Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Istorinis - turistinis maršrutas. Rytų Aukštaitijos svieto budintojo, kupiškėno, švietėjo, kunigo Jono Katelės gyvenimo keliu

J KateleKunigo Jono Katelės švietėjiška ir religinė veikla yra susieta su XIX a. antros pusės ir XX a. pirmojo dešimtmečio tautinio sąjūdžio laikotarpiu. J. Katelei didžiausius savo darbus dėl lietuvybės išsaugojimo buvo lemta dirbti, kai vienintelė organizuotai priešinusi jėga, nors ir gi smarkiai nukentėjusi nuo represijų, tuomet buvo katalikų dvasininkija. Švietėjo asmenybė ir veikla suprantamesnė, kai į ją pažvelgiame, to laikotarpio istorinių įvykių kontekste. Jį galima pavadinti – Dievo žodžio skleidėju žemėje, lietuviškų mokyklų kūrėju ir metsenatu, knygnešių rėmėju, lietuviškos spaudos platintoju, vadovėlių leidėju, slaptų organizacijų, vaidinimų organizatoriumi, daraktorių rengėju, „Tėvynės išrinktųjų“ mokytoju. Visą J. Katelės veiklą apibūdina Vytauto Bičiūno žodžiai „ Tačiau jis buvo vienintelis visoj Lietuvoj žmonių dvasios vadovas – iš menkutės Panemunėlio bažnyčios išėjęs dirbti visuomeninio darbo dvidešimčia metų anksčiau, negu didysis popiežius Leonas XII... Taip pat visu dešimtmečiu jis buvo pralenkęs dr. Jono Basanavičiaus „Aušrą“1.

Norinčius plačiau ir išsamiau susipažinti su Rytų Aukštaitijos svieto būdintojo J. Katelės gyvenimu ir veikla kviečiame aplankyti pristatomas vietas.  

              SUVAINIŲ KAIMAS

Suvainiu kryziusSuvainiai (Kupiškio rajonas) - kunigo J. Katelės gimtasi.s kaimas. Šiuo metu kaimas yra beveik išnykęs, likusi viena sodyba. Kairiuoju kaimo pakraščiu vinguriuoja Pyvesos upė. Į ją, dar neįvažiavus į Suvainius, įteka maži upeliukai – Užys ir Pagrįstinė. Netoli driekiasi Daugučių miškas. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą kaimas minimas 1581 metais. Tuo laikotarpiu jame stovėjo 15 dūmų (kiemų). Kai mažajam Jonukui tebuvo 10 metų, Suvainius prijungė prie Kupiškio valstybinio dvaro (1843 m.). Dūmų sąraše randame Salomėjos Petrulytės ir Kazimiero Katelių kiemą. „Kazimieras Kaletė buvo pasiturintis ūkininkas, bemaž beveik nepažinojo baudžiavos, nes Suvainiai ir kaimyniniai su jais Miliūnai buvo karališkieji valstybiniai)“2.

Iš kur kilo J. Katelės gimtojo kaimo pavadinimas? Į šį klausimą atsako kraštotyrininkas Juozas Petrulis „Nuo neatmenamų laikų pas vieno kaimo ūkininką tarnavęs daugiau kaip šimto metų kerdžius Matuzolius. Jis pasakojęs, kai į išdirbtus, išpurentus sodiečių laukus atsibastė kažkokie ponai, teko išsikelti į dirvą išplėšusiems sermėgiams“. Šabarkštynuose, norago nemačiusiuose laukuose, iš jų kiekvienam duodant po valaką žemės. Kadangi tie žmonės buvo kilę iš vieno kelmo, naująjį sodžių pavadino „Svainiai“3

Paleveneles bazJ. Katelė gimė 1831 m. sausio 13 d. Gimimo data nesutampa su Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knygos įrašu: „1831 m. sausio 1 d. Palėvenėlės kapelionas Mykolas Vyževskis Jono vardu pakrikštijo Kazimiero Katelės ir Salomėjos Petrulytės sūnų. Krikšto tėvai – Simona Blėka ir Barbora Jurgio Katelės žmona“. Tai pirmas įrašas 1831 m. Be abejo Katelė gimė 1930 m. gruodžio mėnesio paskutinėmis dienomis, pakrikštytas sausio pirmąją, tačiau tyrinėtojai rėmėsi naujuoju Grigaliaus kalendoriumi“4. Be Jono Katelių šeima sulaukė dar keturių sūnų – Juozo, Amrazo, Jackaus ir Jurgio. Tėvai keturis sūnus sugebėjo išleisti į mokslus. Jonas tapo kunigu, Jurgis veterinaru, Ambrazas ir Jackus miškininkais.

Jonukas dar būdamas 12 metų vaikas, tebelakstė po laukus, ganydamas gyvulius ir dirbdamas ūkyje. Būsimas kunigas pradėjo mokytis tik gerokai paaugęs. „Dirbti labai nenorėjęs. Mėždamas mėšlą, įbesdavęs šakes į mėšlą ir šaukdavęs „Pondiev, prisiųsk smertį“5.

Busimam kunigui su savo šeima teko valgyti sėdint prie stalo, vadinto kelmu. Stalai- kelmai stovėjo beveik kiekvienoje Suvainių ir aplinkinių kaimų trobose. „Šis stalas padarytas iš ąžuolo pašakninės dalies, aukštis – 0,90 cm, skersmuo – 0,80 cm. Stalo viršuje, pačiame viduryje išskaptuotas didelis dubuo, apie 0,27 cm. skersmens, o pakraščiuose maži dubenėliai. Sriuba kartais būdavo įpilama į didįjį dubenį ir iš jo kiekvienas įsipildavo į savąjį. Košę ar mėsą šeimininkė sudėdavo į mažuosius dubenis. Nuo ilgo vartojimo stalas išsiriebaluodavo, net pajuosdavo“6.

Suvainių ir aplinkiniuose kaimuose sodybų vartus puošė „Šulai – skulptūros“, nieko bendro neturintys su religija. „Tie šulai sukonstruoti iš storų ąžuolo rąstų, augaloto žmogaus aukščio“. Varčių – bulvonų mada znočijo (reiškė), kad kiekvieno familia aina iš senybas. Jos buvo taip komponuotos: kairioji (iš gatvės pusės) vaizdavo smagiai nusiteikusį valstietį, apsirengęs rudine, susijuosęs, rankas panėręs į kišenes, ant galvos dėvi šiaudinę skrybėlę. Dešinioji (iš gatvės pusės) – viskuo panaši į kairiąją. Skulptūros rankos ne į kišines suleistos, o priglaustos prie šonų, varčios „nugaroje“ iškalta niša, kurioje būdavo laikomas vartų slenksčio kaištis“7.

KUPIŠKIS

jk1Paskutiniai Kupiškio seniūnijos valdytojai Čertorickiai, vietoj sudegusios 1823 m. pastatė iš akmenų naują mokyklą. Joje pradėjo mokytis karališkų (vėliau valstybinių) valstiečių vaikai.

Pastatas sumūrytas iš lauko akmenų, surištų kalkėmis su įmaišyta akmens skalda. Stogas keturšlaitis, dengtas čerpėmis. Patalpos pritaikytos lankasterio sistemos mokyklai. Kairėje pastato dalyje buvo didelė klasė, o dešinėje du maži kambariai (mokytojo butas), per vidurį driekėsi koridorius, patalpas šildė dvi krosnys. 1824 m. mokėsi jau 60 mokinių. Mažieji kupiškėnai mokėsi rusiškai ir lietuviškai.

Kupiškio m. parapinėje mokykloje 1844-1845 m. mokėsi ir J. Katelė. Būsimas kunigas žinojo, kad jo gimtojo krašto valdytojai didikai Čertoriekiai puoselėjo lenkiškas tradicijas. Tai jį paskatino gerbti šios šalies kultūrą. „Vis dėl to ji neišrovė iš jo širdies tėvų namuose įgytosios meilės savo žmonėms ir gimtajam kraštui“8.

PANEVĖŽYS

jk6Šešiolikos metų jaunuolis iš Kupiškio nuvyko mokytis į Panevėžio bajorų mokyklą. Tuo laikotarpiu Lietuvos mokyklose jaunimas buvo mokomas ir auklėjamas lenkų kultūros įtakoje. „Šiuo atžvilgiu ne kitokia buvo Panevėžio bajorų mokykla“9.

Panevėžio bajorų mokykloje mokiniai baigdavo penkias klases. Mokėsi tikybos, lenkų, lotynų, rusų ir slavų kalbų, aritmetikos, algebros, geometrijos, visuomenės ir rusų istorijos, paišybos, pasirinktinai vokiečių arba prancūzų kalbas. Jonas Katelė pasirinko vokiečių kalbą.

Panevėžyje, naujai pastatytuose mokyklos rūmuose, kupiškėnas mokėsi 1848-1852 m. Šiame mokslo židinyje mokiniai gaudavo aukštą, visapusišką išsilavinimą. Bajorų mokyklą baigė Stanislovas Didžiulis, poetas Antanas Vienažindys, žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis.

                                                                  VARNIAI

jk8Motinos troškimo skatinimas J. Katelė pasirinko dvasininko kelią 1853-1855 m. mokslus tęsė Varnių kunigų seminarijoje. Seminarijos rektoriumi dirbo vyskupas Mykolas Valančius. Jis iš pagrindų reformavo seminarijos veiklą, stengėsi ugdyti pažangius klierikus, ėmė telkti apie save lietuvių raštijai jau nusipelniusius ir šioje srityje galinčius pasižymėti žmones. Tačiau jis stipria ranka šalino ir blogus įpročius, įvedė griežtą tvarką ir drausmę, pakeitė seminarijos įvaizdį, pats rodė tvarkos ir stropumo pavyzdį. Per M. Valančiaus 12 vyskupavimo metų Varniuose į kunigus buvo įšventinta 333 klierikai.

„Katelė per dvejus metus, sėkmingai išėjęs kursą, 1855 m. lapkričio 17 dieną, Valančiaus koplytėlėje, įšventinamas į kunigus.10

1850 m. prie Žemaičių vyskupijos prijungus Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalių dekanatus, reikėjo naujų ir veiklių kunigų. Kasmet Varniuose mokydavosi apie 100 klierikų. Pasitikėdamas savo seminarijos mokiniais vysk. Valančius juos skyrė į naujas vietas. Vienas iš jų buvo ir naujai išvežtas kunigas J. Katelė. Nėra abejonės, kad mokytojo ir vyskupo M. Valančiaus veikla imponavo jaunam kunigui. Čia jo įvairiapusių pastangų saugoti gimtąją kalbą ištakos. 

NAUJAMIESTIS (PANEVĖŽIO RAJONAS) 

jk5Jaunas vikaras J. Katelė į Naujamiestį atvyksta 1859 m. viduryje. Tuo metu Naujamiesčio Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje dirbo nusenęs klebonas Vincentas Šurevičius. Valančiaus mokiniui teko dirbti tik pusė metų – iki 1859 m. pabaigos.     

                                               JŪŽINTAI (ROKIŠKIO RAJONAS)

jk3Jūžintai – vėl nauja ir trumpo laiko darbo vieta. Čia jis dirbo nuo 1860 m. pradžios iki 1861 m. vasario 18 d.Jūžintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia yra vienintelė Baltijos šalyse, po kurios stogu veikė vienuolynas. Čia buvo įkeldinti reguliarieji atgailos kanauninkai. Jie nešiojo baltus abitus ir gyveno celėse po vieną. Celės yra vakarinėje bažnyčios dalyje, už presbiterijos. Lipant laiptais į bokšto pastogę išsidėsčiusios viena virš kitos. Celėse interjeras skurdus – stalas, gultas, Rožinis ir plakimosi rykštė. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė 1832 m. Prieš atvykstant J. Katelei į Jūžintus jau buvo praėję dvidešimt aštuoni metai nuo vienuolyno uždarymo.

 

 

                                       DUSETOS (ZARASŲ RAJONAS)

jk2„Į visas puses blaškomas“, kaip teigė pats J, Katelė, nuo 1861 m. vasario 18 iki kovo 4 d. jis dirbo Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje. J. Katelei Šv. Mišias laikyti ir kitas religines apeigas atlikti reikėjo medinėje bažnyčioje . Ji buvo kryžminio plano, dvibokštė, turėjo 6 altorius. Šalia jos buvo mūrinė varpinė, kurios pirmame aukšte įrengta koplyčia su altoriumi. Apie J. Katelės buvimą Dusetose liudija įrašyti pirmieji metrikai. Su juo kartu dirbo kun. Antanas Petrauskas ir vikaras Norbertas Dabševičius.

                 ZARASAI

jk9Kokia kun. J. Katelės perkėlimo į Zarasus priežastis istoriškai neišaiškinta. 1861 m. J. Katelei atvykstant į Zarasus buvo pradėta statyti Švč. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (1859-1862 m.). Dievo namus pradėjo statyti kun. P. Staškauskas, o baigė kun. M. Skorupskis. Statybos darbai vyko greitai, nesilaikant reikalavimų. Naujoji bažnyčia pradėjo skylinėti ir ketino griūti, bet nesugriuvo. Matyt ne taip blogai buvo pastatyta.

Gal vykstant bažnyčios darbams kun. M. Skorupskiui reikėjo pagalbininko? Be to savo bendramokslį jis gerai pažinojo. Kun. M. Skorupskio pastangomis kupiškėnas iš Dusetų perkeliamas į Zarasus.

Zarasuose aktyviai veikė 1863-1864 m. sukilimas. Miestas tapo maištininkų centru. Čia buvo įkurtas sukilėlių komitetas, kurio nariu buvo ir J. Katelė. Numalšinus sukilimą mieste buvo pastatytos kartuvės, miesto kalėjimas pilnas sukilėlių. Kun. J. Katelė juos lankė, klausė išpažinčių, labai sielvartavo. Jis buvo šiurpių egzekucijų liudininku, matė ir girdėjo apie ištisų sodžių ištrėmimus, o likę sukilimo dalyviai buvo persekiojami, drausta net vilkėti gedulo drabužius. Ypač jis išgyveno draugo kun. M. Skorupskio tremtį į Sibirą.

1864 m. kunigas skiriamas Zarasų Švč. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios administratoriumi. Nors neturime žinių apie kun. J. Katelės veiklą žmonių tarpe Zarasuose, tačiau galime daryti išvadas, kad vyskupo M. Valančiaus pavedimus stengėsi įgyvendinti kiek leido politinė, socialinė ir ekonominė aplinka. Už tai galėjo būti skundžiamas. Be to mėginta jį apkaltinti dėl netinkamai atliktų bažnyčios statymo darbų.

Kunigo iškėlimo priežastis į nuošalų Panemunėlį turėjo būti priešiškumas mūsų valdžiai, o ne bažnyčios statymo darbai.

                                                              PANEMUNĖLIS

jk7„Žvarbų 1872 m. lapkričio mėn. vakarą prie Panemunėlio klebonijos sustojo lagaminų ir ryšulių prikrauti du poriniai vežimai. Apsirengęs pailgu milo paltu, briedkailių kepure, apie keturiasdešimties metų vyras kartu su vežikais nešė į vidų sunkius lagaminus“11.

Dalis panemunėliečių žinojo, kad naujasis klebonijos šeimininkas – kupiškėnas, atvykęs iš Zarasų. Panemunėlio krašto žmonės nenujautė, kad naujasis kunigas suras kelią į beveik kiekvieno tikinčiojo širdy. Prisiminimuose parapijiečiai prisimena, kad tik sugebėjimas išgirsti ir suprasti kiekvieną leido pasiekti tokių puikių švietimo darbo rezultatų.

Panemunelio mokyklaPanemunėlis – niekuo nepasižyminti vieta. Dvarą nuo medinės bažnyčios skyrė pratekanti Nemunėlio upė. Miestelyje, netoli gražios L formos klebonijos, glaudėsi K. Bulovo rūmas, netoliese stovėjo ilga Žvėryno troba. Bažnytkaimio pagrindinės aikštės šone buvo rusų pradžios mokykla, o prie jos kaip šmėkla kėpsojo ubagų trobelė. Apie 1912 m. prie mokyklos parapijiečiai pastatė špitolę. Į dvarą nuo bažnyčios vartų vinguriavo kelias. Tik pakilus ant kalno, už aukštų parko medžių galėjai įžiūrėti didelius rūmus. Dvarui priklausė ledainė, keli tvartai, svirnas, klojimas, kumetynas, ir t.t... Miestelio kelių sankirtoje kėpsojo smuklė ir arklių laikymo vieta.

 

 

 

Vaizgantas jpgSujudinęs žmones, įgijęs meilę ir pasitikėjimą, tik po pusantrų metų buvimo Panemunėlyje kasdien pradėjo lankyti parapijiečius. Lietuvybei išsaugoti kun. J. Katelė sugalvodavo įvairiausių gudrybių. „Jis kviečia sekmadieniais rinktis šventoriuje klausytis tikybinio turinio skaitymų ir pranešimų“12. Atvykęs pirmiausia įvedė gegužines pamaldas, prigrasydavo motinoms vaikus mokyti skaityti ir rašyti, tik tada prileisdavęs prie pirmos komunijos. Beveik su kiekvienu vaiku pakalbėdavo ir pavaišindavo barankomis. „Jis būdavo, atlikdavo mišias ir eina vaikų mokyti. Į klebonijos kiemą susirinkdavo pulkas vaikų pasimokyti. Žiūrėk prie bažnyčios pasisukinėsi – tai saldainių, tai bandelę, ar knygą gausi“13.

Apsuptas vaikų būrio prie didžiosios liepos klebonijos kieme, kunigėlis mokė smėlyje rašyti raides. Atlikti darbai tik nedidelė dalelytė išartame lietuvybės išsaugojimo dirvone.

Tais laikais slaptas vaikų mokymas buvo ne naujiena, tačiau Panemunėlio parapijoje dėka slaptų mokyklų steigimas, įgavo sisteminį pobūdį, kokio jokioje Lietuvos parapijoje tada dar nebuvo. Slaptas mokyklas steigė kiekviename kaime pas labai patikimus parapijiečius. Pirmieji kunigo paruošti daraktoriai klebonijoje mokė rašyti ir skaičiuoti. Pramokus šių dalykų buvo dėstoma tikyba, istorija, geografija. Labai trūko knygų ir kitų mokymo priemonių. Knygų parūpindavo kunigo draugai. Klebonijoje knygos buvo verčiamos iš lenkų kalbos ir platinamos. Skaičiavimo mokslui turėdavo lenteles, grifelius ir specialias lenteles. Geografijai naudotas gaublys ir žemėlapiai. Mokslas mokykloje trukdavo trejus metus. Kiekvieną šeštadienį mokiniai turėdavo parodyti savo darbus. Vargu ar be kunigo paramos Panemunėlio parapijoje būtų taip ilgai veikusios slaptos mokyklos. Jis jas rėmė „nemokamai popierių, rašalą, plunksnas, plunksnakočius, liniuotes ir net knygas dalindamas“14. Vyskupas M. Paliulionis yra sakęs, kad rašomai medžiagai ir knygoms geradaris yra išleidęs per 3000 rublių.

Knygnešių veiklą savo parapijoje švietėjas ėmėsi organizuoti jau nuo 1873 m. Knygoms gabenti jis turėjo ištikimų žmonių ratą. Panemunėlio neaplenkė Kazimieras Ūdra, Jonas Šemeta, Vincas Kazlauskas, Jonas Rimša ir kiti.

Atvykę knygnešiai pirmiausia užsukdavo į kleboniją. Bet ten knygos nebuvo laikomos. Daugiausiai knygų buvo slepiama klebonijos polivarke Naujikuose. Pastebėjus, kad rusų žandarai taisosi daryti kratą, knygos būdavo užkasamos žemėje, išmėtomos po apylinkę, padedamos kaimyninių sodžių daržinėse. Kita knygų slėptuvė – špitolė. Reikalui esant, knygas slėpdavo klebonijos rūsio akmeninės sienos skylėje, pirtyje, Nemunėlio upės pakrantėse, įrengtose slėptuvėse. Knygas platino ir slėpė K. Bulovo parduotuvėje, dvaro kumetyne, Moškėnuose esančio eigulio Kupečio trobelėje.

Iš Panemunėlio knygos iškeliaudavo į Kupiškį, Rokiškį, Skapiškį, Jūžintus, Kamajus ir t.t...

Tautiška vietos visuomenės ir atvažiuojančio jaunimo veikla pranoko paties kunigo lūkesčius. Iš Mintaujos gimnazijos kartu su panemuneliečiu Juozu Kubiliumi atvykdavo vikaras Juozas Tumas, Jonas Jablonskas, mokiniai Antanas Smetona ir Juozas Tubelis. Jaunimas ėmėsi naujos veiklos. 1893 m. pavasarį Naujikų palivarke įvyksta pirmojo slaptojo vaidinimo „ Nepadėjus nėr ko rast“ premjera. Pjesę sukūrė Vaižgantas. Spektakliai vyko Naujikuose, Panemunėlio dvaro klojime. Vyko jie beveik visuose aplinkiniuose kaimuose. Žiūrovai į spektaklius buvo įleidžiami nemokamai. „Spektaklių išlaidas apmokėdavo dažniausiai vienas kun. J. Katelė“15.

1897 m. Panemunėlyje pradėjo veikti draugija „ Žvaigždė“. Tikslas – turėti nuolatinį knygynėlį ir duoti nariams jas skaityti. Draugijos nariai užrašinėjo pasakas, kitą tautosaką ir siuntė dr. Jonui Basanavičiui.

Artimai Aukštaitijos svieto budintojas bendravo su Maironiu. Spėjama, kad klebonijoje gimusi trilogija „Kęstučio mirtis“ I d. Panemunėlio klebonijoje lankėsi prel. A. Jakštas-Dambrauskas, dr. K. Jokantas, prof. M. Riomeris, prof. P. Matulionis. „Panemunėlio klebonijos kiemas vasaros matu panašėjo į skruzdėlyną. Visi čia turėjo reikalų. Į sekmadienines mišias susirinkdavo daug žmonių, bažnyčioje grodavo orkestras, giedodavo choras.“16.

J. Katelė buvo pavyzdingas ūkininkas, nors to darbo labai nemėgo. Jo rūpesčiu pastatyta nauja klebonija, tvartai, pirtis, ledainė, polivarko pastatai Naujikuose. Jono Šarkausko paskatintas nukasė terasomis Nemunėlio krantą, užveisė didelį sodą ir įkūrė bityną. Labiausiai J. Katelė mėgo arklius. Nuo Panemunėlio iki Panemunėlio geležinkelio stoties buvo 3 kilometrai. J. Katelė į stotį važiuodavo tik tada, kai traukinys būdavęs ties miesteliu. Sėda į ratus ir kartu su traukiniu būdavęs stoty. Iš ten pasiimdavo, ko labiausiai laukdavęs.

Nuo 1904 m. J. Katelės sveikata nuolat silpnėjo. 1906 m. iškilmingai buvo atšvęstas jo kunigavimo 50-metis. Vyskupas, bendramokslis M. Paliulionis pakėlė kunigą garbės kanauninku. Geriausias jo draugas mokinys J.Kubilius su kitais bendražygiais iškilmių proga įteikė albumą su mokinių padėkos parašais.

1908 m. gegužės 8 d. pavakarę kunigas amžiams užmerkė akis. „Suskambėjo graudūs laidotuvių varpai, kviesdami atiduoti mirusiajam seneliui paskutiniąją, tikrai užpelnytą pagarbą. Į laidotuves susirinko ne tik apylinkių žmonės – suvažiavo daugelis iš tolimų vietų“17. Palaidotas kanauninkas Panemunėlio Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje.

kateles kapasKun. J. Katelei bendražygiai nutarė pastatyti paminklą. Šiam kilniam darbui sudarytas komitetas. Komiteto pirmininku išrenkamas kun. J. Budrikas. Tačiau J. Budrikas statybą užvilkino. Tai supratę komiteto nariai, dvarininko K. Sventeckio vadovaujami patys pastatė paminklą ir iškilmingai jį pašventino. Ant švietėjo kapo antkapio užrašyta „Jis buvo dievo ir žmonių mylimas, jojo atmintis palaiminta“.

Amžinoji kunigo J. Katelės dovana panemuneliečiams – 1898-1911 m. statyta neogotikinio stiliaus bažnyčia. Kai švietimo darbai buvo pakankamai plačiai išplėtoti, kun. J. Katelė sumanė statyti didelę mūro bažnyčią. Senoji bažnyčia, statyta 1792 m. buvo ankšta ir baigė griūti.

Bažnyčia suprojektavo 1894 m. Rygoje gyvenęs inžinierius Vyganovskis. Sąmata siekė 35000 aukso rublių. Kun. J. Katelė žinojo, kad reiks milžiniškų parapijos, jo žmogiškųjų ir finansinių lėšų. Bažnyčios statybos darbai su pertraukomis tęsėsi trylika metų.

Naujajai Dievo šventovei vieta parinkta už senosios bažnyčios, į miestelio aikštės pusę. Prieš pradedant vykdyti statybas išrinktas komitetas. Bažnyčios statymo komiteto pirmininku tapo Laukupių kaimo ūkininkas Juozas Tubelis (ministro pirmininko J. Tūbelio tėvas). Jis sumokėjo už dvi eiles tašytų akmenų pamuraukos padėjimą (800 rub.). Nuo pat pirmos statybų dienos iš visų parapijos kaimų važiavo vyrai su arkliniais vežimais, kuriuose vežė laukuose surinktus akmenis. 1900 m. dvarininkas Kazimieras Sventeckis nemokamai už geležinkelio, Tindžiūlių kaimo gale, skyrė 3 ha žemės. Čia parapijiečiai vežė molį, pastatė degimo krosnį. Plytinės darbui vadovavo Otas Širvydas. Širvydų šeimai gyventi prie plytinės buvo pastatytas nedidelis namelis. Be to namelis tapo lietuviškos spaudos slėpimo vieta.

Į Cigelnę (taip vadinama plytų degimo vieta) iki rudens priveždavo molio, kad per žiemą gerai įšaltų ir būtų glitus, raudonas ir tvirtas. Pavasarį atšilusį molį minkydavo kojomis, paruošdavo, išdžiovindavo, degdavo plytas. Taip pat čia smulkindavo kalkakmenius ir gamindavo kalkes.

Kun. J. Katelės spėjimai pasitvirtino. Reikėjo vis daugiau pinigų. Vikaras Povilas Dogelis važinėjo po parapiją ir rinko aukas. Taip pat aukas rinko Amerikoje gyvenę parapijiečiai, tikintieji visoje Žemaičių vyskupijoje. Darbais rūpinosi ir juos prižiūrėjo pats kun. J. Katelė. Nuolatos tekdavo skolintis.

Mirdamas Panemunėlio parapijos geradaris paliko savo „mantą“, bibliotekoje esančias knygas ir pinigų skolas. „Už šį palikimą jo ilgametė šeimininkė, brolio Juozo dukra Elžbieta Katelytė, apmokėjo apie 1200 rub. Kun. J. Katelės skolų“18. Pardavus jo likusį turtą buvo sumokėta apie 600 rub.

Nors labai sunkiai buvo statoma naujoji bažnyčia, bet jos grožis susilietęs su žalių medžių šakomis ir mėlynu dangaus skliautu prilygo stebuklui.

Panemunėlio Šv. Juozapo bažnyčia – trijų narų, su keturkampiu bokštu ir iš jo atsišakojusioms dviem smailėmis. Tai vienintelė bažnyčia Lietuvoje turinti viršuje dvišakes smailias ir simbolizuojanti Liublino uniją. Bokštų išsišakojimų vietoje matosi už J. Tūbelio lėšas nupirkta ir pastatyta Šv. Juozapo statula.

Panemunėlio Šv. Juozapo bažnyčia stačiakampio plano 42x18,3 m. dydžio, bokšto aukštis 52 metrai. Iš pradžių stogas buvo uždengtas čerpėmis, tik vėliau skarda. Vidurinės novos gale erdvi presbiterija, o šonų novų galuose – zakrastijos. Iki 1915 m. buvo trys varpai, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais išvežti. Per karą subyrėjo Dievo namų langų stiklai. Sudėti iki 1923 m.

1911 m. gegužės 8 d. (kun. J. Katelės mirties diena) naująjį statinį apžiūrėjo gubernijos architektas N. Andrejevas. Bažnyčia buvo pastatyta nenukrypus nuo projekto. Naująją Panemunėlio Šv. Juozapo bažnyčią 1911 m. rugsėjo 17 (30) d. iškilmingai pašventino poetas Maironis.

Didžiajame altoriuje J. Tūbelio lėšomis centre pastatyta Šv. Juozapo, o šonuose Šv. Petro ir Šv. Povilo statulos. Dešiniame novos gale Šv. Antano altorius įrengtas Marijonos Bitinienės lėšomis savo sūnaus, žuvusio Pirmajame pasauliniame kare, atminimui.

altorius 1Kairės novos gale 1931 m. Šalčiaus lėšomis žmonos Emilijos Tūbelitės atminimui įrengtas Šv. Martyno altorius.

Paslaptingos šviesos pripildo kuklūs langų vitražai. Vitražams lėšas aukojo dvaro tarnai. Izidorius Vaitoška ir Marijona Bimbaitė, Martiniškėnų kaimo jaunimas.

Bažnyčia akmenine tvora buvo aptverta 1930 m. už nuolatinio bažnyčios metsenato J. Tūbelio lėšas. Aplink akmeninę tvorą susodinti medžiai – kaštonai ir liepos. Tarp K. Bulovo namo ir bažnyčios tvoros buvo iškastas šulinys. Iš jo vandenį semdavo viso miestelio gyventojai ir į Šv. Mišias atvykę parapijiečiai.

Mažame miestelyje sekmadienių rytais prieš Šv. Mišias ar išėjusiam parapijiečiui į amžiną poilsį skamba 1754 m. meistro Gustavo Miorko išlietas varpas. Manoma, kad 1832 m. į Panemunėlį jis pateko už uždarytos ir vėliau paverstos stačiatikių soboru Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje. Į šią parapiją patekęs sudėtingu keliu – per Maskvos karinius sandėlius.

varpasNuostabusis varpas Antrojo pasaulinio karo metais smarkiai sužalotas – jo viršutinė dalis nuskelta. Sprogimo pėdsakai žymūs pietinio bokšto dangoraižyje, kuris permūrytas. Varpas yra pavadintas Pranciškumi Ksaveru, vieno Jėzuitų ordino steigėjo, misijų Indijoje ir Japonijoje kūrėjo atminimui. Varpo skersmuo 126 cm., o aukštis 102 cm. Meno kūrinys turi didelę istorinę, meninę, technologinę vertę.

Pakeliaukite kupiškėno, švietėjo, kunigo Jono Katelės gyvenimo keliu. Pajusite ir sužinosite koks tai buvo didis žmogus, visuomenės švietėjas, jos gerovės kėlėjas. Nors anot amžininkų, atrodydavęs piktokas, paniuręs, bet šventai – nušvinta malonia šypsena, suskamba garsus juokas, lakus sąmojis ir iš lūpų liejasi skambi lietuvių kalba. Dėl gražiausios gamtos dovanos – savosios kalbos jis paaukojo visą savo gyvenimą. J. Katelės žodžiai „lietuviškas žodis kvepia“ tebūna lietuvybės gyvasties pagrindas.

 

PANAUDOTŲ ISTORINIO TURISTINIO MARŠRUTO RENGIME

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934 p.246;

2. Ten pat, p.4;

3. Petrulis J. „Dėdės Andriulio atsiminimai“, Nacionalinė Lietuvos M. Mažvydo biblioteka, retų knygų ir rankraščių skyrius, F.127, saug. Vnt. 120 1. 3;

4. Vasiliauskienė A. Lietuvos valsčiai „Kupiškis“, 2016 p.558;

5. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934. P. 5;

6. Petrulis J. „Pasakoja Povilas Alekna“, Nacionalinė Lietuvos M. Mažvydo biblioteka, retų knygų ir rankraščių skyrius, F-127, saug. vnt. 132. P. 10;

7. Ten pat, F 127, saug. vnt. 1733 p. 12;

8. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934 p. 37;

9. Ten pat. p. 37;

10. Ten pat. p. 35;

11. Laurinaitis V. Liaudies švietėjas, Panevėžio tiesa 1989.02.16;

12. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“ p. 135;

13. Bagaslauskienė M. Prisiminimai. KEM B-17 p.16;

14. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934 p. 167;

15. Ten pat, p.234;

16. Rokiškio krašto muzieju, B 97, p.12;

17. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934, p.241;

18. Ten pat. p. 191.

NUOTRAUKŲ METRIKOS


1. Kun. Jonas Katelė. Apie 1902 m.

2. Suvainių kaimo kryžius ir atminimo akmuo. Kryžius statytas 2012 m. Meistras Edmundas Biškauskas. Ant metalinės lentelės, pritvirtintos prie kryžiaus, užrašyta: KRYŽIUS MŪSŲ PAGUODA. Akmuo pastatytas 2006 m. Meistras Henrikas Orakauskas. 2015 m. KEM.

3. Kupiškio r. Palėvenėlės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

4. Kupiškio etnografijos muziejus. 

5. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija.

6. Varnių kunigų seminarija.

7. Naujamiesčio Šv. apaštalo Mato bažnyčia.

8. Rokiškio r. Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

9. Zarasų r. Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia.

10. Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.

11. Rokiškio r. Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčia. 

12. Rokiškio r. Panemunėlio septynmetė mokykla. 1957 m. (Buvusi klebonija, kurioje 36 m. gyveno kun. J. Katelė).

13. Juozas Tumas Vaižgantas. Nuotrauka gauta iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų.

14. Kanauninko J. Katelės kapas Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios šventoriuje. 2006 m. 

15. Rokiškio r. Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios Didysis altorius.

16. Rokiškio r. Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios G. Miorkio varpas. Lotyniškos eilės, šlovinančios šv. Kazimierą Ksaverą. 

 

Aktorės Unės Babickaitės – Graičiūnienės gyvenimo keliu Kupiškio krašte

„Unės Babickaitės asmenybė traukia savo paslaptingumu, kažkokiu ypatingu dvasios švytėjimu. Pasak teatrologo Donaldo Stikulio Unės Babickaitės sceninė veikla ir gyvenimas apgaubtas įvairių pasakojimų, bet išlieka lyg gyva teatro legenda“ – rašė Loreta Tikuikienė.

Jeigu pageidaujate išsamiau susipažinti su garsios Babickų šeimos istorija, atvykite į Kupiškį ir kartu pakeliaukime aktorės vaikščiotomis vietomis.

Garsiosios Babickų šeimos pradžia – atokus Laukminiškių kaimas, čia, Jurgio Babicko ir Agotos Graičiūnaitės Babickienės šeimoje 1897 m. balandžio 18 d. gimė Uršulė. Tėvai jai davė močiutės vardą. Unė susilaukė dar trijų brolių Vytauto (1899 m. liepos 19 d.), Kazio (1901 m. gegužės 7 d.), ir Petro (1903 m. gegužės 12 d.)

Unės tėvelis Jurgis Babickas vedė našlę Oną Katelienę su dviem mažais vaikais Feliksu ir Ona. Našlė buvo turtinga – turėjo pusę valako žemės. Ieškojo vyro, jauno, sveiko, su ne mažiau keturiais šimtais carskų rublių.

Pageidaujamo vyro įvaizdį atitiko gretimame Gindvilių kaime gyvenęs Jurgis Babickas. Ona Katelienė davė jam surašytą lapą, kuriame pripažįsta gavus iš jo 400, kuriuos išeidamas galės išsivežti.

Po vestuvių Jurgis Babickas nupirko dar pusė valako žemės, pastatė naują gryčią su plačiais langais, raižytom uosio durim. Visų uždirbtų pinigų Jurgis neišleido iš savo rankų. Jurgis su našle sugyveno dar du vaikus Joną ir Elzbietą.

troba

Nuotraukoje plenero "Meno aukštybių siekiančioji" dalyviai prie Babickų trobos, dabar Laukminiškių k. muziejus. 

Našlė pačiame vidurvasaryje iškeliavo į amžinybę. Kodėl jauna, graži, raštinga mergina Agota Graičiūnaitė iš Pajuodupio kaimo ištekėjo už našlio Jurgio Babicko? Amžininkai mena, kad Jurgis buvo tikras kaimo ąžuolas – aukštas, tvirtas, sugebėdavo suvaldyti net nedresiruotus žirgus. Dažnai lankydavosi Japuodupės dvare. Gal ir krito Agotai į akį, kad sutiko tekėti už našlio su keturiais vaikais.

Šeimos nelaimė – posūnis Feliksas Katelė. Mirtinai prisigėręs praskėlė galvą policininkui, žydui ir kitiems. Jis neigė Dievą, nemokėjo nei skaityti nei rašyti sudaužydavo visus indus seklyčioje. Tėvai turėjo sugebėti išgyventi su siautėjančiu posūniu. Ypač buvo sunku Agotai, kuri augino dar ir savo keturis vaikus.

Unės vaikystė nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Motina liepdavo kalbėti daug poterių. „Tupiu serbentų krūme, viena ranka braukiu serbentų šakelę, kita ranka vartau rožančiaus burbuliukus. Vieną dieną man betriūsiant pamačiau atskrendant plaštakę, ji nusileido ant mano rankos, bet turbūt pamatė katę, pašoko ir nuplasnojo tolyn. Drugelis nutūpė ant kryžiaus, aš nedrįsau jo liesti. Tik išgirdau „Jėzus Marija, Juozapai šventas ū-ū-ū“ pašokau persigandus ir negaliu suprasti kas atsitiko“- rašo Unė Babickaitė. Pasirodo, Unė drugelį atsivijo iki kapinių ir ten užsnūdo.

Pirmuosius mokslus mažoji Unė pradėjo Gabriūnų gryčioje. Užteko tik vieno karto „Učitėlius“ liepė dideliam bernui Juozapui Švelniai užkelti mergaičiukę ant stalo. Viena ranka paėmė Unę už kalnieriaus, o kita už kojos ir uždėjo kaip ąsotį ant stalo. „Učitėlius“ liepė paimti elementorių ir vedžiojant pirštu kartoti: a – ba – ab, c – a – az. Toliau skaityti, o vėliau rašyti mokė motina, teta Ona ir Alizavos kunigėlis.

Penkerių metų sulaukusi Unė, mokslų tęsti išvyksta į Kupiškio kleboniją. Klebonijoje gyveno krikštamotė Ona. Ten mažoji Uršulytė patyrė skaudžių išgyvenimų. Didžiulės špitolės antrame aukšte būsimoji aktorė gulėjo viena. Klaidžiodama po špitolės antrą aukštą  tarp įvairių griozdų surado davatkos Damulės karstą. „Ryte atsikėlusi turėdavau sakyti „Atsimink mirtį“. Kasdien turėdavau gulėti kryžiumi. Bažnyčioje klūpodavau ištisas trejas mišias iki raibulių akyse. Už netiksliai išmoktą naują maldą aš turėdavau nejudėdama stovėti dvokiančiame rūsyje“ – prisimena aktorė.

Jurgis Babickas mirė 1909 m. Dar prieš tai paaugę posūniai ir podukros išvarė Jurgį Babicką su visa šeima, bet neatidavė jokios dalies, Babickai apsiėmė už pusės duoti užleistą Kepuriškių dvarą – senutės lenkės nuosavybę. Tėvai į laukus išeidavo prieš švintant, o grįždavo sutemus. Tik metus tame dvare šeimyna ištvėrė. Tėvai grįžo į Laukminiškius, išsinuomojo Ramusienės pusę valoko. Tėvas mirė nuo sunkaus darbo. Palaidotas Laukminiškių kapinėse (1858-1909). 1957 m. pabaigoje Unė atnaujino tėvo kapą – paminklo viršutinėje dalyje pritvirtino nežinia iš kur įgytą Kristaus galvą.

babicko kapas

Nuotraukoje Jurgio Babicko kapas.

Mirus Jurgiui Babickui motina su keturiais vaikais atvyko gyventi į Kupiškio miestą. Artimieji motinai išrūpino valytojos darbą, neseniai pastatytoje dviklasėje mokykloje. Mokyklos vedėjas leido gyventi naujo pastato salkoje. Unei teko mokytis ir senojoje mokykloje, kurią vadino „Načialnaja škola“. Besimokydama Kupiškyje pradėjo dainuoti chore, deklamuoti, vaidinti vakarėliuose.

mokykla

Nuotraukoje plenero dalyviai prie klebonijos.

Baigusi mokslus Panevėžyje ir negavusi darbo Unė nuėjo pas Kleboną Kripaitį ir paprašė motinai pasakyti, kad inspektorius ją skiria dirbti mokytoja į Sankt Petreburgą. Unės prašomas klebonas taip ir pasakė. „Keista, motina nei kiek neapsidžiaugė: tačiau neturėdama lėšų suruošė dideles išleistuves“- prisiminė Unė. Anksti atvykusi į Kupiškio geležinkelio stotį, rado didelį būrį jaunimo. Juos dėdė Starkus pavaišino visais Kupiškio stoties bufete buvusiais saldainiais. „Šypsodamasi žiūri pro vagono langą, stengiuosi praslysti žvilgsniu pro mirtinai mamos išbalusį veidą. Deduos nematanti verkiančių mažų berniukų, kapeliono. Sudie, o krūtinėje širdis daužosi ir norisi šaukti: „Mama, brangioji, mylimoji, atleisk mano būdą! Aš tave myliu, myliu visa esybe, aš tave apgavau“ – Prisimena Unė Babickaitė. Tai buvo 1914 m. pavasaris.

Į Lietuvą Unė grįžo tik 1918 m. ir aplankė savo mamą Kupiškyje. Ji papasakojo, kad yra ne tik mokytoja, bet ir artistė. Motinai labai nepatiko. Balys Sruoga sužinojęs, kad Unė svečiuojasi Kupiškyje, suskato jos aplankyti.

„Vieną vidurdienį visi kupiškėnai išbėgo į povartes, prilipo prie langų – pasižiūrėti praėvo, pranašo Antikristo“ – taip rašė pati Unė. Iėjęs į mokyklos kiemą ir paklausė kur gyvena jo draugė. Unę iš salkos pašaukė Jakučių tarnaitė. Unė greitai suprato kas pas ją atėjo. Ji norėjo su rašytoju supažindinti motiną. Motina atbėgo išbalusiu veidu ir tarė:

- „Tamsta apjuokinai mano dukrelę prieš svietų. Kam tamsta taip apsikarstęs“.

B. Sruoga stovėjo netardamas nei žodžio. Unė Babickaitė paprašė Jakutienės įleisti svečią į vidų ir pavalgydinti. Smalsumo vedamos pas Jakutienę atėjo motina su teta Ona. Balys skaitė savo mylimajai dedikuotą kūrinį „Dievų takais“.

- „Turėk sąžinę, ponaiti, negėdyk jos prieš svieto akis. Jos nuodėmių neskelbk viešai. Iš gražaus vardo, švento vardo Uršulė, jos mylimos senelės vardo tu padarei nežinomą ir nešventą Unę“- verkdama kartojo motina.

B. Sruoga stvėrė sąsiuvinį, sulankstė ir dairėsi kur išmesti. Unė maldavo atleisti.

„Lydėjau aš jį per visą miestelį. Jaunas lieknas įkvėptas pranašas pasiramsčiuodamas berželiu, juoda plati žemę siekianti pelerina plaikstėsi nuo rudens vėjo. Gintaro karaliai švytėjo ant jo atsegto kaklo.“- savo dienoraštyje rašė aktorė. Draugai atsisveikino prie Lėvens upės.

jauki namas

Nuotraukoje plenero dalyviai prie Jakučių namo.

Grįžusi iš Sibiro, Paryžiaus salonų ponia nei vieno poeto ar dainininko mūza, žmonėms atrodė, labai paprasta. Aplankydavo Jakučius, Alizavoje dirbantį kunigą Joną Jakutį, Anelę ir Emiliją Plačenytes gyvenusias Byčiuose.

Gimtuosius Laukminiškius palikusi 7 metų mergaitė juos pamatė po 55 metų. Aplankydavo pažįstamus, vaikščiodavo po laukus.

Laukminiškiuose prasidėjo Unės kelias, O Palėvenėje užsibaigė. Paskutiniais gyvenimo metais ji pajuto vienatvę, labai liūdėjo Sibire mirusio vyro. Kas ją palaikė? Tik gimtinė ir čia palaidota motina?

Prieš mirtį buvo įsigijusi kraštiečio Juozo Kėdainio du betoninius reljefus – „Dievo motiną“ ir „Angelą“. Juos pagal skulptoriaus rengtas formas Kupiškyje išliejo Jonas Jakutis. „Dievo motina“ apie 1940 m. buvo pastatyta Palėvenėje ant pastamento, kuriame išrašytas posmas“

Lėkit lėkit paukštužėliai,

Į dangišką skliautą,

Pasakykit motinėlei,

Mano širdies skausmą.

Žinodama, kad niekada nesuras vyro kapo, bet norėdama jį jausti kaip gyvą čia, savo žemėje, ir kenotafui vietą parinko Palėvenėje, šalia motinos kapo. Kenotafą padarė Petras Čereška ir su J. Kėdainio „Angelu“. Ant paminklo užrašė: „Mylimasis tavo meilė didesnė už mirtį“ – Žmona.

Žvaigždės duktė paliko šią nesvetingą žemę 1961 m. rugpjūčio 1 d. Draugai Unę nutarė palaidoti netoli motinos kapo, priešais vyro kenotafą. Dar prieš mirtį Unė priklausė pasaulietiškam Tremtinių ordinui. Norėjo būti pašarvota ir palaidota su abitu. Bet jo niekas nerado. Unei buvo pasiūtas panašus drabužis į abitą. Aktorę pašarvojo ligoninės rūsyje. Rugpjūčio 2 d. būrelio bičiulių ir giminių lydima Unė paliko Kauną ir per savo jaunystės miestą Panevėžį pasiekė Kupiškio kraštą, kur ją pasitiko Palėvenės šv. Domininko bažnyčios vargonai.

Palaidota priešais vyro kenotafą, bet ne galva o kojomis į būsimo paminklo pusę, taip nutarė bažnyčios tarnas. Ant kapo buvo pastatytas medinis kryžius. Felicija Jakutytė pasodino raudonų tulpių ir kitų gėlių. 1970-1971 m. buvo padarytas akmeninis antkapis, prie kurio pritvirtintas Bernardo Bučo padarytas Vytauto Kažubos bareljefo „Unė Baye“ metalinė kopija.

1985 m. kapas apdėtas akmens skeveldromis.

Uns kapas

Nuotraukoje Unės Babickaitės, jos vyro ir kairėje - motinos kapai.

Unė Babickaitė rašydama apie praeitį dažnai sugrįždavo į vaikystę. Daug aktorės minčių ir vilčių siejasi su Lietuva ir kartu su gimtąja Kupiškio žeme. Gimtinė Unei buvo stiprybės šaltinis, maitinęs ją gyvenančią toli nuo tėvynės. Atvykite, pamatykite, pajuskite dalelę legendinės aktorės gyvenimo akimirkų.

Skaitmeninė biblioteka

Inf. ruošiama...