Kupiškio miesto malūnai

Šiais metais minint Europos paveldo dienas Kupiškio etnografijos muziejus parengė parodą „Kupiškio miesto malūnai“. Parodoje eksponuojamos fotografijos trijų kepurinių vėjo malūnų,  pastatytų  XIX a. pab. – XX a. pr. Kupiškio mieste.  Išlikusių  malūnų statinius galima pamatyti   dabartinėse Atgimimo, S. Dariaus ir S. Girėno, Malūnų gatvėse. Parodoje naudojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus, Kupiškio rajono savivaldybės, Kupiškio etnografijos muziejaus, internetinio puslapio „Lietuvos malūnai“ archyvų fotografijos. Iki XX a. vidurio  Lietuvos kraštovaizdį daugelyje vietovių puošė senieji vėjo malūnai. Malūnai buvo ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai  įvairių konstrukcijų ir paskirčių. Naudoti vėjo, vandens ir gyvosios jėgos energijos malūnai. Juose vyko įvairios veiklos: popieriaus gamyba, vilnų vėlimas, kruopų ir miltų malimas, aliejaus spaudimas. Malūnuose buvo įrengtos ir  lentpjūvės, ir kalvės, ir  siurblinės.

Iki šių dienų Kupiškio mieste yra išlikę trys akmeniniai vėjo malūnai. Pirmasis –  matomas iš Atgimimo gatvės. Malūnas  statytas 1900-1904 m. Statybai  panaudoti akmenys iš Aukštupėnų k. laukų. Skiediniui kalkes degė namuose, pačiu primityviausiu būdu. Malūnas yra 12 m penkių aukštų statinys. Pirmasis savininkas buvo Kazimieras Bočiulis, vėliau savininke tapo Anelė Bočiulienė, tačiau malūnas buvo nuomuojamas Domui Žiukui. Šiame malūne buvo malami kvietiniai, ruginiai, avižiniai, miežiniai ir žirniniai miltai. Amžininkai teigia, kad  malūnas nebuvo labai geras, galėjo dirbti tik vėjuotomis dienomis, pelno davė mažai, nes miestelyje savo sparnus suko  dar septyni malūnai. Malūno sparnai buvo aptraukti drobėmis, statinio viduje  esantys mechanizmai greitai nusidėvėjo. Sovietmečiu malūnas atiteko Kupiškio rajono kooperatyvui, jame buvo įkurtas gyvulių odos ir kailių sandėlis. Pritaikant sandėlį gamybinei veiklai malūne buvo įrengtos papildomos pertvaros, laiptai į antrą aukštą. Vėliau, jau beveik apleistame malūne, laikytas metalo laužas, žvėrelių kailiai, gyvulių odos ir vilna. 1979-1980 m. Paminklų konservavimo institutas parengė malūno rekonstrukcijos  projektą. 1990 m. sutvirtintos malūno sienos, sudėtos durys ir langai, uždėta nauja kepurė su butaforiniais sparnais. Pastatytas priestatas. Šių dienų malūnas sparnų neturi, išlikusi  tik  akmeninė siena ir kepurė.

Antrasis vėjo malūnas yra S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. Akmens mūro, kepurinis, 4 aukštų, į viršų siaurėjančios  cilindro formos su technologine įranga. Laikomas seniausiu išlikusiu Kupiškio miesto malūnu. Malūnas pastatytas apie 1880 m. ir  priklausė dvarininkui(?) Minkevičiui. Vėliau jį nupirko žydas Chonelis Šmidtas. Jis  pastatė garo variklį ir  taip  prasidėjo malūno verslo veikla. Pastačius garo variklį, vėjo atsisakyta. 1922 m. šis malūnas vadinamas garo malūnu. Čia veikė lentpjūvė, milo vėlykla, vilnų karšykla, elektros stotis. Nuo 1929 m. verslą paveldėjo Chonelio sūnus Nochemas Šmidtas. Vėliau  garo malūnas rekonstruotas į vidaus degimo – „Motorinį“ malūną, kuriame  naudota Anglijoje, Švedijoje, Vokietijoje pagaminta įranga. Malūnas buvo labai paklausus, veikė dviem pamainomis. Kupiškio valsčius 1931 m. N. Šmidtą įpareigojo aprūpinti miestą elektra   nuo saulėlydžio iki pirmos   valandos nakties.  Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui turtingiausiu Kupiškio žmogumi vadintas N. Šmidtas liko Lietuvoje. 1940 m. jo malūnas ir elektros stotis buvo nacionalizuoti, o 1941 m.  savininkas, kaip ir daugelis kitų žydų kilmės Kupiškio gyventojų, nužudytas. 1941-1944 m. malūno direktoriumi dirbo buvęs Nepriklausomos Lietuvos Ministras pirmininkas, generolas Jonas Černius, turėjęs karinį – inžinerinį išsilavinimą. 1949 m. malūnas nacionalizuotas. Sovietiniais metais statinys  priklausė buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui,  tačiau tiesioginės paskirties  nebeatliko. Šalia malūno buvo pastatyti papildomi pastatai. Vėliau įsikūrė paminklų dirbtuvės ir garažai. 2018 m. parengtas malūno restauravimo projektas. Iki mūsų dienų išliko tik  autentiško priestato fachverko stiliaus konstrukcijos sienos.

Trečiasis akmeninis, kepurinis  Kupiškio miesto  vėjo malūnas stovi dabartinėje Malūnų g. ir žinomas, kaip ilgiausiai veikęs  miesto malūnas (iki XX a. 6 deš.). Nuo 1900 m. pirmasis  savininkas buvo Abromavičius. Statybai naudoti akmenys nuo Lėvens krantų. Malūno sienų storis 1,6 m.  1915 m. statinį nusipirko Juozas Vanagas, jo sveikatai pašlijus malūno veiklą perėmė dukra Julija. Malūnas pikliavodavo bei maldavo rupius miltus duonai ir gyvuliams.  Valcų nebuvo, tad valcuoti kviečius tekdavo N. Šmidto malūne. Antrojo pasaulinio karo metu netoli malūno sprogo bomba. Sakoma, jog tai galėjo pažeisti statinio sienas (jų  storis 1,6 m.),  jose atsirado įskilimų. 1950 m. malūnas nacionalizuotas, priklausė Kupiškio rajono kooperatyvui. Kurį laiką ten dirbusi Julija Vanagaitė buvo atleista, kaip nepatikimas asmuo. Nuo 1958 m. malūnas stovėjo be priežiūros, vėliau čia sandėliuotas cementas. Pastato  įrengimai išardyti ir išgabenti. 1979 m. šalia malūno pastatytas dviejų aukštų konditerijos – kulinarijos cechas. 9 deš. skulptorius Henrikas Orakauskas malūne įsirengė dirbtuves. 1988 m. rugpjūčio 17 d. malūne įvyko pirmasis Kupiškio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimas. 1992 m. malūnas sugrąžintas Vanagams, priklauso Julijos sūnui Gintui Jakštoniui.

Minėdami Europos paveldo dienas siekiame prisiminti Kupiškio miesto malūnų istoriją, kuri glaudžiai susijusi ir su žydų istorijos metais, ir su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiu.                                                           

Kupiškio etnografijos muziejus

N. Šmidto malūnas. Fotograf. Emilija Stankevičienė, 2020 09 03 d.
Vanago vėjo malūnas, Malūnų g. Fotograf. Emilija Stankevičienė, 2020 09 03 d. --
Šienapjūtės darbai, malūnas ir fotografas nežinomi GEK1681_F11
Senieji Kupiškio pastatai ir malūnas 1922 KEM