Laukimai ir ieškojimai – taip pavadinau mano fotografuotų peizažų parodą. Įdomių vietų, kurias norėčiau nufotografuoti, paieška vyksta nuolat. Kartais ieškau „aklai“, pasirinkusi kokį nors maršrutą, kartais kas nors papasakoja apie vietas, iš kur atsiveria gražūs vaizdai. Tada gautą informaciją tikrinu, ieškodama tų vietų. Taip susidaro objektų „kolekcija“. O tada prasideda tinkamo meto, tinkamų oro sąlygų laukimas. Kartais pasiseka, kartais tenka nusivilti. Tačiau ieškodama, laukdama, fotografuodama, vis labiau įsitikinu, kad Lietuvos gamta nepaprastai graži. Mes prie jos įpratome, daugelio dalykų tiesiog nepastebime. Žinoma, gražūs orai mūsų nelepina, todėl dažnai ieškome poilsio svetur. O taip, ten gražu. Tačiau pavažinėkime po Lietuvą, atraskime jos grožį iš naujo.

Kupiškio malūnai – visi čia eksponuojami darbai tiesiogiai susiję su trimis Kupiškyje esančiais vėjo malūnais. Kažkada sukę sparnus, malę grūdus, matę daugybę arkliais kinkytų vežimų, girdėję grūdus atvežusių žmonių kalbas ir pasakojimus, dabar malūnai nebyliai žvelgia į tolį užgesusiais langais. Jie tapo namais ten gyvenantiems balandžiams, tad galima sakyti, kad tiesiog pasikeitė pastatų paskirtis. Tarp akmenų sugula vėjo suneštos dulkės, jos tampa dirva augalams, kai į ją nukrenta kokio nors augalo sėkla. Kaip bebūtų gaila, iš lėto vyksta atvirkščias statybai procesas. Tokie gyvenimo dėsniai: kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Nors kas žino, – gal atsitiks kas nors ypatingo, ir šie pastatai bus vėl naudingi žmonėms…

Dėkoju, kad užsukote, kad pažiūrėjote mano kurtų fotografijų. Tikiuosi, kad dar susitiksime. Juk baigsis kada nors pandemija ir karantinai, žmonės grįš į įprastinį gyvenimą. Visiems linkiu gražaus pavasario, malonios vasaros ir būkite sveiki.

Nuoširdžiai jūsų – Emilija Stankevičienė