Veronikos Šleivytės gyvenimas fogotrafijose

Veronika Šleivytė (1906–1998) pirmiausia buvo dailininkė. Augdama Kupiškio rajone, Viktariškių kaime, bežemio valstiečio šeimoje, ir nuo vaikystės tarnaudama ūkininkams, ji svajojo būti menininke, nors šeima vos galėjo prasimaitinti. Šis noras, anot jos pačios, gimė stebint gamtą ir vyresniosios sesers Onos rankdarbius.

 

Veronikos Šleivytės dailės palikimą galima skirti į dvi dalis. Pirmoji – tai tarpukario ir pokario metais kurti grafikos darbai, kuriuose Veronika realistiškai vaizdavo valstiečių gyvenimą, pabrėždama skurdą. O palikusi darbą mokykloje ji atsidėjo vien tapybai pastelės technika. Jos tapybos turinys buvo visiškai kitoks: lyriški Lietuvos peizažai, daugybė gėlių puokščių ir natiurmortai – jos gimtadienių dovanos.

 

Taigi Veronika Šleivytė buvo dailininkė. Ji gyveno viena, metė darbą, kad tik galėtų atsidėti tapybai.

 

O kokią vietą jos gyvenime užima fotografija?

 

Lietuvos dailininkų sąjungai pildytos anketos „Forma Nr. 1“ grafoje „specialybė“ Veronika Šleivytė užrašė: „grafikė-tapytoja“ ir nieko – apie fotografiją. Fotografijos ji nemini ir dviejose žinomose autobiografijose. Tai, kad ji tikrai fotografavo, liudija didžiulis fotografijų ir negatyvų archyvas bei išlikęs jos fotoaparatas. Ji fotografavo daug ir visada: savo šeimą, draugus, keliones, mokinių darbų, dailės ir fotografijos parodas, vestuves, laidotuves, susibūrimus, Kauną, darė daugybę didelių grupinių nuotraukų ir reprodukavo savo kūrinius. Taip pat Veronika Šleivytė 1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje Kaune, Žemės ūkio rūmų salėje, ir ten jos fotografija „Prie jūros“, surinkusi 153 balsus, užėmė VIII vietą. Jos fotografijos pateko į spaudą: nuotrauka „Į bernelių mišias“ išspausdinta žurnale „Naujoji Romuva“ 1938 m., nr. 51–52 (413–4), o „Keramikos parodoj“ puošia 1933 m. „Fotomėgėjo“ 26 puslapį. Taigi, V. Šleivytė viešumoje reiškėsi ir kaip fotografė.

 

Tyrinėjant Veronikos Šleivytės archyvą tampa akivaizdu, kad fotografija jai pirmiausia buvo savo ir artimųjų gyvenimo fiksavimo priemonė.

 

Kaip jau minėta, V. Šleivytė 1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje. Iki šiol buvo žinomas tik jos ten eksponuotų darbų sąrašas. Tačiau, laimei, V. Šleivytė išsaugojo Prano Gaižučio užfiksuotą ekspozicijos vaizdą, ir padidinus nuotrauką galima aiškiai įžiūrėti visus 18 vaizdų. Šio trumpo tyrimo metu iš jų pavyko rasti jos fotografijų ir negatyvų archyve („Prie jūros“, „Mano mamytė“ (1932), „Kuršių marės“, „Ant meilės tilto (Palanga)“ (1933), „Tiltas (Alytus)“ (1931), „Švyturys“, „Gubose“ (1930), „Ligoninės džiaugsmas“ (1932) „Prieplaukoj žvejų belaukiant“), tačiau tik dvi fotografijos yra parodiniai atspaudai – „Prie jūros“, parodos žiūrovų balsavimu laimėjusi VIII vietą, ir „Ligoninės džiaugsmas“. Rastieji parodoje eksponuoti vaizdai leidžia daryti tam tikras išvadas apie V. Šleivytės menines nuostatas, taip pat – apie jos kūrybos metodus.

 

Pirmiausia pastebėtina, kad ir temos, ir kompozicijos požiūriu V. Šleivytės fotografija iš esmės neišsiskyrė bendrame tarpukario meninės fotografijos kontekste. Čia matome kone visus to meto fotografijų tipus: ir tradicinį Nidos vaizdą su buriniu laiveliu, ir Lietuvos peizažą, kaimiško gyvenimo būdo idealizaciją, moters grožio garbinimą, vaikus, pajūrį ir senutės motinos portretą. Vyrauja lyrika, nėra nei aštrios socialinės kritikos, kuri būdinga V. Šleivytės grafikai, nei kokių nors neįprastų žiūros kampų, kuriuos mėgo modernistinės fotografijos atstovai.

 

Taigi iš V. Šleivytės fotografijų susidėlioja įdomios moters gyvenimo vaizdinys – kenčiančios, bet į savo išgyvenimus sugebančios pažvelgti tarsi iš šalies, šiek tiek su ironija; mylinčios savo artimuosius ir gimtąjį kaimą, bet branginančios ir savo miestietišką gyvenimą, analizuojančios save… Taip pat čia atsiskleidžia jos polinkis eksperimentuoti su fotografijos kalba ir taip pralenkti laiką – bent jau Lietuvoje. Fotografijomis Veronika Šleivytė papasakoja apie save daugiau nei rašydama autobiografiją, paliudija, kad ji buvo ne tik dailininkė, bet ir fotografė.

 

Parengta pagal dr. Agnės Naršytės straipsnį, „Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose“ publikuotą Kataloge „Veronikos Šleivytės gyvenimo bruožai“, Kupiškio etnografijos muziejus, 2007 m. Panevėžys.

Veronika Šleivytė iš kairės 1-a, su seserimi Marijona . Viktariškių k. (Kupiškio r.) XX a. 4 deš.
Marijona Šleivytė prie namų Viktariškių k. (Kupiškio r.) 1927 m. liepos 19 d.
Marijona Šleivytė iš kairės 1-a, motina Barbora Šleivienė ir Veronika Šleivytė Viktariškių k. (Kupiškio r.)1930 rugsėjo 2 d.
Žiemą Salamiestyje ( Kupiškio r. ) Veronika Šleivytė, 1-a iš kairės, 1932 m.
Ant suolelio, prie namų. Viktariškių k. (Kupiškio r.) 1932 m. Iš kairės 2- a sesuo Marijona Šleivytė, 4-a Veronika Šleivytė.
Iš kairės 1-as Juozas Vėjelis, centre tėvas Jonas Šleivys ir Veronika Šleivytė. Salamiestis (Kupiškio r.) 1932 m.
Iš kairės 1-a Veronika Šleivytė, 3-a sesuo Marijona Šleivytė prie gimtųjų namų žiemą. Viktariškių k. (Kupiškio r.) 1926 m.
Su sesers Onos gėle karo ligoninėje. Kaunas, 1932 m. birželio 4 d.
Iš kairės 1-a Veronika Šleivytė ir Marijona Šleivytė prie gimtųjų namų Viktariškių k. (Kupiškio r.) 1933 m.
Per Šventas Velykas. Iš kairės 1-a šeimos draugė Juzefa, 2-a Marijona Šleivytė, 3-a Veronika Šleivytė ir mama Barbora Šleivienė. Viktariškių k., (Kupiškio r. ) 1935 m.
Ant „Meilės tilto“, Palanga. 1934 m. rugpjūčio 4 d.
Potvynis Kaune 1931 m.
Iš kairės 1-a Marijona Šleivytė, 2-as Romukas Kuliešius, 3-Reginutė Kuliešiūtė, 4-a Paulina Šleivytė-Kuliešienė per Šventas Velykas. Viktariškių k., (Kupiškio r.) 1935 m.
Romukas ir Reginutė Kuliešiai per Šventas Velykas. Viktariškių k. , (Kupiškio r.), 1935 m.
Veronika Šleivytė darželyje, prie namų. XXa. 3 deš.
Piešiant Motinos portretą. Metai nežinomi.
Kaunas naktį. 1938 m. vasario 16 d.
Šv. Velykos Viktariškių kaime, 1931 m.
Veronika Šleivytė iš kairės 1-a, su mama Barbora Šleiviene,. Botanikos sode. Kaunas. XX a. 4 deš.