Violeta Laužikienė gimė ir užaugo Skodinių kaime, Kupiškio rajone, o dabar gyvena Skapiškio geležinkelio stoties gyvenvietėje. Dar vaikystėje ji pamėgo rankdarbius. Iš savo mamos Stanislavos mokėsi megzti, siuvinėti, austi. Violetai buvo įdomu siūti, todėl įstojo į Klaipėdos 46 technikos mokyklą, įgijo siuvėjos specialybę.

Moteris visada randa laiko rankdarbiams. Ji nuolat domisi naujovėmis. Įdomu atrasti naujas technologijas, jas ne tik išbandyti, bet ir pasidalyti su kitais. Namai jau pilni rankdarbių, interjero puošmenų, kurias mielai dovanoja draugams, artimiesiems.

Kupiškėnė Violeta Laužikienė nuo 2016 metų sėkmingai dalyvauja tautodailininkų veikloje. Ji riša Vilniaus kraštui būdingas verbas, pina tradicines kupiškėniškas juostas. Pinti išmoko per edukacinius užsiėmimus Kupiškio etnografijos muziejuje, o dabar  jau ir pati pamoko kitus. Kupiškio tautodailininkų studijoje  „Židinys“ ir renginių metu įvairiose rajono vietose veda edukacinius verbų rišimo, juostų pynimo užsiėmimus visiems, kurie nori rasti naujų saviraiškos formų.

Kūrėjai patinka auginti gėles, rinkti pievos augalus, o paskui iš jų rišti verbas. Ji mėgsta natūralias gamtos spalvas, todėl augalų nedažo. Idėjų semiasi iš žurnalų ar interneto puslapių.

„ Jaunystės metais Klaipėdos profesinėje mokykloje mokiausi siuvėjos amato. Ten lankiau rankdarbių būrelį. Mūsų, aštuonių moksleivių, gobelenas sovietiniais metais buvo nukeliavęs į Maskvą, į liaudies pasiekimų parodą, ir gavo apdovanojimą.

Kai buvau bedarbė, pradėjau rinkti ir į namus nešti, džiovinti gėlytes. Man labai patiko Vilniaus krašto verbos, todėl ir pabandžiau pati tokių pasidaryti.

Visokius rankdarbius labai mėgstu. Kai pinti juostas nusibosta, imuosi verbų. Kai tai pabosta, griebiuosi kokio siuvinio. Kad tik laiko būtų. Per dieną galiu padaryti 3–4 verbas. Vienai juostai nupinti prireikia ne mažiau kaip dviejų dienų“, – pasakojo Violeta.

Pasak parodos autorės, pavasarį, artėjant  Verbų sekmadieniui, pats laikas nusipinti naujų verbų. Mat prieš Verbų sekmadienį senas verbas reikia sudeginti, o naujas – pašventinti. Tradicinė verba – puokštelė, suskinta iš gluosnio ir kadagio šakelių. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, kad verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs. Senu papročiu anksti atsikėlusieji plakdavo verba miegalius.

Tautodailininkės darbuose gyva liaudiška tradicija, kviečianti ne tik jais grožėtis, bet ir pamąstyti, domėtis, mokytis.

Parodoje eksponuojama 30 verbų. Žvelgiant į tautodailininkės rištas verbas žavi jų grožis, natūralios spalvos, kruopštumas bei sklindanti šiluma.

Paroda eksponuojama Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje iki 2020-05-30.