 m. lapkričio 2 d. Tėvai jos talentą įžvelgė nuo trijų metų. Originaliausiai perteikdavo arklius. Ji begalo juos mylėjo. Paaugusi aplinkinius žavėjo šokio judesiu, nors niekur to nesimokė.

R. ir A. Zavišų šeima išsiskyrė, kai dukra dar nelankė mokyklos. Baigusi Vilniaus 44-ąją vidurinę stojo į Valstybinį dailės institutą. Kadangi Akvilė nebuvo komjaunuolė jai neleido laikyti egzaminų. Tėvas architektas Algis Zaviša ir senelis rašytojas J. Baltušis gerų draugų paramos neprašė.

Studijas tęsė Vilniaus pedagoginiame universitete. Tačiau mokslus nutraukė, nes gavo leidimą išvykti gyventi į Australiją. Tais pačiais metais įstojo į Naikaslio dailės koledžą. Vėliau studijas tęsė Hunter institute ir apgynė disertaciją „Mano gyvenimas ir mano menas“.

Dailininkė kūrė besiblaškydama po tris žemynus-Europą (Lietuva), Ameriką, Australiją. Jos kūriniuose galima įžvelgti patirtų jausmų, išbandymų kelią. Gyvenimo spalvos buvo labai skirtingos, nors laikas vienodas – XX a. pab. Atvykusi į Lietuvą pirmąją parodą surengė 1989 m. vasarį-kovą Vilniaus dailės galerijoje. Nuo 1984 m. dalyvavo keturiolikoje kolektyvinių ir personalinių parodų.

Galerijoje „akademija“ 2006 m. buvo parodytas Lietuvos televizijos dokumentinis filmas „Akvilė“, taip pat demonstruotas ir Akvilės atminimui draugų ir artimųjų išsiuvinėtas audeklas. Tokius audeklus kuria australai ir amerikiečiai AIDS aukoms atminti. Dvi savaites trukusią parodą aplankė 1470 žmonių.

Muziejuje parodos pristatymas prasidėjo filmo „Akvilė“ peržiūra. Filmas atskleidė visą jaunos menininkės gyvenimą.

 Akvilės kūryba – XX a. pab. Vakarietiško gyvenimo vaizdas. Kūrybos darbų pagrindinės herojės – grakščios, išskirtinio grožio moterys. Jos yra šokėjos, balerinos. Aprengtos nepaprastais kostiumais arba pusiau nuogos. Šalia jų kraupus vaizdas – peiliai, švirkštai, gyvatės, voratinkliai, perplėštos širdys. Šalia moterų glaudžiasi humoro ir kraupumo elementų pripildyti vaikiškų žaislų grupiniai portretai. Tokių vaizdų niekada nesutiksi Vilniaus gatvėse. Akvilė savo paveiksluose atskleidė ką pati išgyveno. Ji pati buvo graži panelė. Į vakarietišką laisvę žiūrėjo to meto lietuvaitės akimis. Paveiksluose autorė tarsi įžiūrėjo savo likimo nuojautą.

 Akvilės jau nebėra. Liko jos kūrybos darbai, laiškai. Vieno žiūrovo paklausta Rita atsakė, kad dukra paliko virš 50 didelio formato tapybos darbų, apie šimtą eksponatų, piešinių, atvirukų. Jos legenda virtęs gyvenimas ir kūrybos darbai eksponuojami Lietuvoje, Australijoje ir JAV. Ji labai norėjusi tėvo gimtinėje eksponuoti dukros kūrybinį palikimą. Kupiškis iki 1960 m. jai buvo žinomas tik iš bobutės Marijonos Baltušytės-Juozėnienės pasakojimų. Bobutės pasakojimai pranoko tėvo parašytų „Parduotų vasarų“ vaizdus. Pirmą kartą Kupiškį aplankė jau dirbdama žurnaliste. Tuomet padariusi interviu apie mokyklos atidarymą iš Kupiškio į Vilnių skrido kukuruzniku. Sėdėdama ji dairėsi pro langus. O šalia sėdėjusios moterys su uogų krepšiais nekreipė jokio dėmesio.

Ji teigė, kad Kupiškis yra nepaprastas miestas. Gal tas reljefas, Lėvens upės slėnis duoda išskirtinį grožį. Tai miestas – parkas. Piemenėlis – viena iš mažo provincijos miesto detalių.

Buvęs muziejaus direktorius Algimantas Jasaitis papildė rašytojos dukros žodžius „Nebūtų buvę Baltušio, nebūtų buvę Jūsų, nebūtų buvę Akvilės ir šitos parodos. J. Baltušio anūkė talentinga menininkė ir paliko savitą pėdsaką lietuvių dailės istorijoje“.

Parodos pristatymą papildė Panevėžio dramos teatro aktorės Vitos Šaučiūnaitės skaitomos ištraukos iš knygos „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ ir Kupiškio kultūros centro moterų vokalinio dainų ansamblio „Versmė“ atliekamos dainos.

Kalbėdama apie knygą motina pasakė, kad tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios lūpomis. Lyg nujausdama tragišką dukros likimą ji išsaugojo rašytus laiškus. Sumaniusi išleisti knygą surinko laiškus, kuriuos Akvilė buvo rašiusi draugams ir giminėms. Pasak R. Baltušytės, knyga nepretenduoja į išsamų dailininkės A. Zavišaitės gyvenimo aprašymą. Tai tik priminimas apie trumpai gyvenusį jauną žmogų ir žvilgsnis į pasaulį jo akimis.

Knygos sudarytoja Eglė Bielskytė kalbėdama apie leidinį pirmiausia esanti dėkinga Ritai visų skaitytojų vardu. Ji išsaugojo visus laiškus, jų neišnešė į rūsį. Prireikė ketverių metų iš naujo perskaityti laiškus ir juos atrinkti. Kaip yra fiziškai ir dvasiškai sunku prisiliesti prie brangiausio žmogaus gyvenimo. Reikėjo išbraukti tai, ko negalima rodyti svetimam žmogui. Kai literatūrologai apibendrino 2012 m. knygų derlių, šis leidinys rinko dešimtukus ir dvyliktukus. Leidinys buvo įvertintas kaip vienas iš įdomiausių. Skaitytojai atvertę knygą jos negali užversti. Tai nėra vien dokumentika. Ją galima pavadinti romanu. Ji turi savo dramaturgiją, pakilimus, kryčius.

Romano pabaiga tragiška, tačiau pagrindinė herojė iki paskutinio atodusio liko optimistiška. Knyga tarsi atsako į vieną gyvenimo klausimą, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę. Daugiausia Akvilės laiškų – ne draugams, o motinai. Per motinos ir dukros santykių artumą skaitoma visa knyga.

Pasak R. Baltušytės, kad jos sumanymas išleisti knygą yra padėka Akvilei, kad pasirinko ją motina. O ji dukrai parinko Akvilės vardą iš senelio Juozo Baltušio romano „Parduotos vasaros“. Dailininkės vieno laiško ištrauka mamai lyg apibendrina jos gyvenimą ir kūrybą, „o iš tikrųjų esu laiminga, kad esu dailininkė. Savo mene paskandinu viską – ir liūdesį ir pergyvenimą ir džiaugsmą – sau sukuriu ką nors, ir taip gera“.

Kupiškio etnografijos muziejuje A. Zavišaitės paroda veiks iki 2013 m. rugpjūčio 30 d.

Maloniai kviečiame ją aplankyti.

Juozo Baltušio anūkės Akvilės Zavišaitės ( 1962 – 1991) kūrybos darbų parodos atidarymas

Į Kupiškio etnografijos muziejų atkeliauja Lietuvių literatūros klasiko Juozo Baltušio anūkės Akvilės Zavišaitės kūrybos darbai. Ši talentinga dailininkė studijavo Niukaslo menų koledže ir kūrė erotika pulsuojančius darbus.

Tapybos darbų parodoje taip pat bus pristatomos knygos „Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ ir „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt“. Parodos atidarymo vakarą dalyvaus rašytojo Juozo Baltušio dukra ir knygų sudarytoja Rita Baltušytė, Australijos lietuvių grupė.

 A. Zavišaitės laiškų ištraukas skaitys aktorė V. Šiaučiūnaitė. Koncertuos moterų ansamblis „Versmė“. Taip pat vyks režisierės Lijijos Kopač sukurto dokumentinio filmo „Akvilė“ peržiūra. (Lietuvos televizijos filmų studija, 1998 m.).

 Renginys vyks šeštadienį, liepos 6 dieną 16.00 val.

 

Akvile su dieduku 1981 Kentauro-mergele.1987.dr.past.248x124.4 Raudonas-audeklas.1986.pop.past.38x75
Akvilė Zavišaitė su Juozu Baltušiu 1981 m. „Kentauro mergaitė“, drb., past., 1897 m., 248X124.4 „Raudonas audeklas“, pop., past., 1986 m., 38X75

Personalinė Akvilės Čemerytės paroda Adomo Petrausko muziejuje

Penktadienį, gegužės 31 d., A. Petrausko muziejuje vyko renginys, skirtas Tarptautinei vaikų gynimo dienai paminėti. Jo metu, muziejaus bokšte, buvo atidaryta septyniolikmetės Kupiškio L. Stuokos Gucevičiaus gimnazistės Akvilės Čemerytės personalinė kūrybos darbų paroda. Ekspoziciją sudarė 20 pačios Akvilės atrinktų kūrinių.

Renginį pradėjo parodos autorė, kviesdama visus lankytojus susipažinti su eksponuojamais darbais. Pristatydama parodą Akvilė pabrėžė, kodėl atidarymas įvyko būtent vaikų gynimo dienos proga: „Visų pirmą – žvelgiant į mane vaikystės toli ieškoti nereikia. Antra – nebūtinai turi būti didelis ir suaugęs, kad kiti vertintų tave ir tavo darbus rimtomis akimis. Noriu, kad, tai žinotų kiekvienas vaikas ir ne tik. Tai vaikų šventė, kurioje pakviestas dalyvauti ir kiekvienas suaugęs. Tapkite bent jos svečiais, nes vaiku būti gera!“. Parodos atidarymo metu, Akvilė ne tik kalbėjo apie savo kūrybą, tačiau taip pat ir atliko dainuojamosios poezijos kūrinius. Pirmąją dainą, Sauliaus Mykolaičio „Nupiešti Pasaulį“, ji paskyrė Tarptautinei vaikų gynimo dienai.

Pasak autorės: „Šią parodą sudaro paskutiniųjų dviejų metų kūrybiniai darbai. Tai lyg paskutiniųjų kūrybos metų pjūvis, kai net ir toks nedidelis laiko tarpas kaip dveji metai, reiškia labai daug, per kuriuos nepaisant neišvengiamo visuose darbuose vyraujančio braižo, jaučiu pažangą, ir jau daug aiškiau matau savo kūrybos vandenų krantus. Didelę parodos dalį sudaro dailės pamokų metų atlikti darbai, taip pat dovanoti darbai, skirti įvairiems jubiliejams ir progoms“.

Į parodos atidarymą A. Čemerytės atvyko pasveikinti Kupiškio muzikos mokyklos mokytoja Rita Stankevičienė, Antašavos pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja Zita Lukoševičienė su Kupiškio rajono kultūros centro direktoriumi Rapolu Lukoševičiumi, kurie jaunajai menininkei linkėjo neprarasti jaunatviško maksimalizmo, rasti atspirties tašką savo meno kelyje pabrėžiant „savąjį aš“. Pasak R. Lukoševičiaus, A. Čemerytė yra labai bendraujanti ir atvira, tiesiog priešingybė nusistovėjusiam menininkų stereotipui.

A. Čemerytės lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Kireilytė pabrėždama autorės polinkį į meną, atnešė jos rašytą rašinį „Minčių laiptai“, kuriame Akvilė atsiskleidžia kaip meniška asmenybė: „Jos mintys ateina iš vidaus, demonstruoja gilų mąstymą, gilų pasaulį, rodo susidomėjimą menais. Išsiskiria minties gilumu, įvairiapusišku suvokimu, tvirtu ir aiškiu požiūriu“. Autorę sveikino giminės ir artimieji, bei A. Petrausko muziejaus specialistė L. Čemerytė, kuri įteikė padėką už kūrybinę veiklą organizuojant parodą ir palinkėjo sėkmės meninėje veikloje.

A. Čemerytė atlikusi paskutinį savo kūrinį, padėkojo visiems susirinkusiems ir pakvietė juos paskanauti naminiu sūriu ir namie keptu pyragu.

                                                                                                                Laura Čemerytė, A. Petrausko muziejaus specialistė

 

1 2 3
Akvilė Čemerytė
parodos atidarymo metu
parodos atidarymo metu. Pirma iš dešinės A. Čemerytės lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Kireilytė

Akvilę Čemerytę sveikina Antašavos pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja Zita Lukoševičienė

 

 

Kviečia tradicinis tarptautinis folkloro festivalis „Lingaudala“

Gerbiami, tautodailininkai, amatininkai, viešojo maitinimo organizatoriai, kulinarinio paveldo populiarintojai, vaikiškų pramogų ir atrakcionų rengėjai !

Liepos 6–7 dienomis Kupiškyje vyks tradicinis tarptautinis folkloro festivalis „Lingaudala“, skirtas Tarmių metams.

Maloniai kviečiame festivalio dienomis į Kupiškį.

Liepos 6 d. kviečiame atvykti viešojo maitinimo paslaugų teikėjus, kulinarinio paveldo populiarintojus (labai pageidautini mini lauko kavinių variantai), vaikiškų atrakcijų rengėjus.

Liepos 7 d. kviečiami tautodailininkai, amatininkai, kulinarinio paveldo, ekologiškų produktų pardavėjai.

Prekiauti kulinarinio paveldo produktais ir teikti viešojo maitinimo paslaugas kviečiame vieną arba dvi festivalio dienas.

Liepos 6 d. festivalio programa planuojama nuo 17.00 iki 01.00 val.;

Liepos 7 d. – nuo 9.00 iki 17.00 val.

Prekybinės vietos mokestis – 10 Lt

Lėšas pervesti:

Sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Rinkliava 10 Lt

Už leidimą prekiauti viešose vietose įmokos kodas – 53457.

Pastaba: turėti savo elektros energijos generatorių.

Prekybai, paslaugų teikimui liepos 6 d. registruotis Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Ekonomikos ir turto valdymo skyriuje, el. paštu This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it. , tel. (8 459) 35 519 (kontaktinis asmuo - Vida Vaitonienė).

Tautodailininkai, amatininkai dėl prekiavimo liepos 7 d. registruojasi el. paštu This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it. , tel. (8 459) 35 439 ( kontaktinis asmuo – Giedrė Zuozienė).

Atvykdami į mugę tautodailininkai ir amatininkai privalo organizatoriams pateikti pinigų pravedimo kvitą. Mugės metu mokestis nebus priimamas!

„Memelčiuko laiškas muziejui“

Tarptautinei Muziejų dienai paminėti Kupiškio etnografijos muziejaus specialistai Donata Jutkienė, Kęstutis Damkus ir Giedrė Zuozienė miestiečius ir krašto svečius pakvietę į neįprastą naktinę pažintinę ekskursiją „Gyvos istorijos“. Muziejininkų iniciatyva ši ekskursija buvo suorganizuota praėjusį penktadienį, gegužės 17 dieną.

Ekskursija prasidėjo Etnografijos muziejaus kiemelyje, kuriame K. Damkus trumpai supažindino gausiai susirinkusius krašto istorija besidominčius dalyvius su programa. „Pasak legendos, kiekvieną kartą tokią naktį atgyja šio muziejaus sienas saugantis Memelčiukas. Jis mums paliko laišką, kuriame yra kelios nuorodos, ką mums šią naktį reikia aplankyti“, - intrigavo K. Damkus.

Specialistė G. Zuozienė trumpai supažindino visus su muziejaus istorija ir visi dalyviai, įsijungę žibintuvėlius, sugužėjo į muziejaus vidų. Ten D. Jutkienė pakvietė plačiau susipažinti su muziejuje eksponuojama „Medžioklės trofėjų ir dailininko Antano Žmuidzinavičiaus darbų paroda.

Memelčiukas buvo palikęs 9 įvairias nuorodas apie miesto simbolius. Tarp jų buvo ir Henriko Orakausko skulptūros: „Piemenukas“, „Senovinių kupiškėnų vestuvių kompoziciją“, „Svečias“. Taip pat viena seniausių Kupiškio gatvių, Sinagoga, miesto kalėjimas ir, žinoma, bažnyčia. Ekskursijos kulminacija buvo tamsoje, pasišviečiant žibintuvėliais kėlimasis į bažnyčios bokštą.

Pasibaigus numatytai programai, muziejaus kiemelyje trys ekskursijos dalyviai, atsakę į daugiausiai nuorodų, buvo apdovanoti muziejaus medaliais. Pirmoji vieta skirta Daivai Kytrienei, antroji Martynui Survilai, trečioji – Giedrei Papučkaitei. Visiems renginio dalyviams gitara grojo ir dainavo Akvilė Čemerytė.

Visiems dalyviams prisiminimui apie netradicinę ekskursiją po miestą „Gyvos istorijas“ buvo įteikti du Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centro išleisti leidiniai: „Kupiškio kraštas“ ir „Muziejus po atviru dangumi“. Taip pat ir muziejų žemėlapis „Lietuva UNESCO. Lietuvos muziejai, žemėlapis 2012 – 2013“.

memelciukas1 memelciukas2 memelciukas3
Renginio metu
Mariaus Gustaičio foto

 

Renginio metu
Linos Blekaitės foto
Renginio metu
Linos Blekaitės foto

Petro Babicko 110 - ųjų metinių minėjimas Laukminiškių muziejuje

Laukminiškių kaimas esantis Kupiškio rajone - garsiosios Babickų šeimos gimtinė. Čia gimė ir vaikystę praleido aktorė Unė Babickaitė - Graičiūnienė, visuomeninikas Vytautas Babickas, karininkas Kazys Babickas, poetas, publicistas, žurnalistas, dailininkas Petras Babickas.

Kupiškio krašto žmonės nepamiršta iškilių asmenybių. 2013 m. gegužės 11 d. Laukminiškių kaimo muziejus su Virbališkių biblioteka organizuoja Petro Babicko 110-ųjų metinių minėjimą. Renginio metu vyks:

11 val. Šv. Mišios Kupiškio Žengimo į dangų bažnyčioje.

12 val. tėvo Jurgio Babicko atminimo pagerbimas Laukminiškių kaimo kapinėse.

13 val. literatūrinė - muzikinė popietė „Tėvyne, kaip saulė, ji mums amžina. Kada mes sugrįšim? Ar bus ta diena?“ Virbališkių buvusios mokyklos aktų salėje.

 

 

Medžioklės sezonas - atidarytas!

Penktadienį, gegužės 10 d. 15 val. Kupiškio etnografijos muziejus skelbia medžioklės sezono atidarymą. Į muziejų atkeliavo rekordiškai daug medžioklės tofėjų. Gamtos tematiką papildo ir menininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876 - 1966 ) tapybos darbų paroda.

„Tokios sumedžiotų trofėjų gausos ir įvairovės mūsų muziejuje dar neteko matyti per visą mano darbą muziejuje“ – sako muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

Medžioklės trofėjų parodoje bus galima iš arti apžiūrėti ne tik Lietuvos miškams būdingų lapės, manguto, barsuko, vilko kaukoles, šerno iltis, briedžio ir elnio ragus, bet ir meškos kaukolę, antilopių, muflono iškamšas.

Tarp medžioklės trofėjų eksponuojama ir keturiolika A. Žmuidzinavičiaus tapybos darbų iš A. Žmuidzinavičiaus muziejaus rinkinių fondų. Peizažuose – atsispindi lietuviškos gamtos savitumas.

Maloniai kviečiame apsilankyti. Paroda veiks nuo 2013 gegužės 10 d. iki 2013 birželio 6 d.

 

1 trofejai 2 trofejai 3 trofejai

Kviečiame dalyvauti rajoniniame pasakorių konkurse – šventėje „Žodis žodį veja“

Kupiškio etnografijos muziejus kartu su kultūros centru 2013 m. gegužės 17 d. 16 val. organizuoja rajoninį pasakorių konkursą –šventę „Žodis žodį vėja“. Šis renginys yra skirtas Tarmių metams ir Tarptautinei muziejų dienai paminėti.

Konkurso-šventės rengėjai kviečia dalyvauti atlikėjus, kurie yra nepamiršę kupiškėniškos tarmės ir puoselėja etninės kultūros tradicijas.

Norintys dalyvauti renginyje privalo užpildyti anketą ir ją atsiųsti el. p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it. . Rajoninio pasakorių konkurso anketą rasite prisegtame failiuke.

Užpildytų anketų laukiame iki 2013 m. gegužės 14 d.

Konkursas-šventė „Žodis žodį vėja“ vyks Kupiškio etnografijos muziejuje.

2013_pasakotoju_konkursas_anketa_atsisiųsti.doc

2013_pasakotoju_konkursas_nuostatai

Kupiškio etnografijos muziejus lankytojus kviečia įsisprausti į patogią avalynę, užsimesti ant pečių kelionines kuprines ir leistis į nepamirštamą sukilėlių žygį po Aukštaitijos kraštą

Kupiškio etnografijos muziejus lankytojus kviečia įsisprausti į patogią avalynę, užsimesti ant pečių kelionines kuprines ir leistis į nepamirštamą sukilėlių žygį po Aukštaitijos kraštą.

Balandžio 12 dieną specialistės Donata Jutkienė ir Giedrė Zuozienė pristatė savo parengtą naują edukacinę pamoką „1863 – 1864 m. sukilimo keliu po Šiaurės Rytų Aukštaitiją“.Tiesa, istorijos mėgėjams laipioti per kalnus ir braidyti per upes nereikės – iš arčiau susipažinti su to meto laikmečiu jie galės tiesiog muziejaus patalpose. Ne gana to, nepamirštamos kelionės dalyviai turės galimybę patys tapti sukilimo vadais ir iš arti pamatyti „koriku“ pramintą sukilimo malšintoją generalgubernatorių Michailą Muravjovą.

Muziejuje įdomios veiklos turės ir mažieji lankytojai. Vaikams pagamintos specialios

dėliones su užduotimis, o atsakymus į klausimus jie ras parodų salėje. Tarp užduočių – ir žemėlapyje rasti tikslias vietas, pro kurias sukilėliai keliavo arba kurios paženklintos jų pralietu krauju.

Geriausiai pasirodžiusios komandos apdovanojamos medaliais, „Korikas“ gauna savo geriausią „draugą“ - virvę! Kviečiame visus norinčius 5 - 10 klasių moksleivius registruotis iš anksto tel.: 8 (459) 35439 arba This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it. . Maloniai lauksime.

sukilimas edukacija1 sukilimas edukacija2 sukilimas edukacija3
Akimirkos iš renginio Akimirkos iš renginio Akimirkos iš renginio

Kviečiame į Dariaus Babelio ir Gražinos Sventickienės fotografijų parodą „Gamtos viražai“!

 2013 m. kovo 15 d. 15 val. Kupiškio etnografijos muziejuje bus atidaroma Dariaus Babelio ir Gražinos Sventickienės fotografijų paroda „Gamtos viražai“. Fotografijų paroda „Gamtos viražai“ skirta Pasaulinei Žemės dienai, švenčiamai kovo 20 dieną, kai susilygina diena ir naktis, kai vėl į mūsų žemę sugrįžta pavasaris... Menininkai pabrėžia, kad besidžiaugdami artėjančiu pavasariu, turėtume nepamiršti esminio žmogaus ir Gamtos santykio – DARNOS.

Darius Babelis pasakoja, kad jam nuo pat mažų dienų patiko būti gamtoje. „Dar vaikystėje smalsiai stebėjau Lėvens pakrantėje saulės spinduliuose žaidžiančius laumžirgius, pievoje ropojančius vabaliukus, lapus graužiančius vikšrus... Viskas atrodė labai įdomu ir svarbu. Mokykliniais metais bandžiau savo pirmuoju „Zenitu“ fotografuoti paukščius. Iki šiol turiu sukauptą skaidrių kolekciją. Buvau surinkęs ir kelių šimtų Lietuvos drugių kolekciją“, - prisimena fotomenininkas.

D. Babelis prisipažįsta, kad jis visada norėjo užfiksuoti įdomias gamtos akimirkas, nesvarbu, kas tai būtų – didelis gyvūnas ar smulkus augalėlis.

 „Prieš ketverius metus, atsiradus skaitmeniniams fotoaparatams su didesnio priartinimo ir makrofunkcijomis, tokį įsigijau ir aš. Tada atsirado pirmosios rimtesnės fotografijos iš makropasaulio. Net pačiam buvo įdomu, kaip maža skruzdėlytė kompiuterio ekrane virsta gigantu.

Šiuo metu esu Lietuvos gamtos fotografų Naturepfoto.lt klubo narys. Bendradarbiauju su žurnalu „Lututė“. Laukinės gamtos fotografijų konkurse „Gintarinis žaltys 2011“ buvo nominuotos dvi makrokategorijos fotografijos. 2011 m. „Žurnalo apie gamtą“ skelbtame konkurse „Maskuotė“ tapau nugalėtoju, - pasakojo fotomenininkas. - Per 4 fotografavimo metus kompiuteryje susikaupė nemažai fotografijų. Pasiūlius kolegei Gražinai drauge surengti parodą – sutikau.“

 Gamtoje fotografuojant sustoja laikas, nelieka pašalinių minčių... Kodėl taip traukia, domina gamtos gyvenimas, menininkas bando atsakyti poeto Just. Marcinkevičiaus žodžiais: „Žmogus mato gamtoje savo mokytoją, kalbančią jam formom, pavidalais, spalvom, garsais, visumos darna. Paklusnumas gamtai yra gamtos mokėjimas, jos pažinimas, sekimas jos kūrybiniu principu – nieko nekopijuoti, nieko nedubliuoti. Gamta negamina dublikatų ir kopijų, ji kuria tik originalus. Šitas nepaprastas gamtos kūrybingumas žmogui sukelia panašų troškimą, pažadina jame kūrybinę valią, pasiryžimą paklusti gamtai – t. y. kurti.“

 Potraukį fotografijai Gražina Sventickienė pajutusi prieš 8 metus.

„Taip jau atsitiko, kad maždaug prieš 8-erius metus savo rankose pajutau belaikanti skaitmeninį CANON‘ą. Tai buvo tikrai ne pirmasis į mano rankas pakliuvęs fotoaparatas. Nuo pat vaikystės su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis vis pasinerdavau į fotografiją, bet ilgainiui ir vėl nutoldavau. Šį kartą, matyt, ne aš, o jis, CANON‘as, manęs nebepaleido. Ir vargu ar kada paleis...“, - neabejoja ji.

Dažniausiai G. Sventickienės „fotožvilgsnis“ nukreiptas į peizažą. „Be galo mėgstu žmogaus „nepatobulintas“ Gamtos kerteles: aukštapelkes, sengires su gūdokomis jų paslaptimis, mažųjų augaliukų ar net sunkiai pastebimų gyvių savitu pasauliu...- sako ji. - Ne visada peizaže svarbiausia užfiksuoti realybę. Jausmas, nuotaika, individualus „matymas“ man yra žymiai svarbiau. Gal todėl labiau linkstu į estetikos paieškas detalėse, formose, linijose, spalvose. Ne visada fotoaparatas „mato“ taip, kaip matau aš. Bet esu įsitikinusi, kad visais atvejais laimiu aš. Nes ne vien tik galutinis rezultatas – fotografija – man yra svarbu. Labai dažnai sugaunu save mąstant, kad pats fotografavimo procesas yra ne mažiau svarbus. O jų visuma – kaip tik ta priemonė, kurios dėka randu dvasios ramybę ir didžiulį pasitenkinimą.“

Fotomenininkė jau keletą metų intensyviai bendradarbiauja su žurnalu „Miškai“. Retkarčiais – su „Lutute“. Yra Lietuvos gamtos fotografų Naturepfoto.lt klubo narė.

 

1 G  2 D  3 D 4 G 

 

Kviečiame į ataskaitinę Kupiškio rajono tautodailininkų darbų parodą!

Tautodailininkų sąjungos Kupiškio skyriaus tautodailininkai kaip ir kasmet plačiajai visuomenei pristato savo kūrybos darbus. Parodoje eksponuojami A. Blažio, J. Klingos, J. Šmigelsko, A. Uldukio, J. Petroševičiaus, K. Senvaičio, S. Bižytės, R. Satkevičienės, A. Tarozienės, S. Laužiko, R. Sriubiškienės, L. Perekšlio, E. Jankauskienės, I. Vapšienės, V. Jurevičienės, V. Pastarnoko, V. Kaulakienės, A. Šiaučiūnaitės, R. Kalinkienės, M. Balzos, V. Venckuvienės, R. Dobricko, V. Jasinsko ir G. Vaitonio darbai.

Ekspozicinėje erdvėje išdėstyti kūriniai nevienalyčiai. Tai aliejinės tapybos technika kurti paveikslai, karpiniai, lino bei vilnos įvairūs gaminiai, keramika, medžio skulptūros ir taikomojo pobūdžio, pinti bei akmens masės ir metalo dirbiniai. Technikos bei darbų įvairovė erdvėje sukuria dinamiką, o siužetų pasirinkimas atkuria lietuvišką gamtos peizažą bei Kupiškio apylinkių, kaimo kasdienę paprasto žmogaus buitį, vasaros darbus ar žiemos džiaugsmus.

Parodos atidarymas 2013 m. vasario 20 d. 16.00 val. Kupiškio etnografijos muziejuje ( Gedimino g. 2 )

tautodailininkai1 mini tautodailininkai2 mini tautodailininikai3 mini

Paroda „Nacionalumas Lietuvos dailininkų kūryboje“

Žodis LIETUVA yra brangus ir reiškia be galo daug visiems – ypatingai jautrios sielos asmenybei.

Nacionalumo sąvoka ir reikšmė jau XX a. pr. lietuvių kilmės menininkams buvo labai svarbi. Savitumo, tautiškumo paieškos, tradicijų puoselėjimas bei išsaugojimas prasidėjęs su pirmąja Lietuvių dailininkų draugija (1907 m.) tęsiasi lig šiol. Net ir sunkiu sovietų okupacijos laikotarpiu menininkai, o ypatingai dailininkai, nors ir buvo spaudžiami tuometinės valdžios reikalavimų, vis atsisukdavo į savo ištakas, į praeitį, į pradžią, stengėsi išsaugoti savo lietuviškąsias šaknis.

Parodoje eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus profesionaliosios dailės fondo XX a. vidurio ir antoriosios pusės lietuvių dailininkų darbai. Tai L. Gutausko (g. 1938), V. Palaimos (1911 - 1976), V. Šleivytės (1906 – 1998), S. Džiaukšto (g. 1928), B. Jacevičiūtės-Jėčiūtės (g. 1919), G. Kindurytės-Belžakienės (1900 – 1986), M. Cvirkienės (g. 1942), L. Katino (1907 – 1984), K. Tutkaus (1921 – 1992), M. Mildažytės-Kulikauskienės (g. 1937), P. Paškevičiaus (g. 1921), A. Martinaičio (1939 – 1986), E. Jurėno (1923 – 1993) ir A. Savicko (1919 – 2012) tapybos bei grafikos kūriniai.

Skirtingų laikotarpių ir asmenybių įvairiomis technikomis sukurtuose darbuose matomi įprasti, tradiciniais (nacionaliniais) tapę portreto, peizažo, natiurmorto žanrai ir buitinės scenos. Tradicinės tematikos kūriniuose atsispindi lietuviškos gamtos panorama, išmarginta tėviškės, brangių kampelių motyvais, kasdienė buitis ir paprastas kaimo žmogus, jo vargai ir džiaugsmai; liaudies elementų ir simbolių ieškojimas.

Eksponuojamuose aliejinės ir akrilo tapybos technika sukurtuose darbuose galima pamatyti jau XX a. 4 – ajame deš. susiformavusią lietuviams būdingą ekspresionistinę stilistiką. Pastaroji šiuose menininkų kūriniuose pasižymi staigiu potėpiu, pastozine tamsaus kolorito tapyba, tapusia lietuvių nacionalinės dailės reiškiniu, padedančiu perteikti dramatiškus jausmus, sunkius vidinius, tautinius ir kultūrinius išgyvenimus.

Parodos atidarymas įvyks 2013 m. vasario mėn. 16 d. 13 30 val. Kupiškio kultūros centre (Gedimino g. 40).

 

nacionalumas mini

Kupiškio Meno mokyklos moksleivių paroda „Jaunosios kartos dovana laisvai Lietuvai“

Minint 95-ąsias nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metines, Kupiškio meno mokyklos dailės skyriaus, mokytojų Ritos Laskauskienės ir Rimos Kalinkienės auklėtiniai laisvai Lietuvai dovanoja savo kūrybos darbus.

Parodoje eksponuojama 12 – 16 metų, 1 – 4 klasių jaunųjų menininkų darbai, tai 57 grafikos, tapybos, mišrios koliažo technikos bei keramikos kūriniai.

Kiekvienas jaunosios kartos sukurtas darbas pasakoja vis kitą istoriją. Juose atsispindi lietuviškos gamtos motyvų interpretacijos, naudojami augalų, gyvūnų elementai; matomi architektūriniai bei urbanistiniai – pastatų ir gatvių fragmentai – kuria savitą miestų, miestelių pasakojimą, išreikštą spalva, linija bei naudojama iškiliaspaudės grafikos, tapybos technika. Mišria koliažo ir grafikos technika sukurtuose darbuose atsispindi savasties, tapatybės ieškojimai, istorinių epochų palikti ženklai, o eksponuojamuose natiurmortuose išryškėja kasdienė kaimo žmogaus buitis ir darbai.

Vasario 16-oji – tai daugiau nei data kalendoriuje, tai kiekvieno žmogaus – jauno ar seno,– kiekvienos asmenybės, kiekvieno laisvo lietuvio dvasios, širdies dalis; jo kasdienybė bei gražūs darbai.

1 mini 2 mini 3 mini

 

Kaimo moterų rankdarbių paroda

Kaimo moterų rankdarbių paroda Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje

Už lango vėlyvo rudens ilgi vakarai. O paskui baltos šaltos žiemos, stūgauja vėjai, neša sniego pusnis.

Pirkiose šeimos nariai užsiėmę kiekvienas savais darbais: vyrai veja pančius, moterys verpia, siuva, mezga.

20 amžiaus pradžioje ir viduryje buvo madingi siuvinėti rankdarbiai. Moterys siuvinėjo pagalvėlių užvalkalus, takelius, kuriuos tiesė ant stalo ar lovos, kampelius, kuriais puošė etažeres, spintų duris, minkštasuolius. Kitos mėgo nerti vašeliu. Nėrė užvalkalams papuošimus, apnėrė nosinaites, kampelius, rankšluosčių galus.

Daug laiko reikalavo ir kojinių, pirštinių mezgimas. Juk reikėjo apmegzti visus šeimos narius.

Čia eksponuojami Janinos, Genovaitės, Irenos, Pranutės rankdarbiai.

Paroda veiks nuo 2013-01-02 iki 2013-02-28

Edukacinis užsiėmimas skulptoriaus Juozo Kėdainio (1915 – 1998) gyvenimas ir kūryba

Gruodžio 20 dieną vyko edukacinis užsiėmimas apie skulptoriaus Juozo Kėdainio gyvenimą ir kūrybą.

Juozas Kėdainis (1915 – 1998) gimė ir augo Karaliūniškio kaime, Kupiškio rajone devynių vaikų šeimoje. Tėvas Justinas ir mama Angelė buvo darbštūs, meniškos sielos žmonės. Mama ausdavo, tėtis dirbo kalviu, darydavo roges, vežėčias. Kadangi popieriaus namuose dažnai nebūdavo, dėl to teko piešti ir papjaustinėti ant tėvo nupjaustytų lentelių. Baigęs Kupiškio progimnaziją ir paskatintas savo pradžios mokytojo Felikso Žikario 1933 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Skulptūrą Kauno meno mokykloje J. Kėdainiui dėstė skulptoriai Juozas Zikaras (1881 – 1994) ir Juozas Mikėnas (1901 – 1964).

Antrojo pasaulio karus metus Juozas Kėdainis praleido savo gimtinėje, Karaliūniškio kaime. Tuo metu mirė skulptoriaus motina, o tėvas susižeidė, dėl to teko sunkiai dirbti ūkio darbus. Nepaisant visų negandų J. Kėdainis niekur nesiskyrė su popieriaus lapu ir pieštuku. Piešė gyvūnus, dirbančius žmones; studijavo gyvūnų anatomiją. Pasibaigus karui, 1945 – 1946 m. skulptorius Kauno vidurinėje mokykloje dėstė piešimą; 1946 – 1951 m. Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institute – piešimą ir skulptūrą. Vėliau, nuo 1951 m. -1989 m. J. Kėdainis dirbo LTSR dailės institute (dab. Vilniaus dailės akadamija) dėstytoju (nuo 1970 m. skulptorius buvo LTSR dailės instituto profesorius). Mirė 1998 m., palaidotas Kaune.

Etnografijos muziejuje yra saugoma apie 100 skulptoriaus sukurtų įvairiausių skulptūros rūšių. Edukacinio užsiėmimo metu su Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos vienuoliktokais bei jų dailės mokytoja Elida Žalnieriūniene buvo patariama skulptoriaus biografija, mėginama išsiaiškinti kokios yra skulptūros rūšys, kokiomis temomis dažniausiai kūrė skulptorius; kaip ir ką mėgo vaizduoti. Taip pat buvo bandoma išsiaiškinti, kaip to laikotarpio Lietuvos realijos įtakojo menininko gyvenimą ir kūrybą.

Vėliau, praktinio užsiėmimo metu moksleiviai bandė įgyvendinti savo kūrybines idėjas popieriaus lape ar lipdant skulptūrą iš modilino.

1 mini 2 mini

 

 

Keramiko Romualdo Aleliūno paroda

kvietimas miniDaugelis iš mūsų dar vaikystėje lipdėme molį ar plastiliną, nes šis žavus procesas leidžia susikaupti, pabūti savyje, išreikšti jausmus. Man šis procesas užsitęsė ilgiau...

Mokiausi Panevėžio dailės mokykloje, vėliau meninę keramiką studijavau Kaune. Nuo 1984 metų pradėjau dirbti Panevėžio stiklo fabrike šamoto keramikos studijoje. Tai buvo ypatingai brandus periodas: naujos technologinės galimybės, produktyvus darbas, kūrybiniai ieškojimai, įdomios pažintys, respublikiniai keramikų simpoziumai, kurie netrukus tapo tarptautiniais.

Nuo 2003 metų aš – jau šalia Kupiškio! Nuostabioje vietoje, sodyboje, aš lipdau molį savo dirbtuvėse, kur filosofiškai bandau įrėminti savo paties santykį su moliu. Dar dalyvauja ugnis, kurios dėka darbai įgauna tvirtumo ir spalvingumo. Šio paslaptingo proceso visiškai neįmanoma sukontroliuoti: ugnis kartais apdovanoja, kartais – baudžia; ir ne visuomet džiaugiesi gautu rezultatu.   Tai skatina dirbti dar daugiau, bandyti dar ir dar kartą, kol pagaliau pavyksta. Mane tai ypatingai žavi.

Kiekvienas menininko sukurtas darbas pasakoja vis kitą istoriją. Ekspozicinėje erdvėje esančiuose kūriniuose susikerta lyrinis gamtinis pradas ir dramtiškas žmogaus sukurtas pasaulis. Organinės linijos tarsi atkartoja gamtoje esančias detales, įkūnija natūros formas, o laužytos, geometrinės, kampuotos linijos tampa architektūriniais miesto, žmogaus gyvenamosios aplinkos elementais bei simboliais.

Parodoje eksponuojami 18 dekoratyvinės keramikos kūrinių, kurie ekspozicinėje erdvėje sukuria darnią kompoziciją ir nedalomą visumą.

jauciai mini krokodilas mini sunys mini

 

 

Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vikaro Nerijaus Papirčio fotografijų paroda

img280 mini

 Kviečiame į Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vikaro

Nerijaus Papirčio fotografijų parodą ...ILGAI KRŪTINĖJ ŠILELIS KVĖPUOJA (A. Baranauskas)

lapkričio 23 d. 16.00 val. Kupiškio etnografijos muziejuje.

 

Kunigas Nerijus Papirtis (g.1982 m.) gimė ir augo Utenoje. 2002 m. baigė Utenos A. Šapokosp gimnaziją. Mokykliniais metais, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebono Sigito Studento pakviestas, patarnavo šioje parapijoje šv. Mišioms. 2002−2008 m. studijavo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, 2008 m. rugpjūčio 10 d. buvo įšventintas kunigu. 2008−2011 m. Nerijus Papirtis tarnavo vikaru Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijoje, kartu buvo ir Kupiškio L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos tikybos mokytojas. Nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki šiol kun. N. Papirtis yra Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos vikaras. Tai pirmoji personalinė jauno kunigo paroda. Ji buvo sumanyta kartu su Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkais, 2012 m. vasarą A. Baranausko klėtelės gaubte panorusiais sukurti Anykščių šilelio dvasią. Kunigo fotografijose atsiskleidžia mūsų krašto, gamtos, grožis, užfiksuotas akimirkos laikinume. Romantinis pasakojimas sugretina poeto Antano Baranausko ir fotomenininko pasaulėjautas, sujungia dviejų skirtingų epochų dvasininkus. Kunigo fotografijos tarsi tampa Anykščių šilelio vizualizacija. Kaip Anykščių šilelio medžio bei girios įvaizdžiai tapo romantiniu laisvo gyvenimo simboliu, taip ir N. Papirčio fotografijos įkūnija nesuvaldomą, Šilelio gyvastį, energiją ir šviesą. Kunigas tarsi mus ragina sustoti skubančioje kasdienybėje, skirti bent minutę laiko apsidairyti aplinkui ir atrasti vienintelės akimirkos žavesį.

T. Užos knygos „Talentingieji viešintiškiai“ pristatymas

knygos pristatymas

Kviečiame Jus dalyvauti kraštotyrininko T. Užos knygos „Talentingieji viešintiškiai“ pristatyme, kuris įvyks 2012 m. lapkričio 22 d. (ketvirtadienį) 15 val. Kupiškio etnografijos muziejuje, Gedimino g. 2.

 

Tautvilis Uža – kraštotyrininkas, kilęs iš Viešintų krašto išleidžia jau trečiąją knygą apie jo gimtinės meninę gyslelę turinčius žmones Knygos autorius pristato 43 talentingų asmenybių biografijas, jų kūrybos darbus bei nuopelnus. Tai tautodailininkai, amatininkai, šokėjai, muziejininkai – asmenybes, kurie savo gražiais darbais džiugina aplinkinius.