Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Leonoros Stravinskienės karpinių ir veltų paveikslų paroda.

Autorė - pasvalietė tautodailininkė. Parodose dalyvauja nuo 1983 m. Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1988 m. Kuria tapybos darbus, grafiką, velia kompozicijas iš spalvoto vilnos pluošto, mezga riešines. Lipdo keramikines, liaudiškas švilpynes. Mėgstamiausia kūrybos sritis - karpiniai iš popieriaus.Dirba dailės mokytoja Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje.

stravinskiene1 rukas

 

Stravinskiene miegantis_angelas

Paroda eksponuojama nuo šių metų balandžio 2 d. iki gegužės 31 d.

A. Petrausko muziejuje. 

Paroda „Kupiškėnai-Lietuvos istorijoje“, skirta Lietuvos šimtmečiui

28879233 171591553648224_1075348167_oLietuvos valstybė, kiekvienas jos regionas, kraštas turi savitą nepakartojamą istoriją. O istoriją kuria asmenybės, kiekvienas iš mūsų. Daug žmonių jau paliko, kiti – šiandien įmina ryškius pėdsakus Kupiškio krašto ir Lietuvos valstybės istorijoje, buvo arba yra pirmieji ne vienoje mokslo, kultūros ir meno srityje, sporte, politikoje ir visuomeniniame gyvenime, rūpinasi krašto paveldo išsaugojimu ir sklaida.

   Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projektas „Kupiškėnai – Lietuvos istorijoje“ skiriamas savojo krašto pažinimo, pilietiškumo ir istorinės savimonės ugdymui. Viena jo veiklų – labiausiai Kupiškio kraštui ir Lietuvai nusipelniusių, žymiausių Šimtmečio kupiškėnų rinkimai. Bendradarbiaujant su istorikais, kraštotyrininkais buvo sudarytas asmenybių sąrašas, į kurį įtraukta 100 kupiškėnų. Balsavimas vyko 2017 m. rugsėjo 9-30 d. internetu, totalizatorius veikė laikraščio „Kupiškėnų mintys“, Kupiškio rajono savivaldybės ir viešosios bibliotekos tinklalapiuose. Buvo galima pasirinkti asmenybes ne tik iš sąrašo, bet ir siūlyti savo kandidatus. Rinkimuose dalyvavo 929 balsuotojai. Visos į sąrašą įtrauktos asmenybės gavo balsų, dar pasiūlyta 40 kupiškėnų, kurių pavardžių sąraše nebuvo.

     Parodoje pristatoma 20 daugiausia balsų surinkusių kupiškėnų. Pirmieji šiame sąraše: sportininkas, disko metikas Virgilijus Alekna; prozininkas, dramaturgas, publicistas Juozas Baltušis; mokytojas, režisierius Povilas Zulonas; aktorė, pirmoji režisierė moteris Lietuvoje Unė Babickaitė; kunigas, monsinjoras Klemensas Gutauskas, dailininkas, skulptorius Henrikas Orakauskas; nusipelniusi mokytoja, Kupiškio rajono Garbės pilietė Felicija Jakutytė; politikas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Leonas Apšega; dailėtyrininkas, žurnalistas Vidmantas Jankauskas; kraštotyrininkas , muziejininkas Adomas Petruskas ir kiti. Kitų į šimtuką patekusių asmenybių sąrašas pateikiamas pagal surinktų balų skaičių.

     Su šimtmečio kupiškėnų rinkimų rezultatais susipažinti galėjome 2017 m. gruodžio 15 d. Kupiškio kultūros centre vykusiame renginyje ,,Šimtmečio kupiškėnų pagerbimas“, o dabar eksponuojamoje mobilioje parodoje.

   Projekto vadovė Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė.

Paroda eksponuojama nuo š. m. kovo 1 d. iki kovo 31 d. buvusioje Virbališkių mokykloje.

Mokytojos, kraštotyrininkės Kazimieros Danutės Sokienės jubiliejinė paroda „Gyvenimo ir kūrybos atspindžiai“

Kazimiera Danutė Vilkaitė - Sokienė gimė 1938 03 03 Virbališkių k. Kupiškio r., valstiečių Onos Augulytės ir Kazimiero Vilkų šeimoje. Kazimiera Danutė – vyresnioji, o Liucija – jaunesnioji sesuo gimė 1944 11 24 m.

   Šį pasaulį išvysti labai lauktai pirmagimei padėjo garsioji kraštotyrininkė akušerė kupiškėnė Stefanija Glemžaitė. Tą virsmo valandą, matyt, skyrė užduotį sekti jos pėdomis: kraštotyrinės medžiagos kaupimas – pareiga.

   Kazimiera Danutė 1963 m. sukūrė šeimą su kolega Alfonsu Petru Soku (g. 1932 m.) ir užaugino tris sūnus: Arnoldą, Modestą ir Viktorą.

   Su tėvais ( Ona ir Kazimieru Vilkais) ir savąja šeima visą laiką gyveno tėviškėje, Virbališkiuose. Našlė nuo 1987 m.

   Kazimiera Danutė 1945 – 1952 m. mokėsi Kupiškio r. Virbališkių septynmetėje, 1953 – 1957 m. – Viešintų vidurinėje mokykloje (Anykščių r.), 1957 – 1962 m. studijavo Šiaulių PI Filologijos fakultete lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Įgijo mokytojos kvalifikaciją.

1962 - 1978 m. Virbališkių ašt. mokyklos mokytoja, o 1978 - 1993 09 01 tos mokyklos direktorė.

Kartu su vyru A. P. Soku visus darbingiausius ir kūrybingiausius metus padovanojo gimtinės krašto mokinių mokymui ir auklėjimui.

   Dalyvavo aktyvioje kraštotyrinėje veikloje, ne vienoje ekspedicijoje asmeniškai ir su jaunaisiais kraštotyrininkais (apie 30 m.). Šią veiklą pavertė ilgamete kasdiene. Įkurtas ir praturtintas mokyklos muziejus, o mokiniai uždegti šiai veiklai. Dalyvauta respublikinėje kraštotyrininkų konferencijose, parodose, respublikiniuose renginiuose.

   Nieko neliko užsklęsta aplankuose. Kartu su kitomis mokytojomis 1978 m. įkurtas etnografinis ansamblis, kuris buvo labai populiarus, dalyvavo respublikinėse dainų šventėse. Jis gyvavo, kol buvo gyva mokykla, t. y. apie 40 metų.

   K. D. Sokienės namuose sukaupta gausybė senojo kaimo gyvenimą, žmonių buitį, tradicijas ir papročius, aplinkinių kaimų istoriją liudijančių nuotraukų, dokumentų, kraštotyrinės medžiagos. Talkino rengiant medžiagą ,,Kupiškėnų žodynui“, ,,Kupiškėnų enciklopedijai“. Kraštotyriniai straipsniai spausdinti šiose knygose: „Keliai veda Kupiškin“ ( I-IV dalys).

   Gražus pluoštas apdovanojimų: Garbės kraštotyrininkė (1995 m.), LŠM ženklelis „Švietimo pirmūnas“ (1970); Garbės ženklo ordinas (1976); Garbės bei Padėkos raštai ir kt.

   Be darbo mokykloje labai mėgo skirti laiką rankdarbiams – mezgimui, siuvinėjimui, aplinkos tvarkymui. Manyčiau, kad tai iš giminės, iš mamos pamokymų, pasakojimų, patarimų, mezginių, audinių (jos rankomis sukurtų) pavyzdžių. Rankdarbius įpindavo į kasdieninių žemės ūkio darbų sūkurį, kaip šviesų kūrybinį poilsį.

   Tėveliai nė minutės nebuvo be darbo. Net žiemomis po ruošos darbų ūkyje vakarais kaukšėdavo tėvelio plaktukas, mamos staklės. Neleido ir mažiems ar paaugusiems vaikams būti be darbo. Ėmėsi virbalų, vąšelio, siūlo. Mama vis primindavo prosenelės pamokymą: „Vaikai, reikia dirbt... Niekam niekas unt akmanų neauga...“ Visada atmintyje viešnagė pas senelius, Domicelę Čeknytę ir Petrą Augulius, kai bobulė naktį verpdavo linus palangėje mėnulio šviesoje arba prie aliejinės lemputės, išskaptuotos iš buroko, pripildytos avies lajaus.

     Tetos – mokytojos visada patardavo: kaip išsirinkti darbą, kad amžina vertybė linas, vilna; kad gražiausieji raštai atrasti liaudies kūrėjų kraičio skryniose, juostų pynėse, audinių rietimuose ir t. t.

Buvo dalijamasi raštais su bendraamžėmis kaimynėmis. Atsakymų ieškota apie liaudies meną kalbančioje literatūroje.

   Surinktos kolekcijos „Giminės moterų skarelės“, „Kaklaryšiai“, ,,Apavas“, ,,Stiklo gaminiai“ ir kt. svarbu todėl, kad jos pasakoja istoriją apie buvusius žmones, praeitį, kuri įdomi, svarbi, miela širdžiai.

   Parodoje eksponuojama dalis kraštotyrinių darbų, rankdarbiai, giminės moterų skarelės. Skarelės visos skirtingos, įvairiausių raštų, spalvų, medžiagų, net formų, siuvimo ir mezgimo būdų. Kai kurios pirktos, kai kurios namuose siūtos, dovanų gautos ar prieš karą iš Amerikos parsiųstos. Kiekvienas daiktas, fotografija, rankdarbis turi savo istoriją, kurias mielai pasakoja seserys Kazimiera Danutė ir Liucija.

Paroda eksponuojama buvusioje Virbališkių mokykloje nuo šių metų kovo 1 d. iki balandžio 30 d.

 

Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos pradinių klasių mokinių darbų paroda „Medžiai metų laikais“

emilijaSubačiaus gimnazijoje projektinė veikla „ Medžiai metų laikais“ pradėta vykdyti dar 2017 m. rugsėjo mėnesį, kuomet nutarta daugiau dėmesio skirti medžių temai nagrinėti. Pradinių klasių mokytojos integravo šią temą į pasaulio pažinimo, matematikos, dailės ir technologijų, lietuvių kalbos pamokas. Mokiniai per pasaulio pažinimo pamokas stebėjo rudenėjančius medžius, rinko ir džiovino gražiausius lapus stebėdami kokie visi skirtingi ir aiškindamiesi dėl kokios priežasties lapai pakeičia spalvą, kokios spalvos rudenėjantys lapai būna dažniausiai. Iš džiovintų lapų kūrė įvairius gyvūnus per technologijų pamokas.

Visi pradinių klasių mokiniai paruošė darbų parodą, kurią galėjo stebėti respublikinės dailės mokytojų metodinės - praktinės konferencijos „ Patirtis. Panašumai. Problemos“ dalyviai. Pirmokėliai, remdamiesi stebėjimais, per dailės pamoką, taikydami štampavimo techniką, sukūrė rudenėjančius medžius. Ketvirtokai žiemojančių medžių temą atskleidė juodame fone išryškindami juos baltu guašu. Antros klasės mokiniai kūrė pavasarį žydinčius medžius, tai atliko piešdami ir aplikuodami glamžytu popieriumi. Trečios klasės mokiniai vasarą žaliuojančius medžius atvaizdavo taikydami karpytinės aplikacijos metodą. Vaikų darbai sukėlė teigiamas emocijas visiems parodos lankytojams – tėveliams, mokytojams ir draugams.

Trečios klasės mokiniai kartu su mokytoja Jūrate Petrauskiene gamtamokslinėje konferencijoje „ Gamta šalia mūsų“, vykusioje Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje, pristatė tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti per kiek laiko nukris nukirstos pušies spygliai esant kambario sąlygoms.

Per lietuvių kalbos pamokas vaikai kūrė eilėraščius apie Lietuvoje augančius medžius, kuriuos galėjo pristatyti pradinių klasių penkiaminutės metu, nagrinėjo kokie medžiai aptariami lietuvių liaudies pasakose.

Kviečiame visus pasidžiaugti spalvingais ir nuotaikingais vaikų kūrybos darbais.

Subačiaus gimnazijos pradinių klasių mokytojos Jūratė Kulnickienė, Jurgita Naujokaitienė, Jūratė Petrauskienė, Daiva Jonelytė.

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje nuo 2018 m. kovo 2 d. iki balandžio 28 d.

 

 

 

Tautodailininkės Ritos Molienės karpinių paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

moliene1Gyvenu Subačiuje, dirbu Subačiaus vaikų lopšelyje - darželyje auklėtoja. Susidomėjau karpiniais dar besimokydama mokykloje, kai lankiau dailės būrelį pas mokytoją tautodailininkę G. Vaičikauskienę.

Labiausiai patinka kirpti liaudiškos tematikos motyvus. Dažniausiai kirpdavau įvairioms progoms atvirukus, vėliau ėmiausi didesnių ir sudėtingesnių darbų. Mano darbuose - verpiančios senutės, ožiukai prie vartelių, rūtų darželiai ir kita lietuviška simbolika. Sunkiausia nupiešti būsimą karpinį. O karpyti - jau tiesiog atsipalaidavimas ir poilsis. Savo darbų namuose nelaikau, juos išdovanoju draugams ir pažįstamiems. Dalį mano kūrybos darbų eksponavo Kupiškio rajono muziejai. 2005 metais esu išleidusi knygelę "Karpinių abėcėlė". Nuo 2017 m. esu tautodailininkų sąjungos narė.

Nuo 2001 m. mano karpiniai buvo eksponuojami įvairiose parodose: Subačiaus gimnazijoje,Subačiaus kultūros namuose (2004 m. ir 2010 m.), Panevėžio raj. Tiltagalių kultūros namuose (2005m.), Rokiškio muziejuje - prakartėlių parodoje, Kupiškio etnografijos muziejuje (2016 m. ir 2017 m.), Panevėžio apskrities tautodailininkų parodoje (2007 m.).

Paroda eksponuojama Uoginų kaimo amatų centre iki 2018 m. kovo 31 d. 

moliene

"Adomynės dvaras"  

„Prisilietimas prie dilgėlės“

Vyks susitikimas su kunigu Justu Jasėnu ir poetės Jadvygos Gabriūnaitės gimusios Laukminiškių km. (1936-1990) knygos „Prisilietimas prie dilgėlės“ pristatymas. 

pristatymas

„Lietuvai 100 - Sveikas, mažyli“

Minint Lietuvos valstybingumo šimtmečio metus, asociacija „ Padedu augti“ kartu su „Kūdikio dienoraščiu“ ir Lietuvos savivaldybių asociacija organizuoja prasmingą akciją ir kviečia visus Kupiškio miesto žmones prisijungti bei megzti valstybės vėliavos spalvų kojinytes Lietuvos mažiausiems, gimusiems 2018–aisiais.

mazylis

Marie – Noëlle de Rohozinska. Tapytoja ir grafikė.

Marie NoelleMarie – Noëlle de Rohozinskos yra tapytoja ir graverė iš Prancūzijos. Aistringa muzikos mylėtoja, puikiai groja fortepijonu, gilinosi žinias muzikologijos studijose, Paryžiaus Sorbonos universitete. Žavėdamasi vizualiu menu, pasirinko grafiką. Savo darbus eksponuoja Prancūzijoje, Ispanijoje ir JAV.

Grafikės kūrybos pagrindas - žmonijos laikinumas. Per atspaustų tekstūrų subtilumą, ji sumaištį paverčia vizualia poema. Kiekviena iš jos graviūrų yra meditacija į žmonijos nykimą, karo paliestuosius, persekiojimą, fanatizmą, nukautas ar okupuotas tautas, pasmerktas klajojimui ir migracijai.

Kūrėja rėždama subtilias linijas ir jų tekstūras, pabrėžia trapumą ir žmonių darbų laikinumą: saulėgrąžos žiedlapį, kaimelio aptvarą, medieną drožėjo rakose.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje nuo sausio 15 d. iki vasario 12 d. 

Kęstučio Svėrio fotografijų paroda 1991 m. įvykiams atminti...

K.sverys

 

Fatografas Kęstutis Svėrys gimė 1963 m. kovo 9 d. Kalniškių kaime, Pasvalio r. 1978 m. baigė Krinčino 8 - metę, 1981 m. 

Pasvalio vidurinę mokyklas.

Po tarnybos Sovietinėje armijoje, 1986 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą ir įgijo fotografo specialybę.

Dirbo "Vagos" ir kitose leidyklose, spaustuvėse, dabar - UAB "Reformus".

Bendradarbiauja žurnaluose "Naujoji Romuva", "Ekonomika ir visuomenė", "Aviacijos pasaulis".

K. Svėrys su kitais autoriais dalyvavo fotografijų parodose, surengtose "Žinijos" draugijoje, Lietuvos Respublikos Seime ir kt.

Paroda eksponuojama Kupiškio miesto Meno mokyklos dailės skyriuje nuo šių metu sausio 11 d. iki sausio 31 d. 

Ekspozicijų salė dirba nuo 14 val. iki 18 val.

„Pasakų miestelis“

IMGP8399Kūrybinis procesas, vienu požiūriu mums padeda atsipalaiduoti, nutolsti nuo egzistuojančios realybės, pajusti dvasios pilnatvę. Jo dėka stimuliuojamas didesnis pasitikėjimas savo jėgomis, savivertės jausmas. Kitu požiūriu, tai skatinimas į realų gyvenimą pažvelgti optimistiškiau, išgryninti emocijas, ruoštis naujiems darbams. Taip pasireiškia gyvenimo ir meno sandūra. Tagi menas mus visus atitolina nuo gyvenimiškų rūpesčių, o tuo pačiu grąžina į gyvenimo realybę stipresnius, labiau savimi pasitikinčius, suteikia vilties, tikėjimo gėriu. Menas veikia prigimtinį žmogaus kūrybiškumą. Kūryba neabejotinai skatina asmens dvasingumą, ugdo estetinį skonį, brandina emocijas, išplečia akiratį. Taigi kūryba - yra aktyvi asmenybės formavimo ir formavimosi priemonė.

Kupiškio mokyklos "Varpelis" 1 - 8 lavinamųjų klasių mokiniai ir pedagogai parengė meninės raiškos parodą  "Pasakų miestelis". Pasakų miestelyje apgyvendinti įvairūs personažai, gyvūnai ir augalai. Darbeliai sukurti panaudojant popierių, antrines žaliavas, siūlus, vatą, kriaukles, augalų sėklas ir pan. Šiame miestelyje yra namelis pagamintas ir iš maisto produktų, jį "saugo" du zefyriniai besmegeniai. Šios ugdymo įstaigos vaikai padedami pedagogų prisiliečia prie kūrybingumo versmės. Meninės raiškos parodos įgyvendinimui vadovavo Kupiškio "Varpelis" mokyklos pedagogės Nijolė Zabulė, Loreta Mudrauskienė, auklėtojos Gelmina Mudrauskienė, Irena Michailovienė, Nijolė Krasovskaja. Paroda "Pasakų miestelis" nebūtų tokia išbaigta, jei prie jo sukūrimo būtų neprisidėjusi  bendamintė ir mokyklos pagalbininkė, mokinių draugė Rasa Bechovichaitė  su mama. Šios merginos namuose galėtume įrengti origami technika sukurtų kūrinių muziejų. Rasa maža labai mėgo piešti, o "Vilniaus dienose" susižavėjusi origami kūriniais įsisuko į kūrybinį kelią. Pradėjos nuo vieno parsivežto iš Vilniaus lankstinuko ir gautų patarimų, kaip reikia dirbti origami technika. Rasos Bechovichaitės sukurtų darbų niekas neskaičiavo, tačiau skaičius būtų tikrai ženklus. Nesuskaičiuojama kiek darbų dovanota draugams ir pažįstamiems, kiek jais papuošta vestuvininkų mašinų ar kitų jubiliatų švenčių interjeras. Ir visa tai neatlygintinai, kruvinais pirštais kurti paukščiai, gyvūnai, įvairūs personažai džiugina / džiugino ne vieno žmogaus širdį. Rasa Bechovichaitė eksponavo savo darbus Kupiškio kultūros centre, Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje, mokykloje "Vapelis" ir kt.

Sakoma, tik kūrybingumas padeda pažinti! O jei dar žmogui vadovaujant ir dangui padedant vyksta kūrybinis procesas, tai IDEALU. 

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje nuo šių metų sausio 10 d. iki vasario 9 d. 

IMGP8395

Pasakų miestelio nykštukai.

IMGP8396

Saldusis namelis su zefyriniais besmegeniais.

IMGP8397

Foto akimirka.

Astos Leliungienės ir Danutės Krasauskienės tapybos darbų paroda

Parodoje pristatoma dviejų panevėžiečių, Astos Leliungienės ir Danutės Krasauskienės tapybos darbų paroda. Abi kūrybingos moterys yra Panevėžio Kultūros centro Bendruomenių rūmų dailės studijos „Spalvų ratas“ narės. Šios kūrėjos nėra profesionalios tapytojos, kurios savo mintis ir išgyvenimus  realizuoja tapydamos įvairaus žanro paveikslus. Manau, kad kūrybingas laisvalaikio praleidimas su dažais ir teptukais  prie molberto ne tik dailės studijoje, bet ir namuose,  turi daug teigiamos įtakos šių moterų gyvenimuose.

Astos tapybinėje raiškoje  dominuoja realistiškai – abstraktaus ir sodriai koloristiškai prisotinto peizažo ar natiurmorto motyvo transformacijos. Savo šilto kolorito ir sodrius potepius ji puikiai dėlioja kompozicinėse erdvėse. Astai  būdingas drastiškas ir ekspresyvus tapymo būdas – puikiai matoma jos sukurtuose tapybos darbuose. Tapytoja be galo reikli sau ir savo kūrybai, ją tenkina tik puikus rezultatas, kas rodo kūrėjos brandą bei atsakingumą sau ir žiūrovui. Darbai yra meniški ir emocionaliai įtaigūs. Asta yra surengusi savo personalinę parodą Panevėžyje, taip pat yra aktyvi bendrų dailės studijos „Spalvų ratas“ parodų, organizuojamų  Panevėžio Kultūros centre bendruomenių rūmai dalyvė.

Danutės tapyboje vyrauja peizažo bei abstraktaus ir dekoratyvaus vaizdo transformavimo, perteikimo interpretacijos. Ji mėgsta realistinio ir abstraktaus vaizdo meninio organizavimo būdus, tačiau pastaruoju metu vis daugiau jos kūryboje dominuoja spalvinės abstrakcijos kūrimo tendencijos. Danutės tapybinis potėpis yra švelnus, darbų spalvinis koloritas daugiau šaltas nei šiltas. Danutė – savęs kūryboje ieškanti ir nebijanti eksperimentuojanti kūrėja. Jos darbai pasižymi įtaigumu bei savitumu. Aktyvi bendrų dailės studijos „Spalvų ratas“ parodų, organizuojamų Panevėžio Kultūros centre bendruomenių rūmai dalyvė.

Dailės studijos „Spalvų ratas“ vadovas dailininkas Girmantas Rudokas

Paroda eksponuojama A. Petrausko muziejuje nuo šių metų sausio 8 d. iki vasario 28 d. 

ASta3 pieva

Asta Leliungiene. Pieva. Akrilas.

Danut horizontas 

Danutė Krasauskienė. Horizontas. Akrilas. 

Jono Grigalionio medžio drožinių paroda „Šimtas šaukštų“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui

Jonas Grigalionis„Aš gimiau laisvoje Lietuvoje. Tai buvo 1934 metai. Po sovietinės okupacijos, kuri trūko 50 metų, šiandien vėl 27 metus gyvename laisvėje. Tai reiškia, kad didžioji mano gyvenimo dalis ir darbas siejasi su okupacija. Savo antspaudą paliko karas, buvo labai sunkūs pokario metai, kolektyvizacija, melioracija ir t.t. Nežiūrint viso šito, žmonės gyveno, dirbo, kūrė ir svajojo sulaukti geresnio gyvenimo mūsų Lietuvoje.

    1969 m. baigiau Vilniaus pedagoginį institutą ir gavau vidurinės mokyklos matematikos mokytojo diplomą. Tais pačiais metais buvau paskirtas Šepetos aštuonmetės mokyklos, kuri ką tik buvo pastatyta – direktoriumi. Čia su šeima giliai įleidome šaknis, šioje mokykloje vien direktoriumi išdirbau apie trisdešimt metų.

    Mano hobis – medžio drožyba. Su kūryba – kitaip. Prilipusi ji kaip vantlapis... Nuo drožimo rankos skauda, žmona barasi, bet be darbo sėdėti negaliu. Drožimas iš medžio paviliojo nuo pat jaunystės, kūrinių parodos surengtos Kupiškyje ir Vilniuje. Šaukštais apdalinta visa Šepeta, nėra dviejų vienodų šaukštų, kiekvienas pagražintas vis kitaip...“

 Parodos autorius – Jonas Grigalionis

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje nuo 2018 m. sausio 2 d. iki vasario 28 d.

 

Tautodailininkės Virginijos Jurevičienės karpinių paroda „Po baltu apklotu žiemos“

Virg.7Virginija Jurevičienė gimė 1963 03 28, Daukniškių kaime, Panevėžio rajone. 1985 metais baigė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio ugdymo fakultetą įgydama aukštąjį išsilavinimą.

   V. Jurevičienė nuo mažens mėgo piešti, o karpyti karpinius pradėjo jau baigusi mokslus ir pradėjusi dirbti. Nors po to, buvo ilgas laiko tarpas, kuomet Virginija tuo nebeužsiėmė. Vėl karpyti ir dalyvauti parodose pradėjo nuo 2010 metų. Jos darbai ne vieną kartą buvo eksponuoti  tarptautinėse, respublikinėse parodose, Briuselyje (Belgija), Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Turkijoje. Menininkė yra surengusi 19 personalinių parodų.

   2011 vasario mėn. karpiniai buvo sertifikuoti kaip Tautinis paveldas. Tais pačiais metais gegužės mėnesį buvo priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendriją. 2015-aisiais išrenkama Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininke.

   2011 metais apdovanota Nominacijų konkurso „Kupiškio rajono metų geriausieji“ nominacija „Už tautinio paveldo puoselėjimą“.

   2014 ir 2016 metų respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ Panevėžio apskrities III-čios vietos laimėtoja.

   2015 metais suteiktas Tautinio paveldo tradicinių amatų meistro vardas.

   Dirba Kupiškio vaikų lopšelyje-darželyje ,,Obelėlė“ pedagoge, bei veda seminarus apie karpinių karpymą, edukacinius užsiėmimus. 2015 metais apsigynė Tautinio paveldo tradicinių amatų mokymo programą „Popieriaus karpinių menas“.

Uoginių k. amatų centre eksponuojama paroda „Po baltu apklotu žiemos“ – tai jau dvidešimtoji personalinė Virginijos Jurevičienės karpinių paroda. Karpiniams idėjų ji semiuosi tyrinėdama lietuvių liaudies papročius, Kupiškio krašto praeitį, stebėdama gamtą. Ji visuose darbuose stengiasi sudėti tai, kas brangiausia ir gražiausia savo širdžiai ir kraštui.

Paroda eksponuojama Uoginių k. amatų centre nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. sausio 10 d.

Kviečiame visus apsilankyti ir pasigrožėti nuostabiais karpiniais.

 Virg.2

V. Jurevičienės karpinys. Popierius.

Virg.5

V. Jurevičienė. Užuolaidėlė. Karpinys. Popierius. 

Virg.6

V. Jurevičienė. Karpinys. Užuolaidėlė. Popierius. 

"Vai atvažiuoja šventa Kalėda" !

       Kviečiame visus atvykti, ir patiems pabandyti pasidaryti Advento vainiką!

SPAUSDINTI kopija

Akimirkos su a.a keramiku Romualdu Aleliūnu

AlelinasA. A. Romualdas Aleliūnas keramikas, dailininkas, ramus žmogus gyvenęs ir skendęs savo kūryboje, daugelio atmintyje išliks artimas, paprastas ir puikus žmogus. Todėl minint jo pirmąsias mirties metines dar kartą pabūsime su JUO. Gal netoli Palėvenės išpuoselėtoje Jo nuostabioje sodyboje, gal renginyje, parodoje ar kitoje aplinkoje. Kiekvienas savaip...

Fotografijose 2013 m. vykdyto projekto „Keramikos pasaulyje“ akimirkos, kuriose JIS – mokytojas, draugaus, kūrėjas, žmogus... Dalyvavo Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos ir Noriūnų Jono Černiaus pagrindinės mokyklos mokiniai.   

Romualdas Aleliūnas (1960 m. kovo 25 d. Panevėžys – 2016 m. gruodžio 7 d. Kupiškis) – Lietuvos dailininkas, keramikas. Nuo 1985 m. dalyvavo dailės parodose; individualios parodos surengtos Kaune 1992 m., Panevėžyje 1994 m., Kupiškyje 2013 m., dalyvavo keramikos parodose Vokietijoje 1995 m., 1996 m. Nuo 1989 m. su kitais organizavo Panevėžio keramikos simpoziumus. Sukūrė monumentalių dekoratyvinių kompozicijų iš šamoto: Sugrįžimas 1989 m., Ramybė 1991 m., „Bokštas“ 1992 m., „Dėžė 1994 m., Pilis 1996 m., Vaza 1997 m. Jose derinamas žiedimas ir lipdyba, apvalios ir kampuotos formos, plokštumos pagyvinamos faktūra, saikingai polichromuojamos.

Vis dėlto a. a. R. Aleliūnas buvo visuomeniškas žmogus, ne vienos asocijuotos struktūros narys. Nuo 1997 m. jis – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, kelerius metus priklausė Kupiškio darbdavių klubui; kaip visuomeninio komiteto „Kupiškio kraštą keiskime kartu“ narys dalyvavo 2015 m. Savivaldybių tarybų rinkimuose.

Niekaip negaliu pamiršti prieš beveik metus savo facebook paskyroje rašytų režisierės Vilijos Morkūnaitės minčių „tokiom akimirkom negali pasiruošti - akimirkai, kai išgirsti baugią žinią, kad staiga užgeso gyvybė žmogaus, kuris privalėjo dar gyvent ir gyvent... Negali surepetuoti tokios akimirkos, ji visada kirs netikėtai ir skaudžiai. A. A. Romas buvo iš tų žmonių, apie kuriuos Kristus kalno pamoksle sakė: "palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais...", nes Romas ir buvo ramybės ir taikos nešėjas, nekonfliktuojantis, įsiklausantis į kitą, net jo varde buvo užkoduota ramybės ir taikos dovana - "romus"... Belaukiant užgimstant Dieviško Kūdikio, į amžinuosius Tėvo namus nukeliavo žmogus – Dievo vaikas. Amžinas gyvybės ratas sukasi... Būtų graži ši poetiška mintis, jei nebūtų taip liūdna....“  

Viliuosi,  jog kiekvieno iš mūsų žemės kelionėje turėsime laimę, sutikti ir ilgiau pasidžiaugti tokiu Dievo vaiku.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje nuo lapkričio 20 d. iki gruodžio 8 d.

Metalo plastika brolių kūryboje

jurgos1Karaliūniškio  kaime Kupiškio rajone devynių vaikų šeimoje užaugo du broliai - skulptorius, Vilniaus Dailės akademijos profesorius Juozas (1915 - 1998) ir liaudies meistras, kalvis Bronius (1919 - 1998) Kėdainiai.

Glaudus kūrybinis ir artimas ryšys brolius lydėjo visą gyvenimą. Nors vienas buvo kalvis, savamokslis, kitas - profesorius, tačiau kūrybos akstinas ir meistrystė visuomet juos jungė. Ne veltui jie vienas kitam neretai pagelbėdavo ne tik konsultacijomis, nuomonėmis (neretai netgi pasiginčydavo), tačiau nagingo kalvio Broniaus kaltais įrankiais  skulptūras kūrė ir Juozo Kėdainio kolegos. Taip pat šių darbščių, kūrybingų brolių rankose gimė ne vienas bendras kūrybinis projektas. Bendra brolių kūryba prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metu, kada broliai ėmė kartu kurti paminklą ir antkapį  iš geležies vienam apie 1934 m. pasitraukusiam iš gyvenimo mokiniui. Šių brolių kūrybinis bendradarbiavimas truko visą gyvenimą.

Neretai brolių kūryba vyko Juozui piešiant  eskizus, lipdant  įvairius projektus iš plastilino, vielos ar kitų  medžiagų ir perduodant broliui įgyvendinti juos geležyje. Broliai kartu sukūrė ne vieną žvakidę, kryžių, saulutę, žibintą, pasakų personažą ar kitą buitį puošiantį objektą. Broniui pradėjus dirbti Šepetos Durpių fabrike kalviu, atsirado didesnės realizavimo galimybės, ir Kėdainiai tuo metu sukūrė reljefus Panevėžio dramos teatrui, grotas langams ir vartus Vilniaus universiteto jubiliejaus proga.

Broliai bendraudavo laiškais, susitikdavo Vilniuje, Kaune, Šepetoje ar Karaliūniškyje. Kurdavo ir kartu, ir atskirai. Vienas kitą nuolat palaikė, skatino, stiprino toliau kurti, tobulėti, džiaugėsi vienas kito sėkme.

Brolių bendrystė, tarpusavio kūrybiniai ir dvasiniai santykiai, bendravimas, trukęs visą gyvenimą buvo išskirtiniai. Paradoksalu tai, kad abu broliai mirė tų pačių 1998 m. metų rudenį: pirmas išėjo Juozas, o po poros savaičių, tarsi negalėdamas gyventi be brolio, ir Bronius.

Šioje parodos ekspozicinėje erdvėje išdėstyti lengvi, ažūriniai kryžiai, metalo plastikos skulptūros, saulutės, žvakidės iš muziejaus fondų atskleidžia brolių kūrybinę bendrystę, jų tarpusavio stiprų ir artimą ryšį, santykių harmoniją neišskiriant nei vienos iš jų asmenybės.

Paroda eksponuojama nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki gruodžio 12 d. Kupiškio etnografijos muziejuje.

 

Kupiškio rajono Šv. Kazimiero vaikų globos namų auklėtinių kūrybos darbų paroda

Globos namu 1Atkeliavus rudeniui atšąla oras, atsiranda daugiau laisvo laiko, tada Kupiškio rajono Šv. Kazimiero vaikų globos namų globotiniai užsiima kūrybiniais darbais. Kieme šaltas oras, šlapia, todėl norisi prisiliesti prie kažko šildančio, jaukaus ir sukurti mielą rankdarbį ar pasinerti į rudens spalvų pasaulį.

Čia gyvenantys vaikai mėgsta piešti gamtą, gyvūnus, augalus, žmones... Jie piešia įvairiomis technikomis: spalvotais pieštukais, flomasteriais, guašu, kreidelėmis.

Laisvalaikiu globotiniai daro įdomius rankdarbius iš vilnos, popieriaus, audinio, medžio, augalų. Jie išradingai puošia savo kambarius savo rankomis sukurtais darbeliais. Rengiamos spalvingos piešinių, puokščių, įvairių darbelių parodos. Dažnai vaikai savo padarytus darbelius dovanoja į globos namus atvykusiems žmonėms, organizacijoms iš Lietuvos ir kitų šalių.

Užsukęs į kiemą šiaurės vėjas vis dažniau praneša apie artėjančią žiemą, primena apie Kalėdines dovanėles. Pačių rankomis sukurtos dovanos pačios brangiausios ir šilčiausios. Veltinis - puiki idėja visus apgaubti švelnumu, šiluma, o galimybių begalybė, tačiau reikia didelės kantrybės, laiko ir pastangų jiems sukurti.

2017 m. spalio 7 dieną Kupiškio rajono Šv. Kazimiero vaikų globos namuose vyko edukacinis užsiėmimas "Veltinis", skirtas pažymėti Veltinio dienai. Iniciatorė buvo socialinė darbuotoja Kristina Vičaitė. Šį edukacinį užsiėmimą  vedė Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Jolanta Knizikevičienė. Visi, norintys velti, sukurti veltinuką sau ar dovanėlę, galėjo susipažinti su vilnos vėlimo paslaptimis ir kūrybingai praleisti laiką. Nuveltus, tą dieną, rankdarbius galima  pamatyti parodoje.

Parodai kūrybos darbus pateikė vaikai iš "Ąžuoliuko", "Rytmečio", ir "Atžalyno" šeimynų. Piešiniuose jie stengėsi atskleisti rudens gamtos savitumą ir grožį, o veltinukuose sukaupė savo rankų šilumą ir svajones. Globotinių gebėjimams atsiskleisti visada padeda kūrybingos socialinės  pedagogės - Gitana Skardžiuvienė, Rasa Daukienė, bei socialinė darbuotoja Kristina Vičaitė. Kūryba padeda atverti vaikų širdis, mąstymą, palieka neišdildomus prisiminimus apie save.

Maloniai kviečiame apsilankyti parodoje.

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje iki 2017 m. gruodžio 31 d.

Nuotraukoje Gretos Vertelkaitės darbelis (14 m). Vėlimas, vilna.

Jono Grigalionio medžio drožybos paroda "Kai medis prabyla"

J. Grigalionis 1Jonas Grigalionis gimė 1934 m. Titkonių kaime, Pasvalio r. Dabar gyvena Šepetos k., Kupiškio raj. Mokytojų Jono ir Adelės Grigalionių gyvenimo veiklos šaknys tvirtai įaugo Kupiškio žemėje. Parodos autoriaus gyvenimo posūkis į Šepetą sutapo su aštuonmetės (šiuo metu ji yra pagrindinė) mokyklos atidarymu ir paskyrimu jai vadovauti. Mokyklai vadovauti teko 27 metus (1969 - 1996). Kurti iš medžio pradėjo dėstydamas technologijas mokykloje.

2016 m. jis parašė knygą "Šeimos pėdsakai", kurioje rašo: "...Sekančių kartų pasiekimai remiasi jau turimomis praėjusių kartų geriausiomis idėjomis ir darbais. Reiškia, jau ne tik patiriame, bet kai ką ir išmokstame iš savo protėvių... Aš, rinkdamas medžiagą šiai knygai, turėjau tikslą - aprašyti savo - Grigalionių  - šeimą iš Pasvalio rajono, Titkonių kaimo, kuri čia gyveno prieš mūsų būvimą. Ji čia gyvena dabar. Jei ne ji, tai jos atžalos gyvens dar ilgai. Gal tai nebus Grigalioniai, bet jų šaknys yra čia. Noriu aprašyti dar ir tam, kad mūsų palikuonys, jei ne pasimokytų iš jos, tai nors palygintų, ką mes padarėme ir ką jie padarė ar dar padarys, kokį  paliks pėdsaką po savęs".

Kūrėjas prisipažino, kad niekada nenustygo vietoje - visą laiką jį domino naujovės, o bet kokį darbą stengėsi atlikti sąžiningai ir kruopščiai. Jo hobis - medžio drožyba. Vaikystėje rinko degtukų dėžučių etiketes, vėliau - ženkliukus, o dabar atgaivą randa iš medžio drožinėdamas šaukštus, druskines, ažūrines lėkštes, rankšluostines, saulutes bei tapydamas paveikslus. Ant knygos viršelio "Šeimos pėdsakai" puikuojasi iš atminties Jono Grigalionio nutapyta senoji Grigalionių sodyba, kurios šiandien net pėdsakų nelikę. Jis yra išdrožęs ir savo gyvenimo istoriją. Nagingo drožėjo sukurti medžio dirbiniai buvo eksponuojami Šepetoje, Kupiškyje ir Vilniuje surengtose parodose.

Tai nepaprasto darbštumo žmogus. Jis kuria iš savęs. Dirbiniams naudoja beržo, liepos, uosio, drebulės medieną, o kartais ir fanierą. Sunku jau ir suskaičiuoti kiek jų išdrožta . Su mokytojo kurtais medinukais augdami žaidė du sūnūs ir dukra, 5 anūkai, juos rankose laikė ir 4 proanūkiai. Drožėjo darbai dažniausiai yra išdovanojami giminaičiams, draugams, kaimynams.

Parodoje eksponuojama daugiau nei 100 įvairių medžio darbų: rankšluostinės, šaukštai, žaislai, muzikos instrumentai, dekoratyvinės lėkštės, žvakidės, vazelės ir kiti drožiniai.

Drožėjas nuolat triūsdamas kuria grožį sau ir kitiems... Lauksime naujų kūrybos darbų. 

Paroda eksponuojama Laukminiškių kaimo muziejuje iki 2017 m. gruodžio 31 d. 

Nuotraukoje Jono Grigalionio medžio drožinys. Titkoniai.

Respublikinė konkursinė Panevėžio regiono turo liaudies meno paroda"Aukso vainikas".

Aukso vainikasLiaudies menas Lietuvoje vis dar tebėra gyvas. Tai liudija dabarties meistrų kūrybos darbuose atsiskleidusi šimtmečių suformuota liaudies tradicija. Tai  liudija kasmet Lietuvos nacionalinio kultūros centro inicijuotas konkursas"Aukso vainikas". Šio konkurso vienas pagrindinių tikslų - "palaikyti gyvybingas ir atgaivinti nykstančias tradicines liaudies dailės šakas". Kiekvienų metų dalyvių susidomėjimas ir dalyvavimas rodo, kokia svarbi yra mūsų protėvių , senelių tiek metų puoselėjama kultūra ir kaip svarbu yra ją išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms.

Šioje parodoje eksponuojama 32 tautodailininkų iš Anykščių, Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio ir Ukmergės rajonų. Kiekvienas iš autorių konkursui pateikė maiausiai po 5 darbus. Kompetetinga komisija išrinks  tautodailininkus  ir jų darbus, kurie bus eksponuojami nacionalinėje parodoje.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus parodų salėje nuo spalio 2 dienos iki lapkričio 4 dienos. Kviečiame visus atvykti ir pasigrožėti tikrai nuostabiais darbais. Laukiame visu!

Vakaronė "Buvo gera gaspadinė".

kaimas3 1

        Kviečiame atvykti ir smagiai bei linksmai praleisti vakarą!!!

Mūsų "Obelėlė". Kupiškio vaikų lopšelio - darželio "Obelėlė" ugdytinių paroda, skirta 30 - ies metų sukakčiai.

ObellKupiškio vaikų lopšelio - darželio "Obelėlė" veiklos pradžios data - 1987 m. lapkričio 12 d. Tuo metu įstaiga vadinosi Kupiškio miesto vaikų lopšeliu - darželiu Nr. 4

Įstaigos vedėja nuo įkūrimo iki 1994 m. rugpjūčio 31 d. dirbo Lina Rimšienė. Nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. įstaigai pradėjo vadovauti Gelmina Buzienė.

Kupiškio rajono tarybos 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 115 įstaiga pavadinta Kupiškio miesto vaikų lopšeliu - darželiu "Obelėlė", o nuo 1999 m. rugsėjo 30 d. Kupiškio rajono tarybos sprendimu NR. 93 įstaiga pavadinta Kupiškio vaikų lopšeliu - darželiu "Obelėlė". 

Nuo 2007 m. vasario 20 d. Kupiškio  vaikų lopšeliui - darželiui "Obelėlė" vadovauja Danguolė Koženiauskienė.

Šiuo metu Kupiškio vaikų lopšelis - darželis "Obelėlė" - 6 grupių ikimokyklinio ugdymo įstaiga, dirbanti nuo 7.00 val. iki 17.30 val. Tėvų patogumui nuo 17.30 val. iki 18.00 val. veikia "budinti" grupė, į kurią sueina vaikučiai iš visų grupių.

Mūsų mažiausieji lanko angstyvojo amžiaus vaikų nuo 2 iki 3 metų grupę. Ikimokyklinio amžiaus yra keturios vaikų grupės ir viena piešmokyklinio amžiaus vaikų grupė. . Mažųjų grupėje yra 15 vaikučių, ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus grupėse - po 20 vaikų. 

Įstaiga pasirinkusi sveikos gyvensenos ugdymo kryptį: dalyvauja Respublikinės ikimokyklinių įstaigų darbuotojų "Sveikatos želmenėliai" veikloje.

Dirba 15 pedagogų: 10 iš jų įgiję aukštajį pedagoginį išsilavinimą, 5 - aukštesnįjį pedagoginį išsilavinimą. 2 neformaliojo švietimo mokytojai su vaikais sportuoja ir moko anglų kalbos. Veikia "Ąžuolo" krepšinio mokykla, Zumba Kids šokių, muzikavimo, vaidybos, dailės būreliai. Didelis dėmesys skiriamas pilietiniam , patriotiniam ugdymui: įgyvendinti projektai "Mas - Kupiškio vaikėliai", "Mano širdelėj trispalvė plazdena", "Atmintis gyva, nes liudija", "Aš myliu Lietuvą". Veiklos metu vaikai sužino apie iškilius gimtinės žmones, gimtosios vietovės praeitį, domisi tautos šventėmis, tradicijomis, papročiais.

Parodoje "Mūsų Obelėlė" eksponuojama nuotraukos, kalendoriai, vaikų piešinukai, auklėtojų ir vaikų sukurtos kompozicijos, karpiniai, įvairiausi meniniai pabandymai per 30 vaikų lopšelio - darželio veiklos metus. Tuose darbuose sudėta daug kūrybiškumo, bendruomeniškumo, darbo ir begalinės meilės. 

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinėje klasėje nuo šių metų spalio 16 d. iki šių metų lapkričio 17 d. 

"Snieguolių klubas" - "Sau apie save"

j.ciplyte"Snieguolių klubas" - tai moterų klubas, kuriame jos per įvairias kūrybines veiklas atranda ir realizuoja save. Vyksta užsiėmimai, į kuriuos renkasi moterys, norinčios pailsėti po dienos darbų, kūrybingai praleisti laiką, ir pabūti bedraminčių rate. Užsiėmimų metu prie arbatos puodelio diskutuojama įvairiomis aktualiomis temomis, dalinamasi įspūdžiais. Čia galima išbandyti kažką naujo, dar neatrasto, paslaptingo, atpalaiduojančio. Daug dėmesio skiriama keramikai, bet vyksta taip pat ir įvairios veiklos: piešimas ant drobės, šilko, papuošalų gamyba ir kt. Klubas įkurtas 2016 m. Jo vadovė tautodailininkė , IĮ "Jurgitėlės amatai" (Panevėžys) savininkė.

"Kiekvienas dažnai iš mūsų dėvi kaukę, norėdamas pasislėpti ar pabūti geresnis. Mes taip priprantame būti svetimais, todėl net meluojame sau, taip užverdami duris į laimę. O išmokęs priimti tiesą, atrandi patį nuostabiausią žmogų žemėje - save", - pasakojo klubo vadovė Jurgita Čiplytė.

Paroda "Sau apie save" - tai savęs pažinimo kūrybos darbai, bandymas atrasti save, nusiimti kaukę ir būti tokia kokia esi: su savo trūkumais, svajonėmis, viltimis. Kai randi laiko sau - išmoksti geriau save pažinti...

Parodoje eksponuojami keramikos ir tapybos darbai, pieštos mandalos. 

Raskite ir jūs laiko sau ! Pildykite svajones ir nenustokite svajoti! Suraskite ir pažinkite save...

Paroda eksponuojama nuo 2017 m. spalio 1 d. iki lapkričio 30 d. A. Petrausko muziejuje.

Tautodailininkės Irenos Vapšienės kūrybos darbų paroda

I. Vapien. Rudeninis natiurmortas. 2016. Kart. al.78x635 cmTapytoja ir pynėja iš vytelių Irena Vapšienė gimė 1959 metų spalio 17 dieną šalia senojo Subačiaus, Dvariškių kaime. Kiek save prisimena, piešti mėgo nuo vaikystės.

1991 metais Kultūros namuose pynimo pagrindų iškmokė pynėjų pynėjas Petras Jankauskas. Nuo tada Irena Vapšienė nesiskiria su pailiuku ir vytelėmis.

Irena Vapšienė - Kupiškio rajono tautodailininkų tapybos plenerų "Gimtinėn sugrįžus" (2005 - 2006 m.), "Kupiškio krašto dvarai"(2007 m.), "Kupiškio krašto mažoji medžio architektūra" (2008 m.), "Dovana Adomui" (2009 m.), "Kupiškio dekanato bažnyčios " (2014 m.), "Saulė kyla ir leidžiasi Baltų genčių žemių piliakalnių viršūnėse" (2017 m.) dalyvė. Daugiau nei dešimt darbų papildė Kupiškio etnografijos muziejaus tautodailininkų kūrybos darbų rinkinį.

Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1993 m. Irena Vapšienė dalyvauja rajoninėse, apskrities, respublikinėse parodose, kuriose eksponuoja pintus iš vytelių bei tapybos darbus. Paskutinius 3 metus tapo Panevėžio zonos "Aukso vainiko" pirmos vietos nugalėtoja. Jos pinti darbai sertifikuoti kaip tautinis paveldas. 

Paroda eksponuojama Uoginių amatų centre nuo 2017 m. spalio 2 d. iki lapkričio 30 d.

Domicelės Petrulytės - Baikauskienės rankdarbių paroda.

D.Baikauskien.Nerta pagalvl.Akrilanas.1978.40cm 1Kupiškio rajone Mikiškių kaime Uršulės ir Antano Petrulių šeimoje augo septynios dukterys. Ketvirtoji pagal amžių buvo Domicelė (1912 - 1989). Ji baigė pradžios mokyklą. Pramoko siuvėjos amato. Siūdavo aplinkiniuose kaimuose. Vėliau baigė pienininkystės kursus ir pradėjo dirbti pieno supirkimo punkto vedėja. Dirbo Jurėniškių, vėliau Jutkonių pieno supirkimo punktuose. Dirbdama Jurėniškiuose susipažino su šio kaimo gyventoju Lionginu Baikausku (1908 - 1971) ir 1940 metais už jo ištekėjo. Gyveno Jurėniškių viensėdyje, mat jos vyras ten pasistatė namus. Užaugino penkis vaikus: Liną, Gaudentą, Alfredą, Eugeniją ir Janiną. 

Susikūrus kolūkiams Domiselė Petrulytė - Baikauskienė dirbo buhaltere, fermos vedėja. Ji buvo linksma, darbšti, vis stengėsi padėti kitiems, nors pati savo darbų turėjo begales: rūpinosi šeima, šaimininkavo, audė, siuvo, verpė. Moteris ėjo šeimininkauti į laidotuves, vestuves. Apsiūdavo ne tik savo šeimyną, bet ir kaimynus.

Nuo jaunystės mėgusi siuvinėti Domicelė turėjo daug rankdarbių. Vėliau, kai savi vaikai užaugo, padėjo auginti anūkus, vis rasdavo laiko savo pomėgiams. O jau nertus vašeliu jos megztukus, sukneles, skaras, sijonus nešiojo ne tik giminės moterys ir vaikai, bet ir kaimyninių kaimų (Kuosėnų k., Vėželiu k., Biliūnų k.) gyventojos. Nunėrė daugiau kaip 50 suknelių. Meilė rankdarbiams iš mamos persidavė dukrai Linai Baikauskaitei - Štilinienei, kuri laisvalaikiu siuvinėja, neria mezga, siuva.

Nors pokario gyvenimas nebuvo lengvas, labai mėgo dainuoti. Žinojo net 145 dainas ir sukūrė 30 eileraščių, kuriuos dovanojo vaikams gimtadienių proga. 

Kviečiame apsilankyti parodoje ir pasigrožėti Domicelės Petrulytės - Baikauskienės rankdarbiais. Paroda eksponuojama buvusioje Virbališkių mokykloje nuo 2017 m. spalio 3 d. iki spalio 31 d.