Prieš pat Šv. Velykas Kupiškio etnografijos muziejus skambėjo nuo vaikų juoko, šurmulio ir žaidimų. Kiekvieną dieną velykų bobutė bėgdama pro muziejų vis pametėdavo į kiemelį margučių, prašydama, kad vaikai  juos surinktų ir pasidžiaugtų gražiausia pavasario švente. Ir kur tik nebuvo tų margučių – ir po medžiais, ir po šluota, ir zuikiai aptūpę juos saugojo, ir karietoj išrikiuota. O kiek juoko, žaidimų, įvairių  atrakcijų,  lenktynių… Kai margučiai būdavo surinkti, prasidėdavo linksmoji viktorina, aišku, užduotis spręsdavome visi kartu. Tada dar  ir parodą aplankyt suskubdavome, kiek ji nuostabos sulaukė: čia ir bebras, ir lūšis, ir elnio ragai… Išsirinkę   sau gražiausią gyvūną visi  atsisveikinom kuo   šilčiausiai, susitarę vėl  susitikti.