Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Kupiškio rajono dvarai

ADOMYNĖS DVARAS

        Adresas: Kupiškio rajonas, Adomynės kaimas, Adomo Vilėniškio g. 8.

 

ADOMYNES oP. KALAMAZNIKAS - CopyStambaus bajoro ponų namas, turintis romantiškojo klasicizmo bruožų. Kada pastatyti, nėra tikslių duomenų. Bendras plotas – 734.56 kv. m. Įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Savininkas – Kupiškio rajono Savivaldybė. Dabar tai – viso Adomynės kaimo kultūrinio gyvenimo centras. Čia įsikūręs medicinos punktas, Kupiškio rajono centrinės bibliotekos filialas, laisvalaikio centras, kaimo bendruomenė įrengusi šarvojimo salę, rūpinasi socialinių paslaugų centro įsteigimu.

Adomynė pirmą kartą paminėta 1555 metais. Iki XIX a. pradžios vietovė vadinosi Aluotėlėmis (Holoty Male, Olotki, Малы Голоты) ir buvo Lietuvos didikų Pliaterių Aluotų dvaro palivarkas, o vėliau ir dvaras. Vėlesni šio dvaro savininkai troško jį pavadinti savo vardais. Jonas Žurauskis net lentelę virš vartų su užrašu „Jonava“ (Janavo, Janow) buvo pakabinęs. Tačiau šnekamojoje kalboje liaudis ilgai Žurauskyne vadino, nes nemėgo pono, pakrikštyto „žiauriu ponu Jonu“. Dabar J. Žurauskį turime gerbti, nes jis XIX a. trečiajame dešimtmetyje (1821-1830) veikiausiai restauravo stačiakampį, simetrišką, su centrinėje dalyje esančiomis dviem priemenėmis ir didžiuoju kaminu bei kambariais galuose Aluotėlių dvaro pastatą. Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija. Statiniui suteiktos klasicistinės proporcijos ir puošnus interjero dekoras. Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus išplanavimas išlikęs iki šių dienų. Išlikusios dvaro gonkos su stogeliais ir gražiomis medinėmis kolonomis. Dabar esantis skardinis stogas anksčiau buvo dengtas malksnomis. Išlikę seni langai su langinėmis, dvivėrės filinginės durys su gražiais metaliniais apkaustais. Viduje liko seno ornamentuoto parketo fragmentai, kelios olandiško tipo baltų ir žalių koklių krosnys su židiniu, duonkepė, viryklės, žaizdras, kur buvo įleistas didžiulis katilas, sandėlis su medinėmis lentynomis, rūsiai. Centrinės rūmų dalies patalpos puoštos sienine tapyba. Dekoro pagrindas – frizai, langų, durų apvadai, supraportas, paneliai. Lubos – sudėtingos kompozicijos plafonai, kurių centruose – rozetės. Labai įdomus medinių ir mūrinių pertvarinių sienų derinys, pagrįstas aiškiomis funkcijomis. Mūrinės sienos yra ne tik perdangos ir kitų pagrindinių konstrukcijų atramos, bet ir labai svarbi apkūrenimo sistemos dalis. Įdomus ir vieno korpuso planas – jis padalinamas siena į dvi dalis: ūkinę-gamybinę ir gyvenamuosius kambarius. Antrajame dvaro aukšte yra palėpė ir keli mansardinio tipo kambariai, kuriuose nakvodavo svečiai. Viename iš dvaro kambarių netgi buvo įrengta koplyčia, kol neiškilo Adomynės bažnyčia.

1855 m. kitoje tvenkinio pusėje pastatyta mūrinė šv. Jono Nepamuko koplytėlė Blaivybės sąjūdžiui pažymėti. Tai buvo pirmas paminklas tokia intencija Lietuvoje.

Prie dvaro prijungus iš Pliaterių laikų likusią karčiamą ir du bravorus, prasiplėtė „velnio lašų“ gamyba ir pardavimas. Nuo lažo atleisti ir už tai pinigus gaunantys valstiečiai juos gabendavo net į Rygą. Dvaras turėjo didelį bityną, tad gamino ir midų, vyną, alų. Rasta didelių vyno butelių detalių. XIX a. pab. – XX a. pradžioje čia gyveno trys žydų kromininkų šeimos, dėl to žmonės pagal žydo Danko pavardę vietovę dar ir Dankoviete vadino. Dvare vykdavo specialūs žąsų, jaučių turgūs, vadinamieji „aplotai“, net su improvizuotomis jaučių badytynėmis.

Po J. Žurauskio mirties dvarą valdė jo sūnėnas Jonas Ipolitas Žurauskis, kuris paliko jį dukterims Sofijai ir Malvinai. Jos pasidalijo tėvo žemę ir ją pardavė. Didžiąją dalį su pastatais nupirko suktas valstietis-eigulys Adomas Vilėniškis, kurio tėvas pas „poną Joną“ buvo miško degutas-darbininkas. Šis savo šeimos nesukūrė, tad galėjo dalį pinigų skirti bažnyčios statybai Jonavoje. 1921 m. mirė, dar nebaigęs dvasios namų statybos. Tačiau paminklinis akmuo Adomynės kapinėse skelbia, kad čia ilsisi „Adomas Vilėniškis, 1842-1921. Bažnyčios fundatorius“. Statybą tais pačiais metais baigė Adomo brolio Gasparo sūnus kunigas Juozapas Vilėniškis. Viename dvaro fligelių įsikūrė klebonija. Juozapas Vilėniškis (1873-1952) palaidotas Adomynės bažnyčios šventoriuje. Po antrojo pasaulinio karo (XXa. antrame dešimtmetyje) Aluotėlių-Jonavos dvaras pradėtas vadinti Adomyne paskutinio jo šeimininko garbei.

Pilną dvaro kompleksą sudarė dvaro rūmai, ūkiniai pastatai, parkas, upelis ir pono samdinių rankomis iškastas tvenkinys, kuris savo forma primena šautuvą. Aplink dvarą terasomis pasodintas sodas, dideli ir gražūs darželiai, liepų alėja, dveji vartai. Dabar išlikę liepos, parkas,dvaro rūkyklos pamatai, kitoje tvenkinio pusėje stovintys Adomo Vilėniškio brolio Gasparo gyvenamasis namas (dabar privatizuotas), koplytėlė, Onos Starkutės namas, kuriame buvo įsikūrusi pirmoji Adomynės mokykla (1939m.).

Visi dvaro šeimininkai mylėjo ir puoselėjo grožį. XIXa. ketvirtame dešimtmetyje dvare lankydavosi Svėdasų parapijos vikaras poetas Liudvikas Adomas Jucevičius, mokęs dvarininkaites prancūzų kalbos. Vėliau jis dėl panelės Malvinos metė kunigystę. Adomas Vilėniškis buvo veiklus žmogus, mėgo pabendrauti su kunigais, dvarininkais, valdžios vyrais, tad jie būdavo dažni svečiai jo dvare. Dabar didžiojoje jo salėje ir jaukioje verandoje vyksta koncertai, susitikimai, šventės. Visi artistai džiaugiasi puikia akustika ir šilta atmosfera. Tradiciniai renginiai – Antaninių pakermošis, Poezijos pavasarėlio „Prisijaukinkime poezijos paukštę“ skaitymai, Netradicinio sūrio šventė, Advento popietė.

Sovietiniais laikais dvaras buvo suniokotas, 1990 metais pradėti restauracijos darbai, kurie nebaigti iki šiol. Bendruomenė rūpinasi jo priežiūra. Per pastaruosius metus išvalytas gražusis tvenkinys, sutvarkytos pakrantės, atnaujintas parkas: įrengtos poilsio zonos vaikams ir suaugusiems, pastatytas rankomis traukiamas plaustas per tvenkinį, puošnūs gėlynai. Dvare bendruomenė rengia edukacines programas. Adomynės dvaro ansamblis tampa vis labiau žinomas šalies ir užsienio turistams.

 

ANTAŠAVOS DVARAS

Adresas:  Kupiškio rajono sav., Kupiškio sen., Antašavos mstl., Rožių g. 2A.

 

ANTAVOS DVARASDvaro ansamblis – valstybės saugomas architektūros paminklas, parkas – gamtos paminklas. Dvarą sudaro visas kompleksas – rūmai, lauko akmenų svirnas, parkas ir klebonija, pirtis, obuolių sandėlis. Dabar  tai privati valda.

Vietovė, kuri iki XVII a. antros pusės buvo vadinama Papyvesis, kaip ir daugelio Lietuvos vietovių, vardą gavo nuo upės Pyvesos, tekančios per šią teritoriją. Dabar miestelis  vadinasi Antašava. Vietovardis įgavo naują pavadinimą nuo bajorų Antašauskų giminės, kuri 1792 metais įsigijo dvarą iš bajoro Jono Liutkevičiaus. Ši bajorų giminė turėjo „Dolivos” herbą, bet tai buvo smulkūs bajorai, nelabai pasižymėję aukštais postais. Taigi Papyvesius 1791 m. Liutkevičiai  nusipirko iš bajorų Počobutų. Vienas iš Počobutų, Martynas baigė Gardino jėzuitų kolegiją. Jėzuitas nuo 1745 m. Nuo 1764 m. Vilniaus akademijos matematikos ir astronomijos profesorius.  Počobatai žemes paveldėjo iš Choinovskių 1779 m. Choinovskių šeimininkavimas užfiksuotas rašytiniuose šaltiniuose, 1595 m. paminėtas ir dvaras. Taigi grįžtant prie Antašauskų, kurie dvare gyveno iki 1888 m., kai Kazimieras Antašauskas dvarą pardavė valstiečiui S. Šimoniui, kuris tais pačiais metais jį užstatė Vilniaus žemės bankui. Antašavos dvaras atspindėjo klasikinį medinio dvaro vaizdą, o naujuosius mūro pastatus 1809–1810 m. dvaro savininko Hiacinto Antašauskio užsakymu suprojektavo Mykolas Angelas Šulcas.

Rūmai klasicistinio stiliaus, stačiakampio formos, dviaukščiai. Dengti keturšlaičiu stogu, o jo viduryje – platus kaminas. Fasade vienodais tarpais išdėstyti langai ir nišos, kampuose – mentės. Pirmojo aukšto langai su apvadais. Retas atvejis, kai klasicistinio stiliaus rūmai Lietuvoje rūmai neturi kolonų. Tačiau pagrindiniame fasade išryškintos horizontalūs padalijimai – cokolis, juosta tarp aukštų, platus dorėninis antablementas, sudarytas iš stambokais triglifais suskirstyto frizo bei karnizo su modiljonais.

Pirmame rūmų aukšte įkurtos buitinės patalpos: dvaro kambarys, valgomasis, miegamasis. Antrame aukšte yra reprezentacinės patalpos: šokių salė, svečių valgomasis, svetainė. Abiejų aukštų išplanavimas – koridorinis.

Rūmų interjeras įrenginėtas iki 1820 m., ypač puošnus. Grindys buvo iš įvairių atspalvių dailaus parketo. Miegamąjį skiria dvi jonėnų stiliaus kolonos, sienas, puošia antablementas su lipdiniais, lubose augalų motyvų plafonas. Šokių salėje taip pat jonėnų stiliaus kolonos, lubose net du apskritos formos plafonai, yra antablementas. Erdvūs rūmų rūsiai su kryžminiais ir cilindriniais sklautais. Dauguma dekoro išliko ir iki šių dienų.

Šalia dvaro stovi iš lauko akmenų sumūrytas svirnas, puoštas skaldos mozaika, antablementu. Langų apvadai tinkuoti. Ansambliui taip pat priklauso ledainė, pirtis, vaisių sandėlis, rūsys.

Prie rūmų yra tiesiomis medžių eilėmis apsuptas parkas, įveistas statant svaro pastatus ir suprojektuotas architekto M. A. Šulco. Plotas – 6,1 ha. Jame auga 27 rūšys medžių, iš jų 12 – atvežtiniai (europiniai maumedžiai, pilkosios tuopos, gluosnialapės lanksvos, kambarinės slyvos, kt.). Daug liepų, beržų, ąžuolų. Parke yra du tvenkiniai.

XIX a. 2-ojoje pusėje prie rūmų buvo pristatytas dviaukštis priestatas, tačiau jis pažeidė ansamblio kompoziciją.  Sovietmečiu dvaras buvo gerokai nugyventas, jame buvo įsikūrusi kolūkio kontora. Tik kai dvare įsikūrė Antašavos mokykla, juo labiau rūpintis pradėjo valstybė, tačiau pagal švietimo įstaigai keliamus reikalavimus. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, išlikęs nekilnojamasis turtas grąžintas teisėtiems savininkams, dvaro pastatą atsiėmė ir Povilo Brazdžiūno palikuonys.

2003 m. dvaro ansamblį įsigiję Virginija ir Algimantas Drūčiai saugo buvusių dvaro savininkų perduotus visus dokumentus, paminklosauginę informaciją, pasakojimų nuotrupas, rūpinasi jo priežiūra, tačiau įstrigus projektų finansavimui spėta sutvarkyti tik keletą antrojo aukšto kambarių. V. ir A. Drūčiai priima turistus, papasakoja apie savo turiningą istoriją turintį ansamblį ir stengiasi prikelti jį naujam gyvenimui.

 

        PALĖVENĖS (PAULIANKOS, STIRNIŠKIŲ, KOMARŲ) dvaras

         Adresas: Dvaro g. 7, Stirniškiai, Kupiškio rajono savivaldybė.

 

 KOMARU_DVARASKomarų dvaro - buvusi Palėvenės dvaro sodyba yra saugoma valstybės nekilnojamoji kultūros vertybė. Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, oficina, pieninė, bravoras, sandėlis. Šiuo metu XIX a. statyti rūmų pastatai atiduoti Komarų giminės palikuoniams – dvarą valdo iki Antrojo pasaulinio karo dvare gyvenusio bajoro Bogdano Komaro anūkė Nijolė Milaknienė.

Komarų dvaro istorija prasideda tolimojoje Rusijoje, kur nuo 1481 m. dokumentuose minimas Komaras Zabožinskis, kada nurodoma, jog paveldėjęs didelį palikimą jis įsikūrė Padniestrėje, vietovę pavadinęs Komarogradu. Vėliau Komaro Zabožinskio Vladimiro sūnus Motiejus – Karališkasis dvariškis, pasiėmęs savo dalį, išsikėlė į Lietuvą. Tiksli data nėra žinoma, tačiau rašoma, kad Motiejaus proanūkis Jeronimas 1661 m. buvo seimo deputatu, o vėliau dirbo teisėju. Sekančių kartų palikuonis Mykolas Komaras, Vandeno vaiskis jau 1654 m. įsikūrė Palėvenės dvare (tuometinėje Ukmergės apskrityje). Po Mykolo Komaro mirties našlė Kotryna Komarienė 1703 m. Palėvenės dvarą užrašė savo sūnums Andriui ir Mikalojui Komarams.

1708 m. broliai Mikalojus Komaras – Ukmergės ir Upytės pav. kardininkas ir Andrius Komaras – Bernatonių seniūnas surašė raštą, kuriuo pasidalino Palėvenės dvarą į dvi lygias dalis. Į lygias dalis buvo padalinta dvaro ariama ir neariama žemė, miškas, pievos, valstiečių gyvenvietės ir dvarui priklausę Žižmariškio, Radžiūnų, Padvarininkų, Ožkinių, Maugarų, Gorupės, Slabados kaimai. Pačia sodyba buvo nutarta naudotis bendrai. Dvaro sodyboje tuo metu stovėjo rezidentiniai gyvenamieji pastatai, bravoras su pirtimi, tvartas, javų džiovykla, kluonas, šieno daržinės. Sodybą supo sodai.

Komarai toliau plėtė dvarą, pirko vis naujas žemes. Kai kurias žemes jie valdė užstato teisėmis. Mikalojus Komaras užstato teisėmis valdė taip pat Palėvenės vardu vadinamą dvarą, buvusį Upytės paviete ir priklausiusį Baikauskui – Mstislavlio iždininkui.

Žemutinės Palėvenės dvarą iki pat mirties (1732 m.) valdė Andrius Komaras. Mirus Andriui Komarui, visą turtą ėmė valdyti brolis Mikolajus Komaras – Ukmergės pavieto kardininkas. Mikolajus Komaras buvo vedęs Teresę Sakalauskaitę ir su ja turėjo sūnus Ignotą ir Antaną bei tris dukras – Ievą, Konstanciją ir Kotryną. 1740 m. Mikalojus Komaras surašė testamentą, kuriuo dukroms užrašė pinigus, o sūnums-nejudamą turtą.

Po nejudamo turto dalybų 1743 m. tarp brolių Ignaco ir Antano Komarų, Žemutinės Palėvenės dvaras su Aukštutine Palėvene atiteko Antanui Komarui. Antanas Komaras – Ukmergės pavieto Kardininkas buvo vedęs I. Stankevičiūtę, o po jos mirties vedė Sofiją Korf. 1798 m. Sofija Komarienė jau buvo našlė ir valdė Palėvenės dvarą. Vėliau šiomis teisėmis naudojosi jos sūnus Jurgis Komaras – Ukmergės pavieto ribų teismo teisėjas.

1859 m. Komaro dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla. Palėvenės dvare žemės ūkis XIX a. pabaigoje buvo tvarkomas naujoviškai. Dvaras turėjo įvairių žemės ūkio mašinų, tarp jų ir garines kuliamąsias.

XIX a. pab. – XX a. pr. Palėvenės dvaras priklausė Mykolo Komaro broliui Jurgiui Komarui. 1912 m. po jo mirties Palėvenės dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui Komarui (1884 m. – 1962 m.) – paskutiniam šio dvaro savininkui. Tuo metu dvaras susidėjo iš Žemutinės Palėvenės, Dembiškio vienkiemio, taip pat dvarui priklausė žemės sklypai Ožkinių kaime bei Palėvenės miestelyje. Komarai buvo mecenatai – rėmė bažnyčių statybas. Vokiečių okupacijos metais 1915 – 1918 m. m. Žemutinės Palėvenės dvare veikė Petro Mačiulio suorganizuota vargo mokykla.

Tarpukario laikotarpyje Palėvenės dvare vystoma intensyvi ūkinė veikla. Dvaro žemėje tuo metu gyveno 130 žmonių, dvare dirbo daug samdomų darbininkų.

Bogdanas Komaras buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Marija Rostropovič , antroji – Ksenija Katalymova. Bogdanas Komaras buvo baigęs Peterburgo žemės ūkio technikos mokyklą ir Krokuvos Jogailos Universiteto agronomijos fakultetą. Be lenkų, rusų ir lietuvių, mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas. Ksenija ir Bogdanas užaugino dvi dukras Ireną ir Mariją bei įdukrą Jadvygą. Palėvenės dvare nuolat buvo pilna svečių. Bendros medžioklės, įvairios šventės čia sutraukdavo daug giminų ir draugų. Buvo laikomasi tradicijų. Jubiliejinių ar šiaip iškilmingų pobūvių metu vyrai vilkėdavo frakus. Baltos pirštinės, balti šalikai bei cilinderiai buvo privalomu akcentu. Moterims — ilgos balinės suknelės, iki alkūnių baltos be pirštelių pirštinaitės (kad matytųsi pirštus puošiantys žiedai). Grodavo orkestras. Ryškesnių švenčių metu atskiros vaišės ir muzika buvo ir dvaro tarnams. Dažnų vaišių metu Bogdanas skaitydavo savo sukurtas eiles. Mylimiausias Bogdano laisvalaikio praleidimas buvo medžioklė.

Nors Palėvenė buvo pagrindinė Komarų giminės buveinė, bet net iki XIX amžiaus antrosios pusės čia nebuvo didesnės rezidencijos. Atvykę dvaro paveldėtojai gyvendavo vienaaukščiame, erdviame klasicizmo stiliaus pastate. Tapęs Palėvenės savininku Michailas Komaras (Bogdano Komaro anūkas) perstatė seną pastatą į gana pretenzingus rūmus. Juose buvo 26 įvairių formų, nevienodo didumo ir paskirties patalpos. Įėjimas —prieškambaris buvo kairėje pusėje prie oranžerijos. Pirmame aukšte buvo svarbiausios reprezentacinės patalpos: didelis kvadratinis, susisiekiantis su oranžerija salonas ir nuo jo atskirtas plačių durų, pakankamai didelis valgomasis. Abi tos patalpos buvo išklotos parketu, sienos dekoruotos gipsu. Valgomojo sienas dar dengė riešutmedžio panelis. Dalis rūmų buvo stilingai apstatyti. Iš įdomesnių baldų reikėtų paminėti didelę prancūzišką Marijos Antuanetės laikų spintą-komodą. Sienas puošė giminės portretai. Dauguma naujai piešti Kazimiero Pochlavskio ir ruso Aleksandro Lundos. Palėvenės bibliotekoje buvo sukaupta 5000 tomų knygų.

1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Visa kas vertinga buvo išgrobta, niokojama tai, kas buvo kuriama šimtmečius. Bogdanas Komaras dar kurį laiką gyveno malūnininko namelyje, dažną naktį slapstėsi pas kaimynus. Vėliau — vežamas į Sibirą, būdamas ryžtingas, tamsiu paros metu, ties Čeliabinsku, iššoko iš traukinio ir po kurio laiko grįžo į Lietuvą.

Dvaras smarkiai nukentėjo antrojo pasaulinio karo metais, kuomet vokiečiai, norėdami sunaikinti čia įsikūrusį sovietų armijos dalinį, numetė bombą. Kur kas liūdnesni 50 sovietmečio metų. „Paulionka“ – taip sovietmečiu praminta (nuo anapus Lėvens buvusios karčiamos ir žodžio „pohuliat – paūlioti“) ši istorinė vieta, dvaro pastatai apgriauti, apžėlę ir nuniokoti...

 Dabar dvaro pastatai, plačiai išsimėtę slėnyje — architektūros paminklas. Šalia arklidžių su unikaliom dolomito kolonom — vienintelis Kupiškio rajone geologinis paminklas — dolomitų atodanga. Parke tvorele aptvertas siūruoja vienas iš dviejų augančių Lietuvoje kurilinių maumedžių — gamtos paminklas. Šalia jo — šimtametės liepos, beržai, ošia kanadiniai klevai, Sibiro maumedis, eglės, pušys, baltosios tuopos.

Dvaro šeimininkai priima turistus, nuomoja patalpas banketams, gražią aplinką pamėgo jaunavedžiai savo fotosesijoms.

 

NORIŪNŲ DVARAS

     Adresas: Noriūnų km., Noriūnų sen., Kupiškio raj.

 

NORIUNU DVARASNoriūnų architektūros ansamblis, kurį sudaro dvaro rūmai, kumetynas, ūkiniai pastatai ir parkas, yra valstybinės reikšmės paminklas. Neįprasto T raidės plano Noriūnų dvaro rūmų architektūrai būdinga klasicizmo ir manierizmo detalės.

Noriūnų dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1559 m. XVI a. dvaras priklausė Naruševičiams, paskui Franckevičiams Radzminskiams, o 1655 m. sausio 15 d. atiteko Samueliui ir Elenai (Šemiotaitei)  Abramavičiams.  1665 m. Andrius ir Elena Abramavičiai  Noriūnų dvarą šešeriems metams išnuomojo Martynui Jonui Boločinskiui.

1665 m. dvare stovėjo didelis senas namas, vadinamas rūmais, su veranda, dengtas malksnomis. Ant valgomojo lubų buvo drobėj tapyti paveikslai, po namu – rūsys. Rūmus supo dviejų aukštų lobynas, svirnas, vežiminė be stogo, arklidė, tvartelis. Reikia manyti, kad jau tuo metu būta ir parko. Be to, buvo palivarkas (vėliau vadintas Noriūnėliais) su bravoru, salykine, namu, tvarteliu žąsims, daržovių sandėliu su rūsiu, 7 tvartų abaras, klojimai, 3 svirnai ir 3 daržinės.

 XVII a. pabaigoje dvaras perduotas Danieliui Stachovskiui, o 1723 m. Jonui Bucholcui. Vėliau dvarą paveldėjo Marijona Bucholcaitė - Tiškevičienė, kuri padovanojo Mykolui ir Marcibelei (Pozniakaitei) Oginskiams, tačiau pasiliko teisę juose gyventi iki mirties. Oginskiai persikėlė gyventi į Noriūnus tik 1808 m. Jiems mirus (1809 m.) dvarą pasidalijo  sūnūs Konstantinas ir Juozapas. Iš Oginskių Noriūnus nupirko Henrikas Venslavičius, tik nedidelis dirbamosios žemės sklypas priklausė M. Komarui. XVII -XVIII a. jame buvo auginami žemaitukų veislės arkliai. 1859 m. dvaro sodyba buvo perplanuota iš dvaro centro į palivarką, buvo nukelta daug ūkinės veiklos pastatų. XIX a. pabaigoje dvaro rūmus permūrijo vietiniai meistrai. 1880 m. įkeičiant Vilniaus žemės ūkio bankui buvo minima 12 gero stovio pastatų. 1911 m. Noriūnų dvaras žurnale „Wies ilustrowana“ vertinamas kaip vienas geriausių dvarų Lietuvoje, tvarkomas „pagal paskutinį žemės ūkio pasiekimų žodį“. Rūmai – kaimo tipo namas, harmoningos architektūros, priešais jį – parkas. Po I pasaulinio karo dvarą nupirko Jonas Adomavičius. 1921 m. šiame dvare įvyko poeto K. Binkio ir paskutinio dvaro savininko Jono Adomonio sesers Pranciškos Ievos vestuvės. 1940 m. buvo nacionalizuota 93,72 ha žemės, o 30 ha buvo palikta šeimininkui, kurią jis valdė iki 1944 m. Noriūnų dvaro rūmus paskutinis jų savininkas dvarininkas J. Adomonis paliko 1944 metais. Baigiantis karui jis su sūnumi pasitraukė į Vakarus. Dvaro teritorijoje 1951 metais buvo įsteigta Kupiškio mašinų ir traktorių stotis (MTS). Vėliau čia įsikūrė melioracijos statybos valdyba (MSV), po kelerių metų pervardyta melioracijos statybos ir montavimo valdyba (MSMV), veikė Byčių kolūkio atraminio parodomojo ūkio technikos remonto dirbtuvės. Rūmuose dirbo MTS, MSV ir MSMV administracija, melioratoriams buvo įrengta keletas butų. Šiuo metu čia įsikūrusi UAB „Nodama“ administracija. Anksčiau čia salę ir patalpas kurį laiką nuomojo vietos kultūros padalinys, bendruomenė. UAB „Nodama“ šį pastatą nuomoja iš UAB „Bonikos turto valdymo grupė“.

Iki mūsų dienų išlikę neorenesansinių formų Noriūnų dvaro rūmai. Jų statyba 1850–1855 metais rūpinosi Henrikas Venclovavičius ir jo sūnus Zigmantas Venclovavičius. Rūmus projektavo architektas prancūzas, statė vietiniai meistrai Silickas, Lipinskas ir kt. Plytos vežtos iš Burbiškio dvaro Rubikių plytinės, nes ten buvusios geresnės. Pastato planas susideda iš dviejų dalių: anksčiau statytos vienaukštės stačiakampio formos dalies ir vėliau pastatytos – dviaukštės. Pagrindinės dalies fasadinę pusę puošia dviejų kolonų portikas su atiku. Rūmų išorę praturtina ampyro stiliaus dekoras. Originalumu išsiskiria du dvaro ansambliui priklausantys dolomitiniai bokštai. Jie turi romantizmo bruožų, o savo išraiška primena viduramžių architektūrą.1955 m. rūmų veranda iš pietų pusės pakeista ir padaryta kaip atskira patalpa. Rūmai restauruoti 1962m. 1975 m. buvo ruošiamas rūmų restauravimo projektas (Paminklų konservavimo institutas, V. Sargūnas), 1977 m. parengtas rūmų remonto projektas (A. Bajoras).

Oficina statyta apie 1904 m. J. Minkevičius šį pastatą vadina ledaine. 1959 m. restauruota, ir 1960 m. čia įsikuria septynmetė mokykla.

Virtuvė statyta 1880 m. po Antrojo pasaulinio karo naudojama kaip sandėlis. Tai tikriausiai buvęs tas pastatas, kuris dabar vadinamas rūkykla.

Svirnas statytas XIX a. viduryje ar kiek anksčiau. Pokario metais naudotas kaip atsarginių dalių sandėlis.

Arklidės, klojimas, tvartai – iš XIX amžiaus. Kumetynas – buvusio Noriūnėlių palivarko pastatas. Dar yra rūkykla, kur pokario metais gyveno žmonės, o 1960 m. įrengta mokyklos klasė.

Rūmus supantį peizažinį parką sodo vietoje užveisė XIX a. pabaigoje su savininkais besigiminiavęs Mykolas Komaras ir sodininkystės instruktorius Zaleskis. Parkas buvo stačiakampio plano, nelygaus paviršiaus (išsidėstęs ant aukšto vakarinio Lėvens upės kranto ir Krioklio upelio slėnyje).

Šiandien parkas užima 10 hektarų, medynuose vyrauja vietiniai lapuočiai medžiai, grupėmis ir pavieniui auga spygliuočiai. Yra introdukuotų medžių: europinių maumedžių, balzaminių kėnių, pilkųjų riešutmedžių, sidabrinių kėnių, vakarinių tujų, pilkųjų ir lauralapių tuopų. 1958 metais parkas paskelbtas valstybės saugomu, o 1986 metais pripažintas respublikinės reikšmės gamtos paminklu. 1975 metais parengtas ir parko sutvarkymo projektas (architektė Virginija Kaikarienė).

Nors Noriūnų dvaro ansamblis yra valstybės saugomų paminklų sąraše, tačiau ilgą laiką jis buvo apleistas ir laukė geresnių laikų.

 

SALAMIESČIO DVARAS

                      Adresas: Salamiesčio miestelis, Alizavos seniūnija, Kupiškio rajono savivaldybė.

  

 SALAMIESCIO_DVARASDabar išlikusiems Salamiesčio dvaro sodybos fragmentams – rūmams, kumetynui, malūnininko tvartui, vėjo malūnui, tvartui, magazino, svirno liekanoms – Kultūros vertybių registre apibrėžtos teritorijos ribos ir nustatytas regioninis reikšmingumo lygmuo. Savininkas – Kupiškio rajono savivaldybė.

XVI a. Salamiestis priklausė Upytės valdytojui Jurgiui Astikui ir dar buvo vadinamas Naujamiesčiu. 1580 metų gruodžio 6 dieną Naujamiestį už karinius nuopelnus karalius Steponas Batoras dovanojo Kristupui Radvilai Perkūnui, 1604 metais miestelis pagal palikimą perėjo Kristupo II Radvilos žinion. Salamiesčio dvaras, priklausęs Kalvino mokymą išpažįstančiai Lietuvos didikų Radvilų šeimai, tapo pirmuoju evangelikų reformatų židiniu Kupiškio krašte. 1583 metais Salamiestyje jie pastatė savo maldos namus, o 1595 metais įsteigė parapinę lietuvišką mokyklą. Ji seniausia rajone.

Didikų Radvilų dvaravietė buvo medinė. Ją sudarė keli gyvenamieji ir administraciniai namai, rūmai, svirnas, karvelidė, sūrinė, virtuvė svirnas su mūrytu rūsiu, bravūras, dar trys svirnai, dvi daržinės, trys pašiūrės, jauja, klojimas, prie tvenkinio namelis rykūnijai. Dvaro sodyba aptverta didele medine tvora, turėjo įvažiuojamuosius vartus.

Laikui bėgant, vietovė vis būdavo įkeičiama įvairiems asmenims (Mortyšnui, Biržų kunigaikštystės administratoriui J. Ganckau), kurie nelabai rūpinosi dvaro priežiūra. Nuo 1673 metų Salamiestis ketveriems metams įkeičiamas Biržų komendantui vyresniajam leitenantui Karoliui Karlikui (Karlick, Karlig, Karling). Tuomet dvaras buvo didelis, aptvertas tvora, prie jo buvo didžiuliai kvadratiniai tvartai, gyvenamasis namas šiaudiniu stogu, daugybė ūkinių pastatų – arklidė, svirnai, rūsys, pirtys, trys klojimai ir kt. 1673 metų lapkričio 20 dienos aprašyme minimas Salamiesčio palivarkas ir miestelis su turgumi, prie kurio – reikalinga taisymo, aptverta nekaip prūsiško mūro reformatų bažnyčia. Tuo laiku buvo pradėti statyti ar pastatyti kai kurie dvaro pastatai, suremontuota bažnyčia.

1678 metais Salamiesčio inventoriuje dvaras aprašytas taip: keli gyvenamieji ir administracijos namai, rūmai nebaigti statyti, svirnas išardytas ir nepastatytas, nes ponas Ganckau (arba Ganckopfas) ne viską atvežęs (vadinasi, buvo perkeltas iš kitos vietos, iš dvaravietės, likusios miestelyje), karvelidė, sūrinė, didelis svirnas su mūrytu rūsiu, bravoras, kvadratinis abaras. Dar 3 svirnai, 2 daržinės, 3 pašiūrės, jauja, klojimas, prie tvenkinio namelis rykūnijai. Dvaro sodyba aptverta statinių ir paprasta tvoromis. Prie Apasčios upės įvairiose vietose buvo girininko prižiūrimi bebrynai. Dvaro sodyba užėmė 2 margų plotą, klojimai su kitais ūkiniais pastatais – 1 margą 19 rykščių. Dvarui priklausė 28 kaimai ir vienkiemiai. Iš čia, esant reikalui, į Biržų tvirtovę turėjo atvykti 15 rinktinių vyrų. Biržų įgulai Salamiesčio valdų gyventojai turėjo kasmet mokėti 490 auksinų. Vėliau, kovų su švedais metu, vietovė smarkiai nukentėjo.

1775 metais Salamiestis Radvilų buvo įkeistas italų kilmės Ukmergės seniūnui ponui Morikoniui ar Mariko.

1811 metais Juozapas Tiškevičius įsigijo Biržų kunigaikštystę – Salamiestis atitenka grafams Tiškevičiams. 1815-1820 metais dvaro kapeliono kunigo Mykolo Dirviansko rūpesčiu, grafienės Konstancijos Morikonienės ir parapijiečių lėšomis pastatoma dabartinė akmenų mūro klasicistinė, stačiakampio plano vienanavė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.

XIX a. trečiajame dešimtmetyje sodybos centre pastatyti ir klasicistiniai Salamiesčio Tiškevičių dvaro rūmai – stačiakampiai, vieno aukšto, keturšlaičiu stogu. Fasade neaukštas, primenantis paprastą dvišalį prieangį keturių kolonų portikas. Langai po du atskirti rustuotų menčių, pastogėje – nesudėtingos formos karnizas.

Ūkiniai pastatai pastatyti apie 1850 metus. Maždaug 1860 metais grafas Tiškevičius netoli kelio Vilnius-Ryga pastatė iš visų ansamblio pastatų išsiskyrusį akmeninį Salamiesčio grūdų sandėlį („magaziną“) – jo ilgis 65 metrai, plotis 20metrų. Kitame dvaro ansamblio gale aukščiausioje vietoje iš lauko akmenų XIX a. viduryje buvo sumūrytas vėjo malūnas profiliuota kepure, kiti ūkiniai pastatai – kumetynas, tvartai, bravūras.

Ponai Tiškevičiai Salamiestyje negyveno. Atvykdavo tik medžioti, nes aplink buvo dideli miškai. Paskutinis dvaro valdytojas buvo Juozas Balčiūnas. Prasidėjus žemės ūkio reformai iki 1926 metų valstybė iš dvaro paėmė visą žemę. Tiškevičiai valstybei atidavė ir dvarą, nes norėjo išsaugoti Biržų valdas.

Salamiestis, kadaise turėjęs miesto teises, garsėjęs turgais, užeigos namais, spirito varykla ir alaus darykla, senelių prieglauda, amžių sūkuriuose sunyko. Šis bažnytkaimis šiek tiek atsistatė tik XX a. antrojoje pusėje.

Nuo 1930 metų dvare pradėjo veikti iš Vabalninko atkelta mergaičių namų ruošos mokykla „Birutė“. Antrojo pasaulinio karo metais dvare šeimininkavo vokiečiai ir rusai. Po karo dvaras ilgą laiką buvo tuščias. 1952-1960 metais jame gyveno kelios šeimos. 1960 metais čia buvo įsteigtos dvi klasės, sporto salė, valgykla. 1962 metais įsikūrė kultūros namai, kolūkio kontora, iš senosios klebonijos perkelta skaitykla. Šios įstaigos dvaro rūmuose veikė iki 1990 metų.

Iš puošnių Tiškevičių dvaro rūmų ansamblio šiuo metu likę tik dvaro sodybos fragmentai, susidedantys iš rūmų, reikalaujančių restauracijos, kumetyno, akmeninio malūnininko tvarto, vėjo malūno, tvarto, magazino, svirno liekanų. Dalis apgriuvusių dvaro rūmų yra suremontuota ir čia įsikūręs Salamiesčio laisvalaikio centras. Kitoje pusėje – apleistos, tuščios patalpos. Išlikęs parkas ir įvažiavimo alėja.