Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Vinco Ramanausko fotografijų parodos "Tremties akimirkos 1955-1958 m." pristatymas

„Tremtis į Rytus, emigracija į Vakarus, rezistencija pogrindyje – pasipriešinimo, išbandymų ir tikėjimo laikmetis, suvienijęs tautą bendram Nepriklausomybės siekiui.“ – Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė. Taip prasidėjo Vinco Ramanausko fotografijų parodos pristatymas Kupiškio kultūros centre birželio 14 d. minint 76-ąsias tremties Lietuvoje metines.

IMGP9809

Nuotraukoje fotografas Vincas Ramanauskas.

Parodos pristatyme dalyvavo ir pats autorius Vincas Ramanauskas, kartu su sūnumi Vytautu. Fotografijų autorius pasidalino prisiminimais apie tremties laikus, nors jam pačiam tremties pavyko išvengti, kadangi sužinojus apie tuščius vagonus laukiančius stotyje, Vincas su tėvais susitarė, jog jam reikia pasilikti Lietuvoje ir remti šeimą siuntiniais, todėl su keliais kaimynais, taip pat vengiančiais tremties, pasitraukė į už kilometro buvusią Latviją, kadangi buvo kilęs iš Mažeikių apskrities. Kai grįžo į namus, rado tuščius.

IMGP9827

Nuotraukoje iš kairės Vincas Ramanauskas kartu su sūnumi Vytautu Ramanausku.

Vengiant pakartotino trėmimo, pradėjo gyventi nelegalų gyvenimą, slapstėsi pas gimines, kaimynus. 1952-1955 m. tarnavo sovietinėje kariuomenėje, kur ir susidomėjo fotografija. Netrukus per vargus įsigijo ir pirmąjį fotoaparatą „Liubitel“. Tuo metu pradėtos rinkti ir dainos, išgirstos iš draugų, perrašomos iš dainų sąsiuvinių. Po kariuomenės Vinco niekas nelaukė Lietuvoje, todėl jis kartu su panašaus likimo draugais iškeliavo pas ištremtus tėvus, vargusius Krasnojarsko krašte. Nuvykęs ieškojosi geriau apmokamo darbo ir toliau rėmė šeimą, įsidarbino Nazarovo šiluminės elektrinės statyboje. Čia sutiko ir savo gyvenimo moterį – Angelę. Kartu jie susilaukė Aldonos, vėliau sugrįžę į Lietuvą Vytauto ir Aušros.

IMGP9771

Nuotraukoje renginio vedėja, režisierė Nijolė Ratkienė.

Sugrįžus į Mažeikius daug laiko atidavė kraštotyrai, talkininkaujant muziejininkams, fotografuojant. Atgimimo laikais laisvalaikis skirtas visuomeninei veiklai. Iki šiol Vincas yra nepalaužiamas optimistas, tikintis šviesia Lietuvos ateitimi. O sūnus Vytautas, taip pat dalyvavęs parodos pristatyme, pasirinko istoriko, fotografo kelią, šiuo metu dirba Mažeikių muziejaus vyr. muziejininku. Parodoje eksponuojamos temties akimirkos ir ištremtų žmonių gyvenimai, nes autoriui fotografuojant buvo svarbiausias žmogus.

IMGP9869

Nuotraukoje iš kairės fotografas Vincas Ramanauskas, sūnus Vytautas Ramanauskas ir Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

Pasidalinus prisiminimais, Vincas su Vytautu kartu atliko keletą Lietuvių liaudies dainų. Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė padėkojo autoriui, už galimybę surengti parodą Kupiškyje. Parodos pristatymą pabaigė žodžiais: „Tegul niekada nesikartoja tautos genocido reiškiniai. Pasakokime ir perteikime, nors ir labai skaudžiai išgyventus faktus, suluošintus gyvenimus“ Prisiminkime šią dieną ir pasimokykime iš istorijos, kol dar yra kas gali papasakoti apie šiuos įvykius, kol dar turime gyvų liudininkų. Juk dar pokario metais iškilusi svajonė apie Nepriklausomą Lietuvą -  šiandien yra mūsų realybė. Renginį vedė režisierė N. Ratkienė. Koncertavo Utenos kultūros centro styginių kvartetas „Arcato“.