Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Kupiškio rajono bažnyčios

Adomynės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia 

Adomynė
LT–40012 Kupiškio r.

ADOMYNESŠvč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Adomynės kaime, 8 km į šiaurės vakarus nuo Svėdasų, Aluočio (Jaros dešiniojo intako) kairiajame krante. Medinė. Pastatyta 1921 m.

 Jonavos dvaro (taip iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vadinama Adomynė) savininkas Jonas Žurauskis 1826 m. pastatė koplyčią. Ilgainiui dvaras ir koplyčia sunyko. Per Pirmąjį pasaulinį karą kunigo Liudo Kaulakio rūpesčiu dvare įrengta koplyčia. Joje laikytos pamaldos. Adomynės dvaras ir apylinkės dvarai priklausė Svėdasų, Šimonių ir Skapiškio parapijoms. Pati Adomynė priklausė Svėdasų parapijai. Norint patekti į bažnyčią, šio krašto gyventojams tekdavo nueiti ar nuvažiuoti po 8-15 kilometrų. Adomynės dvaro savininkas Adomas Vilėniškis, garsėjęs labdaringais darbais, pasiryžo savo lėšomis pastatyti Adomynėje bažnyčią. 1910 metų liepos 9 dienos laiške Žemaičių vyskupui Gasparui Cirtautui jis prašo leisti statyti Alotose - Jonavoje (taip seniau vadindavo dvarvietę, kuri vėliau imta vadinti Adomyne) bažnyčią. Sutikimas buvo gautas. Prasidėjo ilgas, varginantis susirašinėjimas su Žemaičių vyskupija, Utenos dekanatu, Ukmergės ispravninku, Kauno gubernatoriumi dėl bažnyčios statybos finansavimo, sklypo ir kitais klausimais. 1913 m. prasidėjo bažnyčios statyba, kurią sustabdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Po karo bažnyčios statybos darbai tęsėsi toliau. Dar 1914 metais Adomas Vilėniškis leido dvaro patalpose įrengti koplytėlę, kurią aptarnavo karo negandų atblokštas kunigas Liudas Kaulakis, apsigyvenęs dvare. Jis padėjo Adomui Vilėniškiui rūpintis bažnyčios statyba. 1917 metais iškėlus kunigą L. Kaulakį į Svėdasus, Adomas Vilėniškis prašė Žemaičių vyskupą, kad į Adomynę būtų atkeltas kunigas Juozapas Vilėniškis, Adomo Vilėniškio brolio Gasparo sūnus. Vyskupas patenkino prašymą ir Juozapą Vilėniškį paskyrė Adomynės bažnyčios kuratoriumi.

1921 metais mirus bažnyčios fundatoriui Adomui Vilėniškiui, bažnyčios statybos darbus tęsė Juozapas Vilėniškis. 1921 metų spalio 23 dieną bažnyčia pašventinama Šv. Mergelės Marijos vardu. Bažnyčia turėjo 12 sieksnių ilgio ir 6 sieksnius pločio (24x12 m), pastatyta iš pušies rąstų, joje buvo trys altoriai ir dvi nedidelės zakristijos, įrengti 5 registrų vargonai. Prie bažnyčios pastatyta medinė varpinė.

Bažnyčios pastato brėžinius paruošė inžinierius A. Skrinikovas. Jam sumokėta 200 rublių, o visa bažnyčios statybos sąmata - 8479 rubliai 02 kapeikos. Kadangi bažnyčia buvo statoma ūkio būdu, galima 20 procentų nuolaida, tai statyba tekainuotų 6783 rublius. Bažnyčios fundatorius Adomas Vilėniškis paaukojo 3050 rublių, užrašė 20 dešimtinių žemės bažnyčiai, pusę dvaro rūmų klebonijai. Prie bažnyčios statybos darbų buvo prisidėję apie 1200-1300 apylinkės gyventojų.

Sudarant Adomynės parapiją, iškilo daug konfliktų su kaimyninėmis parapijomis, klebonui Juozapui Vilėniškiui teko daug susirašinėti su Skapiškio, Salų, Šimonių bei Svėdasų parapijų klebonais bei vyskupija. 1928 m. rudenį pagaliau pasisekė suformuoti Adomynės parapiją. Plačiau apie Adomynės bažnyčios statybą ir parapijos formavimą rašė dailėtyrininkas Vidmantas Jankauskas straipsnyje „Užsitęsusi istorija“ („Kupiškėnų mintys“, 1998 m. sausio mėn. 15, 18, 21 d.)

Dideli darbai laukė tvarkant bažnyčios vidų. Reikėjo įrengti tris altorius, pasirūpinti paveikslais ir kitu inventoriumi. Pagal Adomynės parapijos pajamų ir išlaidų knygą (pradėta vesti 1921 metais klebono J. Vilėniškio) 1921 metais už įvairius darbus architektui Nikitui išmokėta 44620 auksinų. 1922 metais įsigytas paveikslas „Panelė Švenčiausia Anioliška“ už 1300 auksinų, įsigyti šv. Antano ir šv. Stepono paveikslai už 40 aukso rublių, 1923 metais - paveikslas didžiajame altoriuje „Malda Šv. Jėzaus Alyvų darželyje“ (autorius nežinomas) už 100 aukso rublių. Didžioji dalis bažnyčioje esančių paveikslų nutapyti Gasparo Vilėniškio antrosios žmonos Karolinos Šlapelytės giminaičio dailėtyrininko, kilusio iš Bugailiškių kaimo (Kupiškio r.), Igno Šlapelio (1881-01-31 – 1955-06-03). Jis lankydavosi Adomo Vilėniškio dvare, artimai bendravo su kunigu Juozu Vilėniškiu. Ignas Šlapelis studijavo Krokuvoje, Paryžiuje, Florencijoje, Romoje. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dėstė Kauno meno mokykloje, dirbo jos direktoriumi. Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į JAV. Parašė knygas „Meno istorijos pradmenys“, „Rymo katalikų bažnyčios meno istorija“, daug straipsnių apie lietuvių dailę, M. K. Čiurlionį, nutapė 200 paveikslų. Adomynės bažnyčioje yra nutapyti Kryžiaus kelio (stacijų) paveikslai, dalis altorių paveikslų. Manoma, kad didžiojo altoriaus paveikslas „Šv. Trejybė“ irgi yra jo darbas.

1935 metais netoli bažnyčios pradėta statyti špitolė (parapijos namas). Jos statyba rūpinosi bažnyčios maršalka Vadonių kaimo ūkininkas Kazimieras Lapienis. Statybai medieną ir pinigus aukojo parapijiečiai. Statė vietos meistrai. Parapijos name gyveno vargonininkas ir bažnytinių drabužių bei bažnyčios prižiūrėtoja, vadinama „pročka“. Prie špitolės buvo pristatyta parapijos salė, kur rinkdavosi įvairių organizacijų nariai, jaunimas, vykdavo koncertai, vaidinimai. Po Antrojo pasaulinio karo špitolė buvo nacionalizuota. 1946 metais špitolė buvo pertvarkyta į septynmetę mokyklą: įrengtos trys klasės ir butas direktoriui. 1981 metais šis pastatas buvo nugriautas ir pastatytas mūrinis mokyklos priestatas. Taip pat buvo nacionalizuoti bažnyčiai priklausę ūkiniai pastatai: tvartas, diendaržis, didžiulis klojimas. Jie irgi nugriauti. Pusė dvaro rūmų, kurie priklausė klebonijai, irgi nacionalizuoti. Šiose patalpose įsikūrė Adomynės apylinkė, biblioteka, Adomynės kolūkio kontora, medicinos punktas, paštas. Klebonas gyveno Barborai Vilėniškytei priklausiusioje dvaro rūmų dalyje. 1960 m. klebonas Antanas Vaškevičius pastatė naują kleboniją ir į ją persikėlė gyventi.

 Adomynės parapija priklausė Utenos dekanatui, 1926 metais jai priklausė 2085 katalikai.  

 Pagal „Kaimų alfabetinį sąrašą“, sudarytą 1934 metais klebono Juozapo Vilėniškio, Adomynės parapijai priklausė šie kaimai ir vienkieniai: Adomynės, Alotų, Apribų, Ažusienių, Bagdonavos, Beregių, Bugailiškių, Druskių, Eidutiškio, Galsiškių, Geiminių, Jotkonių, Kepurinės, Labeikių, Žemių. Šiuose kaimuose buvo 382 kiemai ir gyveno 1991 žmogus.

1944-1949 m. Adomynėje klebonavęs kun. Jonas Jatulis 1949 m. buvo suimtas ir ištremtas (1957 m. grįžo į Lietuvą).

Sovietinės okupacijos metais pradėtas masinis gyventojų varymas į kolūkius, stambių ūkių išbuožinimas, t.y. jų žemės, pastatų nacionalizavimas, o jų pačių trėmimas į Sibirą. Gyventojai bėgo iš kaimų į miestus, palikdami tuščias sodybas. Gyventojų skaičius kaimuose dar labiau sumažėjo, kai prasidėjo kolūkinių gyvenviečių statybos, melioracijos darbai. Likusios tuščios ūkininkų sodybos buvo nugriautos, sunaikinti sodai. Adomynė tapo centrine Adomynės kolūkio gyvenviete. Čia gyventojų skaičius nuo 15 žmonių 1934 metais išaugo iki 343 žmonių 2000 metais. Tačiau nebeliko gyventojų Apirbų, Margių, Pagojės, Razripkos, Mielaikiškių, Žeimių, Ažusienių, Puodžiukiškių kaimuose. Adomynės parapijai liko Adomynės, Alotų, Ažubalių, Bugailiškių, Druskių, Galsiškių, Geiminių, Jotkonių, Kepurinės, Miškinių, Miškinėlių, Naujikų, Obonių, Punkiškių, Puzionių, Puzionėlių, Ruzgų, Vairiškių, Vederiškių, Vizbarų, Vadonių kaimai. Juose 2001 metais gyveno 795 žmonės.

Didelė šventė Adomynės, Margių, Mieliūnų, Mielaikškio, Miškinėlių, Obonių, Pagojės, Podžiukiškių, Punkiškių, Puzionių, Puzionėlių, Razripkos, Ruzgų, Šilaikių (Šlekių), Vairiškių (Zubiškių), Vederiškių, Vizbarų, Vadonių parapijoje buvo, kai 1936 metais joje lankėsi Jo Ekselencija Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Adomynės parapiją 1999 metų birželio 27 dieną aplankė Jo Ekselencija Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Jauniesiems Adomyniečiams jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą.

Adomynės bažnyčios šventoriuje palaidoti Adomynės parapijos įkūrėjas kanauninkas Juozapas Vilėniškis (1873 – 1952), kunigas Aloyzas Raugalė (1911 – 1942) ir tremtinys klebonas Steponas Pelešynas (1908 – 1984).

1990 metais rugsėjo mėnesį Adomynės bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas kryžius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui atminti. Lėšas paaukojo parapijiečiai. Kryžių darė Utenos kryžiadirbiai. Aikštelėje priešais bažnyčią už Adomyniečių paaukotus pinigus tą pačią dieną pastatytas tų pačių meistrų padarytas labai gražus koplytstulpis.                     

Adomynės parapijos kapinėms buvo numatytas žemės plotas prie Šlapių miško žemoje vietoje. Todėl Adomynės parapijos klebonas Juozapas Vilėniškis paprašė Geiminių kaimo gyventoją Aleksandrą Šukį pakeisti žemės sklypus. Taip jie sukeitė apie 70-80 arų žemės sklypą į aukštesnę vietą. 1918 m. buvo pašventintos parapijos kapinės. Kapų mūrinė tvora pradėta 1928 metų liepos 6 dieną. Žinomi meistrai mūrininkai Aleksiejus ir Kapliauskas. Kapų vartai kainavo 400 litų. Šiose kapinėse palaidotas bažnyčios fundatorius Adomas Vilėniškis, jo brolis Gasparas su šeima, Gasparo vaikai Uršulė, Barbora, Antanas ir Elena.

Adomynės parapijos kapinėse ilsisi 1949 metų lapkričio 1 d. žuvusių Algimanto apygardos vado Antano Starkaus - Montės, jo adjutanto Juliaus Burneikos - Tardytojo, štabo viršininko Albono Pajarsko - Bebro, organizacijos skyriaus viršininko Alekso Matelio - Audenio, eilinių partizanų Jono Stuko, Juozo Mazurevičiaus, Birutės Šniuolytės - Idos - Ramunės, Stasės Vigelytės - Živilės kūnai. Atgimimo metais pastatytas paminklas.

Atlaidai ir šventės

 Šv. Antano – birželio 13 d. (keliama į sekmadienį po 13 d.)

Švč. M. Marijos Vardo (titulo) – rugsėjo 12 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

Šv. Stepono – gruodžio 26 d.

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/adomyne/                  

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, „Terra publica“, 2012, psl. 64.

Adomynė - mūsų namai, Utena, 2013, psl.10-11.

 

 

ALIZAVOS Šv. JONO KRIKŠTYTOJO bažnyčia

Kalno g. 15, Alizava

LT–40444 Kupiškio r.

Alizavos 05Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra Kupiškio rajone, Alizavos miestelyje, prie Vabalninko-Pandėlio kelio, Pyvesos dešiniajame krante. Medinė. Pastatyta 1856 m. Istoristinė, turi baroko ir neogotikos bruožų.

1794 metais dvarininkas Antanas Koscialkovskis  Pakapėje pastatė medinę bažnyčią su bokšteliu ir  vietovę sūnaus Aloyzo garbei pavadino Alizava.

1853–1856 metais kunigas Jonas Bžestovičius pastatė dabartinę medinę bažnyčią.

Kunigas Ferdinandas Ūselis buvo labai ūkiškas ir 1872 m. pastatė naują kleboniją, perstatė ūkinius trobesius, užveisė vaismedžių sodą.

1900 m. patvirtintas bažnyčios rekonstrukcijos projektas, 1903 m. pagal architekto Nikolajaus Andejevo projektą pastatyti du bažnyčios bokštai. 1905 m. padidintos kapinės. 1909-1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.

Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Kunigo Kazimiero Mockaus (Alizavoje 1909–1921 m.) rūpesčiu bažnyčia suremontuota. Kunigas Felicijonas Lialis (1923–1927) nupirko varpą, suremontavo ūkinius pastatus. Kunigas J. Savukaitis pertvarkė altorius, 1938 m. įsteigė knygynėlį. Pokario metais bažnyčia nusiaubta, atimti ūkiniai pastatai, nemažai parapijiečių buvo suimta, ištremta.

Bažnyčia istoristinė, turi baroko, neogotikos bruožų, stačiakampio plano, su 2 fasado bokštais. Medinė, su prieangiu ir dviem zakrastijomis. Tarp fasadinių bokštų įkomponuotos pagrindinės durys, virš kurių – trikampis frontonas.

Vidus 3 navų, atskirtų kolonomis. Centrinė navą skiria keturios kolonos. Įrengti trys mediniai neobarokiniai altoriai. Centrinėje dalyje – trijų tarpsnių didysis altorius, puoštas Šv. Jono Krikštytojo ir Dievo Motinos paveikslais. Kairėje šoninėje navoje – mažasis altorius su Šv. Šeimos ir Šv. Pranciškaus paveikslais, dešinėje – su Šv. Antano Paduviečio ir Švč. Jėzaus širdies paveikslais. Prie sienų šoninėse navose įrengtos klausyklos, du kilnojamieji altorėliai. 2012 m. klebono rūpesčiu restauruoti šešių registrų vargonai.

Šventoriaus tvora akmenų mūro  su neišlikusių kryžiaus kelio stočių bokšteliais. Šventoriuje stovi ir varpinė.

Atlaidai:

Šv. Jono Krikštytojo (titulo) – birželio 24 d.

Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinė) – rugpjūčio 15 d.

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/alizava/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, „Terra publica“, 2012, psl. 65.

 

ANTAŠAVOS Šv. HIACINTO (JACKAUS) bažnyčia

Vabalninko g. 7, Antašava

LT–40037 Kupiškio r.

Tel. (459) 4 64 60

Antasavos 2010_Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia yra Kupiškio rajone, Antašavos miestelyje, prie Vabalninko-Kupiškio kelio. Medinė. Pastatyta 1862 m. Netradicinių formų.

1793 m. Papyvesyje (taip iki XVIII a. pabaigos vadinta Antašava) dvaro savininkas Jackus Antašauskis kapinėse pastatė medinę aštuonkampę Šv. Jackaus bažnyčią. Šešiuose šonuose buvo po vieną langą su 28 rūtomis iš paprasto stiklo. Bažnyčia pašventinta 1793 m., jai suteiktas Šv. Hiacinto titulas. Dvarininko rūpesčiu pastatyta ir mūrinė klebonija, kurią projektavo Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Šulcas.

Pradėtos naujos bažnyčios statybą sutrukdė 1812 m. karas. Vabalninko klebono Albino Rubavičiaus iniciatyva ir tikinčiųjų lėšomis tik 1862 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia (buvo Vabalninko filija). 1870 m. šventoriuje iškilo mūrinė varpinė. 1905 m. prie bažnyčios pristatyta zakristija. 1906 m. įkurta parapija. 1927 m. bažnyčia gavo 8 ha žemės Salamiesčio dvare, vėliau buvo sukeista – gauti 8 ha prie Antašavos. Bažnyčios vidus – sienos, lubos, altoriai – dekoruota 1928–1940 m. klebonavusio Juozapo Čepėno (1880–1976) rūpesčiu.

Antašavos bažnyčia netradicinių formų (stogo kampuose stiebiasi du masyvūs 14 m. aukščio bokštai, priekyje užsibaigiantys stogeliais), stačiakampio plano (20x10 m), vienanavė.

Viduje įrengti trys mediniai altoriai. Jie – barokiniai, baltai dažyti, papuošti ažūriniais drožiniais, statulomis ir kolonomis. Didžiajame altoriuje įkomponuotas Šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Tarp kolonų stovi medinės Šv. Petro ir Povilo skulptūros, ant tabernakulio – skulptūra „Agnus Dei“. Abu šoniniai altoriai vienodo stiliaus. Kairiojo viduryje yra Nukryžiuotasis, viršuje – Šv. Hiacinto paveikslas, priekyje stovi Švč. Jėzaus Širdies statula. Dešiniojo altoriaus pirmajame tarpsnyje kabo Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija, antrajame – Šv. Juozapo paveikslas, priekyje – Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo statula. Prie šoninių altorių stovi Šv. Pranciškaus ir Šv. Antano statulos.

Bažnyčioje saugomi ir fundatorių Jackaus bei Viktorijos Anušauskių portretai, tapyti XIX amžiuje.

Šventoriuje stovi 1870 m. statyta mūrinė varpinė, į kurią vėliau įkelti trys varpai. Išlikusios ir senosios kapinės.

Atlaidai ir šventės:

Šv. Jono Krikštytojo – birželio 24 d.

Šv. Hiacinto (titulo) – rugpjūčio 17 d. (keliama į rugpjūčio III sekmadienį)

Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinė) – rugpjūčio 15 d.

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/antasava/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, „Terra publica“, 2012, psl. 66,67.

 

KUPIŠKIO KRISTAUS ŽENGIMO Į DANGŲ bažnyčia

Gedimino g. 1

LT–40109 Kupiškis. Parapijos namai: Gedimino g. 1a,

LT–40109 Kupiškis

Tel./fax.: (459) 5 55 90\

Kupiskio IMG_5558Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia yra Kupiškio miesto šiaurinėje dalyje. Mūrinė, neogotikinė, pastatyta 1914 metais.

Pirmoji bažnyčia Kupiškyje buvo pastatyta 1616 m. seniūno Vilhelmo Tyzenhauzo rūpesčiu ir valsčiaus lėšomis, tada įkurta ir parapija. Bažnyčiai sudegus, 1746 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, bet ir ši per 1781 m. miestelio gaisrą sudegė su visa klebonija. 1791 m. suręsta nauja medinė (jau trečia) bažnyčia. Ji buvo trinavė, turėjo tris altorius. Atskiroje varpinėje kabėjo trys varpai: vienas atgabentas iš Rygos, antrasis – iš Šimonių bažnyčios. Pirmojo pasaulinio karo metais rusai juos išsivežė.

1781 m. įsteigta parapinė mokykla. 1908 m. įkurtas Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kuris 1909 m. įsteigė arbatinę.

Kupiškyje 1790-1791, 1798-1801 ir 1814 m. kunigavo poetas Antanas Strazdas.

Kupiškio klebono ir dekano kanauninko Stanislovo Janulevičiaus rūpesčiu dabartinė mūrinė bažnyčia buvo statoma 1900 – 1914 m pagal profesoriaus Konstantino Rončevskio projektą. Statyba vyko aplink senąją: sumūrijus naująją iki skliautų, senoji nugriauta 1903 m., o 1935 m. nugriauta ir senoji akmeninė varpinė. Lėšas bažnyčios statybai aukojo parapijiečiai. Statyboms vadovavo Kupiškio klebonas ir dekanas Stanislovas Janulevičius.

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė bažnyčios vidaus išbaigimo darbus, netgi sužalojo tik ką pastatytą šventovę: vokiečiai įsirengė karo lauko ligoninę ir, degindami bažnyčios baldus ir grindis, šildėsi, o rusų artilerijos sviediniai išdaužė bažnyčios langus, apgadino sienas, pramušė skliautus.

1916 m. klebonas Antanas Bajorinas įkūrė Kupiškio komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti.

1917 m. klebono ir vikaro A. Kripaičio rūpesčiu įsteigta Kupiškio aukštesnioji 4 klasių mokykla.

1919 m. atnaujinti bažnyčios įrengimo darbai ir bažnyčia pasipuošė jau trimis neogotikiniais altoriais. 

1921 m. vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo bažnyčią Kristaus Žengimo į dangų titulu.

1931 m. įsigyti 3 nauji plieniniai varpai.

Nuo 1925 m. Kupiškio vidurinėje mokykloje įvestas tikybos mokymas.

1936 m. Panemunėlio klebonas Kazimieras Mockus įrengė altariją ir joje gyveno. Dabar čia (Pergalės g. 1) yra klebonija. Senojoje klebonijoje (Gedimino g. 1a) – Parapijos namai, čia parapijos salė, raštinė, Caritas patalpos, bažnytinių organizacijų kambarėlis, parapijos laikraštėlio redakcijos kambarys, vikaro gyvenamosios patalpos.

Dabartinė Kupiškio bažnyčia neogotikinė, halinė (60x43), trijų navų su 2 zakristijomis, skliautai gelžbetoniniai, dvibokštė, kryžminio plano, raudonų plytų, papuošta 22 kryžiais. Šventovės ilgis 60 m, plotis – 43 m, aukštis nuo grindų iki skliautų – 20 m. Viduje įrengti 5 altoriai, padirbdinti meistro Aleksandro Zaborskio Šiauliuose: pagrindinis – Kristaus dangun žengimo, šoniniai – Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo ir Angelo Sargo ir dar du altoriai Jėzaus Kryžiaus ir šv. Teresėlės šoninėse koplyčiose. Besimeldžiantiems įrengta virš 700 sėdimų vietų. Vargonai įrengti tik XX a. šeštame dešimtmetyje. Po Kryžiaus kelio stočių bareljefais – specialiuose laikikliuose 14 šventųjų relikvijos.

Iš religinio meno ir kulto vertybių pažymėtini: medinė 1884 m. Jėzaus Nukryžiuotojo skulptūra, XIX a. medinės skulptūros „Šventasis su statula“, „Šventasis su knyga“, skulptoriaus Petro Rimšos kurtas vyskupo Kazimiero Paltaroko bareljefas, XIX a. arnotas su Slucko juostų fragmentais, XIX a. šilkinis arnotas, to paties amžiaus ampulės, žibintai ir kt.

Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora su Kupiškio medžio drožėjų kūriniais. Čia amžino poilsio atgulę Kupiškyje tarnavę kunigai, yra Kleopo Kuzmino simbolinis kapas. Šventoriaus gale – paminklas tremtiniams atminti. Einančius į bažnyčią pasitinka gražus koplytstulpis stalinizmo aukoms atminti.

Atlaidai ir šventės:

Kristaus Žengimo į dangų (Šeštinės)

Angelų Sargų – spalio 2 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/kupiskis/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, „Terra publica“, 2012, psl. 68-70.

 

PALĖVENĖS ŠV. DOMININKO bažnyčia

Palėvenė, Noriūnų pšt.

LT–40046 Kupiškio r.

Palevene Šv. Domininko bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Palėvenės miestelyje, 9,5 km į šiaurės rytus nuo Subačiaus geležinkelio stoties, Lėvens dešiniajame krante. Pastatyta 1676m. Barokinė, turi neoklasicizmo bruožų.

Palėvenės savininkas Mykolas Laurynas Počobutas su žmona Marijona įsteigė domininkonų vienuolyną. Jo reikalams dovanojo Palėvenės ir Lamoku palivarką. Pastatyta vienanavė mūrinė bažnyčia, 1779 m. – dviaukštis mūrinis vienuolynas. Vienuoliai įsteigė noviciatą ir mokyklą, turėjo 970 tomų biblioteką, kurioje buvo ir lietuviškų knygų. 1818 m. vienuolynui dar priklausė Karališkių palivarkas, Daunorių kaimas, Barzdžių palivarkas su kaimu, iš viso daugiau kaip 45 valakai žemės. Palėvenės domininkonas Domininkas Sutkevičius (1782–1849) apie 1835 m. parengė lietuvių-lenkų ir lietuvių-lotynų-lenkų žodynus. 1850 m. įsteigta parapija. 1851 m. žaibas apgadino bažnyčios bokštą.

1865 m. vienuolynas uždarytas, vienuolis Hiacintas Milostnickis atiduotas karo lauko teismui. Bažnyčia palikta katalikams. Jai 1870 m. grąžinta 35,9 dešimtinės žemės ir vienuolyno rūmai. 1871–1906 m. klebonavęs Leonas Kjenauskas suremontavo bažnyčią, sutvarkė ūkinius pastatus, apmūrijo šventorių, įrengė Kryžiaus kelio stotis, įveisė vaismedžių sodą. 1906–1919 m. klebonavo Jonas Šileika. Jis 1913 m. bažnyčioje įrengė 12 registrų vargonus, perdažė bažnyčią, parūpino naujų liturginių rūbų. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išsivežė varpus. 1929 m. įsigyti 2 varpai. Po karo Palėvenė garsėjo Šv. Domininko ir Šv. Jono atlaidais. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia apdegė. Ją atstatė klebonas Pranciškus Masilionis (1902–1981).

Bažnyčia barokinė, turi neoklasicizmo bruožų, kryžminio plano, su trisiene apside, vienabokštė, turi 9 altorius. Didysis akmeninis Šv. Jono Krikštytojo altorius turi paauksuotuose rėmuose ant drobės aliejiniais dažais tapytą paveikslą, vaizduojantį šv. Joną, Jordano upėje krikštijantį Jėzų. Tarp didžiųjų kolonų stovi dvi didelės figūros iš Senojo Testamento – karalių Dovydo ir Melchizedeko skulptūros, altoriaus viršuje – keturių evangelistų Mato, Luko, Morkaus ir Jono skulptūros. Dešinėje pusėje yra antrasis Šv. Domininko ir trečiasis Šv. Hiacinto altoriai, ketvirtasis altorius (jau dešiniojoje koplyčioje) yra Rožinio Švč. Mergelės Marijos. Penktojo altoriaus, skirto Šv. Antanui, dabar nebėra – padaryta krikštykla su gipsinėmis Kristaus ir Šv. Jono Krikštytojo figūromis. Kairėje pusėje – Šv. Tomo Akviniečio altorius (penktasis), Šv. Kotrynos Sienietės (šeštasis) ir Viešpaties Jėzaus Kristaus altorius (septintasis) su Nukryžiuotojo skulptūra. Jos šonuose tarp kolonų įkomponuotos keturios skulptūros, vaizduojančios Švč. Mergelę Mariją, Šv. Mariją Magdalietę bei du apaštalus – šv. Petrą ir Paulių. Antrajame tarpsnyje yra XIX a. antrosios pusės tapybos darbas, vaizduojantis Švč. Jėzaus Širdį. Aštuntasis altorius – Šv. Vincento Ferero. Visi aštuoni altoriai akmeniniai, imituoti marmuru, su kolonomis.

Su altoriais darnų ansamblį sudaro ir puošni rokokinė sakykla bei klausykla, ložė su bažnyčios fundatorių herbais. Su altoriumi dera presbiterijos triumfo arkos plokštumoje esantis bareljefas, vaizduojantis Šv. Domininko ir Šv. Pranciškaus apsikabinimą.

Antrieji altorių tarpsniai – piliastrais ir sėdinčių angelų figūrėlėmis įrėmintos langų angos. Altoriai viršuje užbaigti reljefiniais bareljefas, vaizduojantis Kristaus kančios atributus.

2003 m. šventovės prieangyje prie sienos pritvirtinta paminklinė lenta, skirta čia krikštyto ir Palėvenės vienuolyno mokykloje du metus besimokiusio architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 250-osioms gimimo metinėms.

Šventoriaus tvora mūrinė, su vartais. 1988 m., minint Švč. Mergelės Marijos metus, kun. Stasio Zubavičiaus iniciatyva šventoriuje pastatytas koplytstulpis, 1991 m. – kryžius tremtiniams. Šventoriaus tvora 1994 m. buvo atnaujinta. Klebono Vlado Rbašausko rūpesčiu vykdomi bažnyčios restauravimo darbai.

Atlaidai ir šventės

Šv. Domininko (titulo) – rugpjūčio 8 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)
Šv. Jono Krikštytojo – birželio 24 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)
Rožinio Švč. M. Marijos – spalio 7 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)
Švč. M. Marijos Dievo Gimdytojos (Naujieji Metai) – sausio 1 d.

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/palevene/ ,

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 72-75.

 

PALĖVENĖLĖS ŠVČ. M. MARIJOS bažnyčia

Palėvenėlė

LT–40046 Kupiškio r.

Paleveneles bazŠvč. Mergelės Marijos bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybės Palėvenėlės kaime, Lėvens dešiniajame krante, prie kelio į Alizavą. Mūrinė. Pastatyta 1803 m. Klasicistinė, su baroko elementais.

Palėvenėlėje 1769 m. pastatyta pirmoji medinė koplyčia. Jai sudegus, dvaro savininkas Kazimieras Moigis 1803 m. pastatė šiek tiek didesnę mūrinę šventovę, kurią įrengė tik 1803 m. maldos namai buvo naudojami kaip kapų ir dvaro koplyčia. Ji buvusi be bokšto ir prieangio, keturkampė, dengta čerpėmis, su mūriniais skliautais, trimis altoriais, dviem rūsiais, kuriuose palaidoti fundatoriai. 1851 m. koplyčia tapo filijos bažnyčia. Ji turėjusi tik vieną, kairiąją, zakrastiją, dešinioji buvo pastatyta 1911-1914 m. kunigo Švainickio iniciatyva. Tuo metu įrengti vargonai, plokščios lubos pakeistos lopšio formos lubomis. Atnaujinta bažnyčia išliko iki šių dienų. Pradėtos rašyti metrikų knygos. 1864–1904 m. Palėvenėlėje kunigavo Domininkas Šafranas, 1917–1920 m. – teologijos ir filosofijos mokslų daktaras Simonas Šultė (abu palaidoti šventoriuje). 1910 m. bažnyčia suremontuota, primūryta zakristija. Per Pirmąjį pasaulinį karą apdaužyta. 1926 m. bažnyčia tapo parapine. Po karo suremontuota, pristatyta zakristija.

Iki 1926 m. Palėvenėlė buvo Kupiškio parapijos fllija. 1923–1926 m. Filialistas Stanislovas Baltrimas atnaujino bažnyčią, perdengė stogą, baigė statyti ūkinius trobesius, išrūpino Palėvenėlei parapijos teises. Pirmasis klebonas Antanas Pauliukonis 1926–1929 m. išdažė bažnyčią, perdengė varpinę. Klebonas Kazimieras Pukenis 1932–1935 m. įsigijo bažnytinio inventoriaus, išmūrijo tvartą, klojimą. 1941–1947 m. klebonavo Bronius Jareckas. Jis atstatė per karą nuverstus bokštelius, 3 altorius, apdengė klebonijos stogą.

Palėvenėlės Švč. M. Marijos bažnyčia klasicizmo stiliaus, su baroko elementais, halinė (18,8x10,3 m), vienanavė, su 2 bokšteliais stogo galuose. Viduje įrengti 3 altoriai. Didžiajame kabo bažnyčios globėjos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas, tapytas dailininko Pietkovskio 1896 metais. Virš altoriaus įrengtas vitražinis langas.

Šventorius akmens mūro, tvoros vartuose stovi originali varpinė, pastatyta 1803 m.

 Atlaidai ir šventės:

Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (titulo) – gruodžio 8 d. (keliama į artimesnį šeštadienį)

Švč. M. Marijos Paguodos – rugpjūčio paskutinį mėn. sekm.

Šv. Mykolo arkangelo – rugsėjo 29 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/palevenele/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 71.

 

 

SALAMIESČIO ŠV. ANTANO PADUVIEČIO bažnyčia

Biržų g. 16, Salamiestis

LT–40040 Kupiškio r.

 

 Salamiescio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Salamiesčio miestelio

pakraštyje, 10 km į pietryčius nuo Vabalninko. Akmenų mūro. Pastatyta 1820 m. Klasicistinė

Pirmoji katalikų bažnyčia ar koplyčia Salamiestyje pastatyta 1690 m. 1732 m. minima maža, šiaudais dengta bažnytėlė, grafai Morikoniai išlaikė kapelioną. Tik apie 10 kartų per metus atvykdavo kunigas, tačiau nei žemės, nei užrašytos dotacijos ji neturėjo. Tik 1732 m. iš Salamiesčio dvaro gauta 20 auksinų, tačiau ši parama nebuvo nuolatinė. Nuo 1798 m. pradėtos rašyti gimimo metrikų knygos, bažnyčia tapo Vabalninko parapijos filija ir turėjo nuolatinį kunigą. Kunigo Mykolo Dirvianskio rūpesčiu, grafienės Konstancijos Morikonienės ir parapijiečių lėšomis 1815–1820 m. pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia. Filialistas Antanas Vasiliauskas 1868 m. apmūrijo šventorių, sumūrijo varpinę. 1889 m. įrengti 6 registrų vargonai. 1891 m. pastatytas didysis altorius. 1904 m. bažnyčia išdažyta, įdėtos naujos lubos. Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežti 3 varpai. Klebono J. Kirnos iniciatyva 1924 m. nuliedintas varpas dingo per Antrąjį pasaulinį karą. 1925 m. bažnyčia apdengta skarda, padarytas naujas bokštelis. Klebono Kazimiero Pukenio rūpesčiu 1938 m. perdažytas bažnyčios vidus. Po Antrojo pasaulinio karo Salamiestis tapo parapija.

Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia klasicistinė, stačiakampio plano (26x12,6 m), su pusapskrite apside, vienanavė, su dviem zakristijomis. Joje įrengti 3 altoriai. Didžiajame patalpintas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Altoriaus šonuose stovi Šv. Antano ir Šv. Juozapo statulos, įsigytos 1940 m. dešiniajame altoriuje yra Šv. Jurgio paveikslas viršuje ir altoriaus centre – Nukryžiuotojo paveikslas. Kairįjį altorių puošia Šv. Antano paveikslas, tapytas aliejiniais dažais, o virš jo – Šv. Apaštalo Baltramiejaus nukankinimo paveikslas. Šešių registrų vargonai įrengti 1889 metais. Ant sienų mediniuose rėmuose kabo 14 kryžiaus kelio stočių paveikslų su angliškai ir prancūziškais užrašais. Viduryje bažnyčios pakabinti du sietynai, o presbiterijoje – nikeliuota lempa – Amžinoji ugnis.

Originalūs aukšti šventoriaus tvoros vartai su 3 angomis varpeliams. Šventoriuje stovi 2 m aukščio metalinis kryžius, prie vartų į šventorių – 1981 m. pastatytas medinis 7 m aukščio koplytstulpis, išdrožinėtas įvairiais ornamentais ir šventųjų figūrėlėmis, su dviem stogeliais.

Atlaidai ir šventės

Šv. Jurgio – balandžio 23 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

Šv. Antano (titulo) – birželio 13 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

Šv. apašt. Baltramiejaus – rugpjūčio 24 d. (keliama į priešpaskutinį mėnesio sekmadienį)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/salamiestis/,

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 76,67.

 

 

ŠIMONIŲ ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ bažnyčia

Šimonys
LT–40018 Kupiškio r.
 

Koplyčios: Juodpėnuose ir Migonyse

 

Simoni _1452Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, rajono pietryčiuose, Šimonių miestelyje, 2,5 km į pietus nuo Kupiškio-Utenos kelio. Medinė. Pastatyta 1920 m.

Pirmoji koplyčia Šimonyse galėjo būti pastatyta XVII a. pradžioje – jos atsiradimas siejamas su Švč. Mergelės Marijos pasirodymu trims vaikams. 1652 m. siautęs maras ir karai su švedais išretino apylinkės gyventojus, sunyko ir koplyčia, nors dar 1669 m. bažnyčios knygose ji minima.

Naujos šventovės statyba siejama su kitu pasakojimu: esą 1570 m. rugpjūčio 15 d. Lipiškių kaimo gyventojas Jonas Šimonis eidamas per mišką ant kelmo rado moterį, kuri sėdėjo ant kelmo su kūdikėliu ir verkė. Kas ji – sužinosiąs iš savo nebylio sūnaus tik kai grįšiąs namo. Parėjusį iš miško J. Šimonį sutiko sūnus šaukdamas: „Marija, Marija, Gailestinga Marija!“. Po šio atsitikimo J. Šimonis gavo visus leidimus ir pradėjo rūpintis bažnyčios statyba. 1671 m. rugpjūčio 15 d. vyskupas Mikalojus Steponas Pacas konsekravo pastatytą bažnyčią, dovanojo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslą, arnotą, sidabrinę taurę, įvedė Žolinės atlaidus. Nuo to laiko Šimonis ėmė lankyti maldininkai (užregistruota ypatingų pagijimų). 1700 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. 1744 m. Šimonys buvo Kupiškio parapijos filija. Kunigo K. Sveitkauskio rūpesčiu 1775–1779 m. senosios vietoje pastatyta nauja aštuoniakampė bažnyčia. Bažnyčioje įrengti 3 altoriai. Klebonas Vladislovas Bareika (Šimonyse klebonavo 30 metų) 1800 m. padidino bažnyčią, pastatė varpinę (įkelti 4 varpai). XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1802 m. Šimonyse kunigavo poetas Antanas Strazdas. Apkaltintas sukilėlių palaikymu 1864 m. suimtas filialistas Silvestras Kuprevičius. Kunigas Antanas Pauliukas 1910 m. įsteigė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių.

1915 m. bažnyčia ir klebonija sudegė, varpinė išsprogdinta, 2 varpai išvežti į Rusiją, kiti 2 išsilydė. 1915-1920 m. pamaldos laikytos mokyklos salėje. Klebono Juozapo Norvilos rūpesčiu 1920 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. 1921 m. įrengti iš Troškūnų atvežti vargonai. 1928–1932 m. klebono Jurgio Martinaičio iniciatyva išdažytas bažnyčios vidus, įrengti 3 altoriai. Įsigyti 2 varpai, pakabinti laikinoje stoginėje, vėliau pastatyta varpinė. Įrengtos gipsinės Kryžiaus kelio stotys. Klebonas J.Martinaitis pastatė parapijos salę, Dievo Motinos statulą šventoriuje, nupirko 10 dūdų orkestrui, 1939 m. savo lėšomis pastatė altariją (čia jis 1946 m. mirė). 1944 m. apdaužytas bažnyčios stogas, išmušti langai. Vėliau suremontuota, sudaužytus bažnyčios kryžius restauravo kalvis Aloyzas Buzas. 1960 m. bažnyčios pastatas nudažytas geltona spalva. Vidų aliejiniais dažais dekoravo menininkai Jakševičiai iš Ukmergės.

Bažnyčia stačiakampio plano, vienabokštė, su bokšteliu ir trisiene apside. Vidus 3 navų, turi 3 altorius. Didžiajame altoriuje paauksuotas Dievo Motinos paveikslas. Jis pridengiamas nuleidžiamu Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslu. Kairėje pusėje stovi Šv. Petro, dešinėje – Šv. Juozapo skulptūros, viršuje kabo Šv. KūdikėlioJėzaus Teresės paveikslas. Dešiniajame altoriuje Švč. Jėzaus Širdies skulptūra, dešinėje Šv. Antano Paduviečio kairėje – Šv. Aloyzo, viršuje – Nukryžiuotojo skulptūros. Altorius pagamintas parapijiečio Juozapo Pečkaus lėšomis. Kairįjį altorių parapijiečiai įrengė savo lėšomis. Altoriaus centre štovi Švč. Mergelės Marijos (Šiluvos) skulptūra, pakabintas Šv. Jurgio paveikslas. Dešinėje yra Šv. Kazimiero, kairėje – Šv. Pranciškaus Asyziečio skulptūros. Viršuje kabo Šv. Jono Bosko paveikslas

Šventoriaus tvora akmenų mūro su pagrindiniais vartais, kuriuos puošia keturi iš raudonų plytų sumūryti aukštesni stulpai su bokšteliais. Stulpai dekoruoti ornamentais. Šventoriuje stovi Jėzaus Kristaus statula su užrašu: „Jėzus Kristus. Gaila man tos minios 1938“, bei koplytstulpis, ant kurio užrašyta „Švč. Marijos apsireiškimui 1670 IX 15 VIII 15“ vakarinėje dalyje, netoli šoninių vartų, stovi dar vienas koplytstulpis, kuriame užrašas „O Marija, Tavo motiniškas žvilgsnis lydi mano kunigystės kelią ir dienas. 1991 m.“ Prie pat pagrindinių vartų yra medinis kryžius, o šalia jo – Juozapo Sabaliausko kapas. Iš viso aplink šventorių pastatyti aštuoni kryžiai. Kun. J. Martinaičio ir Domicelės Babickaitės lėšomis 1931 m. bažnyčioje įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Tais paęiais metais atvežti ir trys varpai, šrengti laikinojoje varpinėje. Vėliau buvo pastatyta ir dabartinė varpinė.

1932 m. šventoriuje prie pat bažnyčios sienos pastatyta ir Dievo Motinos statula. Kun. J. Martinaitis buvo išreiškęs norą būti palaidotas prie šios skulptūros – jo kapas yra priešais Dievo Motiną šalia varpinės.

Atlaidai ir šventės

Švč. Jėzaus Širdies – III penktadienį po Sekminių (keliama į artimesnį sekmadienį)
Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinė) - rugpjūčio 15 d.
Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo – gruodžio 8 d. (keliama į sekmadienį po 8 d.)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/simonys/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 84-85.

 

 

SKAPIŠKIO ŠV. HIACINTO (JACKAUS) bažnyčia

Dariaus ir Girėno g. 1

Skapiškis

LT–40464 Kupiškio r.

Skapiskio _1377Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Skapiškio miestelyje,

prie kelio į Pandėlį. Mūrinė. Pastatyta 1819 m., turi klasicistinių bruožų.

Pirmoji Skapiškio (tuo metu Mituvos) bažnyčia minima 1519 m. J. Ochmanskis, rašydamas apie Vilniaus vyskupijos bažnyčias, mini ir Skapiškio (Mituvos) bažnyčią, kuri galėjo būti pastatyta apie 1500 metus. Skapiškio parapijos bažnyčia XVI a. turėjo tik 2 valstiečių kiemus. Jai 1555 m. Stanislovas Skopas dovanojo daugiau kaip 22 valakus žemės su Biliūnų ir Kreipšių kaimais. Vėlesniuose dokumentuose nurodyta, kad 1555 m, pastatyta mūrinė bažnyčia, 1669 m. minima tik Skapiškio koplyčia, 1674 -1677 m. Vilniaus vyskupijos vizitacijų aktuose Skapiškio bažnyčios nėra. Tikėtina, kad ją pasisavino evangelikai reformatai. Apie 1684 m. bažnyčiai grąžintas Kreipšių kaimas. Skapiškyje 1720-1740 m. klebonavo ir lietuviškus pamokslus sakė Vilniaus kanauninkas Juozapas Domininkas Puzinas. Netrukus jis tapo Livonijos vyskupu ir su broliu Mykolu 1750 m. įkurdino Skapiškyje dominikonus. Jie vienuolynui 1750 m. dovanojo 137 valakus žemės. 1752 m. pastatytas vienuolynas, 1756 m. - dominikonų bažnyčia. Nuo 1775 m. veikė parapinė mokykla.

1790 m. pradėtas mūryti vienuolynas. Jo statyba truko daugiau kaip 20 metų. Medinė dominikonų bažnyčia 1806 m. sudegė. 1819 m. dominikonai pasistatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Parapinės bažnyčios priebažnytis 1797 m. buvo medinis. Iki 1813 m. primūrytas naujas. Dominikonams 1832 m. priklausė Skapiškio miestelis ir Kurklių palivarkas su Beštupio, Eičionių, Leibiškių ir Tvirų kaimais. Rusijos valdžia 1832 m. vienuolyną uždarė, rūmus nusavino ir pertvarkė į kareivines. Bažnyčia paversta sandėliu. 1858 m. dominikonų bažnyčia atiduota katalikams, tapo parapine. Vyskupas Motiejus Valančius ją konsekravo Šv. Jackaus titulu. Buvusioje parapinėje bažnyčioje pamaldos nebuvo laikomos. Po 1863 m. sukilimo suimtas klebonas Domininkas Žukas. Apie 1875 m., išsikėlus iš vienuolyno kareiviams, pastatas liko nenaudojamas, tik 1924 m. jame pradėjo veikti progimnazija.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai senąją parapinę bažnyčią nugriovė. Apgriauta ir naujoji bažnyčia. Į Rusiją išvežti 5 varpai. Klebono Mykolo Prijalgausko rūpesčiu 1923 m. bažnyčia suremontuota, jos stogas apdengtas skarda. Klebonas Nikodemas Kasperiūnas 1936 m. išdažė bažnyčios vidų. Per Antrąjį pasaulinį karą sudegė klebonija, sužalota bažnyčia, po karo suremontuota. Buvusio vienuolyno rūmai valdžios nurodymu nugriauti.

Bažnyčia turi klasicistinių bruožų, stačiakampio plano, bebokštė, baltai tinkuota. Įprastų proporcijų prieangis su vargonų choru yra priekyje. Apatinėje bažnyčios fasado dalyje yra stačiakampės durys be apvadų ir dvi arkinės nišos su statulomis, karnizu atskiroje dalyje, centre, yra vienas didelis langas. Trikampis frontonas – be puošmenų ir be angų. Antrajame plane yra kiek aukštesnė ir dvigubai platesnė galinė navų siena su langais. Ant žemesniojo ir aukštesniojo frontonų iškelti kryžiai. Vidus 3 navų. Centrinės navos skliautai cilindriniai.

Bažnyčios frontone įrengta lenta, kurioje nurodoma, kad 1832 m. čia kunigavo poetas Antanas Strazdas (170-1833), o 1921 m. pas kun. M. Prijalgauską atvažiuodavo paviešėti kitas lietuvių poetas – kun. Jonas Mačiulis-Maironis.

Bažnyčios vidaus navos atskirtos stambiais kvadratinio skerspjūvio pilioriais. Centrinėje navoje prieš presbiteriją yra arka, virš jos – freska, vaizduojanti paskutiniąją vakarienę.

Didžiajame altoriuje yra Nukryžiuotasis, šonuose – Šventosios šeimos skulptūros. Kairysis altorius – Švč. Mergelės Marijos, jame kabo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, antrajame tarpsnyje – Šv. Jackaus paveikslas. Dešinysis altorius – Šv. Lauryno, antrajame jo tarpsnyje kabo Šv. Petro ir Povilo paveikslas. Ketvirtasis altorius (ant dešiniojo pilioriaus) – Švč. Jėzaus Širdies, penktasis (ant kairiojo pilioriaus) – Šv. Antano. Bažnyčią puošia ir gražios Kryžiaus kelio stotys.

Šventoriaus tvora akmenų mūro. Stovi medinė varpinė. Šventoriuje pastatyta Lurdo kopija, paminklas – Švč. Jėzaus Širdies statula (1958 m. atkelta iš miestelio centro, kur buvo pastatyta po Pirmojo pasaulinio karo senosios bažnyčios vietoje) bei Skapiškyje tarnavusių kunigų Nikodemo Kasperiūno, Antano Paurio, Mykolo Daleckio kapai.

Miestelio centre išlikusi senoji akmeninė varpinė, kurioje kabėjo penki varpai. (jais buvo skambinama). Netoli bažnyčios yra 1878 m. misijoms atminti skirtas paminklas (stulpas - koplytėlė) ir panašios formos blaivybės paminklas (kelio į Jutkonis sankryžoje).

Atlaidai ir šventės

Šv. Lauryno – rugpjūčio 10 d. (keliama į sekmadienį po 10 d.)

Šv. Hiacinto (titulo) – rugpjūčio 17 d. (keliama į sekmadienį po 17 d.)

Šv. apašt. Petro ir Povilo – birželio 29 d. (keliama į sekmadienį po 29 d.)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/skapiskis/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 78,79.

 

SUBAČIAUS ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO bažnyčia

Biržų g. 6, Subačius st.
LT–40405 Kupiškio r.

 

Subaiaus gel_stoties__0050Subačiaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Subačiaus gyvenvietėje, Biržų g. 4, 1 km į šiaurę nuo geležinkelio stoties, prie Viešintos ir jos dešiniojo intako Kumpono santakos. Medinė. Pastatyta 1940 m.

Šv. Pranciškaus Asyziečio bažnyčia pastatyta tik 1940 m., kai Lietuvos Nepriklausomybės metais sparčiai augo Subačiaus geležinkelio stotis ir gyventojams prireikė savo bažnyčios. Panevėžio vyskupas įpareigojo kun. Vincentą Beinorį rūpintis steigiama parapija. Iki 1939 m. buvo paruošti bažnyčios planai, gauta medienos. Iš Subačiaus miestelio parapijos kunigo Pr. Kazlausko palikimo bažnyčios statybai vyskupas paskyrė 10 000 litų. Nupirktas 2,5 ha žemės sklypas. 1940 m. pradžioje būsimos bažnyčios rektoriumi paskirtas kunigas Povilas Mikalajūnas (1943 m. palaidotas šventoriuje). Kol bažnyčia buvo statoma, pamaldos vyko Strančių kapų koplyčioje ir mokykloje. Pastatyta medinė bažnyčia 1940 m. spalio 6 d. vyskupo įgaliotas generalvikaras kan. Jonas Jucys pašventinta Šv. Pranciškaus Asyziečio titulu. 1941 m. sausio 9 d. įsteigta parapija. Prie jos iš Subačiaus miestelio parapijos priskirtos 28 gyvenvietės. Po Antrojo pasaulinio karo nusavinta statybinė medžiaga ūkiniams pastatams.

Medinė bažnyčia – kryžminio plano pastatas su masyviu kvadratiniu bokštu. Sienos apkaltos gulsčiomis lentelėmis. Ilgis 24 m, plotis tarp transeptų koplyčioms – 16 m, aukštis iki bokšto viršaus siekia 21 m.

Bažnyčios vidus šviesus, šoninėse sienose įrengti penki langai, dar keletas presbiterijoje ir fasadinėje sienoje. Yra choro tribūna ir dvi zakrastijos. Sakyklos nėra, ją atstoja šalia altoriaus esanti Dievo žodžio pakyla. Šventykloje trys altoriai. Didžiojo centre Šv. Jurgio paveikslas bei Nukryžiuotojo Jėzaus ir Švč. Pranciškaus Asyziečio skulptūros. Jas galima uždengti pakeliamu ir nuleidžiamu Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslu. Dešinėje altoriaus pusėje stovi Šv. Aloyzo, kairėje –Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės skulptūros.

 

Kairėje bažnyčios pusėje yra Švč. Mergelės Marijos ltorius su jos statula. Viršuje kabo Šv. Antano Paduviečio su Kūdikėliu paveikslas. Šį altorių puošia ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Šv. Elžbietą skulptūrinė grupė. Dešinėje pusėje stovi Švč. Jėzaus Širdies altorius. Jame Švč. Jėzaus Širdies skulptūra, viršuje – Šv. apaštalo Pauliaus paveikslas.

Bažnyčia aptverta betoninių stulpelių tvora. Dešinėje šventoriaus pusėje palaidotas rektorius kun. P. Mikalajūnas. Jo antkapį puošia Švč. Jėzaus Širdies statula. Kairėje pusėje stovi Švč. Mergelės Marijos statula su užrašu „1988 Dievo Motinos Marijos metų atminimui. 2011 m. bažnyčia suremontuota.

Atlaidai ir šventės

Švč. M. Marijos Apsilankymo – gegužės 31 d. (keliama į paskutinį gegužės sekmadienį)
Pranciškaus (titulo) – spalio 4 d. (keliama į I spalio sekmadienį)

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/subaciaus-st/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 82-83.

 

 

SUBAČIAUS ŠVČ. TREJYBĖS bažnyčia

Subačius (miestelis)

LT–40373 Kupiškio r. 

 

Subaciaus  miestelio_4390Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčia yra Kupiškio rajono savivaldybėje, Subačiaus miestelyje, Vilniaus g. 44, Viešintos (Lėvens kairiojo intako) kairiajame krante. Mūrinė. Pastatyta 1884 m. Istoristinė, turi neoromaninio ir neobaroko stiliaus elementų.

Pirmąją bažnyčią Subačiuje 1590 m. pastatė Jeronimas Valavičius. Jai 1591 m. patvirtinta fundacija: 2 valakai žemės, Bražiškių kaimas ir 2 sklypai mokyklai. Bajorai įpareigoti klebonui kasmet mokėti po 10 zlotų nuo valako žemės. 1655 m. bažnyčia apgriauta, netrukus atstatyta ir vyskupo Mikalojaus Slupskio pašventinta 1670 m. 1668 m. minimas Kumpiniškio, arba Bražiškių, klebonijos palivarkas. 1669 m. minima Subačiaus (Kumpiniškio) bažnyčia. Ji buvo medinė, stačiakampė, turėjo 3 altorius. 1674 m. konsekruota. Nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla. Subačiuje 1791–1792 m. kunigavo poetas Antanas Strazdas. 1832 m. bažnyčiai priklausė Budrionių ir Račiupėnų kaimai.

Naujos bažnyčios statybai pradėta ruoštis apie 1873 m., klebonaujant kunigui Januškevičiui. Jo darbą vėliau tęsė kunigas Lipkevičius, vėliau – Pranciškus Staškauskas. 1879 m. prašyta leisti statyti naują mūrinę bažnyčią ir greitai įsibėgėjo bažnyčios statymo darbai. Po pakartotinių prašymų leidimas gautas 1881 m. Pastatytą dvibokštę bažnyčią 1884 m. gegužės 22 d. konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis. 1888 m. išmūryta šventoriaus tvora. 1908–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia labai nukentėjo. Kunigo Pr. Kazlausko rūpesčiu 1925 m. suremontuota, apdengta skarda. 1918 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. Apie 1933–1934 m. vikaro Juozo Bardišausko rūpesčiu pastatyta parapijos salė. Nepriklausomybės metais aktyviai veikė religinės draugijos ir parapijiečiai. 1940–1941 m. įsteigta Subačiaus geležinkelio stoties miestelio parapija. Po Antrojo pasaulinio karo parapijos veikla labai sumenko, sumažėjo gyventojų.

Labai puošni Subačius miestelio bažnyčia: istoristinė, eklektinė, turi raiškių neoromaninio ir neobaroko stiliaus elementų, stačiakampio plano (55x26 m), dvibokštė. Pastato išorė – baltai tinkuota. Fasadas padalytas dviem karnizų eilėmis kartu su bokštais, kurie nežymiai patraukti į priekį. Trečiajame tarpsnyje išryškėja nedidelis frontonas su barokiškai banguotu profiliu. Vidurinė bokštų dalis yra aštuonsienė, šiek tiek grakštesnė. Bokštų stogai – šalmų pavidalo, su stambiais kryžiais.

Vidus 3 navų. Skliautus remia dvi piliorių eilės. Triumfo arka ties presbiterija dekoruota reljefiniais plafonais ir tapytais ornamentais. Įrengti trys mūriniai altoriai.

Didysis Švč. Trejybės altorius puoštas tituliniu paveikslu. Tarp altoriaus kolonų stovi Šv. apaštalų Petro ir Povilo statulos. Altoriaus viršuje kabo paveikslas „Paskutinė vakarienė“, yra angelų skulptūrų.

Dešinėje pusėje stovi Nukryžiuotojo Jėzaus altorius. Virš jo kabo Šv. apaštalų Petro ir Povilo paveikslas. Prie jo – Švč. Jėzaus Širdies statula. Netoli altoriaus, prie pirmosios kolonos yra Šv. Jurgio altorėlis.

Kairėje pusėje yra Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altorius su tituliniu paveikslu, jo viršuje – Trijų Karalių paveikslas, prie kurio stovi Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos statula. Netoli altoriaus, prie pirmosios kolonos yra Šv. Antano altorėlis.

Bažnyčioje yra du kilnojami altorėliai: vienas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Šv. Antano, kitas – Šv. Dominyko ir Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu.

Atlaidai ir šventės 

 

Švč. Trejybės (titulo) – sekmadienį po Sekminių

 

Šv. apašt. Petro ir Povilo – birželio 29 d. (keliama į sekmadienį po 29 d.)

 

Trijų Karalių – sausio 6 d. (keliama į artimesnį sekmadienį) 

http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/kupiskio/subacius/

Panevėžio vyskupijos bažnyčios, VšĮ „Terra Publica“, 2002, psl. 80,81.