Šių metų rugsėjo 16 d. Kupiškio etnografijos muziejuje įvyko jubiliejinė lietuvių dailininko, tapytojo, grafiko ir poeto Kazio Šimonio kūrybos darbų paroda, kuri skirta menininko 135-osioms gimimo metinėms paminėti.
Kiekvienas užsukęs lankytojas į muziejų, galės susipažinti su kūrėjo meniniu palikimu, dailininko vaizduotų temų ir stilistikos įvairiapusiškumu, o svarbiausia dar niekad iki šiol nedemonstruotais darbais. Tai parodos unikalumas.
Šį kartą parodos atidarymas įvyko kiek netradiciškai. Visus surinkusius pasitiko katė. Daug kam kilo klausimas – kodėl? Skubame atsakyti – dailininkui, dar gyvam esant, draugiją palaikydavo viena ar dvi katės. Parodos svečias R.Šimonis pasakojo, kad K. Šimonis kates labai mylėjo. Katės gyveno jo studijoje. K. Šimoniui pakakdavo praverti studijos langą (mat ši buvo namo palėpėje) ir katės stogais nukeliaudavo ten, kur joms reikia ir sėkmingai vėl grįždavo atgal į dailininko studiją.
Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Gytė Jakubkaitė, trumpai pristatydama kūrėją kalbėjo, kad „Kazys Šimonis (1887–1978) – dailininkas iš pašaukimo, kurio darbai unikalūs profesionalios ir folklorinės kūrybos dermės pavyzdys. Dailininko darbams būdinga liaudies meno ir moderniosios dailės sintezė, stilizacija, vaizdų alegorijos, muzikalumas. Vyrauja legendų, pasakų, padavimų tematika. Menininkas taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklų projektus, dekoracijas ir scenos kostiumus K. Binkio, V. Krėvės, K. Jurašūno spektakliams, piešė iliustracijas vadovėliams bei lietuvių tautosakos leidiniams, išleido apsakymų rinkinį „Girių giesmės“ (1936 m.), parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959 m.).“
Parodos atidarymo metu prisiminimais apie dailininką dalinosi kaunietis, K.Šimonio giminaitis, Rimantas Šimonis. Smagių prisiminimų pažėrė kupiškėnas, taip pat gerbiamo menininko gentainis, Lucius Šimonis: „Dailininkas buvo mano tėvelio pusbrolis. Atsimenu, kaip jis atvažiuodavo traukiniu į Kupiškį ir aplankydavo mano tėvus. Aš buvau dar vaikas, tad man šis žmogus labiau primindavo pasakų senelį su balta barzdyte, vilkintį drobiniais baltiniais. Šiaip buvo labai paprastas ir kuklus žmogus, mėgęs bendrauti. Kartą nutikęs toks įvykis: dailininkas vaikščiodamas po apylinkes pamatė labai gražias klėties duris, pasiėme piešimo priemones ir ėmėsi darbo, na, o kaimo žmonės pamanė, jog atvažiavo turto surašinėtojas. Apskritai K. Šimoniui buvo viskas įdomu: jis tyrinėdavo apylinkes, bendraudavo su žmonėmis, kasinėdavo piliakalnius”.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Jurėnienė paminėjo, kad tiek menotyrininkai, tiek mes, muziejininkai, ir visa Lietuva, Kazį Šimonį laiko vienu iškiliausiu lietuvių dailininku. Ne veltui menotyrininkė Danutė Jadzinskienė M.K. Čiurlionį prilygina K. Šimoniui. Panaši kūryba, jautrumas, spalvų potėpiai, muzikalumas ir pasaulėjauta.
Muziejus dėkoja Vytauto Didžiojo karo muziejui už paskolintus dailininko K. Šimonio kūrybos darbus rengiant parodą.
Muzikinius kūrinius dovanojo Kupiškio meno mokyklos mokiniai Benas ir Deivis – (mok. Kęstutis Stankevičius).