1863 – 1864 m. sukilimo metai Lietuvoje – tai romantizmo idėjų ir heroizmo laikotarpis, kada už Tėvynę mirti buvo ne tik kilnu ir garbinga, bet taip pat poetiška bei lyriška. Labiausiai už laisvę buvo pasiruošę mirti inteligentai – literatai, kunigai, dailininkai ir pan. – žmonės, kurie tikėjo kitokiu, šviesesniu rytojumi ir vidine stiprybe bei jėga traukė minias paskui save.
Dar neprasidėjus didžiajam sukilimui, visoje Lietuvoje buvo juntami įvairiausi ginkluotų valstiečių bruzdėjimai. Kupiškio apylinkėse jų būriai užpuldinėdavo esančius dvarus, ir atimtą turtą išdalindavo vargšams. 1862 m. pabaigoje ginkluoti valstiečių būriai įsiveržė į Noriūnų dvarą. Pririšę dvarininką prie medžio, išsivedė 12 arklių ir pasiėmė visus medžioklinius šautuvus. Valstiečių bruzdėjimas ir kova privertė šio dvaro savininką, Oginskį, sumažinti prievoles.
1863 m. ginkluotų sukilėlių būrys užpuolė ir Subačiaus dvarą. Pradėjus formuotis būriams, į sukilėlių gretas įstojo 28 Subačiaus miestelio gyventojai.
1863 – 1864 m. sukilimo Šiaurės Rytų Aukštaitijoje Kelionė prasideda Paberžėje, Kėdainių rajone, kada 1863 m. kovo 20 dieną kunigas Antanas Mackevičius (1828 -1863) Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios sakykloje paskelbė manifestą, raginantį liaudį sukilti, kad atgautų savo laisvę. Vėliau sukilėlių būriai vadovaujami A. Mackevičiaus, karininko, ekonomisto Zigmanto Sierakausko (1826 – 1863), teisininko ir karininko Boleslovo Kajetono Kolyškos (1837 – 1863) keliavo per Panevėžio miestą link pagrindinės stovyklos Knebių dvarelelyje (Teresboro Palivarke). Beeidami netoli Karsakiškio balandžio 26 dieną būrys sukilėlių sėkmingai susikovė su Rusijos kariniu daliniu.
Kartu su Z. Sierakausko, B. Kolyškos ir A. Mackevičiaus daliniais prie Karsakiškio su savo būriu kovėsi ir dailininkas, fotografijos Aukštaitijoje pradininkas – Eliziejus Liutkevičius (1825 – 1863). Po šių kautynių dailininkas buvo paskirtas Panevėžio apskrities sukilėlių vadu, ir pasiliko Žaliojoje girioje.
Toliau sukilėlių kelionė tęsėsi per Subačių, Andrioniškį, kol galiausiai pasiekė Knebius. Jau išvykus iš stovyklavietės, netoli Svėdasų didysis vadas Zigmantas Sierakauskas padalino visus dalinius į tris sparnus: kairiajam sparnui, kuris ėjo per Šimonis, Kupiškį ir Vabalniniką, vadovavo B. Kolyška; vidurinysis sparnas, vedamas Z. Sierakausko ėjo per Skapiškį, Pandėlį, Panemunį ir Papilį; dešinysis – vadovaujamas A. Mackevičiaus, traukė per Šventosios upę, Kamajus link Rokiškio. Visi trys sparnai turėjo susitikti Medeikiuose ties Biržais.
Sukilėliai pakeliui būdavo sutinkami su iškilmėmis. Atvykus Z. Sierakauskui į Skapiškį klebonas Domininkas Žukas laimino sukilėlius, o mergaitės barstė jų kelią ajerais; žmonės giedojo: „Dievas mūsų gelbėtojas“. Po tokio sukilėlių sutikimo ir laiminimo prie Šv. Hiacinto bažnyčios, klebonas D. Žukas rusų buvo suimtas ir nužudytas.
Tuo tarpu A. Mackevičius keliaudamas per Kamajus čia laikė mišias ir skelbė sukilimo manifestą, ragindamas liaudį kovoti.
Miestuose ir miesteliuose sukilėlių taikinys buvo rusų įstaigos. Keliaudamas su savo būriu per Šimonis ir Kupiškį B. Kolyška užpuldinėjo valstybines įstaigas bei naikino teismo bylas. Gana ilgokai viešpatavo sukilėliai Kupiškio krašte, o Šimonių ir Mirabelio miškai sukilėliams patapo ne tik prieglobstis nuo priešų maskolių, bet taip pat ir ginklų kalvėmis.
Sukilėlių daugumą sudarė pėstininkų daliniai, kurie buvo skirstomi į šaulius ir dalgininkus. Šauliai buvo ginkluoti medžiokliniais šautuvais arba kariniais karabinais; dalgininkai – perkaltais į ietis-pjaustykles dalgiais.
Gegužės 7 dieną B. Kolyška pirmasis atvyko į sutartą vietą, į Medeikius. Čia jį užpuolė rusų dalinys, bet, atskubėjus Sierakauskui ir prisijungus prie mūšio, maskoliai buvo priversti trauktis. Mackevičiaus vis dar nebuvo. Buvo nuspręsta, kad pasirinkta vieta ties Medeikiais netinkama dideliam mūšiui, dėl to nutarta trauktis prie Gudiškių kaimo į tankų mišką. Lietuvius nuo priešų čia gynė klampus upelis bei miško tankynė. Pasirodžius rusų daliniams šaudymas truko kelias valandas. Deja mūšio įkarštyje Sierakauską ir Kolyšką sužeidė kulka. Likę sukilėliai išsigando ir pradėjo trauktis į miško gilumą.
Netoli tos vietos, Skrebiškių dvare, slėpėsi sunkiai sužeisti abiejų sukilėlių būrių vadai. Čia juos užklupo rusai suėmė ir išvežė į Vilnių. Abu vadai buvo pakarti Lukiškių aikštėje.
Atskubėjus Mackevičiui su savo būriu jau buvo per vėlu pakeisti mūšio baigtį. Kitas mūšis su sukilėlių likučiais ir vadovaujamu Mackevičiaus daliniu įvyko ties Šniurkiškiais. Suimtas vienas iš bataliono vadų išdavė, kokia yra lietuvių sukilėlių padėtis, ir netikėtai sukilėliai buvo apsupti rusų armijos. Mackevičius su savo būriu atlaikė rusų ataką.
Po nesėkmingų kovų Biržų girioje dailininkas Eliziejus Liutkevičius tapo Antano Mackevičiaus pavaduotoju Šiaurės Rytų Aukštaitijoje. Kunigo būriai patraukė į Žemaitiją, o menininko – liko kovoti Žaliojoje girioje netoli Antašavos, Kupiškio rajone. Šiose apylinkėse E. Liutkevičius išsilaikė iki Lapkričio 11 dieną, kada dailininkas ir jo būrys buvo išduotas. Netikėtai užpulti Žaliojoje girioje sukilėliai buvo nugalėti. Čia žuvo ir pats būrio vadas, Eliziejus Liutkevičius. Jo kūnas, su dar keleto sukilėlių buvo nugabenti į Panevėžį ir užkasti Smėlynės aikštėje, o kapas sutryptas kazokų arklių.
Ši meninių fotografijų paroda yra skirta ne vien sukilimo dalyviams atminti ar svarbioms vietoms paminėti. Ji taip pat yra skirta simboliškai pagerbti Aukštaitijoje fotografijos pradininkui, Peterburgo dailės akademijos auklėtiniui – Eliziejui Liutkevičiui.
Dar prieš sukilimą dailininkas priklausė slaptai pogrindinei organizacijai, nukreiptai prieš rusų caro valdžią. Manoma, kad 1853 m. Panevėžyje jo įkurta pirmoji fotografijos ateljė buvo patogi vieta pogrindinei veiklai.
Dar iki sukilimo menininkas ne tik fotografavo ar tapė, tačiau taip pat ir dekoravo Klovainių, Rozalimo (Pakruojo raj.) bei kitas bažnyčias. Galiausiai jau prasidėjus įvairiems bruzdėjimams 1863 m. Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai jis nutapė paskutinį savo paveikslą – Jėzaus Krikštas.
Šioje parodoje glaustai pasakojama, koks sukilėlių buvo ilgas ir sunkus kelias bei kokios vietos yra paženklintos jų pralietu krauju. Ekspozicijoje matomos fotomenininko Alvydo Ivoškaus fotografijos.
1863 – 1864 m. sukilimas – tai ne tik kovos už žemę, tačiau ir kovos už laisvę, už tapatybę, už nepriklausomybę nuo kitų – galingesnių.