Vizija – Kupiškio etnografijos muziejus – moderni, kūrybiška, gyva, atvira, artima kultūros, dailės, gamtos dvasinio ir materialinio paveldo puoselėjimo ir pažinimo erdvė, prisidedanti prie kūrybingos, pilietiškos ir socialiai atsakingos visuomenės kūrimo.

Misija – kaupti, saugoti, restauruoti, tyrinėti, skleisti kultūros, istorijos, gamtos, dailės, Aukštaitijos paveldo vertybes bei formuoti žmogaus istorinę, kultūrinę, socialinę patirtį, aktyviai ir įtaigiai tradicinėmis ir šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis pristatyti visuomenei supančios aplinkos materialius ir nematerialius liudijimus.

Muziejaus istorija

Įkurti muziejų buvo sena Kupiškio inteligentijos ir išsilavinusių ūkininkų svajonė. Dar 1935 m. rugpjūčio mėnesį muziejui Kupiškyje steigti sudaryta komisija (akušerė Stefanija Glemžaitė, profesoriai Pranas Mažylis, Antanas Purėnas, knygininkas Petras Ruseckas, mokytojai Viktoras Kavoliūnas, Juozas Laužikas, visuomenės veikėjai Jurgis Bukėnas, Kazimieras Jėčius, Jonas Glemža ir kt.), nuspręsta rūpintis gimnazijos ir Liaudies namų statyba. Juose turėjo būti salė operai ir baletui, kambariai rankdarbiams, knygynui, skaityklai, užkandinei, virtuvei, administracijai, nakvynei ir 3–4 salės muziejui. Tačiau įgyvendinti sumanymą sutrukdė lėšų stygius.

Muziejaus steigimo klausimas nebuvo pamirštas,  1941 m. spalio 24 d. Kupiškio pradžios mokykloje susirinko gausi iniciatyvnė  grupė muziejui steigti. Išrinkta organizacinė komisija, į kurios sudėti įėjo mokytojai Povilas Spudas, Viktoras Kavoliūnas, Petras Snarskis, akušerė Stefanija Glemžaitė, agronomas Petras Pakarklis, valsčiaus viršaitis Jurgis Bukėnas, D.Vaitiekūnaitė, U. Merkienė, V. Jančienė, advokatas P. Baltuška, stalius Jonas Jakutis – iš viso per 30 žmonių.

1941 m. spalio 30 d. buvo gautos muziejui  patalpos, esančios  miesto centre, Turgaus aikštėje, kupiškėnų  dar vadinamos  „austerija“ (dabar Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštė). 1942 m. rugsėjo 10 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, o 1943 m. vasario 2 d., remiantis švietimo generalinio tarėjo J. Rainio raštu, išrinkta muziejaus taryba. Direktoriumi tampa Povilas Spudas (1943–1944),  vėliau Albinas Kriauza (1944–1945). Nuo 1945 metų rudens muziejui, jau pavadintam Kraštotyros muziejumi, vadovavo Alfonsas Žalkauskas. Vėliau dirbo Vera Karneckienė, Birutė Vitonienė ir kt. 1946 metais muziejaus veikla nutrūko, nes sovietinė valdžia patalpas atėmė ir pavertė jas grūdų sandėliu, eksponatai tiesiog buvo išmesti į gatvę. Daug jų išgrobstyta,  tačiau  dalį daiktų   pavyko sukrauti į sandėlį, kitus priglaudė  S. Glemžaitė, 500 eksponatų  buvo perduoti Panevėžio kraštotyros muziejui. Kurį laiką  kupiškėnų kultūrininkų pastangos atgauti patalpas baigdavosi nesėkme. Vėliau, iki 1957 metų buvusios sinagogos trečiajame aukšte, šalia bibliotekos, sukrautus likusius eksponatus saugojo valdžios paskirtas darbuotojas.

Svarbia paskata atkurti muziejų tapo 1961 metais surengus  Kupiškio vidurinėje mokykloje  seserų Stefanijos, Elvyros ir Mikalinos Glemžaičių etnografinę parodą. Ji sulaukė didelio pasisekimo, o LTSR Kultūros ministerija po šios parodos nupirko nemažai eksponatų, tapusių atkurto muziejaus rinkinių pagrindu. Mikalina Glemžaitė perdavė gausius kraštotyros rinkinius: 15 albumų su 2448 tekstilės pavyzdžiais, įvairią dokumentinę medžiagą.

1962 metų pradžioje Kupiškio kultūros namuose (buvusios sinagogos patalpose, trečiame aukšte), įkuriamas Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejaus filialas. 1984 metais jis persikelia  į 1823 metais pastatytą Kupiškio parapinės mokyklos pastatą bei  muziejaus reikmėms pastatytą priestatą.

1984 m. balandžio 29 d.  muziejui persikėlus į naujas patalpa  kilo problemų,  įrengiant ekspozicijas. Tuomet jų  planą ruošė patys muziejininkai. Ekspozicija privalėjo atskleisti TSRS visuomenės raidos laikotarpius, kai tuo tarpu apie    tarpukario nepriklausomos Lietuvos istoriją negalėjo būti nei kalbų.   Antrą vertus, trūko  ir sovietmečio laikotarpio eksponatų, tačiau muziejus buvo turtingas  buities-etnografijos medžiaga, todėl,   pasitarus su Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Kupiškyje nutarta įrengti etnografinę ekspoziciją senajame pastate. Likusios trys priestato salės buvo paskirtos kilnojamosioms parodoms.To meto  ekspozicijos bei  baldų projekto autorius buvo  Fridrikas Samukas.   Kupiškio muziejus turtingas etnografine ir tautodailės medžiaga susikoncentravo ties šios medžiagos kaupimu, ekspozicijų ir parodų rengimu ir tapo bene vieninteliu etnografijos muziejumi Lietuvoje. 1989 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 974 muziejus oficialiai  pavadintas etnografijos muziejumi. Ekspozicijose nemažai vietos buvo  skirta  seserims Stefanijai ir Mikalinai Glemžaitėms: eksponuojami jų asmeniniai daiktai, dokumentai ir nuotraukos. Taip buvo saugomas seserų  atminimas. Atskira etnografinės ekspozicijos dalis buvo skirta senovinėms kupiškėnų vestuvėms. Daug eksponatų muziejui dovanojo etnografinio teatro „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius Povilas Zulonas.

Nuo muziejaus atkūrimo  Vienus vadovus  keitė kiti, tačiau visi  įnešė savo indėlį į šią kultūros įstaigą ją tobulindami ir  gausindami eksponatais. Nenuilstamai muziejui vadovavo   Bronius Jonuška (1962 02 10–1963 04 16), Jonas Giedraitis (1964 05 01–1965 04 20), Vanda Šimkūnienė (1973 05 03–1974 01 18), Marytė Gaučienė (1965 04 20–1973 05 03), Vanda Rastenytė-Balsienė (1969 04 04–1987 04 09), direktoriai Algimantas Jasaitis (1987–2001), Violeta Aleknienė (2001 10 01– 2019 09 30).

Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialu Kupiškio muziejus buvo 34 metus. Lietuvos vyriausybė 1995 m. lapkričio 13 d. Nr. 1436 nutarimu nuo 1996 m. sausio 1 d. Kupiškio etnografijos muziejų perduoda rajono savivaldybei. Kupiškio etnografijos muziejus tampa savarankiška įstaiga, kuri savo žinion perima dar du visuomeninius muziejus. Taip struktūriniais padaliniais tampa Adomo Petrausko muziejus Uoginių kaime ir Veronikos Šleivytės paveikslų galerija Viktariškių kaime. 2001 m. spalio mėnesį struktūriniu padaliniu tampa ir Laukminiškių kaimo muziejus, o 2015 m. Uoginių amatų centras. Taip prasidėjo naujas muziejaus veiklos etapas.

2007 m. viduryje muziejaus pastatas įtraukiamas  į Lietuvos valstybės renovuojamų kultūros objektų sąrašą ir patenka į pirmąjį darbų etapą. Vietinės reikšmės kultūros paveldo renovacija vyko 2007-2011 m. Valstybė pastato atnaujinimui skyrė 1208.480 Eurų.

Šiuo metu senojo akmeninio pastato didžioji erdvių dalis skirta parodų salei. Klasicizmo stiliaus interjeras šiai patalpai  suteikia išskirtinį patrauklumą ir grožį. Muziejaus priestato pirmajame  aukšte trijose salėse įrengtos etnografinės  ekspozicijos.

Muziejus turtingas puikiais eksponatų rinkiniais, šiuolaikinėmis parodomis, įdomiais projektais, edukacijomis. Tai ne tik ta vieta, kur kaupiama ir saugoma. Tai  vieta, kur pasakojama mūsų protėvių  istorija, tai vieta, kur padedama suvokti save, savo šaknis, savo ištakas.