Kalvio E. Latėno ir juvelyrės A. Latėnienės kūrybos darbų paroda

Kupiškio etnografijos muziejuje sausio 14 d.  įvyko naujos parodos pristatymas. Tai dviejų Lietuvoje puikiai  žinomų ir kuriančių menininkų  duetas: E. Latėnas  ir A. Latėnienė.   Atvykę į parodos atidarymą  lankytojai ir svečiai galėjo išvysti geležines memorialines viršūnes, sidabro ir vario papuošalus, o kartu pabendrauti su pačiais autoriais.

Renginio metu, pristatydama  parodą, Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė G. Jakubkaitė trumpai papasakojo, kad kalvystė senojoje Lietuvoje buvo žinoma kaip vienas  pagrindinių amatų, o kalvis – žmogus, kuris visiems padėdavo svarbiausiose buities ir gyvenimo situacijose: virtuvėje moterys pjaustydavo kalvio nukaltais peiliais, vyrai arklius kaustydavo pasagomis, o jeigu kraštą ištikdavo nelaimė ir jį puldavo priešas, tai į mūšį karys jodavo apsiginklavęs kalvio nukaldintais ginklais ir apsirengęs geležiniais šarvais. Tad nenuostabu, kad šis amatas buvo vienas  labiausiai vertinamų, tačiau šiandienos kontekste kalvystės  darbai tampa tikrais meno kūriniais, stebinančiais dažno  akį ir paliečiančiais   emocijas. Ypač žavi kryždirbystė. Tad nenuostabu, kad geležinės kryžių viršūnės įtrauktos į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą dažną stebina ornamentais, simbolika ir kruopščiu darbu.

Parodos autorius yra juvelyras, tačiau juvelyriką išmainė į kalvystę. Tai jo gyvenimo būdas ir prasmė. Paklausus menininką, kaip gimsta  darbai, jis nedvejodamas atsako:  „darbai gimsta paprastai ir nepaprastai. Viskas vyksta paeiliui. Susikuriu savo abėcėlę, savo raides, skiemenis, iš kuriu po truputi susideda apsakymai. Su plaktuku iš pradžių pakalu, o tik tada paglostau. Tai nėra greitas procesas. Jei matau, kad geležis nepaklūsta mano rankai, imu kitą. Kartais taikau labai senas technologijas. Man patinka viskas kas juda, kliba, laikrodžiai, spynos. Viskas kas kitoniška. Vienu žodžiu apibūdinant – mechanika“. Įdomu yra ir tai, kad menininkas kurdamas darbus naudoja senus sutvirtinimo  metodus. „Bet kokį naują darbą kurdamas, kokį nors užsakymą darydamas neatsisakau senų jungimo būdų arba panaudoju kokią seną techniką, papuošiu kniedėmis – jeigu gražu, jeigu tinka. Įvedu kokį senovinį metalą“. Parodoje lankytojas tikrai pastebės, kad vos ne kiekviename kalvio darbe galima pamatyti  senovinę vinį ar kniedę, kuri  lyg ir netyčia atsiradusi, bet sudaranti kūrinio visumą…

Parodai E.Latėnas pristatė ir metalinį laivą, kurį pamačius norisi liesti ranka, kad įsitikintum, jog tai  ne medis, o geležis. Taip išgauti  kūrinio formas ir glotnumą gali tik profesionalas. Eksponuojamame laive  matyti labai senos detalės ir tai neatsitiktinis dalykas. Menininkas sako „ Yra tokia nerašyta taisyklė: statant naują laivą būtina kažkiek detalių jam paimti iš seno, tarsi perduoti estafetę. Laivai, kurie jau nebegali plaukti, dar turi visai neblogų vinių, metalinių detalių, apkaustų. Kartą kaustėme seną medinį laivą, ir man norėjosi pabandyti pasidaryti sau metalinį mažesnį. Įdomiai jis gimė. Vis galvojau, iš ko tą burę padaryti. Ir vieną dieną tik per atsitiktinumą su kavos puodeliu rankoje žiūrinėjau sodą ir užkliuvau už skardos. Vos kavos neišpyliau. Kas čia dabar, pagalvojau. Išsitraukiau seną skardos lakštą ir iškart jame pamačiau burę. Tai čia apie tą pagrindinį veikėją…“ Pasirodo, kartais tereikia vienos detalės, bet jos dėka gimsta maži šedevrai.

Parodoje  lankytojai susipažins ne tik su menininko E.Latėno kūryba. Šalia jo darbų  puikuojasi  žmonos juvelyrės  A. Latėnienės kūriniai: žiedai, auskarai, sagės, kaklo papuošalai, smeigtukai. Menininkė kurį  laiką dirbo dailės mokytoja, tačiau, kaip   pati pajuokavo, kad gyvenat šalia kalvio, norėjosi kažką pasigaminti savo rankomis.  Juvelyrika ši moteris  pradėjo užsiiminėti nuo 1995 m. Kaip bebūtų keista, pasakoja  A. Latėniėnė, mokintis pradėjo nuo sidabrinių papuošalų, o tik po to į rankas paėmė  žalvarį, geležį ir galiausiai susidraugavo su  variu. Juvelyrika taikomosios dekoratyvinės dailės šaka yra išskirtinė, reikalaujanti darbštumo, kūrybingumo, atkaklumo bei didžiulio kantrumo.  Kad rankų darbo papuošalai būtų originalūs ir saviti, tenka  nemažai padirbėti, kol atrandi tą idėją, kurią gali įgyvendinti.  Juvelyrės A. Latėnienės kūrybos darbai kalba patys už save ir nepalieka abejingu nei vieno žmogaus.

Baigiantis renginiui, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė J. Jurėnienė padėkojo abiems kūrėjams  už puikią parodą, už tą  kalvystės meno kodą, kurį greičiausiai menininkas,  kaip dovaną, gavo iš savo senelio, nes  anot E.Latėno, viskas ateina iš vaikystės: „Man labai patiko senelio sukurta konstrukcija iš špulyčių ant vinių su šniūru šviesai uždegti – virvę patrauki, ir naktį žmogui nereikia keltis iš lovos, kad pasišviestų. Arba senelis sodą buvo aptempęs viela ir vieną jos galą pritaisęs prie žadintuvo – jeigu kas naktį eitų į sodą ir vielą patemptų, žadintuvas suskambėtų. Jei tik kas klibėdavo ir nebūdavo kaip kitaip sutaisyti, senelis vielute pririšdavo, sakydavo man: tu greitas, atnešk man dratelį, kabo ten ant cvieko. Ir viskas vielute pas jį būdavo surišta.

Taip tie seni laikai, seni daiktai, senelio drateliai, geležinkelis, malūnas – visa tai kažkokiomis formomis iš pasąmonės atsiranda ir mano kūryboje.

Atrodo, visiškai nereikalingi daiktai, bet man taip reikia.“

Viskas, pasak muziejaus direktorės, ką tu gavai iš savo praeities, savo gentainių , kartais nutiesia labai reikšminga kelią toliau gyventi, kurti, ieškoti ir atrasti. Juk kitaip, greičiausiai, ir būti negali.

Kiekvienas užėjęs į parodų salę, tikrai  pamatys tokius darbus, kurių Kupiškio krašte dar nebuvo.  Kiekvienas patirs puotą sielai ir akiai.  Čia kalba metalas, patapęs jaukiu, šiltu ir  originaliu.  Net eksponuojamos durys, kuriose matyti ne viena spyna ir rankena, primena žmogaus širdį, kuri kiekvienam atsiveria skirtingai arba taip ir lieka užsivėrusi ir nieko neįsileidžia.  Kalbant apie eksponuojamus  papuošalus, pirmoji mintis buvo,  ką galima įsigyti, ką galima įsisegti, prisisegti, užsimauti, nes darbai kalbėjo patys už save. Atrodo metalas toks sunkus, nepaslankus, kietas ir šaltas, o žiūrint į juvelyrės darbus stebiesi jų plastika ir lengvumu. Tai tikras menininkės rankų stebuklas.

Kviečiame visus  atvykti į parodą, kuri bus eksponuojama iki vasario 14 d. Tikrai nustebsite išvydę, ką gali žmogaus mintis, idėja ir rankos sukurti.