Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Aktorės Unės Babickaitės – Graičiūnienės gyvenimo keliu Kupiškio krašte

„Unės Babickaitės asmenybė traukia savo paslaptingumu, kažkokiu ypatingu dvasios švytėjimu. Pasak teatrologo Donaldo Stikulio Unės Babickaitės sceninė veikla ir gyvenimas apgaubtas įvairių pasakojimų, bet išlieka lyg gyva teatro legenda“ – rašė Loreta Tikuikienė.

Jeigu pageidaujate išsamiau susipažinti su garsios Babickų šeimos istorija, atvykite į Kupiškį ir kartu pakeliaukime aktorės vaikščiotomis vietomis.

Garsiosios Babickų šeimos pradžia – atokus Laukminiškių kaimas, čia, Jurgio Babicko ir Agotos Graičiūnaitės Babickienės šeimoje 1897 m. balandžio 18 d. gimė Uršulė. Tėvai jai davė močiutės vardą. Unė susilaukė dar trijų brolių Vytauto (1899 m. liepos 19 d.), Kazio (1901 m. gegužės 7 d.), ir Petro (1903 m. gegužės 12 d.)

Unės tėvelis Jurgis Babickas vedė našlę Oną Katelienę su dviem mažais vaikais Feliksu ir Ona. Našlė buvo turtinga – turėjo pusę valako žemės. Ieškojo vyro, jauno, sveiko, su ne mažiau keturiais šimtais carskų rublių.

Pageidaujamo vyro įvaizdį atitiko gretimame Gindvilių kaime gyvenęs Jurgis Babickas. Ona Katelienė davė jam surašytą lapą, kuriame pripažįsta gavus iš jo 400, kuriuos išeidamas galės išsivežti.

Po vestuvių Jurgis Babickas nupirko dar pusė valako žemės, pastatė naują gryčią su plačiais langais, raižytom uosio durim. Visų uždirbtų pinigų Jurgis neišleido iš savo rankų. Jurgis su našle sugyveno dar du vaikus Joną ir Elzbietą.

troba

Nuotraukoje plenero "Meno aukštybių siekiančioji" dalyviai prie Babickų trobos, dabar Laukminiškių k. muziejus. 

Našlė pačiame vidurvasaryje iškeliavo į amžinybę. Kodėl jauna, graži, raštinga mergina Agota Graičiūnaitė iš Pajuodupio kaimo ištekėjo už našlio Jurgio Babicko? Amžininkai mena, kad Jurgis buvo tikras kaimo ąžuolas – aukštas, tvirtas, sugebėdavo suvaldyti net nedresiruotus žirgus. Dažnai lankydavosi Japuodupės dvare. Gal ir krito Agotai į akį, kad sutiko tekėti už našlio su keturiais vaikais.

Šeimos nelaimė – posūnis Feliksas Katelė. Mirtinai prisigėręs praskėlė galvą policininkui, žydui ir kitiems. Jis neigė Dievą, nemokėjo nei skaityti nei rašyti sudaužydavo visus indus seklyčioje. Tėvai turėjo sugebėti išgyventi su siautėjančiu posūniu. Ypač buvo sunku Agotai, kuri augino dar ir savo keturis vaikus.

Unės vaikystė nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Motina liepdavo kalbėti daug poterių. „Tupiu serbentų krūme, viena ranka braukiu serbentų šakelę, kita ranka vartau rožančiaus burbuliukus. Vieną dieną man betriūsiant pamačiau atskrendant plaštakę, ji nusileido ant mano rankos, bet turbūt pamatė katę, pašoko ir nuplasnojo tolyn. Drugelis nutūpė ant kryžiaus, aš nedrįsau jo liesti. Tik išgirdau „Jėzus Marija, Juozapai šventas ū-ū-ū“ pašokau persigandus ir negaliu suprasti kas atsitiko“- rašo Unė Babickaitė. Pasirodo, Unė drugelį atsivijo iki kapinių ir ten užsnūdo.

Pirmuosius mokslus mažoji Unė pradėjo Gabriūnų gryčioje. Užteko tik vieno karto „Učitėlius“ liepė dideliam bernui Juozapui Švelniai užkelti mergaičiukę ant stalo. Viena ranka paėmė Unę už kalnieriaus, o kita už kojos ir uždėjo kaip ąsotį ant stalo. „Učitėlius“ liepė paimti elementorių ir vedžiojant pirštu kartoti: a – ba – ab, c – a – az. Toliau skaityti, o vėliau rašyti mokė motina, teta Ona ir Alizavos kunigėlis.

Penkerių metų sulaukusi Unė, mokslų tęsti išvyksta į Kupiškio kleboniją. Klebonijoje gyveno krikštamotė Ona. Ten mažoji Uršulytė patyrė skaudžių išgyvenimų. Didžiulės špitolės antrame aukšte būsimoji aktorė gulėjo viena. Klaidžiodama po špitolės antrą aukštą  tarp įvairių griozdų surado davatkos Damulės karstą. „Ryte atsikėlusi turėdavau sakyti „Atsimink mirtį“. Kasdien turėdavau gulėti kryžiumi. Bažnyčioje klūpodavau ištisas trejas mišias iki raibulių akyse. Už netiksliai išmoktą naują maldą aš turėdavau nejudėdama stovėti dvokiančiame rūsyje“ – prisimena aktorė.

Jurgis Babickas mirė 1909 m. Dar prieš tai paaugę posūniai ir podukros išvarė Jurgį Babicką su visa šeima, bet neatidavė jokios dalies, Babickai apsiėmė už pusės duoti užleistą Kepuriškių dvarą – senutės lenkės nuosavybę. Tėvai į laukus išeidavo prieš švintant, o grįždavo sutemus. Tik metus tame dvare šeimyna ištvėrė. Tėvai grįžo į Laukminiškius, išsinuomojo Ramusienės pusę valoko. Tėvas mirė nuo sunkaus darbo. Palaidotas Laukminiškių kapinėse (1858-1909). 1957 m. pabaigoje Unė atnaujino tėvo kapą – paminklo viršutinėje dalyje pritvirtino nežinia iš kur įgytą Kristaus galvą.

babicko kapas

Nuotraukoje Jurgio Babicko kapas.

Mirus Jurgiui Babickui motina su keturiais vaikais atvyko gyventi į Kupiškio miestą. Artimieji motinai išrūpino valytojos darbą, neseniai pastatytoje dviklasėje mokykloje. Mokyklos vedėjas leido gyventi naujo pastato salkoje. Unei teko mokytis ir senojoje mokykloje, kurią vadino „Načialnaja škola“. Besimokydama Kupiškyje pradėjo dainuoti chore, deklamuoti, vaidinti vakarėliuose.

mokykla

Nuotraukoje plenero dalyviai prie klebonijos.

Baigusi mokslus Panevėžyje ir negavusi darbo Unė nuėjo pas Kleboną Kripaitį ir paprašė motinai pasakyti, kad inspektorius ją skiria dirbti mokytoja į Sankt Petreburgą. Unės prašomas klebonas taip ir pasakė. „Keista, motina nei kiek neapsidžiaugė: tačiau neturėdama lėšų suruošė dideles išleistuves“- prisiminė Unė. Anksti atvykusi į Kupiškio geležinkelio stotį, rado didelį būrį jaunimo. Juos dėdė Starkus pavaišino visais Kupiškio stoties bufete buvusiais saldainiais. „Šypsodamasi žiūri pro vagono langą, stengiuosi praslysti žvilgsniu pro mirtinai mamos išbalusį veidą. Deduos nematanti verkiančių mažų berniukų, kapeliono. Sudie, o krūtinėje širdis daužosi ir norisi šaukti: „Mama, brangioji, mylimoji, atleisk mano būdą! Aš tave myliu, myliu visa esybe, aš tave apgavau“ – Prisimena Unė Babickaitė. Tai buvo 1914 m. pavasaris.

Į Lietuvą Unė grįžo tik 1918 m. ir aplankė savo mamą Kupiškyje. Ji papasakojo, kad yra ne tik mokytoja, bet ir artistė. Motinai labai nepatiko. Balys Sruoga sužinojęs, kad Unė svečiuojasi Kupiškyje, suskato jos aplankyti.

„Vieną vidurdienį visi kupiškėnai išbėgo į povartes, prilipo prie langų – pasižiūrėti praėvo, pranašo Antikristo“ – taip rašė pati Unė. Iėjęs į mokyklos kiemą ir paklausė kur gyvena jo draugė. Unę iš salkos pašaukė Jakučių tarnaitė. Unė greitai suprato kas pas ją atėjo. Ji norėjo su rašytoju supažindinti motiną. Motina atbėgo išbalusiu veidu ir tarė:

- „Tamsta apjuokinai mano dukrelę prieš svietų. Kam tamsta taip apsikarstęs“.

B. Sruoga stovėjo netardamas nei žodžio. Unė Babickaitė paprašė Jakutienės įleisti svečią į vidų ir pavalgydinti. Smalsumo vedamos pas Jakutienę atėjo motina su teta Ona. Balys skaitė savo mylimajai dedikuotą kūrinį „Dievų takais“.

- „Turėk sąžinę, ponaiti, negėdyk jos prieš svieto akis. Jos nuodėmių neskelbk viešai. Iš gražaus vardo, švento vardo Uršulė, jos mylimos senelės vardo tu padarei nežinomą ir nešventą Unę“- verkdama kartojo motina.

B. Sruoga stvėrė sąsiuvinį, sulankstė ir dairėsi kur išmesti. Unė maldavo atleisti.

„Lydėjau aš jį per visą miestelį. Jaunas lieknas įkvėptas pranašas pasiramsčiuodamas berželiu, juoda plati žemę siekianti pelerina plaikstėsi nuo rudens vėjo. Gintaro karaliai švytėjo ant jo atsegto kaklo.“- savo dienoraštyje rašė aktorė. Draugai atsisveikino prie Lėvens upės.

jauki namas

Nuotraukoje plenero dalyviai prie Jakučių namo.

Grįžusi iš Sibiro, Paryžiaus salonų ponia nei vieno poeto ar dainininko mūza, žmonėms atrodė, labai paprasta. Aplankydavo Jakučius, Alizavoje dirbantį kunigą Joną Jakutį, Anelę ir Emiliją Plačenytes gyvenusias Byčiuose.

Gimtuosius Laukminiškius palikusi 7 metų mergaitė juos pamatė po 55 metų. Aplankydavo pažįstamus, vaikščiodavo po laukus.

Laukminiškiuose prasidėjo Unės kelias, O Palėvenėje užsibaigė. Paskutiniais gyvenimo metais ji pajuto vienatvę, labai liūdėjo Sibire mirusio vyro. Kas ją palaikė? Tik gimtinė ir čia palaidota motina?

Prieš mirtį buvo įsigijusi kraštiečio Juozo Kėdainio du betoninius reljefus – „Dievo motiną“ ir „Angelą“. Juos pagal skulptoriaus rengtas formas Kupiškyje išliejo Jonas Jakutis. „Dievo motina“ apie 1940 m. buvo pastatyta Palėvenėje ant pastamento, kuriame išrašytas posmas“

Lėkit lėkit paukštužėliai,

Į dangišką skliautą,

Pasakykit motinėlei,

Mano širdies skausmą.

Žinodama, kad niekada nesuras vyro kapo, bet norėdama jį jausti kaip gyvą čia, savo žemėje, ir kenotafui vietą parinko Palėvenėje, šalia motinos kapo. Kenotafą padarė Petras Čereška ir su J. Kėdainio „Angelu“. Ant paminklo užrašė: „Mylimasis tavo meilė didesnė už mirtį“ – Žmona.

Žvaigždės duktė paliko šią nesvetingą žemę 1961 m. rugpjūčio 1 d. Draugai Unę nutarė palaidoti netoli motinos kapo, priešais vyro kenotafą. Dar prieš mirtį Unė priklausė pasaulietiškam Tremtinių ordinui. Norėjo būti pašarvota ir palaidota su abitu. Bet jo niekas nerado. Unei buvo pasiūtas panašus drabužis į abitą. Aktorę pašarvojo ligoninės rūsyje. Rugpjūčio 2 d. būrelio bičiulių ir giminių lydima Unė paliko Kauną ir per savo jaunystės miestą Panevėžį pasiekė Kupiškio kraštą, kur ją pasitiko Palėvenės šv. Domininko bažnyčios vargonai.

Palaidota priešais vyro kenotafą, bet ne galva o kojomis į būsimo paminklo pusę, taip nutarė bažnyčios tarnas. Ant kapo buvo pastatytas medinis kryžius. Felicija Jakutytė pasodino raudonų tulpių ir kitų gėlių. 1970-1971 m. buvo padarytas akmeninis antkapis, prie kurio pritvirtintas Bernardo Bučo padarytas Vytauto Kažubos bareljefo „Unė Baye“ metalinė kopija.

1985 m. kapas apdėtas akmens skeveldromis.

Uns kapas

Nuotraukoje Unės Babickaitės, jos vyro ir kairėje - motinos kapai.

Unė Babickaitė rašydama apie praeitį dažnai sugrįždavo į vaikystę. Daug aktorės minčių ir vilčių siejasi su Lietuva ir kartu su gimtąja Kupiškio žeme. Gimtinė Unei buvo stiprybės šaltinis, maitinęs ją gyvenančią toli nuo tėvynės. Atvykite, pamatykite, pajuskite dalelę legendinės aktorės gyvenimo akimirkų.