Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Kupiškio etnografijos muziejaus istorija

Vizija – Kupiškio etnografijos muziejus – moderni, kūrybiška, gyva, atvira, artima kultūros, dailės, gamtos dvasinio ir materialinio paveldo puoselėjimo ir pažinimo erdvė savo veikla prisidedanti prie kūrybingos, pilietiškos, socialiai atsakingos, visuomenės kūrimo.

Misija – kaupti, saugoti, restauruoti, tyrinėti, skleisti kultūros, istorijos, gamtos, dailės, Aukštaitijos paveldo vertybes, suprantamai ir patraukliai pasitelkiant komunikacijos ir išraiškos priemones visuomenei pristatyti Kupiškio krašto savitumą, formuoti bendruomenės požiūrį į istorinę patirtį, laikantis bendradarbiavimo socialinės atsakomybės, darnos ir kultūrinio atvirumo principų.

Strateginis tikslas – sudaryti sąlygas muziejuje ir struktūriniuose padaliniuose kaupti, saugoti, restauruoti, tyrinėti ir skleisti muziejines vertybes, formuoti teigiamą muziejaus įvaizdį, kelti muziejininko prestižą, siekti visų visuomenės amžiaus grupių kultūrinių poreikių tenkinimo žinių visuomenės plėtros kontekste, didinti įstaigos reikšmę visuomenei.

Įkurti muziejų buvo sena Kupiškio inteligentijos ir išsilavinusių ūkininkų svajonė. Tarpukario laikotarpiu visuomenės ir kultūrinės veiklos organizatoriai susibūrė į komitetą „Liaudies namams statyti“. 1935 m. rugsėjo 19 d. komiteto susirinkime buvo aptarti Liaudies namų statymo ir Laisvamanių kapinių steigimo klausimai. Kilniems tikslams buvo numatytos ir patalpos muziejui. Kilniems tikslams įgyvendinti reikėjo ir finansinių lėšų. Jas net ėmėsi rinkti JAV ir Kanadoje gyvenantys kupiškėnai. Liaudies namų nepavyko pastatyti, tik buvo pabaigtos tvarkyti Laisvamanių kapinės.

Muziejaus steigimo klausimas nebuvo pamirštas 1941 m. spalio 24 d. Kupiškio pradžios mokykloje susirinko gausi iniciatyvi grupė muziejui Kupiškyje steigti. Buvo išrinkta organizacinė komisija. Į jos sudėti įėjo mokytojai: Povilas Spudas, Viktoras Kavoliūnas, Petras Snarskis, akušerė Stefanija Glemžaitė, agronomas Petras Pakarklis, valsčiaus viršaitis Jurgis Bukėnas, D.Vaitiekūnaitė, U. Merkienė, V. Jančienė, advokatas P. Baltuška, stalius J. Jakutis – iš viso per 30 žmonių. Muziejaus įkūrimo klausimais komisijos nariai susirašinėjo su Mokslų akademijos Lituanistikos institutu ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejumi, tarėsi su patirtį turinčiais muziejininkais kilusiais iš Kupiškio krašto. Manoma, kad šiai puikiai idėjai pritarė Feliksas Bugailiškis, Juozas Petrulis, Povilas Karazija ir kiti.

 Kupikio muziejus 1942  1946 m             

Kupiškio muziejus 1942 - 1946 m.     

1941 m. spalio 30 d. buvo gautos patalpos muziejui miesto centre esančioje Turgaus aikštėje, kupiškėnų vadinamojoje „austerija“ (dabar Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštė). 1942 m. rugsėjo 10 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, o 1943 m. vasario 2 d. remiantis švietimo generalinio tarėjo J. Reinio raštu, išrinkta muziejaus taryba. Direktoriumi išrinktas Povilas Spudas (1943-1944). Buvo pasiskirstyta pareigybėmis. Sekretoriumi išrinktas mokytojas Petras Baltuška, karininku tapo Petras Snarskis, mokytojas Kazys Pajarskas sutiko rašyti istoriją (muziejaus istorijos rankraštis nerastas).

Nors vokiečiai varžė bet kokią lietuvišką veiklą, tačiau muziejaus steigėjai sugebėjo viską atlaikyti. Į eksponatų rinkimą buvo įtraukti mokytojai, kunigas ir visi muziejaus įkūrimo iniciatyvinės grupės nariai.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1946 m. valdžia šias patalpas atėmė. Jose apgyvendino karo belaisvius, o vėliau čia įkūrė javų sandėlį. Eksponatai išmetami į gatvę. Dalį eksponatų pavyksta sukrauti į sandėlį, kitus pas S. Glemžaitę. Daug eksponatų dingo, apie 500 buvo parduota Panevėžio kraštotyros muziejui. Pirmasis direktorius A. Karazija 1945 m. rugsėjo 10 d. žuvo. Nuo 1945 m. rudens muziejui vadovavo Alfonsas Žurauskas. Vėliau dirbo Vera Karneckienė, Algirdas Dirda, Birutė Vaitonienė ir kt..

Eksponat perveimas i Gelm nam perveami  buvus Kupikio sinagogos pastat

Eksponatų pervežims iš Glemžų namų į buvusį Kupiškio sinagogos pastatą.

Eksponat perveimas i Gelm nam perveami  buvus Kupikio sinagogos pastat 2

Eksponatų pervežimas iš Glemžų namų i buvusį Kupiškio sinagogos pastatą.

Muziejaus taryba po šios kultūros įstaigos likvidavimo kreipėsi į Ministrų tarybą ir Centro komitetą, tačiau niekas nepakeitė tuometinių rajono vadovų nuomonės. 1951 m. eksponatai buvo sudėti suremontuotose Kupiškio žydų sinagogos III aukšto patalpose. Juos saugojo valdžios paskirtas darbuotojas. Nevyko jokia muziejinė veikla. Tuo metu sinagogos pastate veikė trys kultūros įstaigos: kultūros namai, muziejus ir biblioteka.

Pastatas kuriame buvo sikrusios kultros staigos  kultros namai muziejus ir biblioteka

 

Pastatas, kuriame buvo įsikūrusios kultūros įstaigos - kultūros namai, muziejus, biblioteka.

Grįžkime keliolika metų atgal. Svarbiausia paskata atkurti muziejų tapo 1961 m. Kupiškio vidurinėje buvo surengta seserų Stefanijos, Mikalinos ir Elvyros Glemžaičių etnografinė paroda. Ji sulaukė didelio pasisekimo, o LTSR Kultūros ministerija po parodos nupirko nemažai eksponatų, tapusių atkurto muziejaus rinkinių pagrindu. „Mikalina Glemžaitė muziejui perdavė gausius kraštotyros rinkinius: 15 albumų su 2448 tekstilės pavyzdžiais, įvairią dokumentinę medžiagą“.

Kupikio vidurinje mokykloje 1961m Glemaii surengtos etnografins parodos fragmentai

 

Kupikio vidurinje mokykloje 1961m Glemaii surengtos etnografins parodos fragmentaiiii

Kupiškio vidurinėje mokykloje 1961 m. Glemžaičių surengtos parodos fragmentai.

1962 m. atkuriamas muziejus, kuris priklausė Šiaulių „Aušros“ muziejui. Kupiškio muziejus turėjo filialo statusą. Muziejaus darbuotojams nebuvo sąlygų parodyti lankytojams daugelio surinktų ir saugomų eksponatų. Buvo parengtas etnografijos ir buities ekspozicijos. Muziejinį darbą dirbo vienas žmogus. „Politinei konjunktūrai reikalaujant buvo parengta ekspozicija, atskleidžianti Kupiškio krašto visuomeninį-politinį gyvenimą nuo 1917 metų“.

Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejaus filialas 1984 m. persikėlė į 1823 m. statytą Kupiškio parapinės mokyklos pastatą ir muziejaus reikmėms pastatytą priestatą. Gal ir dėsninga, kad muziejus įsikūrė 1823 metais statytame pastate, paskelbtame istorijos ir architektūros paminklus.

Skubantys kupiknai  muziejaus atidarymo vent naujame pastate

Skubantys kupiškėnai į muziejaus atidarymą naujame pastate.

Muziejuje buvo įrengtos etnografinė ir tautodailės nuolatinės ekspozicijos. Dvi salės skirtos parodoms rengti.

1984 m. balandžio 29 d. muziejui persikėlus į naujas patalpas kilo problemų įrengiant ekspozicijas. Ekspozicinį planą ruošė patys muziejininkai. Pagal išankstinį sumanymą muziejus turėjo vadintis Kraštotyros muziejumi. Jo ekspozicijos privalėjo atskleisti TSRS visuomenės raidos laikotarpius. Tuo metu įrengti ekspoziciją, ar jos dalį, skirtą tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, buvo neįmanoma. Trūko ekspozicijoms ir sovietmečio laikotarpio eksponatų. Turint

nemažai buities-etnografijos eksponatų, pasitariant su Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Kupiškyje nutarta įrengti etnografinę ekspoziciją. Buvo užsakyti ekspoziciniai baldai. Etnografinė ekspozicija įrengta senajame pastate, o pastato pirmoje salėje-tautodailės ekspozicija. Likusios dvi priestato salės buvo paskirtos kilnojamosioms parodoms. Ekspozicijos bei ekspozicinių baldų projekto autorius Fridrikas Samukas.

ekspozicija

 

viz2

viz3

Etnografinės ekpozicijos fragmentai, parengti 2013 m.

Baldus gamino dailės kombinatas. Pasiteisino tai, kad Kupiškio muziejus turtingas etnografine ir tautodailės medžiaga susikoncentravo ties šios medžiagos kaupimu, ekspozicijų ir parodų rengimu ir tapo bene vieninteliu etnografijos muziejumi Lietuvoje. Ekspozicijose nemažai skirta vietos seserims Stefanijai ir Mikalinai Glemžaitėms. Čia buvo eksponuojami jų asmeniniai daiktai, dokumentai ir nuotraukos. Taip buvo saugomas seserų Glemžaičių atminimas.

Atskira etnografinės ekspozicijos dalis buvo skirta senovinėms Kupiškėnų vestuvėms. Daug eksponatų muziejui dovanojo Povilas Zulonas.

Kultūros ministro įsakymu 1987 m. balandžio 6 d. Nr. 974 muziejus pavadintas Kupiškio etnografijos muziejumi. Nuo muziejaus atkūrimo vedėjais dirbo Bronius Jonuška (1962-02-10 – 1963-04-16), Jonas Giedraitis (1964-05-01 – 1965-04-20), Vanda Šimkūnienė (1973-05-03 – 1974-01-18), Marytė Gaučienė (1965-04-20 – 1973-05-03), Vanda Rastenytė-Balsienė (1969-04-04 – 1987-04-09), direktoriai Algimantas Jasaitis (1987-2001), Violeta Aleknienė (nuo 2001-10-01).

Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialu muziejus buvo 34 metus. Lietuvos vyriausybė 1995 m. lapkričio 13 d. Nr. 1436 nutarimu nuo 1996 m. sausio 1 d. Kupiškio etnografijos muziejus perduodamas rajono savivaldybei. Tų pačių metų pradžioje muziejus savo žinion perima du visuomeninius muziejus. Struktūriniais padaliniais tampa Adomo Petrausko muziejus Uoginių kaime ir Veronikos Šleivytės paveikslų galerija Viktariškių kaime. 2001 m. spalio mėnesį muziejaus struktūriniu padaliniu tampa Laukminiškių kaimo muziejus, o 2015 m. Uoginių amatų centras. Nuo 1990 m. iki 2007 m. laikotarpyje muziejų kasmet aplankė daugiau kaip 7000 lankytojų.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija patenkino kupiškėnų pageidavimą ir 1989 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 974 muziejus pavadintas etnografijos muziejumi. Nes apie 80% fonduose buvo sukaupta ir saugoma buities-etnografijos eksponatų. Daugiausia eksponatų surinko garsiosios seserys E. M. S. Glemžaitės. Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialu ši kultūros įstaiga buvo 34 metus. Lietuvos Respublikos vyriausybė 1995 m. lapkričio 13 d. Nr. 14 36 nutarimu nuo 1996 m. sausio 1 d. Kupiškio etnografijos muziejus perduodamas rajono savivaldybei. Kupiškio etnografijos muziejus tampa savarankiška įstaiga. Tų pačių metų pradžioje muziejus savo žinion perima du visuomeninius muziejus: muziejaus struktūriniais padaliniais tampa Adomo Petrausko muziejus Uoginių kaime ir Veronikos Šleivytės paveikslų galerija Viktariškių kaime. Taip prasidėjo naujas muziejaus veiklos etapas.

2007 m. viduryje muziejaus pastatas įrašomas į Lietuvos valstybės renovuojamų kultūros objektų sąrašą ir patenka į pirmą darbų etapą. Vietinės reikšmės kultūros paveldo renovacija vyko 2007-2011 m. Valstybė pastato atnaujinimui skyrė 1208.480 Eurų.

Kupikio etnografijos muziejaus pastatas renovacijos metu. 2

 

Kupikio etnografijos muziejaus pastatas renovacijos metu

Kupiškio etnografijos muziejaus pastatas renovacijos metu.

Senojo akmeninio pastato didžioji erdvių dalis skirta parodų salei, nes klasicizmo stiliaus interjeras suteikia išskirtinį patrauklumą ir grožį. Pirmame aukšte įsikūrė VšĮ Kupiškio turizmo ir verslo informacijos centras, randasi vyr. fondų saugotojos kabinetas. Muziejaus priestato pirmame aukšte trijose salėse įrengtos ekspozicijos, antrame aukšte darbuotojų kabinetai, poilsio kambarys, fondų saugykla. Senąjį pastatą ir priestatą jungia stiklinis holas. Iš jo atsiveria Kupiškio miesto bažnyčios vaizdas. Renovacijos darbus atliko UAB „Povilo Gurklio firma“.
Renovuoto muziejaus pastato atidarymas vyko 2012 m birželio 2 dieną.   

viz1   

Renovuoto Kupiškio etnografijos muziejaus pastato atidarymo akimirka 2012 m. Povilas Gurklys perduoda direktorei Violetai Aleknienei simbolinį raktą.

Muziejaus ekspozicijas rengė architektė Gražina Pajarskaitė. Ši ekspozicija parodo ne tik XIX a. pab. – XX a. pr. kaimo žmogaus buitį, o būtį – gyvenimą nuo lopšio iki mirties. Tai ir darbai, ir namai, ir šventės, ir kapinių aura. Vyrauja cikliškumas ir darna su gamta. Žmonės darbus nudirbo su didžiule meile ir pagalba, o gamindami buityje naudojamus daiktus, siekė, jog jie būtų ne tik funkcionalūs, bet ir puošnūs. Visa tai pateikta sakralizuotai ir pakylėtai. Ekspozicijoje vizualiai pasakojama apie lauko darbus, toliau pereinama į gryčios erdvę, kur verda visas šeimynykščių gyvenimas. Galiausiai patenkama į seklyčią, Kupiškio apylinkėse vadinamą „stonciją“, kuriose per šventes burdavosi giminės ir svečiai. Joje yra akcentuojami vestuvių papročiai, atspindintys gilią ir svarbią senovinių kupiškėnų vestuvių tradiciją. Ekspoziciją sudaro vientisa, harmoninga kompozicija, kuri atskleidžia, jog XIX a. pab. – XX a. pr. paprastas kaimo gyvenimas nors jau praėjo, tačiau yra prasmingas ir nepamirštas.

viz4

 

Architektė Gražina Pajerskaitė.

 

pj1

 

 Etnografinės ekspozicijos fragmentai. Parengta 2013m.

Muziejaus fonduose saugoma 54 040 muziejinių vertybių. Kiekvienais metais šią kultūros įstaigą aplanko virš 14 000 lankytojų. Kiekvienais metais fondus papildo apie 1400 eksponatų.

Muziejuje dirba 14 darbuotojų (įskaitant struktūrinių padalinių darbuotojus). Muziejininkai renka Lietuvos etninei kultūrai, istorijai, gamtai, dailei vertę turinčius eksponatus, saugo turimas ir įgytas muziejines vertybes, jas restauruoja ir konservuoja, rūpinasi sąlygų gerinimu (pagal finansines galimybes). Populiarina ir skleidžia saugomas muziejines vertybes ekspozicijose, parodose (pastovios, kilnojamos, virtualios parodos) ir įvairių renginių pristatymuose. Bendradarbiaudami su ugdymo, kultūros įstaigomis rengia edukacines programas ir jas veda, rašo ir įgyvendina įvairių fondų projektus, kurie atitinka nacionalinį tapatumą. Kartu su aukštosiomis mokyklomis, mokslo, kultūros, verslo įstaigomis rengia ir pristato visuomenei įvairius renginius, skolina muziejines vertybes jų sklaidai ir populiarinimui, rengia leidinius, vykdo temines ekspedicijas. Vienas iš svarbiausių muziejinės veiklos prioritetų – naujų rengimas ir senų ekspozicijų atnaujinimas. Didelis dėmesys skiriamas inovatyvių technologijų pritaikymui.

Kupiškio etnografijos muziejui finansavimą skiria rajono savivaldybė. 2018 m. biudžetą sudaro apie 151 tūkst. eurų. Papildomų lėšų muziejinei veiklai yra pritraukiama rengiant įvairius projektus. 2015-2018 m. laikotarpyje papildomai buvo gauta 139350 eurų. Papildomos lėšos skiriamos muziejinių vertybių tvarkymui, Kupiškio krašto garsių asmenybių gyvenimo įamžinimui dailėje, knygų, informacinių katalogų leidybai, muziejaus rinkinių tyrinėjimui, edukacinei veiklai, kultūros dvasinio ir materialinio paveldo populiarinimui ir sklaidai, ekspozicijų atnaujinimui.

Projektai yra rengiami vadovaujantis muziejinės veiklos prioritetais, Kupiškio krašto įžymių žmonių jubiliejais, istorijos išskirtiniais įvykiais, Lietuvos seimo paskelbtų metų temomis...

Kupiškio etnografijos muziejus ir toliau išlieka gimtojo krašto dvasinių ir materialinių vertybių saugojimo ir populiarinimo vieta.

Kupiškio miesto lankomi objektai

N. Šmidto malūnas su technologine įranga.(S. Dariaus ir S. Girėno g. 12)

N. midto malnasMalūno savininko Chonelio Šmidto iniciatyva 1921 m. ėmė veikti elektros stotis, iš kurios generatorinės miestui buvo tiekiama elektra. Vėliau, tėvui mirus, šį verslą paveldėjo Nochemas Šmidtas, 1931 metais pasirašęs sutartį su Kupiškio valsčiumi ir įsipareigojęs aprūpinti elektra visą miestelį 3 km. spinduliu nuo saulėlydžio iki 1 val. nakties. 1932 m. imtasi elektrinės modernizavimo darbų: savininkas nusipirko tris dyzelinius motorus, senus elektros stulpus pakeitė naujais, pertempė laidus ir pagerino tiekiamos elektros energijos kokybę. Jo akumuliatorinės dėka buvo puikiai apšviestos ne tik visos Kupiškio miestelio gatvės, bet ir tiekta elektra naujai pastatytai geležinkelio stočiai bei netoliese esančiam Račiupėnų kaimui, kur ją įsivedė kelios sodybos. N. Šmidtas įvardijamas pačiu turtingiausiu Kupiškio verslininku, kuris pirmasis Kupiškyje įsigijo lengvąjį automobilį ir gavo „šviesos ministerio“ pravardę. Malūne veikė vilnų karšykla – vėlė vilną, malė grūdus.

Lit.: www.kpd.lt

Povilo Matulionio memorialinis muziejus. (P. Matulionio g. 18).

P. Matulionio muziejusPovilas Matulionis (1860 09 05 Kupiškyje - 1932 03 15 Aleksandrijoje Šiaulių r.), miškininkystės pradininkas Lietuvoje, profesorius. 1889 m. baigė Peterburgo miškininkystės institutą. 1918-1921 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės ministerijos Miškų skyriaus vedėjas, Miškų departamento direktorius, o 1919-1924 m. - Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras. 1920-1922 m. - Aukštųjų mokslų draugijos pirmininkas, vienas iš Lietuvos universiteto steigėjų. Su gamtininku T. Ivanausku prie Švietimo ministerijos įkūrė Gamtos tyrimų stotį, Lietuvai pagražinti draugiją. 1922-1924 m. LU Miškininkystės katedros vedėjas, ordinarinis profesorius, nuo 1925 m. - Miškų tyrimo reikalų komiteto vadovas bei Suomių miškų mokslo draugijos garbės narys. 1924 m. įkūrus LŽŪA, išrinktas pirmuoju rektoriumi bei Miškotvarkos katedros vedėju ir dirbo iki 1929 m. P. Matulionis - miško tipologijos mokslo pradininkas Lietuvoje. Sukūrė miškų klasifikacijos lentelę, kurioje suskirstė miškus į 10 tipų sujungęs juos į šilus, girias ir duburus, pasiūlė formulę metinei miško kirtimo normai apskaičiuoti. Sudarė pagrindinių Lietuvos medžių rūšių tūrių lenteles. Rašė miškininkystės, botanikos, gamtos turtų apsaugos, Lietuvos istorijos bei kultūros klausimais. 1922 m. sudarė Lietuvos ir Latvijos apžvalginius ir reljefinius žemėlapius. Buvo lietuviškų vaidinimų režisierius, aktorius, pasireiškė ir grožinėje kūryboje. Parašė veikalus: „Kiek girioje medžių kirstina“ (1924), „Miško atvejinė arba sėklinė medžiapjūtė“ (1925), „Žolynas“ (1906), "Lietuvos miškai" (1919, 1922, 1923), „Miškų ūkio sistemos, rūšys ir porūšiai“ (1927) ir kt. 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu su žvaigžde ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. 1927 m. Latvijos respublikos prezidentas jį apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu. 1991 m. Kupiškyje buvo įkurtas jo memorialinis muziejus.

Lit.: www.kpd.lt

Kupiškio etnografijos muziejus. (Gedimino g. 2)

Kupikio etnografijos muziejaus pastatas renovacijos metu. 2Muziejus renka, saugo, tiria ir eksponuoja Kupiškio krašto archeologijos, numizmatikos, buities ir etnografijos, meno, raštijos bei fotografijos medžiagą. Vykdo edukacinę veiklą, rengia dailės ir tautodailės, fotografijos ir kt. parodas. Įsikūręs buvusios mokyklos akmens mūro pastate. Paskutiniai Kupiškio valsčiaus valdytojai Čartoriskiai, vietoje sudegusios 1823 m. pastatė iš akmenų naują mokyklą. Joje pradėjo mokytis karališkų (vėliau valstybinių) valstiečių vaikai. Pastatas mūrytas iš lauko akmenų, surištų kalkėmis su įmaišyta akmens skalda. Stogas keturšlaitis, dengtas čerpėmis. Patalpos pritaikytos lankasterio sistemos mokyklai. Kairėje pastato dalyje buvo didelė klasė, o dešinėje du maži kambariai (mokytojo butas), per vidurį driekėsi koridorius, patalpas šildė dvi krosnys. 1824 m. mokėsi jau 60 mokinių. Kupiškėnai mokėsi rusų ir lietuvių kalbomis. Kupiškio etnografijos muziejus, vienintelis muziejus Lietuvoje įsteigtas II pasaulinio karo metais. Muziejaus įkūrėjai: Stefanija Glemžaitė, Pranas Mažylis, Antanas Purėnas, Petras Ruseckas, Viktoras Kavoliūnas, Juozas Laužikas, Jurgis Bukėnas, Kazimieras Jėčius, Jonas Glemža ir kt. 1946 m. muziejaus veikla buvo sustabdyta. Sovietų Sąjunga muziejaus patalpose įrengė spaustuvę. Svarbia paskata atkurti muziejų tapo 1961 m. Kupiškio vidurinėje mokykloje surengta seserų Stefanijos, Mikalinos ir Elvyros Glemžaičių etnografinė paroda. Paroda sulaukė didžiulio pasisekimo, o LTSR Kultūros ministerija po parodos nupirko nemažai eksponatų. Muziejus buvo atkurtas tik 1962 m. Kupiškyje, kultūros namuose (buvusiose sinagogos patalpose III aukšte), įkurtas Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejaus filialas. 1984 m. įsikėlė į dabartines patalpas. Joje mokėsi lietuvių aktorė, režisierė Unė Babickaitė – Graičiūnienė, Lietuvos kunigas, švietėjas, daraktorius, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo ir slaptųjų lietuviškųjų vakarų ir lietuvių mokyklų organizatorius Jonas Katelė, geografas, kraštotyrininkas P. Vireliūnas ir kt. O pavadinimas Kupiškio etnografijos muziejus suteiktas tik XX a. 9 dešimtmetyje, Kultūros Ministerijos įsakymu. Nuo 1996 m. muziejus veikia, kaip savarankiška įstaiga, pavaldi rajono savivaldybei. 2007 m. laimėtas projektas modernizuoti muziejų. Prieš modernizaciją muziejus buvo tik vieno aukšto. Po modernizacijos buvo pastatytos papildomos patalpos saugykloms ir administracijai, atsirado direktorės kabinetas. 2013 m. liepos mėn. Kupiškio etnografijos muziejuje atidaryta nuolatinė ekspozicija, kurią rengė mūsų kraštietė, šimonietė, architektė Gražina Pajarskaitė.

Lit.: Kupiškėnų enciklopedija, Vilnius, 2012, t. II. P177.

www.etnografijosmuziejus.lt

Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. (Gedimino g. 1)

 

Kristaus engimo  dang banyiaIstorikai mano, kad toje vietoje kur dabar stovi Kupiškio bažnyčia buvo senovės lietuvių kulto vieta arba laidojimo vieta. Kasant duobes bažnyčios pamatams buvo rasta keturkampė ąžuolinė dėžė su žmogaus kaulais, surūdijusiu kardu ir senoviniais pinigais. Bažnyčia įsteigta gana vėlai. Jos statyba rūpinosi Kupiškio seniūnas Aleksandras Korvinas Gosievskis (bažnyčia pastatyta apie 1616 m.). 1721 m. bažnyčios inventoriuje rašoma, kad jai priklauso Pyragių arba Juodžių kaimas su 10 valakų žemės. Bažnyčia sena, ruošiasi nugriūti, ant jos durų esanti 1616 m. data. Iš kiekvieno Kupiškio parapijos valako klebonui turėtų priklausyti po pusaštunto grašio, tačiau tų pinigų negaunama, nes klebonas pateko į Kupiškio seniūno nemalonę. Miestelyje jau atsiradusi sinagoga. 1726 m. bažnyčią suremontavo klebonas Mykolas Pogirskis. 1740 m. Augustas III patvirtino Zigmanto Vazos fundacinį raštą Kupiškio bažnyčiai. Po šešerių metų, 1746 m. klebono Goiževskio rūpesčiu ir Ukmergės seniūno B. Tyzenhauzo lėšomis pastatyta didelė, medinė su 3 altoriais kryžiaus formos bažnyčia. Pamokslus joje sakė lietuviškai. Po 35 metų, 1781-aisiais senoji bažnyčia sudegė. 1791 m. Kupiškio ir Pienionių seniūnienės, kunigaikštienės Čartoriskos ir parapijiečių lėšomis pastatyta nauja bažnyčia. Ji stovėjusi ant gerų mūrinių pamatų, iš priekio su kolonomis, virš jos didelis kupolas su kryžiumi, dengtas skarda. Joje buvo 3 altoriai, išgelbėti degant senajai bažnyčiai. Šalia stovėjo stulpų varpinė, kurioje kabojo du iš Rygos pargabenti varpai, trečiasis po gaisro buvo pasiskolintas iš Šimonių bažnyčios. 1809 m. birželio 19 d. įsteigtas Kupiškio dekanatas. Jam priskirta 13 Ukmergės dekanato parapijų. Apie 1811 m. klebono Antano Sebastijanskio rūpesčiu pastatyta špitolė. Joje gyveno 10 elgetų ir 3 invalidai, išlaikomi ponios Angelės Rodzevičienės fundacijos lėšomis. Gyventojai tuo metu klebonui mokėjo po 8 lenkiškus auksinus, taip pat dirbo sezoninius darbus klebono daržuose. Po to, kai 1841 m. bažnyčios valdas nusavino valstybė, Kupiškio dvaro liustracijos metu bažnyčiai buvo paskirtos 33 dešimtinės žemės. 1897 m. gautas leidimas statyti naują mūrinę bažnyčią. Jau 1900 m. liepos 23 d. Kupiškio klebonas S. Janulevičius pašventino dabartinės bažnyčios kertinį akmenį. Tais pačiais metais ji buvo sumūryta iki pusės langų. Senoji bažnyčia nugriauta 1903 m. Šventovė buvo statoma pagal profesoriaus Konstantino Rončevskio projektą. Statyba vyko 1900 -1914 m. 1921 m. rugsėjo 7 d. vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo. 1935 m. nugriauta senoji varpinė. Bažnyčia smarkiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. 1915 m. vykusių mūšių metu rusų artilerija į ją paleido apie 30 įvairaus kalibro sviedinių. Keliose vietose buvo pramušta siena, išdaužyti visi langai, sugadinti stogas, skliautai grindys, net perskeltas didžiulis pamato akmuo. Šio karo metu bažnyčia trumpam buvo paversta karo lauko ligonine. Kariai buvo vežami iš sužeistaisiais perpildyto buvusio Palėvenės dominikonų vienuolyno rūmų ir bažnyčios, net nuo Subačiaus miestelio. To meto liudininkai pasakoja, kad kareiviai plėšė bažnytinius rūbus ir jais tvarstė žaizdas. Vėliau bažnyčioje veikė belaisvių stovykla. Ant bažnyčios grindų jie susikurdavo laužus. Kylantys dūmai sunaikino daugelį bažnyčios sienas puošusių ornamentų. Karo metu į Rusiją išvežti trys bažnyčios varpai. 1931 m. įsigyti 3 nauji plieniniai varpai ir įkelti į bažnyčios bokštą. 1935 m. buvo nugriauta senoji varpinė.


Lit.:http://www.grazitumano.lt/mediawiki//index.php/Žyma:Kupiškio_Kristaus_Žengimo_į_dangų_bažnyčia

Kupiškio L. Stuokos – Gucevičiaus aikštė. (Tarp S. Dariaus ir S. Girėno bei Gedimino gatvių).

Aikštė yra seniausia centrinė Kupiškio turgaus aikštė, apie kurios buvimą nuo seniausių laikų liudija 1603 m. ir vėlesni miesto planai. Miesto aikštę XX a. 3-4 dešimtmečio pradžioje sudarė dviem eilėmis išsidėstę namai, nusidriekę išilgai per dabartines L. Stuokos – Gucevičiaus aikštės vidurį. Šią miesto dalį sudarė didžiausios Kupiškio gyventojų grupės – žydų – krautuvėlės. Šiuolaikinis aikštės tvarkymas prasidėjo 1939 m., kai buvo nugriauta didžioji dalis senųjų pastatų, įrengti laiptai nuo Gedimino gatvės. Po karo apie 1947–1949 m. aikštė iš esmės pertvarkyta, išlyginta, išvalyta nuo griuvėsių, pasodinti medžiai, išlikę iki mūsų dienų. Paskutinį kartą aikštė pertvarkyta 1984–1985 m., kai Lietuvos miestuose buvo kuriamos pėsčiųjų zonos, o būtinu pagražinimo elementu tapo fontanai. Kupiškio miestui buvo primestas Peterhofo pavyzdys – XVIII a. barokinės Petro I rezidencijos žemutinis parkas su fontanų visuma. Kupiškio atveju galima trumpai pasakyti: neatitiko kirvis kotą, nes mažas miestas griebėsi ne pagal savo poreikius ir išgales, tad daug metų teko stebėti neveikiančius fontanus, tuščius betono baseinus. Aikštė jau nuo pat miesto kūrimosi pradžios buvo svarbi turgų bei prekybos vieta. Šalia stovėjo valsčiaus centras, viešbutis, trejetą smuklių. Tarpukariu vadinosi Rinkos, o atėjus antrajam sovietų okupaciniam laikotarpiui - Tarybų aikšte. Paskyrus naują vietą turgums, aikštė prarado savo paskirtį; sovietmečiu rekonstravus tapo reprezentacine. Atkūrus nepriklausomybę pervadinta Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardu. Joje vyko miesto šventės ir renginiai, o nuo 1997 metų tarptautinio folkloro festivalio „Lingaudala“ atidarymo koncertai. 2017 m. gale aikštė uždaryta rekonstrukcijai, o paminklas architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui perkeltas prie L. Stuokos Gucevičiaus gimnazijos.

Lit.: http://alkas.lt/2017/08/05/ideju-misraine-veda-i-nevilti/

Kleniauskas, A. Nuo Čirvų kalnelio iki Lauryno Stuokos – Gucevičiaus aikštės. Kupiškis: Kultūra ir istorija. 2007. P. 75-76.

Kupiškio laisvamanių senųjų kapinių kompleksas. (Pergalės g.)

Laisvamani kapins1931 m. Laisvamaniai – žmonės atsisakę krikščioniškųjų pažiūrų. Kupiškyje įkurtas Laisvamanių draugijos skyrius, vadovaujamas Petro Vaitiekūno, studijavusio filosofiją Pitsburgo (JAV) universitete. P. Vaitiekūno ir Amerikos lietuvių kupiškėnų (Jono Kulio, Andriaus Garičiūno, M. Čiurlio, Jono Juodakio ir kt.) iniciatyva gimė mintis Kupiškyje įkurti laisvamanių kapines. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) buvo pradėtos rinkti aukos kapinėms steigti. A. Graičiūno iniciatyva reikiamos lėšos surinktos. Pinigai buvo siunčiami Račiupėnuose gyvenusiam draugijos iždininkui P. Krapavickui ir šios draugijos sekretoriui K. Jėčiui. 1933 m. iš JAV atsiųstomis ir vietoje iš draugijos nario mokesčio surinktomis lėšomis P. Guros, P. Šinkūno ir K. Jėčiaus vardu iš Aukštupėnų gyventojo Povilo Matulionio nupirktas 3200 kv. m. žemės sklypas. Jis buvo ant kalnelio, šalia Kupiškio, prie tuometinio kelio į Pandėlį. Po to sudarytas šio žemės sklypo dovanojimo Laisvamanių etninės kultūros draugijos Kupiškio skyriui aktas. Iš pradžių šis sklypas metams buvo išnuomotas, nes neturėta lėšų jam aptverti. Su Amerikos lietuvių finansine paspirtimi per šį laiką pavyko surinkti reikiamą sumą pinigų. Prie kapinių įkūrimo prisidėjo ir gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas Jonas Šliūpas. 1935 m. draugijos valdybos posėdyje buvo nutarta prašyti studento (?) Karazijos padaryti kapinių aptvėrimo projektą, paruošta darbų sąmata. 1937 m. Vidaus reikalų ministerija draugijos skyriaus valdybai oficialiai leido steigti kapines Kupiškyje buvusiame P. Matulionio žemės sklype. Iškilmingas kapinių atidarymas ir pirmas laidojimas šiose kapinėse įvyko 1938 m. rugpjūčio 17 d. Čia ilsisi pirmieji Laisvamanių etinės kultūros draugijos Kupiškio skyriaus nariai J. ir J Dūdos, P. Vaitiekūnas, Lionginas Jonuška, Povilas ir Paulina Aleknos ir kt. 1941 m. Kupiškio laisvamanių kapinės tapo masinių žudynių vieta. Čia buvo nužudyta ir užkasta apie 1000 Kupiškio ir kitų valsčių žydų, lietuvių ir rusų. Laisvamanių kapinėse palaidoti ir Sovietų Sąjungos kariai, žuvę Antrajame pasauliniame kare.

Lit.: www.kpd.lt

Kupiškio – Aukštupėnų piliakalnis su gyvenviete. (Pasiekiamas nuo Muziejaus g. arba Vėžionių g.)

Kupikio-Auktupn  piliakalnis su gyvenviete 2017 m A jonuyts fotoPiliakalnio aikštelė ovali, pailga Šiaurės Pietų kryptimi, 110x40 m dydžio. Jo Pietų gale buvęs supiltas pylimas. 4 – 4,5 m žemiau aikštelės krašto, Šiaurės, Rytų ir Pietų šlaituose iškastas griovys, už kurio supiltas pylimas (jo vietoje Vakarų šlaite išlikusi tik terasa). Šlaitai vidutinio statumo, 8 – 20 m aukščio. Piliakalnį 1943 m. aprašė Petras Tarasenka, jo žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai, 1989 m. tyrė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnio pietinėje ir rytinėje papėdėje rasta senovinė gyvenvietė, joje rasta lipdytos grublėtu paviršiumi keramikos. Taip pat žvalgomuosius tyrinėjimus 2009 m. atliko A. Petrulienė. 2017 - 2018 m. atlikti detalieji archeologiniai tyrimai, kuriuos vykdė dr. A. Simniškytė – Strimaitienė. Piliakalnis apardytas arimų, 1915 m. apkasų, Rytų aikštelės dalyje iškastos duobės. Šiaurės Rytų dalyje įrengti laiptai, pats piliakalnis apaugęs įvairiais spygliuočiais ir lapuočiais medžiais. Datuotas I tūkstantmetis – II tūkstantmečio pradžia. Kupiškio etnografijos muziejaus fonduose saugomi Karolio X šilingas, Zigmanto III Vazos denarai, dvidenariai, šilingai, Žygimanto Augusto dvidenariai, pusgrašis, Jono Albrechto pusgrašis, kriauninis peilis, žalvarinė sagtelė. Kiti radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilniuje)

Lit.: www.piliakalniai.lt

Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t.2 p. 33

 Kalėjimas. (Gedimino g. 33)

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos – SSRS karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, pasikeitė ir Kupiškio žydų gyvenimas. Dauguma jų buvo sutelkti mažame gete Sinagogos – P. Pajarskio gatvių teritorijoje. Netrukus prasidėjo fizinis jų bendruomenės naikinimas. Iš kalėjimo (dabar Gedimino g. 33, bei pastatas šalia), kuriame Kupiškio žydai buvo laikomi, suimtuosius varydavo į už miestelio esančią teritoriją – prie Laisvamanių bei naujųjų žydų kapinių, kur ir sušaudydavo. Partizaninio karo metais (1944-1953 m.) šiame pastate kalinti ir už Lietuvos nepriklausomybę kovoję partizanai. Ilgą laiką po to pastatas nebuvo naudojamas, tačiau 2017 m. kalėjimo pastate įsikūrė kavinė „Upytės kepyklėlė“.

Lit.: http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/705/

 Žydų Didžioji sinagoga. (L. Stuokos – Gucevičiaus a. 3a).

Didioji sinagogaPirmieji šaltiniai apie žydų kulto pastatus Kupiškyje užsimena nuo septynioliktojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios. Vienas pirmųjų tokio pobūdžio šaltinių – 1682 m. vyskupo Mikalojaus Paco leidimas Kupiškio žydams statytis sinagogą. Po to, sinagoga, rašytiniuose šaltiniuose, paminima 1722 m. Vėliau, tiek istoriografijoje, tiek amžininkų atsiminimuose, minimos jau trys Kupiškio žydų sinagogos: Kupiškio Didžioji (dabartinė biblioteka L. Stuokos-Gucevičiaus a. 3a.), chasidų sinagoga ir mitnagidų maldos namai (beit midraš). Pastarieji, anot amžininkų, buvo įsikūrę viename pastate, tik atskiruose jo priestatuose ir sudarė tarsi savotišką kvartalą. Pagrindinė miesto sinagoga buvo dviejų aukštų. Čia, anot vietinių, rinkdavosi senojo tikėjimo žydai – apie ortodoksus žydus kalbėjo mitnagidų nuo chasidų pernelyg neskyrę vietiniai. Kada Kupiškyje atsirado pirmieji chasidai istoriografija nebyloja. Visiškai tikėtina, kad chasidizmu susižavėjo dalis vietinių žydų, aštuoniolikto amžiaus antrojoje pusėje Ukrainoje atsiradus religiniam chasidizmo judėjimui ir LDK žydų bendruomenei suskilus į chasidus ir mitnagidus. Realu ir tai, kad Rusijos carui Aleksandrui II įvedus naujus suvaržymus „sėslumo ribai” į Lietuvą atvyko nemažai žydų iš Baltarusijos ir Ukrainos, dalis kurių galėjo apsigyventi Kupiškyje. Sinagogoje vyrai ir moterys melsdavosi atskirai: vyrai – pirmajame aukšte, moterys – antrajame. Atskiri buvo ir įėjimai į sinagogą. Iš pasakojimų matyti, kad sinagoga buvo puošni. Šviesiai mėlynai dažyti skliautai, išpiešti debesimis ir žvaigždėmis. Spinta kurioje saugotas Toros ritinys (Aron kodeš) buvo medinė, dekoruota medžio raižiniais. Per 1876 metų Kupiškio gaisrą ji sudegė. Gaisro metu nukentėjo ir pati sinagoga. 1950 m. buvusioje sinagogoje įsikūrė kultūros namai, kraštotyros muziejus ir biblioteka, kuriai 1985 m. atiteko visas pastatas. 1972 m. pagal K. Lukoševičiaus projektą pietų pusėje pastatytas žemesnis priestatas, jungiantis Didžiąją sinagogą su Chasidų sinagoga. 2014 m. parengtas projektas sinagogos rekonstrukcijai.

Lit.: Sud. A. Jonušytė. Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai. Vilnius: 2017, 20-23.

http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/705/

Sinagogos gatvė. (Tarp P. Matulionio ir alyvų gatvių).

Sinagogos gatvTrečiojo dešimtmečio viduryje miestelis išaugo ir pagražėjo: akmenimis buvo išgrįsta turgavietė ir šalia jos esančios, centrinės miestelio gatvės, išvesti cementiniai šaligatviai, sutvarkytas gatvių apšvietimas. Iki nūdienos, mažiausiai pakeista, autentiška išliko Sinagogos gatvelė, dabar esanti pačiame miestelio centre ir susidedanti iš dviejų skirtingų dalių (pradžia prieš keliolika metų išasfaltuota, dešinysis sparnas likęs autentiškas, grįstas akmenimis). Tarpukariu ji vedė iš sinagogos į žydų namelius, kurių, daugiau ar mažiau pakeistų, yra išlikusių iki šiol ne tik šioje, bet ir šalimais esančiose P. Pajarsko, P. Matulionio gatvėse. Yra kupiškėnų, menančių čia gyvenusį stiklininką. Kupiškėnas Kazimieras Lisevičius pamena žydą Grenką, veždavusį su karietaite keleivius į geležinkelio stotį ir iš jos. Šioje gatvelėje taip pat gyvenęs vienas iš žymesnių miestelio žydų bendruomenės narių – Kupiškio savanorių gaisrininkų draugijos narys, vicepirmininkas – Hilelis Muzikantas. Čia būta ir keleto kalvių. XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje Sinagogos gatvelė gavo Rapolo Čarno vardą. Jos pavadinimas atkurtas tik po Nepriklausomybės paskelbimo. Dabartiniai gatvelės gyventojai yra įsikūrę jau pokario metais, seniau čia gyvenančių – tik vienas kitas.

Lit.: http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/705/

Kupiškio L. Stuokos – Gucevičiaus gimnazija. (Vytauto g. 21).

GEK2628 F15401938 m. Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nutarimu Kupiškio progimnaziją praplėtė iki gimnazijos. Kupiškio gimnazijoje buvo aštuonios klasės. Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. Kupiškio gimnazija pervadinta į vidurinę mokyklą. Direktorius T. Blinstrubas buvo atleistas, mokyklai laikinai vadovavo mokytojas J. Šalkauskas, o 1941m. Petras Šimaitis. Mokykla pradėta sovietinti, pakeista mokymo programa. Norėjo padaryti dešimtmetę sovietinę mokyklą. 1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą gimnazija perkelta į buvusių kareivinių rūmus. 1943 m. kareivines užėmus vokiečiams, gimnazija buvo perkelta atgal į senąjį pastatą, kuris taip pat netrukus buvo atimtas. Mokslo metai buvo baigti įvairiose privačiose įstaigose ir namuose, dirbant keliomis pamainomis. Lietuvą vėl okupavus sovietams 1944 m. Vėl buvo pakeista mokymosi programa, uždrausta dėstyti tikybą. 1953 m. LTSR AT Prezidiumo įsaku mokyklai suteiktas komunistų veikėjo Vlado Rekašiaus vardas. 1960-1970 m. 1960 m. mokykla buvo įsikūrusi net septyniuose pastatuose. Tais pačiais metais baigta statyti nauja mokykla, dabartinis gimnazijos pastatas. 1967 m. įkurtas mokyklos muziejus. 1974 m. pastatytas dabartinis mokyklos priestatas ir 160 vietų bendrabutis. Dauguma mokinių jau buvo komjaunuoliai, pionieriai arba spaliukai. 1973-1991m. mokyklai vadovavo Jonas Vilčinskas. 1990 m. nutarta mokyklą pervadinti Kupiškio I-ąja vidurine mokykla. 1991-1995 m. mokyklai vadovavo A. Žiulpa. 1995-2004 m. L. Gudaitė. 1997 m. mokykla pervadinta L. Stuokos – Gucevičiaus vardu, 2000 m. tapo L. Stuokos – Gucevičiaus gimnazija. Nuo 2004 m. iki šiandien gimnazijai vadovauja V. Žilinskas. Nuo 2017 m. prie gimnazijos pastatytas L. Stuokos – Gucevičiaus paminklas.

 Lit.: Kupiškėnų enciklopedija. Vilnius: 2012, II t. p. 194-197.

Kupiškio P. Matulionio progimnazija. (Jaunimo g. 2).

P. Matulionio progimnazija1984 m. pradėta statyti nauja 1284 vietų vidurinė mokykla. Kupiškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu 1986 m. Kupiškio II vidurinė mokykla. Mokiniai ir mokytojai į ją buvo perkelti iš tuometinės V. Rekašiaus vidurinės mokyklos. 1996 m. suteiktas Povilo Matulionio vardas. Pasodintas dešimtmečio sodas ir įkurtas mokyklos istorijos muziejus. 2004-2005 m. reorganizavus Virbališkių pagrindinę mokyklą į pradinę, tapo Kupiškio Povilo Matulionio vidurinės mokyklos skyriumi. Mokyklos direktoriai: Stanislovas Rugaitis (1986-2001), Rimantas Jocius (2001-2006), Rimvydas Latvys (nuo 2006).

Lit.: Kupiškėnų enciklopedija. Vilnius: 2012, II t. p. 197-198.

 Baltų pasaulio medis. (Gedimino g.)

Balt pasaulio medisVienas tokių kūrinių, kuris atskleidžia ir parodo santykį tarp objekto ir subjekto abiem aspektais, yra Baltų pasaulio medis (pastatytas 2005 m.). Baltų kultūroje, simbolikoje Pasaulio medis dar vadinamas Gyvybės medžiu, kuris auga Visatos centre. Medis – tai daugiareikšmis simbolis, galintis simbolizuoti kilimą į viršų, būti sargu arba reprezentuoti šventąsias vietas. Trys medžio dalys reiškia tris skirtingas visatos erdves (zonas): šaknys – požemį, kamienas – žemę, šakos, viršūnė – dangų. Taip pat šios trys dalys siejamos ir su laiku: šaknys – praeitis, kamienas – dabartis, šakos, viršūnė – ateitis; dar Gyvybės medis reiškia gyvybės vystymąsi: atsiradimą, augimą, išnykimą. Dėl savo pavidalo medis (surakinusios žemę šaknys, kylantis į viršų kamienas, šakų vainikas) paprastai simbolizuoja ryšį tarp gyvenimo žemėje ir dangaus. Medis, kaip ir angelas, tampa laidininku tarp to, kas vyksta ant žemės, ir to, kas yra danguje. Baltų pasaulio medis išskiria priešpriešas: aukštai – žemai; saulės tekėjimas – laida; gyvybė – mirtis; šviesu – tamsu. Galima manyti, kad baltų kultūroje šiam simboliui padėjo susiformuoti „Paukščių Tako, juosiančio visą dangaus skliautą, ir tuo tarsi jungiančio visatos dalis, įspūdis“.

D. Jutkienė. Henrikas Orakauskas – Kupiškio miesto puošybos pradininkas. Lietuvos lokaliniai tyrimai. Istorija. Personalijos. Lietuvos valsčiai. Kupiškis. P. 16-19. Interaktyvi prieiga:

http://www.llt.lt/pdf/kupiskis/kupiskis-4_personalijos-2015.pdf

 Kupiškio kareivinės. (Gedimino g.)

GEK9046Kupiškio kareivinės buvo pastatytos 1936 metais. Iš viso prieš karą Kupiškio kareivines sudarė 12 pastatų ir užėmė 25 ha teritoriją. Kuopose buvo apie 360 kareivių ir apie 50 karininkų. Šis skaičius nuolat kisdavo. Čia buvo gyvenamosios patalpos ir mokymo klasės, budėtojų postas, valgykla ir biblioteka, šaudykla, štabas, ligoninė, maisto produktų, šautuvų bei šovinių, batų ir drabužių sandėliai, artilerijos pabūklų laikymo vieta, arklidės, daržinė bei puskarininkių ramovė. Šaudyklos siena pastatyta apie 1938-1939m. Karaliaus Mindaugo IV pėstininkų pulko kariams vykdyti šaudymo pratybas. Kareivis ant sienos viršaus pagamintas menininko Henriko Orakausko, jau šiais laikais. 1941-1943 m. Kupiškio kareivinės tarnavo švietimui. Čia perkelta Kupiškio gimnazija. Karo metais šioje mokykloje vyko slapta patriotinė agitacija: buvo leidžiami lietuvybę ir nepriklausomybę skelbiantys leidiniai „Vieninga kova“, atsišaukimai. Tuo pat laikmečiu Kupiškio kareivinių teritorijoje dirbo ligoninė. Kupiškio buvusios kareivinės pasižymėjo savo karių gausa ir aktyvumu. Šaudyklos siena, kaip viena viso komplekso statinio dalių, atspindi tiek Kupiškio, tiek visos tarpukario Lietuvos kariuomenės istoriją. Siūlymas – neįtraukti į Kultūros vertybių registrą, tačiau negriauti, o rasti būdus ir sprendimus įkomponuoti į bendrą baseino kompleksą ir infrastruktūrą, kaip neatsiejamą Kupiškio istorijos dalį.

Paminklas Kupiškio apylinkėse žuvusių Algimanto apygardos, Šarūno rinktinės partizanų atminimui (Ežerėlio g.)

Paminklas partizanams1996 m. spalio 13 d. Kupiškio pakraštyje, ant kalvelės, už kurios atsiveria klampus slėnis pastatytas dailininko H. Orakausko paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę – žuvusiems Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanams ir jų ryšininkams. A. Jonuškienė teigė, jog susirėmimuose nušautus partizanus, jų išniekintus kūnus palaikę kelias dienas miesto aikštėje, naktį stribai atveždavo prie Varležerio ir į buvusias žvyrduobes užkasdavo. Ji su draugėmis atkasė trijų pažįstamų jaunuolių palaikus ir slapčia juos perlaidojo kapinėse. Žiemą budeliai nukankintų KGB rūsyje ryšininkų ar žuvusių partizanų kūnus, po kelis surišę spygliuota viela, sugrūsdavo po Varležerio ledu, o pavasarį iškilusius kaip pakliūva užpildavo žemėmis žvyrduobėse. Vėliau šiose vietose statėsi Lauko ir Ežerėlio gatvių sodybos, jų savininkai kasdami žemę rasdavo kankinių palaikus, kurie perkelti į jiems skirtą vietą senosiose Kupiškio kapinėse. Ten 1992 m. pastatytas paminklas. 1991 m. birželio mėn. buvo aptikti 6 nežinomi palaikai, kuriuos tyrė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vyr. laborantas gydytojas A. Barkus ir Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyr. laborantas G. Aleliūnas. Tyrimai parodė, jog palaikų savininkai buvo 25-35 m. amžiaus vyrai ir moteris. Dalis palaikų perlaidota Šimonių miestelio (Kupiškio r.) kapinėse.

Urbonienė, E. Miesto pakraštyje dar vienas paminklas. Panevėžio rytas. 1996.

Šeiniuvienė, A. Šešetas nežinomųjų. Kupiškėnų mintys. 1991 m. liepos 24 d.

 Felicijos Jakutytės ir Zitos Vaitonienės namas Kupiškyje. (Vytauto g. 20)

Jakutyts ir Vaitoniens namasNamas statytas apie 1912 metus. Jame 1923-1925 metais gyveno būsimasis kalbininkas, mitologas, semiotikos pradininkas, profesorius Algirdas Julius Greimas (1917 – 1992). 1914 metais gimė būsimoji mokytoja, Kupiškio Garbės pilietė Felicija Jakutytė. Namo langai su langinėmis puošti klasicistiniais ornamentais, karnizai – kiaurapjūviais ornamentais. Skydo fragmentas puoštas stačiomis lentelėmis su kiaurapjūviu ornamentu. Skydo viršus puoštas stačiomis lentelėmis ir kiaurapjūviu ornamentu.

A. Jonušytė. Gyvenamieji kupiškėnų trobesiai. Kupiškio etnografijos muziejus. 2011 m. p. 26

Stanislavos Zulonienės ir Jono Mažylio namas Kupiškyje. (Vytauto g.)

Zuloniens ir Maylio namasNamas statytas 1895 metais. Jame nuo 1945 iki 1996 metų gyveno pedagogas, aktorius „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius Povilas Zulonas (1912-1996). Negyvenamas (2011 m. duomenimis)

 A. Jonušytė. Gyvenamieji kupiškėnų trobesiai. Kupiškio etnografijos muziejus. 2011 m. p. 28

Jono Černiaus aikštė Kupiškyje. (Gedimino g.)

Aikštėje yra paminklas pastatytas J. Černiui. Jonas Černius buvo LR ministras pirmininkas, brigados generolas. Gimė Zuntėje K. ir G. Černiauskų šeimoje. Lankė Kupiškio pradinę mokyklą. Nuo 1937 m. kartu su kariuomenės vadu S. Raštikiu vykdė kariuomenės reformą. Taip pat iniciavo Kupiškio kareivinių statybą. Paminklo skulptorius V. Krutinis, architektė A. Kažienė.

Lit.: Kupiškėnų enciklopedija. Vilnius: 2012, I t. p. 272-273.

Kupiškio rajono dvarai

ADOMYNĖS DVARAS

        Adresas: Kupiškio rajonas, Adomynės kaimas, Adomo Vilėniškio g. 8.

 

ADOMYNES oP. KALAMAZNIKAS - CopyStambaus bajoro ponų namas, turintis romantiškojo klasicizmo bruožų. Kada pastatyti, nėra tikslių duomenų. Bendras plotas – 734.56 kv. m. Įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Savininkas – Kupiškio rajono Savivaldybė. Dabar tai – viso Adomynės kaimo kultūrinio gyvenimo centras. Čia įsikūręs medicinos punktas, Kupiškio rajono centrinės bibliotekos filialas, laisvalaikio centras, kaimo bendruomenė įrengusi šarvojimo salę, rūpinasi socialinių paslaugų centro įsteigimu.

Adomynė pirmą kartą paminėta 1555 metais. Iki XIX a. pradžios vietovė vadinosi Aluotėlėmis (Holoty Male, Olotki, Малы Голоты) ir buvo Lietuvos didikų Pliaterių Aluotų dvaro palivarkas, o vėliau ir dvaras. Vėlesni šio dvaro savininkai troško jį pavadinti savo vardais. Jonas Žurauskis net lentelę virš vartų su užrašu „Jonava“ (Janavo, Janow) buvo pakabinęs. Tačiau šnekamojoje kalboje liaudis ilgai Žurauskyne vadino, nes nemėgo pono, pakrikštyto „žiauriu ponu Jonu“. Dabar J. Žurauskį turime gerbti, nes jis XIX a. trečiajame dešimtmetyje (1821-1830) veikiausiai restauravo stačiakampį, simetrišką, su centrinėje dalyje esančiomis dviem priemenėmis ir didžiuoju kaminu bei kambariais galuose Aluotėlių dvaro pastatą. Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija. Statiniui suteiktos klasicistinės proporcijos ir puošnus interjero dekoras. Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus išplanavimas išlikęs iki šių dienų. Išlikusios dvaro gonkos su stogeliais ir gražiomis medinėmis kolonomis. Dabar esantis skardinis stogas anksčiau buvo dengtas malksnomis. Išlikę seni langai su langinėmis, dvivėrės filinginės durys su gražiais metaliniais apkaustais. Viduje liko seno ornamentuoto parketo fragmentai, kelios olandiško tipo baltų ir žalių koklių krosnys su židiniu, duonkepė, viryklės, žaizdras, kur buvo įleistas didžiulis katilas, sandėlis su medinėmis lentynomis, rūsiai. Centrinės rūmų dalies patalpos puoštos sienine tapyba. Dekoro pagrindas – frizai, langų, durų apvadai, supraportas, paneliai. Lubos – sudėtingos kompozicijos plafonai, kurių centruose – rozetės. Labai įdomus medinių ir mūrinių pertvarinių sienų derinys, pagrįstas aiškiomis funkcijomis. Mūrinės sienos yra ne tik perdangos ir kitų pagrindinių konstrukcijų atramos, bet ir labai svarbi apkūrenimo sistemos dalis. Įdomus ir vieno korpuso planas – jis padalinamas siena į dvi dalis: ūkinę-gamybinę ir gyvenamuosius kambarius. Antrajame dvaro aukšte yra palėpė ir keli mansardinio tipo kambariai, kuriuose nakvodavo svečiai. Viename iš dvaro kambarių netgi buvo įrengta koplyčia, kol neiškilo Adomynės bažnyčia.

1855 m. kitoje tvenkinio pusėje pastatyta mūrinė šv. Jono Nepamuko koplytėlė Blaivybės sąjūdžiui pažymėti. Tai buvo pirmas paminklas tokia intencija Lietuvoje.

Prie dvaro prijungus iš Pliaterių laikų likusią karčiamą ir du bravorus, prasiplėtė „velnio lašų“ gamyba ir pardavimas. Nuo lažo atleisti ir už tai pinigus gaunantys valstiečiai juos gabendavo net į Rygą. Dvaras turėjo didelį bityną, tad gamino ir midų, vyną, alų. Rasta didelių vyno butelių detalių. XIX a. pab. – XX a. pradžioje čia gyveno trys žydų kromininkų šeimos, dėl to žmonės pagal žydo Danko pavardę vietovę dar ir Dankoviete vadino. Dvare vykdavo specialūs žąsų, jaučių turgūs, vadinamieji „aplotai“, net su improvizuotomis jaučių badytynėmis.

Po J. Žurauskio mirties dvarą valdė jo sūnėnas Jonas Ipolitas Žurauskis, kuris paliko jį dukterims Sofijai ir Malvinai. Jos pasidalijo tėvo žemę ir ją pardavė. Didžiąją dalį su pastatais nupirko suktas valstietis-eigulys Adomas Vilėniškis, kurio tėvas pas „poną Joną“ buvo miško degutas-darbininkas. Šis savo šeimos nesukūrė, tad galėjo dalį pinigų skirti bažnyčios statybai Jonavoje. 1921 m. mirė, dar nebaigęs dvasios namų statybos. Tačiau paminklinis akmuo Adomynės kapinėse skelbia, kad čia ilsisi „Adomas Vilėniškis, 1842-1921. Bažnyčios fundatorius“. Statybą tais pačiais metais baigė Adomo brolio Gasparo sūnus kunigas Juozapas Vilėniškis. Viename dvaro fligelių įsikūrė klebonija. Juozapas Vilėniškis (1873-1952) palaidotas Adomynės bažnyčios šventoriuje. Po antrojo pasaulinio karo (XXa. antrame dešimtmetyje) Aluotėlių-Jonavos dvaras pradėtas vadinti Adomyne paskutinio jo šeimininko garbei.

Pilną dvaro kompleksą sudarė dvaro rūmai, ūkiniai pastatai, parkas, upelis ir pono samdinių rankomis iškastas tvenkinys, kuris savo forma primena šautuvą. Aplink dvarą terasomis pasodintas sodas, dideli ir gražūs darželiai, liepų alėja, dveji vartai. Dabar išlikę liepos, parkas,dvaro rūkyklos pamatai, kitoje tvenkinio pusėje stovintys Adomo Vilėniškio brolio Gasparo gyvenamasis namas (dabar privatizuotas), koplytėlė, Onos Starkutės namas, kuriame buvo įsikūrusi pirmoji Adomynės mokykla (1939m.).

Visi dvaro šeimininkai mylėjo ir puoselėjo grožį. XIXa. ketvirtame dešimtmetyje dvare lankydavosi Svėdasų parapijos vikaras poetas Liudvikas Adomas Jucevičius, mokęs dvarininkaites prancūzų kalbos. Vėliau jis dėl panelės Malvinos metė kunigystę. Adomas Vilėniškis buvo veiklus žmogus, mėgo pabendrauti su kunigais, dvarininkais, valdžios vyrais, tad jie būdavo dažni svečiai jo dvare. Dabar didžiojoje jo salėje ir jaukioje verandoje vyksta koncertai, susitikimai, šventės. Visi artistai džiaugiasi puikia akustika ir šilta atmosfera. Tradiciniai renginiai – Antaninių pakermošis, Poezijos pavasarėlio „Prisijaukinkime poezijos paukštę“ skaitymai, Netradicinio sūrio šventė, Advento popietė.

Sovietiniais laikais dvaras buvo suniokotas, 1990 metais pradėti restauracijos darbai, kurie nebaigti iki šiol. Bendruomenė rūpinasi jo priežiūra. Per pastaruosius metus išvalytas gražusis tvenkinys, sutvarkytos pakrantės, atnaujintas parkas: įrengtos poilsio zonos vaikams ir suaugusiems, pastatytas rankomis traukiamas plaustas per tvenkinį, puošnūs gėlynai. Dvare bendruomenė rengia edukacines programas. Adomynės dvaro ansamblis tampa vis labiau žinomas šalies ir užsienio turistams.

 

ANTAŠAVOS DVARAS

Adresas:  Kupiškio rajono sav., Kupiškio sen., Antašavos mstl., Rožių g. 2A.

 

ANTAVOS DVARASDvaro ansamblis – valstybės saugomas architektūros paminklas, parkas – gamtos paminklas. Dvarą sudaro visas kompleksas – rūmai, lauko akmenų svirnas, parkas ir klebonija, pirtis, obuolių sandėlis. Dabar  tai privati valda.

Vietovė, kuri iki XVII a. antros pusės buvo vadinama Papyvesis, kaip ir daugelio Lietuvos vietovių, vardą gavo nuo upės Pyvesos, tekančios per šią teritoriją. Dabar miestelis  vadinasi Antašava. Vietovardis įgavo naują pavadinimą nuo bajorų Antašauskų giminės, kuri 1792 metais įsigijo dvarą iš bajoro Jono Liutkevičiaus. Ši bajorų giminė turėjo „Dolivos” herbą, bet tai buvo smulkūs bajorai, nelabai pasižymėję aukštais postais. Taigi Papyvesius 1791 m. Liutkevičiai  nusipirko iš bajorų Počobutų. Vienas iš Počobutų, Martynas baigė Gardino jėzuitų kolegiją. Jėzuitas nuo 1745 m. Nuo 1764 m. Vilniaus akademijos matematikos ir astronomijos profesorius.  Počobatai žemes paveldėjo iš Choinovskių 1779 m. Choinovskių šeimininkavimas užfiksuotas rašytiniuose šaltiniuose, 1595 m. paminėtas ir dvaras. Taigi grįžtant prie Antašauskų, kurie dvare gyveno iki 1888 m., kai Kazimieras Antašauskas dvarą pardavė valstiečiui S. Šimoniui, kuris tais pačiais metais jį užstatė Vilniaus žemės bankui. Antašavos dvaras atspindėjo klasikinį medinio dvaro vaizdą, o naujuosius mūro pastatus 1809–1810 m. dvaro savininko Hiacinto Antašauskio užsakymu suprojektavo Mykolas Angelas Šulcas.

Rūmai klasicistinio stiliaus, stačiakampio formos, dviaukščiai. Dengti keturšlaičiu stogu, o jo viduryje – platus kaminas. Fasade vienodais tarpais išdėstyti langai ir nišos, kampuose – mentės. Pirmojo aukšto langai su apvadais. Retas atvejis, kai klasicistinio stiliaus rūmai Lietuvoje rūmai neturi kolonų. Tačiau pagrindiniame fasade išryškintos horizontalūs padalijimai – cokolis, juosta tarp aukštų, platus dorėninis antablementas, sudarytas iš stambokais triglifais suskirstyto frizo bei karnizo su modiljonais.

Pirmame rūmų aukšte įkurtos buitinės patalpos: dvaro kambarys, valgomasis, miegamasis. Antrame aukšte yra reprezentacinės patalpos: šokių salė, svečių valgomasis, svetainė. Abiejų aukštų išplanavimas – koridorinis.

Rūmų interjeras įrenginėtas iki 1820 m., ypač puošnus. Grindys buvo iš įvairių atspalvių dailaus parketo. Miegamąjį skiria dvi jonėnų stiliaus kolonos, sienas, puošia antablementas su lipdiniais, lubose augalų motyvų plafonas. Šokių salėje taip pat jonėnų stiliaus kolonos, lubose net du apskritos formos plafonai, yra antablementas. Erdvūs rūmų rūsiai su kryžminiais ir cilindriniais sklautais. Dauguma dekoro išliko ir iki šių dienų.

Šalia dvaro stovi iš lauko akmenų sumūrytas svirnas, puoštas skaldos mozaika, antablementu. Langų apvadai tinkuoti. Ansambliui taip pat priklauso ledainė, pirtis, vaisių sandėlis, rūsys.

Prie rūmų yra tiesiomis medžių eilėmis apsuptas parkas, įveistas statant svaro pastatus ir suprojektuotas architekto M. A. Šulco. Plotas – 6,1 ha. Jame auga 27 rūšys medžių, iš jų 12 – atvežtiniai (europiniai maumedžiai, pilkosios tuopos, gluosnialapės lanksvos, kambarinės slyvos, kt.). Daug liepų, beržų, ąžuolų. Parke yra du tvenkiniai.

XIX a. 2-ojoje pusėje prie rūmų buvo pristatytas dviaukštis priestatas, tačiau jis pažeidė ansamblio kompoziciją.  Sovietmečiu dvaras buvo gerokai nugyventas, jame buvo įsikūrusi kolūkio kontora. Tik kai dvare įsikūrė Antašavos mokykla, juo labiau rūpintis pradėjo valstybė, tačiau pagal švietimo įstaigai keliamus reikalavimus. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, išlikęs nekilnojamasis turtas grąžintas teisėtiems savininkams, dvaro pastatą atsiėmė ir Povilo Brazdžiūno palikuonys.

2003 m. dvaro ansamblį įsigiję Virginija ir Algimantas Drūčiai saugo buvusių dvaro savininkų perduotus visus dokumentus, paminklosauginę informaciją, pasakojimų nuotrupas, rūpinasi jo priežiūra, tačiau įstrigus projektų finansavimui spėta sutvarkyti tik keletą antrojo aukšto kambarių. V. ir A. Drūčiai priima turistus, papasakoja apie savo turiningą istoriją turintį ansamblį ir stengiasi prikelti jį naujam gyvenimui.

 

        PALĖVENĖS (PAULIANKOS, STIRNIŠKIŲ, KOMARŲ) dvaras

         Adresas: Dvaro g. 7, Stirniškiai, Kupiškio rajono savivaldybė.

 

 KOMARU_DVARASKomarų dvaro - buvusi Palėvenės dvaro sodyba yra saugoma valstybės nekilnojamoji kultūros vertybė. Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, oficina, pieninė, bravoras, sandėlis. Šiuo metu XIX a. statyti rūmų pastatai atiduoti Komarų giminės palikuoniams – dvarą valdo iki Antrojo pasaulinio karo dvare gyvenusio bajoro Bogdano Komaro anūkė Nijolė Milaknienė.

Komarų dvaro istorija prasideda tolimojoje Rusijoje, kur nuo 1481 m. dokumentuose minimas Komaras Zabožinskis, kada nurodoma, jog paveldėjęs didelį palikimą jis įsikūrė Padniestrėje, vietovę pavadinęs Komarogradu. Vėliau Komaro Zabožinskio Vladimiro sūnus Motiejus – Karališkasis dvariškis, pasiėmęs savo dalį, išsikėlė į Lietuvą. Tiksli data nėra žinoma, tačiau rašoma, kad Motiejaus proanūkis Jeronimas 1661 m. buvo seimo deputatu, o vėliau dirbo teisėju. Sekančių kartų palikuonis Mykolas Komaras, Vandeno vaiskis jau 1654 m. įsikūrė Palėvenės dvare (tuometinėje Ukmergės apskrityje). Po Mykolo Komaro mirties našlė Kotryna Komarienė 1703 m. Palėvenės dvarą užrašė savo sūnums Andriui ir Mikalojui Komarams.

1708 m. broliai Mikalojus Komaras – Ukmergės ir Upytės pav. kardininkas ir Andrius Komaras – Bernatonių seniūnas surašė raštą, kuriuo pasidalino Palėvenės dvarą į dvi lygias dalis. Į lygias dalis buvo padalinta dvaro ariama ir neariama žemė, miškas, pievos, valstiečių gyvenvietės ir dvarui priklausę Žižmariškio, Radžiūnų, Padvarininkų, Ožkinių, Maugarų, Gorupės, Slabados kaimai. Pačia sodyba buvo nutarta naudotis bendrai. Dvaro sodyboje tuo metu stovėjo rezidentiniai gyvenamieji pastatai, bravoras su pirtimi, tvartas, javų džiovykla, kluonas, šieno daržinės. Sodybą supo sodai.

Komarai toliau plėtė dvarą, pirko vis naujas žemes. Kai kurias žemes jie valdė užstato teisėmis. Mikalojus Komaras užstato teisėmis valdė taip pat Palėvenės vardu vadinamą dvarą, buvusį Upytės paviete ir priklausiusį Baikauskui – Mstislavlio iždininkui.

Žemutinės Palėvenės dvarą iki pat mirties (1732 m.) valdė Andrius Komaras. Mirus Andriui Komarui, visą turtą ėmė valdyti brolis Mikolajus Komaras – Ukmergės pavieto kardininkas. Mikolajus Komaras buvo vedęs Teresę Sakalauskaitę ir su ja turėjo sūnus Ignotą ir Antaną bei tris dukras – Ievą, Konstanciją ir Kotryną. 1740 m. Mikalojus Komaras surašė testamentą, kuriuo dukroms užrašė pinigus, o sūnums-nejudamą turtą.

Po nejudamo turto dalybų 1743 m. tarp brolių Ignaco ir Antano Komarų, Žemutinės Palėvenės dvaras su Aukštutine Palėvene atiteko Antanui Komarui. Antanas Komaras – Ukmergės pavieto Kardininkas buvo vedęs I. Stankevičiūtę, o po jos mirties vedė Sofiją Korf. 1798 m. Sofija Komarienė jau buvo našlė ir valdė Palėvenės dvarą. Vėliau šiomis teisėmis naudojosi jos sūnus Jurgis Komaras – Ukmergės pavieto ribų teismo teisėjas.

1859 m. Komaro dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla. Palėvenės dvare žemės ūkis XIX a. pabaigoje buvo tvarkomas naujoviškai. Dvaras turėjo įvairių žemės ūkio mašinų, tarp jų ir garines kuliamąsias.

XIX a. pab. – XX a. pr. Palėvenės dvaras priklausė Mykolo Komaro broliui Jurgiui Komarui. 1912 m. po jo mirties Palėvenės dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui Komarui (1884 m. – 1962 m.) – paskutiniam šio dvaro savininkui. Tuo metu dvaras susidėjo iš Žemutinės Palėvenės, Dembiškio vienkiemio, taip pat dvarui priklausė žemės sklypai Ožkinių kaime bei Palėvenės miestelyje. Komarai buvo mecenatai – rėmė bažnyčių statybas. Vokiečių okupacijos metais 1915 – 1918 m. m. Žemutinės Palėvenės dvare veikė Petro Mačiulio suorganizuota vargo mokykla.

Tarpukario laikotarpyje Palėvenės dvare vystoma intensyvi ūkinė veikla. Dvaro žemėje tuo metu gyveno 130 žmonių, dvare dirbo daug samdomų darbininkų.

Bogdanas Komaras buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Marija Rostropovič , antroji – Ksenija Katalymova. Bogdanas Komaras buvo baigęs Peterburgo žemės ūkio technikos mokyklą ir Krokuvos Jogailos Universiteto agronomijos fakultetą. Be lenkų, rusų ir lietuvių, mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas. Ksenija ir Bogdanas užaugino dvi dukras Ireną ir Mariją bei įdukrą Jadvygą. Palėvenės dvare nuolat buvo pilna svečių. Bendros medžioklės, įvairios šventės čia sutraukdavo daug giminų ir draugų. Buvo laikomasi tradicijų. Jubiliejinių ar šiaip iškilmingų pobūvių metu vyrai vilkėdavo frakus. Baltos pirštinės, balti šalikai bei cilinderiai buvo privalomu akcentu. Moterims — ilgos balinės suknelės, iki alkūnių baltos be pirštelių pirštinaitės (kad matytųsi pirštus puošiantys žiedai). Grodavo orkestras. Ryškesnių švenčių metu atskiros vaišės ir muzika buvo ir dvaro tarnams. Dažnų vaišių metu Bogdanas skaitydavo savo sukurtas eiles. Mylimiausias Bogdano laisvalaikio praleidimas buvo medžioklė.

Nors Palėvenė buvo pagrindinė Komarų giminės buveinė, bet net iki XIX amžiaus antrosios pusės čia nebuvo didesnės rezidencijos. Atvykę dvaro paveldėtojai gyvendavo vienaaukščiame, erdviame klasicizmo stiliaus pastate. Tapęs Palėvenės savininku Michailas Komaras (Bogdano Komaro anūkas) perstatė seną pastatą į gana pretenzingus rūmus. Juose buvo 26 įvairių formų, nevienodo didumo ir paskirties patalpos. Įėjimas —prieškambaris buvo kairėje pusėje prie oranžerijos. Pirmame aukšte buvo svarbiausios reprezentacinės patalpos: didelis kvadratinis, susisiekiantis su oranžerija salonas ir nuo jo atskirtas plačių durų, pakankamai didelis valgomasis. Abi tos patalpos buvo išklotos parketu, sienos dekoruotos gipsu. Valgomojo sienas dar dengė riešutmedžio panelis. Dalis rūmų buvo stilingai apstatyti. Iš įdomesnių baldų reikėtų paminėti didelę prancūzišką Marijos Antuanetės laikų spintą-komodą. Sienas puošė giminės portretai. Dauguma naujai piešti Kazimiero Pochlavskio ir ruso Aleksandro Lundos. Palėvenės bibliotekoje buvo sukaupta 5000 tomų knygų.

1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Visa kas vertinga buvo išgrobta, niokojama tai, kas buvo kuriama šimtmečius. Bogdanas Komaras dar kurį laiką gyveno malūnininko namelyje, dažną naktį slapstėsi pas kaimynus. Vėliau — vežamas į Sibirą, būdamas ryžtingas, tamsiu paros metu, ties Čeliabinsku, iššoko iš traukinio ir po kurio laiko grįžo į Lietuvą.

Dvaras smarkiai nukentėjo antrojo pasaulinio karo metais, kuomet vokiečiai, norėdami sunaikinti čia įsikūrusį sovietų armijos dalinį, numetė bombą. Kur kas liūdnesni 50 sovietmečio metų. „Paulionka“ – taip sovietmečiu praminta (nuo anapus Lėvens buvusios karčiamos ir žodžio „pohuliat – paūlioti“) ši istorinė vieta, dvaro pastatai apgriauti, apžėlę ir nuniokoti...

 Dabar dvaro pastatai, plačiai išsimėtę slėnyje — architektūros paminklas. Šalia arklidžių su unikaliom dolomito kolonom — vienintelis Kupiškio rajone geologinis paminklas — dolomitų atodanga. Parke tvorele aptvertas siūruoja vienas iš dviejų augančių Lietuvoje kurilinių maumedžių — gamtos paminklas. Šalia jo — šimtametės liepos, beržai, ošia kanadiniai klevai, Sibiro maumedis, eglės, pušys, baltosios tuopos.

Dvaro šeimininkai priima turistus, nuomoja patalpas banketams, gražią aplinką pamėgo jaunavedžiai savo fotosesijoms.

 

NORIŪNŲ DVARAS

     Adresas: Noriūnų km., Noriūnų sen., Kupiškio raj.

 

NORIUNU DVARASNoriūnų architektūros ansamblis, kurį sudaro dvaro rūmai, kumetynas, ūkiniai pastatai ir parkas, yra valstybinės reikšmės paminklas. Neįprasto T raidės plano Noriūnų dvaro rūmų architektūrai būdinga klasicizmo ir manierizmo detalės.

Noriūnų dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1559 m. XVI a. dvaras priklausė Naruševičiams, paskui Franckevičiams Radzminskiams, o 1655 m. sausio 15 d. atiteko Samueliui ir Elenai (Šemiotaitei)  Abramavičiams.  1665 m. Andrius ir Elena Abramavičiai  Noriūnų dvarą šešeriems metams išnuomojo Martynui Jonui Boločinskiui.

1665 m. dvare stovėjo didelis senas namas, vadinamas rūmais, su veranda, dengtas malksnomis. Ant valgomojo lubų buvo drobėj tapyti paveikslai, po namu – rūsys. Rūmus supo dviejų aukštų lobynas, svirnas, vežiminė be stogo, arklidė, tvartelis. Reikia manyti, kad jau tuo metu būta ir parko. Be to, buvo palivarkas (vėliau vadintas Noriūnėliais) su bravoru, salykine, namu, tvarteliu žąsims, daržovių sandėliu su rūsiu, 7 tvartų abaras, klojimai, 3 svirnai ir 3 daržinės.

 XVII a. pabaigoje dvaras perduotas Danieliui Stachovskiui, o 1723 m. Jonui Bucholcui. Vėliau dvarą paveldėjo Marijona Bucholcaitė - Tiškevičienė, kuri padovanojo Mykolui ir Marcibelei (Pozniakaitei) Oginskiams, tačiau pasiliko teisę juose gyventi iki mirties. Oginskiai persikėlė gyventi į Noriūnus tik 1808 m. Jiems mirus (1809 m.) dvarą pasidalijo  sūnūs Konstantinas ir Juozapas. Iš Oginskių Noriūnus nupirko Henrikas Venslavičius, tik nedidelis dirbamosios žemės sklypas priklausė M. Komarui. XVII -XVIII a. jame buvo auginami žemaitukų veislės arkliai. 1859 m. dvaro sodyba buvo perplanuota iš dvaro centro į palivarką, buvo nukelta daug ūkinės veiklos pastatų. XIX a. pabaigoje dvaro rūmus permūrijo vietiniai meistrai. 1880 m. įkeičiant Vilniaus žemės ūkio bankui buvo minima 12 gero stovio pastatų. 1911 m. Noriūnų dvaras žurnale „Wies ilustrowana“ vertinamas kaip vienas geriausių dvarų Lietuvoje, tvarkomas „pagal paskutinį žemės ūkio pasiekimų žodį“. Rūmai – kaimo tipo namas, harmoningos architektūros, priešais jį – parkas. Po I pasaulinio karo dvarą nupirko Jonas Adomavičius. 1921 m. šiame dvare įvyko poeto K. Binkio ir paskutinio dvaro savininko Jono Adomonio sesers Pranciškos Ievos vestuvės. 1940 m. buvo nacionalizuota 93,72 ha žemės, o 30 ha buvo palikta šeimininkui, kurią jis valdė iki 1944 m. Noriūnų dvaro rūmus paskutinis jų savininkas dvarininkas J. Adomonis paliko 1944 metais. Baigiantis karui jis su sūnumi pasitraukė į Vakarus. Dvaro teritorijoje 1951 metais buvo įsteigta Kupiškio mašinų ir traktorių stotis (MTS). Vėliau čia įsikūrė melioracijos statybos valdyba (MSV), po kelerių metų pervardyta melioracijos statybos ir montavimo valdyba (MSMV), veikė Byčių kolūkio atraminio parodomojo ūkio technikos remonto dirbtuvės. Rūmuose dirbo MTS, MSV ir MSMV administracija, melioratoriams buvo įrengta keletas butų. Šiuo metu čia įsikūrusi UAB „Nodama“ administracija. Anksčiau čia salę ir patalpas kurį laiką nuomojo vietos kultūros padalinys, bendruomenė. UAB „Nodama“ šį pastatą nuomoja iš UAB „Bonikos turto valdymo grupė“.

Iki mūsų dienų išlikę neorenesansinių formų Noriūnų dvaro rūmai. Jų statyba 1850–1855 metais rūpinosi Henrikas Venclovavičius ir jo sūnus Zigmantas Venclovavičius. Rūmus projektavo architektas prancūzas, statė vietiniai meistrai Silickas, Lipinskas ir kt. Plytos vežtos iš Burbiškio dvaro Rubikių plytinės, nes ten buvusios geresnės. Pastato planas susideda iš dviejų dalių: anksčiau statytos vienaukštės stačiakampio formos dalies ir vėliau pastatytos – dviaukštės. Pagrindinės dalies fasadinę pusę puošia dviejų kolonų portikas su atiku. Rūmų išorę praturtina ampyro stiliaus dekoras. Originalumu išsiskiria du dvaro ansambliui priklausantys dolomitiniai bokštai. Jie turi romantizmo bruožų, o savo išraiška primena viduramžių architektūrą.1955 m. rūmų veranda iš pietų pusės pakeista ir padaryta kaip atskira patalpa. Rūmai restauruoti 1962m. 1975 m. buvo ruošiamas rūmų restauravimo projektas (Paminklų konservavimo institutas, V. Sargūnas), 1977 m. parengtas rūmų remonto projektas (A. Bajoras).

Oficina statyta apie 1904 m. J. Minkevičius šį pastatą vadina ledaine. 1959 m. restauruota, ir 1960 m. čia įsikuria septynmetė mokykla.

Virtuvė statyta 1880 m. po Antrojo pasaulinio karo naudojama kaip sandėlis. Tai tikriausiai buvęs tas pastatas, kuris dabar vadinamas rūkykla.

Svirnas statytas XIX a. viduryje ar kiek anksčiau. Pokario metais naudotas kaip atsarginių dalių sandėlis.

Arklidės, klojimas, tvartai – iš XIX amžiaus. Kumetynas – buvusio Noriūnėlių palivarko pastatas. Dar yra rūkykla, kur pokario metais gyveno žmonės, o 1960 m. įrengta mokyklos klasė.

Rūmus supantį peizažinį parką sodo vietoje užveisė XIX a. pabaigoje su savininkais besigiminiavęs Mykolas Komaras ir sodininkystės instruktorius Zaleskis. Parkas buvo stačiakampio plano, nelygaus paviršiaus (išsidėstęs ant aukšto vakarinio Lėvens upės kranto ir Krioklio upelio slėnyje).

Šiandien parkas užima 10 hektarų, medynuose vyrauja vietiniai lapuočiai medžiai, grupėmis ir pavieniui auga spygliuočiai. Yra introdukuotų medžių: europinių maumedžių, balzaminių kėnių, pilkųjų riešutmedžių, sidabrinių kėnių, vakarinių tujų, pilkųjų ir lauralapių tuopų. 1958 metais parkas paskelbtas valstybės saugomu, o 1986 metais pripažintas respublikinės reikšmės gamtos paminklu. 1975 metais parengtas ir parko sutvarkymo projektas (architektė Virginija Kaikarienė).

Nors Noriūnų dvaro ansamblis yra valstybės saugomų paminklų sąraše, tačiau ilgą laiką jis buvo apleistas ir laukė geresnių laikų.

 

SALAMIESČIO DVARAS

                      Adresas: Salamiesčio miestelis, Alizavos seniūnija, Kupiškio rajono savivaldybė.

  

 SALAMIESCIO_DVARASDabar išlikusiems Salamiesčio dvaro sodybos fragmentams – rūmams, kumetynui, malūnininko tvartui, vėjo malūnui, tvartui, magazino, svirno liekanoms – Kultūros vertybių registre apibrėžtos teritorijos ribos ir nustatytas regioninis reikšmingumo lygmuo. Savininkas – Kupiškio rajono savivaldybė.

XVI a. Salamiestis priklausė Upytės valdytojui Jurgiui Astikui ir dar buvo vadinamas Naujamiesčiu. 1580 metų gruodžio 6 dieną Naujamiestį už karinius nuopelnus karalius Steponas Batoras dovanojo Kristupui Radvilai Perkūnui, 1604 metais miestelis pagal palikimą perėjo Kristupo II Radvilos žinion. Salamiesčio dvaras, priklausęs Kalvino mokymą išpažįstančiai Lietuvos didikų Radvilų šeimai, tapo pirmuoju evangelikų reformatų židiniu Kupiškio krašte. 1583 metais Salamiestyje jie pastatė savo maldos namus, o 1595 metais įsteigė parapinę lietuvišką mokyklą. Ji seniausia rajone.

Didikų Radvilų dvaravietė buvo medinė. Ją sudarė keli gyvenamieji ir administraciniai namai, rūmai, svirnas, karvelidė, sūrinė, virtuvė svirnas su mūrytu rūsiu, bravūras, dar trys svirnai, dvi daržinės, trys pašiūrės, jauja, klojimas, prie tvenkinio namelis rykūnijai. Dvaro sodyba aptverta didele medine tvora, turėjo įvažiuojamuosius vartus.

Laikui bėgant, vietovė vis būdavo įkeičiama įvairiems asmenims (Mortyšnui, Biržų kunigaikštystės administratoriui J. Ganckau), kurie nelabai rūpinosi dvaro priežiūra. Nuo 1673 metų Salamiestis ketveriems metams įkeičiamas Biržų komendantui vyresniajam leitenantui Karoliui Karlikui (Karlick, Karlig, Karling). Tuomet dvaras buvo didelis, aptvertas tvora, prie jo buvo didžiuliai kvadratiniai tvartai, gyvenamasis namas šiaudiniu stogu, daugybė ūkinių pastatų – arklidė, svirnai, rūsys, pirtys, trys klojimai ir kt. 1673 metų lapkričio 20 dienos aprašyme minimas Salamiesčio palivarkas ir miestelis su turgumi, prie kurio – reikalinga taisymo, aptverta nekaip prūsiško mūro reformatų bažnyčia. Tuo laiku buvo pradėti statyti ar pastatyti kai kurie dvaro pastatai, suremontuota bažnyčia.

1678 metais Salamiesčio inventoriuje dvaras aprašytas taip: keli gyvenamieji ir administracijos namai, rūmai nebaigti statyti, svirnas išardytas ir nepastatytas, nes ponas Ganckau (arba Ganckopfas) ne viską atvežęs (vadinasi, buvo perkeltas iš kitos vietos, iš dvaravietės, likusios miestelyje), karvelidė, sūrinė, didelis svirnas su mūrytu rūsiu, bravoras, kvadratinis abaras. Dar 3 svirnai, 2 daržinės, 3 pašiūrės, jauja, klojimas, prie tvenkinio namelis rykūnijai. Dvaro sodyba aptverta statinių ir paprasta tvoromis. Prie Apasčios upės įvairiose vietose buvo girininko prižiūrimi bebrynai. Dvaro sodyba užėmė 2 margų plotą, klojimai su kitais ūkiniais pastatais – 1 margą 19 rykščių. Dvarui priklausė 28 kaimai ir vienkiemiai. Iš čia, esant reikalui, į Biržų tvirtovę turėjo atvykti 15 rinktinių vyrų. Biržų įgulai Salamiesčio valdų gyventojai turėjo kasmet mokėti 490 auksinų. Vėliau, kovų su švedais metu, vietovė smarkiai nukentėjo.

1775 metais Salamiestis Radvilų buvo įkeistas italų kilmės Ukmergės seniūnui ponui Morikoniui ar Mariko.

1811 metais Juozapas Tiškevičius įsigijo Biržų kunigaikštystę – Salamiestis atitenka grafams Tiškevičiams. 1815-1820 metais dvaro kapeliono kunigo Mykolo Dirviansko rūpesčiu, grafienės Konstancijos Morikonienės ir parapijiečių lėšomis pastatoma dabartinė akmenų mūro klasicistinė, stačiakampio plano vienanavė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.

XIX a. trečiajame dešimtmetyje sodybos centre pastatyti ir klasicistiniai Salamiesčio Tiškevičių dvaro rūmai – stačiakampiai, vieno aukšto, keturšlaičiu stogu. Fasade neaukštas, primenantis paprastą dvišalį prieangį keturių kolonų portikas. Langai po du atskirti rustuotų menčių, pastogėje – nesudėtingos formos karnizas.

Ūkiniai pastatai pastatyti apie 1850 metus. Maždaug 1860 metais grafas Tiškevičius netoli kelio Vilnius-Ryga pastatė iš visų ansamblio pastatų išsiskyrusį akmeninį Salamiesčio grūdų sandėlį („magaziną“) – jo ilgis 65 metrai, plotis 20metrų. Kitame dvaro ansamblio gale aukščiausioje vietoje iš lauko akmenų XIX a. viduryje buvo sumūrytas vėjo malūnas profiliuota kepure, kiti ūkiniai pastatai – kumetynas, tvartai, bravūras.

Ponai Tiškevičiai Salamiestyje negyveno. Atvykdavo tik medžioti, nes aplink buvo dideli miškai. Paskutinis dvaro valdytojas buvo Juozas Balčiūnas. Prasidėjus žemės ūkio reformai iki 1926 metų valstybė iš dvaro paėmė visą žemę. Tiškevičiai valstybei atidavė ir dvarą, nes norėjo išsaugoti Biržų valdas.

Salamiestis, kadaise turėjęs miesto teises, garsėjęs turgais, užeigos namais, spirito varykla ir alaus darykla, senelių prieglauda, amžių sūkuriuose sunyko. Šis bažnytkaimis šiek tiek atsistatė tik XX a. antrojoje pusėje.

Nuo 1930 metų dvare pradėjo veikti iš Vabalninko atkelta mergaičių namų ruošos mokykla „Birutė“. Antrojo pasaulinio karo metais dvare šeimininkavo vokiečiai ir rusai. Po karo dvaras ilgą laiką buvo tuščias. 1952-1960 metais jame gyveno kelios šeimos. 1960 metais čia buvo įsteigtos dvi klasės, sporto salė, valgykla. 1962 metais įsikūrė kultūros namai, kolūkio kontora, iš senosios klebonijos perkelta skaitykla. Šios įstaigos dvaro rūmuose veikė iki 1990 metų.

Iš puošnių Tiškevičių dvaro rūmų ansamblio šiuo metu likę tik dvaro sodybos fragmentai, susidedantys iš rūmų, reikalaujančių restauracijos, kumetyno, akmeninio malūnininko tvarto, vėjo malūno, tvarto, magazino, svirno liekanų. Dalis apgriuvusių dvaro rūmų yra suremontuota ir čia įsikūręs Salamiesčio laisvalaikio centras. Kitoje pusėje – apleistos, tuščios patalpos. Išlikęs parkas ir įvažiavimo alėja.

 

Kupiškio rajono bažnyčios

Adomynės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia 

Adomynė
LT–40012 Kupiškio r.

ADOMYNESŠvč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Adomynės kaime, 8 km į šiaurės vakarus nuo Svėdasų, Aluočio (Jaros dešiniojo intako) kairiajame krante. Medinė. Pastatyta 1921 m.

 Jonavos dvaro (taip iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vadinama Adomynė) savininkas Jonas Žurauskis 1826 m. pastatė koplyčią. Ilgainiui dvaras ir koplyčia sunyko. Per Pirmąjį pasaulinį karą kunigo Liudo Kaulakio rūpesčiu dvare įrengta koplyčia. Joje laikytos pamaldos. Adomynės dvaras ir apylinkės dvarai priklausė Svėdasų, Šimonių ir Skapiškio parapijoms. Pati Adomynė priklausė Svėdasų parapijai. Norint patekti į bažnyčią, šio krašto gyventojams tekdavo nueiti ar nuvažiuoti po 8-15 kilometrų. Adomynės dvaro savininkas Adomas Vilėniškis, garsėjęs labdaringais darbais, pasiryžo savo lėšomis pastatyti Adomynėje bažnyčią. 1910 metų liepos 9 dienos laiške Žemaičių vyskupui Gasparui Cirtautui jis prašo leisti statyti Alotose - Jonavoje (taip seniau vadindavo dvarvietę, kuri vėliau imta vadinti Adomyne) bažnyčią. Sutikimas buvo gautas. Prasidėjo ilgas, varginantis susirašinėjimas su Žemaičių vyskupija, Utenos dekanatu, Ukmergės ispravninku, Kauno gubernatoriumi dėl bažnyčios statybos finansavimo, sklypo ir kitais klausimais. 1913 m. prasidėjo bažnyčios statyba, kurią sustabdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Po karo bažnyčios statybos darbai tęsėsi toliau. Dar 1914 metais Adomas Vilėniškis leido dvaro patalpose įrengti koplytėlę, kurią aptarnavo karo negandų atblokštas kunigas Liudas Kaulakis, apsigyvenęs dvare. Jis padėjo Adomui Vilėniškiui rūpintis bažnyčios statyba. 1917 metais iškėlus kunigą L. Kaulakį į Svėdasus, Adomas Vilėniškis prašė Žemaičių vyskupą, kad į Adomynę būtų atkeltas kunigas Juozapas Vilėniškis, Adomo Vilėniškio brolio Gasparo sūnus. Vyskupas patenkino prašymą ir Juozapą Vilėniškį paskyrė Adomynės bažnyčios kuratoriumi.

1921 metais mirus bažnyčios fundatoriui Adomui Vilėniškiui, bažnyčios statybos darbus tęsė Juozapas Vilėniškis. 1921 metų spalio 23 dieną bažnyčia pašventinama Šv. Mergelės Marijos vardu. Bažnyčia turėjo 12 sieksnių ilgio ir 6 sieksnius pločio (24x12 m), pastatyta iš pušies rąstų, joje buvo trys altoriai ir dvi nedidelės zakristijos, įrengti 5 registrų vargonai. Prie bažnyčios pastatyta medinė varpinė.

Bažnyčios pastato brėžinius paruošė inžinierius A. Skrinikovas. Jam sumokėta 200 rublių, o visa bažnyčios statybos sąmata - 8479 rubliai 02 kapeikos. Kadangi bažnyčia buvo statoma ūkio būdu, galima 20 procentų nuolaida, tai statyba tekainuotų 6783 rublius. Bažnyčios fundatorius Adomas Vilėniškis paaukojo 3050 rublių, užrašė 20 dešimtinių žemės bažnyčiai, pusę dvaro rūmų klebonijai. Prie bažnyčios statybos darbų buvo prisidėję apie 1200-1300 apylinkės gyventojų.

Sudarant Adomynės parapiją, iškilo daug konfliktų su kaimyninėmis parapijomis, klebonui Juozapui Vilėniškiui teko daug susirašinėti su Skapiškio, Salų, Šimonių bei Svėdasų parapijų klebonais bei vyskupija. 1928 m. rudenį pagaliau pasisekė suformuoti Adomynės parapiją. Plačiau apie Adomynės bažnyčios statybą ir parapijos formavimą rašė dailėtyrininkas Vidmantas Jankauskas straipsnyje „Užsitęsusi istorija“ („Kupiškėnų mintys“, 1998 m. sausio mėn. 15, 18, 21 d.)

Dideli darbai laukė tvarkant bažnyčios vidų. Reikėjo įrengti tris altorius, pasirūpinti paveikslais ir kitu inventoriumi. Pagal Adomynės parapijos pajamų ir išlaidų knygą (pradėta vesti 1921 metais klebono J. Vilėniškio) 1921 metais už įvairius darbus architektui Nikitui išmokėta 44620 auksinų. 1922 metais įsigytas paveikslas „Panelė Švenčiausia Anioliška“ už 1300 auksinų, įsigyti šv. Antano ir šv. Stepono paveikslai už 40 aukso rublių, 1923 metais - paveikslas didžiajame altoriuje „Malda Šv. Jėzaus Alyvų darželyje“ (autorius nežinomas) už 100 aukso rublių. Didžioji dalis bažnyčioje esančių paveikslų nutapyti Gasparo Vilėniškio antrosios žmonos Karolinos Šlapelytės giminaičio dailėtyrininko, kilusio iš Bugailiškių kaimo (Kupiškio r.), Igno Šlapelio (1881-01-31 – 1955-06-03). Jis lankydavosi Adomo Vilėniškio dvare, artimai bendravo su kunigu Juozu Vilėniškiu. Ignas Šlapelis studijavo Krokuvoje, Paryžiuje, Florencijoje, Romoje. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dėstė Kauno meno mokykloje, dirbo jos direktoriumi. Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į JAV. Parašė knygas „Meno istorijos pradmenys“, „Rymo katalikų bažnyčios meno istorija“, daug straipsnių apie lietuvių dailę, M. K. Čiurlionį, nutapė 200 paveikslų. Adomynės bažnyčioje yra nutapyti Kryžiaus kelio (stacijų) paveikslai, dalis altorių paveikslų. Manoma, kad didžiojo altoriaus paveikslas „Šv. Trejybė“ irgi yra jo darbas.

1935 metais netoli bažnyčios pradėta statyti špitolė (parapijos namas). Jos statyba rūpinosi bažnyčios maršalka Vadonių kaimo ūkininkas Kazimieras Lapienis. Statybai medieną ir pinigus aukojo parapijiečiai. Statė vietos meistrai. Parapijos name gyveno vargonininkas ir bažnytinių drabužių bei bažnyčios prižiūrėtoja, vadinama „pročka“. Prie špitolės buvo pristatyta parapijos salė, kur rinkdavosi įvairių organizacijų nariai, jaunimas, vykdavo koncertai, vaidinimai. Po Antrojo pasaulinio karo špitolė buvo nacionalizuota. 1946 metais špitolė buvo pertvarkyta į septynmetę mokyklą: įrengtos trys klasės ir butas direktoriui. 1981 metais šis pastatas buvo nugriautas ir pastatytas mūrinis mokyklos priestatas. Taip pat buvo nacionalizuoti bažnyčiai priklausę ūkiniai pastatai: tvartas, diendaržis, didžiulis klojimas. Jie irgi nugriauti. Pusė dvaro rūmų, kurie priklausė klebonijai, irgi nacionalizuoti. Šiose patalpose įsikūrė Adomynės apylinkė, biblioteka, Adomynės kolūkio kontora, medicinos punktas, paštas. Klebonas gyveno Barborai Vilėniškytei priklausiusioje dvaro rūmų dalyje. 1960 m. klebonas Antanas Vaškevičius pastatė naują kleboniją ir į ją persikėlė gyventi.

 Adomynės parapija priklausė Utenos dekanatui, 1926 metais jai priklausė 2085 katalikai.  

 Pagal „Kaimų alfabetinį sąrašą“, sudarytą 1934 metais klebono Juozapo Vilėniškio, Adomynės parapijai priklausė šie kaimai ir vienkieniai: Adomynės, Alotų, Apribų, Ažusienių, Bagdonavos, Beregių, Bugailiškių, Druskių, Eidutiškio, Galsiškių, Geiminių, Jotkonių, Kepurinės, Labeikių, Žemių. Šiuose kaimuose buvo 382 kiemai ir gyveno 1991 žmogus.

1944-1949 m. Adomynėje klebonavęs kun. Jonas Jatulis 1949 m. buvo suimtas ir ištremtas (1957 m. grįžo į Lietuvą).

Sovietinės okupacijos metais pradėtas masinis gyventojų varymas į kolūkius, stambių ūkių išbuožinimas, t.y. jų žemės, pastatų nacionalizavimas, o jų pačių trėmimas į Sibirą. Gyventojai bėgo iš kaimų į miestus, palikdami tuščias sodybas. Gyventojų skaičius kaimuose dar labiau sumažėjo, kai prasidėjo kolūkinių gyvenviečių statybos, melioracijos darbai. Likusios tuščios ūkininkų sodybos buvo nugriautos, sunaikinti sodai. Adomynė tapo centrine Adomynės kolūkio gyvenviete. Čia gyventojų skaičius nuo 15 žmonių 1934 metais išaugo iki 343 žmonių 2000 metais. Tačiau nebeliko gyventojų Apirbų, Margių, Pagojės, Razripkos, Mielaikiškių, Žeimių, Ažusienių, Puodžiukiškių kaimuose. Adomynės parapijai liko Adomynės, Alotų, Ažubalių, Bugailiškių, Druskių, Galsiškių, Geiminių, Jotkonių, Kepurinės, Miškinių, Miškinėlių, Naujikų, Obonių, Punkiškių, Puzionių, Puzionėlių, Ruzgų, Vairiškių, Vederiškių, Vizbarų, Vadonių kaimai. Juose 2001 metais gyveno 795 žmonės.

Didelė šventė Adomynės, Margių, Mieliūnų, Mielaikškio, Miškinėlių, Obonių, Pagojės, Podžiukiškių, Punkiškių, Puzionių, Puzionėlių, Razripkos, Ruzgų, Šilaikių (Šlekių), Vairiškių (Zubiškių), Vederiškių, Vizbarų, Vadonių parapijoje buvo, kai 1936 metais joje lankėsi Jo Ekselencija Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Adomynės parapiją 1999 metų birželio 27 dieną aplankė Jo Ekselencija Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Jauniesiems Adomyniečiams jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą.

Adomynės bažnyčios šventoriuje palaidoti Adomynės parapijos įkūrėjas kanauninkas Juozapas Vilėniškis (1873 – 1952), kunigas Aloyzas Raugalė (1911 – 1942) ir tremtinys klebonas Steponas Pelešynas (1908 – 1984).

1990 metais rugsėjo mėnesį Adomynės bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas kryžius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui atminti. Lėšas paaukojo parapijiečiai. Kryžių darė Utenos kryžiadirbiai. Aikštelėje priešais bažnyčią už Adomyniečių paaukotus pinigus tą pačią dieną pastatytas tų pačių meistrų padarytas labai gražus koplytstulpis.                     

Adomynės parapijos kapinėms buvo numatytas žemės plotas prie Šlapių miško žemoje vietoje. Todėl Adomynės parapijos klebonas Juozapas Vilėniškis paprašė Geiminių kaimo gyventoją Aleksandrą Šukį pakeisti žemės sklypus. Taip jie sukeitė apie 70-80 arų žemės sklypą į aukštesnę vietą. 1918 m. buvo pašventintos parapijos kapinės. Kapų mūrinė tvora pradėta 1928 metų liepos 6 dieną. Žinomi meistrai mūrininkai Aleksiejus ir Kapliauskas. Kapų vartai kainavo 400 litų. Šiose kapinėse palaidotas bažnyčios fundatorius Adomas Vilėniškis, jo brolis Gasparas su šeima, Gasparo vaikai Uršulė, Barbora, Antanas ir Elena.

Adomynės parapijos kapinėse ilsisi 1949 metų lapkričio 1 d. žuvusių Algimanto apygardos vado Antano Starkaus - Montės, jo adjutanto Juliaus Burneikos - Tardytojo, štabo viršininko Albono Pajarsko - Bebro, organizacijos skyriaus viršininko Alekso Matelio - Audenio, eilinių partizanų Jono Stuko, Juozo Mazurevičiaus, Birutės Šniuolytės - Idos - Ramunės, Stasės Vigelytės - Živilės kūnai. Atgimimo metais pastatytas paminklas.

Atlaidai ir šventės

 Šv. Antano – birželio 13 d. (keliama į sekmadienį po 13 d.)

Švč. M. Marijos Vardo (titulo) – rugsėjo 12 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

Šv. Stepono – gruodžio 26 d.

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/adomyne/                  

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, „Terra publica“, 2012, psl. 64.

Adomynė - mūsų namai, Utena, 2013, psl.10-11.

 

 

ALIZAVOS Šv. JONO KRIKŠTYTOJO bažnyčia

Kalno g. 15, Alizava

LT–40444 Kupiškio r.

Alizavos 05Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra Kupiškio rajone, Alizavos miestelyje, prie Vabalninko-Pandėlio kelio, Pyvesos dešiniajame krante. Medinė. Pastatyta 1856 m. Istoristinė, turi baroko ir neogotikos bruožų.

1794 metais dvarininkas Antanas Koscialkovskis  Pakapėje pastatė medinę bažnyčią su bokšteliu ir  vietovę sūnaus Aloyzo garbei pavadino Alizava.

1853–1856 metais kunigas Jonas Bžestovičius pastatė dabartinę medinę bažnyčią.

Kunigas Ferdinandas Ūselis buvo labai ūkiškas ir 1872 m. pastatė naują kleboniją, perstatė ūkinius trobesius, užveisė vaismedžių sodą.

1900 m. patvirtintas bažnyčios rekonstrukcijos projektas, 1903 m. pagal architekto Nikolajaus Andejevo projektą pastatyti du bažnyčios bokštai. 1905 m. padidintos kapinės. 1909-1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.

Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Kunigo Kazimiero Mockaus (Alizavoje 1909–1921 m.) rūpesčiu bažnyčia suremontuota. Kunigas Felicijonas Lialis (1923–1927) nupirko varpą, suremontavo ūkinius pastatus. Kunigas J. Savukaitis pertvarkė altorius, 1938 m. įsteigė knygynėlį. Pokario metais bažnyčia nusiaubta, atimti ūkiniai pastatai, nemažai parapijiečių buvo suimta, ištremta.

Bažnyčia istoristinė, turi baroko, neogotikos bruožų, stačiakampio plano, su 2 fasado bokštais. Medinė, su prieangiu ir dviem zakrastijomis. Tarp fasadinių bokštų įkomponuotos pagrindinės durys, virš kurių – trikampis frontonas.

Vidus 3 navų, atskirtų kolonomis. Centrinė navą skiria keturios kolonos. Įrengti trys mediniai neobarokiniai altoriai. Centrinėje dalyje – trijų tarpsnių didysis altorius, puoštas Šv. Jono Krikštytojo ir Dievo Motinos paveikslais. Kairėje šoninėje navoje – mažasis altorius su Šv. Šeimos ir Šv. Pranciškaus paveikslais, dešinėje – su Šv. Antano Paduviečio ir Švč. Jėzaus širdies paveikslais. Prie sienų šoninėse navose įrengtos klausyklos, du kilnojamieji altorėliai. 2012 m. klebono rūpesčiu restauruoti šešių registrų vargonai.

Šventoriaus tvora akmenų mūro  su neišlikusių kryžiaus kelio stočių bokšteliais. Šventoriuje stovi ir varpinė.

Atlaidai:

Šv. Jono Krikštytojo (titulo) – birželio 24 d.

Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinė) – rugpjūčio 15 d.

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/alizava/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, „Terra publica“, 2012, psl. 65.

 

ANTAŠAVOS Šv. HIACINTO (JACKAUS) bažnyčia

Vabalninko g. 7, Antašava

LT–40037 Kupiškio r.

Tel. (459) 4 64 60

Antasavos 2010_Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia yra Kupiškio rajone, Antašavos miestelyje, prie Vabalninko-Kupiškio kelio. Medinė. Pastatyta 1862 m. Netradicinių formų.

1793 m. Papyvesyje (taip iki XVIII a. pabaigos vadinta Antašava) dvaro savininkas Jackus Antašauskis kapinėse pastatė medinę aštuonkampę Šv. Jackaus bažnyčią. Šešiuose šonuose buvo po vieną langą su 28 rūtomis iš paprasto stiklo. Bažnyčia pašventinta 1793 m., jai suteiktas Šv. Hiacinto titulas. Dvarininko rūpesčiu pastatyta ir mūrinė klebonija, kurią projektavo Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Šulcas.

Pradėtos naujos bažnyčios statybą sutrukdė 1812 m. karas. Vabalninko klebono Albino Rubavičiaus iniciatyva ir tikinčiųjų lėšomis tik 1862 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia (buvo Vabalninko filija). 1870 m. šventoriuje iškilo mūrinė varpinė. 1905 m. prie bažnyčios pristatyta zakristija. 1906 m. įkurta parapija. 1927 m. bažnyčia gavo 8 ha žemės Salamiesčio dvare, vėliau buvo sukeista – gauti 8 ha prie Antašavos. Bažnyčios vidus – sienos, lubos, altoriai – dekoruota 1928–1940 m. klebonavusio Juozapo Čepėno (1880–1976) rūpesčiu.

Antašavos bažnyčia netradicinių formų (stogo kampuose stiebiasi du masyvūs 14 m. aukščio bokštai, priekyje užsibaigiantys stogeliais), stačiakampio plano (20x10 m), vienanavė.

Viduje įrengti trys mediniai altoriai. Jie – barokiniai, baltai dažyti, papuošti ažūriniais drožiniais, statulomis ir kolonomis. Didžiajame altoriuje įkomponuotas Šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Tarp kolonų stovi medinės Šv. Petro ir Povilo skulptūros, ant tabernakulio – skulptūra „Agnus Dei“. Abu šoniniai altoriai vienodo stiliaus. Kairiojo viduryje yra Nukryžiuotasis, viršuje – Šv. Hiacinto paveikslas, priekyje stovi Švč. Jėzaus Širdies statula. Dešiniojo altoriaus pirmajame tarpsnyje kabo Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija, antrajame – Šv. Juozapo paveikslas, priekyje – Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo statula. Prie šoninių altorių stovi Šv. Pranciškaus ir Šv. Antano statulos.

Bažnyčioje saugomi ir fundatorių Jackaus bei Viktorijos Anušauskių portretai, tapyti XIX amžiuje.

Šventoriuje stovi 1870 m. statyta mūrinė varpinė, į kurią vėliau įkelti trys varpai. Išlikusios ir senosios kapinės.

Atlaidai ir šventės:

Šv. Jono Krikštytojo – birželio 24 d.

Šv. Hiacinto (titulo) – rugpjūčio 17 d. (keliama į rugpjūčio III sekmadienį)

Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinė) – rugpjūčio 15 d.

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/antasava/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, „Terra publica“, 2012, psl. 66,67.

 

KUPIŠKIO KRISTAUS ŽENGIMO Į DANGŲ bažnyčia

Gedimino g. 1

LT–40109 Kupiškis. Parapijos namai: Gedimino g. 1a,

LT–40109 Kupiškis

Tel./fax.: (459) 5 55 90\

Kupiskio IMG_5558Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia yra Kupiškio miesto šiaurinėje dalyje. Mūrinė, neogotikinė, pastatyta 1914 metais.

Pirmoji bažnyčia Kupiškyje buvo pastatyta 1616 m. seniūno Vilhelmo Tyzenhauzo rūpesčiu ir valsčiaus lėšomis, tada įkurta ir parapija. Bažnyčiai sudegus, 1746 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, bet ir ši per 1781 m. miestelio gaisrą sudegė su visa klebonija. 1791 m. suręsta nauja medinė (jau trečia) bažnyčia. Ji buvo trinavė, turėjo tris altorius. Atskiroje varpinėje kabėjo trys varpai: vienas atgabentas iš Rygos, antrasis – iš Šimonių bažnyčios. Pirmojo pasaulinio karo metais rusai juos išsivežė.

1781 m. įsteigta parapinė mokykla. 1908 m. įkurtas Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kuris 1909 m. įsteigė arbatinę.

Kupiškyje 1790-1791, 1798-1801 ir 1814 m. kunigavo poetas Antanas Strazdas.

Kupiškio klebono ir dekano kanauninko Stanislovo Janulevičiaus rūpesčiu dabartinė mūrinė bažnyčia buvo statoma 1900 – 1914 m pagal profesoriaus Konstantino Rončevskio projektą. Statyba vyko aplink senąją: sumūrijus naująją iki skliautų, senoji nugriauta 1903 m., o 1935 m. nugriauta ir senoji akmeninė varpinė. Lėšas bažnyčios statybai aukojo parapijiečiai. Statyboms vadovavo Kupiškio klebonas ir dekanas Stanislovas Janulevičius.

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė bažnyčios vidaus išbaigimo darbus, netgi sužalojo tik ką pastatytą šventovę: vokiečiai įsirengė karo lauko ligoninę ir, degindami bažnyčios baldus ir grindis, šildėsi, o rusų artilerijos sviediniai išdaužė bažnyčios langus, apgadino sienas, pramušė skliautus.

1916 m. klebonas Antanas Bajorinas įkūrė Kupiškio komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti.

1917 m. klebono ir vikaro A. Kripaičio rūpesčiu įsteigta Kupiškio aukštesnioji 4 klasių mokykla.

1919 m. atnaujinti bažnyčios įrengimo darbai ir bažnyčia pasipuošė jau trimis neogotikiniais altoriais. 

1921 m. vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo bažnyčią Kristaus Žengimo į dangų titulu.

1931 m. įsigyti 3 nauji plieniniai varpai.

Nuo 1925 m. Kupiškio vidurinėje mokykloje įvestas tikybos mokymas.

1936 m. Panemunėlio klebonas Kazimieras Mockus įrengė altariją ir joje gyveno. Dabar čia (Pergalės g. 1) yra klebonija. Senojoje klebonijoje (Gedimino g. 1a) – Parapijos namai, čia parapijos salė, raštinė, Caritas patalpos, bažnytinių organizacijų kambarėlis, parapijos laikraštėlio redakcijos kambarys, vikaro gyvenamosios patalpos.

Dabartinė Kupiškio bažnyčia neogotikinė, halinė (60x43), trijų navų su 2 zakristijomis, skliautai gelžbetoniniai, dvibokštė, kryžminio plano, raudonų plytų, papuošta 22 kryžiais. Šventovės ilgis 60 m, plotis – 43 m, aukštis nuo grindų iki skliautų – 20 m. Viduje įrengti 5 altoriai, padirbdinti meistro Aleksandro Zaborskio Šiauliuose: pagrindinis – Kristaus dangun žengimo, šoniniai – Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo ir Angelo Sargo ir dar du altoriai Jėzaus Kryžiaus ir šv. Teresėlės šoninėse koplyčiose. Besimeldžiantiems įrengta virš 700 sėdimų vietų. Vargonai įrengti tik XX a. šeštame dešimtmetyje. Po Kryžiaus kelio stočių bareljefais – specialiuose laikikliuose 14 šventųjų relikvijos.

Iš religinio meno ir kulto vertybių pažymėtini: medinė 1884 m. Jėzaus Nukryžiuotojo skulptūra, XIX a. medinės skulptūros „Šventasis su statula“, „Šventasis su knyga“, skulptoriaus Petro Rimšos kurtas vyskupo Kazimiero Paltaroko bareljefas, XIX a. arnotas su Slucko juostų fragmentais, XIX a. šilkinis arnotas, to paties amžiaus ampulės, žibintai ir kt.

Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora su Kupiškio medžio drožėjų kūriniais. Čia amžino poilsio atgulę Kupiškyje tarnavę kunigai, yra Kleopo Kuzmino simbolinis kapas. Šventoriaus gale – paminklas tremtiniams atminti. Einančius į bažnyčią pasitinka gražus koplytstulpis stalinizmo aukoms atminti.

Atlaidai ir šventės:

Kristaus Žengimo į dangų (Šeštinės)

Angelų Sargų – spalio 2 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/kupiskis/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, „Terra publica“, 2012, psl. 68-70.

 

PALĖVENĖS ŠV. DOMININKO bažnyčia

Palėvenė, Noriūnų pšt.

LT–40046 Kupiškio r.

Palevene Šv. Domininko bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Palėvenės miestelyje, 9,5 km į šiaurės rytus nuo Subačiaus geležinkelio stoties, Lėvens dešiniajame krante. Pastatyta 1676m. Barokinė, turi neoklasicizmo bruožų.

Palėvenės savininkas Mykolas Laurynas Počobutas su žmona Marijona įsteigė domininkonų vienuolyną. Jo reikalams dovanojo Palėvenės ir Lamoku palivarką. Pastatyta vienanavė mūrinė bažnyčia, 1779 m. – dviaukštis mūrinis vienuolynas. Vienuoliai įsteigė noviciatą ir mokyklą, turėjo 970 tomų biblioteką, kurioje buvo ir lietuviškų knygų. 1818 m. vienuolynui dar priklausė Karališkių palivarkas, Daunorių kaimas, Barzdžių palivarkas su kaimu, iš viso daugiau kaip 45 valakai žemės. Palėvenės domininkonas Domininkas Sutkevičius (1782–1849) apie 1835 m. parengė lietuvių-lenkų ir lietuvių-lotynų-lenkų žodynus. 1850 m. įsteigta parapija. 1851 m. žaibas apgadino bažnyčios bokštą.

1865 m. vienuolynas uždarytas, vienuolis Hiacintas Milostnickis atiduotas karo lauko teismui. Bažnyčia palikta katalikams. Jai 1870 m. grąžinta 35,9 dešimtinės žemės ir vienuolyno rūmai. 1871–1906 m. klebonavęs Leonas Kjenauskas suremontavo bažnyčią, sutvarkė ūkinius pastatus, apmūrijo šventorių, įrengė Kryžiaus kelio stotis, įveisė vaismedžių sodą. 1906–1919 m. klebonavo Jonas Šileika. Jis 1913 m. bažnyčioje įrengė 12 registrų vargonus, perdažė bažnyčią, parūpino naujų liturginių rūbų. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išsivežė varpus. 1929 m. įsigyti 2 varpai. Po karo Palėvenė garsėjo Šv. Domininko ir Šv. Jono atlaidais. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia apdegė. Ją atstatė klebonas Pranciškus Masilionis (1902–1981).

Bažnyčia barokinė, turi neoklasicizmo bruožų, kryžminio plano, su trisiene apside, vienabokštė, turi 9 altorius. Didysis akmeninis Šv. Jono Krikštytojo altorius turi paauksuotuose rėmuose ant drobės aliejiniais dažais tapytą paveikslą, vaizduojantį šv. Joną, Jordano upėje krikštijantį Jėzų. Tarp didžiųjų kolonų stovi dvi didelės figūros iš Senojo Testamento – karalių Dovydo ir Melchizedeko skulptūros, altoriaus viršuje – keturių evangelistų Mato, Luko, Morkaus ir Jono skulptūros. Dešinėje pusėje yra antrasis Šv. Domininko ir trečiasis Šv. Hiacinto altoriai, ketvirtasis altorius (jau dešiniojoje koplyčioje) yra Rožinio Švč. Mergelės Marijos. Penktojo altoriaus, skirto Šv. Antanui, dabar nebėra – padaryta krikštykla su gipsinėmis Kristaus ir Šv. Jono Krikštytojo figūromis. Kairėje pusėje – Šv. Tomo Akviniečio altorius (penktasis), Šv. Kotrynos Sienietės (šeštasis) ir Viešpaties Jėzaus Kristaus altorius (septintasis) su Nukryžiuotojo skulptūra. Jos šonuose tarp kolonų įkomponuotos keturios skulptūros, vaizduojančios Švč. Mergelę Mariją, Šv. Mariją Magdalietę bei du apaštalus – šv. Petrą ir Paulių. Antrajame tarpsnyje yra XIX a. antrosios pusės tapybos darbas, vaizduojantis Švč. Jėzaus Širdį. Aštuntasis altorius – Šv. Vincento Ferero. Visi aštuoni altoriai akmeniniai, imituoti marmuru, su kolonomis.

Su altoriais darnų ansamblį sudaro ir puošni rokokinė sakykla bei klausykla, ložė su bažnyčios fundatorių herbais. Su altoriumi dera presbiterijos triumfo arkos plokštumoje esantis bareljefas, vaizduojantis Šv. Domininko ir Šv. Pranciškaus apsikabinimą.

Antrieji altorių tarpsniai – piliastrais ir sėdinčių angelų figūrėlėmis įrėmintos langų angos. Altoriai viršuje užbaigti reljefiniais bareljefas, vaizduojantis Kristaus kančios atributus.

2003 m. šventovės prieangyje prie sienos pritvirtinta paminklinė lenta, skirta čia krikštyto ir Palėvenės vienuolyno mokykloje du metus besimokiusio architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 250-osioms gimimo metinėms.

Šventoriaus tvora mūrinė, su vartais. 1988 m., minint Švč. Mergelės Marijos metus, kun. Stasio Zubavičiaus iniciatyva šventoriuje pastatytas koplytstulpis, 1991 m. – kryžius tremtiniams. Šventoriaus tvora 1994 m. buvo atnaujinta. Klebono Vlado Rbašausko rūpesčiu vykdomi bažnyčios restauravimo darbai.

Atlaidai ir šventės

Šv. Domininko (titulo) – rugpjūčio 8 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)
Šv. Jono Krikštytojo – birželio 24 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)
Rožinio Švč. M. Marijos – spalio 7 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)
Švč. M. Marijos Dievo Gimdytojos (Naujieji Metai) – sausio 1 d.

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/palevene/ ,

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 72-75.

 

PALĖVENĖLĖS ŠVČ. M. MARIJOS bažnyčia

Palėvenėlė

LT–40046 Kupiškio r.

Paleveneles bazŠvč. Mergelės Marijos bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybės Palėvenėlės kaime, Lėvens dešiniajame krante, prie kelio į Alizavą. Mūrinė. Pastatyta 1803 m. Klasicistinė, su baroko elementais.

Palėvenėlėje 1769 m. pastatyta pirmoji medinė koplyčia. Jai sudegus, dvaro savininkas Kazimieras Moigis 1803 m. pastatė šiek tiek didesnę mūrinę šventovę, kurią įrengė tik 1803 m. maldos namai buvo naudojami kaip kapų ir dvaro koplyčia. Ji buvusi be bokšto ir prieangio, keturkampė, dengta čerpėmis, su mūriniais skliautais, trimis altoriais, dviem rūsiais, kuriuose palaidoti fundatoriai. 1851 m. koplyčia tapo filijos bažnyčia. Ji turėjusi tik vieną, kairiąją, zakrastiją, dešinioji buvo pastatyta 1911-1914 m. kunigo Švainickio iniciatyva. Tuo metu įrengti vargonai, plokščios lubos pakeistos lopšio formos lubomis. Atnaujinta bažnyčia išliko iki šių dienų. Pradėtos rašyti metrikų knygos. 1864–1904 m. Palėvenėlėje kunigavo Domininkas Šafranas, 1917–1920 m. – teologijos ir filosofijos mokslų daktaras Simonas Šultė (abu palaidoti šventoriuje). 1910 m. bažnyčia suremontuota, primūryta zakristija. Per Pirmąjį pasaulinį karą apdaužyta. 1926 m. bažnyčia tapo parapine. Po karo suremontuota, pristatyta zakristija.

Iki 1926 m. Palėvenėlė buvo Kupiškio parapijos fllija. 1923–1926 m. Filialistas Stanislovas Baltrimas atnaujino bažnyčią, perdengė stogą, baigė statyti ūkinius trobesius, išrūpino Palėvenėlei parapijos teises. Pirmasis klebonas Antanas Pauliukonis 1926–1929 m. išdažė bažnyčią, perdengė varpinę. Klebonas Kazimieras Pukenis 1932–1935 m. įsigijo bažnytinio inventoriaus, išmūrijo tvartą, klojimą. 1941–1947 m. klebonavo Bronius Jareckas. Jis atstatė per karą nuverstus bokštelius, 3 altorius, apdengė klebonijos stogą.

Palėvenėlės Švč. M. Marijos bažnyčia klasicizmo stiliaus, su baroko elementais, halinė (18,8x10,3 m), vienanavė, su 2 bokšteliais stogo galuose. Viduje įrengti 3 altoriai. Didžiajame kabo bažnyčios globėjos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas, tapytas dailininko Pietkovskio 1896 metais. Virš altoriaus įrengtas vitražinis langas.

Šventorius akmens mūro, tvoros vartuose stovi originali varpinė, pastatyta 1803 m.

 Atlaidai ir šventės:

Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (titulo) – gruodžio 8 d. (keliama į artimesnį šeštadienį)

Švč. M. Marijos Paguodos – rugpjūčio paskutinį mėn. sekm.

Šv. Mykolo arkangelo – rugsėjo 29 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/palevenele/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 71.

 

 

SALAMIESČIO ŠV. ANTANO PADUVIEČIO bažnyčia

Biržų g. 16, Salamiestis

LT–40040 Kupiškio r.

 

 Salamiescio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Salamiesčio miestelio

pakraštyje, 10 km į pietryčius nuo Vabalninko. Akmenų mūro. Pastatyta 1820 m. Klasicistinė

Pirmoji katalikų bažnyčia ar koplyčia Salamiestyje pastatyta 1690 m. 1732 m. minima maža, šiaudais dengta bažnytėlė, grafai Morikoniai išlaikė kapelioną. Tik apie 10 kartų per metus atvykdavo kunigas, tačiau nei žemės, nei užrašytos dotacijos ji neturėjo. Tik 1732 m. iš Salamiesčio dvaro gauta 20 auksinų, tačiau ši parama nebuvo nuolatinė. Nuo 1798 m. pradėtos rašyti gimimo metrikų knygos, bažnyčia tapo Vabalninko parapijos filija ir turėjo nuolatinį kunigą. Kunigo Mykolo Dirvianskio rūpesčiu, grafienės Konstancijos Morikonienės ir parapijiečių lėšomis 1815–1820 m. pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia. Filialistas Antanas Vasiliauskas 1868 m. apmūrijo šventorių, sumūrijo varpinę. 1889 m. įrengti 6 registrų vargonai. 1891 m. pastatytas didysis altorius. 1904 m. bažnyčia išdažyta, įdėtos naujos lubos. Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežti 3 varpai. Klebono J. Kirnos iniciatyva 1924 m. nuliedintas varpas dingo per Antrąjį pasaulinį karą. 1925 m. bažnyčia apdengta skarda, padarytas naujas bokštelis. Klebono Kazimiero Pukenio rūpesčiu 1938 m. perdažytas bažnyčios vidus. Po Antrojo pasaulinio karo Salamiestis tapo parapija.

Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia klasicistinė, stačiakampio plano (26x12,6 m), su pusapskrite apside, vienanavė, su dviem zakristijomis. Joje įrengti 3 altoriai. Didžiajame patalpintas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Altoriaus šonuose stovi Šv. Antano ir Šv. Juozapo statulos, įsigytos 1940 m. dešiniajame altoriuje yra Šv. Jurgio paveikslas viršuje ir altoriaus centre – Nukryžiuotojo paveikslas. Kairįjį altorių puošia Šv. Antano paveikslas, tapytas aliejiniais dažais, o virš jo – Šv. Apaštalo Baltramiejaus nukankinimo paveikslas. Šešių registrų vargonai įrengti 1889 metais. Ant sienų mediniuose rėmuose kabo 14 kryžiaus kelio stočių paveikslų su angliškai ir prancūziškais užrašais. Viduryje bažnyčios pakabinti du sietynai, o presbiterijoje – nikeliuota lempa – Amžinoji ugnis.

Originalūs aukšti šventoriaus tvoros vartai su 3 angomis varpeliams. Šventoriuje stovi 2 m aukščio metalinis kryžius, prie vartų į šventorių – 1981 m. pastatytas medinis 7 m aukščio koplytstulpis, išdrožinėtas įvairiais ornamentais ir šventųjų figūrėlėmis, su dviem stogeliais.

Atlaidai ir šventės

Šv. Jurgio – balandžio 23 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

Šv. Antano (titulo) – birželio 13 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

Šv. apašt. Baltramiejaus – rugpjūčio 24 d. (keliama į priešpaskutinį mėnesio sekmadienį)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/salamiestis/,

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 76,67.

 

 

ŠIMONIŲ ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ bažnyčia

Šimonys
LT–40018 Kupiškio r.
 

Koplyčios: Juodpėnuose ir Migonyse

 

Simoni _1452Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, rajono pietryčiuose, Šimonių miestelyje, 2,5 km į pietus nuo Kupiškio-Utenos kelio. Medinė. Pastatyta 1920 m.

Pirmoji koplyčia Šimonyse galėjo būti pastatyta XVII a. pradžioje – jos atsiradimas siejamas su Švč. Mergelės Marijos pasirodymu trims vaikams. 1652 m. siautęs maras ir karai su švedais išretino apylinkės gyventojus, sunyko ir koplyčia, nors dar 1669 m. bažnyčios knygose ji minima.

Naujos šventovės statyba siejama su kitu pasakojimu: esą 1570 m. rugpjūčio 15 d. Lipiškių kaimo gyventojas Jonas Šimonis eidamas per mišką ant kelmo rado moterį, kuri sėdėjo ant kelmo su kūdikėliu ir verkė. Kas ji – sužinosiąs iš savo nebylio sūnaus tik kai grįšiąs namo. Parėjusį iš miško J. Šimonį sutiko sūnus šaukdamas: „Marija, Marija, Gailestinga Marija!“. Po šio atsitikimo J. Šimonis gavo visus leidimus ir pradėjo rūpintis bažnyčios statyba. 1671 m. rugpjūčio 15 d. vyskupas Mikalojus Steponas Pacas konsekravo pastatytą bažnyčią, dovanojo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslą, arnotą, sidabrinę taurę, įvedė Žolinės atlaidus. Nuo to laiko Šimonis ėmė lankyti maldininkai (užregistruota ypatingų pagijimų). 1700 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. 1744 m. Šimonys buvo Kupiškio parapijos filija. Kunigo K. Sveitkauskio rūpesčiu 1775–1779 m. senosios vietoje pastatyta nauja aštuoniakampė bažnyčia. Bažnyčioje įrengti 3 altoriai. Klebonas Vladislovas Bareika (Šimonyse klebonavo 30 metų) 1800 m. padidino bažnyčią, pastatė varpinę (įkelti 4 varpai). XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1802 m. Šimonyse kunigavo poetas Antanas Strazdas. Apkaltintas sukilėlių palaikymu 1864 m. suimtas filialistas Silvestras Kuprevičius. Kunigas Antanas Pauliukas 1910 m. įsteigė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių.

1915 m. bažnyčia ir klebonija sudegė, varpinė išsprogdinta, 2 varpai išvežti į Rusiją, kiti 2 išsilydė. 1915-1920 m. pamaldos laikytos mokyklos salėje. Klebono Juozapo Norvilos rūpesčiu 1920 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. 1921 m. įrengti iš Troškūnų atvežti vargonai. 1928–1932 m. klebono Jurgio Martinaičio iniciatyva išdažytas bažnyčios vidus, įrengti 3 altoriai. Įsigyti 2 varpai, pakabinti laikinoje stoginėje, vėliau pastatyta varpinė. Įrengtos gipsinės Kryžiaus kelio stotys. Klebonas J.Martinaitis pastatė parapijos salę, Dievo Motinos statulą šventoriuje, nupirko 10 dūdų orkestrui, 1939 m. savo lėšomis pastatė altariją (čia jis 1946 m. mirė). 1944 m. apdaužytas bažnyčios stogas, išmušti langai. Vėliau suremontuota, sudaužytus bažnyčios kryžius restauravo kalvis Aloyzas Buzas. 1960 m. bažnyčios pastatas nudažytas geltona spalva. Vidų aliejiniais dažais dekoravo menininkai Jakševičiai iš Ukmergės.

Bažnyčia stačiakampio plano, vienabokštė, su bokšteliu ir trisiene apside. Vidus 3 navų, turi 3 altorius. Didžiajame altoriuje paauksuotas Dievo Motinos paveikslas. Jis pridengiamas nuleidžiamu Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslu. Kairėje pusėje stovi Šv. Petro, dešinėje – Šv. Juozapo skulptūros, viršuje kabo Šv. KūdikėlioJėzaus Teresės paveikslas. Dešiniajame altoriuje Švč. Jėzaus Širdies skulptūra, dešinėje Šv. Antano Paduviečio kairėje – Šv. Aloyzo, viršuje – Nukryžiuotojo skulptūros. Altorius pagamintas parapijiečio Juozapo Pečkaus lėšomis. Kairįjį altorių parapijiečiai įrengė savo lėšomis. Altoriaus centre štovi Švč. Mergelės Marijos (Šiluvos) skulptūra, pakabintas Šv. Jurgio paveikslas. Dešinėje yra Šv. Kazimiero, kairėje – Šv. Pranciškaus Asyziečio skulptūros. Viršuje kabo Šv. Jono Bosko paveikslas

Šventoriaus tvora akmenų mūro su pagrindiniais vartais, kuriuos puošia keturi iš raudonų plytų sumūryti aukštesni stulpai su bokšteliais. Stulpai dekoruoti ornamentais. Šventoriuje stovi Jėzaus Kristaus statula su užrašu: „Jėzus Kristus. Gaila man tos minios 1938“, bei koplytstulpis, ant kurio užrašyta „Švč. Marijos apsireiškimui 1670 IX 15 VIII 15“ vakarinėje dalyje, netoli šoninių vartų, stovi dar vienas koplytstulpis, kuriame užrašas „O Marija, Tavo motiniškas žvilgsnis lydi mano kunigystės kelią ir dienas. 1991 m.“ Prie pat pagrindinių vartų yra medinis kryžius, o šalia jo – Juozapo Sabaliausko kapas. Iš viso aplink šventorių pastatyti aštuoni kryžiai. Kun. J. Martinaičio ir Domicelės Babickaitės lėšomis 1931 m. bažnyčioje įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Tais paęiais metais atvežti ir trys varpai, šrengti laikinojoje varpinėje. Vėliau buvo pastatyta ir dabartinė varpinė.

1932 m. šventoriuje prie pat bažnyčios sienos pastatyta ir Dievo Motinos statula. Kun. J. Martinaitis buvo išreiškęs norą būti palaidotas prie šios skulptūros – jo kapas yra priešais Dievo Motiną šalia varpinės.

Atlaidai ir šventės

Švč. Jėzaus Širdies – III penktadienį po Sekminių (keliama į artimesnį sekmadienį)
Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinė) - rugpjūčio 15 d.
Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo – gruodžio 8 d. (keliama į sekmadienį po 8 d.)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/simonys/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 84-85.

 

 

SKAPIŠKIO ŠV. HIACINTO (JACKAUS) bažnyčia

Dariaus ir Girėno g. 1

Skapiškis

LT–40464 Kupiškio r.

Skapiskio _1377Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Skapiškio miestelyje,

prie kelio į Pandėlį. Mūrinė. Pastatyta 1819 m., turi klasicistinių bruožų.

Pirmoji Skapiškio (tuo metu Mituvos) bažnyčia minima 1519 m. J. Ochmanskis, rašydamas apie Vilniaus vyskupijos bažnyčias, mini ir Skapiškio (Mituvos) bažnyčią, kuri galėjo būti pastatyta apie 1500 metus. Skapiškio parapijos bažnyčia XVI a. turėjo tik 2 valstiečių kiemus. Jai 1555 m. Stanislovas Skopas dovanojo daugiau kaip 22 valakus žemės su Biliūnų ir Kreipšių kaimais. Vėlesniuose dokumentuose nurodyta, kad 1555 m, pastatyta mūrinė bažnyčia, 1669 m. minima tik Skapiškio koplyčia, 1674 -1677 m. Vilniaus vyskupijos vizitacijų aktuose Skapiškio bažnyčios nėra. Tikėtina, kad ją pasisavino evangelikai reformatai. Apie 1684 m. bažnyčiai grąžintas Kreipšių kaimas. Skapiškyje 1720-1740 m. klebonavo ir lietuviškus pamokslus sakė Vilniaus kanauninkas Juozapas Domininkas Puzinas. Netrukus jis tapo Livonijos vyskupu ir su broliu Mykolu 1750 m. įkurdino Skapiškyje dominikonus. Jie vienuolynui 1750 m. dovanojo 137 valakus žemės. 1752 m. pastatytas vienuolynas, 1756 m. - dominikonų bažnyčia. Nuo 1775 m. veikė parapinė mokykla.

1790 m. pradėtas mūryti vienuolynas. Jo statyba truko daugiau kaip 20 metų. Medinė dominikonų bažnyčia 1806 m. sudegė. 1819 m. dominikonai pasistatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Parapinės bažnyčios priebažnytis 1797 m. buvo medinis. Iki 1813 m. primūrytas naujas. Dominikonams 1832 m. priklausė Skapiškio miestelis ir Kurklių palivarkas su Beštupio, Eičionių, Leibiškių ir Tvirų kaimais. Rusijos valdžia 1832 m. vienuolyną uždarė, rūmus nusavino ir pertvarkė į kareivines. Bažnyčia paversta sandėliu. 1858 m. dominikonų bažnyčia atiduota katalikams, tapo parapine. Vyskupas Motiejus Valančius ją konsekravo Šv. Jackaus titulu. Buvusioje parapinėje bažnyčioje pamaldos nebuvo laikomos. Po 1863 m. sukilimo suimtas klebonas Domininkas Žukas. Apie 1875 m., išsikėlus iš vienuolyno kareiviams, pastatas liko nenaudojamas, tik 1924 m. jame pradėjo veikti progimnazija.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai senąją parapinę bažnyčią nugriovė. Apgriauta ir naujoji bažnyčia. Į Rusiją išvežti 5 varpai. Klebono Mykolo Prijalgausko rūpesčiu 1923 m. bažnyčia suremontuota, jos stogas apdengtas skarda. Klebonas Nikodemas Kasperiūnas 1936 m. išdažė bažnyčios vidų. Per Antrąjį pasaulinį karą sudegė klebonija, sužalota bažnyčia, po karo suremontuota. Buvusio vienuolyno rūmai valdžios nurodymu nugriauti.

Bažnyčia turi klasicistinių bruožų, stačiakampio plano, bebokštė, baltai tinkuota. Įprastų proporcijų prieangis su vargonų choru yra priekyje. Apatinėje bažnyčios fasado dalyje yra stačiakampės durys be apvadų ir dvi arkinės nišos su statulomis, karnizu atskiroje dalyje, centre, yra vienas didelis langas. Trikampis frontonas – be puošmenų ir be angų. Antrajame plane yra kiek aukštesnė ir dvigubai platesnė galinė navų siena su langais. Ant žemesniojo ir aukštesniojo frontonų iškelti kryžiai. Vidus 3 navų. Centrinės navos skliautai cilindriniai.

Bažnyčios frontone įrengta lenta, kurioje nurodoma, kad 1832 m. čia kunigavo poetas Antanas Strazdas (170-1833), o 1921 m. pas kun. M. Prijalgauską atvažiuodavo paviešėti kitas lietuvių poetas – kun. Jonas Mačiulis-Maironis.

Bažnyčios vidaus navos atskirtos stambiais kvadratinio skerspjūvio pilioriais. Centrinėje navoje prieš presbiteriją yra arka, virš jos – freska, vaizduojanti paskutiniąją vakarienę.

Didžiajame altoriuje yra Nukryžiuotasis, šonuose – Šventosios šeimos skulptūros. Kairysis altorius – Švč. Mergelės Marijos, jame kabo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, antrajame tarpsnyje – Šv. Jackaus paveikslas. Dešinysis altorius – Šv. Lauryno, antrajame jo tarpsnyje kabo Šv. Petro ir Povilo paveikslas. Ketvirtasis altorius (ant dešiniojo pilioriaus) – Švč. Jėzaus Širdies, penktasis (ant kairiojo pilioriaus) – Šv. Antano. Bažnyčią puošia ir gražios Kryžiaus kelio stotys.

Šventoriaus tvora akmenų mūro. Stovi medinė varpinė. Šventoriuje pastatyta Lurdo kopija, paminklas – Švč. Jėzaus Širdies statula (1958 m. atkelta iš miestelio centro, kur buvo pastatyta po Pirmojo pasaulinio karo senosios bažnyčios vietoje) bei Skapiškyje tarnavusių kunigų Nikodemo Kasperiūno, Antano Paurio, Mykolo Daleckio kapai.

Miestelio centre išlikusi senoji akmeninė varpinė, kurioje kabėjo penki varpai. (jais buvo skambinama). Netoli bažnyčios yra 1878 m. misijoms atminti skirtas paminklas (stulpas - koplytėlė) ir panašios formos blaivybės paminklas (kelio į Jutkonis sankryžoje).

Atlaidai ir šventės

Šv. Lauryno – rugpjūčio 10 d. (keliama į sekmadienį po 10 d.)

Šv. Hiacinto (titulo) – rugpjūčio 17 d. (keliama į sekmadienį po 17 d.)

Šv. apašt. Petro ir Povilo – birželio 29 d. (keliama į sekmadienį po 29 d.)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/skapiskis/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 78,79.

 

SUBAČIAUS ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO bažnyčia

Biržų g. 6, Subačius st.
LT–40405 Kupiškio r.

 

Subaiaus gel_stoties__0050Subačiaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Subačiaus gyvenvietėje, Biržų g. 4, 1 km į šiaurę nuo geležinkelio stoties, prie Viešintos ir jos dešiniojo intako Kumpono santakos. Medinė. Pastatyta 1940 m.

Šv. Pranciškaus Asyziečio bažnyčia pastatyta tik 1940 m., kai Lietuvos Nepriklausomybės metais sparčiai augo Subačiaus geležinkelio stotis ir gyventojams prireikė savo bažnyčios. Panevėžio vyskupas įpareigojo kun. Vincentą Beinorį rūpintis steigiama parapija. Iki 1939 m. buvo paruošti bažnyčios planai, gauta medienos. Iš Subačiaus miestelio parapijos kunigo Pr. Kazlausko palikimo bažnyčios statybai vyskupas paskyrė 10 000 litų. Nupirktas 2,5 ha žemės sklypas. 1940 m. pradžioje būsimos bažnyčios rektoriumi paskirtas kunigas Povilas Mikalajūnas (1943 m. palaidotas šventoriuje). Kol bažnyčia buvo statoma, pamaldos vyko Strančių kapų koplyčioje ir mokykloje. Pastatyta medinė bažnyčia 1940 m. spalio 6 d. vyskupo įgaliotas generalvikaras kan. Jonas Jucys pašventinta Šv. Pranciškaus Asyziečio titulu. 1941 m. sausio 9 d. įsteigta parapija. Prie jos iš Subačiaus miestelio parapijos priskirtos 28 gyvenvietės. Po Antrojo pasaulinio karo nusavinta statybinė medžiaga ūkiniams pastatams.

Medinė bažnyčia – kryžminio plano pastatas su masyviu kvadratiniu bokštu. Sienos apkaltos gulsčiomis lentelėmis. Ilgis 24 m, plotis tarp transeptų koplyčioms – 16 m, aukštis iki bokšto viršaus siekia 21 m.

Bažnyčios vidus šviesus, šoninėse sienose įrengti penki langai, dar keletas presbiterijoje ir fasadinėje sienoje. Yra choro tribūna ir dvi zakrastijos. Sakyklos nėra, ją atstoja šalia altoriaus esanti Dievo žodžio pakyla. Šventykloje trys altoriai. Didžiojo centre Šv. Jurgio paveikslas bei Nukryžiuotojo Jėzaus ir Švč. Pranciškaus Asyziečio skulptūros. Jas galima uždengti pakeliamu ir nuleidžiamu Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslu. Dešinėje altoriaus pusėje stovi Šv. Aloyzo, kairėje –Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės skulptūros.

 

Kairėje bažnyčios pusėje yra Švč. Mergelės Marijos ltorius su jos statula. Viršuje kabo Šv. Antano Paduviečio su Kūdikėliu paveikslas. Šį altorių puošia ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Šv. Elžbietą skulptūrinė grupė. Dešinėje pusėje stovi Švč. Jėzaus Širdies altorius. Jame Švč. Jėzaus Širdies skulptūra, viršuje – Šv. apaštalo Pauliaus paveikslas.

Bažnyčia aptverta betoninių stulpelių tvora. Dešinėje šventoriaus pusėje palaidotas rektorius kun. P. Mikalajūnas. Jo antkapį puošia Švč. Jėzaus Širdies statula. Kairėje pusėje stovi Švč. Mergelės Marijos statula su užrašu „1988 Dievo Motinos Marijos metų atminimui. 2011 m. bažnyčia suremontuota.

Atlaidai ir šventės

Švč. M. Marijos Apsilankymo – gegužės 31 d. (keliama į paskutinį gegužės sekmadienį)
Pranciškaus (titulo) – spalio 4 d. (keliama į I spalio sekmadienį)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/subaciaus-st/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 82-83.

 

 

SUBAČIAUS ŠVČ. TREJYBĖS bažnyčia

Subačius (miestelis)

LT–40373 Kupiškio r. 

 

Subaciaus  miestelio_4390Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Subačiaus miestelyje, Vilniaus g. 44, Viešintos (Lėvens kairiojo intako) kairiajame krante. Mūrinė. Pastatyta 1884 m. Istoristinė, turi neoromaninio ir neobaroko stiliaus elementų.

Pirmąją bažnyčią Subačiuje 1590 m. pastatė Jeronimas Valavičius. Jai 1591 m. patvirtinta fundacija: 2 valakai žemės, Bražiškių kaimas ir 2 sklypai mokyklai. Bajorai įpareigoti klebonui kasmet mokėti po 10 zlotų nuo valako žemės. 1655 m. bažnyčia apgriauta, netrukus atstatyta ir vyskupo Mikalojaus Slupskio pašventinta 1670 m. 1668 m. minimas Kumpiniškio, arba Bražiškių, klebonijos palivarkas. 1669 m. minima Subačiaus (Kumpiniškio) bažnyčia. Ji buvo medinė, stačiakampė, turėjo 3 altorius. 1674 m. konsekruota. Nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla. Subačiuje 1791–1792 m. kunigavo poetas Antanas Strazdas. 1832 m. bažnyčiai priklausė Budrionių ir Račiupėnų kaimai.

Naujos bažnyčios statybai pradėta ruoštis apie 1873 m., klebonaujant kunigui Januškevičiui. Jo darbą vėliau tęsė kunigas Lipkevičius, vėliau – Pranciškus Staškauskas. 1879 m. prašyta leisti statyti naują mūrinę bažnyčią ir greitai įsibėgėjo bažnyčios statymo darbai. Po pakartotinių prašymų leidimas gautas 1881 m. Pastatytą dvibokštę bažnyčią 1884 m. gegužės 22 d. konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis. 1888 m. išmūryta šventoriaus tvora. 1908–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia labai nukentėjo. Kunigo Pr. Kazlausko rūpesčiu 1925 m. suremontuota, apdengta skarda. 1918 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. Apie 1933–1934 m. vikaro Juozo Bardišausko rūpesčiu pastatyta parapijos salė. Nepriklausomybės metais aktyviai veikė religinės draugijos ir parapijiečiai. 1940–1941 m. įsteigta Subačiaus geležinkelio stoties miestelio parapija. Po Antrojo pasaulinio karo parapijos veikla labai sumenko, sumažėjo gyventojų.

Labai puošni Subačius miestelio bažnyčia: istoristinė, eklektinė, turi raiškių neoromaninio ir neobaroko stiliaus elementų, stačiakampio plano (55x26 m), dvibokštė. Pastato išorė – baltai tinkuota. Fasadas padalytas dviem karnizų eilėmis kartu su bokštais, kurie nežymiai patraukti į priekį. Trečiajame tarpsnyje išryškėja nedidelis frontonas su barokiškai banguotu profiliu. Vidurinė bokštų dalis yra aštuonsienė, šiek tiek grakštesnė. Bokštų stogai – šalmų pavidalo, su stambiais kryžiais.

Vidus 3 navų. Skliautus remia dvi piliorių eilės. Triumfo arka ties presbiterija dekoruota reljefiniais plafonais ir tapytais ornamentais. Įrengti trys mūriniai altoriai.

Didysis Švč. Trejybės altorius puoštas tituliniu paveikslu. Tarp altoriaus kolonų stovi Šv. apaštalų Petro ir Povilo statulos. Altoriaus viršuje kabo paveikslas „Paskutinė vakarienė“, yra angelų skulptūrų.

Dešinėje pusėje stovi Nukryžiuotojo Jėzaus altorius. Virš jo kabo Šv. apaštalų Petro ir Povilo paveikslas. Prie jo – Švč. Jėzaus Širdies statula. Netoli altoriaus, prie pirmosios kolonos yra Šv. Jurgio altorėlis.

Kairėje pusėje yra Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altorius su tituliniu paveikslu, jo viršuje – Trijų Karalių paveikslas, prie kurio stovi Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos statula. Netoli altoriaus, prie pirmosios kolonos yra Šv. Antano altorėlis.

Bažnyčioje yra du kilnojami altorėliai: vienas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Šv. Antano, kitas – Šv. Dominyko ir Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu.

Atlaidai ir šventės 

 

Švč. Trejybės (titulo) – sekmadienį po Sekminių

 

Šv. apašt. Petro ir Povilo – birželio 29 d. (keliama į sekmadienį po 29 d.)

 

Trijų Karalių – sausio 6 d. (keliama į artimesnį sekmadienį) 

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/subacius/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 80,81.

 

 

 

Istorinis - turistinis maršrutas. Rytų Aukštaitijos svieto budintojo, kupiškėno, švietėjo, kunigo Jono Katelės gyvenimo keliu

J KateleKunigo Jono Katelės švietėjiška ir religinė veikla yra susieta su XIX a. antros pusės ir XX a. pirmojo dešimtmečio tautinio sąjūdžio laikotarpiu. J. Katelei didžiausius savo darbus dėl lietuvybės išsaugojimo buvo lemta dirbti, kai vienintelė organizuotai priešinusi jėga, nors ir gi smarkiai nukentėjusi nuo represijų, tuomet buvo katalikų dvasininkija. Švietėjo asmenybė ir veikla suprantamesnė, kai į ją pažvelgiame, to laikotarpio istorinių įvykių kontekste. Jį galima pavadinti – Dievo žodžio skleidėju žemėje, lietuviškų mokyklų kūrėju ir metsenatu, knygnešių rėmėju, lietuviškos spaudos platintoju, vadovėlių leidėju, slaptų organizacijų, vaidinimų organizatoriumi, daraktorių rengėju, „Tėvynės išrinktųjų“ mokytoju. Visą J. Katelės veiklą apibūdina Vytauto Bičiūno žodžiai „ Tačiau jis buvo vienintelis visoj Lietuvoj žmonių dvasios vadovas – iš menkutės Panemunėlio bažnyčios išėjęs dirbti visuomeninio darbo dvidešimčia metų anksčiau, negu didysis popiežius Leonas XII... Taip pat visu dešimtmečiu jis buvo pralenkęs dr. Jono Basanavičiaus „Aušrą“1.

Norinčius plačiau ir išsamiau susipažinti su Rytų Aukštaitijos svieto būdintojo J. Katelės gyvenimu ir veikla kviečiame aplankyti pristatomas vietas.  

              SUVAINIŲ KAIMAS

Suvainiu kryziusSuvainiai (Kupiškio rajonas) - kunigo J. Katelės gimtasi.s kaimas. Šiuo metu kaimas yra beveik išnykęs, likusi viena sodyba. Kairiuoju kaimo pakraščiu vinguriuoja Pyvesos upė. Į ją, dar neįvažiavus į Suvainius, įteka maži upeliukai – Užys ir Pagrįstinė. Netoli driekiasi Daugučių miškas. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą kaimas minimas 1581 metais. Tuo laikotarpiu jame stovėjo 15 dūmų (kiemų). Kai mažajam Jonukui tebuvo 10 metų, Suvainius prijungė prie Kupiškio valstybinio dvaro (1843 m.). Dūmų sąraše randame Salomėjos Petrulytės ir Kazimiero Katelių kiemą. „Kazimieras Kaletė buvo pasiturintis ūkininkas, bemaž beveik nepažinojo baudžiavos, nes Suvainiai ir kaimyniniai su jais Miliūnai buvo karališkieji valstybiniai)“2.

Iš kur kilo J. Katelės gimtojo kaimo pavadinimas? Į šį klausimą atsako kraštotyrininkas Juozas Petrulis „Nuo neatmenamų laikų pas vieno kaimo ūkininką tarnavęs daugiau kaip šimto metų kerdžius Matuzolius. Jis pasakojęs, kai į išdirbtus, išpurentus sodiečių laukus atsibastė kažkokie ponai, teko išsikelti į dirvą išplėšusiems sermėgiams“. Šabarkštynuose, norago nemačiusiuose laukuose, iš jų kiekvienam duodant po valaką žemės. Kadangi tie žmonės buvo kilę iš vieno kelmo, naująjį sodžių pavadino „Svainiai“3

Paleveneles bazJ. Katelė gimė 1831 m. sausio 13 d. Gimimo data nesutampa su Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knygos įrašu: „1831 m. sausio 1 d. Palėvenėlės kapelionas Mykolas Vyževskis Jono vardu pakrikštijo Kazimiero Katelės ir Salomėjos Petrulytės sūnų. Krikšto tėvai – Simona Blėka ir Barbora Jurgio Katelės žmona“. Tai pirmas įrašas 1831 m. Be abejo Katelė gimė 1930 m. gruodžio mėnesio paskutinėmis dienomis, pakrikštytas sausio pirmąją, tačiau tyrinėtojai rėmėsi naujuoju Grigaliaus kalendoriumi“4. Be Jono Katelių šeima sulaukė dar keturių sūnų – Juozo, Amrazo, Jackaus ir Jurgio. Tėvai keturis sūnus sugebėjo išleisti į mokslus. Jonas tapo kunigu, Jurgis veterinaru, Ambrazas ir Jackus miškininkais.

Jonukas dar būdamas 12 metų vaikas, tebelakstė po laukus, ganydamas gyvulius ir dirbdamas ūkyje. Būsimas kunigas pradėjo mokytis tik gerokai paaugęs. „Dirbti labai nenorėjęs. Mėždamas mėšlą, įbesdavęs šakes į mėšlą ir šaukdavęs „Pondiev, prisiųsk smertį“5.

Busimam kunigui su savo šeima teko valgyti sėdint prie stalo, vadinto kelmu. Stalai- kelmai stovėjo beveik kiekvienoje Suvainių ir aplinkinių kaimų trobose. „Šis stalas padarytas iš ąžuolo pašakninės dalies, aukštis – 0,90 cm, skersmuo – 0,80 cm. Stalo viršuje, pačiame viduryje išskaptuotas didelis dubuo, apie 0,27 cm. skersmens, o pakraščiuose maži dubenėliai. Sriuba kartais būdavo įpilama į didįjį dubenį ir iš jo kiekvienas įsipildavo į savąjį. Košę ar mėsą šeimininkė sudėdavo į mažuosius dubenis. Nuo ilgo vartojimo stalas išsiriebaluodavo, net pajuosdavo“6.

Suvainių ir aplinkiniuose kaimuose sodybų vartus puošė „Šulai – skulptūros“, nieko bendro neturintys su religija. „Tie šulai sukonstruoti iš storų ąžuolo rąstų, augaloto žmogaus aukščio“. Varčių – bulvonų mada znočijo (reiškė), kad kiekvieno familia aina iš senybas. Jos buvo taip komponuotos: kairioji (iš gatvės pusės) vaizdavo smagiai nusiteikusį valstietį, apsirengęs rudine, susijuosęs, rankas panėręs į kišenes, ant galvos dėvi šiaudinę skrybėlę. Dešinioji (iš gatvės pusės) – viskuo panaši į kairiąją. Skulptūros rankos ne į kišines suleistos, o priglaustos prie šonų, varčios „nugaroje“ iškalta niša, kurioje būdavo laikomas vartų slenksčio kaištis“7.

KUPIŠKIS

jk1Paskutiniai Kupiškio seniūnijos valdytojai Čertorickiai, vietoj sudegusios 1823 m. pastatė iš akmenų naują mokyklą. Joje pradėjo mokytis karališkų (vėliau valstybinių) valstiečių vaikai.

Pastatas sumūrytas iš lauko akmenų, surištų kalkėmis su įmaišyta akmens skalda. Stogas keturšlaitis, dengtas čerpėmis. Patalpos pritaikytos lankasterio sistemos mokyklai. Kairėje pastato dalyje buvo didelė klasė, o dešinėje du maži kambariai (mokytojo butas), per vidurį driekėsi koridorius, patalpas šildė dvi krosnys. 1824 m. mokėsi jau 60 mokinių. Mažieji kupiškėnai mokėsi rusiškai ir lietuviškai.

Kupiškio m. parapinėje mokykloje 1844-1845 m. mokėsi ir J. Katelė. Būsimas kunigas žinojo, kad jo gimtojo krašto valdytojai didikai Čertoriekiai puoselėjo lenkiškas tradicijas. Tai jį paskatino gerbti šios šalies kultūrą. „Vis dėl to ji neišrovė iš jo širdies tėvų namuose įgytosios meilės savo žmonėms ir gimtajam kraštui“8.

PANEVĖŽYS

jk6Šešiolikos metų jaunuolis iš Kupiškio nuvyko mokytis į Panevėžio bajorų mokyklą. Tuo laikotarpiu Lietuvos mokyklose jaunimas buvo mokomas ir auklėjamas lenkų kultūros įtakoje. „Šiuo atžvilgiu ne kitokia buvo Panevėžio bajorų mokykla“9.

Panevėžio bajorų mokykloje mokiniai baigdavo penkias klases. Mokėsi tikybos, lenkų, lotynų, rusų ir slavų kalbų, aritmetikos, algebros, geometrijos, visuomenės ir rusų istorijos, paišybos, pasirinktinai vokiečių arba prancūzų kalbas. Jonas Katelė pasirinko vokiečių kalbą.

Panevėžyje, naujai pastatytuose mokyklos rūmuose, kupiškėnas mokėsi 1848-1852 m. Šiame mokslo židinyje mokiniai gaudavo aukštą, visapusišką išsilavinimą. Bajorų mokyklą baigė Stanislovas Didžiulis, poetas Antanas Vienažindys, žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis.

                                                                  VARNIAI

jk8Motinos troškimo skatinimas J. Katelė pasirinko dvasininko kelią 1853-1855 m. mokslus tęsė Varnių kunigų seminarijoje. Seminarijos rektoriumi dirbo vyskupas Mykolas Valančius. Jis iš pagrindų reformavo seminarijos veiklą, stengėsi ugdyti pažangius klierikus, ėmė telkti apie save lietuvių raštijai jau nusipelniusius ir šioje srityje galinčius pasižymėti žmones. Tačiau jis stipria ranka šalino ir blogus įpročius, įvedė griežtą tvarką ir drausmę, pakeitė seminarijos įvaizdį, pats rodė tvarkos ir stropumo pavyzdį. Per M. Valančiaus 12 vyskupavimo metų Varniuose į kunigus buvo įšventinta 333 klierikai.

„Katelė per dvejus metus, sėkmingai išėjęs kursą, 1855 m. lapkričio 17 dieną, Valančiaus koplytėlėje, įšventinamas į kunigus.10

1850 m. prie Žemaičių vyskupijos prijungus Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalių dekanatus, reikėjo naujų ir veiklių kunigų. Kasmet Varniuose mokydavosi apie 100 klierikų. Pasitikėdamas savo seminarijos mokiniais vysk. Valančius juos skyrė į naujas vietas. Vienas iš jų buvo ir naujai išvežtas kunigas J. Katelė. Nėra abejonės, kad mokytojo ir vyskupo M. Valančiaus veikla imponavo jaunam kunigui. Čia jo įvairiapusių pastangų saugoti gimtąją kalbą ištakos. 

NAUJAMIESTIS (PANEVĖŽIO RAJONAS) 

jk5Jaunas vikaras J. Katelė į Naujamiestį atvyksta 1859 m. viduryje. Tuo metu Naujamiesčio Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje dirbo nusenęs klebonas Vincentas Šurevičius. Valančiaus mokiniui teko dirbti tik pusė metų – iki 1859 m. pabaigos.     

                                               JŪŽINTAI (ROKIŠKIO RAJONAS)

jk3Jūžintai – vėl nauja ir trumpo laiko darbo vieta. Čia jis dirbo nuo 1860 m. pradžios iki 1861 m. vasario 18 d.Jūžintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia yra vienintelė Baltijos šalyse, po kurios stogu veikė vienuolynas. Čia buvo įkeldinti reguliarieji atgailos kanauninkai. Jie nešiojo baltus abitus ir gyveno celėse po vieną. Celės yra vakarinėje bažnyčios dalyje, už presbiterijos. Lipant laiptais į bokšto pastogę išsidėsčiusios viena virš kitos. Celėse interjeras skurdus – stalas, gultas, Rožinis ir plakimosi rykštė. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė 1832 m. Prieš atvykstant J. Katelei į Jūžintus jau buvo praėję dvidešimt aštuoni metai nuo vienuolyno uždarymo.

 

 

                                       DUSETOS (ZARASŲ RAJONAS)

jk2„Į visas puses blaškomas“, kaip teigė pats J, Katelė, nuo 1861 m. vasario 18 iki kovo 4 d. jis dirbo Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje. J. Katelei Šv. Mišias laikyti ir kitas religines apeigas atlikti reikėjo medinėje bažnyčioje . Ji buvo kryžminio plano, dvibokštė, turėjo 6 altorius. Šalia jos buvo mūrinė varpinė, kurios pirmame aukšte įrengta koplyčia su altoriumi. Apie J. Katelės buvimą Dusetose liudija įrašyti pirmieji metrikai. Su juo kartu dirbo kun. Antanas Petrauskas ir vikaras Norbertas Dabševičius.

                 ZARASAI

jk9Kokia kun. J. Katelės perkėlimo į Zarasus priežastis istoriškai neišaiškinta. 1861 m. J. Katelei atvykstant į Zarasus buvo pradėta statyti Švč. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (1859-1862 m.). Dievo namus pradėjo statyti kun. P. Staškauskas, o baigė kun. M. Skorupskis. Statybos darbai vyko greitai, nesilaikant reikalavimų. Naujoji bažnyčia pradėjo skylinėti ir ketino griūti, bet nesugriuvo. Matyt ne taip blogai buvo pastatyta.

Gal vykstant bažnyčios darbams kun. M. Skorupskiui reikėjo pagalbininko? Be to savo bendramokslį jis gerai pažinojo. Kun. M. Skorupskio pastangomis kupiškėnas iš Dusetų perkeliamas į Zarasus.

Zarasuose aktyviai veikė 1863-1864 m. sukilimas. Miestas tapo maištininkų centru. Čia buvo įkurtas sukilėlių komitetas, kurio nariu buvo ir J. Katelė. Numalšinus sukilimą mieste buvo pastatytos kartuvės, miesto kalėjimas pilnas sukilėlių. Kun. J. Katelė juos lankė, klausė išpažinčių, labai sielvartavo. Jis buvo šiurpių egzekucijų liudininku, matė ir girdėjo apie ištisų sodžių ištrėmimus, o likę sukilimo dalyviai buvo persekiojami, drausta net vilkėti gedulo drabužius. Ypač jis išgyveno draugo kun. M. Skorupskio tremtį į Sibirą.

1864 m. kunigas skiriamas Zarasų Švč. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios administratoriumi. Nors neturime žinių apie kun. J. Katelės veiklą žmonių tarpe Zarasuose, tačiau galime daryti išvadas, kad vyskupo M. Valančiaus pavedimus stengėsi įgyvendinti kiek leido politinė, socialinė ir ekonominė aplinka. Už tai galėjo būti skundžiamas. Be to mėginta jį apkaltinti dėl netinkamai atliktų bažnyčios statymo darbų.

Kunigo iškėlimo priežastis į nuošalų Panemunėlį turėjo būti priešiškumas mūsų valdžiai, o ne bažnyčios statymo darbai.

                                                              PANEMUNĖLIS

jk7„Žvarbų 1872 m. lapkričio mėn. vakarą prie Panemunėlio klebonijos sustojo lagaminų ir ryšulių prikrauti du poriniai vežimai. Apsirengęs pailgu milo paltu, briedkailių kepure, apie keturiasdešimties metų vyras kartu su vežikais nešė į vidų sunkius lagaminus“11.

Dalis panemunėliečių žinojo, kad naujasis klebonijos šeimininkas – kupiškėnas, atvykęs iš Zarasų. Panemunėlio krašto žmonės nenujautė, kad naujasis kunigas suras kelią į beveik kiekvieno tikinčiojo širdy. Prisiminimuose parapijiečiai prisimena, kad tik sugebėjimas išgirsti ir suprasti kiekvieną leido pasiekti tokių puikių švietimo darbo rezultatų.

Panemunelio mokyklaPanemunėlis – niekuo nepasižyminti vieta. Dvarą nuo medinės bažnyčios skyrė pratekanti Nemunėlio upė. Miestelyje, netoli gražios L formos klebonijos, glaudėsi K. Bulovo rūmas, netoliese stovėjo ilga Žvėryno troba. Bažnytkaimio pagrindinės aikštės šone buvo rusų pradžios mokykla, o prie jos kaip šmėkla kėpsojo ubagų trobelė. Apie 1912 m. prie mokyklos parapijiečiai pastatė špitolę. Į dvarą nuo bažnyčios vartų vinguriavo kelias. Tik pakilus ant kalno, už aukštų parko medžių galėjai įžiūrėti didelius rūmus. Dvarui priklausė ledainė, keli tvartai, svirnas, klojimas, kumetynas, ir t.t... Miestelio kelių sankirtoje kėpsojo smuklė ir arklių laikymo vieta.

 

 

 

Vaizgantas jpgSujudinęs žmones, įgijęs meilę ir pasitikėjimą, tik po pusantrų metų buvimo Panemunėlyje kasdien pradėjo lankyti parapijiečius. Lietuvybei išsaugoti kun. J. Katelė sugalvodavo įvairiausių gudrybių. „Jis kviečia sekmadieniais rinktis šventoriuje klausytis tikybinio turinio skaitymų ir pranešimų“12. Atvykęs pirmiausia įvedė gegužines pamaldas, prigrasydavo motinoms vaikus mokyti skaityti ir rašyti, tik tada prileisdavęs prie pirmos komunijos. Beveik su kiekvienu vaiku pakalbėdavo ir pavaišindavo barankomis. „Jis būdavo, atlikdavo mišias ir eina vaikų mokyti. Į klebonijos kiemą susirinkdavo pulkas vaikų pasimokyti. Žiūrėk prie bažnyčios pasisukinėsi – tai saldainių, tai bandelę, ar knygą gausi“13.

Apsuptas vaikų būrio prie didžiosios liepos klebonijos kieme, kunigėlis mokė smėlyje rašyti raides. Atlikti darbai tik nedidelė dalelytė išartame lietuvybės išsaugojimo dirvone.

Tais laikais slaptas vaikų mokymas buvo ne naujiena, tačiau Panemunėlio parapijoje dėka slaptų mokyklų steigimas, įgavo sisteminį pobūdį, kokio jokioje Lietuvos parapijoje tada dar nebuvo. Slaptas mokyklas steigė kiekviename kaime pas labai patikimus parapijiečius. Pirmieji kunigo paruošti daraktoriai klebonijoje mokė rašyti ir skaičiuoti. Pramokus šių dalykų buvo dėstoma tikyba, istorija, geografija. Labai trūko knygų ir kitų mokymo priemonių. Knygų parūpindavo kunigo draugai. Klebonijoje knygos buvo verčiamos iš lenkų kalbos ir platinamos. Skaičiavimo mokslui turėdavo lenteles, grifelius ir specialias lenteles. Geografijai naudotas gaublys ir žemėlapiai. Mokslas mokykloje trukdavo trejus metus. Kiekvieną šeštadienį mokiniai turėdavo parodyti savo darbus. Vargu ar be kunigo paramos Panemunėlio parapijoje būtų taip ilgai veikusios slaptos mokyklos. Jis jas rėmė „nemokamai popierių, rašalą, plunksnas, plunksnakočius, liniuotes ir net knygas dalindamas“14. Vyskupas M. Paliulionis yra sakęs, kad rašomai medžiagai ir knygoms geradaris yra išleidęs per 3000 rublių.

Knygnešių veiklą savo parapijoje švietėjas ėmėsi organizuoti jau nuo 1873 m. Knygoms gabenti jis turėjo ištikimų žmonių ratą. Panemunėlio neaplenkė Kazimieras Ūdra, Jonas Šemeta, Vincas Kazlauskas, Jonas Rimša ir kiti.

Atvykę knygnešiai pirmiausia užsukdavo į kleboniją. Bet ten knygos nebuvo laikomos. Daugiausiai knygų buvo slepiama klebonijos polivarke Naujikuose. Pastebėjus, kad rusų žandarai taisosi daryti kratą, knygos būdavo užkasamos žemėje, išmėtomos po apylinkę, padedamos kaimyninių sodžių daržinėse. Kita knygų slėptuvė – špitolė. Reikalui esant, knygas slėpdavo klebonijos rūsio akmeninės sienos skylėje, pirtyje, Nemunėlio upės pakrantėse, įrengtose slėptuvėse. Knygas platino ir slėpė K. Bulovo parduotuvėje, dvaro kumetyne, Moškėnuose esančio eigulio Kupečio trobelėje.

Iš Panemunėlio knygos iškeliaudavo į Kupiškį, Rokiškį, Skapiškį, Jūžintus, Kamajus ir t.t...

Tautiška vietos visuomenės ir atvažiuojančio jaunimo veikla pranoko paties kunigo lūkesčius. Iš Mintaujos gimnazijos kartu su panemuneliečiu Juozu Kubiliumi atvykdavo vikaras Juozas Tumas, Jonas Jablonskas, mokiniai Antanas Smetona ir Juozas Tubelis. Jaunimas ėmėsi naujos veiklos. 1893 m. pavasarį Naujikų palivarke įvyksta pirmojo slaptojo vaidinimo „ Nepadėjus nėr ko rast“ premjera. Pjesę sukūrė Vaižgantas. Spektakliai vyko Naujikuose, Panemunėlio dvaro klojime. Vyko jie beveik visuose aplinkiniuose kaimuose. Žiūrovai į spektaklius buvo įleidžiami nemokamai. „Spektaklių išlaidas apmokėdavo dažniausiai vienas kun. J. Katelė“15.

1897 m. Panemunėlyje pradėjo veikti draugija „ Žvaigždė“. Tikslas – turėti nuolatinį knygynėlį ir duoti nariams jas skaityti. Draugijos nariai užrašinėjo pasakas, kitą tautosaką ir siuntė dr. Jonui Basanavičiui.

Artimai Aukštaitijos svieto budintojas bendravo su Maironiu. Spėjama, kad klebonijoje gimusi trilogija „Kęstučio mirtis“ I d. Panemunėlio klebonijoje lankėsi prel. A. Jakštas-Dambrauskas, dr. K. Jokantas, prof. M. Riomeris, prof. P. Matulionis. „Panemunėlio klebonijos kiemas vasaros matu panašėjo į skruzdėlyną. Visi čia turėjo reikalų. Į sekmadienines mišias susirinkdavo daug žmonių, bažnyčioje grodavo orkestras, giedodavo choras.“16.

J. Katelė buvo pavyzdingas ūkininkas, nors to darbo labai nemėgo. Jo rūpesčiu pastatyta nauja klebonija, tvartai, pirtis, ledainė, polivarko pastatai Naujikuose. Jono Šarkausko paskatintas nukasė terasomis Nemunėlio krantą, užveisė didelį sodą ir įkūrė bityną. Labiausiai J. Katelė mėgo arklius. Nuo Panemunėlio iki Panemunėlio geležinkelio stoties buvo 3 kilometrai. J. Katelė į stotį važiuodavo tik tada, kai traukinys būdavęs ties miesteliu. Sėda į ratus ir kartu su traukiniu būdavęs stoty. Iš ten pasiimdavo, ko labiausiai laukdavęs.

Nuo 1904 m. J. Katelės sveikata nuolat silpnėjo. 1906 m. iškilmingai buvo atšvęstas jo kunigavimo 50-metis. Vyskupas, bendramokslis M. Paliulionis pakėlė kunigą garbės kanauninku. Geriausias jo draugas mokinys J.Kubilius su kitais bendražygiais iškilmių proga įteikė albumą su mokinių padėkos parašais.

1908 m. gegužės 8 d. pavakarę kunigas amžiams užmerkė akis. „Suskambėjo graudūs laidotuvių varpai, kviesdami atiduoti mirusiajam seneliui paskutiniąją, tikrai užpelnytą pagarbą. Į laidotuves susirinko ne tik apylinkių žmonės – suvažiavo daugelis iš tolimų vietų“17. Palaidotas kanauninkas Panemunėlio Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje.

kateles kapasKun. J. Katelei bendražygiai nutarė pastatyti paminklą. Šiam kilniam darbui sudarytas komitetas. Komiteto pirmininku išrenkamas kun. J. Budrikas. Tačiau J. Budrikas statybą užvilkino. Tai supratę komiteto nariai, dvarininko K. Sventeckio vadovaujami patys pastatė paminklą ir iškilmingai jį pašventino. Ant švietėjo kapo antkapio užrašyta „Jis buvo dievo ir žmonių mylimas, jojo atmintis palaiminta“.

Amžinoji kunigo J. Katelės dovana panemuneliečiams – 1898-1911 m. statyta neogotikinio stiliaus bažnyčia. Kai švietimo darbai buvo pakankamai plačiai išplėtoti, kun. J. Katelė sumanė statyti didelę mūro bažnyčią. Senoji bažnyčia, statyta 1792 m. buvo ankšta ir baigė griūti.

Bažnyčia suprojektavo 1894 m. Rygoje gyvenęs inžinierius Vyganovskis. Sąmata siekė 35000 aukso rublių. Kun. J. Katelė žinojo, kad reiks milžiniškų parapijos, jo žmogiškųjų ir finansinių lėšų. Bažnyčios statybos darbai su pertraukomis tęsėsi trylika metų.

Naujajai Dievo šventovei vieta parinkta už senosios bažnyčios, į miestelio aikštės pusę. Prieš pradedant vykdyti statybas išrinktas komitetas. Bažnyčios statymo komiteto pirmininku tapo Laukupių kaimo ūkininkas Juozas Tubelis (ministro pirmininko J. Tūbelio tėvas). Jis sumokėjo už dvi eiles tašytų akmenų pamuraukos padėjimą (800 rub.). Nuo pat pirmos statybų dienos iš visų parapijos kaimų važiavo vyrai su arkliniais vežimais, kuriuose vežė laukuose surinktus akmenis. 1900 m. dvarininkas Kazimieras Sventeckis nemokamai už geležinkelio, Tindžiūlių kaimo gale, skyrė 3 ha žemės. Čia parapijiečiai vežė molį, pastatė degimo krosnį. Plytinės darbui vadovavo Otas Širvydas. Širvydų šeimai gyventi prie plytinės buvo pastatytas nedidelis namelis. Be to namelis tapo lietuviškos spaudos slėpimo vieta.

Į Cigelnę (taip vadinama plytų degimo vieta) iki rudens priveždavo molio, kad per žiemą gerai įšaltų ir būtų glitus, raudonas ir tvirtas. Pavasarį atšilusį molį minkydavo kojomis, paruošdavo, išdžiovindavo, degdavo plytas. Taip pat čia smulkindavo kalkakmenius ir gamindavo kalkes.

Kun. J. Katelės spėjimai pasitvirtino. Reikėjo vis daugiau pinigų. Vikaras Povilas Dogelis važinėjo po parapiją ir rinko aukas. Taip pat aukas rinko Amerikoje gyvenę parapijiečiai, tikintieji visoje Žemaičių vyskupijoje. Darbais rūpinosi ir juos prižiūrėjo pats kun. J. Katelė. Nuolatos tekdavo skolintis.

Mirdamas Panemunėlio parapijos geradaris paliko savo „mantą“, bibliotekoje esančias knygas ir pinigų skolas. „Už šį palikimą jo ilgametė šeimininkė, brolio Juozo dukra Elžbieta Katelytė, apmokėjo apie 1200 rub. Kun. J. Katelės skolų“18. Pardavus jo likusį turtą buvo sumokėta apie 600 rub.

Nors labai sunkiai buvo statoma naujoji bažnyčia, bet jos grožis susilietęs su žalių medžių šakomis ir mėlynu dangaus skliautu prilygo stebuklui.

Panemunėlio Šv. Juozapo bažnyčia – trijų narų, su keturkampiu bokštu ir iš jo atsišakojusioms dviem smailėmis. Tai vienintelė bažnyčia Lietuvoje turinti viršuje dvišakes smailias ir simbolizuojanti Liublino uniją. Bokštų išsišakojimų vietoje matosi už J. Tūbelio lėšas nupirkta ir pastatyta Šv. Juozapo statula.

Panemunėlio Šv. Juozapo bažnyčia stačiakampio plano 42x18,3 m. dydžio, bokšto aukštis 52 metrai. Iš pradžių stogas buvo uždengtas čerpėmis, tik vėliau skarda. Vidurinės novos gale erdvi presbiterija, o šonų novų galuose – zakrastijos. Iki 1915 m. buvo trys varpai, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais išvežti. Per karą subyrėjo Dievo namų langų stiklai. Sudėti iki 1923 m.

1911 m. gegužės 8 d. (kun. J. Katelės mirties diena) naująjį statinį apžiūrėjo gubernijos architektas N. Andrejevas. Bažnyčia buvo pastatyta nenukrypus nuo projekto. Naująją Panemunėlio Šv. Juozapo bažnyčią 1911 m. rugsėjo 17 (30) d. iškilmingai pašventino poetas Maironis.

Didžiajame altoriuje J. Tūbelio lėšomis centre pastatyta Šv. Juozapo, o šonuose Šv. Petro ir Šv. Povilo statulos. Dešiniame novos gale Šv. Antano altorius įrengtas Marijonos Bitinienės lėšomis savo sūnaus, žuvusio Pirmajame pasauliniame kare, atminimui.

altorius 1Kairės novos gale 1931 m. Šalčiaus lėšomis žmonos Emilijos Tūbelitės atminimui įrengtas Šv. Martyno altorius.

Paslaptingos šviesos pripildo kuklūs langų vitražai. Vitražams lėšas aukojo dvaro tarnai. Izidorius Vaitoška ir Marijona Bimbaitė, Martiniškėnų kaimo jaunimas.

Bažnyčia akmenine tvora buvo aptverta 1930 m. už nuolatinio bažnyčios metsenato J. Tūbelio lėšas. Aplink akmeninę tvorą susodinti medžiai – kaštonai ir liepos. Tarp K. Bulovo namo ir bažnyčios tvoros buvo iškastas šulinys. Iš jo vandenį semdavo viso miestelio gyventojai ir į Šv. Mišias atvykę parapijiečiai.

Mažame miestelyje sekmadienių rytais prieš Šv. Mišias ar išėjusiam parapijiečiui į amžiną poilsį skamba 1754 m. meistro Gustavo Miorko išlietas varpas. Manoma, kad 1832 m. į Panemunėlį jis pateko už uždarytos ir vėliau paverstos stačiatikių soboru Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje. Į šią parapiją patekęs sudėtingu keliu – per Maskvos karinius sandėlius.

varpasNuostabusis varpas Antrojo pasaulinio karo metais smarkiai sužalotas – jo viršutinė dalis nuskelta. Sprogimo pėdsakai žymūs pietinio bokšto dangoraižyje, kuris permūrytas. Varpas yra pavadintas Pranciškumi Ksaveru, vieno Jėzuitų ordino steigėjo, misijų Indijoje ir Japonijoje kūrėjo atminimui. Varpo skersmuo 126 cm., o aukštis 102 cm. Meno kūrinys turi didelę istorinę, meninę, technologinę vertę.

Pakeliaukite kupiškėno, švietėjo, kunigo Jono Katelės gyvenimo keliu. Pajusite ir sužinosite koks tai buvo didis žmogus, visuomenės švietėjas, jos gerovės kėlėjas. Nors anot amžininkų, atrodydavęs piktokas, paniuręs, bet šventai – nušvinta malonia šypsena, suskamba garsus juokas, lakus sąmojis ir iš lūpų liejasi skambi lietuvių kalba. Dėl gražiausios gamtos dovanos – savosios kalbos jis paaukojo visą savo gyvenimą. J. Katelės žodžiai „lietuviškas žodis kvepia“ tebūna lietuvybės gyvasties pagrindas.

 

PANAUDOTŲ ISTORINIO TURISTINIO MARŠRUTO RENGIME

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934 p.246;

2. Ten pat, p.4;

3. Petrulis J. „Dėdės Andriulio atsiminimai“, Nacionalinė Lietuvos M. Mažvydo biblioteka, retų knygų ir rankraščių skyrius, F.127, saug. Vnt. 120 1. 3;

4. Vasiliauskienė A. Lietuvos valsčiai „Kupiškis“, 2016 p.558;

5. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934. P. 5;

6. Petrulis J. „Pasakoja Povilas Alekna“, Nacionalinė Lietuvos M. Mažvydo biblioteka, retų knygų ir rankraščių skyrius, F-127, saug. vnt. 132. P. 10;

7. Ten pat, F 127, saug. vnt. 1733 p. 12;

8. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934 p. 37;

9. Ten pat. p. 37;

10. Ten pat. p. 35;

11. Laurinaitis V. Liaudies švietėjas, Panevėžio tiesa 1989.02.16;

12. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“ p. 135;

13. Bagaslauskienė M. Prisiminimai. KEM B-17 p.16;

14. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934 p. 167;

15. Ten pat, p.234;

16. Rokiškio krašto muzieju, B 97, p.12;

17. Bičiūnas V. „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, 1934, p.241;

18. Ten pat. p. 191.

NUOTRAUKŲ METRIKOS


1. Kun. Jonas Katelė. Apie 1902 m.

2. Suvainių kaimo kryžius ir atminimo akmuo. Kryžius statytas 2012 m. Meistras Edmundas Biškauskas. Ant metalinės lentelės, pritvirtintos prie kryžiaus, užrašyta: KRYŽIUS MŪSŲ PAGUODA. Akmuo pastatytas 2006 m. Meistras Henrikas Orakauskas. 2015 m. KEM.

3. Kupiškio r. Palėvenėlės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

4. Kupiškio etnografijos muziejus. 

5. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija.

6. Varnių kunigų seminarija.

7. Naujamiesčio Šv. apaštalo Mato bažnyčia.

8. Rokiškio r. Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

9. Zarasų r. Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia.

10. Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.

11. Rokiškio r. Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčia. 

12. Rokiškio r. Panemunėlio septynmetė mokykla. 1957 m. (Buvusi klebonija, kurioje 36 m. gyveno kun. J. Katelė).

13. Juozas Tumas Vaižgantas. Nuotrauka gauta iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų.

14. Kanauninko J. Katelės kapas Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios šventoriuje. 2006 m. 

15. Rokiškio r. Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios Didysis altorius.

16. Rokiškio r. Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios G. Miorkio varpas. Lotyniškos eilės, šlovinančios šv. Kazimierą Ksaverą. 

 

Šiaurės Rytų Lietuvos piliakalnių žiedas

1

lan2

lan3

lan4

lan5

lan6

lan7

lan8

9r

lan10

 

 

Aktorės Unės Babickaitės – Graičiūnienės gyvenimo keliu Kupiškio krašte

„Unės Babickaitės asmenybė traukia savo paslaptingumu, kažkokiu ypatingu dvasios švytėjimu. Pasak teatrologo Donaldo Stikulio Unės Babickaitės sceninė veikla ir gyvenimas apgaubtas įvairių pasakojimų, bet išlieka lyg gyva teatro legenda“ – rašė Loreta Tikuikienė.

Jeigu pageidaujate išsamiau susipažinti su garsios Babickų šeimos istorija, atvykite į Kupiškį ir kartu pakeliaukime aktorės vaikščiotomis vietomis.

Garsiosios Babickų šeimos pradžia – atokus Laukminiškių kaimas, čia, Jurgio Babicko ir Agotos Graičiūnaitės Babickienės šeimoje 1897 m. balandžio 18 d. gimė Uršulė. Tėvai jai davė močiutės vardą. Unė susilaukė dar trijų brolių Vytauto (1899 m. liepos 19 d.), Kazio (1901 m. gegužės 7 d.), ir Petro (1903 m. gegužės 12 d.)

Unės tėvelis Jurgis Babickas vedė našlę Oną Katelienę su dviem mažais vaikais Feliksu ir Ona. Našlė buvo turtinga – turėjo pusę valako žemės. Ieškojo vyro, jauno, sveiko, su ne mažiau keturiais šimtais carskų rublių.

Pageidaujamo vyro įvaizdį atitiko gretimame Gindvilių kaime gyvenęs Jurgis Babickas. Ona Katelienė davė jam surašytą lapą, kuriame pripažįsta gavus iš jo 400, kuriuos išeidamas galės išsivežti.

Po vestuvių Jurgis Babickas nupirko dar pusė valako žemės, pastatė naują gryčią su plačiais langais, raižytom uosio durim. Visų uždirbtų pinigų Jurgis neišleido iš savo rankų. Jurgis su našle sugyveno dar du vaikus Joną ir Elzbietą.

troba

Nuotraukoje plenero "Meno aukštybių siekiančioji" dalyviai prie Babickų trobos, dabar Laukminiškių k. muziejus. 

Našlė pačiame vidurvasaryje iškeliavo į amžinybę. Kodėl jauna, graži, raštinga mergina Agota Graičiūnaitė iš Pajuodupio kaimo ištekėjo už našlio Jurgio Babicko? Amžininkai mena, kad Jurgis buvo tikras kaimo ąžuolas – aukštas, tvirtas, sugebėdavo suvaldyti net nedresiruotus žirgus. Dažnai lankydavosi Japuodupės dvare. Gal ir krito Agotai į akį, kad sutiko tekėti už našlio su keturiais vaikais.

Šeimos nelaimė – posūnis Feliksas Katelė. Mirtinai prisigėręs praskėlė galvą policininkui, žydui ir kitiems. Jis neigė Dievą, nemokėjo nei skaityti nei rašyti sudaužydavo visus indus seklyčioje. Tėvai turėjo sugebėti išgyventi su siautėjančiu posūniu. Ypač buvo sunku Agotai, kuri augino dar ir savo keturis vaikus.

Unės vaikystė nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Motina liepdavo kalbėti daug poterių. „Tupiu serbentų krūme, viena ranka braukiu serbentų šakelę, kita ranka vartau rožančiaus burbuliukus. Vieną dieną man betriūsiant pamačiau atskrendant plaštakę, ji nusileido ant mano rankos, bet turbūt pamatė katę, pašoko ir nuplasnojo tolyn. Drugelis nutūpė ant kryžiaus, aš nedrįsau jo liesti. Tik išgirdau „Jėzus Marija, Juozapai šventas ū-ū-ū“ pašokau persigandus ir negaliu suprasti kas atsitiko“- rašo Unė Babickaitė. Pasirodo, Unė drugelį atsivijo iki kapinių ir ten užsnūdo.

Pirmuosius mokslus mažoji Unė pradėjo Gabriūnų gryčioje. Užteko tik vieno karto „Učitėlius“ liepė dideliam bernui Juozapui Švelniai užkelti mergaičiukę ant stalo. Viena ranka paėmė Unę už kalnieriaus, o kita už kojos ir uždėjo kaip ąsotį ant stalo. „Učitėlius“ liepė paimti elementorių ir vedžiojant pirštu kartoti: a – ba – ab, c – a – az. Toliau skaityti, o vėliau rašyti mokė motina, teta Ona ir Alizavos kunigėlis.

Penkerių metų sulaukusi Unė, mokslų tęsti išvyksta į Kupiškio kleboniją. Klebonijoje gyveno krikštamotė Ona. Ten mažoji Uršulytė patyrė skaudžių išgyvenimų. Didžiulės špitolės antrame aukšte būsimoji aktorė gulėjo viena. Klaidžiodama po špitolės antrą aukštą  tarp įvairių griozdų surado davatkos Damulės karstą. „Ryte atsikėlusi turėdavau sakyti „Atsimink mirtį“. Kasdien turėdavau gulėti kryžiumi. Bažnyčioje klūpodavau ištisas trejas mišias iki raibulių akyse. Už netiksliai išmoktą naują maldą aš turėdavau nejudėdama stovėti dvokiančiame rūsyje“ – prisimena aktorė.

Jurgis Babickas mirė 1909 m. Dar prieš tai paaugę posūniai ir podukros išvarė Jurgį Babicką su visa šeima, bet neatidavė jokios dalies, Babickai apsiėmė už pusės duoti užleistą Kepuriškių dvarą – senutės lenkės nuosavybę. Tėvai į laukus išeidavo prieš švintant, o grįždavo sutemus. Tik metus tame dvare šeimyna ištvėrė. Tėvai grįžo į Laukminiškius, išsinuomojo Ramusienės pusę valoko. Tėvas mirė nuo sunkaus darbo. Palaidotas Laukminiškių kapinėse (1858-1909). 1957 m. pabaigoje Unė atnaujino tėvo kapą – paminklo viršutinėje dalyje pritvirtino nežinia iš kur įgytą Kristaus galvą.

babicko kapas

Nuotraukoje Jurgio Babicko kapas.

Mirus Jurgiui Babickui motina su keturiais vaikais atvyko gyventi į Kupiškio miestą. Artimieji motinai išrūpino valytojos darbą, neseniai pastatytoje dviklasėje mokykloje. Mokyklos vedėjas leido gyventi naujo pastato salkoje. Unei teko mokytis ir senojoje mokykloje, kurią vadino „Načialnaja škola“. Besimokydama Kupiškyje pradėjo dainuoti chore, deklamuoti, vaidinti vakarėliuose.

mokykla

Nuotraukoje plenero dalyviai prie klebonijos.

Baigusi mokslus Panevėžyje ir negavusi darbo Unė nuėjo pas Kleboną Kripaitį ir paprašė motinai pasakyti, kad inspektorius ją skiria dirbti mokytoja į Sankt Petreburgą. Unės prašomas klebonas taip ir pasakė. „Keista, motina nei kiek neapsidžiaugė: tačiau neturėdama lėšų suruošė dideles išleistuves“- prisiminė Unė. Anksti atvykusi į Kupiškio geležinkelio stotį, rado didelį būrį jaunimo. Juos dėdė Starkus pavaišino visais Kupiškio stoties bufete buvusiais saldainiais. „Šypsodamasi žiūri pro vagono langą, stengiuosi praslysti žvilgsniu pro mirtinai mamos išbalusį veidą. Deduos nematanti verkiančių mažų berniukų, kapeliono. Sudie, o krūtinėje širdis daužosi ir norisi šaukti: „Mama, brangioji, mylimoji, atleisk mano būdą! Aš tave myliu, myliu visa esybe, aš tave apgavau“ – Prisimena Unė Babickaitė. Tai buvo 1914 m. pavasaris.

Į Lietuvą Unė grįžo tik 1918 m. ir aplankė savo mamą Kupiškyje. Ji papasakojo, kad yra ne tik mokytoja, bet ir artistė. Motinai labai nepatiko. Balys Sruoga sužinojęs, kad Unė svečiuojasi Kupiškyje, suskato jos aplankyti.

„Vieną vidurdienį visi kupiškėnai išbėgo į povartes, prilipo prie langų – pasižiūrėti praėvo, pranašo Antikristo“ – taip rašė pati Unė. Iėjęs į mokyklos kiemą ir paklausė kur gyvena jo draugė. Unę iš salkos pašaukė Jakučių tarnaitė. Unė greitai suprato kas pas ją atėjo. Ji norėjo su rašytoju supažindinti motiną. Motina atbėgo išbalusiu veidu ir tarė:

- „Tamsta apjuokinai mano dukrelę prieš svietų. Kam tamsta taip apsikarstęs“.

B. Sruoga stovėjo netardamas nei žodžio. Unė Babickaitė paprašė Jakutienės įleisti svečią į vidų ir pavalgydinti. Smalsumo vedamos pas Jakutienę atėjo motina su teta Ona. Balys skaitė savo mylimajai dedikuotą kūrinį „Dievų takais“.

- „Turėk sąžinę, ponaiti, negėdyk jos prieš svieto akis. Jos nuodėmių neskelbk viešai. Iš gražaus vardo, švento vardo Uršulė, jos mylimos senelės vardo tu padarei nežinomą ir nešventą Unę“- verkdama kartojo motina.

B. Sruoga stvėrė sąsiuvinį, sulankstė ir dairėsi kur išmesti. Unė maldavo atleisti.

„Lydėjau aš jį per visą miestelį. Jaunas lieknas įkvėptas pranašas pasiramsčiuodamas berželiu, juoda plati žemę siekianti pelerina plaikstėsi nuo rudens vėjo. Gintaro karaliai švytėjo ant jo atsegto kaklo.“- savo dienoraštyje rašė aktorė. Draugai atsisveikino prie Lėvens upės.

jauki namas

Nuotraukoje plenero dalyviai prie Jakučių namo.

Grįžusi iš Sibiro, Paryžiaus salonų ponia nei vieno poeto ar dainininko mūza, žmonėms atrodė, labai paprasta. Aplankydavo Jakučius, Alizavoje dirbantį kunigą Joną Jakutį, Anelę ir Emiliją Plačenytes gyvenusias Byčiuose.

Gimtuosius Laukminiškius palikusi 7 metų mergaitė juos pamatė po 55 metų. Aplankydavo pažįstamus, vaikščiodavo po laukus.

Laukminiškiuose prasidėjo Unės kelias, O Palėvenėje užsibaigė. Paskutiniais gyvenimo metais ji pajuto vienatvę, labai liūdėjo Sibire mirusio vyro. Kas ją palaikė? Tik gimtinė ir čia palaidota motina?

Prieš mirtį buvo įsigijusi kraštiečio Juozo Kėdainio du betoninius reljefus – „Dievo motiną“ ir „Angelą“. Juos pagal skulptoriaus rengtas formas Kupiškyje išliejo Jonas Jakutis. „Dievo motina“ apie 1940 m. buvo pastatyta Palėvenėje ant pastamento, kuriame išrašytas posmas“

Lėkit lėkit paukštužėliai,

Į dangišką skliautą,

Pasakykit motinėlei,

Mano širdies skausmą.

Žinodama, kad niekada nesuras vyro kapo, bet norėdama jį jausti kaip gyvą čia, savo žemėje, ir kenotafui vietą parinko Palėvenėje, šalia motinos kapo. Kenotafą padarė Petras Čereška ir su J. Kėdainio „Angelu“. Ant paminklo užrašė: „Mylimasis tavo meilė didesnė už mirtį“ – Žmona.

Žvaigždės duktė paliko šią nesvetingą žemę 1961 m. rugpjūčio 1 d. Draugai Unę nutarė palaidoti netoli motinos kapo, priešais vyro kenotafą. Dar prieš mirtį Unė priklausė pasaulietiškam Tremtinių ordinui. Norėjo būti pašarvota ir palaidota su abitu. Bet jo niekas nerado. Unei buvo pasiūtas panašus drabužis į abitą. Aktorę pašarvojo ligoninės rūsyje. Rugpjūčio 2 d. būrelio bičiulių ir giminių lydima Unė paliko Kauną ir per savo jaunystės miestą Panevėžį pasiekė Kupiškio kraštą, kur ją pasitiko Palėvenės šv. Domininko bažnyčios vargonai.

Palaidota priešais vyro kenotafą, bet ne galva o kojomis į būsimo paminklo pusę, taip nutarė bažnyčios tarnas. Ant kapo buvo pastatytas medinis kryžius. Felicija Jakutytė pasodino raudonų tulpių ir kitų gėlių. 1970-1971 m. buvo padarytas akmeninis antkapis, prie kurio pritvirtintas Bernardo Bučo padarytas Vytauto Kažubos bareljefo „Unė Baye“ metalinė kopija.

1985 m. kapas apdėtas akmens skeveldromis.

Uns kapas

Nuotraukoje Unės Babickaitės, jos vyro ir kairėje - motinos kapai.

Unė Babickaitė rašydama apie praeitį dažnai sugrįždavo į vaikystę. Daug aktorės minčių ir vilčių siejasi su Lietuva ir kartu su gimtąja Kupiškio žeme. Gimtinė Unei buvo stiprybės šaltinis, maitinęs ją gyvenančią toli nuo tėvynės. Atvykite, pamatykite, pajuskite dalelę legendinės aktorės gyvenimo akimirkų.