Kupiškio kraštas – vienas iš Lietuvos kampelių, nuo seno garsėjo žmonių paprastumu, nuoširdumu ir atjauta. Gilinantis į kraštiečių tarpusavio bendravimo, bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos santykius ir jų istoriją, pastebėta, kad užslinkus negandoms, kupiškėnai stengėsi joms atsilaikyti ir padėti pagalbos prašantiems ir jos su viltimi laukiantiems žmonėms. Sudėtingiausiu laikotarpiu jie buvo aklinoje tamsoje tarsi švieselės – žmogiškumo simboliai.
Didžiuojamės, kad Pasaulio tautų teisuolių vardai suteikti 7-iems garbingos Markevičių šeimos nariams, kilusiems iš Trinapolio vienkiemio – Juozapui, Jonui, Elenai, Romui, Vladui, Marijonai Markevičiūtei-Rytmetienei ir Valerijai Markevičiūtei-Stanevičienei, Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios kunigui Feliksui Ereminui, Juozui Petruliui iš Rudikų sodžiaus, Povilui Tamošiūnui iš Subačiaus geležinkelio stoties (dabar – Subačiaus miestas), Paulinai ir Povilui Aleknoms iš Paliepių vienkiemio. Buvo ir daugiau iš Kupiškio krašto kilusių ar jame dirbusių dvasininkų ir pasauliečių, kurie atsiliepė į pagalbos prašančių žmonių šauksmą. Antrojo pasaulinio karo metu persekiojamus žmones globojo Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčios kunigai Vincentas Beinorius, Povilas Mikalajūnas ir Jeronimas Matulis, Troškūnų klebonas kunigas Antanas Juška, kilęs iš Subačiaus miestelio (Senojo Subačiaus), Palėvenės šv. Dominyko, šv. Pranciškaus ir šv. Lauryno bažnyčioje dirbęs kunigas Zenonas Karečka, Kupiškio gydytojas Ipolitas Franckevičius, ūkininkė Grasilda Pauliukienė iš Subačiaus miestelio apylinkių, Povilas Balčiūnas iš Didžiagrašių, Laukminiškių kaimo valstietis Povilas Vilkas, Kriaučiūnų šeima iš Pasuosių kaimo bei kiti, kurių pavardžių jau nesužinosime.
Nors kai kuriems iš jų nepavyko išsaugoti slepiamų žmonių gyvybių, tačiau visų jų ryžtas ir pasiaukojimas svarbus mūsų istorinei atminčiai ir mūsų kultūros paveldui. Po Antrojo pasaulinio karo, daugelis iš jų buvo persekiojami, terorizuojami, jiems teko iškęsti Sibiro lagerių brutalumą ir baisumus, tremties skaudžią naštą. Po kurio laiko, sugrįžus į Lietuvą, kabintis į gyvenimą ir būti valdžios niekinamais bei atstumtaisiais, už meilę Lietuvai ir persekiojamiems žmonėms. Apie taurios dvasios žmones ir jų atliktą žygdarbį, pradėta kalbėti, tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Jie kasmet prisimenami vykdant įvairius Kupiškio etnografijos muziejaus, Kupiškio rajono nevyriausybinių organizacijų koalicijos, Lietuvos katalikių moterų sąjungos Palėvenės katalikių moterų draugijos, Kupiškio rajono ūkininkių draugijos „Sodžius“ projektus, susitikimus su vaikaičiais, aktyviais bei praeičiai neabejingais Kupiškio rajono žmonėmis.
Fotografijų paroda, skirta kovo 15-ąjai, Lietuvos žydų gelbėtojų dienai paminėti. Virtualioje parodoje eksponuojamos 35 nuotraukos.
