Šiais metais minint Europos paveldo dienas Kupiškio etnografijos muziejus parengė parodą „Kupiškio miesto malūnai“. Parodoje eksponuojamos fotografijos trijų kepurinių vėjo malūnų, pastatytų XIX a. pab. – XX a. pr. Kupiškio mieste. Išlikusių malūnų statinius galima pamatyti dabartinėse Atgimimo, S. Dariaus ir S. Girėno, Malūnų gatvėse. Parodoje naudojamos Lietuvos nacionalinio muziejaus, Kupiškio rajono savivaldybės, Kupiškio etnografijos muziejaus, internetinio puslapio „Lietuvos malūnai“ archyvų fotografijos. Iki XX a. vidurio Lietuvos kraštovaizdį daugelyje vietovių puošė senieji vėjo malūnai. Malūnai buvo ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai įvairių konstrukcijų ir paskirčių. Naudoti vėjo, vandens ir gyvosios jėgos energijos malūnai. Juose vyko įvairios veiklos: popieriaus gamyba, vilnų vėlimas, kruopų ir miltų malimas, aliejaus spaudimas. Malūnuose buvo įrengtos ir lentpjūvės, ir kalvės, ir siurblinės.
Iki šių dienų Kupiškio mieste yra išlikę trys akmeniniai vėjo malūnai. Pirmasis – matomas iš Atgimimo gatvės. Malūnas statytas 1900-1904 m. Statybai panaudoti akmenys iš Aukštupėnų k. laukų. Skiediniui kalkes degė namuose, pačiu primityviausiu būdu. Malūnas yra 12 m penkių aukštų statinys. Pirmasis savininkas buvo Kazimieras Bočiulis, vėliau savininke tapo Anelė Bočiulienė, tačiau malūnas buvo nuomuojamas Domui Žiukui. Šiame malūne buvo malami kvietiniai, ruginiai, avižiniai, miežiniai ir žirniniai miltai. Amžininkai teigia, kad malūnas nebuvo labai geras, galėjo dirbti tik vėjuotomis dienomis, pelno davė mažai, nes miestelyje savo sparnus suko dar septyni malūnai. Malūno sparnai buvo aptraukti drobėmis, statinio viduje esantys mechanizmai greitai nusidėvėjo. Sovietmečiu malūnas atiteko Kupiškio rajono kooperatyvui, jame buvo įkurtas gyvulių odos ir kailių sandėlis. Pritaikant sandėlį gamybinei veiklai malūne buvo įrengtos papildomos pertvaros, laiptai į antrą aukštą. Vėliau, jau beveik apleistame malūne, laikytas metalo laužas, žvėrelių kailiai, gyvulių odos ir vilna. 1979-1980 m. Paminklų konservavimo institutas parengė malūno rekonstrukcijos projektą. 1990 m. sutvirtintos malūno sienos, sudėtos durys ir langai, uždėta nauja kepurė su butaforiniais sparnais. Pastatytas priestatas. Šių dienų malūnas sparnų neturi, išlikusi tik akmeninė siena ir kepurė.
Antrasis vėjo malūnas yra S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. Akmens mūro, kepurinis, 4 aukštų, į viršų siaurėjančios cilindro formos su technologine įranga. Laikomas seniausiu išlikusiu Kupiškio miesto malūnu. Malūnas pastatytas apie 1880 m. ir priklausė dvarininkui(?) Minkevičiui. Vėliau jį nupirko žydas Chonelis Šmidtas. Jis pastatė garo variklį ir taip prasidėjo malūno verslo veikla. Pastačius garo variklį, vėjo atsisakyta. 1922 m. šis malūnas vadinamas garo malūnu. Čia veikė lentpjūvė, milo vėlykla, vilnų karšykla, elektros stotis. Nuo 1929 m. verslą paveldėjo Chonelio sūnus Nochemas Šmidtas. Vėliau garo malūnas rekonstruotas į vidaus degimo – „Motorinį“ malūną, kuriame naudota Anglijoje, Švedijoje, Vokietijoje pagaminta įranga. Malūnas buvo labai paklausus, veikė dviem pamainomis. Kupiškio valsčius 1931 m. N. Šmidtą įpareigojo aprūpinti miestą elektra nuo saulėlydžio iki pirmos valandos nakties. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui turtingiausiu Kupiškio žmogumi vadintas N. Šmidtas liko Lietuvoje. 1940 m. jo malūnas ir elektros stotis buvo nacionalizuoti, o 1941 m. savininkas, kaip ir daugelis kitų žydų kilmės Kupiškio gyventojų, nužudytas. 1941-1944 m. malūno direktoriumi dirbo buvęs Nepriklausomos Lietuvos Ministras pirmininkas, generolas Jonas Černius, turėjęs karinį – inžinerinį išsilavinimą. 1949 m. malūnas nacionalizuotas. Sovietiniais metais statinys priklausė buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui, tačiau tiesioginės paskirties nebeatliko. Šalia malūno buvo pastatyti papildomi pastatai. Vėliau įsikūrė paminklų dirbtuvės ir garažai. 2018 m. parengtas malūno restauravimo projektas. Iki mūsų dienų išliko tik autentiško priestato fachverko stiliaus konstrukcijos sienos.
Trečiasis akmeninis, kepurinis Kupiškio miesto vėjo malūnas stovi dabartinėje Malūnų g. ir žinomas, kaip ilgiausiai veikęs miesto malūnas (iki XX a. 6 deš.). Nuo 1900 m. pirmasis savininkas buvo Abromavičius. Statybai naudoti akmenys nuo Lėvens krantų. Malūno sienų storis 1,6 m. 1915 m. statinį nusipirko Juozas Vanagas, jo sveikatai pašlijus malūno veiklą perėmė dukra Julija. Malūnas pikliavodavo bei maldavo rupius miltus duonai ir gyvuliams. Valcų nebuvo, tad valcuoti kviečius tekdavo N. Šmidto malūne. Antrojo pasaulinio karo metu netoli malūno sprogo bomba. Sakoma, jog tai galėjo pažeisti statinio sienas (jų storis 1,6 m.), jose atsirado įskilimų. 1950 m. malūnas nacionalizuotas, priklausė Kupiškio rajono kooperatyvui. Kurį laiką ten dirbusi Julija Vanagaitė buvo atleista, kaip nepatikimas asmuo. Nuo 1958 m. malūnas stovėjo be priežiūros, vėliau čia sandėliuotas cementas. Pastato įrengimai išardyti ir išgabenti. 1979 m. šalia malūno pastatytas dviejų aukštų konditerijos – kulinarijos cechas. 9 deš. skulptorius Henrikas Orakauskas malūne įsirengė dirbtuves. 1988 m. rugpjūčio 17 d. malūne įvyko pirmasis Kupiškio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimas. 1992 m. malūnas sugrąžintas Vanagams, priklauso Julijos sūnui Gintui Jakštoniui.
Minėdami Europos paveldo dienas siekiame prisiminti Kupiškio miesto malūnų istoriją, kuri glaudžiai susijusi ir su žydų istorijos metais, ir su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiu.
Kupiškio etnografijos muziejus