EIVILĖ ŽIUKAITĖ, 4 A

 

Kai aš buvau maža mergaitė, turėjau vieną ypatingą draugę-lėlę. Jos vardas – Sofija, o gimė ji 1960 m. Lėlytės plaukai šviesūs ir šiek tiek pasišiaušę. Mama kartais sakydavo, kad ji atrodo, kaip ką tik pabudusi princesė. Suknelė mėlyna kaip vasaros dangus, su baltais taškeliais, jau šiek tiek nudriskusi nuo daugybės apkabinimų ir žaidimų. Bet man ji vis dar gražiausia pasaulyje. Ir tie bateliai taip tobulai tiko jos mažoms kojytėms! Močiutė pasiuvo lėlytei kelnytes, kad būtų šilčiau. Kiekvieną savo vaikystės vakarą, kai saulė leisdavosi už medžių, pastatydavau ją prie lango, kad žiūrėtų į žvaigždes ir gražiai sapnuotų, o jei prireiktų, ir mane apsaugotų. Įsivaizduodavau, kad naktį ji atgyja, vaikšto po namus, švelniai pataiso mano antklodę ir sėdi šalia, kol užmiegu. Aš kalbėdavau su ja apie darželį, draugus, sapnus ir džiaugsmus. Ji niekada nepratarė nė žodžio, bet aš žinojau ir tikėjau, kad ji mane girdi. Kai juokiausi, atrodė, kad jos akys irgi žiba. Lėlytė Sofija buvo daugiau nei žaislas. Ji buvo mano saugumas, mano ramybė, mano vaikystės paslaptys. Laikas bėgo, aš jau užaugau, o lėlė Sofija liko. Dabar, kai ją vėl laikau rankose, jaučiu švelnų ilgesį, lyg apkabinčiau save mažytę. Tą, kuri tikėjo, kad žaislai gyvena, kad jie jaučia, kad jie myli…