2023-ieji Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, paskelbti Aukštaitijos ir Žirgo metais. Šiemet sukanka 700 metų nuo Aukštaitijos žemės vardo pagarsinimo Lietuvos valdovo Gedimino ir Didžiojo kunigaikščio tarybos su Livonijos ordinu sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje. Pirmasis Aukštaitijos paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siejamas su Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje aprašytomis lietuvių ir Ragainės komtūro Liudviko kovomis, vykusiomis apie 1294 m. Tačiau Dusburgiečio kronika buvo užbaigta tik 1326 m., o
išleista tik 1679 m. Pirmuoju reikšmingu Aukštaitijos vardo pagarsinimu tarptautinėje erdvėje reikėtų laikyti 1323-uosius metus. 1323 metais Lietuvos valdovas Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba spalio 3 d. sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu (Livonijos vyskupais, Rygos miestu, Danijos karaliaus vietininku Šiaurės Estijoje bei jo vasalų pasiuntiniais) užrašė: „Štai tos žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės – Aukštaičių ir Žemaičių žemė (lant to Eusteythen unde Sameyten), Pskovas ir visi Rusinai, kurie yra mūsų valdžioje…“. Šią sutartį patvirtino popiežius, prisakydama visiems jos laikytis. Taigi, būtent 1323-aisiais Aukštaičių žemės vardas plačiai nuskambėjo Europoje. Šiam minėjimui Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos iniciatyva sukurtas Aukštaitijos metų ženklas, kurio autorė – grafikos dizainerė ir iliustruotoja Laimutė Varkalaitė. Ženkle naudojami du svarbūs Aukštaitijos simboliai – žirgo ir pintinės juostos – siluetai. Jie persipina į neišardomą visumą, sujungdami laisvės, veržlumo (tai įkūnija žirgas) ir šeimos bei namų jaukumo (tai simbolizuoja juosta) idėjas. Ženkle panaudotos spalvos taip pat turi prasmę: raudona – gyvenimas, šviesa, energija; tamsesnio tono raudona – gyvybė, branda, vaisiai; žalia – visa, kas užgimsta, auga, stiebiasi; rusva – žemė maitintoja; pilkai rusva – akmuo, nuo kurio atsispyrus viskas prasideda.
Atsižvelgdami į LR Seimo paskelbtus metus ir muziejuje saugomą vertingą rinkinį, parengėme virtualią pintinių, rinktinių ir vytinių juostų parodą, kuri papasakos apie vieną seniausių lietuvių liaudies audinių rūšių ir akcentuos Aukštaitijos metų simboliką. Pristatant juostas svarbu paminėti tai, kad Kupiškio etnografijos muziejaus istorija ir dalis sukauptų eksponatų yra neatsiejami nuo seserų Stefanijos, Mikalinos ir Elvyros Glemžaičių. Muziejui šios kupiškėnės padovanojo (perdavė) gausią tekstilės kolekciją tarp kurios rasime ir įvairiausių
juostų. Reikia išskirti ir tai, kad muziejuje seserų Glemžaičių dėka yra sukauptas vertingas XIX a. – XX a. I pusės tradicinių lietuviškų drabužių ir jų priedų rinkinys, daugiausia atspindintis Kupiškio krašto etnografijos paveldą.
Na o kalbant apie tradicines juostas svarbu pažymėti tai, kad Lietuvoje jos nuo seno yra įvairiaspalvės, audžiamos panaudojant skirtingas technikas. Juostos glaudžiai susijusios ne tik su apranga, bet ir su papročiais. Aukštaitijoje XIX a. jos buvo neatskiriama moteriškų ir vyriškų
marškinių bei viršutinės aprangos dalis, spalvinga detalė, naudota susijuosti. Aukštaičių moterys ryšėjo pintines ir austines rinktines juostas, o vyrai – daugiausia vytines ir pintines. Ypač vertingos senosios pintinės – labiausiai būdingos Aukštaitijai, pintos iš naminių vilnonių siūlų ar pirktinių skaistgijų miliniu kryžiniu bei egliniu raštu. Juostų audimo tradicija gyvybinga ir šiandien. Jas dar audžia tautodailininkai. Puošnios juostos, kaip suvenyrai, įteikiamos garbingiems svečiams, jubiliatams.
Parengta pagal LR Seimo rezoliuciją ir Etninės kultūros globos tarybos informaciją.
