Iki Kupiškio miesto Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštės rekonstrukcijos muziejus saugojo daugiausiai tik XIX – XX a. artefaktus. 2018 m. gegužę, atliekant aikštės renovaciją, ėmė verstis ir jos istorijos paslaptys. Čia buvo rasti maždaug XVI-XVII a. archeologiniai radiniai. Jie yra ypatingi, nes atskleidžia XVII a. miestietišką gyvenimo būdą ir turtina Kupiškio miesto istoriją.
2019 m. Lietuvos kultūros taryba finansavo muziejaus parengtą projektą „ Kupiškio miesto aikštės lobis“. Šio projekto pagalba unikalūs radiniai, svarbūs ne tik Kupiškiui, bet ir visam regionui, buvo konservuoti ir restauruoti, taip išsaugojant juos ateinančioms kartoms. Muziejininkų darbas ties rastu lobiu nesustojo, šiuo metu rengiami nauji projektai, susiję su šių vertybių tyrinėjimu ir sklaida.
Truputėlis istorijos leis plačiau ir išsamiau pasižiūrėti, kokia gi buvo mūsų aikštė nuo seniausių laikų iki šių dienų. Kaip žinia, Kupiškyje turgūs jau vyko 1529m. Aikštė turėjo būti maždaug dabartinėje vietoje, šalia Vilniaus– Rygos kelio, toli nuo administracinio centro Pajuodupės dvaro ir gerokai vėliau, 1613m., pastatytos medinės bažnyčios. Tokia strateginė aikštės vieta yra savitas ir netradicinis reiškinys.
Kupiškio miesto urbanistinę struktūrą XVIa. II p. suformavo Valakų reforma. Užstatymas buvo retas, sodybinis, minimos karčiamos, krautuvės, kalvė, aludės. Pirmieji vietiniai gyventojai buvo prekybininkai ir amatininkai. XVII a. aikštės užstatymas smarkiai sutankėjo, tačiau „medinį“ Kupiškį alino gaisrai. XIX a. I p. atsiranda pirmieji mūriniai pastatai – mokykla ir varpinė. Miestas prekybinių privilegijų neturėjo. Jis priklausė feodalams Čartoriskiams, kol 1831m. jį perėmė okupacinė Rusijos imperijos valdžia. Pirmasis miesto planas buvo sudarytas 1844m. Aikštė, išlikusi iki šiol, buvo trapecinio plano su tankiu perimetriniu užstatymu, viduryje prekybinėmis eilėmis, be apželdinimo. Tuo metu be medinių jau buvo ir mūrinių, raudonų plytų, netinkuotų, ornamentuotų, su baltomis langinėmis, malksnomis dengtų, su mezoninais, būdingų istorizmo stiliui, vienaukščių ir dviaukščių pastatų.
Lietuvos nepriklausomybės metu (1918–1940m) aikštę buvo numatyta paversti poilsio reprezentacine zona, todėl nugriauta daug senų namų, atsirado trys 2–jų ir 3– jų aukštų banko, vaistinės ir komerciniai – gyvenamieji pastatai.
Radikalūs aikštės pertvarkymai vyko sovietinės okupacijos metais. Nuo 1947m. turgus buvo visai uždarytas, aikštė paversta skveru, perimetru pasodinti medžiai, palaipsniui nugriauti visi senieji pastatai, išskyrus vieną dviejų aukštų mūrinį gyvenamąjį namą prie banko pastato.
XXa. dešimtajame dešimtmetyje pietiniame aikštės šone pastatyti administraciniai dviejų – keturių aukštų, pseudo modernizmo ir pseudo postmodernizmo stiliaus pastatai – bankas ir viešbutis „Kupa“ bei komerciniai pastatai tarp kurių įterptas paminklas architektui Laurynui Stuokai–Gucevičiui.
2019 m. rekonstruota aikštė pritaikyta bendruomenės veikloms vykdyti, skirta poilsiui bei šventėms: atnaujinta aikštės danga, šaligatviai, želdynai ir mažoji architektūra, įrengtos vietos prekybai, yra automobilių stovėjimo aikštelė, viešasis tualetas, sutvarkytos apšvietimo ir lietaus nuotekų sistemos ir kone svarbiausiu aikštės akcentu tapo grojantys fontanai.
Parengta pagal architekto Jono Minkevičiaus straipsnį „Lauryno Stuokos – Gucevičiaus aikštės istorija ir architektūra“ 2019 m.
