Font Size

SCREEN

Profile

Layout

Direction

Menu Style

Kupiškio miesto lankomi objektai

N. Šmidto malūnas su technologine įranga.(S. Dariaus ir S. Girėno g. 12)

N. midto malnasMalūno savininko Chonelio Šmidto iniciatyva 1921 m. ėmė veikti elektros stotis, iš kurios generatorinės miestui buvo tiekiama elektra. Vėliau, tėvui mirus, šį verslą paveldėjo Nochemas Šmidtas, 1931 metais pasirašęs sutartį su Kupiškio valsčiumi ir įsipareigojęs aprūpinti elektra visą miestelį 3 km. spinduliu nuo saulėlydžio iki 1 val. nakties. 1932 m. imtasi elektrinės modernizavimo darbų: savininkas nusipirko tris dyzelinius motorus, senus elektros stulpus pakeitė naujais, pertempė laidus ir pagerino tiekiamos elektros energijos kokybę. Jo akumuliatorinės dėka buvo puikiai apšviestos ne tik visos Kupiškio miestelio gatvės, bet ir tiekta elektra naujai pastatytai geležinkelio stočiai bei netoliese esančiam Račiupėnų kaimui, kur ją įsivedė kelios sodybos. N. Šmidtas įvardijamas pačiu turtingiausiu Kupiškio verslininku, kuris pirmasis Kupiškyje įsigijo lengvąjį automobilį ir gavo „šviesos ministerio“ pravardę. Malūne veikė vilnų karšykla – vėlė vilną, malė grūdus.

Lit.: www.kpd.lt

Povilo Matulionio memorialinis muziejus. (P. Matulionio g. 18).

P. Matulionio muziejusPovilas Matulionis (1860 09 05 Kupiškyje - 1932 03 15 Aleksandrijoje Šiaulių r.), miškininkystės pradininkas Lietuvoje, profesorius. 1889 m. baigė Peterburgo miškininkystės institutą. 1918-1921 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės ministerijos Miškų skyriaus vedėjas, Miškų departamento direktorius, o 1919-1924 m. - Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras. 1920-1922 m. - Aukštųjų mokslų draugijos pirmininkas, vienas iš Lietuvos universiteto steigėjų. Su gamtininku T. Ivanausku prie Švietimo ministerijos įkūrė Gamtos tyrimų stotį, Lietuvai pagražinti draugiją. 1922-1924 m. LU Miškininkystės katedros vedėjas, ordinarinis profesorius, nuo 1925 m. - Miškų tyrimo reikalų komiteto vadovas bei Suomių miškų mokslo draugijos garbės narys. 1924 m. įkūrus LŽŪA, išrinktas pirmuoju rektoriumi bei Miškotvarkos katedros vedėju ir dirbo iki 1929 m. P. Matulionis - miško tipologijos mokslo pradininkas Lietuvoje. Sukūrė miškų klasifikacijos lentelę, kurioje suskirstė miškus į 10 tipų sujungęs juos į šilus, girias ir duburus, pasiūlė formulę metinei miško kirtimo normai apskaičiuoti. Sudarė pagrindinių Lietuvos medžių rūšių tūrių lenteles. Rašė miškininkystės, botanikos, gamtos turtų apsaugos, Lietuvos istorijos bei kultūros klausimais. 1922 m. sudarė Lietuvos ir Latvijos apžvalginius ir reljefinius žemėlapius. Buvo lietuviškų vaidinimų režisierius, aktorius, pasireiškė ir grožinėje kūryboje. Parašė veikalus: „Kiek girioje medžių kirstina“ (1924), „Miško atvejinė arba sėklinė medžiapjūtė“ (1925), „Žolynas“ (1906), "Lietuvos miškai" (1919, 1922, 1923), „Miškų ūkio sistemos, rūšys ir porūšiai“ (1927) ir kt. 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu su žvaigžde ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. 1927 m. Latvijos respublikos prezidentas jį apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu. 1991 m. Kupiškyje buvo įkurtas jo memorialinis muziejus.

Lit.: www.kpd.lt

Kupiškio etnografijos muziejus. (Gedimino g. 2)

Kupikio etnografijos muziejaus pastatas renovacijos metu. 2Muziejus renka, saugo, tiria ir eksponuoja Kupiškio krašto archeologijos, numizmatikos, buities ir etnografijos, meno, raštijos bei fotografijos medžiagą. Vykdo edukacinę veiklą, rengia dailės ir tautodailės, fotografijos ir kt. parodas. Įsikūręs buvusios mokyklos akmens mūro pastate. Paskutiniai Kupiškio valsčiaus valdytojai Čartoriskiai, vietoje sudegusios 1823 m. pastatė iš akmenų naują mokyklą. Joje pradėjo mokytis karališkų (vėliau valstybinių) valstiečių vaikai. Pastatas mūrytas iš lauko akmenų, surištų kalkėmis su įmaišyta akmens skalda. Stogas keturšlaitis, dengtas čerpėmis. Patalpos pritaikytos lankasterio sistemos mokyklai. Kairėje pastato dalyje buvo didelė klasė, o dešinėje du maži kambariai (mokytojo butas), per vidurį driekėsi koridorius, patalpas šildė dvi krosnys. 1824 m. mokėsi jau 60 mokinių. Kupiškėnai mokėsi rusų ir lietuvių kalbomis. Kupiškio etnografijos muziejus, vienintelis muziejus Lietuvoje įsteigtas II pasaulinio karo metais. Muziejaus įkūrėjai: Stefanija Glemžaitė, Pranas Mažylis, Antanas Purėnas, Petras Ruseckas, Viktoras Kavoliūnas, Juozas Laužikas, Jurgis Bukėnas, Kazimieras Jėčius, Jonas Glemža ir kt. 1946 m. muziejaus veikla buvo sustabdyta. Sovietų Sąjunga muziejaus patalpose įrengė spaustuvę. Svarbia paskata atkurti muziejų tapo 1961 m. Kupiškio vidurinėje mokykloje surengta seserų Stefanijos, Mikalinos ir Elvyros Glemžaičių etnografinė paroda. Paroda sulaukė didžiulio pasisekimo, o LTSR Kultūros ministerija po parodos nupirko nemažai eksponatų. Muziejus buvo atkurtas tik 1962 m. Kupiškyje, kultūros namuose (buvusiose sinagogos patalpose III aukšte), įkurtas Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejaus filialas. 1984 m. įsikėlė į dabartines patalpas. Joje mokėsi lietuvių aktorė, režisierė Unė Babickaitė – Graičiūnienė, Lietuvos kunigas, švietėjas, daraktorius, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo ir slaptųjų lietuviškųjų vakarų ir lietuvių mokyklų organizatorius Jonas Katelė, geografas, kraštotyrininkas P. Vireliūnas ir kt. O pavadinimas Kupiškio etnografijos muziejus suteiktas tik XX a. 9 dešimtmetyje, Kultūros Ministerijos įsakymu. Nuo 1996 m. muziejus veikia, kaip savarankiška įstaiga, pavaldi rajono savivaldybei. 2007 m. laimėtas projektas modernizuoti muziejų. Prieš modernizaciją muziejus buvo tik vieno aukšto. Po modernizacijos buvo pastatytos papildomos patalpos saugykloms ir administracijai, atsirado direktorės kabinetas. 2013 m. liepos mėn. Kupiškio etnografijos muziejuje atidaryta nuolatinė ekspozicija, kurią rengė mūsų kraštietė, šimonietė, architektė Gražina Pajarskaitė.

Lit.: Kupiškėnų enciklopedija, Vilnius, 2012, t. II. P177.

www.etnografijosmuziejus.lt

Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. (Gedimino g. 1)

 

Kristaus engimo  dang banyiaIstorikai mano, kad toje vietoje kur dabar stovi Kupiškio bažnyčia buvo senovės lietuvių kulto vieta arba laidojimo vieta. Kasant duobes bažnyčios pamatams buvo rasta keturkampė ąžuolinė dėžė su žmogaus kaulais, surūdijusiu kardu ir senoviniais pinigais. Bažnyčia įsteigta gana vėlai. Jos statyba rūpinosi Kupiškio seniūnas Aleksandras Korvinas Gosievskis (bažnyčia pastatyta apie 1616 m.). 1721 m. bažnyčios inventoriuje rašoma, kad jai priklauso Pyragių arba Juodžių kaimas su 10 valakų žemės. Bažnyčia sena, ruošiasi nugriūti, ant jos durų esanti 1616 m. data. Iš kiekvieno Kupiškio parapijos valako klebonui turėtų priklausyti po pusaštunto grašio, tačiau tų pinigų negaunama, nes klebonas pateko į Kupiškio seniūno nemalonę. Miestelyje jau atsiradusi sinagoga. 1726 m. bažnyčią suremontavo klebonas Mykolas Pogirskis. 1740 m. Augustas III patvirtino Zigmanto Vazos fundacinį raštą Kupiškio bažnyčiai. Po šešerių metų, 1746 m. klebono Goiževskio rūpesčiu ir Ukmergės seniūno B. Tyzenhauzo lėšomis pastatyta didelė, medinė su 3 altoriais kryžiaus formos bažnyčia. Pamokslus joje sakė lietuviškai. Po 35 metų, 1781-aisiais senoji bažnyčia sudegė. 1791 m. Kupiškio ir Pienionių seniūnienės, kunigaikštienės Čartoriskos ir parapijiečių lėšomis pastatyta nauja bažnyčia. Ji stovėjusi ant gerų mūrinių pamatų, iš priekio su kolonomis, virš jos didelis kupolas su kryžiumi, dengtas skarda. Joje buvo 3 altoriai, išgelbėti degant senajai bažnyčiai. Šalia stovėjo stulpų varpinė, kurioje kabojo du iš Rygos pargabenti varpai, trečiasis po gaisro buvo pasiskolintas iš Šimonių bažnyčios. 1809 m. birželio 19 d. įsteigtas Kupiškio dekanatas. Jam priskirta 13 Ukmergės dekanato parapijų. Apie 1811 m. klebono Antano Sebastijanskio rūpesčiu pastatyta špitolė. Joje gyveno 10 elgetų ir 3 invalidai, išlaikomi ponios Angelės Rodzevičienės fundacijos lėšomis. Gyventojai tuo metu klebonui mokėjo po 8 lenkiškus auksinus, taip pat dirbo sezoninius darbus klebono daržuose. Po to, kai 1841 m. bažnyčios valdas nusavino valstybė, Kupiškio dvaro liustracijos metu bažnyčiai buvo paskirtos 33 dešimtinės žemės. 1897 m. gautas leidimas statyti naują mūrinę bažnyčią. Jau 1900 m. liepos 23 d. Kupiškio klebonas S. Janulevičius pašventino dabartinės bažnyčios kertinį akmenį. Tais pačiais metais ji buvo sumūryta iki pusės langų. Senoji bažnyčia nugriauta 1903 m. Šventovė buvo statoma pagal profesoriaus Konstantino Rončevskio projektą. Statyba vyko 1900 -1914 m. 1921 m. rugsėjo 7 d. vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo. 1935 m. nugriauta senoji varpinė. Bažnyčia smarkiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. 1915 m. vykusių mūšių metu rusų artilerija į ją paleido apie 30 įvairaus kalibro sviedinių. Keliose vietose buvo pramušta siena, išdaužyti visi langai, sugadinti stogas, skliautai grindys, net perskeltas didžiulis pamato akmuo. Šio karo metu bažnyčia trumpam buvo paversta karo lauko ligonine. Kariai buvo vežami iš sužeistaisiais perpildyto buvusio Palėvenės dominikonų vienuolyno rūmų ir bažnyčios, net nuo Subačiaus miestelio. To meto liudininkai pasakoja, kad kareiviai plėšė bažnytinius rūbus ir jais tvarstė žaizdas. Vėliau bažnyčioje veikė belaisvių stovykla. Ant bažnyčios grindų jie susikurdavo laužus. Kylantys dūmai sunaikino daugelį bažnyčios sienas puošusių ornamentų. Karo metu į Rusiją išvežti trys bažnyčios varpai. 1931 m. įsigyti 3 nauji plieniniai varpai ir įkelti į bažnyčios bokštą. 1935 m. buvo nugriauta senoji varpinė.


Lit.:http://www.grazitumano.lt/mediawiki//index.php/Žyma:Kupiškio_Kristaus_Žengimo_į_dangų_bažnyčia

Kupiškio L. Stuokos – Gucevičiaus aikštė. (Tarp S. Dariaus ir S. Girėno bei Gedimino gatvių).

Aikštė yra seniausia centrinė Kupiškio turgaus aikštė, apie kurios buvimą nuo seniausių laikų liudija 1603 m. ir vėlesni miesto planai. Miesto aikštę XX a. 3-4 dešimtmečio pradžioje sudarė dviem eilėmis išsidėstę namai, nusidriekę išilgai per dabartines L. Stuokos – Gucevičiaus aikštės vidurį. Šią miesto dalį sudarė didžiausios Kupiškio gyventojų grupės – žydų – krautuvėlės. Šiuolaikinis aikštės tvarkymas prasidėjo 1939 m., kai buvo nugriauta didžioji dalis senųjų pastatų, įrengti laiptai nuo Gedimino gatvės. Po karo apie 1947–1949 m. aikštė iš esmės pertvarkyta, išlyginta, išvalyta nuo griuvėsių, pasodinti medžiai, išlikę iki mūsų dienų. Paskutinį kartą aikštė pertvarkyta 1984–1985 m., kai Lietuvos miestuose buvo kuriamos pėsčiųjų zonos, o būtinu pagražinimo elementu tapo fontanai. Kupiškio miestui buvo primestas Peterhofo pavyzdys – XVIII a. barokinės Petro I rezidencijos žemutinis parkas su fontanų visuma. Kupiškio atveju galima trumpai pasakyti: neatitiko kirvis kotą, nes mažas miestas griebėsi ne pagal savo poreikius ir išgales, tad daug metų teko stebėti neveikiančius fontanus, tuščius betono baseinus. Aikštė jau nuo pat miesto kūrimosi pradžios buvo svarbi turgų bei prekybos vieta. Šalia stovėjo valsčiaus centras, viešbutis, trejetą smuklių. Tarpukariu vadinosi Rinkos, o atėjus antrajam sovietų okupaciniam laikotarpiui - Tarybų aikšte. Paskyrus naują vietą turgums, aikštė prarado savo paskirtį; sovietmečiu rekonstravus tapo reprezentacine. Atkūrus nepriklausomybę pervadinta Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardu. Joje vyko miesto šventės ir renginiai, o nuo 1997 metų tarptautinio folkloro festivalio „Lingaudala“ atidarymo koncertai. 2017 m. gale aikštė uždaryta rekonstrukcijai, o paminklas architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui perkeltas prie L. Stuokos Gucevičiaus gimnazijos.

Lit.: http://alkas.lt/2017/08/05/ideju-misraine-veda-i-nevilti/

Kleniauskas, A. Nuo Čirvų kalnelio iki Lauryno Stuokos – Gucevičiaus aikštės. Kupiškis: Kultūra ir istorija. 2007. P. 75-76.

Kupiškio laisvamanių senųjų kapinių kompleksas. (Pergalės g.)

Laisvamani kapins1931 m. Laisvamaniai – žmonės atsisakę krikščioniškųjų pažiūrų. Kupiškyje įkurtas Laisvamanių draugijos skyrius, vadovaujamas Petro Vaitiekūno, studijavusio filosofiją Pitsburgo (JAV) universitete. P. Vaitiekūno ir Amerikos lietuvių kupiškėnų (Jono Kulio, Andriaus Garičiūno, M. Čiurlio, Jono Juodakio ir kt.) iniciatyva gimė mintis Kupiškyje įkurti laisvamanių kapines. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) buvo pradėtos rinkti aukos kapinėms steigti. A. Graičiūno iniciatyva reikiamos lėšos surinktos. Pinigai buvo siunčiami Račiupėnuose gyvenusiam draugijos iždininkui P. Krapavickui ir šios draugijos sekretoriui K. Jėčiui. 1933 m. iš JAV atsiųstomis ir vietoje iš draugijos nario mokesčio surinktomis lėšomis P. Guros, P. Šinkūno ir K. Jėčiaus vardu iš Aukštupėnų gyventojo Povilo Matulionio nupirktas 3200 kv. m. žemės sklypas. Jis buvo ant kalnelio, šalia Kupiškio, prie tuometinio kelio į Pandėlį. Po to sudarytas šio žemės sklypo dovanojimo Laisvamanių etninės kultūros draugijos Kupiškio skyriui aktas. Iš pradžių šis sklypas metams buvo išnuomotas, nes neturėta lėšų jam aptverti. Su Amerikos lietuvių finansine paspirtimi per šį laiką pavyko surinkti reikiamą sumą pinigų. Prie kapinių įkūrimo prisidėjo ir gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas Jonas Šliūpas. 1935 m. draugijos valdybos posėdyje buvo nutarta prašyti studento (?) Karazijos padaryti kapinių aptvėrimo projektą, paruošta darbų sąmata. 1937 m. Vidaus reikalų ministerija draugijos skyriaus valdybai oficialiai leido steigti kapines Kupiškyje buvusiame P. Matulionio žemės sklype. Iškilmingas kapinių atidarymas ir pirmas laidojimas šiose kapinėse įvyko 1938 m. rugpjūčio 17 d. Čia ilsisi pirmieji Laisvamanių etinės kultūros draugijos Kupiškio skyriaus nariai J. ir J Dūdos, P. Vaitiekūnas, Lionginas Jonuška, Povilas ir Paulina Aleknos ir kt. 1941 m. Kupiškio laisvamanių kapinės tapo masinių žudynių vieta. Čia buvo nužudyta ir užkasta apie 1000 Kupiškio ir kitų valsčių žydų, lietuvių ir rusų. Laisvamanių kapinėse palaidoti ir Sovietų Sąjungos kariai, žuvę Antrajame pasauliniame kare.

Lit.: www.kpd.lt

Kupiškio – Aukštupėnų piliakalnis su gyvenviete. (Pasiekiamas nuo Muziejaus g. arba Vėžionių g.)

Kupikio-Auktupn  piliakalnis su gyvenviete 2017 m A jonuyts fotoPiliakalnio aikštelė ovali, pailga Šiaurės Pietų kryptimi, 110x40 m dydžio. Jo Pietų gale buvęs supiltas pylimas. 4 – 4,5 m žemiau aikštelės krašto, Šiaurės, Rytų ir Pietų šlaituose iškastas griovys, už kurio supiltas pylimas (jo vietoje Vakarų šlaite išlikusi tik terasa). Šlaitai vidutinio statumo, 8 – 20 m aukščio. Piliakalnį 1943 m. aprašė Petras Tarasenka, jo žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai, 1989 m. tyrė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnio pietinėje ir rytinėje papėdėje rasta senovinė gyvenvietė, joje rasta lipdytos grublėtu paviršiumi keramikos. Taip pat žvalgomuosius tyrinėjimus 2009 m. atliko A. Petrulienė. 2017 - 2018 m. atlikti detalieji archeologiniai tyrimai, kuriuos vykdė dr. A. Simniškytė – Strimaitienė. Piliakalnis apardytas arimų, 1915 m. apkasų, Rytų aikštelės dalyje iškastos duobės. Šiaurės Rytų dalyje įrengti laiptai, pats piliakalnis apaugęs įvairiais spygliuočiais ir lapuočiais medžiais. Datuotas I tūkstantmetis – II tūkstantmečio pradžia. Kupiškio etnografijos muziejaus fonduose saugomi Karolio X šilingas, Zigmanto III Vazos denarai, dvidenariai, šilingai, Žygimanto Augusto dvidenariai, pusgrašis, Jono Albrechto pusgrašis, kriauninis peilis, žalvarinė sagtelė. Kiti radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilniuje)

Lit.: www.piliakalniai.lt

Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t.2 p. 33

 Kalėjimas. (Gedimino g. 33)

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos – SSRS karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, pasikeitė ir Kupiškio žydų gyvenimas. Dauguma jų buvo sutelkti mažame gete Sinagogos – P. Pajarskio gatvių teritorijoje. Netrukus prasidėjo fizinis jų bendruomenės naikinimas. Iš kalėjimo (dabar Gedimino g. 33, bei pastatas šalia), kuriame Kupiškio žydai buvo laikomi, suimtuosius varydavo į už miestelio esančią teritoriją – prie Laisvamanių bei naujųjų žydų kapinių, kur ir sušaudydavo. Partizaninio karo metais (1944-1953 m.) šiame pastate kalinti ir už Lietuvos nepriklausomybę kovoję partizanai. Ilgą laiką po to pastatas nebuvo naudojamas, tačiau 2017 m. kalėjimo pastate įsikūrė kavinė „Upytės kepyklėlė“.

Lit.: http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/705/

 Žydų Didžioji sinagoga. (L. Stuokos – Gucevičiaus a. 3a).

Didioji sinagogaPirmieji šaltiniai apie žydų kulto pastatus Kupiškyje užsimena nuo septynioliktojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios. Vienas pirmųjų tokio pobūdžio šaltinių – 1682 m. vyskupo Mikalojaus Paco leidimas Kupiškio žydams statytis sinagogą. Po to, sinagoga, rašytiniuose šaltiniuose, paminima 1722 m. Vėliau, tiek istoriografijoje, tiek amžininkų atsiminimuose, minimos jau trys Kupiškio žydų sinagogos: Kupiškio Didžioji (dabartinė biblioteka L. Stuokos-Gucevičiaus a. 3a.), chasidų sinagoga ir mitnagidų maldos namai (beit midraš). Pastarieji, anot amžininkų, buvo įsikūrę viename pastate, tik atskiruose jo priestatuose ir sudarė tarsi savotišką kvartalą. Pagrindinė miesto sinagoga buvo dviejų aukštų. Čia, anot vietinių, rinkdavosi senojo tikėjimo žydai – apie ortodoksus žydus kalbėjo mitnagidų nuo chasidų pernelyg neskyrę vietiniai. Kada Kupiškyje atsirado pirmieji chasidai istoriografija nebyloja. Visiškai tikėtina, kad chasidizmu susižavėjo dalis vietinių žydų, aštuoniolikto amžiaus antrojoje pusėje Ukrainoje atsiradus religiniam chasidizmo judėjimui ir LDK žydų bendruomenei suskilus į chasidus ir mitnagidus. Realu ir tai, kad Rusijos carui Aleksandrui II įvedus naujus suvaržymus „sėslumo ribai” į Lietuvą atvyko nemažai žydų iš Baltarusijos ir Ukrainos, dalis kurių galėjo apsigyventi Kupiškyje. Sinagogoje vyrai ir moterys melsdavosi atskirai: vyrai – pirmajame aukšte, moterys – antrajame. Atskiri buvo ir įėjimai į sinagogą. Iš pasakojimų matyti, kad sinagoga buvo puošni. Šviesiai mėlynai dažyti skliautai, išpiešti debesimis ir žvaigždėmis. Spinta kurioje saugotas Toros ritinys (Aron kodeš) buvo medinė, dekoruota medžio raižiniais. Per 1876 metų Kupiškio gaisrą ji sudegė. Gaisro metu nukentėjo ir pati sinagoga. 1950 m. buvusioje sinagogoje įsikūrė kultūros namai, kraštotyros muziejus ir biblioteka, kuriai 1985 m. atiteko visas pastatas. 1972 m. pagal K. Lukoševičiaus projektą pietų pusėje pastatytas žemesnis priestatas, jungiantis Didžiąją sinagogą su Chasidų sinagoga. 2014 m. parengtas projektas sinagogos rekonstrukcijai.

Lit.: Sud. A. Jonušytė. Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai. Vilnius: 2017, 20-23.

http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/705/

Sinagogos gatvė. (Tarp P. Matulionio ir alyvų gatvių).

Sinagogos gatvTrečiojo dešimtmečio viduryje miestelis išaugo ir pagražėjo: akmenimis buvo išgrįsta turgavietė ir šalia jos esančios, centrinės miestelio gatvės, išvesti cementiniai šaligatviai, sutvarkytas gatvių apšvietimas. Iki nūdienos, mažiausiai pakeista, autentiška išliko Sinagogos gatvelė, dabar esanti pačiame miestelio centre ir susidedanti iš dviejų skirtingų dalių (pradžia prieš keliolika metų išasfaltuota, dešinysis sparnas likęs autentiškas, grįstas akmenimis). Tarpukariu ji vedė iš sinagogos į žydų namelius, kurių, daugiau ar mažiau pakeistų, yra išlikusių iki šiol ne tik šioje, bet ir šalimais esančiose P. Pajarsko, P. Matulionio gatvėse. Yra kupiškėnų, menančių čia gyvenusį stiklininką. Kupiškėnas Kazimieras Lisevičius pamena žydą Grenką, veždavusį su karietaite keleivius į geležinkelio stotį ir iš jos. Šioje gatvelėje taip pat gyvenęs vienas iš žymesnių miestelio žydų bendruomenės narių – Kupiškio savanorių gaisrininkų draugijos narys, vicepirmininkas – Hilelis Muzikantas. Čia būta ir keleto kalvių. XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje Sinagogos gatvelė gavo Rapolo Čarno vardą. Jos pavadinimas atkurtas tik po Nepriklausomybės paskelbimo. Dabartiniai gatvelės gyventojai yra įsikūrę jau pokario metais, seniau čia gyvenančių – tik vienas kitas.

Lit.: http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/705/

Kupiškio L. Stuokos – Gucevičiaus gimnazija. (Vytauto g. 21).

GEK2628 F15401938 m. Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nutarimu Kupiškio progimnaziją praplėtė iki gimnazijos. Kupiškio gimnazijoje buvo aštuonios klasės. Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. Kupiškio gimnazija pervadinta į vidurinę mokyklą. Direktorius T. Blinstrubas buvo atleistas, mokyklai laikinai vadovavo mokytojas J. Šalkauskas, o 1941m. Petras Šimaitis. Mokykla pradėta sovietinti, pakeista mokymo programa. Norėjo padaryti dešimtmetę sovietinę mokyklą. 1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą gimnazija perkelta į buvusių kareivinių rūmus. 1943 m. kareivines užėmus vokiečiams, gimnazija buvo perkelta atgal į senąjį pastatą, kuris taip pat netrukus buvo atimtas. Mokslo metai buvo baigti įvairiose privačiose įstaigose ir namuose, dirbant keliomis pamainomis. Lietuvą vėl okupavus sovietams 1944 m. Vėl buvo pakeista mokymosi programa, uždrausta dėstyti tikybą. 1953 m. LTSR AT Prezidiumo įsaku mokyklai suteiktas komunistų veikėjo Vlado Rekašiaus vardas. 1960-1970 m. 1960 m. mokykla buvo įsikūrusi net septyniuose pastatuose. Tais pačiais metais baigta statyti nauja mokykla, dabartinis gimnazijos pastatas. 1967 m. įkurtas mokyklos muziejus. 1974 m. pastatytas dabartinis mokyklos priestatas ir 160 vietų bendrabutis. Dauguma mokinių jau buvo komjaunuoliai, pionieriai arba spaliukai. 1973-1991m. mokyklai vadovavo Jonas Vilčinskas. 1990 m. nutarta mokyklą pervadinti Kupiškio I-ąja vidurine mokykla. 1991-1995 m. mokyklai vadovavo A. Žiulpa. 1995-2004 m. L. Gudaitė. 1997 m. mokykla pervadinta L. Stuokos – Gucevičiaus vardu, 2000 m. tapo L. Stuokos – Gucevičiaus gimnazija. Nuo 2004 m. iki šiandien gimnazijai vadovauja V. Žilinskas. Nuo 2017 m. prie gimnazijos pastatytas L. Stuokos – Gucevičiaus paminklas.

 Lit.: Kupiškėnų enciklopedija. Vilnius: 2012, II t. p. 194-197.

Kupiškio P. Matulionio progimnazija. (Jaunimo g. 2).

P. Matulionio progimnazija1984 m. pradėta statyti nauja 1284 vietų vidurinė mokykla. Kupiškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu 1986 m. Kupiškio II vidurinė mokykla. Mokiniai ir mokytojai į ją buvo perkelti iš tuometinės V. Rekašiaus vidurinės mokyklos. 1996 m. suteiktas Povilo Matulionio vardas. Pasodintas dešimtmečio sodas ir įkurtas mokyklos istorijos muziejus. 2004-2005 m. reorganizavus Virbališkių pagrindinę mokyklą į pradinę, tapo Kupiškio Povilo Matulionio vidurinės mokyklos skyriumi. Mokyklos direktoriai: Stanislovas Rugaitis (1986-2001), Rimantas Jocius (2001-2006), Rimvydas Latvys (nuo 2006).

Lit.: Kupiškėnų enciklopedija. Vilnius: 2012, II t. p. 197-198.

 Baltų pasaulio medis. (Gedimino g.)

Balt pasaulio medisVienas tokių kūrinių, kuris atskleidžia ir parodo santykį tarp objekto ir subjekto abiem aspektais, yra Baltų pasaulio medis (pastatytas 2005 m.). Baltų kultūroje, simbolikoje Pasaulio medis dar vadinamas Gyvybės medžiu, kuris auga Visatos centre. Medis – tai daugiareikšmis simbolis, galintis simbolizuoti kilimą į viršų, būti sargu arba reprezentuoti šventąsias vietas. Trys medžio dalys reiškia tris skirtingas visatos erdves (zonas): šaknys – požemį, kamienas – žemę, šakos, viršūnė – dangų. Taip pat šios trys dalys siejamos ir su laiku: šaknys – praeitis, kamienas – dabartis, šakos, viršūnė – ateitis; dar Gyvybės medis reiškia gyvybės vystymąsi: atsiradimą, augimą, išnykimą. Dėl savo pavidalo medis (surakinusios žemę šaknys, kylantis į viršų kamienas, šakų vainikas) paprastai simbolizuoja ryšį tarp gyvenimo žemėje ir dangaus. Medis, kaip ir angelas, tampa laidininku tarp to, kas vyksta ant žemės, ir to, kas yra danguje. Baltų pasaulio medis išskiria priešpriešas: aukštai – žemai; saulės tekėjimas – laida; gyvybė – mirtis; šviesu – tamsu. Galima manyti, kad baltų kultūroje šiam simboliui padėjo susiformuoti „Paukščių Tako, juosiančio visą dangaus skliautą, ir tuo tarsi jungiančio visatos dalis, įspūdis“.

D. Jutkienė. Henrikas Orakauskas – Kupiškio miesto puošybos pradininkas. Lietuvos lokaliniai tyrimai. Istorija. Personalijos. Lietuvos valsčiai. Kupiškis. P. 16-19. Interaktyvi prieiga:

http://www.llt.lt/pdf/kupiskis/kupiskis-4_personalijos-2015.pdf

 Kupiškio kareivinės. (Gedimino g.)

GEK9046Kupiškio kareivinės buvo pastatytos 1936 metais. Iš viso prieš karą Kupiškio kareivines sudarė 12 pastatų ir užėmė 25 ha teritoriją. Kuopose buvo apie 360 kareivių ir apie 50 karininkų. Šis skaičius nuolat kisdavo. Čia buvo gyvenamosios patalpos ir mokymo klasės, budėtojų postas, valgykla ir biblioteka, šaudykla, štabas, ligoninė, maisto produktų, šautuvų bei šovinių, batų ir drabužių sandėliai, artilerijos pabūklų laikymo vieta, arklidės, daržinė bei puskarininkių ramovė. Šaudyklos siena pastatyta apie 1938-1939m. Karaliaus Mindaugo IV pėstininkų pulko kariams vykdyti šaudymo pratybas. Kareivis ant sienos viršaus pagamintas menininko Henriko Orakausko, jau šiais laikais. 1941-1943 m. Kupiškio kareivinės tarnavo švietimui. Čia perkelta Kupiškio gimnazija. Karo metais šioje mokykloje vyko slapta patriotinė agitacija: buvo leidžiami lietuvybę ir nepriklausomybę skelbiantys leidiniai „Vieninga kova“, atsišaukimai. Tuo pat laikmečiu Kupiškio kareivinių teritorijoje dirbo ligoninė. Kupiškio buvusios kareivinės pasižymėjo savo karių gausa ir aktyvumu. Šaudyklos siena, kaip viena viso komplekso statinio dalių, atspindi tiek Kupiškio, tiek visos tarpukario Lietuvos kariuomenės istoriją. Siūlymas – neįtraukti į Kultūros vertybių registrą, tačiau negriauti, o rasti būdus ir sprendimus įkomponuoti į bendrą baseino kompleksą ir infrastruktūrą, kaip neatsiejamą Kupiškio istorijos dalį.

Paminklas Kupiškio apylinkėse žuvusių Algimanto apygardos, Šarūno rinktinės partizanų atminimui (Ežerėlio g.)

Paminklas partizanams1996 m. spalio 13 d. Kupiškio pakraštyje, ant kalvelės, už kurios atsiveria klampus slėnis pastatytas dailininko H. Orakausko paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę – žuvusiems Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanams ir jų ryšininkams. A. Jonuškienė teigė, jog susirėmimuose nušautus partizanus, jų išniekintus kūnus palaikę kelias dienas miesto aikštėje, naktį stribai atveždavo prie Varležerio ir į buvusias žvyrduobes užkasdavo. Ji su draugėmis atkasė trijų pažįstamų jaunuolių palaikus ir slapčia juos perlaidojo kapinėse. Žiemą budeliai nukankintų KGB rūsyje ryšininkų ar žuvusių partizanų kūnus, po kelis surišę spygliuota viela, sugrūsdavo po Varležerio ledu, o pavasarį iškilusius kaip pakliūva užpildavo žemėmis žvyrduobėse. Vėliau šiose vietose statėsi Lauko ir Ežerėlio gatvių sodybos, jų savininkai kasdami žemę rasdavo kankinių palaikus, kurie perkelti į jiems skirtą vietą senosiose Kupiškio kapinėse. Ten 1992 m. pastatytas paminklas. 1991 m. birželio mėn. buvo aptikti 6 nežinomi palaikai, kuriuos tyrė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vyr. laborantas gydytojas A. Barkus ir Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyr. laborantas G. Aleliūnas. Tyrimai parodė, jog palaikų savininkai buvo 25-35 m. amžiaus vyrai ir moteris. Dalis palaikų perlaidota Šimonių miestelio (Kupiškio r.) kapinėse.

Urbonienė, E. Miesto pakraštyje dar vienas paminklas. Panevėžio rytas. 1996.

Šeiniuvienė, A. Šešetas nežinomųjų. Kupiškėnų mintys. 1991 m. liepos 24 d.

 Felicijos Jakutytės ir Zitos Vaitonienės namas Kupiškyje. (Vytauto g. 20)

Jakutyts ir Vaitoniens namasNamas statytas apie 1912 metus. Jame 1923-1925 metais gyveno būsimasis kalbininkas, mitologas, semiotikos pradininkas, profesorius Algirdas Julius Greimas (1917 – 1992). 1914 metais gimė būsimoji mokytoja, Kupiškio Garbės pilietė Felicija Jakutytė. Namo langai su langinėmis puošti klasicistiniais ornamentais, karnizai – kiaurapjūviais ornamentais. Skydo fragmentas puoštas stačiomis lentelėmis su kiaurapjūviu ornamentu. Skydo viršus puoštas stačiomis lentelėmis ir kiaurapjūviu ornamentu.

A. Jonušytė. Gyvenamieji kupiškėnų trobesiai. Kupiškio etnografijos muziejus. 2011 m. p. 26

Stanislavos Zulonienės ir Jono Mažylio namas Kupiškyje. (Vytauto g.)

Zuloniens ir Maylio namasNamas statytas 1895 metais. Jame nuo 1945 iki 1996 metų gyveno pedagogas, aktorius „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius Povilas Zulonas (1912-1996). Negyvenamas (2011 m. duomenimis)

 A. Jonušytė. Gyvenamieji kupiškėnų trobesiai. Kupiškio etnografijos muziejus. 2011 m. p. 28

Jono Černiaus aikštė Kupiškyje. (Gedimino g.)

Aikštėje yra paminklas pastatytas J. Černiui. Jonas Černius buvo LR ministras pirmininkas, brigados generolas. Gimė Zuntėje K. ir G. Černiauskų šeimoje. Lankė Kupiškio pradinę mokyklą. Nuo 1937 m. kartu su kariuomenės vadu S. Raštikiu vykdė kariuomenės reformą. Taip pat iniciavo Kupiškio kareivinių statybą. Paminklo skulptorius V. Krutinis, architektė A. Kažienė.

Lit.: Kupiškėnų enciklopedija. Vilnius: 2012, I t. p. 272-273.