Vienas dalykas yra fotografuoti, norint parodyti, kaip žmogus atrodo, kitas dalykas – fotografuoti, ir parodyti, koks jis yra. – Paul Caponigro.

Vien fotoaparatas nepadaro žmogaus fotografu, kaip kad rašiklis nepadaro jo rašytoju. Geram fotografui svarbiausia išmokti mąstyti. – David Goldblat.

Sveiki, esu vardu Emilija, gyvenu Kupiškio rajone Girsteikių kaime. Gyventi čia man gera, nes aplink – gamta, kurios pasikeitimus galiu stebėti ir fiksuoti fotografijos priemonių pagalba.

Fotografuoju ne visą gyvenimą, tačiau apie 30 metų tai tikrai. Iš pradžių buvo mėgėjiška fotografija: juostiniai fotoaparatai turėjo griežtas galimybių ribas, kurios priklausė nuo kadrų skaičiaus juostelėje. Dabar fotografuoja beveik visi, nes telefonai turi fotokameras. Turiu pripažinti, kad telefonu galima padaryti tikrai gražių nuotraukų.

Gyvenimas ir sutikti žmonės atvedė mane į fotografiją, kuri papildė gyvenimą dar viena rimta veikla. Fotografavau, mokiausi ir tebesimokau fotografuoti. Esu dėkinga Remigijui Zolubui, Dailės akademijos lektoriui, įkūrusiam fotomokyklą ir
besidalijantį fotografijos meno paslaptimis su savo mokiniais. Su juo konsultavausi dėl parodai skirtų nuotraukų. Nuoširdžiai dėkoju jam už pastabas.

Kaip ir bet kuri kita meno rūšis, fotografija, arba kitaip – fotografijos mada kinta. Atsiranda naujos kartos fotoaparatai, vaizdų apdorojimo programos ir visa kita fotografų patogumui. Nekinta vienas dalykas – fotografuoja žmogus, į pagalbą pasitelkdamas jam prieinamas priemones, su savitu požiūriu į tai, ką fotografuoja. Apie parodą. Mintis apie ją kilo po publikacijos apie mane laikraštyje „Kupiškėnų mintys“. Pokalbio su Jurga Banioniene metu prasitariau, kad norėčiau fotografuoti paprastas moteris, nebūtinai tai turi būti žinomos asmenybės. Gavau pasiūlymą suorganizuoti tokių nuotraukų parodą. Supratau, kad tai – rimtas iššūkis, tačiau jį priėmiau. Kai kurios moterys, kurias kalbinau fotografuotis, mielai sutiko. Kai kurios tai irgi priėmė kaip iššūkį, bet ryžosi. Nefotografavau tų moterų, kurias fotografuoti norėjau, bet sutikimo negavau. Neįkalbinėjau. Yra kelios nuotraukos iš archyvo. Dažniausiai girdėta frazė: „Aš nefotogeniška, nuotraukose atrodau
negražiai“. Mano nuomone, grožis yra labai individualus dalykas. Man nėra negražių. Mano, kaip fotografės, užduotis – parodyti tą grožį, kuris slypi žmogaus viduje. Svarbiausia – iškelti jį iš vidaus. Esu dėkinga visoms mano nuotraukų herojėms. Visas jas laikau savo draugėmis.

Šioje parodoje eksponuojamos labai skirtingų moterų nuotraukos. Tos moterys skirtingos daugeliu dalykų: socialinė padėtis, pomėgiai, amžius, dar daug skirtumų rastume tarp jų. Kodėl jos visos čia, vienoje parodoje? – Nes visos jos – moterys.

Ačiū Jums, kad aplankėte parodą.
Nuoširdžiai Jūsų, Emilija Stankevičienė