Kupiškio etnografijos muziejus pristato parodą „Pokario metų kupiškėnų trėmimai“, skirtą ištremtiems mūsų krašto žmonėms į tolimąjį Sibirą. Fotografijose pristatomas tremtinių gyvenimas, jų buitis, darbai bei laisvalaikio akimirkos.
Didžiausi Kupiškio krašto ir Lietuvos gyventojų pokario trėmimai įvyko 1948–1949 m. 1948 m. vasario 21 d. SSRS ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl iškeldinimo iš Lietuvos SSR specialiajai tremčiai“ 12 tūkstančių Lietuvos piliečių. Po to sekė atitinkamas slaptas LSSR ministrų tarybos ir LKP(b) centro komiteto nutarimas dėl maskviškio nutarimo vykdymo. Šis trėmimas, vadinamas „Pavasariu“ (Vesna), prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d., šeštadienį, 4 val. ryto.
Antrasis pagal didumą trėmimas, vadintas „Bangų mūša“ (Priboj), rėmėsi SSRS ministrų tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimu. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 8500 šeimų. 1949 m. kovo 19 d. LSSR ministrų taryba priėmė įprastą tokiam atvejui nutarimą. Trėmimas prasidėjo 1949 m. kovo 25 d. 6 val. ryto ir truko dvi dienas.
1950 m. vyko trys nedideli trėmimai. Žymiai didesnis buvo 1951 m. rudenį. SSRS ministrų taryba 1951 m. rugsėjo 5 d. priėmė nutarimą „Dėl iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos buožių su šeimomis“. Analogišką nutarimą priėmė ir LSSR ministrų taryba. Per tris kartus rugsėjo – lapkričio mėnesiais pokario laikotarpiu iš Lietuvos buvo išvežta 5139 asmenys, o 1959 m. ištremta jau žymiai mažiau.
Iš viso sovietmečiu iš Lietuvos ištremta apytikriai 44 020 šeimų arba 128 068 žmonės.
Kupiškio kraštą skaudžiai palietė visi šie trėmimai, tačiau baisiausi buvo 1941– 1949 metai. Antai 1948 m. iš Kupiškio apskrities buvo ištremta 350 šeimų arba 1196 asmenys. Iš jų vyrų – 371, moterų – 521, vaikų iki 15 metų – 304; 1949 m. – 152 šeimos arba 461 žmogus. Iš jų vyrų – 134, moterų –186, vaikų iki 15 metų– 141. 1950 m. iš Kupiškio išvežta 16 šeimų, viso 50 asmenų.
1948 – 1950 m. be išimties visiems tremtiniams susidėti daiktus ir pasiruošti buvo skiriamos 2 valandos. Susiruošti per vieną valandą buvo nurodyta tiems žmonėms, kurie gyveno arčiau miško arba jų šeimų nariai priklausė partizanų būriams. Bijota partizanų antpuolio, o kartais vietiniai aktyvistai nenorėdavo, kad žmonės pasiimtų daugiau daiktų.
Nors trėmimų laiką ir sąrašus enkavėdistai griežtai slėpdavo, tačiau informacija vis vien „nutekėdavo“. Daugelis žmonių buvo girdėję apie numatomus trėmimus.
Kiekvienoje trėmimo vykdytojų grupėje buvo nuo 6 iki 12 asmenų: sovietiniai, partiniai ir komjaunimo funkcionieriai, taip pat vidaus kariuomenės karininkai ir kareiviai. Dažniausiai grupę sudarydavo trys civiliai ir trys kariškiai, vadovaujami karininko. Į numatytą sodybą atvykdavo pėsti, mašiną arba vežimą su arkliu palikdavo toliau, kad neišgąsdintų tremiamųjų ir šie neišbėgiotų.
Labai sunku buvo tiems tremtiniams, kurie neturėjo arba per sumaištį nesugebėjo įsidėti daugiau maisto produktų. Nuvežti į tremties vietas greitai pradėdavo badauti.
Daugelis iš Lietuvos tremiamų žmonių kaimynų, juos palydėdavo su ašaromis akyse, atnešdavo kelionei duonos, lašinių, parūpindavo šiokių tokių drabužių.
Tremiamieji arkliais arba sunkvežimiais (iš tolimesnių vietų ) buvo vežami į Kupiškio ir Subačiaus geležinkelio stotis. Kiekvieną 1948 – 1949 m. iš dviejų Kupiškio vietovių išvykstantį ešeloną sudarė ne mažiau kaip 60 vagonų, su žmonėmis iš Subačiaus, Surdegio, Geležių, likusių Kupiškio valsčių, Panevėžio, Anykščių apskričių valsčių gabenantys nelaimėlius į tremties vietas.
