Kupiškio etnografijos muziejaus padaliniuose nuo liepos 20 d. iki 25 d. vyko du plenerai: vienas Adomo Petrausko muziejuje medžio drožėjų pavadinimu „Sparnuotosios sūpynės”, o kitas tautodailininkų tapytojų Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje „Gyvenimo gėlėtos godos“. Abu plenerus finansavo Lietuvos Kultūros taryba ir Kupiškio rajono savivaldybė. Kelia nuostabą, kas jungia tokias skirtingas technikas, susijusias su švelniais teptuko potėpiais ir griežtais pjūklo garsais? Jungia laikas bei vienas ir tas pats judesys – rankos mostas. Turbūt niekas neišdrįstų prieštarauti prof. V. Daujotytės minčiai, kad protingos rankos sukuria grožį, kuris mus pakylėja virš pilkos kasdienybės. Jog tai tiesa, galėjo įsitikinti visi atvykę į Veronikos Šleivytės paveikslų galeriją ar Adomo Petrausko muziejų, kur visą savaitę vyko tapybos ir medžio dirbinių bei drožinių kūrybinis procesas.
Gyvenimo gėlėtos godos
Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje liepos 20 dieną prasidėjo pleneras „Gyvenimo gėlėtos godos“ į kurį susirinko tautodailininkai iš Kupiškio, Panevėžio, Rokiškio, Biržų ir Utenos rajonų. Plenero metu nebuvo vien tik tapoma ar piešiama. Visi dalyviai turėjo puikią progą pasiklausyti paskaitos ir pabendrauti su menotyrininke doc. dr. A.Narušyte, kuri skaitė paskaitą „Veronika Šleivytė-prieštaringa asmenybė ir kūrėja”. Menotyrininkė pristatė ir nuotraukas iš neseniai pasirodžiusio nuotraukų albumo „Foto Vėros Šleivytės“. Fotografijos iškalbingos, jose menininkės emocijos, charakteris, charizma: vienur ji žaisminga ir nerūpestinga, kitur susimąsčiusi, su nerimu ir ilgesiu akyse, dar kitur labai teatrališka tiek ji pati, tiek jos vaizduojami subjektai. Albumą rengė ir sudarė puiki išmanančių specialisčių komanda: M. Dainovskytė, I. Burbaitė, A. Narušytė, G. Zuozienė. Plenero atidarymo metu prisiminimais apie Veronikos Šleivytės paveikslų galerijos įkūrimą pasidalino ir atvykusius tautodailininkus pasveikino Lietuvos ir Kupiškio rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas A. Vaižmužis, dailininkę gerai pažinojusi buvusi ilgametė muziejaus darbuotoja S. Gruodienė. Muziejininkė A. Jonušytė knygos „Veronikos Šleivytės gyvenimo bruožai“ sudarytoja ir straipsnio „Kūrybos pasaulyje“ autorė apžvelgė dailininkės svarbiausius gyvenimo momentus, pristatė menininkės grafikos ir pastelinės tapybos svarbiausius kūrinius. Ekskursiją „Dailininkės V. Šleivytės gyvenimo keliu“ suorganizavo Kupiškio etnografijos muziejaus padalinio V. Šleivytės dailės galerijos muziejininkė Jolanta Knizikevičienė. Edukacinius užsiėmimus, kaip tapyti pastele, vedė K.V.H. Vaičiūnas.
Po įdomių susitikimų ir pasakojimų prasidėjo kūrybinis procesas. Vieni plenero dalyviai jaukiai įsikūrę prie menininkės trobos ant suoliuko ar tiesiog prisėdę pievoje tapė V. Šleivytės sodybos fragmentus, rugių lauką, pasipuošusį rugiagėlių ir aguonų žiedais, margaspalvius darželius ar parimusį gluosnį, kitiems labiau rūpėjo perkelti ant drobės pačios V.Šleivytės portretą su žvitriu žvirbliu rankoje ar tiesiog pavaizduoti menininkę parimusią ties fotoaparatu. Didžiuma darbų nutapyti gamtos tema, nes menininkei buvo labai svarbi jos namų aplinka, gėlės, medžiai, laukai, pievos. Todėl ir tapytojų darbuose tiek daug gamtos motyvų. Su didžiausiu įkvėpimu dirbo visi plenero tautodailininkai naudodami įvairias tapybos technikas. Pasibaigus plenerui savo darbus pristatė G. Adiklienė, A. Bučienė, R. Eidžiulienė, R. Bukienė, L. Jegor,I. Stasikėlienė, L. Dailidėnienė, J. Dailidėnas, G. Sutkuvienė, K. Preidžius, A Blažys, V. Kaulakienė, G. Vaičikauskienė, I. Vapšienė, D. Strazdienė.
Sparnuotosios sūpynės
Tuo pačiu metu, kuomet menininkai V.Šleivytės sodyboje tapė nuostabaus grožio paveikslus, Adomo Petrausko muziejuje dūzgė pjūklai, skambėjo kaltukai, taukšėjo plaktukai bei dusliai suskambėdavo krintantis akmuo, kuris prilaikydavo ąžuolo rąstą jau paruoštą raižiniui ar įmantriam statinui. Nuo ankstaus ryto liepos 20 dieną į Adomo Petrausko muziejų sugužėjo tautodailininkai ir basų kojų tako meistrai: G. Tručinskas, R. Zinkevičius, D. Žvybas, R. Kaminskas, A. Vasiliauskas, A. Čelkys. Prasidėjo pleneras ,,Sparnuotosios sūpynės”. Darbas darbą vijo. Akyse keitėsi muziejaus kiemas pritraukdamas ne vieną atvykusį svečią smalsuolį. Atrodo, kad savaitė labai trumpas laiko tarpas, tačiau pamačius, kiek gali padaryti žmogaus rankos ir kūrybinis potencialas, noras puošti savo krašto aplinką ir bendrystė, supranti kad laikas visai nesvarbu. Viską lemia visai kiti dalykai ir kiti naratyvai…
Stebint medžio drožėjų darbų procesą, pamačius jau gimusius darbus, atsistojus basomis ant basų kojų tako užpildų negali atsistebėti, kiek kruopštumo, kantrybės ir išmonės reikia. Sūpuoklės, namelis, smėlio dėžė, foto stalelis – šaškių ir šachmatų lenta, basų kojų ąžuolinių rąstelių linija tai toli gražu ne viskas. Visi dirbiniai ar statiniai, kaip juos bepavadintume, buvo išpuošti liaudies pasakų herojais, kurie atrado savo vietą, kur nutupti, kur prisėsti, kur užšokti ar tiesiog ramiai priglusti prie ąžuolinio rąsto. Žvalgaisi ir nepaliauji stebėtis padykusiu kiškiu, pupsinčiu ežiuku, žvitruole voveryte, ūbaujančia pelėda ar krintančia ąžuolo gile. Rodos taip ir girdi, kaip suskamba nuo drožinio nuriedantis riešutas ar ąžuolo paslaptingas vaisius…
Kiekvienas atvykęs į muziejų galės pasigrožėti medžio raižiniais, pasisupti sūpuoklėse, pasėdėti mediniame namelyje, pažaisti lauko šahmatais, šaškėmis ar nusispyrus savo apavą į šoną pasimasižuoti pėdas žingsniuojant akmenėlių, kankorėžių, samanų, eglišakių ar medinių kaladėlių taku… Atgijo A.Petrausko muziejaus kiemas, o ir kitaip negalėjo būti, nes pats sodybos šeimininkas Adomas visada laukdavo svečių ir prisigalvodavo įvairiausių naujovių, kad tik būtų įdomiau ir smagiau. Juk vyresni žmonės tikrai dar atmena ir paties A.Petrausko sukonstruotą namelį medyje, ir kiemo vartus su šelmiškais raižiniais, ir juokingas kiemo skulptūras. Pažinojusieji Adomą taip pat papasakotų, kad jis labai mylėjo vaikus ir gebėdavo juos užimti, labai noriai priimdavo visus atvykusius į sodybą kaskart nustebindamas naujais ir su išmone padarytais darbais. Nėra jokių abejonių, kad visa, kas atsirado muziejaus kieme po šio plenero, tikrai pradžiugintų patį Adomą Petrauską ir jis šelmiškai šypsodamasis pritartų visam šurmuliui, kuris buvo kieme. Pleneras ,,Sparnuotosios sūpynės,“ baigėsi, bet tik šią vasarą. Esame tikri, kad kitais metais bus daug įdomių ir naujų darbų, kurie džiugins visus, kurie atvyks į muziejų.
Linksmai nuvilnijo abu plenerai, smagi buvo ir jų uždarymo popietė, kurą apibendrino Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas. Jis negailėjo gražių žodžių tapytojams, medžio drožėjams ir organizatoriams. Pirmininko žodžiais, šie abu plenerai prasmingi ir svarbūs, nes, kaip žinia, 2020 m. paskelbti Tautodailės metais.
Abu plenerai ir uždarymas nebūtų tokie puikūs, jeigu ne rėmėjai. Muziejininkė Laura Eižinienė dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie projekto įgyvendinimo. Nuoširdų ačiū tariame UAB „Žilvara“ direktoriui Žilvinui Vareikai, Pauliui Talačkai, Gediminui Laužikui, Pauliui, Matijosui, Andriui Burkai, Tomui Rarivanui, Audriui Čemeriui na ir žinoma Sandrai Gabrėnaitei-Juknienei, kuri visus dalyvius ir renginio svečius skaniai valgydino abiejų plenerų metu. Dėkojame už smagias melodijas Dranseikų šeimos kapelai „Polkutė“ iš Molėtų (vad. Jolanta Dranseikienė) ir Kupiškio kultūros centro Salamiesčio padalinio grupei „Muzika Tau“ (vad.A.Totoris).
Džiaugiamės šiais plenerais, bendryste, bendradarbiavimu ir naujais kūrybiniais darbais, kurie papuošė A. Petrausko muziejų ir V. Šleivytės paveikslų galeriją. Užgimusi draugystė tiek su rėmėjais, tiek ir su tautodailininkais išliks ilgam. Neveltui vokiečių poetas J. W. Goethe rašė,- „Geriausias būdas išlaikyti draugystę – dalytis mintimis apie savo darbus. Žmones labiausiai suartina veikla“.
