Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Dailininkų Indrės Stulgaitės – Kriukienės ir Remigijaus Kriuko meninio stiklo paroda „Švytėjimas“

2016 m. balandžio 6 d. 17.30 val. Kupiškio etnografijos muziejuje įvyko dailininkų Indrės Stulgaitės – Kriukienės ir Remigijaus Kriuko meninio stiklo kūrinių parodos „Švytėjimas“ atidarymas, inicijuotas Kupiškio rajono mero Dainiaus Bardausko.

A100

Nuotraukoje matote parodos autorius Indrę Stulgaitę - Kriukienę ir Remigijų Kriuką.

Parodoje dalyvavo Kupiškio meno mokyklos Instrumentinis trio (R. Baliukaitė, R. Naikauskaitė, M. Vilkaitytė) ir atliko Francois – Joseph Gossec „Tamburinas“ kūrinį.

A300

 

Nuotraukoje matote "Instrumentinį trio"

Renginio eigoje pasirodė Povilas Uckus ir su gitara atliko M. Linnemann kūrinį „Plaukiant fiordais“.

A400

 

Nuotraukoje matote Povilą Uckų.

Merginų vokalinis ansamblis atliko lietuvių liaudies dainas „Žuvų šakelė“ ir „Teka teka“, o solistė Beatričė Sankauskaitė atliko lietuvių liaudies dainą „Vaikštinėjo povelė“. Koncertą organizavo mokytoja metodininkė Nidija Sankauskienė. 

A500

 

Nuotraukoje matote merginų vokalinį ansamblį kartu su soliste B. Sankauskaite.

Dailininkus I. Stulgaitę – Kriukienę ir R. Kriuką, tardamas šiltus sveikinimo žodžius, sveikino Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas.

A200

 

Nuotraukoje matote Kupiškio rajono merą D. Bardauską kartu su parodos autoriais I. Stulgaite - Kriukiene ir R. Kriuku.

Taip pat autorius sveikino Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Panevėžio Respublikinės ligoninės direktorius Ivanas Dorošas, Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas Tomas Rudokas, Nacionalinės premijos laureatas fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius ir kiti svečiai.

 Pan Meras1

Nuotraukoje matote Panevėžio miesto merą R. M. Račkauską.

A600 

Nuotraukoje matote Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininką T. Rudoką.

A800

Nuotraukoje matote Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros, Švietimo ir Sporto skyriaus vedėją J. Trifeldienę.

A900

Nuotraukoje matote Nacionalinės premijos laureatą, fotomenininką A. Aleksandravičių.

A909

Nuotraukoje matote autorių tėvelius, kurie taip pat buvo pasveikinti užauginę talentingus vaikus.

Baigiamąjį žodį tarė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, apibendrindama gražios parodos reikšmę Kupiškio miestui ir paminėdama stiklo apdirbimo kelio sudėtingumą ir baigtų darbų grožį. Parodos autorius R. Kriukas su stiklu dirba simboline kalba, stiklo formą dažnai pakeičia simboliu, kuris dažnai atspindi žmogaus jausmus. Dailininkė I. Stulgaitė – Kriukienė: „aš kurdama vadovaujuosi jausmais, stiklas – tai nuostabiausia medžiaga mano gyvenime“.

A1000

 

Nuotraukoje matote Kupiškio etnografijos muziejaus direktorę V. Aleknienę.

Menininkams Indrei Stulgaitei-Kriukienei ir Remigijui Kriukui viena patraukliausių yra sunkiai valdoma karšto stiklo formavimo technologija, įvairios karšto stiklo formavimo technikos (pūtimas, liejimas, laisvas formavimas). Ne mažiau svarbi, o kartu ir be galo patraukli jiems ir šalto stiklo apdirbimo sritis. Ypač kai kalbama apie optinį – itin skaidrų – stiklą.

Įgyvendindami savo kūrybinius sumanymus, menininkai nuolat eksperimentuoja,  gilinasi į technologinius ypatumus ir stengiasi optimaliai išnaudoti šios išskirtinės medžiagos galimybes: optiškumą, skaidrumą, iliuziją, derindami skaidrius ir šiurkščius paviršius. Taip gimsta kūriniai, kuriuose susilieja švelni karšto stiklo plastika bei skaidrūs, šalti, tikslūs, griežtos formos stiklo deriniai.

Kadangi geriausioms stiklo savybėms atskleisti privaloma šviesa, rengdami ekspoziciją menininkai pasitelkia geriausią apšvietimo kampą, kryptį, intensyvumą ir tokiu būdu suteikia stiklo kūriniui ypatingo švytėjimo.

Indrė Stulgaitė-Kriukienė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete yra įgijusi dailės magistro laipsnį, baigusi Vilniaus dailės akademijos Meno aspirantūros studijas, įgijo meno licenciato laipsnį, šiuo metu ji – Vilniaus dailės akademijos doktorantė.

                   Nuo 2009 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, 2013 m. tapo Rusijos menų akademijos garbės nare.

Remigijus Kriukas Lietuvos valstybiniame dailės institute įgijo stiklo dailininko specialybę, dirbo dizaineriu AB „Panevėžio stiklas“ meninio stiklo ceche. 2000 m. Panevėžyje įkūrė meninio stiklo studiją „Glasremis“. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 m. 2013 m. jam suteiktas Rusijos menų akademijos garbės nario vardas, 2014 m. – Ukrainos menų akademijos užsienio nario vardas. 2014 m. už aktyvią kūrybinę veiklą, šiuolaikinio stiklo meno propagavimą Lietuvoje ir užsienyje R. Kriukui įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinis ženkliukas.

Parodos autoriams buvo įteiktos gėlės padovanotos knygos. O kupiškėnus ir rajono svečius kviečiame aplankyti šią nuostabią parodą 2016.04.06 – 2016.05.14.

A1010

 

 Nuotraukoje matote parodos svečius.

Daugiau nuotraukų iš parodos akimirkų galite rasti etnografijos muziejaus facebook puslapyje adresu: https://www.facebook.com/Etnografijos-muziejus-131150973669746/?fref=ts

Elenos Karpavičiūtės - Jankauskienės 10-ties metų jubiliejinė kūrybos darbų paroda

                      2016 m. balandžio 2 d. pristatant Elenos Karpavičiūtės-Jankauskienės 10-ties metų jubiliejinę kūrybos darbų parodą Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centre. Talentingo žmogaus kūrybos pristatymą prisodrino Kupiškio lopšelio-darželio „Obelėlė“ darbuotojų dainų ansamblis, vadovaujamas Laimos Vaidilienės.

 

               Jaunystėje Elenai Jankauskienei prie piešimo beveik neteko prisiliesti. Tik Pandėlio vidurinės mokyklos mokytojas Čižiūnas pastebėjo mokinukės talentą. Baigusi Kauno žemės ūkio technikumą ir dirbdama Vainiūniškio kolūkyje buhaltere, gyvendama Kupiškyje visada svajojo nupiešti savo gyvenimo paveikslą. Pirmąjį paveikslą „Miestas aušroje“ tautodailininkė nutapė 2004 metais. Vėliau dienos šviesą išvydo paveikslai „Kupos slėnio parkas“, „Šunys“, „Kelionė žaroje“, „Mano tėviškė“, „Žiemos žavesys“, „Kupos marios rudenį“ ir kitus. Elenos Jankauskienės tapyba yra labai įvairi: prasidedanti nuo gėlės žiedo ir prieinanti prie gamtos, buitinių peizažų. Jos tapyba priskiriama primityvizmo krypčiai. Autorė mėgsta šviesias spalvas, beveik visi darbai yra realistiniai.

 

2008 m. Kupiškio tautodailininkai pakvietė dalyvauti meninės kūrybos parodoje. Meno tapybos darbai buvo eksponuoti rajoninėse, apskrities tautodailės darbų parodose, Kupiškio kultūros centre (2009 m.), Kupiškio turizmo ir informacijos centre (2009 m.). Tais pačiais metais jos kūriniai eksponuoti Respublikinėje meninės kūrybos parodoje „Rudens saulutė“. Už dalyvavimą 2010-2011 metų meninės kūrybos parodose kupiškietę padėkos raštais apdovanojo Lietuvos žmonių su negalia prezidentė R. Kavaliauskaitė.

 

2012 m. tapybos darbus  veltus iš vilnos bei atliktų mišria technika sagių ji eksponavo Kupiškio etnografijos muziejaus struktūriniame padalinyje – Adomo Petrausko muziejuje. 2013-2014 m. kartu su kitais rajono tautodailininkais savo kūrybos darbus eksponavo parodose „Kupiškio krašto bažnyčios“, kurios visuomenei buvo pristatomos Palėvenės domininkonų vienuolyne ir Lietuvos Respublikos seime.

 

2015 m. trys tapybos kūriniai buvo pristatomi Trečiojoje respublikinėje primityviosios tapybos darbų parodoje-konkurse Monikos Bičiūnienės premijai laimėti. Autorės kūryba įvertinta padėkos raštu ir pinigine premija. E. Jankauskienės kūrybos kūrinius vilniečiai ir svečiai 2015 m. matė Vilniaus rotušėje, o kupiškėnai penktojoje Kazio Šimonio vardo Aukštaitijos regiono tautodailininkų parodoje-konkurse.

 

Parodos pristatyme kalbinta autorė teigė, kad piešti paskatino vidinis šauksmas ir vaikystėje matyti Monikos Bičiūnienės darbai. Ji džiaugėsi, kad save gali realizuoti įvairioje meninėje veikloje. Kuria dažniausiai paskatinta vidinės kibirkštėlės, paveikslai gimsta fanatiškai. Kūrybai atiduotas beveik visos gyvenimo dienos. Talentingajai žmonai nuoširdžiai padeda vyras Bronius Jankauskas. Be tapybos liaudies menininkė mėgsta pinti iš vytelių, daryti papuošalus, atvirukus iš įvairių gamtos gėrybių.

 

 Gerbiamą parodos autorę sveikino Kupiškio rajono meras D. Bardauskas, tautodailininkų skyriaus pirmininkė V. Jurevičienė, ūkininkių sąjungos atstovės, dukra Kristina, draugai, artimieji, muziejininkai. Sulaukus didelio dėmesio ir įvertinimo E. Jankauskienės apibūdinimui tinka poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai „Koks didelis pasaulis mus supa- pradedant gyvenimo šviesa ir baigiant draugų ratu“.

 

 

 

A1

A2

A3

A4

A5

A6

A7

A8

 

Popiežiaus Pranciškaus viešnagė Izraelyje

                      Kaip ir per pirmą viešnagę Kupiškyje, svečias atvyko anksčiau, kad spėtų pabendrauti su Kupiškio savivaldybės darbuotojais, jam liktų laiko ir apžiūrėti Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės pateiktus rekonstrukcijos projektus. Dėkojo kupiškėnams už išsaugotą nužudytų žydų sąrašą Antrojo pasaulinio karo metu, kuriame parašytos netik pavardės ir vardai bet ir mūsų miesto gyventojų amžius. Ponas ambasadorius pakvietė ir vietos verslininkus dalyvauti verslo seminare balandžio pradžioje Vilniuje, kuriame bus galimybės užmegzti kontaktus su Izraelio verslininkais maisto pramonės srityse.

Garbus svečias pasveikinęs Kupiškio merą Dainių Bardauską su anūko gimimu, pasidžiaugė, kad ir jis greitai taps seneliu.

                      Lankydamasis Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas susitiko su gimnazijos direktoriumi Virgilijumi Žilinsku, mokinių parlamento nariais ir mokytojais. Ambasadorius pabrėžė, kad labai svarbu išlaikyti istorinę atmintį apie tarpukario metais Kupiškyje gyvenusią didelę žydų bendruomenę, džiaugėsi, kad kupiškėnai, kaip ir Aušra, kuri dirba Kupiškio etnografijos muziejuje stengiasi, kad ta praeitis ir atmintis būtų išsaugota. O ambasadoriaus viena iš misijų - tai keliavimas po Lietuvos miestus ir miestelius ir domėjimasis jų praeitimi. Gimnazijos parlamento nariai, jos vadovai domėjosi ambasadoriaus veikla būnant kariškiu, dirbant diplomatinį darbą.

                      Kupiškio viešojoje bibliotekoje garbius svečius pristatė ir parodą vedė Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Aušra Jonušytė. Vedančioji supažindino, su paroda, kurioje pristatoma per 20 nuotraukų, geriausiai atskleidžiančių šio istorinio įvykio atmosferą ir svarbiausius Popiežiaus kelionės susitikimus. Vedančioji paminėjo, kad paroda, inicijuota daugiau kaip prieš metus atidarytos Izraelio ambasados Lietuvoje, kartu su Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu nuo praėjusių metų rugpjūčio mėnesio buvo eksponuota Vilniaus Katedros aikštėje, vėliau keliavo į Šiaulius, Žagarę, Panevėžį, Biržus, o šiandien pasiekė Kupiškį. Parodos pristatyme dalyvavo ir kalbėjo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas, Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas dekanas Mindaugas Kučinskas, Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Gerbiamą svečią ir jį lydėjusią Izraelio ambasados Lietuvoje viešųjų ryšių specialistę Liana Jagniatinskytę sveikino Kupiškio Povilo progimnazijos direktorius Rimvydas Latvys ir pavaduotoja ugdymui Jūratė Biškauskaitė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė ir kiti kupiškėnai.

Parodos „Popiežiaus Pranciškaus viešnagė Izraelyje“ pristatymo metu koncertavo Kupiškio meno mokyklos muzikantės, garbūs svečiai iš Vilniaus buvo vaišinami kupiškėnų ūkininkų pagamintais skanėstais.

Z1

Z2

Z3

Z4     Z5

Z6

Z7

Z8

 

Meno aukštybių besiekiantiems

      Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centre 2016 m. kovo 20-25 d. vyksta aktorės Unės Babickaitės-Graičiūnienės vardo profesionalių teatrų festivalis „Art do“. Muziejininkai norėdami visuomenei pristatyti saugomą negausų Unės Babickaitės palikimą parengė ir pristatė parodą „Meno aukštybių besiekiantiesiems“. Paroda suteikia galimybę iš atskirų detalių sudėlioti aktorės kelią, vaizduotėje sukurti prabėgusio meto mozaiką, turinti viltį suvokti kas yra neišdildoma, vertinama ir brangu.

                      Žvelgiant į fotografijas žiūrovas pamato prasmingiausias aktorės gyvenimo ir kūrybos akimirkas. Išskirtinė parodos detalė – eksponuojamos dvi suknelės, rankinė, bateliai ir baltos pirštinaitės. Minėti asmeniniai aktorės daiktai yra atvežti iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus. Perskaičius aktorės dienoraštį suvokiame, kad jos gyvenimo credo buvo „Grožis tebūna“ mūsų gyvenimo alfa ir omega, tebūna mūsų religija. Unė Babickaitė buvo tikra estetė, visuomet atrodė puošni ir ori. Beveik visas savo ir vyro asmenines lėšas ji skyrė  įvaizdžio kūrimui. Gražioji aktorė turėjo virš 100 suknelių, 80 batelių, 40 įvairių galvos apdangalų, apykaklių...

                      Įdomus, sudėtingas, tragiškas jos gyvenimas – Peterburgas, tarpukario Kaunas, Holivudas, Paryžius, Londonas, Sibiras. Tokia netikėta mirtis – kraujo užkrėtimas įsidūrus pirštą.

                      Pasak teatrologo Donaldo Srikulio, Unės Babickaitės sceninė veikla apgaubta įvairių pasakojimų, lietuvių teatro istorijoje užima kuklią vietą, bet išlieka lyg gyva teatro legenda – Une Baye. Ją iš Uršulės Une perkrikštijo Balys Sruoga. Pakeistas vardas labai atitiko jos prigimtį: viena vienintelė, unikali, veikianti pagal ypatingą išskirtinės prigimties programą. Pati Unė tai jautė ir siekė save suprasti, išreikšti. Ta jėga buvo įprasminama kūryba, ji juntama ir jos laiškuose, dienoraštyje, atsiminimuose. Sąmoningai ir pačiai nežinoma pasąmonės galia troško išsaugoti tai, kas gyvenime gražu ir šventa. Šventumo jausmas, kaip ir grožio aktorės gyvenime buvo stiprus ir tikras. Pasak, aktorės savo kūrinį tegali perteikti žiūrovui tik savo siela, tąja neapčiuopiama dieviška kibirkštėle, kurią turi ir savyje. Autoriui svarbiausia – įgimtas talentas, nuolatinis darbas, sielos kilnumas. Savo gyvenimo tikslams ji nenusižengė iki paskutinės akimirkos.

                      Gražuolės aktorės meilės siekė daug tuometinės inteligentijos vyrų. Labiausiai jos tryško rašytojas Balys Sruoga. Tačiau ji nepasidavė jo vilionėms, gražiems žodžiams ir santykius laikė tik broliškais. Unei reikėjo netradicinės meilės. Ji ieškojo panašios vidinės sielos draugo. Juo tapo pusbrolis Vytautas, Andrius Graičiūnas. Ji rašė savo dienoraštyje „Jo motinos žiedas, kurį man Vytautas užmovė laikė šliubo taip meiliai slėgė mano pirštą, lyg sakydamas gera man čia“. Matai, Brangioji, tai nebuvo ištekėjimas. Tai buvo susivienijimas dviejų baisiai ištroškusių grožio, tobulo grožio šioj žemėj sielų. Matydama vienos motinos vargą auginant keturis vaikus atsisakė gimdyti. Šalia turėdama mylimą žmogų visa savo esybe atsidavė aktorystei. Aktorė yra išsireiškusi, kad seksas trukdo gerai atlikti vaidmenį, viskas priklauso nuo kūno, jo plastikos ir vidinės minties.

                      Grįžusi iš Sibiro ji rinko knygas, įvairius eksponatus tuometiniam teatro muziejui. Dėka artimų žmonių po aktorės mirties pavyko išsaugoti likusį archyvą. Tik 1968 m. viskas buvo perduota Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui..

                      Tačiau ne viskas žuvo, kas buvo kaupta, veikta savo Tėvynei.

                      Kai grįžtame prie jos gyvenimo, žiūrime į išlikusius eksponatus, skaitome laiškus, dienoraštį. Birutės Mar režisuotą ir suvaidintą spektaklį „Unė“ visa tai skamba lyg grožio šventovėje.

                      Muzikinės grupės „Rugeveidė“ atliekami romansai apie meilę, tėviškės ilgesį dar labiau išryškino aktorės Unės Babickaitės asmenybę.

                      Kodėl aktorė Birutė Mar ėmėsi atkurti legendinę Unę?

Pasak jos keletą kartų perskaitytas dienoraštis, tapo akstinu sukurti šią pjesę apie juokingą ir efemerišką, negailestingą teatro pasaulį, taip pat patyrinėti aktorystės prigimtį – žmogaus ir kaukės paradoksą. Iš karto aktorei susipažinus su dienoraščiais, laiškais, regis, tiesiog prašėsi į sceną. Spektaklyje savo esybe dominavo dvi Unės – viena gyvenusi XX a. pirmoje pusėje, o antroji atskleidžianti josios asmenybę XXI amžiuje.

meno1

meno2

meno3

meno4  meno5

meno6

meno7 

meno8

Konferencija „Gimtoji kalba – mano savastis“

Valstybinė lietuvių kalbos komisija inicijavo minėti vasario 21-ąją  Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Komisijos siūlymas visoje Lietuvoje vasario 16 – kovo 11 dienomis skirti dėmesį gimtajai kalbai ir organizuoti įvairaus pobūdžio renginius. Kupiškėnams vienas iš svarbiausių tai progai skirtų renginių – mokslinė konferencija „Gimtoji kalba – mano savastis“. Kovo 4-ąją dieną Kultūros centro vitražų salėje pranešimus skaitė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas docentas Antanas Smetona („Dabartinė kalba – mitai ir įvairovė“), profesorė mokslų daktarė Danguolė Mikulėnienė („Tapatybės paieškos, tarmiškumo vertė ir savivertė“), mokslų daktarė Violeta Meiliūnaitė („Tautiškumas ir etnografiškumas verslo sąlygomis“).

Konferencijoje „Gimtoji kalba – mano savastis“ dalyvavo Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas, Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė,  Kupiškio P. Matulionio progimnazijos mokytojai kartu su mokiniais, rajono lietuvių kalbos mokytojai bei buvę pedagogai, Kupiškio viešosios bibliotekos ir Kupiškio kultūros centro atstovai, Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotojos ir gimtąją kalbą gerbiantys kupiškėnai. Konferencijos vedančioji Kristina Jokimienė citavo gražiausius žodžius skirtus gimtajai kalbai, pagražino renginį kupiškėniška tarme. Scenoje pasirodė Šepetos Almos Adamkienės mokiniai, kurie dalyviams dovanojo literatūrinę kompoziciją „Kalba gimtoji lūposna įdėta“, kurioje dvidešimt pirmojo amžiaus jaunimas ragino bendrauti žodžiu, o ne informacinių technologijų pagalba.

Žiūrovų dėmesį prikaustė pirmasis pranešimas „Dabartinė lietuvių kalba – mitai ir tikrovė“ Vilniaus Universiteto filologijos fakulteto dekano doc. Antano Smetonos. Lengvai provokuojančio pobūdžio netradiciškas kalbėjimas, pasakojimai apie kalbos istoriją ir nuolatinį jos keitimąsi. Lietuvių kalbos instituto Tarybos pirmininkė prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė paskaitoje „Tapatybės paieškos: tarmiškumo vertė ir savivertė“ kalbėjo apie tarmių „gyvybingumą“ visoje Lietuvoje, jų savitumą, išreiškė aiškią poziciją: „Jeigu mokykloje nedirba nei vienas tarmiškai kalbantis mokytojas – sunku išlaikyti tai moksleivių kalboje“. Lietuvių kalbos instituto direktorės pavaduotoja mokslo reikalams dr. Violeta Meiliūnaitė vedė paskaitą „Tarmiškumas ir etnografiškumas verslo sąlygomis“ ir siūlė paieškoti tarminių žodžių geroms lietuviškoms prekėms pavadinti. 

Po naudingų paskaitų Kupiškio P. Matulionio progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Balabonienė pakvietė į gimtąją kalbą pažiūrėti žaismingiau ir sudalyvauti žinių patikrinimo turnyre. Jai talkino visos progimnazijos lituanistės. Konferencijos metu dalyviai sužinojo daug naudingos informacijos, turiningai praleido laiką. Geriausiai sekėsi viešosios bibliotekos darbuotojoms: direktorės pavaduotojai Linai Matiukaitei, Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėjai Danutei Baronienei bei Skapiškio padalinio vyresn. bibliotekininkei Romai Bugailiškienei. 

Konferenciją ir jos pranešimus „Gimtoji kalba – mano savastis“ apibendrino lituanistės Ramutė Kežienė ir Skaistutė Paulauskienė.

Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį (S. Daukantas) 

Akimirkos iš renginio

 1-  2-

3-

4-

5-

6-

8-



2015 m. ataskaitinės Kupiškio r. tautodailininkų parodos akimirkos

Kupiškio etnografijos muziejuje atidaryta rajono tautodailininkų 2015 metų ataskaitinė kūrybos darbų paroda šiemet sulaukė nemažo kupiškėnų ir miesto svečių susidomėjimo ir išsiskyrė savo profesionalumu ir darbų brandumu.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkės Virginijos Jurevičienės kalboje jautėsi pasididžiavimas savų jų kūrėjų darbais. Vadovė minėjo, kad šiemet parodoje eksponuojama apie 80 įvairia dailės technika (tapyba, metalas, pynimas, keramika, audimas, batika, karpiniai, mezgimas, akmens skulptūra, medžio drožyba) sukurtų darbų. Kūrinius pateikė 13 tautodailininkų ir 7 autoriai, kurie ateityje galėtų papildyti tautodailininkų gretas.

Kupiškėnas tautodailininkus ir renginio dalyvius sveikino Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas Saulius Kronis. Šiltus žodžius apie Kupiškio tautodailininkų veiklą ir muziejaus bičiulystę išsakė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

Kupiškėnams kūrėjams, jų draugams ir bičiuliams koncertavo folkloro ir postfolkloro grupė „Rugiaveidė“.

taut 1

Koncertuoja grupė "Rugiaveidė"

taut 2    taut 3                                         Saulius Kronis                                        Virginija Jurevičienė

taut 4  

V.Aleknienė ir V.Jurevičienė sveikina verbų rišėją Violetą Laužikienę.

taut 5

Biržietis Kęstutis Preidžius sveikina Kupiškio r. tautodailininkus.

taut 6

Rokiškietė Renata Sarajevienė sveikina Alfonsą Blažį.

taut 7

Kupiškio r. tautodailininkai

Sukilimo vietomis po Šiaurės Rytų Aukštaitiją

2013 m. balandžio 5d., penktadienį, Kupiškio etnografijos muziejuje buvo pristatyta edukacinė meninių fotografijų paroda pavadinta „1863–1864 m. sukilimo keliu po Šiaurės Rytų Aukštaitiją“ ir skirta sukilimo dalyviams bei svarbiausios sukilimo vietoms Anykščių, Panevėžio, Kupiškio, Biržų, Rokiškio rajonuose paminėti. Joje eksponuojama trisdešimt Alvydo Ivoškaus fotografijų ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus vienuolika XIX a. II-osios pusės medžioklinių ginklų ir kardų.

Read more...

PASAULINEI ŽEMĖS DIENAI – FOTOGRAFIJŲ PARODA „GAMTOS VIRAŽAI“

Kupiškio etnografijos muziejuje pristatyta Gražinos Sventickienės ir Dariaus Babelio fotografijų paroda „Gamtos viražai“. Parodos autoriai parodą skyrė Pasaulinei žemės dienai. Ji pasaulyje minima kovo 20 d. Pasak parodos autorės Gražinos Sventickienės pasaulinė žemės diena – mus ragina prisidėti prie gamtinės aplinkos puoselėjimo, saugojimo, jos grožio pajutimo.

Ši paroda – tai gamtos dalelės grožio oazė. Nėra žodžių tam grožio margumynui apibūdinti. Svarbiausia, kad yra žmonių, kurie iš jos semiasi stiprybės, kūrybinės aistros, ieško ko nors nauja, nepastebėta kasdieninėje aplinkoje.

Read more...