Niekas nepaneigs, kad naminis salyklinis alus turi senas tradicijas ir buvo vertinamas nuo seniausių laikų. Remiantis rašytiniais šaltiniais ir , žinoma, aludarystės praktika matyti, kad ypatingą vietą mūsų šalies kultūroje užima ir tradicinius alaus gamybos bruožus išlaikė Kupiškio krašto aludariai. Senosios aludarystės tradicijos sėlių teritorijoje siejamos su buvusia privačia kunigaikščių Radvilų valda – Biržų kunigaikštyste. Jis yra svarbi kultūros dalis, susijusi ne tik su alaus vertinimu, aludario meistryste, amato paslaptimis, tikėjimais, vaišinimosi papročiais, bet ir su dainomis, pasakojimais, žaidimais. Tad neatsitiktinai Kupiškio etnografijos muziejus surengė parodą „Namudinės aludarystės kultūra ir tradicijos“ ir visus liepos 8 dieną pakvietė į jos atidarymą.
Parodoje pristatomi naminio alaus gamybos proceso etapai ir rakandai, skirti alui gaminti ir vartoti. Ekspozicijoje lankytojas susipažins su alaus gaminimo eiga: salyklo paruošimu, girinės įrengimu, misos tekinimu ir aušinimu, rauginimu ir košimu bei pamatys alaus gamybai reikalingus rakandus: kubilus (ušėtkus) salyklo salinimui ir rauginimui, suoliuką su trimis kojomis, trikoju vadinamą, girinei pastatyti, pačią girinę (trinogę), skirtą alaus tekinimui bei apsalinto salyklo košimui, volę (kartelę) girinės skylei užkišti, šutintuvą – katilą vandeniui virinti, bačkas (statinės), kaušus, menteles alui maišyti ir dar visokiausias įdomias ir senas, daugeliui nematytas, alaus gaminimui skirtas priemones . Parodoje eksponuojami rakandai iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų ir surinkti iš kitų Lietuvos muziejų: Biržų krašto muziejaus „Sėla“, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Pasvalio krašto muziejaus, Panevėžio kraštotyros muziejaus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus. Parodos tikslas ne tik pristatyti alaus gaminimo rakandus ar patį gamybos procesą, bet ir pačiam lankytojui leisti pajusti, jog jis apsilankė pas aludarį, kuris, ką tik baigęs alaus gamybos darbus, kviečia prisėsti ir paragauti dar šviežio gėrimo.
Kiekvienas eksponatas pasakoja savo istoriją ir nukelia į tuos laikus, kai be alaus neapseidavo nei viena šventė, darbymetis ar kitas kaimo bendruomenės suėjimas. Tai tarsi istorijos dvelksmas, suteikiantis parodai naujų potyrių ir atradimų.
Aludarystės amatas Lietuvoje žinomas nuo senų laikų. Jau XI a. Lietuvoje buvo verdamas alus, tačiau labiausiai jis išpopuliarėjo XVI a. Geras aludaris Lietuvoje turėjo garbingą reputaciją. Bėgo šimtmečiai, alaus darymas kėlėsi iš valdovų pilių į pavienių valstiečių namus, o vėliau, šalia dvarų, į besikuriančius miestelius. Visus tuos metus aludaris buvo reikalingiausios profesijos atstovas, be jo neapseidavo nei viena šeimos ar bendruomenės šventė.
Naminė aludarystė labiausiai buvo paplitusi Aukštaitijoje, čia susiformavo ir stipriausios šio amato tradicijos. Nebuvo kaimo, kuriame nebūtų pagarsėjusių aludarių. Ir dabar tradicinis alus siejamas su Biržų, Pasvalio, Kupiškio kraštais. Vertinga gamtos dovana Aukštaitijoje – dirbama žemė. Kadangi žemės itin derlingos, nuo seno šioje Lietuvos dalyje klestėjo žemdirbystė, ūkininkams pavykdavo išauginti didelį kiekį grūdų, kurių pakakdavo ne tik maistui gaminti, bet ir gėrimams virti, kurių receptai perduodami iš kartos į kartą.
Kad aludarystė yra svarbi mūsų kultūros, paveldo dalis parodė ir šiemet į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašyta aludarystės tradicija Biržuose ir Kupiškyje. Siekiama, kad ši tradicija išlaikytų tvarumą ir vertę, būtų paklausi tarp vartotojų bei naudinga jos puoselėtojams – tai užtikrintų aludarystės amato perdavimą, išsaugant savojo krašto tapatybę.