Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

2018 m. ataskaitinė kūrybos darbų paroda

Šių metų kovo 1 d. su atbundančiu pavasariu Kupiškio etnografijos muziejų sveikino Kupiškio r. tautodailininkų ataskaitinės kūrybos darbų parodos pristatymas ir atidarymas.

„Turtinga talentais Lietuvos žemė, gausu jų ir Kupiškio krašte. Lietuvių liaudies menas nuėjo ilgą, įsimintiną kelią, o mūsų tautodailininkai, būdami išradingi, tikrai auksarankiai, be darbo tikrai nesėdi“, – kalbėjo Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Pakalniškienė.

Šiais metais muziejuje Kupiškio r. tautodailininkų ataskaitinėje parodoje yra eksponuojama 16 tautodailininkų sąjungos narių ir meno mylėtojų darbai. Apsilankiusieji gali pamatyti Virginijos Jurevičienės, Ritos Molienės, Aldonos Ramanauskienės karpinius, Gintauto Tručinsko bei Romualdo Dobricko medžio dirbinius, Alfonso Blažio, Renės Sriubiškienės Vytauto Pastarnoko, Elenos Karpavičiūtės-Jankauskienės, Vidos Kaulakienės, Genios Vaičekauskienės tapytus paveikslus. Neįmanoma nesistebėti Irenos Vapšienės pintais gaminiais. O moteriško žavesio parodai suteikia Laimos Raišienės kurtos suknelės ir Irmos Alekienės velti gaminiai. Šiltumo ir jaukumo jausmą suteikia Birutos Jugulienės megztos pirštinės ir kojinės. Žiūrint į pintas Saveros Paštukienės ir Violetos Laužikienės juostas bei Janinos Varnienės išsiuvinėtas staltieses neatsistebėsite kruopštumu. Apie artėjančias Šv. Velykas jau primena Genutės Beniulienės numarginti margučiai ir Violetos Laužikienės verbos. Negalima nepastebėti ir virš galvų lėtai linguojančių iš šiaudų nupintų Ilonos Mikulėnienės sodų. Na o tvirtybės visai parodai suteikia Vytauto Jasinsko dirbiniai iš akmens.

Parodos ir renginio pristatymo metu visų metų veiklos darbus pristatė ir skaidres demonstravo Kupiškio r. tautodailininkų sąjungos Liaudies meno studijos „Židinys“ pirmininkė Virginija Jurevičienė. Ji trumpai aptarė tautodailininkų veiklą. Skaidrėse renginio dalyviai galėjo pamatyti kokios parodos buvo surengtos, kokiuose miestuose eksponuojami buvo darbai. Po apžvelgtos ataskaitos pirmininkė V. Jurevičienė pasveikino labiausiai nusipelniusius tautodailininkus ir dar nedrąsiai žengiančius naujokus, pakviesdama juos tapti tautodailininkų sąjungos nariais.

Kupiškio r. tautodailininkai labai artimai bendrauja ir su kitų rajonų bendražygiais. Vieni kitus lanko, sveikina. Pasveikinti su parodos atidarymu šiais metais atvyko Ukmergės r. tautodailininkų sąjungos pirmininkas Rimantas Zinkevičius. Jis džiaugėsi, kad Kupiškio krašto žmonės turi tikrai didelį būrį tautodailininkų, kurių parodos būna tikrai aukšto lygio. Gaila, tačiau šiais metais ataskaitinė kūrybos darbų paroda sutapo su „Kaziuko muge“, todėl daugelis meno puoselėtojų buvo išvykę į sostinę garsinti savo kraštų.

Kupiškio etnografijos muziejus taip pat džiaugiasi, kad gali bendradarbiauti su ryškiais meno puoselėtojais ir kartu rengti parodas. Atsidėkodami už nuostabius kūrybos darbus Kupiškio etnografijos muziejaus l. e. direktorės pareigas vyr. fondų saugotojos vardu buvo įteiktos padėkos Renei Sriubiškienei už Kupiškio krašto garsinimą dalyvaujant respublikiniuose konkursuose, Virginijai Jurevičienei ir Genei Vaičikauskienei už produktyvią edukacinę ir parodinę veiklas.

Renginio dalyvius ir svečius dainomis džiugino Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio mergaičių vokalinis ansamblis „Smile“ (vad Irena Jėčiuvienė).

Tariam didelį ačiū Kupiškio r. tautodailininkams už giliai formuojamą meninį stilių ir skonį.

Paroda eksponuojama iki šių metų kovo 30 d. Kupiškio etnografijos muziejuje.

Jurgita Malevičiūtė

atask1

 

atask2

atask3

Tautodailininkės Irenos Vapšienės pinti dirbiniai.

atask4

Renginio vedėja Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Jurevičienė.

atask5

Koncertuoja Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio mergaičių vokalinis ansamblis "Smile" (vad. I. Jėčiuvienė).

atask6

Nuotrauka renginio metu.

atask7

Ataskaitą apie 2018 m. nudirbtus darbus pristato Kupiškio r. tautodailininkų sąjungos pirmininkė Virginija Jurevičienė.

atask8

Nuotraukoje Ukmergės r. tautodailininkų sąjungos pirmininkas Rimantas Zinkevičius.

atask9

Nuotraukoje labiausiai nusipelniusi tautodailininkė už Kupiškio krašto garsinimą Renė Sriubiškienė.

atask10

Bendra nuotrauka.

Vasario 16-osios minėjimas.

2019 m. Vasario 15 d. Kupiškio etnografijos muziejaus kiemelyje vyko Vasario 16-osios minėjimas. Susirinkusius renginio dalyvius sveikino Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Pakalniškienė, kuri visiems priminė: „Vasario 16-ąją švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Prieš šimtą metų ir vienerius metus pasirašytame valstybės atkūrimo akte šalį atstatanti Lietuvos Taryba pabrėžė, kad atkuriama valstybė nėra nauja, o tik seno valstybingumo tąsa: Lietuvos valstybės istorija yra kuriama daugiau nei 1000 metų. Prieš 30 metų, 1989 m. Vasario 16-oji Kupiškio mieste buvo taip ypatingai paminėta. Buvo pirmasis viešas mitingas. Jo metu Kupiškio etnografijos muziejaus kiemelyje buvo pasodintas ąžuoliukas. Pasodino jį Petras Kilsielius ir Algis Graužinis. Prisiminti visą tą istoriją buvo pakviestas to meto liudininkas Kazys Stančikas.“

Visus susirinkusius pasveikinti su Vasario 16-ąja ir sugiedoti Lietuvos himną sutiko Kupiškio r. kultūros centro folklorinio ansamblio „Kupkėmis“ vyrai (vad. A. Pustovaitienė).

Baigiantis minėjimui, nepabūgus šaltam orui ir iškėlus tris spalvas į viršų, smagiais žodžiais renginį užbaigė P. Matulionio progimnazijos Kupos skyriaus 1 klasės moksleiviai, kurie deklamuodami eilėraštuką į dangų paleido balionus.

Vėliau visi buvo pakviesti į Kupiškio etnografijos muziejaus parodų salę, kur vyko A. Jonušytės fotografijų albumo „Kupiškio krašto vaizdai“ pristatymas.

Į albumą iš daugiau kaip 1,5 tūkstančio nuotraukų, buvo atrinktos tik 230 nuotraukos. Vartydami leidinį, galime pamatyti, kad fotografijos susijusios su istorija, meniškumu, žmonių gyvenimais ir Kupiškio kraštu.

A. Jonušytė trumpai papasakojo kaip buvo atrenkamos nuotraukos, ir kokiu būdu buvo jos gautos. Nuotraukas apibūdinti ir apie jas papasakoti, autorė pakvietė ir keletą pateikėjų: Algirdą Petrulį, Liną Matiukaitę Aldoną Ramanauskienę ir Viliją Morkūnaitę.

Kupiškio r. savivaldybės mero Dainiaus Bardausko padėkos raštą už Kupiškio krašto garsinimą įteikė Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė.

Renginio metu koncertavo Kupiškio r. kultūros centro folklorinio ansamblio „Kupkėmis“ vyrai ir Salamiesčio padalinio kantri grupė „Lyja“ (vad. A. Totoris).

IMGP0408

Nuotrauka renginio metu.

IMGP0411

Foto akimirka.

IMGP0413

Renginio vedėja Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Pakalniškienė.

IMGP0427

Iš kairės Vilija Morkūnaitė, Kazys Stančikas ir Almina Kisielienė.

IMGP0433

Ąžuolas pasodintas prieš 30 metų.

IMGP0441

Nuotrauka minėjimo metu.

IMGP0443

Eiraštį drauge deklamuoja P. Matulionio progimnazijos Kupos skyriaus 1 klasės mokinės.

IMGP0446

Foto akimirka.

IMGP0450

Pristatomas A. Jonušytės fotografijų albumas.

IMGP0454

Nuotrauka renginio metu.

IMGP0460

Koncertuoja Kupiškio r. kultūros centro foklorinio ansamblio "Kupkėmis" vyrai (vad. A. Pustovaitienė).

IMGP0475

L. e. direktorės pareigas Kupiškio etnografijos muziejaus vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė.

IMGP0486

Koncertuoja Kupiškio r. kultūros centro Salamiesčio padalinio kantri muzikos grupe "Lyja" (vad. A. Totoris).

IMGP0521

Nuotraukoje Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė.

IMGP0513

Nuotraukoje Kupiškio trečiojo amžiaus iniversiteto atstovai.

IMGP0523

Nuotraukoje albumo autorė Aušra Jonušytė (kairėje) ir Elena Šimonytė.

Popietė skirta Sausio 13-ąjai atminti...

Šių metų Sausio 11-ąja  Kupiškio etnografijos muziejuje vyko popietė, skirta Sausio 13-ąjai paminėti "Atmintis gyva". 

Pristatydamą renginį, Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Pakalniškienė visiem priminė, kad 1991 m. sausio 12-osios išvakarėse iš Kupiškio išvažiavo 15 autobusų, su beveik 500 Kupiškio r. žmonių. Vyko Skapiškio, Noriūnų, Alizavos, Antašavos ir kitų rajonų gyventojai.

 

Renginio metu muziejininkė Aušrelė Jonušytė pristatė parodą, kurioje buvo eksponuojamos dar niekur neviešintos fotografijos iš tų dienų liūdytojo Algimanto Seibučio archyvo. 

Prisiminimais pasidalinti buvo pakviesti tų dienų liudytojai Rimgaudas Muntrimas ir Modestas Puišė. Renginio dalyviai turėjo galimybę išgirsti ką tuo metu jie patys išgyveno, bei paklausti kas labiausiai įstrigo. 

Renginio dalyviams,svečiams bei žuvusiems už Lietuvos laisvę muzikinius kūrinius skyrė Kupiškio r. meno mokyklos mokiniai.

IMGP0082

Nuotraukos iš Algimanto Seibučio archyvo.

IMGP0086

Nuotrauka renginio metu.

IMGP0090

Renginio vedėja Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Pakalniškienė.

IMGP0091

Koncertuoja Kupiškio r. meno mokyklos moksleivės.

IMGP0101

Nuotrauka renginio metu. Antroje eilėje pirmasis sėdi Kupiškio r. savivaldybės meras Dainius Bardauskas.

IMGP0107

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Aušra Jonušytė.

IMGP0116

Prisiminimais dalinasi Rimgaudas Muntrimas.

IMGP0124

Nuotraukoje Modestas Puišė.

IMGP0147

Nuotraukoje Kupiškio r. meno mokyklos moksleivė ir mokytoja Edita Dobriskienė.

 

„Tautiškos giesmės“ atodangos

Vasario 14 d. Kupiškio etnografijos muziejuje lankėsi viešnios iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešosios bibliotekos vartotojų aptarnavimo skyriaus - vyriausioji metodininkė Jolanta Sriubienė ir Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Ona Peseckaitė. Edukatorės Kupiškio krašto švietimo ir ugdymo įstaigoms pristatė edukacinę programą „Tautiškos giesmės“ atodangos“.

J. Sriubienė ir O. Peseckaitė edukacinio užsiėmimo metu papasakojo Tautiškos giesmės pradžią ir jos kūrėjo - Vinco Kudirkos gyvenimo kelią. Vaikai turėjo galimybę pasižiūrėti ne tik dokumentinį filmuką, susipažinti su V. Kudirkos biografija, tačiau ir savo akimis pamatyti unikalų, mūsų vienų iš pirmųjų lietuviškų laikraščių „Varpo“ ir „Ūkininko“ numerių originalus, kurie yra atidžiai saugomi saugyklose. Po šilto ir išsamaus edukatorių pasakojimo, vaikai gavę šiek tiek teorinių žinių, galėjo jas pritaikyti praktikoje. Vaikams buvo duota užduotis iš žodžių ir sakinių fragmentų sudėti Tautišką giesmę.

Edukacijai baigiantis mažieji mūsų lankytojai buvo apdovanoti spalvinimui skirtais valstybiniais ženklais, iš siūlų vytomis tautiškomis apyrankėmis, ir minint Šv. Valentino dieną, viešnios vaikams padovanojo šokoladinių širdučių ir kvietė mylėti Tautišką giesmę, Lietuvą, save ir savo artimuosius, branginti Lietuvą ir jos taip sunkiai iškovotą laivę.

IMGP0321

Foto akimirka edukacinio užsiėmimo metu.

IMGP0336

Nuotraukoje Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Ona Peseckaitė.

IMGP0341

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės - Bitės viešosios bibliotekos vartotojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji metodininkė Jolanta Sriubienė.

IMGP0343

Foro akimirka.

IMGP0345

Foto akimirka užsiėmimo metu.

IMGP0350

Edukatorė O. Peseckaitė supažindina vaikus su teorine medžiaga.

IMGP0369

Kiekvienas vaikas gavo po spalvinimo bukletėlį.

IMGP0374

Vaikai sudėliojo Lietuvos himno fragmentą.

IMGP0377

Kiekvienas dalyvis gavo dovanų po juostelę ant rankos.

IMGP0393

Vaikų džiaugsmui - saldainiukai širdelės kiekvienam.

Atverk širdį gerumui...

Sausio 17 d. Virbališkiuose vyko muzikinė - literatūrinės popietė ,,Atverk širdį gerumui‘‘. Renginio pradžioje vedančiosios Lidijos Mačiulienės paskaityta pasaka apie gerumą paskatino visus susimąstyti iš kur atsiranda gerumas. Malonu buvo pristatyti popietės svečius iš Kupiškio socialinės globos namų. Skambėjo šių namų gyventojų kapelos „Žvangučiai“ (meno vadovai Sigitas Malinauskas ir Robertas Rutkauskas) smagios ir visiems gerai žinomos dainos, todėl susirinkusieji mielai dainavo kartu. Žiūrovų gausūs aplodismentai, šypsenos palaikė dainuojančius, o eilėraščių posmai apie gerumą, priminė visiems ,, Kiek dovanosi tu kitiems Gerumo, tiek iš kitų jo gausi pats...“ Duetų pasirodyme skambėjo populiariosios dainos, kurios niekada nesensta. Poezijos posmai, kapelos “Žvangučiai” šaunūs atlikėjai pripildė renginio dalyvių širdis gerumo, džiaugsmo. Tikimės, kad ne tik šventėje pastebėsime šalia esantį, pasidalinsime su kitu savo laiku, geru žodžiu, džiaugsmu, meile.

 Popietės metu Kupiškio socialinės globos namų gyventojų ir keramikų parodą „Keramikos menas žmogaus gerovei“ pristatė užimtumo specialistė Raminta Murnikova. Ji papasakojo apie vykusį projektą „Lipdau pasaulį ir save: keramikos menas žmogaus gerovei“. Keramikos darbai buvo jau eksponuojami Šepetoje, Vilniuje, Uoginiuose, mūsų bibliotekoje, o iki vasario mėn. pabaigos dar galėsime pasigrožėti Virbališkių buvusios mokyklos patalpose. Sužinojome, kad globos namų gyventojai noriai koncertuoja ir džiaugiasi galėdami aplankyti kitų bendruomenių organizuojamus renginius.

Po koncerto renginio organizatorės Virbališkių bibliotekos bibliotekininkės ir Laukminiškių kaimo muziejininkė visus vaišino kvapnia arbata, kava ir kaimišku sūriu. Laikas praleistas kartu širdis pripildė gerumo, ramybės ir pasitikėjimo.

Virbališkių kaimo ir Kupiškio socialinės globos namų bendruomenių, Laukminiškių kaimo muziejaus bendradarbiavimas tęsiamas. Džiugina užsimezgusi nuoširdi draugystė. Visada lauksime atvykstant svečių ir pasirodant su naujais darbais, koncertine programa. O ši popietė priminė, kad turime rasti laiko poezijai, muzikai, kūrybai, bendravimui ir gerai pasvarstyti, kokios vertybės mūsų gyvenime svarbiausios.

Dėkojame Kupiškio socialinės globos namų gyventojų kapelai „Žvangučiai“ ir bendruomenei, kad turėjome galimybę susipažinti su jų kūryba, kuri pripildo širdį šiluma, spalvomis, palieka šviesias mintis.

Virbališkių vyresn. bibliotekininkė Lidija Mačiulienė

 glob

Akimirka iš renginio Virbališkiuose.

glob1

Muzikinės - literatūrinės popietės "Atverk širdį gerumui" vedėja Lidija Mačiulienė.

glob2

Kupiškio r. socialinės globos namų užimtumo specialistė Raminta Murnikova ir meno vadovas Sigitas Malinauskas.

glob3

Kupiškio r. socialinės globos namų gyventojų kapela "Žvangučiai" (vad. Sigitas Malinauskas ir Robertas Rutkauskas).

glob4

Akimirka iš koncerto. Duetas.

glob5

Akimirka iš koncerto.

Jubiliejinė tautodailininkės Virginijos Jurevičienės kūrybos darbų paroda

Visi skubantys jau iš tolo galėjo matyti kaip apšviestuose languose kabo patys gražiausi tautodailininkės darbai. Atėję žmonės galėjo pasijusti tarsi atsidūrę baltoje pasakoje, kur širdy užlieja šilti prisiminimai apie paprastus žemiškus dalykus – miškus, vaikus, gimtinė, dainas ir moterų pasaulį...

V. Jurevičienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus pirmininkė. Gimė 1963 03 28 d. Daukniškių k., Panevėžio rajone. 1985 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio ugdymo fakultetą įgydama aukštąjį išsilavinimą.

Parodos autorė nuo mažens mėgo piešti, o karpyti karpinius pradėjo jau baigusi mokslus ir pradėjusi dirbti. Nors po to, buvo ilgas laiko tarpas, kuomet tautodailininkė tuo nebeužsiėmė. Vėl karpyti ir dalyvauti parodose pradėjo nuo 2010 m. Jos darbai ne vieną kartą buvo eksponuoti tarptautinėse, respublikinėse parodose, Briuselyje (Belgija), Baltarusijoje, Lenkijoje, Turkijoje. Menininkė yra surengusi 22 autorines parodas.

Renginio atidarymą pradėjo Kupiškio etnografijos muziejaus l. e. direktorės pareigas vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė.„Labai džiaugiuosi, kad mūsų krašto tautodailininkai vis auga ir tobulėja. Jie yra tie žmonės, kurie fiksuoja ir neleidžia mums pamiršti savo etninės kultūros, – kalbėjo renginio vedėja. Viena iš jų – auksinių rankų turėtoja Virginija Jurevičienė. Turbūt nėra Kupiškio mieste tokio žmogaus, kuris nepažinotų šios tautodailininkės kaip darželio auklėtojos, draugės, pedagogės, bičiulės, kolegės ir karpytojos".

Parodos vedėja G. Zuozienė pristatė karpinių meną. „Tai meno šaka, kuri artima grafikai. Jų menas gimė Rytuose, Kinijoje, kur buvo išrastas šiuolaikinis popierius. O Lietuvoje nuo 19 a. pabaigos juos naudojo namų puošybai – gražindavo lempų gaubtus, lentynas, langus. Margindavo velykinius kiaušinius, Šv. Kalėdoms karpydavo snaiges. Karpiniai buvo karpomi įvairiomis tematikomis“, – kalbėjo G. Zuozienė.

Tą pastebėti galėjo kiekvienas apsilankęs menininkės V. Jurevičienės parodoje, kur eksponuojama net 74 darbai. Akys tiesiog mirgėjo nuo išpuoselėto kruopštumo, tikslumo. Parodos autorės darbuose atsispindi Kupiškio krašto bažnyčios, metų kaita, šventės. Kai kuriuose darbuose galima net įžvelgti karpytojos išgyventus jausmus, prisiminimus, kuriuos žirklių pagalba perkelia ant balto popieriaus lapo.

Parodos atidarymo šventėje tautodailininkė sulaukė be galo daug svečių. Gėlės netilpo ant stalo, o nuo apkabinimų, šiltų ir nuoširdžių žodžių tautodailininkė V. Jurevičienė tiesiog švytėjo. Kai kurie svečiai padarė autorei staigmeną, atvykdami į jos jubiliejinę parodą. O viena ryškiausių svečių – Etninės kultūros globos tarybos administracijos vyriausioji specialistė Aukštaitijos regionui, Tradicinių amatų centro Reškutėnuose etninės veiklos skyriaus vedėja, hum. mokslų dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė, kuri buvo įpareigota įteikti asmeninį padėkos raštą nuo LR Žemės ūkio ministro Giedriaus Spurlio.

Visi stebėjosi tautodailininkės V. Jurevičienės sugebėjimais, tačiau parodos atidarymo metu, visi sužinojome, kad ji turi dar vieną talentą – dainuoti. Kartu su Kupiškio lopšelio-darželio „Obelėlė“ moterų kolektyvu „Dainija“ (vad. L. Vaidilienė) visus renginio dalyvius džiugino dainomis.

„Lai kiekvienas linkėjimas, šypsena, apkabinimas giliai įsišaknija Jūsų širdyje, ir duoda daugybę gražių vaisių, kuriais mes galėtumėme gėrėtis“ – kalbėjo G. Zuozienė, ir dar kartą visus pakvietė apžiūrėti šią ažūrinę pasaką.

Paroda eksponuojama iki šių metų sausio 30 d. Kupiškio etnografijos muziejuje.

Muziejininkė Jurgita Malevičiūtė.

IMGP0058

Tautodailininkė, karpytoja Virginija Jurevičienė.

IMGP9876

Nuotrauka renginio metu.

IMGP9879

Nuotraukoje v. Jurevičienė ir Kupiškio etnografijos muziejaus vyr. fondų saugotoja, l. e. direktorės pareigas Giedrė Zuozienė.

IMGP9884

Kupiškio lopšelio-darželio "Obelėlė" moterų ansamblis "Dainija" (vad. Laima Vaidilienė iš kairės pirmoji).

IMGP9892

Nuotraukoje karpytojos V. Jurevičienės tėvai Janina ir Antanas Čemeriai.

IMGP9909

Nuotraukoje Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas Saulius Kronis. 

IMGP9916

Sveikina Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė.

IMGP9934

Kupiškio r. tautodailininkai su karpytoja Virginija Jurevičiene (pirmoje eilėje iš dešinės antroji).

virg1

Etninės kultūros globos tarybos vyriausioji specialistė Aukštaitijos regionui, Tradicinių amatų centro Reškutėnuose etninės veiklos skyriaus vedėja Regina Mikštaitė-Čičiurkienė (dešinėje) įteikia žemės ūkio ministro Giedriaus Surplio padėkos raštą.

Kvepiančios Kalėdos

kk5Neseniai prasidėjęs Adventas – tai laukimo, rimties, vilties, maldos ir susikaupimo metas prieš Šv. Kalėdas. Adventu šis laikas ne veltui vadinamas. Tai lyg ir kvietimas permąstyti, išnagrinėti praeinančius metus, nuveiktus darbus. Tai laikas, kai atrodo, kad naujai susipažįsti su pačiu savimi, išgyvendamas vidinio susikaupimo džiaugsmą, maldos, gerų darbų darymo laiką. Per keturias advento savaites galime dalintis vieni su kitais meile, supratimu. Laikas daugiau ir dažniau dėkoti, mažiau ir rečiau reikalauti.

Susirinkusieji gruodžio 13 d. Virbališkiuose turėjo puikią galimybę susipažinti su vienu seniausių tradicinių amatų – žvakių liejimu ir jų gamyba. Vyko edukacinės-kūrybinės dirbtuvėlės ,,Kvepiančios Kalėdos". Atvyko viešnios iš Uoginių, kurios padovanojo žvakių gamybos iš natūralaus bičių vaško edukacinį užsiėmimą. Jį vedė A. Petrausko muziejaus muziejininkė Laura Eižinienė, o jai talkino Palmira Kamarauskienė. Užsiėmimo metu, kuris truko daugiau nei valandą, susirinkusieji susipažindinti su žvakių gamybos subtilybėmis ir įvairiais būdais: iš vaško plokštelių – susukant žvakę arba išspaudžiant norimos formos žaisliuką ant eglutės, liejimo būdu – tai įdomių formų žvakutės arba pakabinami žaisliukai. Įdomu patiems gamindami žvakes, prisilieti prie tikro kvepiančio vaško. Žvakių gamybos procesas, kaip terapija, sutelkia žmones gražiam bendravimui, meditacijai, poilsiui. Visoms dalyvėms labiausiai patiko karšto vaško pylimas į formeles, užburiantis jo kvapas. O tada nekantrus galutinio rezultato laukimas, kokios formos žvakutė, kurio įdomesnė... Lūkesčiai išsipildė su kaupu– dėka sumanių, kantrių dirbtuvėlių mokytojų dalyvės pasigamino ne po vieną natūralaus vaško žvakelę ir originalų eglutės žaisliuką.

Smagiai kartu praleista kūrybiška popietė tuo nesibaigė. Temstant apsilankė Kalėdų Senelis, kuris padėjo įžiebti eglę, pradžiugino mažus ir didelius, išdalindamas saldainius. Dangų nutvieskė įspūdingi fejerverkai.

Šiek tiek sušalę sėdome prie puošnaus stalo pasivaišinti karšta kava, arbata, kvapniais pyragais, sausainiais ir pasidalinti įspūdžiais apie nuveiktus darbus. Popietės organizatorės visiems linkėjo ramaus Advento ir gražaus Šv. Kalėdų laukimo, bei kūrybingų, prasmingų, sveikų Naujųjų 2019 metų. Kiekvienas gavo dovanų po riešutą su palinkėjimais. Te jie išsipildo...

Ačiū visiems dalyvavusiems.

Lidija Mačiulienė

kk

Edukacines - kūrybines dirbtuvėles vedė muziejininkė Laura Eižinienė (stovi), o jai talkino Palmira Kamarauskienė.

kk2

Smagu pačioms pasigaminti natūralaus vaško žvakes.

kk4

Akimirka kai vaškuolės darbščiosios rankose virsta žvakėmis.

kk8

Edukacijos dalyvės. 

Šv. Kalėdų šiluma mus visus suartina

pad1Kupiškio Etnografijos muziejus bene pirmasis Kupiškio rajone pradėjo kalėdinių renginių ciklą. Snieguotą gruodžio septintosios popietę į šventiškai išpuoštą parodų salę muziejininkai pakvietė visus savo darbuotojus, rajono vadovus, rėmėjus, geradarius ir Kupiškio visuomenę. Prie baltomis staltiesėmis užtiestų stalų šiltai mirkčiojant žvakučių liepsnelėms jaukiai įsitaisė virš penkiasdešimties svečių. Prasidėjo padėkos vakaras „Šv. Kalėdų šiluma mus visus suartina“.

...Spėriai bėga metai, nusinešdami skausmą, nusivylimą, širdžiai mielas akimirkas. Nepajuntama valandų tėkmė, nepastebimas dienų skrydis. Taip palydime nutolstančius metus. Iš jų visų kilimas nuostabus, kuriuo šiandien prabėgę metai vaikšto su rūpesčiais ir džiaugsmais, su įveiktom kliūtim ir dideliais darbais. Šį vakarą paversti maloniu stabtelėjimu kasdienių darbų ir rūpesčių sūkury, susimąstymo akimirka, ramybės palaima pakvietė renginio vedėja muziejininkė Virginija Pakalniškienė. Pristačiusi stebuklingąjį adventinį laikotarpį ji pabrėžė, kad jaukus Kalėdinis laikotarpis – tai ne tik džiugus švenčių laukimas, bet ir nuveiktų darbų įvertinimas, skolų „atsirokavimas“, pagarba geradariams. O gražių darbų šiemet nestigo. Yra kam šiandien nulenkti galvas ir nuoširdžiai AČIŪ ištarti. Atsilyginimui neturėdami brangių dovanų, muziejininkai svečiams skyrė šilčiausius padėkos žodžius ir dainų autoriaus ir atlikėjo panevėžiečio Sigito Stankūno muzikinius sveikinimus.

Gražiausi posmai ir atlikėjo dainos buvo skirti visų rajono ugdymo įstaigų darbuotojams bei jų ugdytiniams, kurie visada noriai dalyvauja visuose muziejaus organizuojamuose renginiuose bei projektuose. Už dalinamą gerumą ir meilę kitiems (kaip žinome, visada ką duodam – sugrįžta patiems) padėkota visiems meniniams rėmėjams - Kupiškio Kultūros centrui, Kupiškio Meno mokyklai, jų darbuotojams bei pedagogams, jų vadovaujamiems meno kolektyvams.

Begaliniame šių dienų skubėjime, kada jau nebėra laiko pastebėti pačių svarbiausių dalykų gyvenime, yra dar rajone verslininkų, įmonių vadovų, kurie suranda laiko ir galimybių paremti ir prisidėti prie renginio ar leidinio. Gera, kai apie muziejininkų darbus gali sužinoti visuomenė – visada pagalbos ranką tiesia informaciniai rėmėjai. Labai svarbu ir geri kaimynai bei giminiškos institucijos – Kupiškio Jaunimo centras, Viešoji biblioteka, Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia – pasitarti, paskatinti, pagalbos paprašyti visada yra kur kreiptis. Visada savi ir laukiami muziejuje visi Kupiškio tautodailininkai. Padėkota ir visiems muziejaus geradariams, kurie kas eksponatus padovanojo, kas prisiminimais pasidalino, kas savo buvimu ir dalyvavimu parodė, koks svarbus žmonėms yra muziejaus darbuotojų triūsas ir pasiekti rezultatai.

Tokių gražių rezultatų muziejus nebūtų galėjęs pasiekti be rajono vadovų paramos ir palaikymo. Tad patys gražiausi padėkos ženklai ir jautri S. Stankūno daina buvo skirti savivaldybės merui, savivaldybės administracijai, Kultūros, švietimo ir sporto skyriui.

„Tad dėkojam mes visiems – ir mažiems, ir dideliems,“ – bendrą moto vis kartojo mažosios nykštukės (muziejininkės Kristinos Jokimienės NVŠ programos dalyvės) dovanodamos savo rankomis sukurtas šventines dovanėles visiems padėkos vakaro svečiams. Užpūtę Kalėdų žvakeles, vėl gyvenimą pradėsime nuo sausio: vėl suksimės darbų verpetuose, vėl darysime gerus darbus, vėl kursime rytojų. Tvirtėsim, draugausim ir kursime kartu. Jaukių, džiaugsmingų, sveikų ir sėkme ir laime turtingų Šv. Kalėdų ir sėkmingų ateinančių Naujųjų visiems mūsų geradariams. Tegul Angelas, vidinė šiluma kaip purus baltas sniegas būna Jūsų širdyse. Muziejaus darbuotojams linkiu sveikatos, santarvės, pagarbos vienas kitam, kasdieniškos tolerancijos, kūrybinio polėkio – juk tik nuo mūsų pačių priklauso šios mažos gimtojo krašto kultūros įstaigos veidas.

 pad0

Renginio vedėja muziejininkė Virginija Pakalniškienė.

pad3

Nuotraukoje panevėžietis, dainų atlikėjas Sigitas Stankūnas.

pad4

Muziejininkės Kristinos Jokimienės NVŠ programos dalyvės - nykštukės.

„Refleksijos gyvenimo ir amžinybės tema“

Kupiškio etnografijos muziejus bendradarbiaudamas su Panevėžio miesto dailės galerija, šių metų lapkričio 23 d. atidarė neeilinę parodą „Aukštaitijos dailė 2018. Memento mori“. Čia eksponuojami 14-kos dailininkų darbai, sukurti per pastaruosius dvejus metus. Susirinkusius į parodos atidarymą gitaros garsais pasveikino Kupiškio meno mokyklos mokiniai Povilas Uckus ir Gabrielė Būgaitė (vad. Kęstutis Stankevičius).

Dailininkai buvo kviesti kurti natiurmortus su įvairiais „memento mori“ (atmink, kad mirsi) motyvais.  Paveiksluose gausiai atsispindi medžioklės, žūklės, derliaus gėrybėmis nukrauti stalai, kuries simbolizuoja žmogiškojo gyvenimo gerovę. Žvelgiant į kitus paveikslus, galima pastebėti, kad visa tai yra tik elementai. Galima pastebėti mintį, kad gyvenime viskas yra laikina. Pasaulyje užgyventas turtas nėra svarbus. Kažkam tai yra tuštybė, puikybė.  O didžiausią dėmesį reikia skirti  dvasiai, žmogiškiesiams ištekliams ir ruoštis tikrajam dangiškajam gyvenimui.

Kupiškio etnografijos muziejuje surengtoje parodoje savo kūrinius pristato autoriai, gyvenantys Aukštaitijoje ar siejantys save su šiuo regionu. Tai Arvydas Gudas, Vidmantas Jažauskas, Osvaldas Juška, Juozas Lebednykas, Darius Misiūnas, Irina Nosova, Nojus Petrauskas, Rūta Povilaitytė, Egidijus Radvenskas, Diana Rudokienė, Girmantas Rudokas, Jolanta Rudokienė, Antana Šeronas, Vytautas Tallat-Kelpša.

Panevėžio dailės galerijos direktorius Egidijus Žukauskas teigė, kad atrinkti darbus, kurie bus eksponuojami jų galerijoje buvo be galo sunku. Vertinimai šiais metais dar griežtesni ir tikslingesni. Dailininkų prašyta kuriant darbus atsižvelgti į šiandieninį pasaulį, perteikti savo požiūrį į visuomenę, į besaikį vartojimą bėgant, nemastant, nematant, nevertinant. O sustoti irpamastyti.

„Vieni dailininkai į užduotį pažiūrėjo standartiškiau, antri – novatoriškiau. Šiųmetės parodos išskirtinumas – mažesnė žanrų įvairovė nei įprastai. Ekspozicijoje vyrauja tapyba, bet šalia jos matome ir kitas dailės šakas, iš kurių savo įtaigumu išsiskiria instaliacijos. Džiugu, kad paroda pasipildė ir naujais, jaunais autoriais, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius meno pasaulyje“ – kalbėjo parodos kuratorė Aurelija Seilienė.

Kupiškio etnografijos muziejuje eksponuojami 15 skirtingų autorių darbai. „Kadangi jūsų muziejaus parodų salė mažesnė negu Panevėžio dailės galerijos, mes labai kruopščiai atrinkome tuos darbus, kuriuose dailininkai teptuko pagalba perteikia  šiuolaikinį paprasto žmogaus, gyvenimą ir jo svarbą. Taip pat  svarbu niekada nepamiršti, kad visa tai yra laikina“ – kalbėjo A. Seilienė.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė nuoširdžiai padėkojo Panevėžio miesto dailės galerijos direktoriui E. Žukauskui už suteiktą progą kupiškėnams pamatyti profesionalią parodą, kuri bus eksponuojama iki gruodžio 18 dienos.

mom

Kupiškio meno mokyklos mokiniai Povilas Uckus ir Gabrielė Būgaitė (vad. Kęstutis Stankevičius)

mom1

 

Panevėžio miesto dailės galerijos parodų kuratorė Aurelija Seilienė.

mom2 

Panevėžio miesto dailės galerijos direktorius Egidijus Žukauskas

Šviesos ir spalvų paslaptys

vaic7Šių metų lapkričio 17 d. Uoginių amatų centre įvyko tautodailininko tapytojo Kęstučio Virgilijaus Henriko Vaičiūno kūrybos darbų parodos uždarymo šventė Visus reginio dalyvius daina pasveikino Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro Subačiaus padalinio mergaičių vokalinis ansamblis „Smile“ (vad. Irena Jėčiuvienė).

Renginio vedėja muziejininkė Jolanta Knizikevičienė trumpai pristatė eksponuojamą parodą. Ji pasakojo, kad tapytojas kartu su žmona, netikėtai praskaidrinę rudeninę nuotaiką ir pravėrę muziejaus duris, mielai patys darbavosi prie parodos rengimo ir ruošimo. Kiekvienas žmogus, kuris atėjo apžiūrėti parodos, galėjo nors trumpam pajausti darbų spinduliuojamą šilumą, laimę ir istoriją. Ilgomis kalbomis nevargindama renginio dalyvių, muziejininkė pradėjo dialogą su pačiu autoriumi.

Tapytojas K. V. H. Vaičiūnas teigė, kad kalbėti apie save nelegva, nors labai miela ir šilta prisiminti savo vaikystę. Jis trumpai prisiminė kaip mokėsi Skapiškio mokykloje, kokias išdaigas su draugais krėtė prie Skapiškio ežerėlio. Tapytojas studijavo fiziką. Ir į tą tikslųjį mokslą pastūmėjo tuometinis Skapiškio mokyklos direktorius. Ir tapybos jis niekada nepamiršo. Ši sritis traukė jau nuo vaikystės. Atskirai šio mokslo nėra kandęs, ir nebaigęs jokių mokslų. O fizikos mokslas labai pasitarnavo tapant. Ypatingai optikos skyrius dailininkams duoda daug žinių. „Tai yra šviesaeigis šviesos sklidimas, kuris paaiškina visus šiuos dėsnius“, - kalbėjo autorius.

Tapytojas K. V. H. Vaičiūnas tvirtino, kad būnant fiziku ir tapytoju, parinkti spalvas ir šviesas tikrai nesudėtinga. O kaip tik yra stimulas ir noras išgauti kažką naujo. Naujas spalvas ir atspalvius ir juos kartu derinti. Dėl to darbus galima padaryti arba labai ramius, arba labai rėksmingus, sukeliančius žiūrovui ir teigiamas ir neigiamas emocijas.

Parodos autorius dirbo labai įvairų darbą, kurį tekdavo keisti kas penkeri metai. Teko pabūti ir mokytoju, ir mokyklos direktoriumi. Su švietimo skyriumi kartu leido fizikos, matematikos vadovėlius. Ir tik vėliau atėjo šventas laikas, kaip sako pats autorius atgimimas. Labai aktyviai įsiliejo i Sąjūdžio veiklą . Stebėjo aktyvistus ir visus Kauno įvykius. Tai paliko labai didelį įspūdį ir tik vėliau suprato, kad Lietuva buvo kitokia. „Mokykloje buvome užglušinti, nes istorijos vadovėliai buvo labai ploni. Ir tik vėliau prasidėjo rimtesnis knygų skaitymas. Istorijos ieškojimas. Visa tai ir atitraukė nuo tapybos darbu. Dabar galiu daryti ką tik noriu“, - kalbėjo menininkas.

Į klausimą - Iš kur ta meninė gyslelė, autorius atsakė, kad tai iš mamos paveldėta. Mama labai mėgo karpyti. Buvo be galo kruopšti. Niekur nežiūrėdama ir nekopijuodama, iškarpydavo mums žvėrelius, paukštelius, gėles. Ir mes žaisdavome, nes žaislų tuo metu labai daug nebuvo. Reikėdavo patiems gamintis, o mama prie to prisidėdavo savo karpiniais“,- pasakojo tautodailininkas.

Neįmanoma buvo nepastebėti šalia sėdinčios žmonos Aldutės. Parodos autorius ją pristatė kaip savo mūzą, kuri visada prisideda prie jo darbų, padeda parengti parodas ir jų pristatymą. Nors pati žmona juokaudama prasitarė, kad ji daugiau yra „musė zirziaklė“. Pasak paties autoriaus, ji ir atvedė į meno pasaulį. „Studijuodami labai daug vaikščiodavome po parodas, galerijas. Patikdavo impresionistu darbai, spalvų mirgėjimas, šviesos sklidimas. Todėl ir pats naudoju šią techniką. Taip pat svajoju dar pabandyti tapyti mišria technika, kai naudojami skysti dažai ir pastelė“ – kalbėjo K. V. H. Vaičiūnas.

Paklaustas, kaip atsiranda tapybos tema, menininkas atsakė labai trumpai ir aiškiai -  keliaujant. Labai įkvepia pati Lietuva. Sąjūdžio laikai ir atgimimas. Tai suteikė mano darbams tikslumo. Šiuo metu Lietuvą palieka labai daug žmonių. O čia taip gražu, ir tikrai yra ką pamatyti. Apvažiuoti Lietuvą visada siūlau draugams. Ji labai prasminga, su labai gilia istorija“, - teigė parodos autorius.

Tai galėjo pamatyti kiekvienas apžiūrėti parodos užsukęs žmogus. Paveiksluose pavaizduotos istorinės vietos, įžymūs žmones. Žiūrovas galėjo pakeliauti istoriniais laikotarpiais, susipažinti su pilimis.

Per šventę tapytoją sveikino Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas Sauliu Kronis, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus liaudies meno studijos Židinys“ pirmininkė Virginija Jurevičienė. Sveikinimo žodžius Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotojų vardu tarė tautodailininkė Irena Vapšienė ir Jolanta Knizikevičienė, kuri renginį užbaigė žodžias tokiais žodžiais : „Gyvenimas kaip upė, plaukia ir nesustoja. Ateinam laiko tiltais, iš lėto, palengva. Kaip gera susutikti su tais, kurie nebijo keliauti, ieškoti. Kas diena, kas valanda. Negalima visko išsakyti žodžiais. Širdies virpuliukai visada išliks. Lai dailė ir muzika susilieja kartu“. Atsisveikinimo žodžius palydėjo Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro Subačiaus padalinio mergaičių vokalinis ansamblis „Smile“ (vad. Irena Jėčiuvienė).

 vaic1

Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio mergaičių vokalinis ansamblis "Smile" (vadovė Irena Jėčiuvienė sėdi viduryje).

vaic2

Parodos "Praeitis dabartyje" autorius Kęstutis Virgilijus Henrikas Vaičiūnas su žmona Aldute.

vaic3

Renginio vedėja muziejininkė Jolanta Knizikevičienė.

vaic4

Sveikina Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas Saulius Kronis.

vaic5

Sveikina Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus pirmininkė Virginija Jurevičienė.

vaic6

Sveikinimo žodžius Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotojų vardu tarė tautodailininkė Irena Vapšienė.

 

Tautodailininkės Genės Vaičikauskienės jubiliejinės parodos atidarymas

Už žalių miškelių,

Kur aukšta kalva,

Ten mano tėvynė,

Graži Lietuva...

Šiais žodžiais Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Pakalniškienė pradėjo tautodailininkės Genės Vaičikauskienės parodos pristatymą, kuris vyko šių metų spalio 27 d. Kupiškio etnografijos muziejuje.

Genia Vaičikauskienė gimė 1953 m. rugsėjo 19 d. Paluodės kaime Zarasų r. 1961 m. pradėjo lankyti Salako vidurinę mokyklą. 1969 m. įstojo į Rokiškio kultūros mokyklą mokytis bibliotekininkystės. 1972 m. jau darbuojasi Kupiškio r. Subačiaus gyvenvietės bibliotekoje. Dailės mokytojos kelią pradėjo nuo 1975 m. 1982-1987 m. Šiaulių pedagoginiame universitete įgyja pradinio mokymo pedagogikos ir metodikos specialybę. Nuo 1989 m. Subačiaus vidurinėje mokykloje jau dirba tik dailės mokytoja. 1996-1998 m. persikvalifikuoja į dailės mokytojos specialybę mokydamasi LPKI ir VDA. Dabar – dailės mokytoja ekspertė.

Šiuo metu dirba Subačiaus gimnazijoje. Visą savo gyvenimą pašventusi menui, savo mokiniams siekia ne tik suteikti naujų žinių, išmokyti naujų technikų, bet svarbiausia – skiepyti jautrumą grožiui, ugdyti meno pajautimą širdimi.

Tapytoja, keramikė, karpytoja – tokia dailininkės Genutės Vaičikauskienės kūrybinė paletė. Puikiai įvaldžiusi tas technikas, per pastaruosius metus surengė net 25 autorines parodas Kupiškyje, Zarasuose, Panevėžyje, Utenoje. Dalyvavo 29 pleneruose, simpoziumuose Molėtų Šiaulių, Panevėžio, Varėnos rajonuose, Latvijoje, Ispanijoje. Menininkė su Aukštaitijos tautodailininkais pateikė darbus net į 68 parodas. Apie pačią tautodailininkę ir jos darbus yra išspausdintos net 67 pačios įvairiausios publikacijos – laikraščiuose, žurnaluose, kataloguose.

Šių metų parodoje spalio 27 d. buvo pristatyti eksponuojami 8 tapybos darbai ir 12 grafikos darbų. Darbai labai moteriški ir lietuviški. Vyrauja paukščiai, gėlės, išraiškingos ir ryškios spalvos. Kaip sako pati autorė : „man pačios gražiausios palvos – tai rudens spalvos: raudona, geltona, oranžinė, ruda“. Tai suteikia jos darbams jaukumą ir šilumą. Tačiau žvalgydamiesi po ekspozicijų salę, galėjome pastebėti, kad šiuo metu tautodailininkės širdis labiau linksta prie keramikos. Darbų galėjome pamatyti pačių įvairiausių. Nuo ąsočių iki pačių išraiškingiausių dovanų dėžučių, kurios papuoštos įvairiausiais raštais.

Pati autorė prisipažino, kad didžiausias akstinas ruošiant parodas yra žmonės. Jų šypsenos, padėkos, apsikalbinimai. G. Vaičikauskienė pasakojo, kad kaip dailininkė ji pradėjo nuo tapybos. Šiandien tapyba mažiau užima jos veiklos, tačiau nesako, kad pamiršo. O didžiausią dėmesį skiria dabar skiria keramikai. Tautodailininkė pasakojo, kad parodas rengia pagal savo nuotaiką, pagal tai, kuo ji labai susižavi. „Kadangi esu pedagogė, tai nuolat turiu sugalvoti vis naujų idėjų, užsiėmimų, kad mokiniams ir žiūrovui nebūtų nuobodu. Žmones gali pritraukti tik naujais sumanymais,“ – teigė menininkė.

G. Vaičikauskienė paklausta kaip jai pavyksta nuolat šypsotis tiek akimis, tiek lupomis, teatsakė, kad tai turbūt genai, ir ji paprasčiausiai kitaip nemokanti.

Apie jos šypseną šiltai atsiliepė ir pasveikinti atvykęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Jarutis. Jis be galo džiaugėsi, kad Kupiškyje yra tokių žmonių, kurie pilni naujų idėjų, kūrybingų minčių. O G. Vaičikauskienė yra viena iš tų, kuri niekada nestovi vietoje, o džiugina žmones savo darbais ir kūryba. Gražiausius padėkos žodžius tarė Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Vytautas Knizikevičiaus. Jis pabrėžė, kad minint Lietuvos 100-metį, galime prisidėti prie jo šiltais darbais, rengiant ir pristatant parodą. Gerbiamas V. Knizikevičius negailėjo gražių ir šiltų žodžių parodos autorei, prisimindamas, kad ji pirmoji Kupiškio r. mokytoja eksperte, kad ji atstovauja metodiniam būreliui. Nuoširdžiai dėkojo už tai, kad mokytoja su savo ugdytiniais labai solidžiai atstovavo Kupiškio r. 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardant tos...“, kada Vilniuje vaikų amatų miestelyje prie Valdovų rūmų vykdė įvairias veiklas, užsiėmimus. V. Knizikevičius pabrėžė, kad G. Vaičikauskienė be galo tolerantiška, labai rami ir atsakinga moteris, gražiai bendraujant ir su vaikais, ir su kolegomis.

Sveikintojų buvo labai didelis būrys, gėlės ir dovanos netilpo ant stalo, o salėje skambėjo patys gražiausi ir šilčiausi sveikinimai nuo kolegų, kaimynų, mokinių, Subačiaus bendruomenės narių, Subačiaus miestelio seniūno ir seniūnijos atstovų, draugų. Nuoširdžių sveikinimų pynę skambių melodijų kaspinu labai gražiai apjuosė Kupiškio r. technologijos ir verslo mokyklos merginų ansamblis (vad. Sandra Guginienė) savo atliekamomis dainomis.

Šiandieną besidžiaugdami tautodailininkės kūryba, lauksime naujų jos parodų pristatymų su dar įvairesniais darbais.

Paroda eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje iki šių metų lapkričio 22 d.

Virginija Pakalniškienė ir Jurgita Malevičiūtė

Foto Jurgitos Malevičiūtės

gv1

Tautodailininkė, parodos autorė Genė Vaičikauskienė.

gv2

Nuotrauka parodos atidarymo metu. Iš kairės antras sėdi Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Vytautas Knizikevičius, trečiasis LRS narys Jonas Jarutis.

gv3

Renginį vedė Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Virginija Pakalniškienė (iš kairės pirmoji).

gv4

Parodos atidarymo metu koncertavo Kupiškio r. technologijos ir verslo mokyklos merginų vokalinis ansamblis (vad. Sandra Guginienė iš dešinės pirmoji).

gv5

Sveikina LRS narys Jonas Jarutis.

gv6

Nuotraukoje Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Vytautas Knizikevičius.

gv7

Pasveikinti meninikės atvyko Kupiškio r. Subačiaus miestelio seniūnas Vidmas Paliulis ir vyresnioji specialistė Laisva Čiuliepienė.

gv8

Patys šilčiausi sveikinimai mokytojai G. Vaičikauskienei nuo jos mokinių.

gv9

Pasveikinti vyriausios sesers atvyko brolis ir dar keturios seserys.

gv10

Pasveikinti parodos autorės atvyko keramikų atstovai iš visos Lietuvos.

gv11

Sveikina Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

gv12

Menininkė Genė Vaičikauskienė (iš dešinės trečioji) kartu su Kupiškio r. tautodailininkais.

Parodos „Keramikos menas žmogaus gerovei“ uždarymas

Rudenišką spalio 26 – osios rytą Adomo Petrausko muziejuje įvyko parodos „Keramikos menas žmogaus gerovei“ uždarymas. Parodą lankytojai galėjo pamatyti apsilankę muziejuje nuo rugsėjo septynioliktos dienos. Joje buvo pristatomi Kupiškio socialinės globos namų gyventojų keramikos darbai, sukurti kartu su žinomais keramikos menininkais – Jurgita Jasinskaite, Rimantu Inokaičiu bei Gvidu Raudoniumi.

Renginį pradėjo muziejininkė Laura Eižinienė, kuri pasisveikinusi su dalyviais pristatė eksponuojamą parodą. Mažo molio gabalėlio, paimto į žmogaus rankas, viduje pradeda plakti maža širdelė“. Tą supratau po pirmojo prisilietimo, pirmosios pažinties su moliu, su keramika. Ir žiūrint į Kupiškio socialinės globos namų gyventojų ir keramikų parodos „Keramikos menas žmogaus gerovei“ darbus. Atrodo, kad kiekvienas darbelis yra išglostytas, išmyluotas, kiekviena detalė apgalvota ir įdėta labai daug meilės ir šilumos jį darant.

Projekto veiklą pristatė Kupiškio socialinės globos namų užimtumo specialistė Raminta Murnikova. Ji pasakojo, kad tai tęstinis socialinio meno projektas, kuris vykdomas nuo 2016 m. Šiemet žinomi keramikai viešėjo keliuose Šiaurės Lietuvos socialinės globos namuose: Jurdaičiuose, Linkuvoje ir Kupiškyje, kuriuose buvo surengtos keramikos dirbtuvės, skirtos likimo nuskriaustiems jaunuoliams ir suaugusiems. Globos namų gyventojai buvo įtraukti į visus keraminės kūrybos procesus: nuo molio ir dažų paruošimo iki dirbinių sukūrimo, glazūravimo ir pristatymo visuomenei. Menininkai Jurgita, Rimantas ir Gvidas kartu su kūrybinių dirbtuvių dalyviais turėjo galimybę naudotis naujausia keramikos įranga – žiedimo staklėmis ir raku degimo krosnele. Šio projekto esmė – suteikti kūrybos sparnus, didesnį pasitikėjimą savimi tiems, kurių likimas susiklostė ne visada sėkmingai. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, UAB „Suvena“.

Renginio metu muzikinius kūrinius dovanojo Kupiškio socialinės globos namų gyventojų kapela „Žvangučiai“ su meno vadovais Sigitu Malinausku ir Robertu Rutkausku. Skambėjo visiems gerai žinomos Lietuvių liaudies dainos: „Saulutė teka rytuose“, „Kai aš turėjau kaime mergelę“, polka ir kt.

Už gražią parodą, šiltą bendravimą ir viešnagę Kupiškio socialinės globos namuose muziejininkė įteikė padėką R. Murnikovai ir padėkojo kapelos meno vadovams S. Malinauskui ir R. Rutkauskui. Renginio pabaigoje visi dalyviai vaišinosi šilta arbata ir kava. Buvo labai gaila atsisveikinti su šia paroda, nes ji šiuo niūriu laikotarpiu įnešė daug šviesos, šilumos ir spalvų.

Muziejininkė Laura Eižinienė.

Foto Jurgita Malevičiūtė

gl4

Parodos uždarymą pradėjo muziejininkė Laura Eižinienė.

gl5

Nuotrauka parodos uždarymo metu.

gl6

Nuotraukoje Kupiškio r. socialinės globos namų darbuotoja Raminta Murnikova trumpai pristatė vykdytą projektą.

gl2

Muziejininkės Lauros Eižinienės (iš dešinės pirmoji) padėka Kupiškio r. socialinės globos namų darbuotojai Ramintai Murnikovai už nuoširdų bendravimą ir bendradarbiavimą rengiant ir pristatant parodą. 

gl7

Koncertuoja Kupiškio r. socialinės globos namų kapela "Žvangučiai" (vad. Sigitas Malinauskas ir Robertas Rutkauskas).

gl8

Kapelos "Žvangučiai" muzikantai. Vad. iš kairės pirmas Sigitas Malinauskas, iš dešinės pirmas Robertas Rutkauskas.

gl3

Po parodos uždarymo visi vaišinomės arbata ir sausainiais.

Atmintis išlieka gyva

Lietuvos ŠIMTMETIS sėkmės istorija, kurią kūrė visi Lietuvos žmonės, mūsų proseneliai, seneliai, tėvai, mes. Minėdami atkurtos Lietuvos šimtmetį norime, kad kiekvienas rastume savo ryšį, asmeninę istoriją, savo šventės emociją ir tradiciją. 

Džiaugiamės, kad spalio 20 dieną į renginį ,,Atmintis išlieka gyva...‘ skirtą Lietuvos šimtmečiui paminėti, susirinko virbališkiečiai, jutkoniečiai, gindviliečiai, laukminiškiečiai ir svečiai iš kaimyninio Rokiškio rajono. Visus linksmino Juodupės kultūros centro kapela ,,Vyžuonta“ (vadovė Elinga Astrauskienė).

Pirmiausia vyko knygos ,,Jutkonys ir jutkoniečiai“, kurią sudarė ir parengė doc. dr. Linas Vidugiris sutiktuvės. Ši kraštiečio knyga – atminties paminklas gimtinei. L. Vidugiris neturėjo galimybės atvykti, bet jo artimųjų Arūno Vidugirio, Zofijos ir Rimanto Babickų šeimos dėka, buvo sukurtas vaizdo įrašas, kuriame autorius pristatė knygą. Joje pateikiami Kupiškio rajono Jutkonių kaimo istoriniai metmenys, Lietuvos ir kupiškėnų tarmių apžvalga, jutkoniečių, jų sutuoktinių, vaikų, vaikaičių biografinės žinios, nuotraukos, kaimynų prisiminimai apie Jutkonis.

Žodį tarė mokytoja, kraštotyrininkė K. D. Sokienė, kuri palinkėjo visiems ją perskaityti, nes tai didelė, išskirtinė dovana, ne tik jutkoniečiams. Renginio vedėja Lidija Mačiulienė kvietė pasidalinti prisiminimais senuosius Jutkonių kaimo gyventojus. Birutė Vaitiekūnaitė, kuri gimė ir dabar gyvena savo tėviškėje, pasidalino prisiminimais apie L. Vidugirį, pasakojo, kad atvykęs į kaimą, vaikystėje pavėžindavo savo ,,Pobieda“; Benjaminas Kiaulėnas – apie praleistą vaikystę Jutkonyse; Ženė Totorienė – palaiko glaudžius ryšius su knygos autoriumi jau apie penkiasdešimt metų.

Nėra kantresnio mokytojo, už knygą. Ji šviečia, lavina, taurina. Tikime, kad leidinys ,,Jutkonys ir jutkoniečiai“ suteiks daug malonių akimirkų, žinių, atgaivins prisiminimus. Dėkojame autoriui L. Vidugiriui už atliktą neįkainuojamą darbą savo tėviškei, Kupiškio kraštui, kruopščiai surinktas žinias, už istorinės atminties išsaugojimą mums ir ateities kartoms. Nepamirškime savo giminės šaknų, bendraukime su vyresnės kartos žmonėmis. Esam laisva šalis, atsimenanti savo tautos šaknis.

Paminėjome ne vieną datą, o šimto metų sėkmės istoriją, kurią kūrė žymūs kraštiečiai: Petras Babickas, Lionginas Vaitiekūnas, Vincas Vyčinas, Aldona Adelė Čiurlytė, Jonas Kęstutis Vaitiekūnas, Alfonsas Dešrius, Teofilis Čiurlys, Kalikstas Čiurlys, Linas Vidugiris, Algimantas Zolubas, Kazimiera Danutė Sokienė. Renginio vedėja Jolanta Knizikevičienė demonstruodama skaidres kvietė pažinti jų pasiekimus ir iššūkius. Išleistas Lietuvos valstybės šimtmečio proga lankstinukas ,,Žymių kraštiečių sukaktys“ (parengė bibliotekininkės L. Mačiulienė, L. Čejauskienė ir muziejininkė J. Knizikevičienė) buvo padovanotas žiūrovams.

Virbališkių kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Katelienė informavo, kad bendruomenė įgyvendina Kupiškio rajono savivaldybės finansuotą projektą „Atmintis išlieka gyva“, kurio metu nupirktos reikalingos priemonės organizuojant renginius (projektorius, ekranas ir kt.).

Pirmininkė džiaugėsi, kad šiandien minėdami Lietuvos valstybės šimtmetį, galime pasveikinti ir bendruomenės narius, kurie šventė arba dar švęs gražias sukaktis. Prieš 10 m. susikūrė Virbališkių kaimo bendruomenė. Tikim, kad ir ateinantis dešimtmetis bus prasmingas darbais, turiningais renginiais, nuoširdžiais susitikimais ir žiūrovų gausa. Norisi pasakyti „ačiū“ visiems, kurie kuria bei dalijasi gerumu su aplinkiniais, palinkėti gero ir šilto pasibuvimo visiems susirinkusiems.

Peržvelgėme, prisiminėme bendruomenės dešimtmečio renginių akimirkas praleistas kartu ir išsaugotas nuotraukose. Svečiai linkėjo bendruomenei išlikti tokiai pat stipriai, matomai, spręsti kartu iškilusias problemas ir pasidžiaugti savo pasiekimais.

Po sveikinimų, visų laukė staigmena – Virbališkių kaimo bendruomenės 10-mečiui V. Katelienės iškeptas didžiulis medaus tortas. Jubiliatai buvo apdovanoti gėlėmis, suvenyrais. Linksmai besišnekučiuojant, smagiai dainas bedainuojant, susirinkusieji net nepastebėjo, kaip greitai prabėgo laikas. Pasidalinę šiluma bei gerumu, padėkoję vieni kitiems, bendruomenės nariai skirstėsi namo neskubėdami – juk čia buvo drauge smagu, gera…

Lidija Mačiulienė, Jolanta Knizikevičienė                        

Nuotraukos Renatos Malinauskienės

 atm1

Labai ilgai laukta knyga, kurią sudarė ir parengė doc. dr. L. Vidugiris

atm2

Į renginį susirinko nemažas būrys Jutkonių, Virbališkių, Gintvilų, Laukminiškių gyventojų.

atm3

 K. D.Sokienė papasakojo apie knygą  "Jutkonys ir jutkoniečiai"

atm4

Benjaminas Kiaulėnas prisiminė vaikystę Jutkonyse ir pasveikinimo Virbališkių kaimo bendruomenę su 10 metų jubiliejumi.

atm5

Ženė Totorienė papasakojo apie knygos autorių L. Vidugirį.

atm6

Visus susirinkusius linksmino Juodupės kultūros centro kapela "Vyžuonta".

atm7

Pasveikinta Virbališkių kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Katelienė.

atm8

Renginio organizatorės ir vedėjos.Iš dešinės L. Mačiulienė, J. Knizikevičienė ir bibliotekininkė L. Čejauskienė. 

Susitikimas su prof. Liudu Mažyliu

 

Susitikti su Kupiškio rajono bendrojo lavinimo mokyklų atstovais Uoginių amatų centre muziejininkai pasikvietė vasario 16-osios akto suradėją Vokietijoje profesorių Liudą Mažylį. Vakare svečias bendravo su kupiškėnais Kupiškio r.  meno mokyklos salėje.

 

Renginio pradžioje parkelyje šalia Adomo Petrausko muziejaus ąžuoliukus sodino ne tik mokiniai su mokytojais, bet ir atvykęs svečias profesorius L. Mažylis kartu su Kupiškio rajono mero pavaduotoju Aurimu Martinka bei Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiąja specialiste Irena Mockuviene. Ąžuoliukų sodinimo akcija buvo skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir muziejaus įkūrėjui Adomui Petrauskui.

 

Sugužėję į Uoginių amatų centro salę pilietinio ir tautinio ugdymo projekto „Jaunoji karta Jono Basanavičiaus šviesoje“ pristatymo šventę, į kurią atvyko rajono meras Dainius Bardauskas ir Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė, įdėmiai klausėsi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės Violetos Aleknienės, pristačiusios profesorių L. Mažylį kaip kuklų ir paprastą žmogų, Laisvės alėjoje Kaune važinėjantį dviračiu. Šis kuklus žmogus Lietuvai surado  neįkainuojamą dovaną -  Lietuvos nepriklausomybės aktą. Kupiškėnai gali pasidžiaugti, kad žymiojo atradėjo šaknys yra iš mūsų rajono: Šileikiškio kaime gimė  jo senelis Pranas Mažylis.

 

Svečią sveikino Kupiškio rajono vadovas D. Bardauskas, džiaugdamasis, kad turi galimybę gyvai pabendrauti su atradėju. Jis teigė, kad susirinkusiam jaunimui reikėtų tuo pasinaudoti klausant pasakojimo apie atradimą ir jo reikšmę ar užduodant kausimus profesoriui. 

 

Kalbėdamas L. Mažylis priminė laikus, kai Lietuva buvo atitekusi carinei Rusijai ir buvo suskirstyta į gubernijas. Profesoriaus L. Mažylio archyve pirmas dokumentas, kuriame minima Mažylienės pavardė su įrašytu sūnauis vardu,  yra 1838 metų. Šiame dokumente sužinome, kad išeima Šileikiškio kaime turėjo kilnojamojo turto: pastatų, gyvulių, ūkio reikmenų. Pasakodamas svečias teiravosi, ar kas nors iš susirinkusių turi Mažylio pavardę, o nesulaukęs teigiamo atsakymo apgailestavo, nes minėta pavardė yra kilusi iš mūsų krašto.

 

Pasakodamas apie senelį Praną Mažylį, gimusį Šileikiškio kaime, užsiminė, kad jis buvęs kairiųjų pažiūrų, maištininkas, agituodavęs prieš carą. Dažniausiai po mišių sekmadieniais raitas jodinėdavo po įvairiais vietas. 1905 metų revoliucijos metu pateko į Ukmergės kalėjimą. Už didelį užstatą, kurį surinko senelio bendražygiai, buvo paleistas ir išvyko į tuometinei Austrijai-Vengrijai priklausiusią Krokuvą ir mokėsi medicinos, nors ir trūko lėšų pragyvenimui. Pirmasis pasaulinis karas Praną Mažylį užklupo Lenkijoje. Per jį žuvo tūkstančiai ir milijonai žmonių, o Lietuvai, kaip sakė L. Mažylis, „atsivėrė galimybių langelis, ir ji sugebėjo išlaviruoti taip, kad atstatė savo nepriklausomybę.

 

Profesorius L. Mažylis išskyrė žodį "formula", nuo kurios palyginti ilgą laiką - nuo 1917 iki 1918 metų - vyko diplomatinė kova su tuo metu Lietuvą valdžiusia Vokietija ir įvairiomis jos institucijomis. Ir patys lietuviai, kartais labai emocionaliai, ginčydavosi dėl Vasario 16-sios akto turinio. 1917-ųjų vasarą mažai kas dar tikėjo, kad Lietuva 1918 metais turės pirmąjį ministrų kabinetą. Būtent taip ir atsitiko. Vokiečiai pateikė planą, kad leis lietuviams išsirinkti atstovus, o tada tuos  dvidešimt žmonių  kaip įmanydami spaus, kad suderėtų kuo palankesnius sprendimus Vokietijai.

 

Iš pradžių, 2017 m. rugsėjo 1822 d., buvo surengta Lietuvių konferencija Vilniuje. Iš įvairių kraštų suvažiavo apie du šimtus delegatų, nors vokiečiai tuo metu draudė važinėti po Lietuvą dėl ligų ar dėl šnipų baimės. O dėl konferencijos dalyvių kelionių buvo padaryta išimtis. Konferencijoje priimta rezoliucija, kurioje užrašytas ir vienas labai svarbus sakinys, kurį citavo profesorius L. Mažylis: „Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatus ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Konferencijoje buvo išrinkta dvidešimties atstovų taryba nepriklausomybei skelbti.

 

Pristatydamas dokumento atradimo istoriją, profesorius L. Mažylis atviravo, kad nėra labai ramus, greičiau esąs „įžūlaus charakterio ir nelabai norintis kampe sėdėti tyliai“, kas tikriausiai, jo manymu, ir padėjo surasti dokumentą Vokietijos archyve.

 

Po profesoriaus L. Mažylio paskaitos, susirinkę moksleiviai iš dešimties rajono bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų išsiskirstė į šešias komandas, kurios turėjo atsakyti į dvidešimt penkis klausimus, paruoštus rajono istorijos mokytojų. „Šis protų mūšis bus visos šios dienos refleksija,“  sakė prieš pateikdama klausimus Kupiškio etnografijos muziejaus vyr. fondų saugotoja istorikė Giedrė Zuozienė. 

 

Laimėjo vienu balu daugiau už kitus surinkusi „Mažylių“ komanda, kuroą sudarė aštuoni dalyviai iš  Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir Subačiaus gimnazijų, Povilo Matulionio progimnazijos, Alizavos, Salamiesčio ir Skapiškio pagrindinių mokyklų.

 

Vakare muzikos mokykloje vyko susitikimas su profesoriumi L. Mažyliu. Žymusis svečias nuoširdžiai su visais bendravo. Nepamiršo pakviesti savo giminės narių ateiti arčiau į priekį, kvietė nesikuklinti, prašė papasakoti, gal jie daugiau žino apie savo giminę. L. Mažylis pasakojo apie nuotraukų parodą, kuriose matyti prosenelio J. Mažylio sūnus ir dvi dukros, būsimasis profesoriaus senelis P. Mažylis ir kiti artimieji. Priminė, kad ir „Klausimėlio“ žurnalistas Juras Jankevičius taip pat yra iš jų giminės. Buvo labai vaizdžiai papasakota apie trejų metų vaiko Liuduko kelionę 1957 metų vasarą į Šileikiškį, nepamirštant pasakyti, kad išvažiuojant iš Kauno jis mojavo rankoje laikydamas kvepalų buteliuko kamštelį. Ta nuotrauka yra išlikusi iki dabar. Pakeliui buvo sustoję prie Puntuko, nakvojo Šileikiškio kaime, aplankė kitus gimines, gal dar ir prie Skapiškio pas Zavadžius buvo. Ir šiek tiek vėliau, dar vieną kitą kartą buvo atvažiavę į Šileikiškį, kol jo sovietmečiu vykstant melioracijai nebeliko.

 

Profesorius prisiminė Mažylių giminės Aleksandros Jankevičienės dukrą Redą Jankevičiūtę, kuri lyg ambasadorė iš Kauno atvažiuodavo į visus giminės susitikimus. L. Mažylis pasakojo, kad studijavo chemiją Vinliuje, o paskui jį patraukė politikos mokslai, ir dabar dėsto Vytauto Didžiojo universitete Kaune Lietuvos politinę sistemą pirmakursiams bakalaurams. "Jiems tenka išklausyti Lietuvos nepriklausomybės akto atsiradimo aplinkybes. Jos labai susišaukia ir su mūsų dienomis, ir su buvusiais įvykiai,"  – baigdamas sakė profesorius. Jam buvo padėkota įteikiant gėlių puokštę, o „Kupkėmio“ ansambliečiai skyrė savo dainą.

 

l1

 Iš kairės: prof. Liudas Mažylis, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Kupiškio r. Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė ir Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka.

l2

 Ąžuoliukų sodinimui renkasi Kupiškio r. bendrojo lavinimo mokykos.

l3

Ąžuoliuką ruošiasi sodinti ir prof. Liudas Mažylis. Kairėje stovi Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka.

l4

Nuotraukoje prof. Liudas Mažylis (dešinėje) kartu Kupiškio r. mero pavaduotoju A. Martinka (iš kairės pirmas) ir Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė (iš kairės antra) kartu sodina ąžuolą A. Petrausko ąžuoliukų pievelėje.

l5

Nuotrauka ąžuoliukų sodinimo metu. Iš dešinės prof. Liudas Mažylis, miškininkas Vidmantas Markevičius, Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Mockuvienė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, ir Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka.

l6

Nuotraukoje prof. Liudas Mažylis (priekyje) ir Kupiškio r. mero pavaduotojas A. Martinka.

l8

Nuotraukoje iš dešinės miškininkas Vidmantas Markevičius, prof Liudas Mažylis ir Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka.

 l18

Nuotrauka susitikimo metu. Iš kairės Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė, Kupiškio r. meras Dainius Bardauskas, Kupiškio r. mero pavaduotojas Aurimas Martinka ir prof. Liudas Mažylis. 

l19

Dovanos prof. Liudui Mažyliui (iš kairės pirmas) nuo Kupiškio r. mero Dainiaus Bardausko (iš dešinės pirmas). Viduryje stovi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

l20

Sveikinimo žodį tarė Kupiškio r. meras Dainius Bardauskas.

l21

Nuotraukoje linksmai nusiteikęs prof. Liudas Mažylis.

l22

Nuotraukoje prof. Liudas Mažylis ir Kupiškio r. meras Dainius Bardauskas.

l23

Nuotraukoje Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos mokinės pristato edukacinę ekskursiją - "Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos gyvenimo keliais".

l24

Susitikimą su prof. Liudu Mažyliu ir visuomene Kupiškio meno mokykloje vedė Kupiškio etnografijos muziejininkė Miglė Zakarauskautė.

l25

Sveikinimo žodžius prof. Liudui Mažyliui nuo Lietuvos Respublikos seimo nario Jono Jaručio tarė jo padėjėjas Paulius Pranckūnas (dešinėje).

l26

Prof. Liudą Mažylį sveikina Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus (dešinėje).

l27

Nuotraukoje Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė ir prof. Liudas Mažylis.

Jubiliejinė skulptoriaus Henriko Orakausko paroda “Refleksijos“ Kupiškio etnografijos muziejuje

H22Šių metų rugsėjo 22 d. į Kupiškio etnografijos muziejų, kuriame vyko skulptoriaus Henriko Orakausko jubiliejinė kūrybos darbų paroda, rinkosi didelis būrys miesto gyventojų, draugų, pažįstamų, ir bičiulių. Visi skubėjo susitikti ir pasiklausyti paties skulptoriaus pasakojimo apie savo kūrybą, ateities planus.

Susitikimą Kupiškio etnografijos muziejuje su skulptoriumi Henriku Orakausku pradėjo literatė Genovaitė Koriznienė. Ji sukūrė ir padeklamavo eilėraštį skirtą parodos autoriui. Literatūrinėje potekstėje, lyg buvo pereita per šio žmogaus gyvenimo dienas.

Henrikas Orakauskas gimė 1948 m. rugsėjo 19 d. Vyžuonose ( Utenos raj.). 1974 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumo meninio metalo apdirbimo specialybę. Už Šv. Jonų centrinio altoriaus atrestauravimą, jam suteikta II- oji restauratoriaus metalisto kategorija. Nuo 2001 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Menininkas gyveno ir kūrė Vilniuje, Šiauliuose, Kupiškyje, šiuo metu gyvena Kernavėje. Menininko kūrybos sritys labai įvairios: metalo, medžio ir akmens skulptūra, piešiniai, grafika, karikatūra. Henriko Orakausko kūrinių yra įsigiję: Aušros muziejus (Šiauliai), Lietuvos Respublikos Seimas, Šveicarijos ambasada, Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Kupiškio, Zarasų miestai, Vyžuonų miestelis; privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje ( JAV, Olandija, Rusija, Anglija, Ispanija, Ukraina) ir kt.

Autorius aktyviai dalyvauja grupinėse parodose.

Studijoje-galerijoje „Šulinys“ Kernavėje (Vilniaus g. 8) galima pamatyti pastoviai veikiančią autoriaus kūrinių ekspoziciją.

 

H23Muziejaus direktorė Violeta Aleknienė tęsė dialogą su menininku perskaitydama jo paties apibūdinimą apie save: „Kiekvieno iš mūsų egzistavimas žemėje – tai santykis su žeme, gamta ir žmogumi. Siekiant gyvenimo prasmės žmogus stebi pasaulį ir ieško savęs. Žmogus turi sukurti sau atvarą, vidinę pasaulėžiūrą, ir kad to pasiekti galime mentaliniu darbu, kultūrine veikla. Jeigu nesinaudosi duotomis rankomis ir protu, gali kaltinti tik save.

Per savo gyvenimo dešimtmečius skulptorius Henrikas Orakauskas sukūrė daug puikių kūrinių, kurie į kiekvieno žmogaus dvasią įsilieja skirtingai. Mes to negalime nei pamatyti, nei justi. Tačiau pamatę jo kūrinius po atviru dangumi, liekame sužavėti.

Parodos autorius H. Orakauskas savo kūrinių neužkoduoja menine kalba. „Technologija nėra mano vėliava, svarbiausia mintis, pateikta gyvenimo prasmė“, - kalbėjo pats autorius.

Skulptoriui yra įteiktos įvairios nominacijos . Viena iš jų, kurią skiriant buvo įtrauktas platus visuomenės ratas – tai 2009 m. dienraščio „Respublika“ skaitytojų pasiūlyta nominacija „Nacionalinė vertybė – žmogus amžininkas“.

H20Skulptorius H. Orakauskas yra mylimas ir laukiamas Kupiškyje. Daug metų čia gyveno. Matydamas tuometinį Kupiškio miesto vardą, autorius yra pasakęs: „Kupiškis turi būti kitoks. Mano svajonė jį ištraukti iš mažų miestelių konteksto“. Šiandien šis mažas Rytų Aukštaitijos miestelis tapo muziejumi po atviru dangumi. Iš viso mieste H. Orakauskas yra sukūręs 28 skulptūras. Visos jos labai skirtingos. Tiek dydžiu, mintimi, erdviniu sprendimu. Į miestą atvykę svečiai ar skubantys pro šalį kupiškėnai gali pamatyti skulptūras „Angelas“, „Strutis“, Piemenukas su žąsele“ , „Kupa ir Lėvuo“. Autorius atskleidžia, kad net skulptūros vieta, įtakoja kuriamo darbo formą, mintį ir net medžiagą.

Šiuo metu autorius gyvendamas Kernavėje priima lankytojus iš visos Lietuvos, veda edukacinius užsiėmimus ir kuria toliau įgyvendindamas savo kūrybinius sumanymus.

Kuriančiam žmogui neįmanoma pasislėpti. Pas jį visada veda kūrybiniai ženklai.

H. Orakauskas jubiliejinę parodą pristato tose vietose, kurios susijusios su jo gyvenamąja vieta. Tai Utena, Kupiškis, Šiauliai, Vilnius. Be abejonės jos taip pat yra eksponuojamos ir labai garsiose galerijose. Parodose pristatoma H. Orakausko septynių dešimtmečių kūryba.

Autorius yra pasakęs: „Be galo svarbus dalykas būti miesto dailininku – ir miestui, ir dailininkui. Tau yra didelė atsakomybė ir tu esi priverstas būti sąžiningas. Kupiškis man darosi kaip platforma, ant kurios galėjau stovėt, ir jau tada ateina idėjos, kurios pasitvirtina kitur išvažiavus...“

Visos parodos pristatymo metu, kuomet vyko šiltas dialogas tarp autoriaus ir susirinkusios publikos, visus malonia muzikos nata ir dainomis džiugino Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Versmė“ (vad. Nidija Sankauskienė). Lyg gyvenimo varpų skambesys tą dieną visos melodijos buvo skiriamos parodos autoriui Henrikui Orakauskui. Begalės gėlių puokščių taip pat gulė ant skulptoriaus rankų, o akys žibėjo nuo artimųjų, draugų, bičiulių skirtų sveikinimų.

Skulptorių sveikino Stankūnų šeima, buvęs bendradarbis H. Dauderys, Aušra Sriubiškienė, Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblis „Kupkėmis“ atstovais su vadove Alma Pustovaitiene, Kupiškio r. tautodailininkai, buvęs paminklosaugininkas Kazys Stančikas. Muziejininkų vardu padėkos žodžius tarė direktorė Violeta Aleknienė. Ji menininkui palinkėjo visada stovėti ant savo gyvenimo platformos. Nestokoti kūrybinių minčių, sveikatos, įkvėpimo, save dovanoti artimiesiems, su jais praleisti kiekvieną minutę.

 

O mes visi žinome, ir perduodame jaunajai kartai, kad skulptorius H. Orakauskas yra – „Kupiškio puošybos pradininkas ne tik dėl datos ir pirmo kūrinio, bet ir dėl noro įkūnyti vietą, erdvę, ieškoti tapatybės ženklų, išreikšti save ir tai, kas yra aplinkui“ – rašo menotyrininkė Donata Jutkienė.

 

H2

 

 

Nuotraukoje Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

 

H3

 

Nuotraukoje literatė Genovaitė Koriznienė.

 

H4

 

 

Nuotrauka parodos pristatymo metu. Skulptorius Henrikas Orakauskas sėdi viduryje.

 

H18

 

Koncertuoja Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis "Versmė" (vad. Nidija Sankauskienė iš kairės pirmoji).

 

H7

 

Skulptorių H. Orakauską (iš dešinės pirmas) sveikina Stankūnų šeimyna. 

 

H10

 

Sveikina Kupiškio r. tautodailininkų atstovės Virginija Jurevičienė (kairėje)  ir Genutė Vaičikauskienė.

 

H11

 

Tarp sveikintojų buvęs paminklosaugininkas Kazys Stančikas.

 

H19

 

Sveikinimo žodžiai nuo Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblio "Kupkėmis" atstovų kartu su vadove Alma Pustovaitiene (iš kairės pirmoji).

 

H13

 

Sveikina Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė.

 

H14

 

Nuotraukoje buvęs skulptoriaus bendradarbis H. Dauderys.

 

H15

 

Nuotraukoje sveikinimo žodžius muziejininkų vardu tarė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

 

„Užrašas ant vagono „Lietuvos geležinkeliai“

gs1Šių metų rugsėjo 21 d. Kupiškio rajone vyko 2018 m. Europos paveldo dienos. Kupiškio etnografijos muziejus kartu su Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistu Vyčiu Zavacku vykdė projektą „Užrašas ant vagono „Lietuvos geležinkeliai“.

Nuo ankstyvo ryto prie Kupiškio bažnyčios rinkosi Kupiškio r. ugdymo įstaigų mokiniai su mokytojais. Sulaukėme arti 100. Buvo suorganizuota mokomoji – pažintinė ekskursija. Moksleiviai turėjo puikią galimybę susipažinti su Subačiaus, Panemunėlio, Skapiškio ir Kupiškio geležinkelių stočių istorijomis. Edukacinę ekskursiją vedė Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Dalius Vrubliauskas. Jis pasakojo apie geležinkelių didžiulę reikšmę to meto mažų miestelių ekonomikai, susisiekimui, kultūrai. Moksleiviai susipažino su geležinkelio ruožo Šiauliai-Daugpilis istorija, kaip kūrėsi gyvenvietės, kam buvo skirti šalia jų statomi vandens bokštai.

Doc. D. Vrubliauskas prie kiekvieno geležinkelio stotelės trumpai papasakojo, kas jose buvo svarbiausia, kada jos atsirado. Prie geležinkelio dirbo daug vietos gyventojų. Šis darbas jiems buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Doc. D. Vrubliausko senelis dirbo iešmininkų Panemunėlio geležinkelio stotyje, o jis visas vasaras praleisdavo pas juos. Todėl jis jaučia didelį ryšį su šiuo miesteliu.

Lankantis Subačiaus geležinkelio stotyje turėjome galimybę susitikti su buvusiu šios stoties viršininku Algirdu Mateika. Nors žmogus garbingo amžiaus, bet atmintis dar labai gyva. Jis trumpai papasakojo kaip Subačiaus geležinkelio stotis gyvavo po Antrojo pasaulinio karo, kad 1949 metais Subačiuje buvo perdavimo stotis. Čia stovėjo medinis barakas besikeičiančioms darbuotojų brigadoms laikinai apsistoti, medinė keleivių laukimo stotis. Pašnekovas prisiminė, kad geležinkeliečio darbas buvo tikrai labai sunkus ir atsakingas. Reikėjo nemažai mokytis. Trumpas dialogas tarp doc. D. Vrubliausko ir A. Mateikos vyko prie pirmojo pastatyto namoSubačiuje. Jame iki šios dienos gyvena A. Mateika.

Aplankę Subačiaus, Panemunėlio, Skapiškio geležinkelio stotis, ekskursantai vyko į galutinę stotelę – Kupiškio geležinkelio stoty. Čia EPD renginio dalyvių laukė puikiai nusiteikusios Kupiškio r. Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos moksleivės, kurios vadovaujamos direktorės pavaduotojos ugdymui Jūros Sigutės Jurėnienės pristatė literatūrinę – muzikinę kompoziciją „Gyvenimo kermošius geležinkelio stotyje“, o Kupiškio r. Šepetos laisvalaikio salės kultūrinės veiklos vadybininkė Vaiva Ladigaitė Mališauskienė visus užbūrė romansais apie pirmąją meilę geležinkelio stotyje, apie laukimą ir ilgesį prie vagonų.

Visus susirinkusius pasveikino ir padėkos raštus, kurie prisidėjo prie renginio organizavimo įteikė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

Paroda „Geležinkelio ruožas Šiauliai-Daugpilis 1918-2018 m.“ buvo pristatyta neformalioje erdvėje – Kupiškio geležinkelio stotyje. Čia žmonės gali susipažinti su šio geležinkelio ruožo istorija. Paroda eksponuojama nuo 2018-09-21 iki 2018-10-05 d.

Fotografijos eksponuojamos iš muziejaus fondų. Nemažai jų pateikė istorijos mokytojos N. Puzelienė, J. Kavoliūnienė, R. Kaušakienė. Labai nuostabu, kad šioje pilietinėje akcijoje dalyvavo buvusi Kupiškio r. Noriūnų Jono Černiaus mokyklos mokytoja Ekaterina Vanagienė. Ji savo vaikystę praleido prie geležinkelio , o tėvelis daug metų dirbo prie šios traukinių magistralės.

Po renginio visi svečiai ir moksleiviai buvo pakviesti pasivaišinti šiltomis spurgomis su arbata, kad bent šiek tiek pajaustų to meto dvasią, kuri tvyrojo geležinkelio stotyse tarpukario Lietuvoje.

Nuotraukos muziejininkės Jurgitos Malevičiūtės

gs2

Nuotrauka mokomosios - pažintinės ekskursijos metu.

gs3

Nuotraukoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Dalius Vrubliauskas.

gs4

Didelis būrys moksleivių ir mokytojų klausosi doc. D. Vrubliausko pasakojimo apie Subačiaus geležineklio stotį.

gs5

Trumpą istoriją apie darbą geležinkelio stotyje pasakoja buvęs šios stoties viršininkas Algirdas Mateika (stovi dešinėje).

gs6

Atvykome į Panemunėlio geležinkelio stotį.

gs7

Nuotrauka mokomosios - pažintinės ekskursijos metu prie Panemunėlio geležinkelio stoties.

gs8

Dar viena sustojimo aikštelė - Skapiškio geležinkelio stotis.

gs9

Galutinė maršruto stotelė - Kupiškio geležinkelio stotis.

gs15

Nuotrauka renginio metu.

gs10

Literatūrinę - muzikinę kompoziciją " Gyvenimo kermošius geležinkelio stotyje" pristato Kupiškio r. Šepetos Almos Adamkienė pagrindinės mokyklos moksleivės, vadovaujamos direktorės pavaduotojos ugdymui Jūros Sigutės Jurėnienės.

gs11

Šiltais meilės romansais užbūrė Kupiškio r. Šepetos laisvalaikio salės kultūrinės veiklos vadybininkė Vaiva Ladigaitė Mališauskienė. 

gs13

Susirinkusius svečius ir moksleivius sveikino Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

gs14

Geležinkelių atsiradimo istoriją ir jų svarbą miesteliams pasakoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Dalius Vrubliauskas.

gs16

Kupiškio geležinkelio stotyje eksponuojama paroda "Geležinkelio ruožas Šiauliai - Daugpilis 1918-2018 m."

Ir gražus gi kraštas mūs gimtasis...

Trečiadienio popietę Virbališkių bibliotekoje apsilankė noriūnietė Aldona Ramanauskienė. Vyko jos parodos ,,Ir gražus gi kraštas mūs gimtasis...“pristatymas, kurį organizavo muziejininkė J. Knizikevičienė ir bibliotekininkės L. Mačiulienė, L. Čejauskienė.

Aldona yra kilusi iš Rokiškio rajono Norkūnų kaimo, tačiau jau daug metų gyvena Noriūnuose. Pamilo šį kraštą ir nekeistų gyvenamos vietos į jokią kitą, nes čia kūrėsi šeima, pačių rankomis išpuoselėta sodyba, sieja glaudus ryšys su Palėvene ir įspūdinga Šv. Dominyko bažnyčia. Ši aktyvi visuomenininkė ne tik pati puoselėja grožį, domisi savo krašto istorija, rūpinasi sakralinio meno išsaugojimu, populiarinimu, užsiima savanoriška veikla, bet ir noriai dalinasi žiniomis su visais besidominčiais, veda ekskursijas. Veikli moteris beveik neturi laisvalaikio, bet vertina visas gyvenimo dovanas, moka džiaugtis ir yra laiminga šeimoje bei tarp žmonių.

Susipažinome su Aldonos fotografijų paroda eksponuojama bibliotekoje. Muziejininkė J. Knizikevičienė pademonstravo nuotraukas iš parodos autorės sukaupto gausaus archyvo. Viešnia pakomentavo savo darbus, papasakojo jų atsiradimo istorijas. Visus klausytojus nustebino šiuo neblėstančiu pomėgiu. Jos parodos ir publikuojamos nuotraukos džiugina kupiškėnus. Tai fotografė- kraštotyrininkė, įamžinanti gimtinės gamtą, nepakartojamas renginių akimirkas, nors dėl to kartais tenka keisti dienotvarkę. Bet atpildas – užfiksuota akimirka, įspūdinga fotografija. Mėgstamiausios nuotraukos – gamtos vaizdai, Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčią ir kelionės. Grožį, išskirtinumą pastebi visur – susitikimuose su įdomiais žmonėmis, kelionėse, spalvingame saulėlydyje ir ryto žarose, rasotame gėlės žiede, šerkšno baltume... Jaučiamas rūpestis išsaugoti tai, ko niekada nebebus, pvz. gluosniais apsodintas kelias link Palėvenės. Kelininkai juos jau iškirto! Ačiū fotografei, kad bent nuotraukose jais pasidžiaugsime. Visam laikui nuostabus žiemos peizažas išlieka ,,Kupiškėnų enciklopedijos“ 2- ojo tomo viršelyje.

Naujai pažinom šią kūrėją– kelių talentų savininkę – drąsią, pareigingą, nebijančią jokio darbo, išbandymų, mokančią surasti gyvenime save , o žinias, gebėjimus perteikti šalia esantiems. Ji dalyvauja Kupiškio trečiojo amžiaus universiteto veikloje.

Neramios sielos moteris, kurios platus pomėgių ratas (fotografija, augalai, floristika, mezgimas, tapyba, karpiniai, siuvinėjimas ir kt.) nustebino ne vieną parodos lankytoją pasidalintais įspūdžiais lankantis įvairiose Lietuvos vietovėse, užsienyje bei nuoširdžiu bendravimu. Autorė pasidalino mintimis kaip pasirenkama darbų tematika, nepagailėjo patarimų kaip padaryti gerą fotografiją. Ji pažadėjo dar ne kartą atvykti, eksponuoti savo darbus bei pamokyti moteris įvairios kūrybinės veiklos. Visa tai padėjo sukurti betarpišką ryšį tarp parodos autorės ir žiūrovų bei paliko prasmingus prisiminimus.

Atsisveikinę su autore, ilgai šnekučiavome: kokia turtinga mūsų Lietuva talentingais, kūrybingais, veikliais, puoselėjančiais tikrąsias vertybes žmonėmis. Liko parodoje užfiksuotos akimirkos nuo Baltijos jūros iki mums pažįstamų ir brangių Kupiškio krašto kampelių. Paroda bus eksponuojama iki spalio 31d. Virbališkių bibliotekoje, Laukminiškių kaimo muziejuje. Kviečiame pasigrožėti!

 

 Jolanta Knizikevičienė

 Nuotraukos Renatos Malinauskienės

 ram

Nuotraukoje  A. Ramanauskienė.

ram1

Padėkos žodžiai A. Ramanauskienei nuo Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkės Jolantos Knizikevičienės.

ram2

Žiūrovai su dideliu susidomėjimu žiūri demostruojamas nuotraukas.

ram3

Nuotrauka parodos pristatymo metu.

Naują knygą į kelionę išleido kunigas- poetas J. Jasėnas

Kunigas Justas Jasėnas- šiandieninis jaunasis knygnešys- jau antrąjį kartą užsuko į mūsų Virbališkių biblioteką susitikti su bendruomenės nariais. Šįkart su 3- ąja naujausia eilėraščių knyga ,,Surink iš pakraščių“. Rodos, ji kaip tik mums Lietuvos pakraščio žmonėms. Pavadinta taip todėl, kad posmai kurti gyvenant, dirbant įvairiose Lietuvos vietovėse ir už jos ribų.

Dėmesį traukia viršelis, toks meniškas, bet paprastas, įdomiu šriftu užrašytos raidės, užsklandoje autoriaus nuotrauka, eilėraščio posmelis, parašas. Tarsi šiltas pasisveikinimas ir prisistatymas skaitytojui. Rodos atvers duris, pakvies užeiti... taip ir yra!

Virbališkiečiams garbė pirmiesiems paimti į rankas širdies šiluma apgaubtas, gilias, prasmingas mintis iš dabarties būties apmąstymų, ramios ar užgautos sielos esaties, paslapties skraiste, kur esminė patirtis virsta menine ir nutiesia poetinį taką, savitą, įdomų. Išieškotas žodis, o gal laisvai plaukiantis iš autoriaus širdies ir sustojantis skaitytojo širdyje. Įdomiausia bei teisingiausia, kai girdi paties kūrėjo balsu skaitomą tekstą. Tuomet tikrai išgirsti norėtą pasakyti tiesą. Stebina mokėjimas keliais žodžiais daug pasakyti. Ačiū, kad poetas surado laiko paskaityti savo kūrybą. Šį eiliavimą nelengva skaityti. Klausydamas pajunti, kad Justas Jasėnas yra tikras aukštaitis, sėlių palikuonis. Tai rodo įgimta tartis. Jis tarsi literatūros tradicijų tęsėjas po Antano Baranausko, Karolinos Praniauskaitės, Klemenso Kairio, Antano Vienuolio ir kt.

Šiems didiems žmonėms skiria posmus, apie juos visus negali nutylėti pokalbyje. Vertina ir nepamiršta Tėvo Stanislovo, poeto Sigito Gedos, režisierių Galinos ir Vytauto Germanavičių. Nepamirštami įspūdžiai iš Kupiškyje pastatyto A. Vienuolio spektaklio ,,Prieblandoje“, kuriame atliko Antano vaidmenį.

Autorius myli knygas, keliones, apie kurias pasakoja ne tik poezijos posmuose, bet ir rajoninio laikraščio puslapiuose. Skaitytojai jų labai laukia. Džiugu, kad žada sukauptą medžiagą išleisti atskira knyga. O kur dar pamokslai Lietuvos bažnyčiose?! Gražu, kad rūpi nešti į žmones lietuvišką žodį, pasakoti apie asmenybes.

Susitikime kunigas– humanitaras leido pakartoti literatūros kursą ir tiems, kurie studijavę šį dalyką giliau ir buvusiems visų mokyklų mokiniams. Trumpai pasvarstėme apie literatūros meistrų asmenybės paslaptis, kūrybos savitumą, talentus ir demoniškumą.

Pristatytas ir antrasis leidinys, sudarytas Justo Jasėno, pavadintas ,,Dienoraščiu“, skirtas iškiliai kunigo disidento Alfonso Lipniūno asmenybei, popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Lietuvoje 2018 m. rugsėjo 22-23 d. , dailininkės Stasės Medytės Jubiliejaus prisiminimui.

Išspausdintame leidinyje skelbiamos dienoraščių ištraukos bei Šventojo Rašto citatos. Paėmęs į rankas ,,Dienoraštį“, pajunti, kokia svarba ir pagarba atvykstančiam į Lietuvą be galo garbingam svečiui. Didelėmis mintimis pasitikime Jį.

Mūsų šiandieniniam svečiui poetui- kunigui Justui Jasėnui skaitytojai , susitikimo organizatorės bibliotekininkės L. Mačiulienė, L. Čejauskienė bei muziejininkė J. Knizikevičienė reiškia pagarbą, padėką už širdies šilumą, šviesų žodį paliktą mumyse ir įsigytas knygeles su autoriaus autografu.

 Renginio dalyvių vardu Kazimiera Danutė Sokienė

Nuotraukos Renatos Malinauskienės.

kj

Nuotraukoje kunigas J. Jasėnas.

kj1

Lidija Mačiulienė (stovi kairėje) pristato kun. J. Jasėną.

kj2

Dėmesio susilaukė J. Jasėno knygos pristatymas Virbališkiuose.

kj3

Pristatoma knyga "Surink iš pakraščių".

kj4

Gera nuotaika lydėjo visus susirinkusius į knygos pristatymą.

kj5

Įdomu susipažinti ir nauja knyga ir klausytis kunigo, poeto J. Jasėno.

Susitikimas su kraštotyrininku, fotografu Tautviliu Uža Virbališkiuose

 Laukminiškių kaimo muziejuje ir Virbališkių bibliotekoje visą rugpjūčio mėnesį eksponuojama kraštotyrininko, fotografo Tautvilio Užos fotografijų paroda „Gimtinė širdyje, fotografijose ir knygose“. Į buv. Virbališkių mokyklą rugpjūčio 16 d. susirinko mūsų bendruomenės žmonės susitikti su parodos autoriumi. Renginio organizatorėms muziejininkei Jolantai Knizikevičienei, bibliotekininkei Lidijai Mačiulienei gražiai talkino jaunosios muzikantės akordeonistė Ernesta Knizikevičiūtė ir saksofonistė Dominyka Malinauskaitė. 

Viešintiškis T. Uža nuo 1970 m. gyvena, dirba ir kuria Panevėžyje, tačiau nuolat palaiko glaudžius ryšius su gimtuoju kraštu, stebindamas visus įvairiapuse kraštotyrine, kultūrine, visuomenine veikla, savitu požiūriu į žmones, gamtą, įvykius.

 ,,Esu vienas iš tų, kuriems bet koks grožio pasireiškimas žmonių kasdienybėje yra didelė šventė, kelia džiaugsmą ir viltį. Gera stebėti, kaip žmonės, išvarginti nesibaigiančių darbų, dažnai skriaudžiami likimo, savo kasdienybėje randa gyvenimo prasmę, o buitį visaip gražina dainomis, pasakomis, rankdarbiais, drožiniais – viskuo, ką pastebi jautri žmogaus prigimtis. Ta buitis –  užrašyta, nufotografuota –  išlieka ilgam laikui. Toks mano gyvenimo tikslas – įamžinti paprastų žmonių nepaprastą svajonę gyventi gražiau, šventiškiau ir jaukiau. Dėl to ir ėmiausi kraštotyrinio darbo, kuris mane jau, matyt, amžinai pavergė ir kitaip gyventi nebegaliu ir nebenoriu “, - pasakojo svečias.

T. Uža nuo 1962 m. fotografuoja ir kaupia nuotraukų archyvą, panaudodamas jas paties sudarytose ir išleistose penkiose knygose, rengdamas parodas. Šiai parodai autorius pateikė per 80 fotografijų.

Jo straipsniai ir nuotraukos publikuotos periodiniuose ir kraštotyros leidiniuose.

2008 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui T. Uža parengė ir išleido albumą „Viešintiškių pražydinta žemė“, kuriame pristatyta apie šimtą gražiausiai tvarkomų kraštiečių sodybų.

2010 m. išleistame prisiminimų rinkinyje „Iš širdies – viešintiškiai“ sudėti nueinantys užmarštin žmonių pasakojimai apie praeitį, tradicijas, šventes, amatus, kaimo buitį.

2012 m. pasirodė biografinis žinynas- albumas „Talentingieji viešintiškiai“, kuriame pristatyta per 40 meno ir dailiųjų amatų kūrėjų, publikuojama apie1000 nuotraukų.

2014 m. sudaryta ir išleista puikiai iliustruota nuotraukomis antrą šimtmetį pradėjusios Viešintų mokyklos istorija ,,Viešintų mokykla lyg vakar palikta“.

2017m. išleista penktoji autoriaus sudaryta knyga ,,Viešintų kraštas, kaimai ir žmonės“.

Su dideliu susidomėjimu renginio dalyviai vartė svečio atsivežtas knygas, stebėjo nuotraukas, klausėsi komentarų, gyvo pasakojimo apie įvairius nuotykius stengiantis įamžinti trapias akimirkas, gražius vaizdus, įžymius žmones.

Visus susirinkusius prie arbatos puodelio autorius pavaišino atsivežtu šakočiu. Pokalbį labai pagyvino jo surengta viktorina apie Viešintų kraštą, suteikusi klausytojams naujų žinių ir  pradžiuginusi puikiu prizu nugalėtoją E. Knizikevičiūtę.

Susitikime dalyvavusi mokytoja, kraštotyrininkė Kazimiera Danutė Sokienė priminė apie fotografijos kelią Lietuvoje, reikšmę mūsų kultūrai, istorijai, žymiausių meistrų darbus ir pasiekimus, pademonstravo plačiai paplitusią įvairiuose leidiniuose Balio Buračo nuotrauką, kurioje įamžintas prieškarinių senovinių kupiškėnų vestuvių spektaklio piršlys virbališkietis Antanas Barzdžiukas. Labai džiugu ir malonu, kad Tautvilis Uža  puoselėja istorinę savo krašto atmintį, o jo darbai- didžiulė vertybė ne tik viešintiškiams, dovana ateities kartoms.

Tautvilio Užos veikla įvertinta aukštais apdovanojimais. 2015 m. už savanorišką kultūros sklaidą Lietuvoje jis tapo Lietuvos Respublikos Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio "Tarnaukite Lietuvai" laureatu. Už nuopelnus Aukštaičių krašto kultūrai 2015 m. jam skirta Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija. 2018 m. jis apdovanotas Lietuvos kraštotyros draugijos padėka už Tėvynės meilės puoselėjimą, taurų darbą tyrinėjant tautos kultūros paveldą. Taip pat šiais metais gauta ir LR Seimo padėka Lietuvos 100- mečio atkūrimo proga už pagarbą Tėvynės praeičiai, už tai, kad prasmingais darbais garsina Lietuvą.

Džiaugiamės, kad kraštotyrininkas yra dažnas svečias ne tik Anykščių rajono kultūros įstaigose, bet gražiai bendradarbiauja su kupiškėnais. Su autoriaus padovanotomis knygomis mūsų bibliotekoje galės susipažinti ir pasigėrėti visi skaitytojai, todėl esame jam labai dėkingi, linkime jam stiprios sveikatos ir kūrybinės sėkmės, laukiame naujų darbų, tikimės juos pamatyti.

                                                              

                                        Renginio dalyvių vardu Liucija Vilkaitė

 

1 A

Renginio vedėja (iš kairės) muziejininkė J. Knizikevičienė. Nuotr.  R. Malinauskienės.

1 B

Tautvilio Užos sudarytos ir išleistos knygos. Nuotr. L. Skaburskienės.

1 C

Nuotraukoje iš kairės bibliotekininkė L. Mačiulienė ir T. Uža. Nuotr. R. Malinauskienės.

1

Parodos autorius, kraštotyrininkas, fotografas T. Uža ir virbališkietė mokytoja, kraštotyrininkė K. D. Sokienė. Nuotr. R. Malinauskienės.

4

Renginio svečiai. Nuotr. R. Malinauskienės.

2

Muzikinius kūrinius visiems dovanojo jaunosios muzikantės akordeonistės E. Knizikevičiųtė (kairėje) ir saksofonistė Dominyka Malinauskaitė (dešinėje). Nuotr. R. Malinauskienės.

 

Renės Sriubiškienės jubiliejinės kūrybos darbų parodos pristatymas

2018 m. rugpjūčio 10 d. Kupiškio etnografijos muziejuje įvyko Renės Sriubiškienės jubiliejinės kūrybos darbų parodos pristatymas. Renginį vedė LTS Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus, liaudies meno studijos „Židinys“ pirmininkė Virginija Jurevičienė. Renginio metu muzikinius kūrinius dovanojo Kupiškio kultūros centro Šimonių padalinio vokalinis moterų ansamblis „Šilagėlė“ (Vad. Virginija Skupienė). „Šilagėlė“ atliko: „Kur balti keliai“ (muzika Algimanto Raudonikio, eilės Jono Steikūno), „Pavasario lietus“ (aut. Leonido Abariaus, Gitanos Kavaliauskaitės), „Jovarai“ (aut. Vytautas Babravičius), „Mėlynos akys“ (aut. Algimantas Raudonikis). Gitara suskambo tautodailininko Romualdo Dobricko rankose. Susirinkę R. Sriubiškienės giminaičiai ir artimieji, kolegos tautodailininkai ir kiti svečiai sveikino autorę jubiliejinės kūrybos darbų parodos proga. Jautrus ir be galo nuoširdus renginys nepaliko abejingų, sugraudino ne tik Renės artimuosius, tačiau renginiui baigiantis sunku buvo kalbėti ir renginio vedėjai V. Jurevičienei. Kupiškio etnografijos muziejaus kolektyvo vardu, padėką autorei išreiškė laikinai direktorės pareigas einanti, vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė.

Renė Sriubiškienė gimė 1938 05 10 Rokiškio rajone, Pandėlio apylinkėje, Daupelių kaime. Pirmąją tapybos parodą surengė 1982 m. Nuo to laiko dalyvauja kasmetinėse rajono, apskrities, zoninėse tautodailininkų parodose. Nuo 1989 metų tautodailininkų sąjungos narė. Personalines parodas surengė Anykščiuose, Rokiškyje, Ukmergėje, Vilniuje. Taip pat dalyvavo parodoje Latvijos Respublikoje. 2002 metais – Prancūzijoje, Saint – Chamond mieste.

Tautodailininkės kūryba gerai įvertinta respublikinėje tautodailininkų J. Maironio 150-osioms gimimo metinėms skirtoje parodoje 2002 metais. Renė Sriubiškienė savo kūrinius eksponavo Aukštaitijos tautodailininkų K. Šimonio vardo tapybos ir grafikos darbų parodose – konkursuose vykusiuose 1999, 2002, 2004, 2007 m. 2004 m. jai buvo įteiktas Liucijaus ir Vandos Šimonių įsteigtas prizas. 2003 – 2006 m. Kupiškio etnografijos muziejaus ir rajono tautodailininkų įgyvendinto projekto „Gimtinėn sugrįžus“ metu nutapė dailininkės Veronikos Šleivytės, kalbininko Jurgio Elisono gimtines.

2003 metais apdovanota Kupiškio rajono pagarbos raštu.

2007 m. projekto „Kupiškio krašto dvarų materialinis paveldas“ metu įamžino Vaduvų dvaravietę. Nemažai Renės paveikslų yra Kupiškio rajono tautodailininkų tapybos darbų rinkinyje, saugomame Kupiškio etnografijos muziejuje.

2008 metais respublikinio tautodailininkų konkurso Panevėžio apskrities regioniniame „Aukso vainiko“ ture už savo tapybos darbus Renė Sriubiškienė pelnė geriausio metų liaudies meistro diplomą – pirmąją vietą.

2010 m. respublikiniame konkurse primityviosios tapybos Monikos Balčiūnaitės premijai laimėti – pelnė trečiąją vietą.

Apdovanota Lietuvos Respublikos Kultūros ministro diplomu ir specialia Lietuvos Nacionalinio kultūros centro premija.

Kaip pati Renė teigė: „Piešti gėles, peizažus lengva, o paukščių, gyvūnų piešti tikrai nemoku... Kai augau, tokių piešimo priemonių, kokių galime įsigyti dabar, nebuvo. Piešdavau juoda iš krosnies išimta anglimi ant nedidelės lentelės. Piešti niekas nemokė, to išmokau pati. Pirmas piešinys kalnas ir paskui jį augančios eglutės. Jį tebesaugau ir dabar“.

IMG 4391

Renės Sriubiškienės (kairėje) atėjo pasveikinti Andželika ir Mindaugas Paunksniai.

IMG 4406

LTS Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriaus meno studijos „Židinys“ pirmininkė Virginija Jurevičienė pristato tautodailininkę Renę Sriubiškienę (dešinėje). 

IMG 4431

Sveikina Kupiškio tautodailininkai. Priekyje Genia Vaičikauskienė. 

IMG 4469

Sveikina iš kairės: sūnus Regimantas, marti Sigita, anūkas Edgaras su žmona Asta ir proanūkis Gustas Sriubiškiai. 

IMG 4482

Sveikina Stasė Varnauskienė (dešinėje). 

IMG 4527

Muziejininkų vardu sveikina Kupiškio etnografijos muziejaus vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė (dešinėje). 

IMG 4549

Parodos autorė (centre) su Kupiškio kultūros centro Šimonių padalinio moterų vokaliniu ansambliu "Šilagėlė" (Vad. Virginija Skupienė, trečia iš kairės).

IMG 4560

Parodos autorę sveikina tautodailininkas Romualdas Dobrickas (kairėje).

 

Popietė Vilniuje. Profesoriaus Karolio Rimtauto Kašponio 85 metų sukakčiai paminėti

Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje 2018 m. liepos 25 d. susirinko prof. Karolio Rimtauto Kašponio buvę mokiniai, kupiškėnai gyvenantys sostinėje, ir Kupiškio r. atstovai. Čia vyko profesoriaus K.R. Kašponio (a.a.) 85-metų jubiliejaus paminėjimo šventė. Renginį organizavo VŠĮ „Tarptautinė socialinė akademija“, vadovė Angelė Bajorienė.

Doc. dr. Rolandas Eidukas perskaitė pranešimą „Karolio Kašponio gyvenimo ir kūrybos kelias“. Jame labai išsamiai buvo atskleistas šios unikalios asmenybės indėlis Lietuvos kultūrai per atskirus gyvenimo įvykius, iliustruotas nuotraukomis.

Beveik kiekvienas renginyje dalyvavęs žmogus turėjo ką pasakyti apie prof. R. K. Kašponį.

Doc. Romualdas Misiukevičius, paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais globojęs profesorių, prisiminė labai vieną turbūt dėstytojo gyvenimo svarbiausią savybę – meilę ir pagarbą savo mokiniams. Jis sugebėjo kiekvienam jaunam absolventui numatyti, kur jis yra labiausiai reikalingas. Petrą Bingelį išsiuntė dirbti į Kauną. Šiandien prof. P. Bingelis žinomas Lietuvoje kaip dirigentas, Kauno valstybinio choro vadovas. „Jis manimi labai pasitikėjo, tačiau visą laiką turėjo savo nuomonę, kiek sveikata leido dirbo savo darbus“.

Muzikos sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė kartu su kolegomis renka įvairią medžiagą apie žymiausias šios srities asmenybes. Tai – neišsenkantis šaltinis jaunimo pilietiniam ir tautiniam auklėjimui. Tik reikia ieškoti įvairių būdų , kad su žymių asmenybių veikla galėtų susipažintų jauni žmonės, ypač akademinis jaunimas. Muzikų sąjungos darbuotojai jau surinko medžiagą apie keturiasdešimt įžymių muzikų.

A. Bajorienė teigė, jog su prof. R. K. Kašponiu pažįstami nuo to laiko, kai jis persikėlė gyventi į Prienų globos namus. Juose nemažai gyvena senjorų, kurių gyvenimas buvo susietas su sportu. Pasak pašnekovės, kartu diskutuojant su prof. K.R. Kašponiu kilo mintis pastatyti pencioną, kuris būtų skirtas muzikinį išsilavinimą turintiems senjorams. Kartu gyvenant vienos profesijos žmonėms yra lengviau bendrauti, dalintis prisiminimais, organizuoti laisvalaikį. Per šią veiklą radome daug atsakymų į įvairius socialinius klausimus. Birštone jau yra žemės sklypas, sudarytas planas, tik trūksta 7 milijonų eurų.

Gyvendamas Prienų globos namuose profesorius sustiprėjo, įgavo naujų jėgų, išmoko dirbti su kompiuteriu. Įstaigos personalas labai nuoširdžiai padėjo savo globotiniui. Vertė elektroninius laiškus į vokiečių, prancūzų, anglų kalbasir t.t...

Klasės ir suolo draugas Pranas Jankauskas prisiminė jaunystę. Jie kartu su Rimtautu nuo 1948 m. sėdėjo viename suole. Kodėl jie tapo suolo draugais jis atsakymo neranda iki šios dienos. Tai gyvenimo likimas. Pašnekovas teigė, kad kiekvieno iš mūsų pradžia yra šeimoje. Kašponių šeima buvo rami, darbšti, tolerantiška. Ypač ramus buvo jo tėvas Balys Kašponis. Pirmasis suolo draugo mokytojas buvo tėvas.

K. R. Kašponis grojo smuiku, akordionu. Kupiškio gimnazijos mokytojas Puronas paskatino sukurti klasės muzikinį orkestrą. Pirmasis klasės orkestro pasirodymas – tapo gimnazijos įvykiu. Kitais metais orkestras padidėjo ir tapo visos gimnazijos muzikiniu kolektyvu. R. K. Kašponis orkestrui kūrė muziką , parinkdavo dainas, ruošdavo programas. Išvykus jaunajam orkestro vadovui mokytis į Vilnių, vadovavimą perėmė brolis Jaunius Kašponis. Suolo draugas buvo be galo ramus, tolerantiškas, imlus, gabus visiems dėstomiems dalykams. Toks išliko iki gyvenimo paskutinės akimirkos.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė kalbėjo apie neilgą, tačiau labai įsimintiną bendravimą su įžymiuoju muziku. V. Aleknienė su profesoriumi bendravo muziejuje, įvairiuose renginiuose. Kalbėta ne vien apie darbą, bet ir prisiliesta prie asmeninių gyvenimo akimirkų. R. K. Kašponis muziejui perdavė apie tėvą Balį Kašponį rašytą rankraštį. Du kartus šia tema buvo rašytas projektas Lietuvos kultūros tarybai, bet finansavimo nesulaukta. Knygos leidimu sutiko rūpintis Vidmantas Jankauskas.

Dalis kupiškėnų pritarė Algirdo Juliaus Greimo paminklo statymui. To labai norėjo R. K. Kašponis. Tik jo dėka Lietuvoje ir pasaulyje buvo plačiau prisimintas vienas žymiausias pasaulio semiotikas A. J. Greimas. Šis sumanymas neišsipildė. Gal ateis laikas ir prie Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos stovės paminklas A. J. Greimui. Vienas svarbus žingsnis žengtas – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje įkurta A. J. Greimo klasė. Renginio dalyviai džiaugėsi ir tiki, kada apie šią asmenybę žinos kiekvienas gimnazijos auklėtinis. K. R. Kašponis labai prisidėjo prie A. J. Greimo 100-mečio renginių organizavimo Kupiškio mieste 2017 m. Organizuotų renginių išliekamąja verte tapo išleistas mokslinės konferencijos pranešimų leidinys „ Algirdo Juliaus Greimo 100-mečio ženklai“.

Prof. P. Bingelis teigė, kad visas savo gyvenimo vertybes mokytojas atsinešė iš tarpukario Lietuvos. Politiniai įvykiai jo neišmušė iš pusiausvyros. Mėgo labai bendrauti su jaunimu, kolegomis, švęsti jubiliejus. Kalbėdavo ilgai – monologo būdu. Įvairių temų dėstyme atsiskleisdavo gilus, loginis mąstymas. Tokio mąstymo šiuolaikinėje Lietuvoje labai trūksta. Dėstytojas sugebėdavo suvienyti katedros dėstytojus. Visiems kurso studentams parašydavo programas. Niekada nemėgo girtis, liko be jokių apdovanojimų. Tik profesoriaus rūpesčiu buvo pastatytas paminklas A. J. Greimui Kaune. Reikėjo ir mano pastangų. Dėstytojas labai daug padėjo kuriant Kauno valstybinį chorą.

Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus teigė, jog yra siūloma miesto bibliotekai suteikti A. J. Greimo vardą. Šiuo klausimu būtina dar diskutuoti, nes Kupiškio krašte yra daug įžymių žmonių. Bibliotekos darbuotojai kartu su mokinių grupe keliavo A. J. Greimo gyvenimo vietomis. Tai buvo puiki galimybė jauniems žmonėms susipažinti su šia asmenybe. Projekto medžiaga bus apibendrinta ir pristatyta visuomenei.

Prof. K. R. Kašponis visą gyvenimą labai daug dirbo. Judėjimas, ieškojimas – tai tarsi gyvenimo kredo. Buvo be galo kuklus žmogus, spinduliavo neišsenkama vidine jėga, neapsiribojo kasdienybe, parašė ir išleido mokslinių leidinių. Jo parašytas „Solfedžio“ vadovėlis yra perleistas 12 kartų ir naudojamas įvairiose ugdymo įstaigose.

Paskutiniuosius dešimtmečius prof. paskyrė A. J. Greimo gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimui. Taip susiklostė, kad R. K. Kašponio gyvenimas kai kada stebėtinai kirtosi su A. J. Greimo šeima.

Visų atminimo popietėje dalyvavusių žmonių viltis – Lietuvos jaunimas. Privalome įžvelgti kiekvienoje kartoje žmonių darbo prasmę, perimti jų patyrimą, žmogiškąsias vertybes, kuriant ateities Lietuvą, panaudoti jų dvasinį ir materialinį palikimą.

DSC01377

Nuotraukoje VŠĮ "Tarptautinė socialinė akademija" vadovė Angelė Bajorienė (iš kairės pirma).

DSC01379

 Nuotrauka susitikimo metu.

DSC01380

Nuotraukoje doc. dr. Rolandas Eidukas.

DSC01403

Muzikos sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

DSC01409

Nuotrauka renginio metu.

DSC01421

Nuotraukoje renginio organizatore, VŠĮ "Tarptautinė socialinė akademija" vadovė Angelė Bajorienė.

DSC01441 2

Buvęs profesoriaus K. R. Kašponio suolo ir klasės draugas Pranas Jankauskas.

DSC01461

Nuotraukoje Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

DSC01482

Nuotraukoje Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus.

DSC01491

Nuotraukoje prof. Petras Bingelis.

DSC01501

Nuotraukoje Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentas Vilius Bartulis (stovi iš dešinės pirmas).

Projektas „Etnografiniai Lietuvos regionai“

 

Šių metų liepos 20 d. Uoginių amatų centre lankėsi kūrybinė grupė iš Vilniaus Všį „ Tv Europa“.Grupė rengia reprezentacinius filmus apie įmones, dokumentinius ir mokslo populiarinimo filmus, videosiužetus, mokomuosius filmukus, videoreportažus.

Šį kartą jie vykdė projektą finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos „Etnografiniai Lietuvos regionai“. Filmą kuria scenarijaus autorė Gražina Kadžytė (etnografė), redaktorė Rūta Sinkevičienė, režisierė Janina Lapinskaitė ir operatorius Vytas Jankevičius. Grupės vadovas ir prodiuseris Algirdas Žvinakevičius.

Projekto tikslas ne tik užfiksuoti, kokie yra atskiri regionai, bet visa tai parodyti kaip mokomąją medžiagą Lietuvos gyventojams, bei emigrantams, kurie lanko lietuvių kalbos užsiėmimus užsienyje. Žiūrovai filmuose gali rasti atsakymus į klausimus. Kas yra Lietuva? Iš kokio krašto jie kilę? Kas yra atskiras regionas?

Kūrybinės grupės vadovas ir prodiuseris Algirdas Žvinakevičius teigė, kad nėra jokių žinių,  kad būtų sukurtas  koks nors filmas apie regioną, kaip apie vienetą.  Yra nemažai filmų apie atskiro regiono drabužius, dainas ar šokius, o tai kas būdinga vienam regionui, nėra sukurta nei vieno dokumentinio filmo. Yra tik atskiri regionai.

Grupės vadovas ir prodiuseris pasakojo, kad jau yra sukūręs filmą apie Mažąją Lietuvą, apie Dzūkija, toliau filmavimai vyks Žemaitijoje. Dabar kūrybiniai darbai vyksta Aukštaitijoje. Fiksuojami šio regiono  papročiai, kultūros materialinis paveldas. Grupės vadovas teigė, jog nebuvo sunku ieškoti istorinių šaltinių kuo yra išsiskiriantis būtent mūsų kraštas.

Visi juk puikia žino, kad tai yra Kupiškėnų vestuvės. Penktadienį Uoginių amatų centre buvo atvykę Kupiškio r. kultūros centro folklorinis ansamblis „Kupkėmis“ (vad. Alma Pustovaitienė), kuris demonstravo tradicines Kupiškėnų vestuves. Nors alino karštis, tačiau visi buvo puikiai nusiteikę.

Kūrybinės grupės vadovas A. Žvinakevičius pasakojo, kad filmuojant Aukštaitiją, buvo labai gera ir lengva dirbti. Žmonės supratingi, šilti ir noriai prisijungė prie projekto vykdymo. Taip pat jis pridūrė, kad visi filmai apie kiekvieną regioną trunka apie valandą. Filme yra labai trumpai pristatomi regiono drabužiai, dainos, šokiai, papročiai.

Labai džiaugiamės, kad ir Kupiškio rajonas galėjo prisidėti prie šių prasmingų darbų, ir toliau garsins savo kraštą. 

tv1

Nuotraukoje VŠĮ "Tv Europa" grupės vadovas ir prodiuseris Algirdas Žvilakevičius (viduryje) su Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" moterimis.

tv2

Algirdas Žvilakevičius kalbasi su Adomo Petrausko muziejaus muziejininke Laura Eižiniene (viduryje) ir Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro direktore Jolita Janušoniene.

tv3

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv4

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv5

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv6

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv7

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv8

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv9

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv10

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyvė.

tv11

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv12

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv13

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

tv15

Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro folklorinio ansamblio "Kupkėmis" dalyviai.

Pirmasis Lietuvoje tarptautinis karpytojų pleneras „Karpiniuota praeitis“

2018 metų liepos 16–21 dienomis Kupiškio rajono Uoginių amatų centre vyko pirmasis Lietuvoje tarptautinis karpytojų pleneras „Karpiniuota praeitis“, kurio vienas iš tikslų domėtis senosiomis popieriaus karpymo tradicijomis ir namų puošyba. Praeitis, nes puošėme senus šventųjų paveikslus ir nuotraukas. Karpiniuota, nes juos puošėme karpinukais.

Sulaukėme 6 viešnių iš užsienio. Tai:

Lizaveta Červonceva, Natalja Červonceva, Konstancija-Viktorija Gerasimenka, Olga Nalivaiko iš Baltarusijos, Anna Walzcek iš Lenkijos, Galina Dudar ir Ukrainos.

Į plenerą susirinko 21 karpytoja iš visos Lietuvos:

Rasa Slesoriūnienė (Utena), Alma Stugienė (Kuršėnai), Laimutė Fedosejeva (Vilnius), Vilija Jurkuvienė (Tauragė), Eglė Dvarionaitė- Vindašienė (Kaunas), Rasa Rainienė (Jonava), Genutė Bučiūnienė (Kazlų Rūda), Laima Skipitienė (Vilnius), Gita Kolosovienė (Obeliai), Albina Mackevičienė (Kėdainiai), Lina Paukštienė (Utena), Vaida Svigarienė (Utena), Lina Kabelkaitė (Liepalingis), Diana Lukošiūnaitė (Druskininkai), Milgė Saladžiutė (Utena), Aušra Būgienė (Utena), Gita Juškėnienė (Utena), Rita Molienė (Kupiškis), Genia Vaičikauskienė (Kupiškis), Aldona Ramanauskienė (Kupiškis) ir Virginija Jurevičienė (Kupiškis).

Papuošta apie 60 paveikslų ir nuotraukų. Dar kirpome užuolaidėles, stalo servetėles, surengėme parodą. Kirpome žirklutėmis, rėžėme rėžtukais.

Labai svarbi buvo edukacinė veikla, kur dalijomės savo patirtimi, mokėmės viena iš kitos. Labai daug informacijos gavome, klausydamos Laimos Fedosejevos (Vilnius), Eglės Dvarionaitės-Vindašienės (Kaunas), Lizavetos Červoncevos ir Nataljos Červoncevos (Molodečnas, Baltarusija) edukacinių paskaitėlių.

Plenero metu ne tik dirbome, tačiau buvo laiko pakeliauti po Kupiškio rajoną. Aplankėme Kupiškio piliakalnį, apžiūrėjome Kupiškio miesto įdomias vietas (apie tai mums pasakojo Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė). Su Palėvenės bažnyčia supažindino A. Ramanauskienė, Komarų dvare svetingai sutiko N. Milaknienė. Kitomis dienomis apžiūrėjome Uoginių koplytėlę, stebėjome vakarinį Kupiškį, aplankėme Kupiškio tautodailininkų Liaudies meno studiją „Židinys“.

Grožio procedūras Druskininkų gydomuoju vandeniu mums atliko viešnios iš Druskininkų - Diana Lukošiūnaitė ir Lina Kabelkaitė. Du rytus mankštą vedė trenerė iš Kupiškio Sonata Navickienė.

Koncertavo Biržų r. kultūros centro Vabalninko padalinio ir Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro Subačiaus padalinio kolektyvai.

Vaišino Antašavos medžiotojų būrelio medžiotojai sriuba, duoną iškepė Neringa Čemerienė, arbatą virė ir apie žolelių gydomąsias savybes pasakojo žolininkė Renata Montvilienė, spurgų privirė antašavietė Janina Čemerienė, šviežiu pieneliu vaišino uoginietė Onutė Skukauskienė.

Už paramą dėkojame Kupiškio savivaldybei, projekto partneriams: Kupiškio etnografijos muziejui ir Kupiškio turizmo ir verslo centrui, rėmėjams: tautodailininkei Geniai Vaičikauskienei, ūkininkui Zigmui Aleksandravičiui, Kupiškio vaikų lopšeliui-darželiui „Obelėlė“ direktorei Danguolei Koženiauskienei, informaciniams rėmėjams: „Kupiškėnų mintims“ ir „Kupiškėnų studijai“.

Projekto „Karpiniuota praeitis“ vykdytojas – Liaudies meno studija „Židinys“, organizatorė Virginija Jurevičienė.

kp3

Pasiruošimo darbai.

kp4

Atvyko ilgai lauktos viešnios iš užsienio.

kp5

Kiek džiaugsmo visoms susitikus.

kp7

Vabalninko kultūros namų saviveiklininkai.

kp8

Vabalninko kultūros namų saviveiklininkai džiugino visus šokiais ir dainomis.

kp9

Foto akimirka.

kp11

Foto akimirka.

kp12

Per plenero atidarymą svečiai buvo vaišinami tradicine medžiotojų sriuba "bliauka".

kp13

Plenero uždarymo metu koncertuoja Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro Subačiaus padalinio merginų vokalinis ansamblis "Smile" (vad. Irena Jėčiuvienė iš dešinės pirma).

kp15

Plenero dalyvių darbai. 

kp16

Nuotrauka plenero uždarymo metu.

kp17

Užburiančias dainas dovanojo Karolina Kepalaitė (sėdi kairėje) ir Kamilė Stašytė.

kp18

Kupiškio rajono tautodailininkų Liaudies meno studijos „Židinys“ pirmininkė  Virginija Jurevičienė.

kp19

Kupiškio rajono tautodailininkų Liaudies meno studijos „Židinys“ pirmininkė  Virginija Jurevičienė (iš dešinės pirma) ir Kupiškio r. savivaldybės kultūros centro Subačiaus padalinio kultūrinė veiklos vadybininkė Inga Dovydėnienė.

Žydų bendruomenės gyvenimo tyrinėjimo ekspedicija Rokiškio krašte

Liepos 13-22 dienomis Rokiškio rajone vyko kraštotyrinė ekspedicija, kurią iniciavo Rokiškio krašto muziejus, savivaldybė kartu su rėmėjais Philo ir Aldonos Shapiro šeima iš JAV.

Philas su broliu Davidu yra įkūrę visuomeninę organizaciją“Remembering Litvaks Ine“, kuri rūpinasi žydų litvakų kultūros paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu Lietuvoje

Dalyvauti kraštotyrinėje ekspedicijoje buvo pakviesta Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. Ji 2010 m. parašė straipsnį apie tragišką Naumono Olkino šeimos likimą. Straipsnis buvo išspausdintas knygoje – („Lietuvos valsčiai“) Panemunėlis II d. (psl. 1493 – 1501). Straipsnyje išsamiai aprašyta Panemunėlio miestelyje gyvenusios žydų Olkinų šeimos tragedija. Iki šio laiko niekas neiškojo Olkinų ir Jofės sušaudytų šeimų vietos prie Sakaros durpyno. Apie baisią Holokausto laikų vykdytą egzekuciją žinojo tame laikmetyje gyvenę šio krašto žmonės. Šiuo metu neliko nei vieno, kuris galėtų parodyti tragiškų įvykių vietą. Dvi žydų šeimos iš Panemunėlio dvaro kumetyno poriniais arklių vežimais buvo vežamos į Rokiškį 1941 m. liepos pirmosiomis dienomis (data tiksliai nežinoma). Tačiau juos buvo sumanyta nužudyti atskiroje vietoje. Netoli gyvenę Šarkauskai, tame tarpe ir jų 8 metų dukra Aldona epizodiškai matė kas vyko pamiškėje. Išlaipinę nelaiminguosius, mojuodami automatų buožėmis nusivarė į pakalnę. Ten ilgai girdėjosi triukšmas. Tik po pietų pasigirdo klyksmai ir triukšmas. Tą pačia dieną eiti į žudynių vietą niekas nedrįso. Kitos dienos rytą Šalkauskienė su kaimynu Kazimieru Vaitkevičiumi nuėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Jie pamatė negiliai užkastus lavonus. Kadangi žemė buvo sunki, iškasė labai negilią duobę.K. Vaitkevičius įbedė grėblio kotą, kuris į žemę įlindo per sprindį. Jis apipylė kauburį, kad būtų giliau ir žvėrys lavonų nenešiotų.

Šios šeimos gyvenimas yra susietas ir su Kupiškiu, nes progimnazijoje mokėsi Matilda Olkinaitė. Jos klasės draugė mokytoja Aldona Zinkevičienė (a.a.) spėjo apie ją nemažai papasakoti. Matilda rašė savo dienoraštį, kuriame fiksavo jaunystės įvykius ir rašė sukurtas eiles. Dukters dienoraštį tėvas spėjo paduoti vietos klebonui Juozui Matelioniui, kuris jį paslėpė Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje už didžiojo altoriaus. Pakišo po grindimis. 1950 m. prieš išvežant kleboną į Sibirą dienoraštį jos spėjo  perduoti vargonininkui Andrijauskui. Dar sovietmečiu Matlės dienoraštis pateko į Irenos Veisaitės rankas.

Šie du istoriniai įvykiai buvo svarbiausi ekspedicijos tikslai.

Archeologiniams tyrinėjimams naudojamas vienas iš nedestrukcinių geofizikinių metodų – georadaru matuojami po žeme esančių objektų elektromagnetinių bangų atspindžiai. Archeologiniams žvalgams reikalingą techninę įrangą parūpino JAV mokslininkai: prof. Richard Frennd????? Ir Susan Condillo (Hartfordo universitetas), prof Harry Jol (Viskonseno universitetas), prof. Philip Reeder (Dukano universitetas), jiems talkino 8 šių universiteto studentai.

Violetą Aleknienę kalbino ekspedicijoje dalyvavę žurnalistai. Interviu truko 1.5 val. Dialogo metu buvo pristatytas Kupiškio etnografijos muziejus, jo atliekama mokslinė – tyriamoji veikla apie žydų istoriją Kupiškio krašte. Ekspedicijos dalyviai net nustebo, kad toks mažas rajonas yra atlikęs neįkainuojamus darbus saugant ir viešinant šios tautinės mažumos istoriją.

Kupiškis – vienas įvairiapusiškiausiai savo žydų bendruomenę įamžinęs Lietuvos miestas. Kupiškyje restauruoti žydų kapinių paminklai. Buvusioje Sinagogoje įrengta atminimo lenta su visų žydų žuvusių Kupiškyje vardais ir pavardėmis. Joje yra lietuvių, anglų, hebrajų kalbomis surašytos 816 sušaudytų žydų tautybės žmonių vardai ir pavardės. Po karo pavardes pavyko surinkti Stefanijai Glemžaitei ir kitiems kupiškėnams. 2017 m. Kupiškio etnografijos muziejus išleido du leidinius: „Kupiškio žydų bendruomenės praeities ir dabarties sąsajos 92016 m.)“, „Kupiškio žydų bendruomenės pastatai ir paminklai (2017 m)“. Leidinių sudarytoja muziejininkė Aušrelė Jonušytė. Tokiais pat pavadinimais vyko mokslinės konferencijos. Šioje veikloje aktyviai dalyvauja Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos (mokytoja Nijolė Puzelienė), Skapiškio pagr. mokyklos (mokytoja Rasa Kaušakienė) ir Subačiaus gimnazijos mokiniai

Kupiškio mieste dažnai lankosi įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Jis 2018m. gegužės mėn. buvo atvykęs į Kupiškį su neoficialiu vizitu padėkoti Kupiškio bendruomenei. Ekspedicijos mecenatai Philas ir Aldona Shapiro yra dėkingi Kupiškio savivaldybės merui Dainiui Bardauskui už suteiktą galimybę direktorei atstovauti ekspedicijoje ir pristatyti Kupiškio bendruomenės nuveiktus darbus.

Režisierė Neringa Danienė remdamasi Violetos Aleknienės straipsniu ir Matildos Olkinaitės išlikusiu dienoraščiu su „Rokiškio teatro“ artistais“ pastatė spektaklį „Nutylusios mūzos“. Lietuvos visuomenė per meno raiškos priemones galėjo plačiau susipažinti šios šeimos tragišku likimu. Režisierei ir artistams kilo mintis išleisti Matildos Olkinaitės eilėraščių knygą. Už parodytus spektaklius surinktos lėšos bus skiriamos šios knygos leidybai.

Leidiniui įvadinį straipsnį rašo žurnalistė Laima Vincė (gyvenanti JAV). Jos dėka Rokiškyje lankėsi žurnalo „Smithsomiam“ žuranalistas Matthew Shaer. Kalbino visus asmenis, kurie yra susiję su N. Olkino šeimos gyvenimo ir dukters Matlės kūrybos tyrinėjimu. V. Aleknienė išsamiai pateikė atsakymus į klausimus, kurie bus viena iš sudėtinių dalių rengiant straipsnį minėtam žurnalui apie Rokiškio ir Kupiškio krašte žydų bendruomenės kultūrą ir istoriją. Žurnalas yra leidžiamas anglų kalba ir skaitomas visame pasaulyje.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su žurnaliste Laima Vince planuoja išleisti Matildos Olkinaitės poezijos rinkinį.Rašytoja, žurnalistė Laima Vincė yra Jutkonių km. Kupiškio rajone gimusio ir augusio, Lietuvos geležinkelių Vyriausiojo direktoriaus Jurgio Čiurlio (1888-1959 m.) proanūkė. Ji 2018 m. spalio mėn. planuoja atvykto į Kupiškį susipažinti su savo protėvių gimtine, perduoti muziejui išsaugotą archyvą, susitikti su bendruomene.

Didžiausias kraštotyrinės ekspedicijos atradimas – Olkinų ir Jofių šeimų žūties vieta. Visų Rokiškio rajone vykdytų tyrinėjimų medžiaga bus paruošta ir pateiktos išvados. Kaip jas įamžinti spręs šio krašto bendruomenė.

Apie šią ekspediciją bus kuriamas dokumentinis filmas. Jame žydų kultūrą numatyta atskleisti per vienos šeimos gyvenimą. Tikimės, kad muziejininkai turės galimybę jį parodyti Kupiškyje 2019 m. vasarą.

 rok

Žurnalistė, rašytoja Laima Vincė su medžio drožėju Vidmantu Zakarka Panemunėlyje.

rok1

Rokiškio dekanato dekanas Eimantas Novikas su Kupiškio etnografijos muziejaus direktore Violeta Alekniene Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje  už didžiojo altoriaus (M. Olkinaitės dienoraščio slėpimo vieta).

rok2

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė prie nužudytų žydų Olkinų ir Jofės šeimų vietos. (Sacharos miškas, Rokiškio r.).

rok4

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė (dešinėje) ir Laima Vincė prie paminklo skirto Matildai Olkinaitei Panemunėlio geležinkelio stotyje, Rokiškio r.

rok5

Ekspedicijos dalyviai prie Sacharos miško ieškant žudynių vietos.

rok6

Ekspedicijos dalyviai prie Sacharos miško ieškant žudynių vietos.

rok7

Ekspedicijos dalyviai prie Sacharos miško ieškant žudynių vietos.

rok8

Ekspedicijos dalyviai prie Sacharos miško ieškant žydų žudynių vietos.

rok9

Ekspedicijos dalyviai prie paminklo, kuris skirtas Olkinų ir Jofių šeimų atminimui (Sacharos miškas, Rokiškio r.).

rok10

Philas Shapiro ir Rokiškio r. savivaldybės meras Antanas Vagonis (dešinėje).