Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Tautodailininkės Genės Vaičikauskienės jubiliejinės parodos atidarymas

Už žalių miškelių,

Kur aukšta kalva,

Ten mano tėvynė,

Graži Lietuva...

Šiais žodžiais Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Pakalniškienė pradėjo tautodailininkės Genės Vaičikauskienės parodos pristatymą, kuris vyko šių metų spalio 27 d. Kupiškio etnografijos muziejuje.

Genia Vaičikauskienė gimė 1953 m. rugsėjo 19 d. Paluodės kaime Zarasų r. 1961 m. pradėjo lankyti Salako vidurinę mokyklą. 1969 m. įstojo į Rokiškio kultūros mokyklą mokytis bibliotekininkystės. 1972 m. jau darbuojasi Kupiškio r. Subačiaus gyvenvietės bibliotekoje. Dailės mokytojos kelią pradėjo nuo 1975 m. 1982-1987 m. Šiaulių pedagoginiame universitete įgyja pradinio mokymo pedagogikos ir metodikos specialybę. Nuo 1989 m. Subačiaus vidurinėje mokykloje jau dirba tik dailės mokytoja. 1996-1998 m. persikvalifikuoja į dailės mokytojos specialybę mokydamasi LPKI ir VDA. Dabar – dailės mokytoja ekspertė.

Šiuo metu dirba Subačiaus gimnazijoje. Visą savo gyvenimą pašventusi menui, savo mokiniams siekia ne tik suteikti naujų žinių, išmokyti naujų technikų, bet svarbiausia – skiepyti jautrumą grožiui, ugdyti meno pajautimą širdimi.

Tapytoja, keramikė, karpytoja – tokia dailininkės Genutės Vaičikauskienės kūrybinė paletė. Puikiai įvaldžiusi tas technikas, per pastaruosius metus surengė net 25 autorines parodas Kupiškyje, Zarasuose, Panevėžyje, Utenoje. Dalyvavo 29 pleneruose, simpoziumuose Molėtų Šiaulių, Panevėžio, Varėnos rajonuose, Latvijoje, Ispanijoje. Menininkė su Aukštaitijos tautodailininkais pateikė darbus net į 68 parodas. Apie pačią tautodailininkę ir jos darbus yra išspausdintos net 67 pačios įvairiausios publikacijos – laikraščiuose, žurnaluose, kataloguose.

Šių metų parodoje spalio 27 d. buvo pristatyti eksponuojami 8 tapybos darbai ir 12 grafikos darbų. Darbai labai moteriški ir lietuviški. Vyrauja paukščiai, gėlės, išraiškingos ir ryškios spalvos. Kaip sako pati autorė : „man pačios gražiausios palvos – tai rudens spalvos: raudona, geltona, oranžinė, ruda“. Tai suteikia jos darbams jaukumą ir šilumą. Tačiau žvalgydamiesi po ekspozicijų salę, galėjome pastebėti, kad šiuo metu tautodailininkės širdis labiau linksta prie keramikos. Darbų galėjome pamatyti pačių įvairiausių. Nuo ąsočių iki pačių išraiškingiausių dovanų dėžučių, kurios papuoštos įvairiausiais raštais.

Pati autorė prisipažino, kad didžiausias akstinas ruošiant parodas yra žmonės. Jų šypsenos, padėkos, apsikalbinimai. G. Vaičikauskienė pasakojo, kad kaip dailininkė ji pradėjo nuo tapybos. Šiandien tapyba mažiau užima jos veiklos, tačiau nesako, kad pamiršo. O didžiausią dėmesį skiria dabar skiria keramikai. Tautodailininkė pasakojo, kad parodas rengia pagal savo nuotaiką, pagal tai, kuo ji labai susižavi. „Kadangi esu pedagogė, tai nuolat turiu sugalvoti vis naujų idėjų, užsiėmimų, kad mokiniams ir žiūrovui nebūtų nuobodu. Žmones gali pritraukti tik naujais sumanymais,“ – teigė menininkė.

G. Vaičikauskienė paklausta kaip jai pavyksta nuolat šypsotis tiek akimis, tiek lupomis, teatsakė, kad tai turbūt genai, ir ji paprasčiausiai kitaip nemokanti.

Apie jos šypseną šiltai atsiliepė ir pasveikinti atvykęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Jarutis. Jis be galo džiaugėsi, kad Kupiškyje yra tokių žmonių, kurie pilni naujų idėjų, kūrybingų minčių. O G. Vaičikauskienė yra viena iš tų, kuri niekada nestovi vietoje, o džiugina žmones savo darbais ir kūryba. Gražiausius padėkos žodžius tarė Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Vytautas Knizikevičiaus. Jis pabrėžė, kad minint Lietuvos 100-metį, galime prisidėti prie jo šiltais darbais, rengiant ir pristatant parodą. Gerbiamas V. Knizikevičius negailėjo gražių ir šiltų žodžių parodos autorei, prisimindamas, kad ji pirmoji Kupiškio r. mokytoja eksperte, kad ji atstovauja metodiniam būreliui. Nuoširdžiai dėkojo už tai, kad mokytoja su savo ugdytiniais labai solidžiai atstovavo Kupiškio r. 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardant tos...“, kada Vilniuje vaikų amatų miestelyje prie Valdovų rūmų vykdė įvairias veiklas, užsiėmimus. V. Knizikevičius pabrėžė, kad G. Vaičikauskienė be galo tolerantiška, labai rami ir atsakinga moteris, gražiai bendraujant ir su vaikais, ir su kolegomis.

Sveikintojų buvo labai didelis būrys, gėlės ir dovanos netilpo ant stalo, o salėje skambėjo patys gražiausi ir šilčiausi sveikinimai nuo kolegų, kaimynų, mokinių, Subačiaus bendruomenės narių, Subačiaus miestelio seniūno ir seniūnijos atstovų, draugų. Nuoširdžių sveikinimų pynę skambių melodijų kaspinu labai gražiai apjuosė Kupiškio r. technologijos ir verslo mokyklos merginų ansamblis (vad. Sandra Guginienė) savo atliekamomis dainomis.

Šiandieną besidžiaugdami tautodailininkės kūryba, lauksime naujų jos parodų pristatymų su dar įvairesniais darbais.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje iki šių metų lapkričio 22 d.

Virginija Pakalniškienė ir Jurgita Malevičiūtė

Foto Jurgitos Malevičiūtės

gv1

Tautodailininkė, parodos autorė Genė Vaičikauskienė.

gv2

Nuotrauka parodos atidarymo metu. Iš kairės antras sėdi Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Vytautas Knizikevičius, trečiasis LRS narys Jonas Jarutis.

gv3

Renginį vedė Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Pakalniškienė (iš kairės pirmoji).

gv4

Parodos atidarymo metu koncertavo Kupiškio r. technologijos ir verslo mokyklos merginų vokalinis ansamblis (vad. Sandra Guginienė iš dešinės pirmoji).

gv5

Sveikina LRS narys Jonas Jarutis.

gv6

Nuotraukoje Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Vytautas Knizikevičius.

gv7

Pasveikinti meninikės atvyko Kupiškio r. Subačiaus miestelio seniūnas Vidmas Paliulis ir vyresnioji specialistė Laisva Čiuliepienė.

gv8

Patys šilčiausi sveikinimai mokytojai G. Vaičikauskienei nuo jos mokinių.

gv9

Pasveikinti vyriausios sesers atvyko brolis ir dar keturios seserys.

gv10

Pasveikinti parodos autorės atvyko keramikų atstovai iš visos Lietuvos.

gv11

Sveikina Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

gv12

Menininkė Genė Vaičikauskienė (iš dešinės trečioji) kartu su Kupiškio r. tautodailininkais.

Parodos „Keramikos menas žmogaus gerovei“ uždarymas

Rudenišką spalio 26 – osios rytą Adomo Petrausko muziejuje įvyko parodos „Keramikos menas žmogaus gerovei“ uždarymas. Parodą lankytojai galėjo pamatyti apsilankę muziejuje nuo rugsėjo septynioliktos dienos. Joje buvo pristatomi Kupiškio socialinės globos namų gyventojų keramikos darbai, sukurti kartu su žinomais keramikos menininkais – Jurgita Jasinskaite, Rimantu Inokaičiu bei Gvidu Raudoniumi.

Renginį pradėjo muziejininkė Laura Eižinienė, kuri pasisveikinusi su dalyviais pristatė eksponuojamą parodą. Mažo molio gabalėlio, paimto į žmogaus rankas, viduje pradeda plakti maža širdelė“. Tą supratau po pirmojo prisilietimo, pirmosios pažinties su moliu, su keramika. Ir žiūrint į Kupiškio socialinės globos namų gyventojų ir keramikų parodos „Keramikos menas žmogaus gerovei“ darbus. Atrodo, kad kiekvienas darbelis yra išglostytas, išmyluotas, kiekviena detalė apgalvota ir įdėta labai daug meilės ir šilumos jį darant.

Projekto veiklą pristatė Kupiškio socialinės globos namų užimtumo specialistė Raminta Murnikova. Ji pasakojo, kad tai tęstinis socialinio meno projektas, kuris vykdomas nuo 2016 m. Šiemet žinomi keramikai viešėjo keliuose Šiaurės Lietuvos socialinės globos namuose: Jurdaičiuose, Linkuvoje ir Kupiškyje, kuriuose buvo surengtos keramikos dirbtuvės, skirtos likimo nuskriaustiems jaunuoliams ir suaugusiems. Globos namų gyventojai buvo įtraukti į visus keraminės kūrybos procesus: nuo molio ir dažų paruošimo iki dirbinių sukūrimo, glazūravimo ir pristatymo visuomenei. Menininkai Jurgita, Rimantas ir Gvidas kartu su kūrybinių dirbtuvių dalyviais turėjo galimybę naudotis naujausia keramikos įranga – žiedimo staklėmis ir raku degimo krosnele. Šio projekto esmė – suteikti kūrybos sparnus, didesnį pasitikėjimą savimi tiems, kurių likimas susiklostė ne visada sėkmingai. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, UAB „Suvena“.

Renginio metu muzikinius kūrinius dovanojo Kupiškio socialinės globos namų gyventojų kapela „Žvangučiai“ su meno vadovais Sigitu Malinausku ir Robertu Rutkausku. Skambėjo visiems gerai žinomos Lietuvių liaudies dainos: „Saulutė teka rytuose“, „Kai aš turėjau kaime mergelę“, polka ir kt.

Už gražią parodą, šiltą bendravimą ir viešnagę Kupiškio socialinės globos namuose muziejininkė įteikė padėką R. Murnikovai ir padėkojo kapelos meno vadovams S. Malinauskui ir R. Rutkauskui. Renginio pabaigoje visi dalyviai vaišinosi šilta arbata ir kava. Buvo labai gaila atsisveikinti su šia paroda, nes ji šiuo niūriu laikotarpiu įnešė daug šviesos, šilumos ir spalvų.

Muziejininkė Laura Eižinienė.

Foto Jurgita Malevičiūtė

gl4

Parodos uždarymą pradėjo muziejininkė Laura Eižinienė.

gl5

Nuotrauka parodos uždarymo metu.

gl6

Nuotraukoje Kupiškio r. socialinės globos namų darbuotoja Raminta Murnikova trumpai pristatė vykdytą projektą.

gl2

Muziejininkės Lauros Eižinienės (iš dešinės pirmoji) padėka Kupiškio r. socialinės globos namų darbuotojai Ramintai Murnikovai už nuoširdų bendravimą ir bendradarbiavimą rengiant ir pristatant parodą. 

gl7

Koncertuoja Kupiškio r. socialinės globos namų kapela "Žvangučiai" (vad. Sigitas Malinauskas ir Robertas Rutkauskas).

gl8

Kapelos "Žvangučiai" muzikantai. Vad. iš kairės pirmas Sigitas Malinauskas, iš dešinės pirmas Robertas Rutkauskas.

gl3

Po parodos uždarymo visi vaišinomės arbata ir sausainiais.

Atmintis išlieka gyva

Lietuvos ŠIMTMETIS sėkmės istorija, kurią kūrė visi Lietuvos žmonės, mūsų proseneliai, seneliai, tėvai, mes. Minėdami atkurtos Lietuvos šimtmetį norime, kad kiekvienas rastume savo ryšį, asmeninę istoriją, savo šventės emociją ir tradiciją. 

Džiaugiamės, kad spalio 20 dieną į renginį ,,Atmintis išlieka gyva...‘ skirtą Lietuvos šimtmečiui paminėti, susirinko virbališkiečiai, jutkoniečiai, gindviliečiai, laukminiškiečiai ir svečiai iš kaimyninio Rokiškio rajono. Visus linksmino Juodupės kultūros centro kapela ,,Vyžuonta“ (vadovė Elinga Astrauskienė).

Pirmiausia vyko knygos ,,Jutkonys ir jutkoniečiai“, kurią sudarė ir parengė doc. dr. Linas Vidugiris sutiktuvės. Ši kraštiečio knyga – atminties paminklas gimtinei. L. Vidugiris neturėjo galimybės atvykti, bet jo artimųjų Arūno Vidugirio, Zofijos ir Rimanto Babickų šeimos dėka, buvo sukurtas vaizdo įrašas, kuriame autorius pristatė knygą. Joje pateikiami Kupiškio rajono Jutkonių kaimo istoriniai metmenys, Lietuvos ir kupiškėnų tarmių apžvalga, jutkoniečių, jų sutuoktinių, vaikų, vaikaičių biografinės žinios, nuotraukos, kaimynų prisiminimai apie Jutkonis.

Žodį tarė mokytoja, kraštotyrininkė K. D. Sokienė, kuri palinkėjo visiems ją perskaityti, nes tai didelė, išskirtinė dovana, ne tik jutkoniečiams. Renginio vedėja Lidija Mačiulienė kvietė pasidalinti prisiminimais senuosius Jutkonių kaimo gyventojus. Birutė Vaitiekūnaitė, kuri gimė ir dabar gyvena savo tėviškėje, pasidalino prisiminimais apie L. Vidugirį, pasakojo, kad atvykęs į kaimą, vaikystėje pavėžindavo savo ,,Pobieda“; Benjaminas Kiaulėnas – apie praleistą vaikystę Jutkonyse; Ženė Totorienė – palaiko glaudžius ryšius su knygos autoriumi jau apie penkiasdešimt metų.

Nėra kantresnio mokytojo, už knygą. Ji šviečia, lavina, taurina. Tikime, kad leidinys ,,Jutkonys ir jutkoniečiai“ suteiks daug malonių akimirkų, žinių, atgaivins prisiminimus. Dėkojame autoriui L. Vidugiriui už atliktą neįkainuojamą darbą savo tėviškei, Kupiškio kraštui, kruopščiai surinktas žinias, už istorinės atminties išsaugojimą mums ir ateities kartoms. Nepamirškime savo giminės šaknų, bendraukime su vyresnės kartos žmonėmis. Esam laisva šalis, atsimenanti savo tautos šaknis.

Paminėjome ne vieną datą, o šimto metų sėkmės istoriją, kurią kūrė žymūs kraštiečiai: Petras Babickas, Lionginas Vaitiekūnas, Vincas Vyčinas, Aldona Adelė Čiurlytė, Jonas Kęstutis Vaitiekūnas, Alfonsas Dešrius, Teofilis Čiurlys, Kalikstas Čiurlys, Linas Vidugiris, Algimantas Zolubas, Kazimiera Danutė Sokienė. Renginio vedėja Jolanta Knizikevičienė demonstruodama skaidres kvietė pažinti jų pasiekimus ir iššūkius. Išleistas Lietuvos valstybės šimtmečio proga lankstinukas ,,Žymių kraštiečių sukaktys“ (parengė bibliotekininkės L. Mačiulienė, L. Čejauskienė ir muziejininkė J. Knizikevičienė) buvo padovanotas žiūrovams.

Virbališkių kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Katelienė informavo, kad bendruomenė įgyvendina Kupiškio rajono savivaldybės finansuotą projektą „Atmintis išlieka gyva“, kurio metu nupirktos reikalingos priemonės organizuojant renginius (projektorius, ekranas ir kt.).

Pirmininkė džiaugėsi, kad šiandien minėdami Lietuvos valstybės šimtmetį, galime pasveikinti ir bendruomenės narius, kurie šventė arba dar švęs gražias sukaktis. Prieš 10 m. susikūrė Virbališkių kaimo bendruomenė. Tikim, kad ir ateinantis dešimtmetis bus prasmingas darbais, turiningais renginiais, nuoširdžiais susitikimais ir žiūrovų gausa. Norisi pasakyti „ačiū“ visiems, kurie kuria bei dalijasi gerumu su aplinkiniais, palinkėti gero ir šilto pasibuvimo visiems susirinkusiems.

Peržvelgėme, prisiminėme bendruomenės dešimtmečio renginių akimirkas praleistas kartu ir išsaugotas nuotraukose. Svečiai linkėjo bendruomenei išlikti tokiai pat stipriai, matomai, spręsti kartu iškilusias problemas ir pasidžiaugti savo pasiekimais.

Po sveikinimų, visų laukė staigmena – Virbališkių kaimo bendruomenės 10-mečiui V. Katelienės iškeptas didžiulis medaus tortas. Jubiliatai buvo apdovanoti gėlėmis, suvenyrais. Linksmai besišnekučiuojant, smagiai dainas bedainuojant, susirinkusieji net nepastebėjo, kaip greitai prabėgo laikas. Pasidalinę šiluma bei gerumu, padėkoję vieni kitiems, bendruomenės nariai skirstėsi namo neskubėdami – juk čia buvo drauge smagu, gera…

Lidija Mačiulienė, Jolanta Knizikevičienė                        

Nuotraukos Renatos Malinauskienės

 atm1

Labai ilgai laukta knyga, kurią sudarė ir parengė doc. dr. L. Vidugiris

atm2

Į renginį susirinko nemažas būrys Jutkonių, Virbališkių, Gintvilų, Laukminiškių gyventojų.

atm3

 K. D.Sokienė papasakojo apie knygą  "Jutkonys ir jutkoniečiai"

atm4

Benjaminas Kiaulėnas prisiminė vaikystę Jutkonyse ir pasveikinimo Virbališkių kaimo bendruomenę su 10 metų jubiliejumi.

atm5

Ženė Totorienė papasakojo apie knygos autorių L. Vidugirį.

atm6

Visus susirinkusius linksmino Juodupės kultūros centro kapela "Vyžuonta".

atm7

Pasveikinta Virbališkių kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Katelienė.

atm8

Renginio organizatorės ir vedėjos.Iš dešinės L. Mačiulienė, J. Knizikevičienė ir bibliotekininkė L. Čejauskienė. 

Susitikimas su prof. Liudu Mažyliu

 

Susitikti su Kupiškio rajono bendrojo lavinimo mokyklų atstovais Uoginių amatų centre muziejininkai pasikvietė vasario 16-osios akto suradėją Vokietijoje profesorių Liudą Mažylį. Vakare svečias bendravo su kupiškėnais Kupiškio r.  meno mokyklos salėje.

 

Renginio pradžioje parkelyje šalia Adomo Petrausko muziejaus ąžuoliukus sodino ne tik mokiniai su mokytojais, bet ir atvykęs svečias profesorius L. Mažylis kartu su Kupiškio rajono mero pavaduotoju Aurimu Martinka bei Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiąja specialiste Irena Mockuviene. Ąžuoliukų sodinimo akcija buvo skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir muziejaus įkūrėjui Adomui Petrauskui.

 

Sugužėję į Uoginių amatų centro salę pilietinio ir tautinio ugdymo projekto „Jaunoji karta Jono Basanavičiaus šviesoje“ pristatymo šventę, į kurią atvyko rajono meras Dainius Bardauskas ir Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė, įdėmiai klausėsi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės Violetos Aleknienės, pristačiusios profesorių L. Mažylį kaip kuklų ir paprastą žmogų, Laisvės alėjoje Kaune važinėjantį dviračiu. Šis kuklus žmogus Lietuvai surado  neįkainuojamą dovaną -  Lietuvos nepriklausomybės aktą. Kupiškėnai gali pasidžiaugti, kad žymiojo atradėjo šaknys yra iš mūsų rajono: Šileikiškio kaime gimė  jo senelis Pranas Mažylis.

 

Svečią sveikino Kupiškio rajono vadovas D. Bardauskas, džiaugdamasis, kad turi galimybę gyvai pabendrauti su atradėju. Jis teigė, kad susirinkusiam jaunimui reikėtų tuo pasinaudoti klausant pasakojimo apie atradimą ir jo reikšmę ar užduodant kausimus profesoriui. 

 

Kalbėdamas L. Mažylis priminė laikus, kai Lietuva buvo atitekusi carinei Rusijai ir buvo suskirstyta į gubernijas. Profesoriaus L. Mažylio archyve pirmas dokumentas, kuriame minima Mažylienės pavardė su įrašytu sūnauis vardu,  yra 1838 metų. Šiame dokumente sužinome, kad išeima Šileikiškio kaime turėjo kilnojamojo turto: pastatų, gyvulių, ūkio reikmenų. Pasakodamas svečias teiravosi, ar kas nors iš susirinkusių turi Mažylio pavardę, o nesulaukęs teigiamo atsakymo apgailestavo, nes minėta pavardė yra kilusi iš mūsų krašto.

 

Pasakodamas apie senelį Praną Mažylį, gimusį Šileikiškio kaime, užsiminė, kad jis buvęs kairiųjų pažiūrų, maištininkas, agituodavęs prieš carą. Dažniausiai po mišių sekmadieniais raitas jodinėdavo po įvairiais vietas. 1905 metų revoliucijos metu pateko į Ukmergės kalėjimą. Už didelį užstatą, kurį surinko senelio bendražygiai, buvo paleistas ir išvyko į tuometinei Austrijai-Vengrijai priklausiusią Krokuvą ir mokėsi medicinos, nors ir trūko lėšų pragyvenimui. Pirmasis pasaulinis karas Praną Mažylį užklupo Lenkijoje. Per jį žuvo tūkstančiai ir milijonai žmonių, o Lietuvai, kaip sakė L. Mažylis, „atsivėrė galimybių langelis, ir ji sugebėjo išlaviruoti taip, kad atstatė savo nepriklausomybę.

 

Profesorius L. Mažylis išskyrė žodį "formula", nuo kurios palyginti ilgą laiką - nuo 1917 iki 1918 metų - vyko diplomatinė kova su tuo metu Lietuvą valdžiusia Vokietija ir įvairiomis jos institucijomis. Ir patys lietuviai, kartais labai emocionaliai, ginčydavosi dėl Vasario 16-sios akto turinio. 1917-ųjų vasarą mažai kas dar tikėjo, kad Lietuva 1918 metais turės pirmąjį ministrų kabinetą. Būtent taip ir atsitiko. Vokiečiai pateikė planą, kad leis lietuviams išsirinkti atstovus, o tada tuos  dvidešimt žmonių  kaip įmanydami spaus, kad suderėtų kuo palankesnius sprendimus Vokietijai.

 

Iš pradžių, 2017 m. rugsėjo 1822 d., buvo surengta Lietuvių konferencija Vilniuje. Iš įvairių kraštų suvažiavo apie du šimtus delegatų, nors vokiečiai tuo metu draudė važinėti po Lietuvą dėl ligų ar dėl šnipų baimės. O dėl konferencijos dalyvių kelionių buvo padaryta išimtis. Konferencijoje priimta rezoliucija, kurioje užrašytas ir vienas labai svarbus sakinys, kurį citavo profesorius L. Mažylis: „Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatus ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Konferencijoje buvo išrinkta dvidešimties atstovų taryba nepriklausomybei skelbti.

 

Pristatydamas dokumento atradimo istoriją, profesorius L. Mažylis atviravo, kad nėra labai ramus, greičiau esąs „įžūlaus charakterio ir nelabai norintis kampe sėdėti tyliai“, kas tikriausiai, jo manymu, ir padėjo surasti dokumentą Vokietijos archyve.

 

Po profesoriaus L. Mažylio paskaitos, susirinkę moksleiviai iš dešimties rajono bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų išsiskirstė į šešias komandas, kurios turėjo atsakyti į dvidešimt penkis klausimus, paruoštus rajono istorijos mokytojų. „Šis protų mūšis bus visos šios dienos refleksija,“  sakė prieš pateikdama klausimus Kupiškio etnografijos muziejaus vyr. fondų saugotoja istorikė Giedrė Zuozienė. 

 

Laimėjo vienu balu daugiau už kitus surinkusi „Mažylių“ komanda, kuroą sudarė aštuoni dalyviai iš  Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir Subačiaus gimnazijų, Povilo Matulionio progimnazijos, Alizavos, Salamiesčio ir Skapiškio pagrindinių mokyklų.

 

Vakare muzikos mokykloje vyko susitikimas su profesoriumi L. Mažyliu. Žymusis svečias nuoširdžiai su visais bendravo. Nepamiršo pakviesti savo giminės narių ateiti arčiau į priekį, kvietė nesikuklinti, prašė papasakoti, gal jie daugiau žino apie savo giminę. L. Mažylis pasakojo apie nuotraukų parodą, kuriose matyti prosenelio J. Mažylio sūnus ir dvi dukros, būsimasis profesoriaus senelis P. Mažylis ir kiti artimieji. Priminė, kad ir „Klausimėlio“ žurnalistas Juras Jankevičius taip pat yra iš jų giminės. Buvo labai vaizdžiai papasakota apie trejų metų vaiko Liuduko kelionę 1957 metų vasarą į Šileikiškį, nepamirštant pasakyti, kad išvažiuojant iš Kauno jis mojavo rankoje laikydamas kvepalų buteliuko kamštelį. Ta nuotrauka yra išlikusi iki dabar. Pakeliui buvo sustoję prie Puntuko, nakvojo Šileikiškio kaime, aplankė kitus gimines, gal dar ir prie Skapiškio pas Zavadžius buvo. Ir šiek tiek vėliau, dar vieną kitą kartą buvo atvažiavę į Šileikiškį, kol jo sovietmečiu vykstant melioracijai nebeliko.

 

Profesorius prisiminė Mažylių giminės Aleksandros Jankevičienės dukrą Redą Jankevičiūtę, kuri lyg ambasadorė iš Kauno atvažiuodavo į visus giminės susitikimus. L. Mažylis pasakojo, kad studijavo chemiją Vinliuje, o paskui jį patraukė politikos mokslai, ir dabar dėsto Vytauto Didžiojo universitete Kaune Lietuvos politinę sistemą pirmakursiams bakalaurams. "Jiems tenka išklausyti Lietuvos nepriklausomybės akto atsiradimo aplinkybes. Jos labai susišaukia ir su mūsų dienomis, ir su buvusiais įvykiai,"  – baigdamas sakė profesorius. Jam buvo padėkota įteikiant gėlių puokštę, o „Kupkėmio“ ansambliečiai skyrė savo dainą.

 

l1

 Iš kairės: prof. Liudas Mažylis, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Kupiškio r. Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė ir Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka.

l2

 Ąžuoliukų sodinimui renkasi Kupiškio r. bendrojo lavinimo mokykos.

l3

Ąžuoliuką ruošiasi sodinti ir prof. Liudas Mažylis. Kairėje stovi Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka.

l4

Nuotraukoje prof. Liudas Mažylis (dešinėje) kartu Kupiškio r. mero pavaduotoju A. Martinka (iš kairės pirmas) ir Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė (iš kairės antra) kartu sodina ąžuolą A. Petrausko ąžuoliukų pievelėje.

l5

Nuotrauka ąžuoliukų sodinimo metu. Iš dešinės prof. Liudas Mažylis, miškininkas Vidmantas Markevičius, Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, ir Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka.

l6

Nuotraukoje prof. Liudas Mažylis (priekyje) ir Kupiškio r. mero pavaduotojas A. Martinka.

l8

Nuotraukoje iš dešinės miškininkas Vidmantas Markevičius, prof Liudas Mažylis ir Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka.

 l18

Nuotrauka susitikimo metu. Iš kairės Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė, Kupiškio r. meras Dainius Bardauskas, Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka ir prof. Liudas Mažylis. 

l19

Dovanos prof. Liudui Mažyliui (iš kairės pirmas) nuo Kupiškio r. mero Dainiaus Bardausko (iš dešinės pirmas). Viduryje stovi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

l20

Sveikinimo žodį tarė Kupiškio r. meras Dainius Bardauskas.

l21

Nuotraukoje linksmai nusiteikęs prof. Liudas Mažylis.

l22

Nuotraukoje prof. Liudas Mažylis ir Kupiškio r. meras Dainius Bardauskas.

l23

Nuotraukoje Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos mokinės pristato edukacinę ekskursiją - "Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos gyvenimo keliais".

l24

Susitikimą su prof. Liudu Mažyliu ir visuomene Kupiškio meno mokykloje vedė Kupiškio etnografijos muziejininkė Miglė Zakarauskautė.

l25

Sveikinimo žodžius prof. Liudui Mažyliui nuo Lietuvos Respublikos seimo nario Jono Jaručio tarė jo padėjėjas Paulius Pranckūnas (dešinėje).

l26

Prof. Liudą Mažylį sveikina Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus (dešinėje).

l27

Nuotraukoje Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė ir prof. Liudas Mažylis.

Jubiliejinė skulptoriaus Henriko Orakausko paroda “Refleksijos“ Kupiškio etnografijos muziejuje

H22Šių metų rugsėjo 22 d. į Kupiškio etnografijos muziejų, kuriame vyko skulptoriaus Henriko Orakausko jubiliejinė kūrybos darbų paroda, rinkosi didelis būrys miesto gyventojų, draugų, pažįstamų, ir bičiulių. Visi skubėjo susitikti ir pasiklausyti paties skulptoriaus pasakojimo apie savo kūrybą, ateities planus.

Susitikimą Kupiškio etnografijos muziejuje su skulptoriumi Henriku Orakausku pradėjo literatė Genovaitė Koriznienė. Ji sukūrė ir padeklamavo eilėraštį skirtą parodos autoriui. Literatūrinėje potekstėje, lyg buvo pereita per šio žmogaus gyvenimo dienas.

Henrikas Orakauskas gimė 1948 m. rugsėjo 19 d. Vyžuonose ( Utenos raj.). 1974 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumo meninio metalo apdirbimo specialybę. Už Šv. Jonų centrinio altoriaus atrestauravimą, jam suteikta II- oji restauratoriaus metalisto kategorija. Nuo 2001 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Menininkas gyveno ir kūrė Vilniuje, Šiauliuose, Kupiškyje, šiuo metu gyvena Kernavėje. Menininko kūrybos sritys labai įvairios: metalo, medžio ir akmens skulptūra, piešiniai, grafika, karikatūra. Henriko Orakausko kūrinių yra įsigiję: Aušros muziejus (Šiauliai), Lietuvos Respublikos Seimas, Šveicarijos ambasada, Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Kupiškio, Zarasų miestai, Vyžuonų miestelis; privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje ( JAV, Olandija, Rusija, Anglija, Ispanija, Ukraina) ir kt.

Autorius aktyviai dalyvauja grupinėse parodose.

Studijoje-galerijoje „Šulinys“ Kernavėje (Vilniaus g. 8) galima pamatyti pastoviai veikiančią autoriaus kūrinių ekspoziciją.

 

H23Muziejaus direktorė Violeta Aleknienė tęsė dialogą su menininku perskaitydama jo paties apibūdinimą apie save: „Kiekvieno iš mūsų egzistavimas žemėje – tai santykis su žeme, gamta ir žmogumi. Siekiant gyvenimo prasmės žmogus stebi pasaulį ir ieško savęs. Žmogus turi sukurti sau atvarą, vidinę pasaulėžiūrą, ir kad to pasiekti galime mentaliniu darbu, kultūrine veikla. Jeigu nesinaudosi duotomis rankomis ir protu, gali kaltinti tik save.

Per savo gyvenimo dešimtmečius skulptorius Henrikas Orakauskas sukūrė daug puikių kūrinių, kurie į kiekvieno žmogaus dvasią įsilieja skirtingai. Mes to negalime nei pamatyti, nei justi. Tačiau pamatę jo kūrinius po atviru dangumi, liekame sužavėti.

Parodos autorius H. Orakauskas savo kūrinių neužkoduoja menine kalba. „Technologija nėra mano vėliava, svarbiausia mintis, pateikta gyvenimo prasmė“, - kalbėjo pats autorius.

Skulptoriui yra įteiktos įvairios nominacijos . Viena iš jų, kurią skiriant buvo įtrauktas platus visuomenės ratas – tai 2009 m. dienraščio „Respublika“ skaitytojų pasiūlyta nominacija „Nacionalinė vertybė – žmogus amžininkas“.

H20Skulptorius H. Orakauskas yra mylimas ir laukiamas Kupiškyje. Daug metų čia gyveno. Matydamas tuometinį Kupiškio miesto vardą, autorius yra pasakęs: „Kupiškis turi būti kitoks. Mano svajonė jį ištraukti iš mažų miestelių konteksto“. Šiandien šis mažas Rytų Aukštaitijos miestelis tapo muziejumi po atviru dangumi. Iš viso mieste H. Orakauskas yra sukūręs 28 skulptūras. Visos jos labai skirtingos. Tiek dydžiu, mintimi, erdviniu sprendimu. Į miestą atvykę svečiai ar skubantys pro šalį kupiškėnai gali pamatyti skulptūras „Angelas“, „Strutis“, Piemenukas su žąsele“ , „Kupa ir Lėvuo“. Autorius atskleidžia, kad net skulptūros vieta, įtakoja kuriamo darbo formą, mintį ir net medžiagą.

Šiuo metu autorius gyvendamas Kernavėje priima lankytojus iš visos Lietuvos, veda edukacinius užsiėmimus ir kuria toliau įgyvendindamas savo kūrybinius sumanymus.

Kuriančiam žmogui neįmanoma pasislėpti. Pas jį visada veda kūrybiniai ženklai.

H. Orakauskas jubiliejinę parodą pristato tose vietose, kurios susijusios su jo gyvenamąja vieta. Tai Utena, Kupiškis, Šiauliai, Vilnius. Be abejonės jos taip pat yra eksponuojamos ir labai garsiose galerijose. Parodose pristatoma H. Orakausko septynių dešimtmečių kūryba.

Autorius yra pasakęs: „Be galo svarbus dalykas būti miesto dailininku – ir miestui, ir dailininkui. Tau yra didelė atsakomybė ir tu esi priverstas būti sąžiningas. Kupiškis man darosi kaip platforma, ant kurios galėjau stovėt, ir jau tada ateina idėjos, kurios pasitvirtina kitur išvažiavus...“

Visos parodos pristatymo metu, kuomet vyko šiltas dialogas tarp autoriaus ir susirinkusios publikos, visus malonia muzikos nata ir dainomis džiugino Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Versmė“ (vad. Nidija Sankauskienė). Lyg gyvenimo varpų skambesys tą dieną visos melodijos buvo skiriamos parodos autoriui Henrikui Orakauskui. Begalės gėlių puokščių taip pat gulė ant skulptoriaus rankų, o akys žibėjo nuo artimųjų, draugų, bičiulių skirtų sveikinimų.

Skulptorių sveikino Stankūnų šeima, buvęs bendradarbis H. Dauderys, Aušra Sriubiškienė, Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblis „Kupkėmis“ atstovais su vadove Alma Pustovaitiene, Kupiškio r. tautodailininkai, buvęs paminklosaugininkas Kazys Stančikas. Muziejininkų vardu padėkos žodžius tarė direktorė Violeta Aleknienė. Ji menininkui palinkėjo visada stovėti ant savo gyvenimo platformos. Nestokoti kūrybinių minčių, sveikatos, įkvėpimo, save dovanoti artimiesiems, su jais praleisti kiekvieną minutę.

 

O mes visi žinome, ir perduodame jaunajai kartai, kad skulptorius H. Orakauskas yra – „Kupiškio puošybos pradininkas ne tik dėl datos ir pirmo kūrinio, bet ir dėl noro įkūnyti vietą, erdvę, ieškoti tapatybės ženklų, išreikšti save ir tai, kas yra aplinkui“ – rašo menotyrininkė Donata Jutkienė.

 

H2

 

 

Nuotraukoje Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

 

H3

 

Nuotraukoje literatė Genovaitė Koriznienė.

 

H4

 

 

Nuotrauka parodos pristatymo metu. Skulptorius Henrikas Orakauskas sėdi viduryje.

 

H18

 

Koncertuoja Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis "Versmė" (vad. Nidija Sankauskienė iš kairės pirmoji).

 

H7

 

Skulptorių H. Orakauską (iš dešinės pirmas) sveikina Stankūnų šeimyna. 

 

H10

 

Sveikina Kupiškio r. tautodailininkų atstovės Virginija Jurevičienė (kairėje)  ir Genutė Vaičikauskienė.

 

H11

 

Tarp sveikintojų buvęs paminklosaugininkas Kazys Stančikas.

 

H19

 

Sveikinimo žodžiai nuo Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblio "Kupkėmis" atstovų kartu su vadove Alma Pustovaitiene (iš kairės pirmoji).

 

H13

 

Sveikina Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė.

 

H14

 

Nuotraukoje buvęs skulptoriaus bendradarbis H. Dauderys.

 

H15

 

Nuotraukoje sveikinimo žodžius muziejininkų vardu tarė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

 

„Užrašas ant vagono „Lietuvos geležinkeliai“

gs1Šių metų rugsėjo 21 d. Kupiškio rajone vyko 2018 m. Europos paveldo dienos. Kupiškio etnografijos muziejus kartu su Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistu Vyčiu Zavacku vykdė projektą „Užrašas ant vagono „Lietuvos geležinkeliai“.

Nuo ankstyvo ryto prie Kupiškio bažnyčios rinkosi Kupiškio r. ugdymo įstaigų mokiniai su mokytojais. Sulaukėme arti 100. Buvo suorganizuota mokomoji – pažintinė ekskursija. Moksleiviai turėjo puikią galimybę susipažinti su Subačiaus, Panemunėlio, Skapiškio ir Kupiškio geležinkelių stočių istorijomis. Edukacinę ekskursiją vedė Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Dalius Vrubliauskas. Jis pasakojo apie geležinkelių didžiulę reikšmę to meto mažų miestelių ekonomikai, susisiekimui, kultūrai. Moksleiviai susipažino su geležinkelio ruožo Šiauliai-Daugpilis istorija, kaip kūrėsi gyvenvietės, kam buvo skirti šalia jų statomi vandens bokštai.

Doc. D. Vrubliauskas prie kiekvieno geležinkelio stotelės trumpai papasakojo, kas jose buvo svarbiausia, kada jos atsirado. Prie geležinkelio dirbo daug vietos gyventojų. Šis darbas jiems buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Doc. D. Vrubliausko senelis dirbo iešmininkų Panemunėlio geležinkelio stotyje, o jis visas vasaras praleisdavo pas juos. Todėl jis jaučia didelį ryšį su šiuo miesteliu.

Lankantis Subačiaus geležinkelio stotyje turėjome galimybę susitikti su buvusiu šios stoties viršininku Algirdu Mateika. Nors žmogus garbingo amžiaus, bet atmintis dar labai gyva. Jis trumpai papasakojo kaip Subačiaus geležinkelio stotis gyvavo po Antrojo pasaulinio karo, kad 1949 metais Subačiuje buvo perdavimo stotis. Čia stovėjo medinis barakas besikeičiančioms darbuotojų brigadoms laikinai apsistoti, medinė keleivių laukimo stotis. Pašnekovas prisiminė, kad geležinkeliečio darbas buvo tikrai labai sunkus ir atsakingas. Reikėjo nemažai mokytis. Trumpas dialogas tarp doc. D. Vrubliausko ir A. Mateikos vyko prie pirmojo pastatyto namoSubačiuje. Jame iki šios dienos gyvena A. Mateika.

Aplankę Subačiaus, Panemunėlio, Skapiškio geležinkelio stotis, ekskursantai vyko į galutinę stotelę – Kupiškio geležinkelio stoty. Čia EPD renginio dalyvių laukė puikiai nusiteikusios Kupiškio r. Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos moksleivės, kurios vadovaujamos direktorės pavaduotojos ugdymui Jūros Sigutės Jurėnienės pristatė literatūrinę – muzikinę kompoziciją „Gyvenimo kermošius geležinkelio stotyje“, o Kupiškio r. Šepetos laisvalaikio salės kultūrinės veiklos vadybininkė Vaiva Ladigaitė Mališauskienė visus užbūrė romansais apie pirmąją meilę geležinkelio stotyje, apie laukimą ir ilgesį prie vagonų.

Visus susirinkusius pasveikino ir padėkos raštus, kurie prisidėjo prie renginio organizavimo įteikė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

Paroda „Geležinkelio ruožas Šiauliai-Daugpilis 1918-2018 m.“ buvo pristatyta neformalioje erdvėje – Kupiškio geležinkelio stotyje. Čia žmonės gali susipažinti su šio geležinkelio ruožo istorija. Paroda eksponuojama nuo 2018-09-21 iki 2018-10-05 d.

Fotografijos eksponuojamos iš muziejaus fondų. Nemažai jų pateikė istorijos mokytojos N. Puzelienė, J. Kavoliūnienė, R. Kaušakienė. Labai nuostabu, kad šioje pilietinėje akcijoje dalyvavo buvusi Kupiškio r. Noriūnų Jono Černiaus mokyklos mokytoja Ekaterina Vanagienė. Ji savo vaikystę praleido prie geležinkelio , o tėvelis daug metų dirbo prie šios traukinių magistralės.

Po renginio visi svečiai ir moksleiviai buvo pakviesti pasivaišinti šiltomis spurgomis su arbata, kad bent šiek tiek pajaustų to meto dvasią, kuri tvyrojo geležinkelio stotyse tarpukario Lietuvoje.

Nuotraukos muziejininkės Jurgitos Malevičiūtės

gs2

Nuotrauka mokomosios - pažintinės ekskursijos metu.

gs3

Nuotraukoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Dalius Vrubliauskas.

gs4

Didelis būrys moksleivių ir mokytojų klausosi doc. D. Vrubliausko pasakojimo apie Subačiaus geležineklio stotį.

gs5

Trumpą istoriją apie darbą geležinkelio stotyje pasakoja buvęs šios stoties viršininkas Algirdas Mateika (stovi dešinėje).

gs6

Atvykome į Panemunėlio geležinkelio stotį.

gs7

Nuotrauka mokomosios - pažintinės ekskursijos metu prie Panemunėlio geležinkelio stoties.

gs8

Dar viena sustojimo aikštelė - Skapiškio geležinkelio stotis.

gs9

Galutinė maršruto stotelė - Kupiškio geležinkelio stotis.

gs15

Nuotrauka renginio metu.

gs10

Literatūrinę - muzikinę kompoziciją " Gyvenimo kermošius geležinkelio stotyje" pristato Kupiškio r. Šepetos Almos Adamkienė pagrindinės mokyklos moksleivės, vadovaujamos direktorės pavaduotojos ugdymui Jūros Sigutės Jurėnienės.

gs11

Šiltais meilės romansais užbūrė Kupiškio r. Šepetos laisvalaikio salės kultūrinės veiklos vadybininkė Vaiva Ladigaitė Mališauskienė. 

gs13

Susirinkusius svečius ir moksleivius sveikino Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

gs14

Geležinkelių atsiradimo istoriją ir jų svarbą miesteliams pasakoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Dalius Vrubliauskas.

gs16

Kupiškio geležinkelio stotyje eksponuojama paroda "Geležinkelio ruožas Šiauliai - Daugpilis 1918-2018 m."

Ir gražus gi kraštas mūs gimtasis...

Trečiadienio popietę Virbališkių bibliotekoje apsilankė noriūnietė Aldona Ramanauskienė. Vyko jos parodos ,,Ir gražus gi kraštas mūs gimtasis...“pristatymas, kurį organizavo muziejininkė J. Knizikevičienė ir bibliotekininkės L. Mačiulienė, L. Čejauskienė.

Aldona yra kilusi iš Rokiškio rajono Norkūnų kaimo, tačiau jau daug metų gyvena Noriūnuose. Pamilo šį kraštą ir nekeistų gyvenamos vietos į jokią kitą, nes čia kūrėsi šeima, pačių rankomis išpuoselėta sodyba, sieja glaudus ryšys su Palėvene ir įspūdinga Šv. Dominyko bažnyčia. Ši aktyvi visuomenininkė ne tik pati puoselėja grožį, domisi savo krašto istorija, rūpinasi sakralinio meno išsaugojimu, populiarinimu, užsiima savanoriška veikla, bet ir noriai dalinasi žiniomis su visais besidominčiais, veda ekskursijas. Veikli moteris beveik neturi laisvalaikio, bet vertina visas gyvenimo dovanas, moka džiaugtis ir yra laiminga šeimoje bei tarp žmonių.

Susipažinome su Aldonos fotografijų paroda eksponuojama bibliotekoje. Muziejininkė J. Knizikevičienė pademonstravo nuotraukas iš parodos autorės sukaupto gausaus archyvo. Viešnia pakomentavo savo darbus, papasakojo jų atsiradimo istorijas. Visus klausytojus nustebino šiuo neblėstančiu pomėgiu. Jos parodos ir publikuojamos nuotraukos džiugina kupiškėnus. Tai fotografė- kraštotyrininkė, įamžinanti gimtinės gamtą, nepakartojamas renginių akimirkas, nors dėl to kartais tenka keisti dienotvarkę. Bet atpildas – užfiksuota akimirka, įspūdinga fotografija. Mėgstamiausios nuotraukos – gamtos vaizdai, Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčią ir kelionės. Grožį, išskirtinumą pastebi visur – susitikimuose su įdomiais žmonėmis, kelionėse, spalvingame saulėlydyje ir ryto žarose, rasotame gėlės žiede, šerkšno baltume... Jaučiamas rūpestis išsaugoti tai, ko niekada nebebus, pvz. gluosniais apsodintas kelias link Palėvenės. Kelininkai juos jau iškirto! Ačiū fotografei, kad bent nuotraukose jais pasidžiaugsime. Visam laikui nuostabus žiemos peizažas išlieka ,,Kupiškėnų enciklopedijos“ 2- ojo tomo viršelyje.

Naujai pažinom šią kūrėją– kelių talentų savininkę – drąsią, pareigingą, nebijančią jokio darbo, išbandymų, mokančią surasti gyvenime save , o žinias, gebėjimus perteikti šalia esantiems. Ji dalyvauja Kupiškio trečiojo amžiaus universiteto veikloje.

Neramios sielos moteris, kurios platus pomėgių ratas (fotografija, augalai, floristika, mezgimas, tapyba, karpiniai, siuvinėjimas ir kt.) nustebino ne vieną parodos lankytoją pasidalintais įspūdžiais lankantis įvairiose Lietuvos vietovėse, užsienyje bei nuoširdžiu bendravimu. Autorė pasidalino mintimis kaip pasirenkama darbų tematika, nepagailėjo patarimų kaip padaryti gerą fotografiją. Ji pažadėjo dar ne kartą atvykti, eksponuoti savo darbus bei pamokyti moteris įvairios kūrybinės veiklos. Visa tai padėjo sukurti betarpišką ryšį tarp parodos autorės ir žiūrovų bei paliko prasmingus prisiminimus.

Atsisveikinę su autore, ilgai šnekučiavome: kokia turtinga mūsų Lietuva talentingais, kūrybingais, veikliais, puoselėjančiais tikrąsias vertybes žmonėmis. Liko parodoje užfiksuotos akimirkos nuo Baltijos jūros iki mums pažįstamų ir brangių Kupiškio krašto kampelių. Paroda bus eksponuojama iki spalio 31d. Virbališkių bibliotekoje, Laukminiškių kaimo muziejuje. Kviečiame pasigrožėti!

 

 Jolanta Knizikevičienė

 Nuotraukos Renatos Malinauskienės

 ram

Nuotraukoje  A. Ramanauskienė.

ram1

Padėkos žodžiai A. Ramanauskienei nuo Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkės Jolantos Knizikevičienės.

ram2

Žiūrovai su dideliu susidomėjimu žiūri demostruojamas nuotraukas.

ram3

Nuotrauka parodos pristatymo metu.

Naują knygą į kelionę išleido kunigas- poetas J. Jasėnas

Kunigas Justas Jasėnas- šiandieninis jaunasis knygnešys- jau antrąjį kartą užsuko į mūsų Virbališkių biblioteką susitikti su bendruomenės nariais. Šįkart su 3- ąja naujausia eilėraščių knyga ,,Surink iš pakraščių“. Rodos, ji kaip tik mums Lietuvos pakraščio žmonėms. Pavadinta taip todėl, kad posmai kurti gyvenant, dirbant įvairiose Lietuvos vietovėse ir už jos ribų.

Dėmesį traukia viršelis, toks meniškas, bet paprastas, įdomiu šriftu užrašytos raidės, užsklandoje autoriaus nuotrauka, eilėraščio posmelis, parašas. Tarsi šiltas pasisveikinimas ir prisistatymas skaitytojui. Rodos atvers duris, pakvies užeiti... taip ir yra!

Virbališkiečiams garbė pirmiesiems paimti į rankas širdies šiluma apgaubtas, gilias, prasmingas mintis iš dabarties būties apmąstymų, ramios ar užgautos sielos esaties, paslapties skraiste, kur esminė patirtis virsta menine ir nutiesia poetinį taką, savitą, įdomų. Išieškotas žodis, o gal laisvai plaukiantis iš autoriaus širdies ir sustojantis skaitytojo širdyje. Įdomiausia bei teisingiausia, kai girdi paties kūrėjo balsu skaitomą tekstą. Tuomet tikrai išgirsti norėtą pasakyti tiesą. Stebina mokėjimas keliais žodžiais daug pasakyti. Ačiū, kad poetas surado laiko paskaityti savo kūrybą. Šį eiliavimą nelengva skaityti. Klausydamas pajunti, kad Justas Jasėnas yra tikras aukštaitis, sėlių palikuonis. Tai rodo įgimta tartis. Jis tarsi literatūros tradicijų tęsėjas po Antano Baranausko, Karolinos Praniauskaitės, Klemenso Kairio, Antano Vienuolio ir kt.

Šiems didiems žmonėms skiria posmus, apie juos visus negali nutylėti pokalbyje. Vertina ir nepamiršta Tėvo Stanislovo, poeto Sigito Gedos, režisierių Galinos ir Vytauto Germanavičių. Nepamirštami įspūdžiai iš Kupiškyje pastatyto A. Vienuolio spektaklio ,,Prieblandoje“, kuriame atliko Antano vaidmenį.

Autorius myli knygas, keliones, apie kurias pasakoja ne tik poezijos posmuose, bet ir rajoninio laikraščio puslapiuose. Skaitytojai jų labai laukia. Džiugu, kad žada sukauptą medžiagą išleisti atskira knyga. O kur dar pamokslai Lietuvos bažnyčiose?! Gražu, kad rūpi nešti į žmones lietuvišką žodį, pasakoti apie asmenybes.

Susitikime kunigas– humanitaras leido pakartoti literatūros kursą ir tiems, kurie studijavę šį dalyką giliau ir buvusiems visų mokyklų mokiniams. Trumpai pasvarstėme apie literatūros meistrų asmenybės paslaptis, kūrybos savitumą, talentus ir demoniškumą.

Pristatytas ir antrasis leidinys, sudarytas Justo Jasėno, pavadintas ,,Dienoraščiu“, skirtas iškiliai kunigo disidento Alfonso Lipniūno asmenybei, popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Lietuvoje 2018 m. rugsėjo 22-23 d. , dailininkės Stasės Medytės Jubiliejaus prisiminimui.

Išspausdintame leidinyje skelbiamos dienoraščių ištraukos bei Šventojo Rašto citatos. Paėmęs į rankas ,,Dienoraštį“, pajunti, kokia svarba ir pagarba atvykstančiam į Lietuvą be galo garbingam svečiui. Didelėmis mintimis pasitikime Jį.

Mūsų šiandieniniam svečiui poetui- kunigui Justui Jasėnui skaitytojai , susitikimo organizatorės bibliotekininkės L. Mačiulienė, L. Čejauskienė bei muziejininkė J. Knizikevičienė reiškia pagarbą, padėką už širdies šilumą, šviesų žodį paliktą mumyse ir įsigytas knygeles su autoriaus autografu.

 Renginio dalyvių vardu Kazimiera Danutė Sokienė

Nuotraukos Renatos Malinauskienės.

kj

Nuotraukoje kunigas J. Jasėnas.

kj1

Lidija Mačiulienė (stovi kairėje) pristato kun. J. Jasėną.

kj2

Dėmesio susilaukė J. Jasėno knygos pristatymas Virbališkiuose.

kj3

Pristatoma knyga "Surink iš pakraščių".

kj4

Gera nuotaika lydėjo visus susirinkusius į knygos pristatymą.

kj5

Įdomu susipažinti ir nauja knyga ir klausytis kunigo, poeto J. Jasėno.

Susitikimas su kraštotyrininku, fotografu Tautviliu Uža Virbališkiuose

 Laukminiškių kaimo muziejuje ir Virbališkių bibliotekoje visą rugpjūčio mėnesį eksponuojama kraštotyrininko, fotografo Tautvilio Užos fotografijų paroda „Gimtinė širdyje, fotografijose ir knygose“. Į buv. Virbališkių mokyklą rugpjūčio 16 d. susirinko mūsų bendruomenės žmonės susitikti su parodos autoriumi. Renginio organizatorėms muziejininkei Jolantai Knizikevičienei, bibliotekininkei Lidijai Mačiulienei gražiai talkino jaunosios muzikantės akordeonistė Ernesta Knizikevičiūtė ir saksofonistė Dominyka Malinauskaitė. 

Viešintiškis T. Uža nuo 1970 m. gyvena, dirba ir kuria Panevėžyje, tačiau nuolat palaiko glaudžius ryšius su gimtuoju kraštu, stebindamas visus įvairiapuse kraštotyrine, kultūrine, visuomenine veikla, savitu požiūriu į žmones, gamtą, įvykius.

 ,,Esu vienas iš tų, kuriems bet koks grožio pasireiškimas žmonių kasdienybėje yra didelė šventė, kelia džiaugsmą ir viltį. Gera stebėti, kaip žmonės, išvarginti nesibaigiančių darbų, dažnai skriaudžiami likimo, savo kasdienybėje randa gyvenimo prasmę, o buitį visaip gražina dainomis, pasakomis, rankdarbiais, drožiniais – viskuo, ką pastebi jautri žmogaus prigimtis. Ta buitis –  užrašyta, nufotografuota –  išlieka ilgam laikui. Toks mano gyvenimo tikslas – įamžinti paprastų žmonių nepaprastą svajonę gyventi gražiau, šventiškiau ir jaukiau. Dėl to ir ėmiausi kraštotyrinio darbo, kuris mane jau, matyt, amžinai pavergė ir kitaip gyventi nebegaliu ir nebenoriu “, - pasakojo svečias.

T. Uža nuo 1962 m. fotografuoja ir kaupia nuotraukų archyvą, panaudodamas jas paties sudarytose ir išleistose penkiose knygose, rengdamas parodas. Šiai parodai autorius pateikė per 80 fotografijų.

Jo straipsniai ir nuotraukos publikuotos periodiniuose ir kraštotyros leidiniuose.

2008 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui T. Uža parengė ir išleido albumą „Viešintiškių pražydinta žemė“, kuriame pristatyta apie šimtą gražiausiai tvarkomų kraštiečių sodybų.

2010 m. išleistame prisiminimų rinkinyje „Iš širdies – viešintiškiai“ sudėti nueinantys užmarštin žmonių pasakojimai apie praeitį, tradicijas, šventes, amatus, kaimo buitį.

2012 m. pasirodė biografinis žinynas- albumas „Talentingieji viešintiškiai“, kuriame pristatyta per 40 meno ir dailiųjų amatų kūrėjų, publikuojama apie1000 nuotraukų.

2014 m. sudaryta ir išleista puikiai iliustruota nuotraukomis antrą šimtmetį pradėjusios Viešintų mokyklos istorija ,,Viešintų mokykla lyg vakar palikta“.

2017m. išleista penktoji autoriaus sudaryta knyga ,,Viešintų kraštas, kaimai ir žmonės“.

Su dideliu susidomėjimu renginio dalyviai vartė svečio atsivežtas knygas, stebėjo nuotraukas, klausėsi komentarų, gyvo pasakojimo apie įvairius nuotykius stengiantis įamžinti trapias akimirkas, gražius vaizdus, įžymius žmones.

Visus susirinkusius prie arbatos puodelio autorius pavaišino atsivežtu šakočiu. Pokalbį labai pagyvino jo surengta viktorina apie Viešintų kraštą, suteikusi klausytojams naujų žinių ir  pradžiuginusi puikiu prizu nugalėtoją E. Knizikevičiūtę.

Susitikime dalyvavusi mokytoja, kraštotyrininkė Kazimiera Danutė Sokienė priminė apie fotografijos kelią Lietuvoje, reikšmę mūsų kultūrai, istorijai, žymiausių meistrų darbus ir pasiekimus, pademonstravo plačiai paplitusią įvairiuose leidiniuose Balio Buračo nuotrauką, kurioje įamžintas prieškarinių senovinių kupiškėnų vestuvių spektaklio piršlys virbališkietis Antanas Barzdžiukas. Labai džiugu ir malonu, kad Tautvilis Uža  puoselėja istorinę savo krašto atmintį, o jo darbai- didžiulė vertybė ne tik viešintiškiams, dovana ateities kartoms.

Tautvilio Užos veikla įvertinta aukštais apdovanojimais. 2015 m. už savanorišką kultūros sklaidą Lietuvoje jis tapo Lietuvos Respublikos Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio "Tarnaukite Lietuvai" laureatu. Už nuopelnus Aukštaičių krašto kultūrai 2015 m. jam skirta Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija. 2018 m. jis apdovanotas Lietuvos kraštotyros draugijos padėka už Tėvynės meilės puoselėjimą, taurų darbą tyrinėjant tautos kultūros paveldą. Taip pat šiais metais gauta ir LR Seimo padėka Lietuvos 100- mečio atkūrimo proga už pagarbą Tėvynės praeičiai, už tai, kad prasmingais darbais garsina Lietuvą.

Džiaugiamės, kad kraštotyrininkas yra dažnas svečias ne tik Anykščių rajono kultūros įstaigose, bet gražiai bendradarbiauja su kupiškėnais. Su autoriaus padovanotomis knygomis mūsų bibliotekoje galės susipažinti ir pasigėrėti visi skaitytojai, todėl esame jam labai dėkingi, linkime jam stiprios sveikatos ir kūrybinės sėkmės, laukiame naujų darbų, tikimės juos pamatyti.

                                                              

                                        Renginio dalyvių vardu Liucija Vilkaitė

 

1 A

Renginio vedėja (iš kairės) muziejininkė J. Knizikevičienė. Nuotr.  R. Malinauskienės.

1 B

Tautvilio Užos sudarytos ir išleistos knygos. Nuotr. L. Skaburskienės.

1 C

Nuotraukoje iš kairės bibliotekininkė L. Mačiulienė ir T. Uža. Nuotr. R. Malinauskienės.

1

Parodos autorius, kraštotyrininkas, fotografas T. Uža ir virbališkietė mokytoja, kraštotyrininkė K. D. Sokienė. Nuotr. R. Malinauskienės.

4

Renginio svečiai. Nuotr. R. Malinauskienės.

2

Muzikinius kūrinius visiems dovanojo jaunosios muzikantės akordeonistės E. Knizikevičiųtė (kairėje) ir saksofonistė Dominyka Malinauskaitė (dešinėje). Nuotr. R. Malinauskienės.

 

Renės Sriubiškienės jubiliejinės kūrybos darbų parodos pristatymas

2018 m. rugpjūčio 10 d. Kupiškio etnografijos muziejuje įvyko Renės Sriubiškienės jubiliejinės kūrybos darbų parodos pristatymas. Renginį vedė LTS Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus, liaudies meno studijos „Židinys“ pirmininkė Virginija Jurevičienė. Renginio metu muzikinius kūrinius dovanojo Kupiškio kultūros centro Šimonių padalinio vokalinis moterų ansamblis „Šilagėlė“ (Vad. Virginija Skupienė). „Šilagėlė“ atliko: „Kur balti keliai“ (muzika Algimanto Raudonikio, eilės Jono Steikūno), „Pavasario lietus“ (aut. Leonido Abariaus, Gitanos Kavaliauskaitės), „Jovarai“ (aut. Vytautas Babravičius), „Mėlynos akys“ (aut. Algimantas Raudonikis). Gitara suskambo tautodailininko Romualdo Dobricko rankose. Susirinkę R. Sriubiškienės giminaičiai ir artimieji, kolegos tautodailininkai ir kiti svečiai sveikino autorę jubiliejinės kūrybos darbų parodos proga. Jautrus ir be galo nuoširdus renginys nepaliko abejingų, sugraudino ne tik Renės artimuosius, tačiau renginiui baigiantis sunku buvo kalbėti ir renginio vedėjai V. Jurevičienei. Kupiškio etnografijos muziejaus kolektyvo vardu, padėką autorei išreiškė laikinai direktorės pareigas einanti, vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė.

Renė Sriubiškienė gimė 1938 05 10 Rokiškio rajone, Pandėlio apylinkėje, Daupelių kaime. Pirmąją tapybos parodą surengė 1982 m. Nuo to laiko dalyvauja kasmetinėse rajono, apskrities, zoninėse tautodailininkų parodose. Nuo 1989 metų tautodailininkų sąjungos narė. Personalines parodas surengė Anykščiuose, Rokiškyje, Ukmergėje, Vilniuje. Taip pat dalyvavo parodoje Latvijos Respublikoje. 2002 metais – Prancūzijoje, Saint – Chamond mieste.

Tautodailininkės kūryba gerai įvertinta respublikinėje tautodailininkų J. Maironio 150-osioms gimimo metinėms skirtoje parodoje 2002 metais. Renė Sriubiškienė savo kūrinius eksponavo Aukštaitijos tautodailininkų K. Šimonio vardo tapybos ir grafikos darbų parodose – konkursuose vykusiuose 1999, 2002, 2004, 2007 m. 2004 m. jai buvo įteiktas Liucijaus ir Vandos Šimonių įsteigtas prizas. 2003 – 2006 m. Kupiškio etnografijos muziejaus ir rajono tautodailininkų įgyvendinto projekto „Gimtinėn sugrįžus“ metu nutapė dailininkės Veronikos Šleivytės, kalbininko Jurgio Elisono gimtines.

2003 metais apdovanota Kupiškio rajono pagarbos raštu.

2007 m. projekto „Kupiškio krašto dvarų materialinis paveldas“ metu įamžino Vaduvų dvaravietę. Nemažai Renės paveikslų yra Kupiškio rajono tautodailininkų tapybos darbų rinkinyje, saugomame Kupiškio etnografijos muziejuje.

2008 metais respublikinio tautodailininkų konkurso Panevėžio apskrities regioniniame „Aukso vainiko“ ture už savo tapybos darbus Renė Sriubiškienė pelnė geriausio metų liaudies meistro diplomą – pirmąją vietą.

2010 m. respublikiniame konkurse primityviosios tapybos Monikos Balčiūnaitės premijai laimėti – pelnė trečiąją vietą.

Apdovanota Lietuvos Respublikos Kultūros ministro diplomu ir specialia Lietuvos Nacionalinio kultūros centro premija.

Kaip pati Renė teigė: „Piešti gėles, peizažus lengva, o paukščių, gyvūnų piešti tikrai nemoku... Kai augau, tokių piešimo priemonių, kokių galime įsigyti dabar, nebuvo. Piešdavau juoda iš krosnies išimta anglimi ant nedidelės lentelės. Piešti niekas nemokė, to išmokau pati. Pirmas piešinys kalnas ir paskui jį augančios eglutės. Jį tebesaugau ir dabar“.

IMG 4391

Renės Sriubiškienės (kairėje) atėjo pasveikinti Andželika ir Mindaugas Paunksniai.

IMG 4406

LTS Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus meno studijos „Židinys“ pirmininkė Virginija Jurevičienė pristato tautodailininkę Renę Sriubiškienę (dešinėje). 

IMG 4431

Sveikina Kupiškio tautodailininkai. Priekyje Genia Vaičikauskienė. 

IMG 4469

Sveikina iš kairės: sūnus Regimantas, marti Sigita, anūkas Edgaras su žmona Asta ir proanūkis Gustas Sriubiškiai. 

IMG 4482

Sveikina Stasė Varnauskienė (dešinėje). 

IMG 4527

Muziejininkų vardu sveikina Kupiškio etnografijos muziejaus vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė (dešinėje). 

IMG 4549

Parodos autorė (centre) su Kupiškio kultūros centro Šimonių padalinio moterų vokaliniu ansambliu "Šilagėlė" (Vad. Virginija Skupienė, trečia iš kairės).

IMG 4560

Parodos autorę sveikina tautodailininkas Romualdas Dobrickas (kairėje).

 

Popietė Vilniuje. Profesoriaus Karolio Rimtauto Kašponio 85 metų sukakčiai paminėti

Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje 2018 m. liepos 25 d. susirinko prof. Karolio Rimtauto Kašponio buvę mokiniai, kupiškėnai gyvenantys sostinėje, ir Kupiškio r. atstovai. Čia vyko profesoriaus K.R. Kašponio (a.a.) 85-metų jubiliejaus paminėjimo šventė. Renginį organizavo VŠĮ „Tarptautinė socialinė akademija“, vadovė Angelė Bajorienė.

Doc. dr. Rolandas Eidukas perskaitė pranešimą „Karolio Kašponio gyvenimo ir kūrybos kelias“. Jame labai išsamiai buvo atskleistas šios unikalios asmenybės indėlis Lietuvos kultūrai per atskirus gyvenimo įvykius, iliustruotas nuotraukomis.

Beveik kiekvienas renginyje dalyvavęs žmogus turėjo ką pasakyti apie prof. R. K. Kašponį.

Doc. Romualdas Misiukevičius, paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais globojęs profesorių, prisiminė labai vieną turbūt dėstytojo gyvenimo svarbiausią savybę – meilę ir pagarbą savo mokiniams. Jis sugebėjo kiekvienam jaunam absolventui numatyti, kur jis yra labiausiai reikalingas. Petrą Bingelį išsiuntė dirbti į Kauną. Šiandien prof. P. Bingelis žinomas Lietuvoje kaip dirigentas, Kauno valstybinio choro vadovas. „Jis manimi labai pasitikėjo, tačiau visą laiką turėjo savo nuomonę, kiek sveikata leido dirbo savo darbus“.

Muzikos sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė kartu su kolegomis renka įvairią medžiagą apie žymiausias šios srities asmenybes. Tai – neišsenkantis šaltinis jaunimo pilietiniam ir tautiniam auklėjimui. Tik reikia ieškoti įvairių būdų , kad su žymių asmenybių veikla galėtų susipažintų jauni žmonės, ypač akademinis jaunimas. Muzikų sąjungos darbuotojai jau surinko medžiagą apie keturiasdešimt įžymių muzikų.

A. Bajorienė teigė, jog su prof. R. K. Kašponiu pažįstami nuo to laiko, kai jis persikėlė gyventi į Prienų globos namus. Juose nemažai gyvena senjorų, kurių gyvenimas buvo susietas su sportu. Pasak pašnekovės, kartu diskutuojant su prof. K.R. Kašponiu kilo mintis pastatyti pencioną, kuris būtų skirtas muzikinį išsilavinimą turintiems senjorams. Kartu gyvenant vienos profesijos žmonėms yra lengviau bendrauti, dalintis prisiminimais, organizuoti laisvalaikį. Per šią veiklą radome daug atsakymų į įvairius socialinius klausimus. Birštone jau yra žemės sklypas, sudarytas planas, tik trūksta 7 milijonų eurų.

Gyvendamas Prienų globos namuose profesorius sustiprėjo, įgavo naujų jėgų, išmoko dirbti su kompiuteriu. Įstaigos personalas labai nuoširdžiai padėjo savo globotiniui. Vertė elektroninius laiškus į vokiečių, prancūzų, anglų kalbasir t.t...

Klasės ir suolo draugas Pranas Jankauskas prisiminė jaunystę. Jie kartu su Rimtautu nuo 1948 m. sėdėjo viename suole. Kodėl jie tapo suolo draugais jis atsakymo neranda iki šios dienos. Tai gyvenimo likimas. Pašnekovas teigė, kad kiekvieno iš mūsų pradžia yra šeimoje. Kašponių šeima buvo rami, darbšti, tolerantiška. Ypač ramus buvo jo tėvas Balys Kašponis. Pirmasis suolo draugo mokytojas buvo tėvas.

K. R. Kašponis grojo smuiku, akordionu. Kupiškio gimnazijos mokytojas Puronas paskatino sukurti klasės muzikinį orkestrą. Pirmasis klasės orkestro pasirodymas – tapo gimnazijos įvykiu. Kitais metais orkestras padidėjo ir tapo visos gimnazijos muzikiniu kolektyvu. R. K. Kašponis orkestrui kūrė muziką , parinkdavo dainas, ruošdavo programas. Išvykus jaunajam orkestro vadovui mokytis į Vilnių, vadovavimą perėmė brolis Jaunius Kašponis. Suolo draugas buvo be galo ramus, tolerantiškas, imlus, gabus visiems dėstomiems dalykams. Toks išliko iki gyvenimo paskutinės akimirkos.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė kalbėjo apie neilgą, tačiau labai įsimintiną bendravimą su įžymiuoju muziku. V. Aleknienė su profesoriumi bendravo muziejuje, įvairiuose renginiuose. Kalbėta ne vien apie darbą, bet ir prisiliesta prie asmeninių gyvenimo akimirkų. R. K. Kašponis muziejui perdavė apie tėvą Balį Kašponį rašytą rankraštį. Du kartus šia tema buvo rašytas projektas Lietuvos kultūros tarybai, bet finansavimo nesulaukta. Knygos leidimu sutiko rūpintis Vidmantas Jankauskas.

Dalis kupiškėnų pritarė Algirdo Juliaus Greimo paminklo statymui. To labai norėjo R. K. Kašponis. Tik jo dėka Lietuvoje ir pasaulyje buvo plačiau prisimintas vienas žymiausias pasaulio semiotikas A. J. Greimas. Šis sumanymas neišsipildė. Gal ateis laikas ir prie Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos stovės paminklas A. J. Greimui. Vienas svarbus žingsnis žengtas – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje įkurta A. J. Greimo klasė. Renginio dalyviai džiaugėsi ir tiki, kada apie šią asmenybę žinos kiekvienas gimnazijos auklėtinis. K. R. Kašponis labai prisidėjo prie A. J. Greimo 100-mečio renginių organizavimo Kupiškio mieste 2017 m. Organizuotų renginių išliekamąja verte tapo išleistas mokslinės konferencijos pranešimų leidinys „ Algirdo Juliaus Greimo 100-mečio ženklai“.

Prof. P. Bingelis teigė, kad visas savo gyvenimo vertybes mokytojas atsinešė iš tarpukario Lietuvos. Politiniai įvykiai jo neišmušė iš pusiausvyros. Mėgo labai bendrauti su jaunimu, kolegomis, švęsti jubiliejus. Kalbėdavo ilgai – monologo būdu. Įvairių temų dėstyme atsiskleisdavo gilus, loginis mąstymas. Tokio mąstymo šiuolaikinėje Lietuvoje labai trūksta. Dėstytojas sugebėdavo suvienyti katedros dėstytojus. Visiems kurso studentams parašydavo programas. Niekada nemėgo girtis, liko be jokių apdovanojimų. Tik profesoriaus rūpesčiu buvo pastatytas paminklas A. J. Greimui Kaune. Reikėjo ir mano pastangų. Dėstytojas labai daug padėjo kuriant Kauno valstybinį chorą.

Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus teigė, jog yra siūloma miesto bibliotekai suteikti A. J. Greimo vardą. Šiuo klausimu būtina dar diskutuoti, nes Kupiškio krašte yra daug įžymių žmonių. Bibliotekos darbuotojai kartu su mokinių grupe keliavo A. J. Greimo gyvenimo vietomis. Tai buvo puiki galimybė jauniems žmonėms susipažinti su šia asmenybe. Projekto medžiaga bus apibendrinta ir pristatyta visuomenei.

Prof. K. R. Kašponis visą gyvenimą labai daug dirbo. Judėjimas, ieškojimas – tai tarsi gyvenimo kredo. Buvo be galo kuklus žmogus, spinduliavo neišsenkama vidine jėga, neapsiribojo kasdienybe, parašė ir išleido mokslinių leidinių. Jo parašytas „Solfedžio“ vadovėlis yra perleistas 12 kartų ir naudojamas įvairiose ugdymo įstaigose.

Paskutiniuosius dešimtmečius prof. paskyrė A. J. Greimo gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimui. Taip susiklostė, kad R. K. Kašponio gyvenimas kai kada stebėtinai kirtosi su A. J. Greimo šeima.

Visų atminimo popietėje dalyvavusių žmonių viltis – Lietuvos jaunimas. Privalome įžvelgti kiekvienoje kartoje žmonių darbo prasmę, perimti jų patyrimą, žmogiškąsias vertybes, kuriant ateities Lietuvą, panaudoti jų dvasinį ir materialinį palikimą.

DSC01377

Nuotraukoje VŠĮ "Tarptautinė socialinė akademija" vadovė Angelė Bajorienė (iš kairės pirma).

DSC01379

 Nuotrauka susitikimo metu.

DSC01380

Nuotraukoje doc. dr. Rolandas Eidukas.

DSC01403

Muzikos sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

DSC01409

Nuotrauka renginio metu.

DSC01421

Nuotraukoje renginio organizatore, VŠĮ "Tarptautinė socialinė akademija" vadovė Angelė Bajorienė.

DSC01441 2

Buvęs profesoriaus K. R. Kašponio suolo ir klasės draugas Pranas Jankauskas.

DSC01461

Nuotraukoje Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

DSC01482

Nuotraukoje Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus.

DSC01491

Nuotraukoje prof. Petras Bingelis.

DSC01501

Nuotraukoje Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentas Vilius Bartulis (stovi iš dešinės pirmas).

Pirmasis Lietuvoje tarptautinis karpytojų pleneras „Karpiniuota praeitis“

2018 metų liepos 16–21 dienomis Kupiškio rajono Uoginių amatų centre vyko pirmasis Lietuvoje tarptautinis karpytojų pleneras „Karpiniuota praeitis“, kurio vienas iš tikslų domėtis senosiomis popieriaus karpymo tradicijomis ir namų puošyba. Praeitis, nes puošėme senus šventųjų paveikslus ir nuotraukas. Karpiniuota, nes juos puošėme karpinukais.

Sulaukėme 6 viešnių iš užsienio. Tai:

Lizaveta Červonceva, Natalja Červonceva, Konstancija-Viktorija Gerasimenka, Olga Nalivaiko iš Baltarusijos, Anna Walzcek iš Lenkijos, Galina Dudar ir Ukrainos.

Į plenerą susirinko 21 karpytoja iš visos Lietuvos:

Rasa Slesoriūnienė (Utena), Alma Stugienė (Kuršėnai), Laimutė Fedosejeva (Vilnius), Vilija Jurkuvienė (Tauragė), Eglė Dvarionaitė- Vindašienė (Kaunas), Rasa Rainienė (Jonava), Genutė Bučiūnienė (Kazlų Rūda), Laima Skipitienė (Vilnius), Gita Kolosovienė (Obeliai), Albina Mackevičienė (Kėdainiai), Lina Paukštienė (Utena), Vaida Svigarienė (Utena), Lina Kabelkaitė (Liepalingis), Diana Lukošiūnaitė (Druskininkai), Milgė Saladžiutė (Utena), Aušra Būgienė (Utena), Gita Juškėnienė (Utena), Rita Molienė (Kupiškis), Genia Vaičikauskienė (Kupiškis), Aldona Ramanauskienė (Kupiškis) ir Virginija Jurevičienė (Kupiškis).

Papuošta apie 60 paveikslų ir nuotraukų. Dar kirpome užuolaidėles, stalo servetėles, surengėme parodą. Kirpome žirklutėmis, rėžėme rėžtukais.

Labai svarbi buvo edukacinė veikla, kur dalijomės savo patirtimi, mokėmės viena iš kitos. Labai daug informacijos gavome, klausydamos Laimos Fedosejevos (Vilnius), Eglės Dvarionaitės-Vindašienės (Kaunas), Lizavetos Červoncevos ir Nataljos Červoncevos (Molodečnas, Baltarusija) edukacinių paskaitėlių.

Plenero metu ne tik dirbome, tačiau buvo laiko pakeliauti po Kupiškio rajoną. Aplankėme Kupiškio piliakalnį, apžiūrėjome Kupiškio miesto įdomias vietas (apie tai mums pasakojo Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė). Su Palėvenės bažnyčia supažindino A. Ramanauskienė, Komarų dvare svetingai sutiko N. Milaknienė. Kitomis dienomis apžiūrėjome Uoginių koplytėlę, stebėjome vakarinį Kupiškį, aplankėme Kupiškio tautodailininkų Liaudies meno studiją „Židinys“.

Grožio procedūras Druskininkų gydomuoju vandeniu mums atliko viešnios iš Druskininkų - Diana Lukošiūnaitė ir Lina Kabelkaitė. Du rytus mankštą vedė trenerė iš Kupiškio Sonata Navickienė.

Koncertavo Biržų r. kultūros centro Vabalninko padalinio ir Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro Subačiaus padalinio kolektyvai.

Vaišino Antašavos medžiotojų būrelio medžiotojai sriuba, duoną iškepė Neringa Čemerienė, arbatą virė ir apie žolelių gydomąsias savybes pasakojo žolininkė Renata Montvilienė, spurgų privirė antašavietė Janina Čemerienė, šviežiu pieneliu vaišino uoginietė Onutė Skukauskienė.

Už paramą dėkojame Kupiškio savivaldybei, projekto partneriams: Kupiškio etnografijos muziejui ir Kupiškio turizmo ir verslo centrui, rėmėjams: tautodailininkei Geniai Vaičikauskienei, ūkininkui Zigmui Aleksandravičiui, Kupiškio vaikų lopšeliui-darželiui „Obelėlė“ direktorei Danguolei Koženiauskienei, informaciniams rėmėjams: „Kupiškėnų mintims“ ir „Kupiškėnų studijai“.

Projekto „Karpiniuota praeitis“ vykdytojas – Liaudies meno studija „Židinys“, organizatorė Virginija Jurevičienė.

kp3

Pasiruošimo darbai.

kp4

Atvyko ilgai lauktos viešnios iš užsienio.

kp5

Kiek džiaugsmo visoms susitikus.

kp7

Vabalninko kultūros namų saviveiklininkai.

kp8

Vabalninko kultūros namų saviveiklininkai džiugino visus šokiais ir dainomis.

kp9

Foto akimirka.

kp11

Foto akimirka.

kp12

Per plenero atidarymą svečiai buvo vaišinami tradicine medžiotojų sriuba "bliauka".

kp13

Plenero uždarymo metu koncertuoja Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro Subačiaus padalinio merginų vokalinis ansamblis "Smile" (vad. Irena Jėčiuvienė iš dešinės pirma).

kp15

Plenero dalyvių darbai. 

kp16

Nuotrauka plenero uždarymo metu.

kp17

Užburiančias dainas dovanojo Karolina Kepalaitė (sėdi kairėje) ir Kamilė Stašytė.

kp18

Kupiškio rajono tautodailininkų Liaudies meno studijos „Židinys“ pirmininkė  Virginija Jurevičienė.

kp19

Kupiškio rajono tautodailininkų Liaudies meno studijos „Židinys“ pirmininkė  Virginija Jurevičienė (iš dešinės pirma) ir Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro Subačiaus padalinio kultūrinė veiklos vadybininkė Inga Dovydėnienė.

Projektas „Etnografiniai Lietuvos regionai“

 

Šių metų liepos 20 d. Uoginių amatų centre lankėsi kūrybinė grupė iš Vilniaus Všį „ Tv Europa“.Grupė rengia reprezentacinius filmus apie įmones, dokumentinius ir mokslo populiarinimo filmus, videosiužetus, mokomuosius filmukus, videoreportažus.

Šį kartą jie vykdė projektą finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos „Etnografiniai Lietuvos regionai“. Filmą kuria scenarijaus autorė Gražina Kadžytė (etnografė), redaktorė Rūta Sinkevičienė, režisierė Janina Lapinskaitė ir operatorius Vytas Jankevičius. Grupės vadovas ir prodiuseris Algirdas Žvinakevičius.

Projekto tikslas ne tik užfiksuoti, kokie yra atskiri regionai, bet visa tai parodyti kaip mokomąją medžiagą Lietuvos gyventojams, bei emigrantams, kurie lanko lietuvių kalbos užsiėmimus užsienyje. Žiūrovai filmuose gali rasti atsakymus į klausimus. Kas yra Lietuva? Iš kokio krašto jie kilę? Kas yra atskiras regionas?

Kūrybinės grupės vadovas ir prodiuseris Algirdas Žvinakevičius teigė, kad nėra jokių žinių,  kad būtų sukurtas  koks nors filmas apie regioną, kaip apie vienetą.  Yra nemažai filmų apie atskiro regiono drabužius, dainas ar šokius, o tai kas būdinga vienam regionui, nėra sukurta nei vieno dokumentinio filmo. Yra tik atskiri regionai.

Grupės vadovas ir prodiuseris pasakojo, kad jau yra sukūręs filmą apie Mažąją Lietuvą, apie Dzūkija, toliau filmavimai vyks Žemaitijoje. Dabar kūrybiniai darbai vyksta Aukštaitijoje. Fiksuojami šio regiono  papročiai, kultūros materialinis paveldas. Grupės vadovas teigė, jog nebuvo sunku ieškoti istorinių šaltinių kuo yra išsiskiriantis būtent mūsų kraštas.

Visi juk puikia žino, kad tai yra Kupiškėnų vestuvės. Penktadienį Uoginių amatų centre buvo atvykę Kupiškio r. kultūros centro folklorinis ansamblis „Kupkėmis“ (vad. Alma Pustovaitienė), kuris demonstravo tradicines Kupiškėnų vestuves. Nors alino karštis, tačiau visi buvo puikiai nusiteikę.

Kūrybinės grupės vadovas A. Žvinakevičius pasakojo, kad filmuojant Aukštaitiją, buvo labai gera ir lengva dirbti. Žmonės supratingi, šilti ir noriai prisijungė prie projekto vykdymo. Taip pat jis pridūrė, kad visi filmai apie kiekvieną regioną trunka apie valandą. Filme yra labai trumpai pristatomi regiono drabužiai, dainos, šokiai, papročiai.

Labai džiaugiamės, kad ir Kupiškio rajonas galėjo prisidėti prie šių prasmingų darbų, ir toliau garsins savo kraštą. 

tv1

Nuotraukoje VŠĮ "Tv Europa" grupės vadovas ir prodiuseris Algirdas Žvilakevičius (viduryje) su Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" moterimis.

tv2

Algirdas Žvilakevičius kalbasi su Adomo Petrausko muziejaus muziejininke Laura Eižiniene (viduryje) ir Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro direktore Jolita Janušoniene.

tv3

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv4

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv5

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv6

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv7

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv8

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv9

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv10

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyvė.

tv11

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv12

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv13

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv15

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

Žydų bendruomenės gyvenimo tyrinėjimo ekspedicija Rokiškio krašte

Liepos 13-22 dienomis Rokiškio rajone vyko kraštotyrinė ekspedicija, kurią iniciavo Rokiškio krašto muziejus, savivaldybė kartu su rėmėjais Philo ir Aldonos Shapiro šeima iš JAV.

Philas su broliu Davidu yra įkūrę visuomeninę organizaciją“Remembering Litvaks Ine“, kuri rūpinasi žydų litvakų kultūros paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu Lietuvoje

Dalyvauti kraštotyrinėje ekspedicijoje buvo pakviesta Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. Ji 2010 m. parašė straipsnį apie tragišką Naumono Olkino šeimos likimą. Straipsnis buvo išspausdintas knygoje – („Lietuvos valsčiai“) Panemunėlis II d. (psl. 1493 – 1501). Straipsnyje išsamiai aprašyta Panemunėlio miestelyje gyvenusios žydų Olkinų šeimos tragedija. Iki šio laiko niekas neiškojo Olkinų ir Jofės sušaudytų šeimų vietos prie Sakaros durpyno. Apie baisią Holokausto laikų vykdytą egzekuciją žinojo tame laikmetyje gyvenę šio krašto žmonės. Šiuo metu neliko nei vieno, kuris galėtų parodyti tragiškų įvykių vietą. Dvi žydų šeimos iš Panemunėlio dvaro kumetyno poriniais arklių vežimais buvo vežamos į Rokiškį 1941 m. liepos pirmosiomis dienomis (data tiksliai nežinoma). Tačiau juos buvo sumanyta nužudyti atskiroje vietoje. Netoli gyvenę Šarkauskai, tame tarpe ir jų 8 metų dukra Aldona epizodiškai matė kas vyko pamiškėje. Išlaipinę nelaiminguosius, mojuodami automatų buožėmis nusivarė į pakalnę. Ten ilgai girdėjosi triukšmas. Tik po pietų pasigirdo klyksmai ir triukšmas. Tą pačia dieną eiti į žudynių vietą niekas nedrįso. Kitos dienos rytą Šalkauskienė su kaimynu Kazimieru Vaitkevičiumi nuėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Jie pamatė negiliai užkastus lavonus. Kadangi žemė buvo sunki, iškasė labai negilią duobę.K. Vaitkevičius įbedė grėblio kotą, kuris į žemę įlindo per sprindį. Jis apipylė kauburį, kad būtų giliau ir žvėrys lavonų nenešiotų.

Šios šeimos gyvenimas yra susietas ir su Kupiškiu, nes progimnazijoje mokėsi Matilda Olkinaitė. Jos klasės draugė mokytoja Aldona Zinkevičienė (a.a.) spėjo apie ją nemažai papasakoti. Matilda rašė savo dienoraštį, kuriame fiksavo jaunystės įvykius ir rašė sukurtas eiles. Dukters dienoraštį tėvas spėjo paduoti vietos klebonui Juozui Matelioniui, kuris jį paslėpė Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje už didžiojo altoriaus. Pakišo po grindimis. 1950 m. prieš išvežant kleboną į Sibirą dienoraštį jos spėjo  perduoti vargonininkui Andrijauskui. Dar sovietmečiu Matlės dienoraštis pateko į Irenos Veisaitės rankas.

Šie du istoriniai įvykiai buvo svarbiausi ekspedicijos tikslai.

Archeologiniams tyrinėjimams naudojamas vienas iš nedestrukcinių geofizikinių metodų – georadaru matuojami po žeme esančių objektų elektromagnetinių bangų atspindžiai. Archeologiniams žvalgams reikalingą techninę įrangą parūpino JAV mokslininkai: prof. Richard Frennd????? Ir Susan Condillo (Hartfordo universitetas), prof Harry Jol (Viskonseno universitetas), prof. Philip Reeder (Dukano universitetas), jiems talkino 8 šių universiteto studentai.

Violetą Aleknienę kalbino ekspedicijoje dalyvavę žurnalistai. Interviu truko 1.5 val. Dialogo metu buvo pristatytas Kupiškio etnografijos muziejus, jo atliekama mokslinė – tyriamoji veikla apie žydų istoriją Kupiškio krašte. Ekspedicijos dalyviai net nustebo, kad toks mažas rajonas yra atlikęs neįkainuojamus darbus saugant ir viešinant šios tautinės mažumos istoriją.

Kupiškis – vienas įvairiapusiškiausiai savo žydų bendruomenę įamžinęs Lietuvos miestas. Kupiškyje restauruoti žydų kapinių paminklai. Buvusioje Sinagogoje įrengta atminimo lenta su visų žydų žuvusių Kupiškyje vardais ir pavardėmis. Joje yra lietuvių, anglų, hebrajų kalbomis surašytos 816 sušaudytų žydų tautybės žmonių vardai ir pavardės. Po karo pavardes pavyko surinkti Stefanijai Glemžaitei ir kitiems kupiškėnams. 2017 m. Kupiškio etnografijos muziejus išleido du leidinius: „Kupiškio žydų bendruomenės praeities ir dabarties sąsajos 92016 m.)“, „Kupiškio žydų bendruomenės pastatai ir paminklai (2017 m)“. Leidinių sudarytoja muziejininkė Aušrelė Jonušytė. Tokiais pat pavadinimais vyko mokslinės konferencijos. Šioje veikloje aktyviai dalyvauja Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos (mokytoja Nijolė Puzelienė), Skapiškio pagr. mokyklos (mokytoja Rasa Kaušakienė) ir Subačiaus gimnazijos mokiniai

Kupiškio mieste dažnai lankosi įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Jis 2018m. gegužės mėn. buvo atvykęs į Kupiškį su neoficialiu vizitu padėkoti Kupiškio bendruomenei. Ekspedicijos mecenatai Philas ir Aldona Shapiro yra dėkingi Kupiškio savivaldybės merui Dainiui Bardauskui už suteiktą galimybę direktorei atstovauti ekspedicijoje ir pristatyti Kupiškio bendruomenės nuveiktus darbus.

Režisierė Neringa Danienė remdamasi Violetos Aleknienės straipsniu ir Matildos Olkinaitės išlikusiu dienoraščiu su „Rokiškio teatro“ artistais“ pastatė spektaklį „Nutylusios mūzos“. Lietuvos visuomenė per meno raiškos priemones galėjo plačiau susipažinti šios šeimos tragišku likimu. Režisierei ir artistams kilo mintis išleisti Matildos Olkinaitės eilėraščių knygą. Už parodytus spektaklius surinktos lėšos bus skiriamos šios knygos leidybai.

Leidiniui įvadinį straipsnį rašo žurnalistė Laima Vincė (gyvenanti JAV). Jos dėka Rokiškyje lankėsi žurnalo „Smithsomiam“ žuranalistas Matthew Shaer. Kalbino visus asmenis, kurie yra susiję su N. Olkino šeimos gyvenimo ir dukters Matlės kūrybos tyrinėjimu. V. Aleknienė išsamiai pateikė atsakymus į klausimus, kurie bus viena iš sudėtinių dalių rengiant straipsnį minėtam žurnalui apie Rokiškio ir Kupiškio krašte žydų bendruomenės kultūrą ir istoriją. Žurnalas yra leidžiamas anglų kalba ir skaitomas visame pasaulyje.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su žurnaliste Laima Vince planuoja išleisti Matildos Olkinaitės poezijos rinkinį.Rašytoja, žurnalistė Laima Vincė yra Jutkonių km. Kupiškio rajone gimusio ir augusio, Lietuvos geležinkelių Vyriausiojo direktoriaus Jurgio Čiurlio (1888-1959 m.) proanūkė. Ji 2018 m. spalio mėn. planuoja atvykto į Kupiškį susipažinti su savo protėvių gimtine, perduoti muziejui išsaugotą archyvą, susitikti su bendruomene.

Didžiausias kraštotyrinės ekspedicijos atradimas – Olkinų ir Jofių šeimų žūties vieta. Visų Rokiškio rajone vykdytų tyrinėjimų medžiaga bus paruošta ir pateiktos išvados. Kaip jas įamžinti spręs šio krašto bendruomenė.

Apie šią ekspediciją bus kuriamas dokumentinis filmas. Jame žydų kultūrą numatyta atskleisti per vienos šeimos gyvenimą. Tikimės, kad muziejininkai turės galimybę jį parodyti Kupiškyje 2019 m. vasarą.

 rok

Žurnalistė, rašytoja Laima Vincė su medžio drožėju Vidmantu Zakarka Panemunėlyje.

rok1

Rokiškio dekanato dekanas Eimantas Novikas su Kupiškio etnografijos muziejaus direktore Violeta Alekniene Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje  už didžiojo altoriaus (M. Olkinaitės dienoraščio slėpimo vieta).

rok2

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė prie nužudytų žydų Olkinų ir Jofės šeimų vietos. (Sacharos miškas, Rokiškio r.).

rok4

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė (dešinėje) ir Laima Vincė prie paminklo skirto Matildai Olkinaitei Panemunėlio geležinkelio stotyje, Rokiškio r.

rok5

Ekspedicijos dalyviai prie Sacharos miško ieškant žudynių vietos.

rok6

Ekspedicijos dalyviai prie Sacharos miško ieškant žudynių vietos.

rok7

Ekspedicijos dalyviai prie Sacharos miško ieškant žudynių vietos.

rok8

Ekspedicijos dalyviai prie Sacharos miško ieškant žydų žudynių vietos.

rok9

Ekspedicijos dalyviai prie paminklo, kuris skirtas Olkinų ir Jofių šeimų atminimui (Sacharos miškas, Rokiškio r.).

rok10

Philas Shapiro ir Rokiškio r. savivaldybės meras Antanas Vagonis (dešinėje).

„Tradicijų tąsa kryžių viršūnėse“

Liepos 20 dieną Adomo Petrausko muziejuje įvyko susitikimas su parodos „Tradicijų tąsa kryžių viršūnėse“ autoriumi tautodailininku, kalviu Sauliumi Kroniu.

Adomo Petrausko muziejaus muziejininkė Laura Eižinienė pasitiko atvykusius svečius ir visus sukvietė į Bokštą, kur ir vyko eksponuojamos parodos pristatymas. Saulius Kronis gimė 1973 metais Panevėžyje. Mokėsi Velžio vidurinėje mokykloje, vėliau – Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje. Kalvystės amato mokėsi Lietuvos kalvių kalvio Vytauto Kryževičiaus kalvystės studijoje. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 2009 metų, kasmetinių tautodailės parodų Panevėžio dailės galerijoje dalyvis ir organizatorius. Lietuvos tūkstantmečiui skirtos tautodailės parodos Radvilų rūmuose Vilniuje dalyvis. Kalvystės amatą demonstruoja šventėse, amatų mugėse, bendruomenių šventėse visoje Lietuvoje, rengia edukacinius užsiėmimus vaikams ir jaunimui. Savo kūryboje daug dėmesio skiria kalviškosios kryždirbystės tradicijų išsaugojimui, kuria kryžius – saulutes, memorialinių paminklų viršūnes. Rengia personalines kalviškosios kryždirbystės parodas.

Privačios kalvės Velžio kaime, Panevėžio rajone įkūrėjas. Mobilios kalvės savininkas, edukacinių programų rengėjas. 2017 metais dalyvavo respublikinėje parodoje, skirtoje Lietuvos tautodailininkų sąjungos 50 – mečiui, rengia parodas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. 2018 m. Lietuvos kultūros ministerija Sauliui Kroniui skyrė individualią meno kūrėjo stipendiją kalviškosios kryždirbystės plėtojimui.

Kryždirbystės istorija ir kultūra besidomintis kalvis pristatinėdamas savo parodą pasakojo, kad kiekvienas kryžius turi daug pagonybės simbolių, todėl jo darbuose pastabi akis pamatys ir augalijos, ir gyvūnijos elementų. Visi kryžiuose aptinkami simboliai yra atėję iš gamtos. S. Kronis kryžius kala dėl to, kad pratęstų tradiciją. Šį norą atspindi ir parodos pavadinimas.

Pasveikinti parodos autoriaus atvyko Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkė Virginija Jurevičienė bei tautodailininkai Irena Vapšienė ir Gintautas Vaitonis. Muziejaus direktorė S. Kroniui įteikė padėką už nuoširdų ir šiltą bendradarbiavimą rengiant ir pristatant parodą Adomo Petrausko muziejuje. V. Jurevičienė palinkėjo surengti tarptautinį kalvių plenerą.

Jaukų susitikimą su parodos „Tradicijų tąsa kryžių viršūnėse“ autoriumi papildė paties tautodailininko skambanti gitara su dainomis. Gražų vakarą vainikavo Sauliaus Kronio šeimos troškinys, virtas lauke ant laužo, o žolininkė Renata Montvilienė dalyvius supažindino su mus supančiuose laukuose ir pievose augančiais vaistingaisiais augalais. Papasakojo augalų naudingąsias savybes, mokė pažinti ir panaudoti  tiek kasdieniniame gyvenime, tiek ir ištikus bėdai.

IMGP0352

Parodą pristato Adomo Petrausko muziejaus muziejininkė Laura Eižinienė.

IMGP0354

Parodos pristatymo metu.

IMGP0355

Foto akimirka.

IMGP0361

Parodos pristatymo autorius tautodailininkas, kalvis Saulius Kronis.

IMGP0374

Visus parodos dalyvius S. Kronis pradžiugino muzikos garsais.

IMGP0379

Sveikinimo žodį tarė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

IMGP0390

Sveikinimo žodžiai ir linkėjimai S. Kroniui nuo Kupiškio r. tautodailininkų (iš dešinės pirmas G. Vaitonis, I. Vapšienė ir V. Jurevičienė).

IMGP0399

S. Kroniui dovanų nuo V. Jurevičienės mamos -  virtos spurgos.

 

 

Apie Kupiškio tarpukario pastatus

Kupiškyje lankėsi TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ komanda. Buvo filmuojama laida apie įdomiausius Kupiškio architektūros pastatus statytus tarpukariu arba jau buvusius. Pasakota apie juose įsikūrusiais įstaigas ir organizacijas, maldos namus.

Laidos rengėjai iš Kauno, dirba trečius metus rodydami miestų ir miestelių modernizmą tarpukariu. Šiame, trečiajame sezone numatoma pristatyti penkiolika maršrutų tame tarpe ir Kupiškį su tam tikrais objektais, kuriuos rekomendavo doc. dr. Vaidas Petrulis rašęs straipsnį Architektūrinė ir urbanistinė Kupiškio raida sovietiniais metais“, monografijai „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“. 2012 metais rinkdamas medžiagą straipsniui, mokslininkas ne tik apžiūrėjo ir apibendrino sovietmečio architektūrą, bet ir domėjosi tarpukario pastatais, apie kuriuos jis ir pasakos laidoje pristatydamas Kupiškį.

Rudenį turėtų būti parodyti: Kupiškio geležinkelio stotis, buvusios Kupiškio įgulos, Karininkų ramovės, Žemės ūkio kooperatyvo ir banko, valsčiaus pastatai, Didžioji vasarinė sinagoga, Nochemo Šmidto malūnas. Atvykusiai laidos komandai: Rūtai Laukaitytei, Linai Pranaitytei, Ryčiui Titui talkino Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė, istorikė Aušra Jonušytė pristatydama įdomesnius miesto istorijos faktus, pateikdama laidos kūrėjams senąsias nuotraukas iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.

IMG 4057

Apie Kupiškio įgulos pastatus pasakoja doc. dr. Vaidas Petrulis (dešinėje), Rytis Titas, Rūta Laukaitytė ir Lina Pranaitytė.

IMG 4065

Apie Kupiškio žemės ūkio kooperatyvo pastatą pasakoja doc. dr. Vaidas Petrulis (kairėje), Rytis Titas, Lina Pranaitytė ir Rūta Laukaitytė. 

IMG 4076

Filmavimo metu iš kairės: Lina Pranaitytė, Rūta Laukaitytė, Rytis Titas ir doc. dr. Vaidas Petrulis.

IMG 4078

Apie Nochemo Šmidto Kupiškiui tiektą elektros energiją pasakoja Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė, istorikė Aušra Jonušytė.

 

Paroda „Virgilijus Alekna – pasaulio lietuvybės ąžuolas

Liepos 5 d. Kupiškio etnografijos muziejuje svečiavosi kupiškėnas, lietuvių lengvaatletis, disko metikas, 2000 m. ir 2004 m. vasaros olimpinių žaidynių čempionas ir rekordininkas, du kart pasaulio rekordininkas, nacionalinis rekordininkas ir čempionas, keturis kartus geriausias Lietuvos sportininkas ir čempionas, Atėnų miesto ir Kupiškio rajono garbės pilietis Virgilijus Alekna.

Išorėje Virgilijus – tikras čempionas, bet viduje – kuklus ramus, kantrus žmogus. Ir kai mes aukštiname jo nuopelnus, Virgilijus viską priima kur kas kukliau – juk jis tiesiog dirbo savo darbą. Sportui jis atidavė dvidešimt gražiausių savo metų. Parodą „Virgilijus Alekna – pasaulio lietuvybės ąžuolas“ Kupiškio etnografijos muziejus parengė pirmą kartą. Žiūrovams buvo pateiktas klausimas: kodėl parodos pavadinimas yra „Virgilijus Alekna – pasaulio lietuvybės ąžuolas“. Dalis žiūrovų tai susiejo su olimpinėmis žaidynėmis. Ne kartą pasaulio stadionuose skambėjo Lietuvos himnas, kilo trispalvė. Virgilijus Alekna trispalvę nešė Lietuvos lengvaatlečių delegacijos priešakyje Londone.

Virgilijaus Aleknos gimtinė – Terpeikių kaimas, istoriniuose šaltiniuose minimas 1596 m. Ten pat, kur kaimyno Jono Jėčiaus sodyboje auga galingas, senas, šventu laikytas Terpeikių ąžuolas. Čempiono šeimoje auga ir trys atžalos. Sūnūs Mykolas ir Martynas bei dukra Gabrielė. Sūnūs nusprendė sekti tėčio pėdomis, pasirinko lengvosios atletikos šaką – disko metimą. Mažoji dukrelė dar nežino ko sieks. Jai arčiau širdelės sportas ar dainavimas. Žmona Kristina paminėjo, jog šeimoje vyro laimėjimai nėra akcentuojami ar kaip nors išaukštinami. Šeima myli Virgilijų už kitus darbus ir nuopelnus. Jis yra geras tėtis ir vyras. Pats Virgilijus renginio metu sakė, jog tokie olimpiniai pasiekimai nėra vien tik sėkmė. Tai didžiulio darbo ir fizinio pasirengimo rezultatas. Lengvaatletis pasidalino ir sėkmės paslaptimi, jog norint pasiekti didžiausią svajonę, reikia tyliai ir susikaupus dirbti, kuo mažiau apie tai kalbėti, tik tada sulauksime siekiamų rezultatų.

Geriausias ir tituluočiausias visų laikų Lietuvos lengvaatletis, kurio pavardė pasaulio atletikos istorijoje ne kartą įrašyta aukso raidėmis, galėjo tapti ir puikiu krepšininku, tačiau likimas lėmė, jog pasirinko lengvąją atletiką. Visai prieš pat 2000 m. Sidnėjaus olimpines žaidynes V. Alekna patyrė sunkią traumą, tačiau net ir netikėtai iškilę sunkumai Virgilijaus nesustabdė laimėti aukso medalio. 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse V. Alekna taip pat buvo tituluotas aukso medaliu. Taip pat Pekine 2008 m. olimpinių žaidynių žaidynių metu iškovojo 3-ąją vietą, Londone 2012 m. olimpinių žaidynių metu 4-oji vieta, dukart pasaulio čempionas Paryžiuje, 2003 m. ir Helsinkyje, 2005 m.; Europos čempionas Geteborge, 2006 m. Pasaulio taurę laimėjo Johanesburge, 1998 m. Daug kartų laimėjo įvairias tarptautines varžybas. 2005–2006 m. nugalėjo 19-oje tarptautinių turnyrų iš eilės. Asmeninis pasiektas rekordas – 73,88 m 2000 m. Kaune. Gaila, tačiau su aktyviu sportu teko atsisveikinti 2014 m. Virgilijus pripažįsta – kiekvienos varžybos jam buvo lyg šventė. Žiūrovai jo veide visada matydavo gerą nuotaiką, vidinį ramumą, susikaupimą. Treneriai stebėjosi Virgilijaus šaltu protu net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose.

Virgilijus viename interviu yra sakęs: „Niekada negana ginti laisvę. Mes esame ta karta, kuri matė dvi skirtingas vėliavas, klausėsi dviejų skirtingų himnų. Po nepriklausomybės atkūrimo gimusiai kartai lengviau suprasti kas yra laisvė. Negalime jos esmės ir mes nesuprasti, gimę ir augę sovietmečiu.“ Renginio metu čempionas kalbėjo, jog atstovauti Lietuvą, bet kokiose varžybose yra didžiulė garbė ir atsakomybė.

Renginio metu koncertavo Kupiškio rajono kultūros centro Subačiaus padalinio moterų vokalinis kvartetas „Luknė“ (vad. Irena Jėčiuvienė). Čempioną sveikino Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras L. Apšega, Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė I. Mockuvienė, Subačiaus gimnazijos direktorė Vida Šeškuvienė. Kupiškio L. Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos direktorius V. Žilinskas, Lukonių bendruomenės pirmininkas A. Sutkus, Subačiaus seniūnijos seniūnas V. Paliulis, Kupiškio sporto veteranų klubo „Šaltinis“ atstovai R. Semėnas ir R. Baltrūnienė. Baigiantis renginiui žiūrovams pademonstruotas dokumentinis video filmas „Virgilijus Alekna širdžių čempionas“ (Filmą kūrė autorius S. Petkus, scenarijaus autorė G. Griškaitė, operatorius Ž. Petkus, montažo režisierius M. Stankevičius). Kraštiečiui ant galvos buvo uždėtas ąžuolų vainikas. Vainikas nupintas iš ąžuolo lapų, kuris buvo pasodintas muziejaus kiemelyje prasidėjus Lietuvos sąjūdžiui. Ten auga iki šios dienos.

Parodoje eksponuojami Virgilijaus Aleknos asmeniniai apdovanojimai – taurės, medaliai ir suvenyrai. Taip pat lankytojai gali pamatyti ir Alfredo Pledžio fotografijas, kuriose galime matyti įvairias V. Aleknos šlovės akimirkas.

Kupiškis didžiuojasi turėdamas tokį lietuvybės ąžuolą, kuris daug kartų garsino Lietuvos vardą pasaulyje. Seniai norėjome parodyti gimtojo krašto žmonėms, Virgilijaus iškovotus laimėjimus. Tai labai prasminga dovana minint Lietuvos valstybės šimtmečio atkūrimą.

Renginio metu Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, muziejininkų vardu padėkojo Virgilijui Aleknai už nuostabią parodą, o linkėjimus išsakė eilėmis:

Tarytum ąžuolas stiprus ir ištvermingas

Tarytum medis tu šitoj žemėje esi,

Žmogus gyvena, kad jis būtų reikalingas.

Kad jo darbais gėrėtųsi visi, visi.

 

Mes linkim, Virgilijau, ąžuolų žalių tvirtybės

Jaunatviškos minties ir vyriškos jėgos.

Tegul gyvena Tavyje galia jaunystės –

Kaip gyvena paukščiai miško ąžuoluos.

 

alekna1

Renginį veda Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

alekna2

 Nuotraukoje olimpinis čempionas Vilgilijus Alekna.

alekna3

 Renginio metu koncertavo Kupiškio r. kultūros centro Subačiaus padalinio moterų vokalinis ansamblis "Luknė" (vad. Irena Jėčiuvienė viduryje).

alekna4

Akimirka renginio metu.

alekna6

Čempioną sveikino Kupiškio r. savivaldybės tarybos narys, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Leonas Apšega (kairėje).

alekna7

Sveikinimo žodžius tarė Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė.

alekna8

Nuotraukoje Kupiškio sporto veteranų klubo "Šaltinis" atstovė Regina Baltrūnienė ir olimpinis čempionas Virgilijus Alekna.

alekna9

Nuoširdžius sveikinimo žodžius skyrė Subačiaus gimnazijos direktorė Vida Šeškuvienė.

alekna10

Nuotraukoje Kupiškio r.  Subačiaus seniūnijos seniūnas Vidmantas Paliulis ir disko metikas, rekordininkas Virgilijus Alekna.

alekna11

Nuotraukoje Kupiškio r.  Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos direktorius Virgilijus Žilinskas.

alekna12

Nuotraukoje dovanas teikia Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

alekna13

Nuotrauka atminimui su Kupiškio r. garbės piliečiu Virgilijumi Alekna. Dešinėje stovi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

alekna14

Kupiškėnų dovana po pirmųjų Olimpinių žaidynių 2000 m. Gintarinis diskas.

alekna15

Kupiškėnas,  lietuvių lengvaatletis, disko metikas, 2000 m. 2004 m. vasaros olimpinių žaidinių čempionas ir rekordininkas, du kart pasaulio rekordininkas, nacionalinis rekordininkas ir čempionas, keturis kartus geriausias Lietuvos sportininkas  ir čempionas, Atėnų miesto ir Kupiškio r, garbės pilietis Virgilijus Alekna.

Popietė „Gyvenimo ratas tradiciniame judaizme“

Birželio 10 d. į Kupiškio etnografijos muziejų atvykusi Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukatorė Natalja Cheifec popietėje „Gyvenimo ratas tradiciniame judaizme“ aptarė žmogaus gyvenimo etapus iš tradicinio judaizmo perspektyvos. Papasakojo kiekvieno etapo pradžią lydinčias tam tikras apeigas ir tradicijas. Renginyje dalyvavo ir to paties muziejaus ryšių su visuomene ir edukacinio skyriaus vedėja Irina Pocienė, bei Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas atlikęs tradicines giesmes. Buvo rodomas filmas „Žydų vestuvės“ sukėlęs taip pat didžiulį susidomėjimą.

Natalja Cheifec kartu su vyru Šmueliu Jatomu jau pažįstami kupiškėnams. Jie 2017 metų pabaigoje dalyvavo konferencijoje „Kupiškio žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“ ir pristatė edukacinį užsiėmimą apie Šabo tradicijas ir susidraugavo su kupiškėnais. Trečiojo amžiaus klausytojai lankėsi ir pas Natalją Vilniuje.

Natalja pasakojo apie žmogaus gimimą ir kaip jam gimus duodamas vardas. Jei gimsta mergaitės, tai vardas joms suteikiamas pirmą šeštadienį nuo gimimo dienos sinagogoje. Dalyvauja tėvai, rabinas ir visi kas joje yra. O su berniukais yra kitaip. Pas žydus vyras turi studijuoti Torą ir melstis, moteris – gali studijuoti, gali ir ne.

Renkant vardą vaikui, griežtai draudžiama jam duoti gyvo giminaičio vardą. Negali būti Abraomas Abraomo sūnus, jeigu tėvas gyvas, tas pats ir su mergaitėm. Labai dažnai yra duodami dvigubi vardai. Buityje vartojama idiš kalba ir ją žydai kalbasi tarpusavyje. Senais laikais vietoj idiš buvo kalbama aramėjų kalba. Idiš ir aramėjų kalba turi tą pačią abėcėlę kaip ir hebrajų kalba, bet žodžių reikšmės yra kitokios. Vardas gali būti Cvi Hirš, kadangi Cvi yra elnias, tai Hirš kaip vertimas iš idiš kalbos.

Sekantis įvykis, kuris yra labai svarbus berniuko gyvenime, tai apipjaustymas, apie kurį rašoma Toroje ir turi būti jo laikomasi. Žydams apipjaustymas – tai yra sąsaja tarp Dievo ir to berniuko, kuriam lemta studijuoti Torą. Mažylis turi būti išgyvenęs nors vieną šeštadienį, kai jam jau nebegresia pavojus gyvybei. O jeigu vaikas yra silpnas, ar dėl kitų priežasčių, tai padaryti galima ir vėliau.

Sulaukęs trejų metų berniukas eina į pradinę mokyklą ir turi mokėti skaityti ir rašyti, kad galėtų studijuoti Torą ir išmoktų melstis. Šešerių –į vidurinę mokyklą ir taip toliau. Po to mokosi religinėje mokykloje ješivoje ir joje jis gali mokytis visą gyvenimą. Sulaukę trylikos metų berniukai tampa pilnamečiais, o mergaitės – dvylikos. Jie turi tokia pačiais teises ir atsakomybes, kaip ir visi kiti suaugę žydai. Mergaitės pilnametystės metu susirenka tėvai arba sinagogoje arba namuose, būna vaišės. O berniukui – labai svarbus jo gyvenimo etapas, kadangi jis jau gali skaityti Torą. Ir tam, kad skaityti tam tikrą Toros dalį skirtą tai savaitei, jis mokosi apie metus laiko.

Pats įsimintiniausias įvykis – vestuvės. Pakviečiama daug žmonių, daug svečių, būna labai linksma. Žydams vestuvės yra Toros dovanojimo algoritmas. Jaunikis simbolizuoja Dievą, o nuotaka – žydų tautą. Rabinas surašo santuokos sutartį ir įteikia pirma jaunikiui, o po to jaunasis savo nuotakai. Santuokos sutartis turi būti patvirtinta dviejų liudytojų ir rabino. Jei jaunoji priima jie tampa vyru ir žmona. Jeigu žentas mokosi religinėje mokykloje, tai būsimais uošvis prisiima atsakomybę jį išlaikyti. Yra laikoma garbe turėti tokį žentą Toros žinovą.

Šokama atskirai, vyrai su vyrais, moterys su moterimis, sėdima per vestuves taip pat prie atskirų stalų.

Renginyje dalyvavusi Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ryšių su visuomene ir edukacinio skyriaus vedėja Irina Pocienė padėkojo Kupiškio bičiuliams už gražią draugystę sakydama: „Natalja yra toks žmogus, kuriuo negalima nesižavėti ir nesiklausyti. O mes, muziejininkai, kaip ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, pradėsime čia važinėti pastoviai, nes čia yra labai jauku ir labai gera. Po tokių žodžių, viešnia iš Vilniaus perdavė knygą dovanų „Lietuva litvakų kūryboje“ apie parodą skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir kvietė dar kartą atvykti į Vilnių.

Buvo Kupiškio muziejininkų įteikta gėlių puokštė ir dovana Nataljai ir jos vyrui Šmueliui. Trečiojo amžiaus universiteto rektorė Marytė Semaškienė dėkojo renginio svečiams, o rektorato narė Aldona Ramanauskienė įteikė Kupiškio krašto gėlių puokštę Nataljai.

Po dviejų edukacinio užsiėmimo valandų, kupiškėnai dar valandą Nataljai uždavė įvairiausius klausimus į kuriuos moteris išsamiai atsakė. Svečiai lankėsi laisvamanių kapinėse kur žydai buvo nužudyti, žydų kapinėse ir sinagogoje, apžiūrėjo buvusios Kupiškio žydų bendruomenės pastatus, grožėjosi ir maudėsi Kupiškio mariose, pažadėdami dar kada nors grįžti.

IMG 3553

Kupiškio etnografijos muziejaus  muziejininkė Aušra Jonušytė pristato Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukatorę Natalją Cheifec (dešinėje).

IMG 3554

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukatorė Natalja Cheifec.

IMG 3555

Renginio metu Kupiškio etnografijos muziejuje.

IMG 3556

Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas.

IMG 3570

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukatorė Natalja Cheifec ir jos vyras Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas popietėje „Gyvenimo ratas tradiciniame judaizme“.

IMG 3575 

Trečiojo amžiaus universiteto rektorė Marytė Semaškienė (centre) dėkoja renginio svečiams, o rektorato narė Aldona Ramanauskienė (kairėje) įteikė Kupiškio gėlių puokštę Nataljai.

IMG 3581

Kupiškėnai turėjo daug klausimų ir po renginio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukatorei Nataljai Cheifec.

IMG 3586

Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas rekonstruojamoje buvusioje sinagogoje. 

IMG 3587

Prie Kupiškio marių. 

Tautodailininko Vytauto Jasinsko jubiliejinės kūrybos darbų parodos pristatymas

IMGP9733Šių metų birželio 9 d. Kupiškio etnografijos muziejuje įvyko tautodailininko, akmentašio Vytauto Jasinsko jubiliejinės parodos atidarymas.

Parodos pristatymą vedė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. Ji prisiminė V. Jasinsko gyvenimą, kūrybą, jo tikslus ir svajones. Pristatydama keletą parodos kūrinių paminėjo trumpą ketureilį, kuris puikiai apibūdina V. Jasinsko gyvenimą:

 

 

„Per metus nutyso mano kelias,

Per metus išbėgęs ankstų rytą

Vis einu ir negaliu sustoti...

Radęs akmenėlių pilną lauką"

V. Jasinskas akmentašiu pradėjo dirbti nuo 1978 m. Pirmasis Kupiškio miesto herbas buvo iškaltas būtent V. Jasinsko. O iš paties meistro kiemo galima pamatyti prie Aukštupėnų piliakalnio stūksantį „Joną“ ir du pipkuojančius milžinus. Vykusiame tautodailininkų plenere „Žmogus ir vanduo“ kūrė ir prie Kupos upės tupdė „Driežą“, „Boružėlę ant lapo“ ir kt. Vieną svarbiausių ir naujausių savo darbų, V. Jasinskas įvardija unikalų akmeninį paminklą, kurtą Reformacijos 500-osioms metinėms Salamiestyje, kur buvo įkurta pirmoji Radvilų didikų mokykla 1595 m.

Šiltai pristačius jubiliato gyvenimą ir kūrybą, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė pakvietė patį meistrą tarti keletą žodžių ir papasakoti apie muziejaus parodų salėje eksponuojamą parodą.

V. Jasinskas į visus kreipėsi nuoširdžiai ir šiltai. Meistro kalba buvo šmaikšti, su anekdotais ir linksmais pavyzdžiais. Prašė visų įsijungti į pokalbį. Jis pasakojo, kad kiekvienas kurtas darbas turi savo istoriją ir savo mintį, o akmuo skirtingai reikalauja įdirbio, laiko ir minties ką norima iš jo sukurti. Tai yra menininko sąlytis su gamta, žeme.

Direktorė Violeta Aleknienė jubiliatą sveikino tinkamomis patarlėmis: „Būk stipresnis už akmenį. Akmenį dėk namo, o protą – gyvenimo pamatan. Niekada užantyje neturėk dvasinio akmens, ir juo nešerk žmogui. Krutėk savo darbuos, kaip kruta darbymetyje ir akmuo“.

Pristačius paroda, laukė būrys sveikintojų. Kiekvienas prieš pasakant žodį, turėjo rankoje palaikyti akmenį, ir pasakyti ką jaučia Panevėžio apskrities vieninteliam akmentašiui V. Jasinskui.

Vytautą Jasinską sveikino Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro direktorė J. Janušonienė, Kupiškio meno mokyklos direktorė D. Šakickienė, Kupiškio, Ukmergės, Biržų rajonų tautodailininkai, giminės, kaimynai, draugai. Linkėjo pačių prasmingiausių gyvenimo vertybių, sveikatos, išsaugoti akmens jėgą, stiprumą, išlaikyti santykį su gamta.

Šiltus ir jausmingus sveikinimus papildė Kupiškio meno mokyklos jaunųjų akordeonisčių kūriniai (vad. G. Bartaševičienė).

Dėkojame visiems, kurie dalyvavo jubiliejinės parodos pristatyme. Renginį apibendrino Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė žodžiais: „Savo kūryboje naudok Lietuvos akmenis, nes gyveni savo žemėje, ežioj, pėdoje...“

 IMGP9741

Draugai tautodailininkai apžiūri Vytauto Jasinsko kūrybos darbus.

IMGP9745

 Foto akimirka.

IMGP9750

Parodos pristatymą vedė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

IMGP9754

Parodos pristatymo metu. Iš kairės antras Vytautas Jasinskas su drauge.

IMGP9767

Muzikinius kūrinius grojo Kupiškio meno mokyklos jaunosios akordeonistės (vad. G. Bartuševičienė). 

IMGP9773

Nuotrauka parodos atidarymo metu.

IMGP9777

Kupiškio meno mokyklos jaunoji akordeonistė (vad. G. Bartuševičienė).

IMGP9785

Tautodailininką Vytautą Jasinską sveikina Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro direktorė Jolita Janušonienė.

IMGP9788

Sveikina Kupiškio r. meno mokyklos direktorė Daiva Šakickienė (iš dešinės pirma) su kolege.

IMGP9796

V. Jasinską sveikina Biržų r. tautodailininkų skyriaus pirmininkas Kęstutis Preidžius.

IMGP9807

Ukmergės r. tautodailininkų atstovų sveikinimai V. Jasinskui.

IMGP9822

Sveikinimo žodį tarė dukra Erika Jusevičienė.

IMGP9830

Sveikina Kupiškio r. tautodailininkų atstovai.

IMGP9858

Sesers Vidos sveikinimai broliui.

IMGP9870

Kaimynų sveikinimai.

IMGP9875

Draugų sveikinimai V. Jasinskui.

IMGP9898

Kupiškio r. meno mokyklos jaunosios akordeonistės (vad. G. Bartuševičienė).

 

Padėkos popietė kupiškėnams

Keletą metų Kupiškio etnografijos muziejus ir muziejininkė Aušra Jonušytė padedama bendraminčių ir pagalbininkų vykdė nuoseklius žydų paveldo tyrinėjimus. Buvo rengiamos konferencijos, renginiai ir susitikimai skirti buvusiai Kupiškio žydų bendruomenei. 2016 ir 2017 metais išleistos dvi knygos. Nuveikti darbai neliko nepastebėti nepaprastojo ir įgaliotojo Izraelio valstybės ambasadoriaus Lietuvoje Amiro Maimono. Garbus svečias nutarė pats aplankyti kupiškėnus ir padėkoti už atliktą darbą. Kalbėdamas ambasadorius akcentavo: „Nuo pat ambasados atidarymo čia Lietuvoje mes stengiamės perteikti, kad žydų tautybės žmonės gyveno kaip lietuviai ir dirbo vardan Lietuvos. Ir ne kiekvienas, ne kiekviena bendruomenė tai žino. Kupiškio bendruomenė stengiasi tyrinėti, savo praeities, savo visuomenės dalį, kaip viskas vyko, nes tai yra jūsų pačių žmonių istorija. Per pastaruosius tris metus Kupiškio bendruomenė padarė tikrai daug darbų tyrinėjant žydų bendruomenę kuri gyveno čia Kupiškyje. Ir tai yra puikus pavyzdys ir tikisi, kad kiti miestai ir kitos bendruomenės seks kupiškėnų pavyzdžiu. Aktyvus tolerancijos centras, rajono savivaldybė vadovaujama Dainiaus Bardausko ir tokie žmonės kaip Aušra, bei kiti jai padedantys“ – džiaugėsi ambasadorius. Žydų ir lietuvių bendruomenės gyveno vieni šalia kitų ir gražiai sutarė. Svarbu apie tai kalbėti ir visiems to mokytis, kad nepasikartotų tragedija. Ambasadorius užsiminė, kad prieš renginį lankėsi ir rekonstruojamoje sinagogoje. Baigdamas pokalbį akcentavo, kad žmonės yra svarbiausia. Kupiškyje gyvenantys žmonės yra ypatingi, ir už jų pasišventimą ir tą didžiulį darbą tarė nuoširdžią padėką.

Susitikime dalyvavo Kupiškio kultūros centro direktorė Jolita Janušonienė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Kupiškio kultūros centro režisierė Nijolė Ratkienė, „Ūkininko patarėjo“ žurnalistė Virginija Juškienė, leidinių apie Kupiškio žydų bendruomenę kalbos redaktorius Algirdas Petrulis, Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos direktorė Lina Kaušakienė, Kupiškio televizijos ir informacijos centro direktorius Povilas Vireliūnas, Trečiojo amžiaus universiteto rektorė Marytė Semaškienė, rektorato narė Aldona Ramanauskienė, ūkininkė Edita Kriaučiūnienė, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui  Juratė Biškauskaitė, mokytojos Nijolė Puzelienė, Jolanta Latvienė ir mokiniai. Į susitikimą atvyko ir Kupiškio rajono Skapiškio pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė, mokytojos Rasa Kaušakienė ir Auksė Jankevičienė, mokiniai. Dalyvavo Kupiškio rajono J. Černiaus pagrindinės mokyklos laikinai einanti direktorės pareigas Rita Grinevičienė ir mokytoja Jugasė Kovaliūnienė. Kupiškio meno mokyklos direktorė Daiva Šakickienė su mokytojomis Irena Pauriene, Asta Remeikiene, Edita Dobrickiene ir šauniaisiais mokiniais kurie surengė trumpą koncertą ir spontaniškai sugrojo žydų melodiją pritariant pačiam ambasadoriui.

Garbiam svečiui buvo įteiktos ne tik gėlių puokštės suskintos iš darželių ir pievų, bet ir nuolatinio renginių rėmėjo Jeronimo Čielio žmonos Birutės Kukenienės suspausti sūriai.

Susitikimo metu nestigo šypsenų ir džiugių akimirkų, kuriais suteikė nuoširdus nepaprastojo ir įgaliotojo Izraelio valstybės ambasadoriaus Lietuvoje Amiro Maimono bendravimas daugelį frazių ir žodžių tariant lietuviškai. Buvo vaišinamasi „Upės kepyklėlės“ pateiktais gaiviaisiais gėrimais ir kava su saldumynais.

IMGP9257

Nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, ambasados spaudos vadovė Liana Jagniatinsky (viduryje) ir Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė, istorikė Aušra Jonušytė rekonstruojamoje Kupiškio sinagogoje.

IMGP9277

Prie rekonstruojamos Kupiškio sinagogos. Iš kairės: Izraelio ambasados Lietuvoje spaudos vadovė Liana  Jagniatinsky, rekonstruojamos sinagogos statybos vadovas Erikas Stelmakovas, nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas ir Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė, istorikė Aušra Jonušytė.

IMGP9328

Padėkos popietės metu Kupiškio kultūros centro Vitražų salėje. Kalba nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

IMGP9329

Padėkos susitikimo metu Kupiškio kultūros centro Vitražų salėje.

IMGP9373

Padėkos susitikimo metu nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, ambasados spaudos vadovė Liana Jagniatinsky.

IMGP9411

Nepaprastais ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas fotografuoja asmenukei.

IMGP9436

Koncertuoja Kupiškio meno mokyklos moksleiviai.

IMGP9453

Kupiškio meno mokyklos moksleiviai.

IMGP9454

Kupiškio meno mokyklos moksleivė groja žydų melodiją, o jai pritaria nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

IMGP9455 1

Nuoširdus bendravimas tęsėsi ir Kupiškio kultūros centro kiemelyje.

IMGP9456 1

Nuotrauka susitikimo metu.

IMGP9458

Nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas su  Kupiškio meno mokyklos direktore Daiva Šakickiene (iš kairės antra), mokytojomis ir mokiniais.

IMGP9459

Trečiojo amžiaus universiteto rektorato narė Aldona Ramanauskienė įteikia ambasadoriui rugiagėlių puokštę.

IMGP9473

Nuotrauka atminčiai.

 

Edukacinė popietė „Lietuviškų žaislų istorija“

Gegužės 25-ąją dieną NVŠ programos „Amatai ir užsiėmimai -1“ dalyviai kartu su grupės vadove, muziejininke Kristina Jokimiene ir kolege Rūta Vite keliavo į Uoginius, Adomo Petrausko muziejų. Apsilankymas muziejuje buvo ypatingas - moksleiviai dalyvavo edukacinėje pamokoje „Lietuviškų žaislų istorija“.

Edukacinę pamoką vedė muziejininkė Laura Eižinienė, kuri pristatydama užsiėmimą pasakojo, jog lietuviško žaislo priešistorė siekia gilią senovę: „Pirmieji žaislai – tai iš degto molio pagaminti arkliukai, iš medžio, gintaro ar šiaudų – lėlės. Žaislai žadino, ugdė vaikų vaizduotę, tapo neatskiriama vaikystės dalimi. Dabartiniai žaislai pagaminti remiantis senųjų žaislų pavyzdžiais.“

Užsiėmimo metu vaikai buvo supažindinami ne tik su senųjų žaislų atsiradimo istorija, bet ir iš ko ir kas juos gamino. Taip pat galėjo pamatyti bei paliesti vaikų, gyvenusių Kupiškio apylinkėse praeitame amžiuje, turėtus žaislus, jų medžiagas ir, kaip žaislų išvaizda bei reikšmė įtakojo to meto aplinką. Ne visi žaislai vaikams buvo matyti, tačiau keletas prisipažino, jog jų tėveliai iki šiol namie turi išsaugoję senus, vaikystėje turėtus žaisliukus. Kiek vėliau, moksleiviai įsigilinę į unikalią lietuviškų žaislų reikšmę ir vertę, su didžiuliu džiaugsmu gaminosi juos ir patys, nuo primityvesnių iki įmantresnių formų.

Edukacijos metu vaikai išmoko, jog turime labai vertinti ir tausoti dar išlikusius senus žaislus, kurių atsiradimo istorija yra labai ypatinga. Grupės vadovė neslėpė džiaugsmo, jog užsiėmimas patiko ne tik ugdytiniams, bet ir jai su kolege, taip pat priduria, jog jis įdomus dėl svarbios tautinės, kultūrinės reikšmės, bet kartu ir kūrybiškai ugdantis, lavinantis mąstymą.

IMGP9223

Selfis su senovinėmis lelytėmis.

IMGP9229 1

NVŠ programos Amatai ir užsiėmimai-1“ ugdytinės su savo pagamintais žaislais.

Kupiškis atgimsta KŪRYBIŠKAI/Pašaukimo keliu

2018 m. gegužės 18-ąją, Tarptautinę muziejų dieną, Kupiškyje prasidėjo nacionalinis kultūros paveldo aktualinimo, kultūros ir meno sklaidos bei modernių iniciatyvų projektas „Lietuvos muziejų kelias“. Tai tarpsritinis trijų dienų renginys „Pašaukimo keliu“, vienijantis profesionalius bei pradedančius atlikimo ir vizualaus meno kūrėjus. Renginio sumanytoja ir vedėja Rūta Vitė visus susirinkusius kvietė į kitokį, nenusistovėjusio ir netradicinio renginio formatą. Viena didžiausių renginio staigmenų – Kupiškio etnografijos muziejaus partnerystė su Kupiškio rajono savivaldybės viešąja biblioteka ir kultūrinės patirties durų atvėrimas į lankytojams beveik nepažįstamas Kupiškio buvusias kareivines, kuriose netikėtam dialogui susitiko senoji tarpukario modernizmo architektūra ir šiuolaikiniai vizualieji menai. Ir vis tik joks kultūrinis-kūrybinis procesas nevyksta be kūrybingo žmogaus. Kūrybiškumo paieškose gelbėjo teatro pedagogas, Kauno miesto Kamerinio teatro režisierius Gytis Bernardas Padegimas. Remdamasis ilgamete savo kūrybinio bei visuomeninio darbo patirtimi, akcentavo apie primirštus esminius žmonių bendravimo dėsnius, asmeninės energetikos bei charizmos paiešką, materialinių vertybių dievinimą bei emigraciją, savo kūrybiškumo sužadinimą, jo ugdymą ir apie daugelį kitų dalykų, padedančių jauniems žmonėms suvokti save bei ieškoti savosios vietos šiandieninio gyvenimo labirintuose. Paskaita „Kaip uždegti kūrybinę ugnelę“ įtikino atsigręžti į save, kaip savojo gyvenimo kūrėją, o svarbiausius dalykus ar pasirinkimus rinktis atsakingai su vidiniu užsidegimu ir be prievartos.

Vėliau vyko trijų parodų pristatymai. Pristatydami save, kūrybinės tekstilininkų grupės TRY3 nariai (Aleksas Gailieša, Audrius Lašas, Vladas Daškevičius) akcentavo savo moto, jog užsiima ne tik lovatiesių audimu, bet taipogi analizuoja audinio proceso daugialypę prigimtį: savaip pateikdami siūlo, audinio, audimo būdo, audimo proceso, audimo garso, audiovizualinę raišką. Kūrybiniame procese akcentuoja tradicijų paiešką naujos kartos estetikos sampratoje. Naudodami tradicines audimo priemones, grupė, analizuoja šiuolaikinius, socialinius, visuomeninius, politinius audinius. Po Vlado Daškevičiaus kalbos, su jais kartu atvykusi atlikėja Rasuolė Andriukaitienė sudainavo du lietuviškos, dainuojamosios poezijos kūrinius. Kadangi ne visi parodų autoriai galėjo atvykti į atidarymą, parodų anotacijos buvo įrašytos, todėl tolimesnius pristatymus buvo klausomasi balso įrašo pagalba. Linos Praudzinskaitės paroda JAUNATIS yra fotografijos parodų ciklo „4 taškai“ (jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia) dalis. Kūrėja pagrindinę ciklo mintį aiškina, kaip naujų kūrybinių idėjų paiešką, laiką svajonei, naujų darbų pradžiai: „Tai lyg kelionės pradžia be pabaigos. Per šį periodą formuojami ketinimai, kuriamos svajonės ir ramiai laukiamas metas.“ Petro Saulėno fotografijų paroda susideda iš septyniolikos kontaktinių atspaudų, kuriose vienijančia temos ašimi kaip tik ir yra jūros horizontas. Balso įraše buvo galima išgirsti fotomenininko mintis apie menines inspiracijas, kuriomis siekia iššaukti refleksiją, o tai svarbu gyvenime pačiam žiūrovui, – „Viskas, ką vykdome yra tarpusavyje susiję, viskas aplink mus yra tarsi viena bendra horizonto linija. Regimasis horizontas nubrėžia tam tikrą ribą, kur matymo laukas baigiasi. Žvelgdami į horizontą matome, kad pasaulis yra stabilus.“

Parodas galima aplankyti iki 2018 m. birželio 6 d.

20 val. renginio veiksmas persikėlė į etnografijos muziejaus kiemelį, kur vyko kinas po atviru dangumi. Ekrane – Donato Ulvydo istorinė drama „Emilija iš laisvės alėjos“. Tai sukrečiantis filmas apie kovą už laisvę sovietinės priespaudos prislėgtoje Lietuvoje, kuomet 1972 m. Kaune susidegino Romas Kalanta. Pagrindinė filmo premjera įvyko 2017 m. vasario 16 d., per 99-ąsias Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metines. Filmas buvo nominuotas devyniose apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2017“ kategorijose. Kupiškėnai džiaugėsi galėdami pamatyti itin svarbų Lietuvos istorijai filmą.

Gegužės 21 d. pavakarę kupiškėnai turėjo galimybę nemokamai pamatyti dviejų dalių dokumentinį spektaklį apie prezidentą Kazį Grinių „Alksniškės“. O spektaklis gimė iš režisieriaus G. Padegimo stipraus noro prisidėti siekiant atskleisti istorinę tiesą ir sugriauti kai kuriuos ne visai teisingus mitus apie tautos praeitį, kuriais mes iki šiol tikime. Juk priminti ir kalbėti apie K. Griniaus asmenybę ir jo nuveiktus darbus, it pavyzdžius, yra be galo aktualu šiandien, kuomet demokratijai pasaulyje yra iškilęs realus pavojus. Dokumentinis liudijimas kurtas remiantis paties K. Griniaus rašytais prisiminimais, amžininkų atsiminimais apie prezidentą, taip pat visais įmanomais istorikų parašytais tekstais. Spektaklyje veiksmas vyksta K. Griniaus sesers Onos Griniūtės-Bacevičienės sodyboje Alksniškėse 1942-1944 m., kur iš Kauno atvykęs (tiksliau išremtas, dėl memorandumo prieš žydų genocidą) glaudžiasi Kazys Grinius. Sodyboje gyvenantis ir Onos sūnus karininkas Vytautas Bacevičius, nenorėjęs eiti į perversmui vadovavusio generolo P. Plechavičiaus provincišką armiją, o vėliau tapęs Suvalkų apygardos partizanų štabo Stirnos bataliono vadu. Nuošalioje vietelėje, sūnėnas ir dėdė kalbasi apie Lietuvos situaciją, istorines pamokas, Lietuvos klystkelius, klaidas ir pasiekimus. Prezidento dialoguose su giminaičiais ar gyvenimo bendraminčiais atsiskleidžia K. Griniaus išgyvenimai, filosofinė pozicija bei asmeniniai bruožai – išmintis, tolerancija, demokratiškumas.

Kultūros centro didžioje salėje, Kauno miesto Kamerinio teatro aštuoni aktoriai daugiau nei tris valandas atskleidė ne tik K. Griniaus asmenybę, bet ir svarbiausius tuometinius istorinius įvykius.

Po spektaklio „Alksniškės“ Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė dėkojo aktoriams užbaigusiems Muziejų kelias renginį, o Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė įteikė Kupiškio rajono mero Dainiaus Bardausko pasirašytas padėkas. Jos atiteko renginio sumanytojai Rūtai Vitei ir, aišku, Kauno miesto Kamerinio teatro bendruomenei.


pk1

Renginio PAŠAUKIMO KELIU informaciniai laikraščiai.

pk2

Akimirkos iš parodos atidarymo.

pk3

Lietuviškos, dainuojamosios poezijos atlikėja Rasuolė Andriukaitienė ir kūrybinės tekstilininkų grupės TRY3 nariai.

pk4

Lietuviškos, dainuojamosios poezijos atlikėja Rasuolė Andriukaitienė.

pk5

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė, renginio kuratorė Rūta Vitė.

pk6

Klaipėdos universiteto profesorius, teatro režisierius, lektorius Gytis Bernardas Padegimas.

pk7

Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė.

pk8

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė, renginio kuratorė Rūta Vitė ir miesto svečiai.

pk9

Kupiškio miesto svečiai, Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus (stovi viduryje), Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkės Rūta Vitė (iš kairės antra) ir Kristina Jokimienė (iš dešinės pirma).

pk10

Miesto svečiai ir jų šypsenos.

pk11

Kūrybinės tekstilininkų grupės TRY3 instaliacija 100m = 100000m“.

pk12

Akimirkos iš parodos atidarymo.

pk13

Akimirkos iš parodos atidarymo.

„Muziejų naktis“ Kupiškyje

Kaip ir kasmet, jau vakarėjant, į Kupiškio etnografijos muziejaus sales ir kiemelį vykstant „Muziejų nakties“ renginiui, rinkosi ištikimiausi muziejaus bičiuliai, iš toliau atvykusieji svečiai ir buvę kupiškėnai.

Muziejininkai renginiui skyrė visą šeštadienio vakarą. Kiemelyje lūkuriuojantiems renginio dalyviams Kupiškio etnografijos muziejaus vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė papasakojo apie šventės pradžią sakydama: „Muziejus iš graikų kalbos reiškia — mūzų šventovė, bet tai yra atminties institucija, vieša, nesiekianti pelno, nuolat tarnaujanti visuomenei ir jos tobulėjimui, kuri renka, saugo, konservuoja populiarina ir eksponuoja materialines ir dvasines kultūros vertybes. Tokį apibrėžimą skelbia tarptautinė muziejaus taryba ICOM. Ir muziejininkams privalu to laikytis. Ta pati muziejų taryba kasmet kviečia švęsti tarptautinę muziejų dieną ( kuri buvo gegužės 18 d.), bei dalyvauti „Europos muziejų nakties“ renginiuose. Šios akcijos tikslas – parodyti muziejų arba eksponatus naktį ar vakare, kai paprastai muziejai nedirba. Šiemet mūsų muziejus lankytojams parengė fotografijų parodą apie modernėjantį Kupiškio etnografijos muziejų. Taip pat dalyviai bus supažindinti su partizaninio karo simbolių ir ženklų prasme dr. Aistės Petrauskienės paskaitoje. Apie paslaptis savo kūryboje papasakos menininkė Lina Jonikė. Vėliau kartu su menininke dalyvausite kūrybinėse dirbtuvėse. O renginį užbaigs bardas Giedrius Arbačiauskas“ – sakė muziejininkė. Koncertavo Kupiškio meno mokyklos mokinių kapela vadovaujama Birutės Petroševičienės.

                      Pakviesta kalbėti Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė akcentavo, kad: „nuotraukos parodai „Modernėjantis muziejus“ atrinktos iš muziejaus fondų ir atspindi jo kūrimosi istoriją įvairiais istorijos tarpsniais. Nuotraukose matysite vieną iš muziejaus įkūrėjų Stefaniją Glemžaitę su seserimis, pirmąjį pastatą Turgaus aikštėje kurio jau nėra, Kupiškio kulūros namus (buvusią sinagogą, kurios III aukšte duotos patalpos saugoti ir eksponuoti turimus etnografinius ir meno kūrinius), seserų Glemžaičių surengtos parodos vykusios 1960 m. Kupiškio vidurinėje mokykloje fragmentus. 1823 metais statytą parapinės mokyklos pastatą, kuriame ir šiandien veikia Etnografijos muziejus vienintelis Lietuvoje įkurtas Antrojo pasaulinio karo metais“, svarbesnes muziejaus šventes ir renginius“ – džiaugėsi vadovė.

„Muziejų nakties“ metu didelio susidomėjimo sulaukė istorikės iš Vilniaus dr. Aistės Petrauskienės paskaita „ Simbolių reikšmė ir prasmė partizaniniame kare“ , kuri papildė naujomis žiniomis muziejuje dar veikiančią kaunietės tekstilininkės Linos Jonikės parodą atsispindinčią partizanų kovos temą. Po paskaitos, padedant L. Jonikės studentėms iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tekstilės katedros, buvo galima pasigaminti partizaninės simbolikos atspaudų.

Lankytojai su įdomumu klausėsi aktoriaus Giedriaus Arbačiausko koncerto pritariant muziejaus kiemelyje čiulbantiems paukščiams, kas suteikė koncertui dar daugiau romantikos ir žavesio.

IMG 2604

Koncertuoja Kupiškio meno mokyklos mokinių kapela vadovaujama Birutės Petroševičienės (iš dešinės ketvirta).

IMG 2607

Renginį veda Kupiškio etnografijos muziejaus vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė (kairėje). Šalia stovi Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

IMG 2612

Nuotraukų parodą Modernėjantis muziejus pristato Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

IMG 2621

Nuotraukų paroda Modernėjantis muziejus“.

IMG 2622

Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros profesorė Genovaitė Dručkutė (dešinėje) su muziejaus renginio dalyve.

IMG 2625

Istorikė iš Vilniaus dr. Aistė Petrauskienė Muziejų nakties metu. Didelio susidomėjimo sulaukė jos paskaita Simbolių reikšmė ir prasmė partizaniniame kare.

IMG 2637

Muziejų nakties renginio idėjos autorė Donata Jutkienė (kairėje) ir Kupiškio etnografijos muziejaus vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė.

IMG 2638

Šių metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, tekstilininkė Lina Jonikė.

IMG 2645

Muziejų nakties metu. Iš kairės: Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Kupiškio televizijos ir informacijos centro vadovas Povilas Vireliūnas ir dalyvė iš Kupiškio Asta Einorytė.

IMG 2648

Padedant Linai Jonikei ir studentėms iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tekstilės katedros, gaminami partizaninės simbolikos atspaudai.

IMG 2656

Muzieju nakties dalyvė gamina partizaninės simbolikos atspaudus.

IMG 2657

Gaminami partizaninės simbolikos atspaudai.

IMG 2660

Vienas iš pasigamintų partizaninės simbolikos atspaudų.

IMG 2663

Pasigaminti partizaninės simbolikos atspaudai.

IMG 2673

Koncertuoja aktorius Giedrius Arbačiauskas.

IMG 2698

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė dėkoja Giedriui Arbačiauskui.

 

Mūsų laimė – tėvynėj...

   Gegužės 9 d. Virbališkių bibliotekoje vyko edukacinė popietė. Ją pradėjo bibliotekininkė Lidija Mačiulienė skaitydama Petro Babicko eilėraštį ,,Tu sakei“. Popietės dalyviai buvo pakviesti paminėti Petro Babicko 115-ąsias gimimo metines.

 Muziejininkė Jolanta Knizikevičienė pristatė šią neramios dvasios asmenybę nuo jo gimimo 1903 metais Kupiškio krašte, Laukminiškių kaime, iki mirties 1991 metais Duki di Kašio mieste, Rio de Žaneiro priemiestyje. Susirinkusieji pažiūrėjo dokumentinį filmą "Sugrįšiu", kurį sukūrė du patriotiškai nusiteikę žurnalistai-televizininkai kauniečiai Daiva ir Antanas Budriai, su savo kolegomis, taip pat LŽS nariais Svetlana Gužauskiene ir Viliumi Kaminsku, keliavę po Braziliją Petro Babicko keliais. Jaudinantys filmo vaizdai iš Petro Babicko tėviškės Lietuvoj, iš San Paulo bei Rio de Žaneiro, bei iš namelio, kur užgeso vienišo, pirmojo Lietuvos radijo balso, gyvybė.

Kalbant apie Petrą Babicką (1903-1991), galima drąsiai sakyti, kad jis buvo spaudos ir radijo žurnalistas, publicistas, rašytojas, poetas, kinematografininkas, fotografas, dailininkas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas, keliautojas. Jis noriai ir sėkmingai tarnavo įvairioms mūzoms.

   Publicistikos knygoje ,,Gyvenimas – laimė“ (1940) P. Babickas rašė: ,,Turime kurti gerovę ir laimę čia, savame krašte, o ne dangintis kur į Braziliją ar Argentiną vargo vargti.“ Deja, jam teko gyventi svetimame krašte, tačiau viskas, ką jis gyvendamas Brazilijoje darė, buvo skirta Lietuvai. Jis nuėjo ilgą, sunkų ir sudėtingą gyvenimo kelią.

   Jo knygos, kurios skirtos populiarinti Lietuvos istoriją, kultūrą, gamtą, leidžiamos ne tik lietuvių , bet ir kitomis – anglų, ispanų, portugalų kalbomis. Išleista apie 16 knygų įvairaus amžiaus skaitytojams. Atskirus straipsnius spausdino žurnalai ,, Židinys“, ,,Karys“, ,, Vairas“, ,,Naujoji Romuva“.

   Dabar P. Babickas sugrįžta per solidžiai išleistą Aldonos Ruseckaitės knygą „Petras Babickas. Archyvai“ (Kaunas.2010 m.), kurioje gausu nuotraukų, įvairių dokumentų, yra pluoštas spalvotų P. Babicko dailės kūrinių.

   Bibliotekos lankytojai susidomėję apžiūrėjo parodėlę skirtą Petrui Babickui, susipažino su jo išleistomis knygomis ir mielai sutiko dalyvauti jo kūrybos garsiniuose skaitymuose. Jie ir rinkosi skaityti knygas: ,,Toli nuo Tėvynės“ (eilėraščiai ir kelionių apybraiža ), ,,Dramblio kojos“( poezijos rinktinė), ,,Marių pasakos“, ,,Murziukas“ (iliustruota apysaka vaikams), ,, Tra-ta-ta“ (eilėraščiai vaikams).

   Ypatingas siurprizas visiems buvo susipažinimas su „Aukštaitijos ETNO kilimu". Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Rūta Vilkienė pristatė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos inicijuotą projektą „Aukštaitijos ETNO kilimo kūrimas“, skirtą Panevėžio regiono jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, šiuolaikinėmis IT. Sukurtas interaktyvus „kilimas“, pagrįstas mobilių aplikacijų naudojimu. Kilimui sukurta mobili programėlė pritaikyta „Android“ operacinės sistemos mobiliesiems įrenginiams. Mobilioje aplikacijoje, pasitelkus grafinio dizaino elementus, vaizdinę ir garsinę medžiagą vaikų pažinimui pristatomi daugiau nei10 svarbiausių regiono ETNO gamtinių objektų. Interaktyvaus „kilimo“ pagalba vykdomi edukaciniai užsiėmimai moksleiviams. Per padavimus, legendas ir sakmes edukaciniuose užsiėmimuose jie supažindinami su žymiausiais Aukštaitijos piliakalniais, gyvenvietėmis, šventvietėmis ir kitomis Aukštaitijos tapatumą atspindinčiomis vertybėmis. Naudodamiesi kilimu, vaikai mokosi ne tik etnografijos, mitologijos ar kitų žinių, bet ir sužino, kokias technologijas pasitelkiant buvo kurtas šis kilimas. Rūta parodė, kaip prisijungti prie norimo objekto, pamatyti jį 3D vaizdu ir išklausyti pasakojimą bei išrinkti teisingą atsakymą iš pateiktų testo klausimų. Mergaitės atsisiuntusios į savo mobilų įrenginį programėlę ,,Bitė“, išklausė pasakojimą apie Kupiškio piliakalnį, Karvės olą, Puntuko akmenį, Čičinsko kalną, Terpeikių ąžuolą ir kt. Suaugusieji taip pat susidomėję klausėsi. Naudodamiesi kilimu, sužinojo ne tik etnografijos, mitologijos žinių, bet ir susipažino kokias technologijas pasitelkiant buvo kurtas šis „kilimas". Dėkojame Rūtai už edukacinį užsiėmimą.

Malonus ir šiltas bendravimas tęsėsi prie arbatos puodelio.

Jolanta Knizikevičienė. Laukminiškių kaimo muziejaus muziejininkė.

Nuotr. Lidijos Mačiulienės ir Jolantos Knizikevičienės

SAM 1044 L. Maiulien

Bibliotekininkė Lidija Mačiulienė pradeda edukacinę popietė skaitydama Petro Babicko eilėraštį  „ Tu sakei

IMG 20180509_153438_HDR

Muziejininkė Jolanta Knizikevičienė pristato Petro Babicko asmenybę nuo gimimo. 

IMG 20180509_153014_HDR

Visi įdėmiai klausosi poeto Petro Babicko kūrybos.

SAM 1046

Poezijos klausytojos. 

SAM 1051

Džiaugiamės, kad aktyviai dalyvavo vaikai.

SAM 1053  kopija

Šypsena suteikia daugiau šilumos.

SAM 1054

Iš vaikų lūpų poezija sklinda skambiau.

SAM 1058

Popietės dalyvė.

SAM 1077

Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Rūta Vilkienė (iš dešinės pirma) pristato Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės- BItės viešosios bibliotekos inicijuotą projektą  „ Aukštaitijos ETNO kilimas, skirtą Panevėžio regiono jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, su šiuolaikinėmis IT.

SAM 1083

Vaikai su išmaniaisiais telefonais išbando  „ Aukštaitijos ETNO kilimo užduotis.

SAM 1092 Rta Vilkien

Bibliotekininkė R. Vilkienė padeda prisijungti prie užduočių.